2015-12-15 Nr. BB-5192-1-40-9-00180-2012-8 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-573-976/2015 Teisminio proceso Nr. 1-40-9-00180-2012-8

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.2.20.2.

2.1.7.4.

2.4.2.1.

2.4.7. (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Rimos Ažubalytės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. J. kasacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 232 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant su Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. J. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams devyniems mėnesiams. Į bausmės laiką įskaityta bausmės dalis, atlikta pagal Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendį.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 8 punktu, šios bausmės vykdymas atidėtas dvejiems metams šešiems mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Iš A. J. priteista 18,54 Eur proceso išlaidų valstybei.

Taip pat skundžiamas Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus kolegijos 2015 m. gegužės 20 d. nuosprendis, kuriuo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. vasario 23 d. nuosprendis pakeistas ir A. J. pagal BK 232 straipsnį skirta laisvės atėmimo bausmė pakeista 15 MGL (564,76 Eur) bauda.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. gegužės 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir A. J. galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas dvejiems metams šešiems mėnesiams ir 10 MGL (345,28 Eur) bauda.

Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

A. J. nuteistas už tai, kad viešai raštu žemino Šiaulių apygardos teismo teisėją D. B. dėl jos vykdomos teisingumo veiklos, Šiaulių apygardos teismo teisėjos D. B. nagrinėjamojoje A. J. individualios įmonės bankroto byloje Nr. B2-31-267/2012, nuo 2012 m. liepos 9 d. iki 2012 m. liepos 30 d. reikšdamas atskiruosius skundus, kuriuose Šiaulių apygardos teismo teisėją D. B. apkaltino vykdant ar įvykdžius nusikalstamas veikas, o būtent: 2012 m. liepos 9 d. atskirajame skunde nurodė, kad „bankroto administratorius nesuteikia galimybės susipažinti su asmeninio turto pardavimo varžytynėse protokolu ir varžytynių aktu, tam pritaria ir padeda teisėja D. B., sąmoningais veiksmais slėpdami esamus dokumentus, nes reikia praplauti gautus pinigus bankroto procese, nes bankroto administratorius V. G. ir teisėja D. B. yra tarpusavyje finansiškai susitarę parduoti tokiais būdais visą savininkų asmeninį turtą ir iš to neteisėtai praturtėti, slėpdami visą informaciją apie vykdomus nusikaltimus“, be to, 2012 m. liepos 30 d. atskirajame skunde nurodė, kad „bankroto byloje, bet ne atskirose bylose, kaip naudinga teisėjai D. B., kuri pradėjo parceliuoti turtą savo nuožiūra nepaisydama prašymų, teisėja sąmoningai nenagrinėjo pateiktų prašymų ir leido organizuotai nusikaltėlių grupuotei prichvatizuoti asmeninį turtą neteisėtu būdu“, kad „teisėja D. B. sąmoningai ignoravo apeliantą, nes minėto turto reikia organizuotai nusikaltėlių grupuotei, todėl vykdydama nusikaltėlių norus teisėja ignoravo apeliantą nutartimis atmesti prašymus, nepriimti prašymų“.

Kasaciniu skundu nuteistasis A. J. prašo panaikinti pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimus ir bylą nutraukti.

Kasatorius nurodo, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus, ignoravo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką, pažeidė Europos Žmogaus Teisių Teismo nuostatas dėl visapusiško, objektyvaus ir nešališko bylų išnagrinėjimo, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nuosprendžiuose išdėstė išvadas neatitinkančias bylos aplinkybių, paremtas prielaidomis.

Teismų sprendimuose, pasak kasatoriaus, nepasisakyta dėl jo pateiktų įrodymų ar argumentų, kuriais jis prieštaravo pateiktam kaltinimui, o tai prieštarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatoms. Jis mano, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas jį kaltu dėl teismo įžeidimo, neobjektyviai atliko surinktų įrodymų vertinimą, daugumos įrodymų nevertino visiškai, dėl to netinkamai pritaikė BK 232 straipsnį, todėl apeliacinės instancijos teismo prašė atlikti įrodymų tyrimą. Kasaciniame skunde nurodoma, kad teisingu ir teisėtu nuosprendžiu negali būti laikomas toks procesinis dokumentas, kai teismas bylą nagrinėja formaliai, nuosprendį grindžia kaltinamojo akto išvadomis, nenagrinėja jo pateiktų paaiškinimų ir įrodymų, pažeidžia rungimosi principą.

Apeliacinis instancijos teismas, kasatoriaus nuomone, apeliacinio skundo neišnagrinėjo tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, netinkamai įvertino įrodymus, išvadas grindė ne išsamiu nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o suteikdamas prioritetą ir išankstinę įrodomąją galią, objektyviai nevertino jo parodymų, nepašalino prieštaravimų. Teismas neleistinai perkėlė jam įrodinėjimo naštą, pažeidė nekaltumo prezumpciją, taip suvaržydamas jo teises. Jis mano, kad yra nubaustas nesant tiesioginių įrodymų, nesutinka su teismų nuosprendžiuose konstatuotomis aplinkybėmis.

Kasaciniame skunde teigiama, kad teismas nekreipė dėmesio į prašymą skirti lietuvių kalbos ekspertizę, reikalaujant detalaus išaiškinimo, ar minėti žodžiai yra įžeidžiantys, ar – faktų konstatavimas, todėl neaiškinant esminių žodžių reikšmės nebuvo galima priimti teisingo ir pagrįsto nuosprendžio. Kadangi teisėjai nėra lituanistikos ekspertai, tai jie negalėjo tiksliai nustatyti žodžių reikšmės viso teksto kontekste ir netinkamai išaiškino žodžių prasmę bei nepagrįstai konstatavo, kad jo skunduose nurodyti žodžiai yra įžeidžiančio pobūdžio.

Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pats su prieštarauja teigdamas, jog įžeidimas yra prilyginamas žiniai, naujai informacijai. Pagal teismų praktiką įžeidžiantys žodžiai yra tokie, kuriais siekiama asmenį pažeminti, įskaudinti, apie pasakytų žodžių įžeidžiantį turinį sprendžiama atsižvelgiant į tai, kokie žodžiai ir kokioje situacijoje buvo ištarti. Esminę reikšmę dažnai turi ne semantinė atskirų žodžių prasmė, o kontekstas, t. y. aplinka, kurioje tam tikri žodžiai buvo išsakyti: vieta (erdvė), santykiai tarp pasakytų žodžių autoriaus ir adresato, tikslai, kurių siekiama pasakytais žodžiais, ir šios aplinkybės dažnai yra lemiančios vertinant tai, ar žodžiai yra įžeidžiantys adresatą, ar ne, todėl, pasak kasatoriaus, buvo prašoma skirti lietuvių kalbos ekspertizę teisybei įrodyti (paneigti), be to, buvo prašoma BPK 234 straipsnio 2 ir 3 dalių pagrindu bylą grąžinti ištirti dėl A. J. nuosavybės atžvilgiu vykdomos nusikalstamos veikos, kiek tai susiję su išreikšta nuomone. Neišreikalavus prokuratūros atlikti papildomą tyrimą dėl asmeninio kasatoriaus turto vagystės, turto prievartavimo, neteisėto praturtėjimo iš svetimo turto, pasak kasatoriaus, nebuvo surinkti visi įrodymai, kurie leistų bylą išnagrinėti objektyviai ir išsamiai.

Nuteistasis mano, kad spręsdamas atsakomybės pagal BK 232 straipsnį klausimą, teismas neišnagrinėjo ir nenustatė, ar jo išsakyta nuomonė neperžengė leistinų ribų, ar jis paskleidė neigiamą nuomonę apie tam tikrus įvykius ir faktus. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiamos, bet ir tikrovę atitinkančią informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir paskleidusį nevisiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, neperžengdamas Konvencijos 10 straipsnio 2 dalyje nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai bylose Handyside prieš Jungtinę Karalystę ir Ungens prieš Austriją). Sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės bei orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Kasatorius teigia nepateikęs nei prasimanytų, nei klaidingų žinių, tai darė sąžiningai ir nepiktnaudžiavo jam suteiktomis teisėmis, teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytos tyčios šmeižti asmenis, todėl apkaltinamasis teismo nuosprendis turi būti panaikintas.

Kasatoriaus nuomone, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo bei Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, abejonės aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Kadangi joks liudininkas nepatvirtino, kad skaitė jo (kasatoriaus) pateiktus skundus, tai jam dėl to baudžiamoji atsakomybė nekyla, bet galima taikyti administracinę atsakomybę pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 1861 straipsnį.

Kasaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra neįtikinamos, grindžiamos nepatikimais ir prieštaringais įrodymais, priimtos neatsižvelgiant į bylos aplinkybių ir surinktų įrodymų visetą, iš esmės pažeidžiant įstatymo nustatytas įrodymų vertinimo ir nuosprendžio objektyvaus pagrindimo taisykles, o nuteistojo paaiškinimai be jokio objektyvaus pagrindo atmesti, todėl teismas neišsamiai, šališkai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą ir priėmė neteisingą nuosprendį.

Kasatorius mano, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes teismas darydamas išvadas dėl faktinių aplinkybių pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kadangi įrodymai (kaltinamojo, liudytojų parodymai, specialisto išvada ir kiti rašytiniai įrodymai) buvo ištirti neišsamiai, įvertinti atskirai vienas nuo kito, visi neaiškumai įvertinti jo nenaudai, o objektyvūs duomenys, patvirtinantys jo nurodytas aplinkybes, traktuoti kaip gynybos pozicija. Šie pažeidimai sukliudė teismui priimti teisingą sprendimą.

Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arūnas Verenius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo A. J. kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad kasatorius deklaratyviai teigia, jog teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nes byloje esančių duomenų ir skundžiamų teismų nuosprendžių turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad bylai reikšmingi įrodymai buvo ištirti ir įvertinti išsamiai, laikantis BPK 20 straipsnyje įtvirtintų nuostatų. Teismų nuosprendžiuose aprašytos visos nustatytos įrodinėjimo dalyką sudarančios aplinkybės bei nurodyti jų vertinimo motyvai. Tai, kad teismai kitaip vertino byloje ištirtus įrodymus, nei priimtina kasatoriui, prokuroro nuomone, nelaikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu, nes įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išsamiai pasisakyta, kodėl laikoma įrodyta, kad A. J. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 232 straipsnyje. Nuosprendžio išvados, prokuroro nuomone, pagrįstos ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu, t. y. nukentėjusiosios D. B., liudytojų V. K., M. Ž., V. G., taip pat iš dalies paties kaltinamojo parodymais bei rašytine bylos medžiaga. Prokuroro teigimu, apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu ir nenustatė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie keltų abejonių dėl priimto nuosprendžio pagrįstumo ir teisėtumo, tačiau pirmosios instancijos teismo nuosprendį pakeitė dėl A. J. neteisingai paskirtos bausmės rūšies (t. y. dėl baudžiamojo įstatymo taikymo).

Atsiliepime teigiama, kad kasatoriaus argumentai dėl BPK pažeidimų (atmesti jo prašymai skirti lingvistinę ekspertizę, pažeistas rungimosi principas, neišnagrinėtas apeliacinis skundas), padarytų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, yra nepagrįsti. Prokuroro nuomone, BPK neįpareigoja teismo tenkinti visus proceso dalyvių prašymus, o jų atmetimas negali būti vertinamas kaip proceso dalyvių teisių suvaržymas ar teisių į teisingą teismą apribojimas, įrodantis teismo (teisėjo) šališkumą. Teismas, išnagrinėjęs nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytą prašymą skirti lingvistinę ekspertizę ir išklausęs proceso dalyvių nuomonės dėl įrodymų tyrimo, laikydamasis BPK 324 ir 270 straipsnių nuostatų, priėmė motyvuotą protokolinę nutartį atmesti prašymą skirti ekspertizę. Pasak prokuroro, aplinkybių, dėl kurių buvo būtina atlikti įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme, nenustatyta. Kasaciniame skunde nenurodyti jokie įtikinami argumentai, kurie būtų pagrįsti faktiniais duomenimis, kad apeliacinės instancijos teismas tiek objektyviąja, tiek subjektyviąja prasme buvo šališkas ir neišnagrinėjo apeliacinio skundo bei nemotyvavo savo išvadų. Prokuroras pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bylą pagal nuteistojo apeliacinį skundą ir nuosprendyje aptarė visus esminius skundo aspektus, todėl nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies ir 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimų.

Prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje argumentuotai paaiškino, kodėl A. J. nuteisimas pagal BK 232 straipsnį savaime nereiškia saviraiškos laisvės pažeidimo, kurį nuteistasis ginčijo apeliaciniame skunde. Kasatorius, prokuroro nuomone, deklaratyviai tvirtina, kad jis nuteistas už išsakytą nuomonę, o ne už teismo įžeidimą. Teismai nuosprendžių išvadas pagrindė konstitucinėje ir tarptautinėje jurisprudencijoje (EŽTT praktikoje) įtvirtintomis nuostatomis bei teismų praktika. Prokuroras sutinka su teismų nuosprendžiuose išdėstytais argumentais dėl baudžiamojo įstatymo taikymo (BK 232 straipsnis).

Pasak prokuroro, nėra pagrindo teigti, kad teismai padarė esminius BPK pažeidimus ar neteisingai taikė baudžiamąjį įstatymą.

Kasacinis nuteistojo A. J. skundas netenkintinas.

Dėl BK 232 straipsnio taikymo

Byloje nustatyta ir kasatoriaus neginčijama, kad atskiruosiuose skunduose, kuriuos surašė kasatorius, nurodytos frazės apibūdina konkrečios, civilinę bylą nagrinėjusios teisėjos veiklą. Kasaciniame skunde ginčijamas netinkamas BK 232 straipsnio taikymas tokiais aspektais: teigiama, kad frazės yra nežeminančios, neįžeidžiančios teisėjos, kuriai buvo adresuotos; kad teiginiai nebuvo paskleisti viešai ir kad tokie nuteistojo raštu pateikti teiginiai yra jo nuomonė, kuri buvo pateikta neperžengiant saviraiškos laisvės ribų.

BK 232 straipsnyje įtvirtintų nuostatų paskirtis – saugoti teismų ir teisėjų garbę, orumą, ginti juos nuo viešo pažeminimo, niekinimo dėl jų veiklos vykdant teisingumą, taip pat saugoti apskritai visą teisingumo sistemą nuo jos diskreditavimo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K- 476/2014). BK 232 straipsnyje yra numatyta atsakomybė už nepagarbą teismui tam, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino teisingumą vykdančius teismą ar teisėją dėl jų veiklos. Nepagarba teismui yra tyčinis nusikaltimas, todėl teismas privalo nustatyti ne tik tai, kad vykdydamas teisingumą teismas ar teisėjas buvo viešai pažemintas, bet ir tai, kad kaltininkas suvokė žeminantį šios informacijos ar veiksmų pobūdį ir norėjo taip veikti. Pagal kasacinio teismo praktiką užgaulus teismo ar teisėjo pažeminimas dėl jų veiklos laikytinas viešu, kai teismo ar teisėjo pažeminimą matė arba girdėjo ar kitaip suvokė bent vienas trečiasis asmuo. Juo gali būti ne tik aplinkiniai žmonės, pavyzdžiui, teismo posėdyje dalyvaujantys asmenys, teisėjai, bet ir kiti asmenys bei visuomenės ar valstybės institucijų atstovai, suvokę užgaulų teismo ar teisėjo pažeminimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-385/2006, 2K-468/2010, 2K-476/2014).

Kasacinio skundo argumentai, kad atskiruosiuose skunduose pateikti nuteistojo teiginiai apie teisėją yra saviraiškos laisvės forma ir kad nuteistasis neturėjo tyčios pažeminti teisėjos, yra nepagrįsti ir todėl atmestini.

Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai nurodė, kad demokratinėje visuomenėje yra nustatytos saviraiškos laisvės ribos. Nagrinėjamoje byloje matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, atsakydamas į analogiškus apeliacinio skundo argumentus, pagrįstai pabrėžė, kad A. J. pateiktuose skunduose aiškia kalba, nenaudojant dviprasmiškų žodžių, specialių terminų, buvo nurodyta, kad teisėja kartu su bankroto administratoriumi slepia dokumentus, nes reikia išplauti pinigus bankroto byloje; kad ji su bankroto administratoriumi yra susitarusi praturtėti iš neteisėtai parduoto turto, slėpdama vykdomus nusikaltimus; kad ji, nenagrinėdama apelianto skundų, vykdė nusikaltėlių norus ir leido organizuotai grupuotei neteisėtai pasisavinti turtą. Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, nuteistasis atskiruosiuose skunduose nesiekė pateikti savo pozicijos byloje kilusiais procesiniais klausimais, ar nurodyti teisinius argumentus dėl skundžiamų procesinių sprendimų, o skunduose surašė nepagrįstus, žeminančius, užgaulius, bylą nagrinėjančią teisėją su nusikaltimų darymu siejančius teiginius. Vertinant šiuos žodžius tiek tiesiogine prasme, tiek ir nuteistojo surašytų atskirųjų skundų turinio kontekste, jų prasmė nesikeičia – šie teiginiai apie teisėjos neteisėtą veiką vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui kaip žeminantys teisėją, jos reputaciją, garbę, orumą. Nagrinėjamoje byloje pažymėtina, kad tai, jog, nuteistojo manymu, civilinio proceso metu buvo netinkamai sprendžiami byloje keliami klausimai ar nepagrįstai atmetami jo prašymai, nesuteikia teisės į teismo veiksmus ar sprendimus reaguoti tokia forma. Viešumo požymis, skirtingai nei nurodyta kasaciniame skunde, byloje taip pat nustatytas: su atskiraisiais skundais, pateiktais teismui, ir informacija juose susipažino civilinio proceso dalyviai, teismo darbuotojai, teismo civilinių bylų skyriaus pirmininkas, kuris ir kreipėsi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teismai padarė pagrįstą išvadą, kad pateikdamas tokio turinio skundus teismui nuteistasis suprato, jog viešai raštu išdėstė žeminančius, užgaulius ir nepagrįstus teiginius apie teisėją ir to siekė.

Teisėjų kolegija neturi argumentų paneigti teismų išvadų, kad atskiruosiuose skunduose buvo pateikta ne A. J. nuomonė, bet viešai reiškiama nepagarba teisėjai.

Kasatorius skunde teigia, kad jo veika gali būti vertinama kaip administracinės teisės pažeidimas, numatytas ATPK 186 1 straipsnyje, kuriame įtvirtinta administracinė atsakomybė už trukdymą teismui vykdyti teisingumą, teismo ar teisėjo autoriteto žeminimą.

Iš apeliacinės instancijos teismo sprendimo matyti, kad teismas A. J. veikos pavojingumą nustatė nenukrypdamas nuo teismų praktikos, t. y. atidžiai vertino nustatytų byloje aplinkybių visumos pavojingumą, tai, kokius adresatus šį informacija pasiekė, kokią reakciją tokia informacija sukėlė ar galėjo sukelti, koks buvo viešumo pobūdis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-476/2014). Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad apelianto atskirieji skundai, kuriuose išdėstyti teisėją žeminantys teiginiai, buvo išsiųsti visiems proceso dalyviams, aukštesnės instancijos teismui, šiuos skundus skaitė kiti teisėjai, teismo darbuotojai, teisėja dėl skundų buvo apklausta Specialiųjų tyrimų tarnyboje, jautė diskomfortą darbe. Šios aplinkybės leido apeliacinės instancijos teismui padaryti pagrįstas išvadas, jog A. J. veika buvo tokio pavojingumo laipsnio, kad jam taikytina ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad teismai tinkamai taikė BK 232 straipsnį.

Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių

Kasatorius skunde ginčija teismų išvadas įrodymų vertinimo aspektu, taip pat nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde. Kasatorius taip pat nurodo, kad teismai, pažeisdami baudžiamojo proceso normas, reguliuojančias įrodinėjimo procesą, nepaskyrė ekspertizės.

Įrodymų bei jų pakankamumo vertinimas, kaip ir faktinių bylos aplinkybių nustatymas, yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, taigi kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai savo išvadas pagrindė įrodymais, kurie buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų taisyklių, įrodymus įvertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje esančius įrodymus, pripažino A. J. viešai raštu išsakytus teiginius teisingumą vykdančio teismo ir teisėjos užgauliu pažeminimu dėl jų veiklos, t. y., nepagarba teismui. Tokio vertinimo pagrįstumą patvirtino apeliacinės instancijos teismas. Teismai išsamiai pasisakė, kodėl viešai raštu išsakytus teiginius vertina kaip žeidžiančius ir žeminančius, motyvuotai atribojo juos nuo nuomonės išsakymo bei informacijos skleidimo, savo išvadas pagrindė ne tik atitinkamų BK normų turiniu, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijos ginant žmogaus teisę į saviraiškos laisvę pavyzdžiais.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, apeliacinį nuteistojo skundą atmetė konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo klaidų nepadarė, baudžiamąjį įstatymą nuteistajam pritaikė tinkamai. Priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, apeliacinės instancijos teismas neprivalo atlikti įrodymų tyrimo. Sprendimą dėl įrodymų tyrimo apeliacinį skundą nagrinėjantis teismas turi priimti įvertinęs jo būtinumą konkrečioje byloje. Nagrinėjamoje byloje, teismui atmetus A. J. prašymą paskirti lingvistinę ekspertizę, prašymų atlikti įrodymų tyrimą nebuvo pareikšta ir teismas nutarė įrodymų tyrimo neatlikti.

Kasatorius taip pat pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atmetė jo prašymą skirti lingvistinę ekspertizę.

Gynybos prašymų netenkinimas, taip pat ir dėl specialiųjų žinių panaudojimo, šiuo atveju – lingvistinės ekspertizės paskyrimo, pats savaime negali būti pripažintas baudžiamojo proceso pažeidimu. Baudžiamojo proceso normos nereikalauja, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas įvykio versijas turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi specialieji tyrimai ir kad to nepadarius pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-339/2011, 2K-463/2011, 2K-157/2012, 2K-P-178/2012, 2K-483-976/2015, 2K-515-976/2015). Apeliacinės instancijos teismas protokoline nutartimi motyvuotai atmetė prašymą skirti lingvistinę ekspertizę, nenustatęs pagrindo ją skirti. Teismas nurodė, kad užduotis lietuvių kalbos specialistui skiriama, kai tekstas yra painus, dviprasmiškas, o šioje byloje nagrinėjamas tekstas nėra sudėtingas lingvistiškai, jį galima ir reikia vertinti teisiniu požiūriu (T. 2, b. l. 158). Dėl teksto ir jame vartojamų žodžių bei jų prasmės apeliacinės instancijos teismas išsamiai pasisakė ir nuosprendyje, nurodydamas, kad šie tekstai surašyti aiškia kalba, nevartojant specialios terminologijos, vietoj teisinių sąvokų kasatoriaus pasirašytuose dokumentuose vartojami kasdieninėje kalboje įprasti žodžiai, apibūdinantys korupcines veikas, todėl juose esantys teiginiai apie teisėjos neteisėtą veiką (dokumentų klastojimą, piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi ir pan.) vienareikšmiškai suprantami kiekvienam su jais susipažinusiam asmeniui.

Patikrinus bylą teisės taikymo aspektu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjant bylą visi bylos duomenys buvo ištirti, visi įrodymai – rašytiniai dokumentai, nuteistojo, nukentėjusiosios ir liudytojų parodymai – išanalizuoti ir įvertinti, jų vertinimo motyvai išsamiai ir argumentuotai išdėstyti. Pripažinti, kad teismai pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies, 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 ir 5 dalių reikalavimus, teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

Kasacinio skundo argumentai dėl baudžiamojo proceso principų pažeidimo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (teismo nešališkumo, nekaltumo prezumpcijos) nepagrįsti jokiais faktiniais duomenimis, todėl yra deklaratyvūs ir nenagrinėtini.

Nenustačius BPK 369 straipsnyje numatytų teismų sprendimų keitimo ar naikinimo pagrindų, kasacinis skundas atmestinas, o pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai, neperžengiant kasacinio skundo ribų, pripažintini teisėtais.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo A. J. kasacinį skundą.

Teisėjai Aldona Rakauskienė

Aurelijus Gutauskas

Rima Ažubalytė