N-575-927-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Apeliacinės instancijos teismo

Administracinė byla Nr. N575-927/2012

Teisminio proceso Nr. 4-62-3-00036-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 45.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. lapkričio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą pagal A. A. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimo K. J. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. K. J. administracinėn atsakomybėn patrauktas už tai, kad jis 2010 m. gruodžio 8 d., apie 17.12 val., Kaune, Utenos gatvės ir Sukilėlių prospekto sankryžoje, vairuodamas automobilį Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, jog nesukeltų pavojaus kitų asmenų ar jų turto saugumui, įvažiavo į sankryžą degant draudžiamam šviesoforo signalui ir susidūrė su kitu automobiliu, važiavusiu per sankryžą esant leidžiamam šviesoforo signalui, įvykio metu apgadinti abu automobiliai. Administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyta, kad tokiais veiksmais K. J. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 ir 169 punktų reikalavimus, už tai atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) 2011 m. sausio 4 d. nutarimu K. J. už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą skirta 150 Lt bauda.

Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimu minėtą Institucijos nutarimą panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą K. J. atžvilgiu dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymo nutraukė. Ištyręs bei įvertinęs byloje esančius duomenis, teismas konstatavo, kad Institucijos pareigūnas, nagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, visapusiškai neišsiaiškino visų su nagrinėjamu eismo įvykiu susijusių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, jų teisingai neįvertino ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

Pažymėjo, jog abu eismo įvykio dalyviai yra suinteresuoti bylos baigtimi, todėl sprendžiant bylą ypatingą reikšmę turi objektyvūs įrodymai, kurių tikrumas nekelia abejonių, o visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Atsižvelgęs į tai, atkreipė dėmesį, kad K. J. paaiškinimai yra nuoseklūs ir argumentuoti, juose prieštaravimų nenustatyta. Tuo tarpu nukentėjusiojo A. A. M. parodymai, jog jis įvykio metu per sankryžą važiavo tiesiai Tvirtovės alėja nuo V. Lašo gatvės pusės degant žaliam šviesoforo signalui, nepatvirtinti byloje esančiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais.

Liudytojos S. M. parodymais, identiškais nukentėjusiojo parodymams, teismas taip pat nesivadovavo, kadangi ji yra nukentėjusiojo sutuoktinė ir gali duoti jam palankius parodymus. Pabrėžė, kad išanalizavus bei įvertinus bylos šalių paaiškinimus, minėtų liudytojų parodymus, eismo įvykio vietos schemoje užfiksuotą eismo įvykyje dalyvavusių transporto priemonių vietą ir padėtį po eismo įvykio, šių transporto priemonių fotonuotraukas bei jose užfiksuotą jų sužalojimo pobūdį, susidūrimo mechanizmą, taip pat Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. rugsėjo 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1111 (11) išvadas, darytina išvada, jog nukentėjusiojo A.

A. M. vairuotas automobilis Volvo V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), sankryžoje sukant į kairę, sudarė neišvengiamą kliūtį priešpriešiais tiesiai per sankryžą važiavusiam K. J. vairuojamam automobiliu Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl ko susidūrė su minėtu automobiliu, o šie veiksmai techniniu požiūriu sąlygojo nagrinėjamo eismo įvykio kilimą. Pažymėjo, kad byloje nėra objektyvių ir neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog administracinėn atsakomybėn patrauktas K. J. pažeidė KET 9 ir 169 punktų reikalavimus.

II. Apeliaciniu skundu A. A. M. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teigia, jog K. J. parodymai yra nenuoseklūs ir prieštaringi, o iš ekspertizės akto nėra aišku, kokiam šviesoforo signalui degant administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis įvažiavo į sankryžą, be to, neaišku, ar automobilių padėtys po eismo įvykio ir apgadinimų pobūdis leidžia nustatyti, kokiomis kryptimis automobiliai įvažiavo į sankryžą. Taip pat pažymi, kad ekspertas neanalizavo nagrinėjamo eismo įvykio mechanizmo pagal A. A. M. ir S. M. nurodytas aplinkybes bei neįvertino oro sąlygų. Tvirtina, jog administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamas automobilis į sankryžą įvažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui, o A. A. M. vairuojamas automobilis per sankryžą važiavo nuo V. Lašo gatvės pusės.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundą tenkinti ir panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą bei grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Mano, kad K. J. veika buvo kvalifikuota teisingai ir administracinė nuobauda paskirta teisėtai bei pagrįstai. Teigia, jog atlikta ekspertizė nenagrinėjo ir neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, kurios lėmė nagrinėjamo eismo įvykio kilimą. Taip pat tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai administracinėn atsakomybėn patraukto asmens parodymus vertino kaip nuoseklius ir argumentuotus, o A. A. M. bei S. M. parodymus – kaip neobjektyvius ir šališkus.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą administracinėn atsakomybėn patrauktas K. J. prašo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą nepakeistą. Mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas, o apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, todėl atmestini. Pažymi, jog nagrinėjamo įvykio metu A. A. M. vairuojamas automobilis, sankryžoje sukdamas į kairę pusę, nepraleido lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai važiavusio administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuojamo automobilio, taip pažeisdamas KET 161 punkto reikalavimus, kas ir lėmė eismo įvykio kilimą. Teigia, kad atliktos ekspertizės išvados pašalino byloje esančius prieštaravimus ir leido nustatyti eismo įvykio mechanizmą bei kilimo priežastis. Be to, nurodo, jog byloje surinktų įrodymų nepakanka konstatuoti, kad nagrinėjamu atveju K. J. vairuojamas automobilis į sankryžą įvažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

III. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamu atveju K. J. administracinėn atsakomybėn buvo patrauktas už ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo padarymą. ATPK 127 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad KET pažeidimas, nulėmęs kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių, krovinių, kelių, kelio ir kitų įrenginių arba kitokio turto sugadinimą (apgadinimą), užtraukia baudą vairuotojams nuo 100 Lt iki 200 Lt arba teisės vairuoti transporto priemones atėmimą nuo 3 iki 6 mėnesių, o asmenims, neturintiems teisės vairuoti transporto priemones, – baudą nuo 1 000 Lt iki 2 000 Lt.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, jog administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad K. J. pažeidė KET 9 ir 169 punktų reikalavimus bei padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Priimdamas ginčijamą nutarimą, teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nutarimą, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams.

Atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, jog asmuo administracinėn atsakomybėn traukiamas tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Administraciniam teisės pažeidimui, kaip ir kitiems teisės pažeidimams, būdingi šie keturi objektyvūs ir subjektyvūs požymiai: a) objektas; b) objektyvioji pusė; c) subjektas; d) subjektyvioji pusė. Nusižengimo sudėčiai reikalingi visi šie elementai. Jeigu bent vieno elemento nėra, nėra ir nusižengimo sudėties kaip visumos. Taigi tokiu atveju nėra faktinio atsakomybės pagrindo. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Be to, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-310/2012, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-718/2012, 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N444-1254/2012 ir kt.). Todėl administracinio teisės pažeidimo bylos nagrinėjimo metu bet kokios abejonės ar prieštaravimai dėl asmens kaltumo turi būti pašalinti tiesiogiai apklausiant liudytojus, aktyviai tiriant įrodymus ir siekiant nustatyti tikrąsias galimo pažeidimo padarymo aplinkybes.

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, siekdamas pašalinti byloje egzistuojančius prieštaravimus bei visapusiškai ir objektyviai išsiaiškinti visas nagrinėjamo eismo įvykio kilimo aplinkybes, t. y. nagrinėjamo eismo įvykio kilimo mechanizmą bei tai, kurio vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo tiesioginė priežastis jam kilti, paskyrė kompleksinę autotechninę-trasologinę ekspertizę (b. l. 91-92). Iš byloje esančio Lietuvos teismo ekspertizės centro 2011 m. rugsėjo 21 d. ekspertizės akto Nr. 11-1111 (11) (b. l. 100-110) matyti, kad minėtą ekspertizę atliko Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas V.

Š., turintis aukštąjį inžinerinį išsilavinimą, eismo įvykių tyrimo ir transporto trasologijos eksperto kvalifikaciją bei 26 metų ekspertinio darbo stažą, kuris, būdamas įspėtas dėl atsakomybės už melagingos ekspertizės išvados davimą, aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nagrinėjamu atveju būtent automobilio Volvo V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojo A. A. M. veiksmai (sankryžoje sukdamas į kairę, sudarė neišvengiamą kliūtį priešpriešiais tiesiai per sankryžą važiavusiam K. J. vairuojamam automobiliu Volkswagen Golf, valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga eismo įvykiui kilti. Taip pat nurodė, kad tuo atveju, jeigu automobilio Volvo V40, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), vairuotojas A. A. M. prieš eismo įvykį būtų važiavęs Tvirtovės alėja nuo V. Lašo gatvės link Archyvo gatvės, jo vairuojamo automobilio judėjimo juosta nebūtų galėjusi kirsti administracinėn atsakomybėn patraukto asmens vairuoto automobilio Volkswagen Golf, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), judėjimo juostos toje vietoje, kurioje įvyko automobilių susidūrimas.

Taigi minėtų automobilių sugadinimai pagal pobūdį ir apimtį negalėjo būti padaryti A. A. M. nurodytomis eismo įvykio kilimo aplinkybėmis. Pabrėžtina, jog teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo abejoti minėtame ekspertizės akte pateiktomis ir objektyviais byloje esančiais duomenimis pagrįstomis išvadomis. Be to, byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą daryti neabejotiną išvadą, kad administracinėn atsakomybėn patraukto K. J. vairuojamas automobilis nagrinėjamo įvykio metu į sankryžą įvažiavo degant draudžiamam šviesoforo signalui.

Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad K. J. pažeidė KET 9 ir 169 punktų reikalavimus bei padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, pagrįstai panaikinto ginčijamą Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2011 m. sausio 4 d. nutarimą ir nutraukė administracinio teisės pažeidimo bylą.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes (ATPK 284 str. 1 d.), tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus (ATPK 257 str.) ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

A. A. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas