2020-05-27 Nr. AB-10485-3-61-3-00194-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1415-602/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00194-2019-9

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gegužės 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, teisių perėmėjas – Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN, atsakovas), 1 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio mėnesio iki 2018 m. lapkričio 6 d. antisanitarinėmis sąlygomis, kadangi langai buvo išdaužyti, palangės sulūžusios, kranas buvo netvarkingas, o vanduo purškė į visas puses. Taip pat kamerose byra tinkas, čiužinys supelijęs.

3. Pareiškėjas teigė, kad kamerose vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų, baldų užimamas plotas neturėtų būti įskaičiuojamas apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, jam realiai teko 2 kv. m kameros ploto, išskaičiavus baldų užimamą plotą. Pareiškėjas su skundais kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, tačiau administracija prašymus ignoravo, jokių priemonių nesiėmė.

4. Pareiškėjo nuomone, buvo pažeistos jo konstitucinės teisės, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 ir 8 straipsnių nuostatos. Dėl neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų pareiškėjas patyrė depresiją, jautėsi pažemintas, patirtų išgyvenimų niekada nepamirš. Neturtinę žalą vertina 1 500 Eur, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė skundą atmesti.

6. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko 2018 m. spalio 11 d. iš Alytaus pataisos namų ir 2018 m. lapkričio 6 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Pareiškėjui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, reikalingas inventorius nuolat išduodamas į kameras. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kiekvienais metais ji pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas. Suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, stiklus, klozetus, todėl pilnai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą. Į Lukiškių TI-K atvykusiems suimtiesiems ir nuteistiesiems yra išduodami čiužiniai, pagalvės ir antklodės, kurie dezinfekuojami įstaigoje esančioje dezinfekavimo kameroje. Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina. Tai reiškia, kad dėl įvairių priežasčių (pvz., suplyšęs, apipiltas ir pan.) naudojimui netinkamas minkštas inventorius yra pakeičiamas anksčiau už teisės aktuose nustatytą minkštojo inventoriaus naudojimo laiką.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. vasario 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, reikalavimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeistas.

9. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas baldų užimamas plotas, nurodė, jog šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika, sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą. Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas. Atsižvelgdamas į tai, teismas pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus.

10. Vertindamas pareiškėjo skundo teiginius dėl išdaužytų langų, sulūžusių palangių, krano netvarkingo, dėl to, kad byrėjo tinkas kamerose, čiužinys buvo supelijęs, teismas nurodė, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas periodiškai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl kalinimo sąlygų. Lukiškių TI-K 2018 m. lapkričio 22 d. rašte Nr. 96-4288 nurodė, kad patalpų įrengimas atitinka Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, reikalavimus, taip pat paaiškinta, kad kaliniai neretai niokoja kameroje esančius daiktus, todėl, atsižvelgiant į pareiškėjo pastebėjimus, kameroje Nr. 173 įranga buvo sutvarkyta. 2018 m. lapkričio 27 d. rašte Nr. 96-4334, be kita ko, nurodyta, kad gyvenamojoje kameroje Nr. 173 lankėsi Ūkio skyriaus darbuotojai, santechnika patikrinta ir sutvarkyta. Be to, pareiškėjas su 2018 m. lapkričio 2 d. prašymu dėl netinkamų kalinimo sąlygų kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamentą, kuris 2018 m. lapkričio 30 d. raštu Nr. (10-12 4.80)2-52728 atsakė, jog patikrinimo metu kameroje Nr. 173 buvo išlūžusi palangė, praustuvės vandens čiaupas techniškai netvarkingas (judėjo), tai neatitiko HN 134:2015 12 punkto reikalavimų. Šie neatitikimai fiksuoti patikrinimo akte Nr. (10-12 15.4.8) PA-8676. Rašte taip pat nurodyta, kad šioje kameroje langai užsidarė, langų stiklai buvo nesuskilę, nesudužę, techniškai tvarkingi, ant grindų pribyrėjusio tinko ar plytų nebuvo. Pareiškėjas buvo informuotas, kad Lukiškių TI-K nurodyta minėtus neatitikimus pašalinti. Lukiškių TI-K 2018 m. gruodžio 27 d. rašte Nr. 96-4634 nurodyta, kad kameroje įranga sutvarkyta, visi trūkumai buvo nežymūs ir jie pašalinti.

11. Teismas konstatavo, kad kameroje Nr. 173, kurioje buvo laikomas pareiškėjas nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., buvo tam tikrų nustatytų neatitikimų higienos normos reikalavimams, o būtent, buvo išlūžusi palangė, praustuvės vandens čiaupas techniškai netvarkingas (judėjo). Tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina, kad šie pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti, o pareiškėjas apie tai informuotas. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas dėl kokių nors neatitikimų, susijusių su kamera Nr. 199 ar Nr. 118, kuriose taip pat buvo laikomas, su skundais nesikreipė. Įvertinęs tai, kad kitokių neatitikimų higienos normoms nebuvo nustatyta, teismas sprendė, kad tokie pareiškėjo patirti nepatogumai buvo trumpalaikiai ir negalėjo pasiekti tokio kentėjimo lygio, dėl kurio būtų pagrindas svarstyti neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Dėl to pareiškėjo teiginius atmetė. Lukiškių TI-K pateikė paaiškinimus, kad Lukiškių TI-K administracija, gavusi nuteistųjų ir suimtųjų prašymus pakeisti jiems išduotą minkštą inventorių (t. y. antklodes, pagalves ir čiužinius), juos patenkina. Šiuo atveju byloje esantys rašytiniai įrodymai nepatvirtina, kad pareiškėjas su panašaus pobūdžio prašymais dėl netinkamos čiužinio kokybės būtų kreipęsis į administraciją, todėl pareiškėjo teiginius šiuo klausimu taip pat atmetė.

12. Teismas sprendė, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus, būdingus kalinimo sąlygoms, tačiau byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatyta, jog neigiami išgyvenimai būtų pasiekę tokį kentėjimo lygį, kuris galėtų būti įvertintas priteisiant neturtinės žalos atlyginimą. Teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų atlikęs tam tikrus neteisėtus veiksmus.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su sprendimu, kadangi pirmosios instancijos teismas neįsigilino į byloje esančius įrodymus ir nurodytas aplinkybes. Nesutinka, kad apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą neturi būti atimamas baldais užstatytas plotas. Pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar vienu asmeniu, kameros plotas – 7,38 kv. m, atėmus baldais ir kitu inventoriumi užimamą kameros plotą, lieka 3,51 kv. m, todėl vienam asmeniui tenka 1,75 kv. m ploto. Teigia, kad kartu negali vaikščioti, nes vienas kitam trukdo. Teismas į tai neatsižvelgė.

15. Pažymi, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nustatė pažeidimus kameroje ir juos nurodė patikrinimo akte, tai patvirtina, kad kamera buvo netvarkinga, kranas buvo sugadintas, todėl turėjo gyventi be vandens.

16. Pareiškėjas teigia, kad kitoje byloje Nr. I-4399-331/2017 jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas kalint tokiomis pačiomis sąlygomis. Be to, kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose baldais ir sanitarinio mazgo užimamas plotas buvo atimtas iš kameros ploto apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą.

17. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

18. Atsakovas nurodo, kad atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, tai lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Nagrinėjamoje byloje nėra nustatyta būtina civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – valstybinės valdžios institucijos ar jos darbuotojų neteisėta veika arba neveikimas. Nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos, valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba nepatogumus. Pažymi, kad pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, t. y. vienam asmeniui tenkančio kameros ploto, kitų sanitarinių reikalavimų, atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas nenustatęs Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų (neveikimo), pareiškėjo skundą atmetė.

21. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu apeliaciniame skunde teigia, kad nepagrįstai apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą nebuvo atimtas baldų ir sanitarinių įrenginių užimamas plotas, taip pat byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad kameroje buvo sugadintas kranas, todėl buvo priverstas gyventi be vandens.

22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundų ribų.

23. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

24. Kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).

25. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl jo skunde nurodytų aplinkybių vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms, kad šiuo atveju nenustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai (neveikimas) dėl pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų, t. y. nėra vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino bylos aplinkybes ir įrodymus, nepagrįsti ir atmestini. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, jame aptarti visi pareiškėjo skunde nurodyti pažeidimai, kurie detaliai išanalizuoti, visapusiškai ir objektyviai įvertinti remiantis byloje pateiktais įrodymais. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo abejoti byloje esančiais įrodymais, todėl sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi. Pabrėžtina, kad pareiškėjas nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų.

27. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti ir su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto apskaičiavimo.

28. Byloje nustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas kameroje buvo laikomas vienas arba dviese. Nuo 2018 m. spalio 11 d. iki 2018 m. spalio 12 d. pareiškėjas kameroje Nr. 118 buvo vienas, kameros plotas – 7,38 kv. m, nuo 2018 m. spalio 12 d. iki 2018 m. spalio 17 d. pareiškėjas buvo perkeltas į kamerą Nr. 199, kurios plotas – 7,94 kv. m, kameroje buvo laikomas vienas, nuo 2018 m. spalio 18 d. iki 2018 m. spalio 21 d. kameroje buvo dviese (vienam asmeniui teko 3,97 kv. m ploto), nuo 2018 m. spalio 22 d. perkeltas į kamerą Nr. 173, kurios plotas – 7,94 kv. m, kurioje buvo laikomas iki 2018 m. lapkričio 5 d. su dar vienu asmeniu (vienam asmeniui teko 3,97 kv. m ploto), 2018 m. lapkričio 6 d. išvyko į Kauno tardymo izoliatorių. Taigi byloje esantys įrodymai patvirtina, kad pareiškėjo teisė dėl vienam asmeniui tenkančio kameros ploto Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu nebuvo pažeista.

29. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl baldų ir sanitarinių įrenginių užimamo ploto atėmimo iš kameros ploto apskaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei kiti imperatyvaus pobūdžio nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gyvenamojo ploto apskaičiavimo metodikos nenustato. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, jog sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, bet plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)). Tai atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017; 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018). Nors nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimali ploto norma neįskaičiuoti kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto, tačiau, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tekusį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgiama į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr., pvz., EŽTT 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013; 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

30. Taigi pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad ploto norma kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nebuvo pažeista, pagrįstai ją skaičiavo neatėmusi baldais ir kitu inventoriumi užimto kameros ploto. Minėta, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu teko 3,97 kv. m ploto. Netgi atėmus sanitarinio mazgo užimamą plotą, kuris, kaip nurodo atsakovas, sudaro 0,56 kv. m, iš bendro kameros ploto, teisės aktuose nustatyta ploto norma vienam asmeniui – 3,6 kv. m – nebuvo pažeista. Atsižvelgiant į tai, nėra jokių prielaidų konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio nuostatų pažeidimą.

31. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog kameroje Nr. 173, kurioje buvo laikomas pareiškėjas laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 22 d. iki 2018 m. lapkričio 6 d., buvo nustatyti tam tikri higienos normos reikalavimų neatitikimai, t. y. išlūžusi palangė bei praustuvės vandens čiaupas techniškai netvarkingas (judėjo), tačiau šie pažeidimai buvo nedelsiant pašalinti, pareiškėjas apie tai informuotas. Byloje duomenų apie tai, kad kitose kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas – Nr. 199 ir Nr. 118, buvo kokių nors neatitikimų, nėra, tokių duomenų nepateikė ir pareiškėjas. Byloje taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl kokių nors higienos reikalavimų neatitikimų, susijusių su kameromis Nr. 199 ar Nr. 118, kuriose buvo laikomas, kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ar Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, byloje nėra.

32. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai sprendė, jog kitų pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų (nubyrėjęs tinkas, supelijęs čiužinys, kt.) nebuvo nustatyta.

33. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad kitoje byloje jam buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų, teisėjų kolegija pažymi, jog, kaip matyti iš teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, pareiškėjo minėtoje byloje Nr. I-4399-331/2017 pareiškėjas reikalavimą dėl neturtinės žalos kildino iš Lukiškių TI-K veiksmų neužtikrinant jam teisės į privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad dėl tų pačių kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams kitoje byloje pareiškėjui buvo priteistas neturtinės žalos atlyginimas.

34. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė pareiškėjo teisės pažeidimo dėl kalinimo sąlygų neatitikimo teisės aktų reikalavimams dėl išlūžusios palangės bei netvarkingo praustuvės vandens čiaupo (jis judėjo), nors pažeidimai nedelsiant buvo pašalinti, tačiau vis tik galėjo sukelti nežymių trumpalaikių nepatogumų. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors pirmosios instancijos teismas ir nepagrįstai nenustatė neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų dėl minėtų pažeidimų, tačiau nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų atsirado tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnį.

35. Pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nežymūs kalinimo sąlygų pažeidimai neilgą laiko tarpą, netęstinių pažeidimų atveju, nelaikytini intensyviais, galinčiais sukelti pareiškėjui žymių neigiamų pasekmių, kurios galėtų būti vertinamos kaip neturtinė žala CK 6.250 straipsnio prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-261/2017, 2017 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-504-756/2017, 2018 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1400-575/2018, 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2247-525-2019).

36. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašymą atlyginti neturtinę žalą iš esmės grindžia bendro pobūdžio argumentais ir visiškai neindividualizuoja, kokį konkretų poveikį jo sveikatai, emocinei, psichologinei būklei padarė minėti pažeidimai. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatyto pažeidimo mastą, jo trukmę ir intensyvumą, atsižvelgusi į aktualią teismų praktiką, sprendžia, kad nors šiuo atveju pareiškėjas dėl byloje nustatytų pažeidimų galėjo patirti tam tikrus neigiamus išgyvenimus, šie pareiškėjui galbūt kilę neigiami padariniai nagrinėjamos bylos kontekste nelaikytini pakankamai intensyviais. Pareiškėjo išgyvenimai, teisėjų kolegijos vertinimu, nepasiekė tokio masto, kad juos būtų galima pripažinti neturtine žala CK 6.250 straipsnio prasme.

37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, nenukrypo nuo teismų praktikos tokio pobūdžio bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo K. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. vasario 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan