2020-03-04 Nr. AB-4906-3-62-3-00894-2018-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-639-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00894-2018-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN, atsakovo atstovas), 13 140 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2014 m. gruodžio 20 d. yra kalinamas Pravieniškių PN 2 sektoriaus 1 brigadoje, kurios plotas – 64,37 kv. m. Nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2016 m. liepos 1 d. brigadoje gyveno 24 žmonės, o nuo 2016 m. liepos 1 d. – 21 žmogus. Didelę gyvenamųjų patalpų ploto dalį užėmė baldai, nors jų pagal nustatytas normas taip pat trūksta. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN nebuvo kambario termometro, dėžių daiktams susidėti, lentynų knygoms laikyti, taip pat nebuvo laisvalaikio kambario bei patalpos rūbams ir batams džiovinti, o kieme įrengta džiovykla buvo labai maža. Įrengti baldai buvo seni, dideli, sulūžę, lovos klibėjo, joms trūko dalių. Pareiškėjas negalėjo tinkamai užtikrinti savo higienos, nes nebuvo įrengta pakankamai sanitarinių įrenginių, duše nebuvo pakankamai dušo galvučių, dušo patalpose nebuvo kilimėlių, buvo slidu, blogai veikė vandens maišytuvai. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad gyvenamosios patalpos nebuvo dezinfekuojamos, jose buvo blakių ir tarakonų, o vasarą – musių, uodų ir širšių. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs papildomą diskomfortą, nepatogumų, dvasinius išgyvenimus.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Pravieniškių PN nurodė, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. balandžio 30 d., atlyginimą turėtų būti taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo gyvenamojo ploto norma nebuvo pažeista, o galiojantys teisės aktai nenustato, kad skaičiuojant vienam nuteistajam tenkančią gyvenamojo ploto normą turi būti išskaičiuojamas patalpoje esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyveno bendrabučio tipo patalpose, jo galimybė judėti po savo būrio gyvenamąsias patalpas bei visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama.

6. Pravieniškių PN nurodė, jog teisės aktuose įtvirtinta, kad gyvenamąsias ir bendrojo naudojimo patalpas valo ten apgyvendinti nuteistieji, tam jiems išduodamas inventorius ir priemonės. Pravieniškių PN patalpos įrengtos pagal teisės aktų reikalavimus, tačiau įstaiga neturi duomenų apie tai, kokie baldai ir inventorius buvo ginčo patalpoje 2014 m. gruodžio 20 d. – 2018 m. balandžio 30 d. laikotarpiu. Įstaigos 2 sektoriaus inventorius buvo tvarkingas, gavus informacijos apie sugedusį ar sugadintą inventorių jis nedelsiant buvo tvarkomas arba keičiamas. Poilsio kambariai nuteistiesiems nebuvo įrengti. Įstaigos 2 sektoriaus 12 būrio 1 brigados patalpos vėdinamos per langus ir ventiliacines angas. Pravieniškių PN yra sudariusi sutartį su licencijuota įmone, kuri įstaigoje vykdė kenkėjų kontrolės paslaugas, uodai ir musės įstaigoje nėra naikinami.

7. Pasak atsakovo atstovo, duše įrengta 15 purkštukų, ant sienų sumontuoti skysto muilo dozatoriai, kilimėlių nėra. Į bendrąją dušinę nuolat tiekiamas karštas vanduo, karšto vandens tiekimas į būrių prausyklas nėra privalomas.

8. Įstaigos išduodama patalynė, esant būtinybei, gali būti dezinfekuojama. Pageidaujantys patys skalbti nuteistieji tai gali padaryti dušinėje, kurioje yra įrengti tam skirti indai. 2 sektoriuje veikiančioje skalbykloje ir džiovykloje sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius drabužius, be to, būrių kiemuose buvo įrengtos stacionarios džiovyklos su stogeliu.

9. Atsakovo atstovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nenurodė, iš ko konkrečiai susideda jo prašoma priteisti žala, nepagrindė savo reikalavimo jokiais objektyviais duomenimis. Pareiškėjo argumentai nekonkretūs, deklaratyvūs bei nepagrįsti.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjo K. Š. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN, 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

11. Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pažymėjo, jog pareiškėjas nepateikė prašymo atnaujinti ieškinio senaties terminą, nenurodė jokių aplinkybių, kurios galėtų būti pripažintos pagrindu atnaujinti ieškinio senaties terminą, todėl reikalavimą dėl neturtinės žalos, patirtos nuo 2014 m. gruodžio 20 d. iki 2015 m. gegužės 2 d., atlyginimo priteisimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pritaikius ieškinio senaties terminą administracinėje byloje vertinamas 2015 m. gegužės 3 d. – 2018 m. gegužės 3 d. laikotarpis.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo paskirtas gyventi į 12 būrį, 1 brigadą, kurios plotas – 65,72 kv. m, joje įrengta 21 miegamoji vieta, todėl vienam asmeniui teko 3,129 kv. m gyvenamojo ploto. Pareiškėjas nurodė, jog 12 būrio 1 brigadoje iki 2016 m. liepos mėnesio gyveno 24 nuteistieji, o nuo 2016 m. liepos mėnesio – 21 nuteistasis. Atsakovo atstovas nurodė, jog skirtingais laikotarpiais ginčo būryje nuteistųjų skaičius siekė iki 24 nuteistųjų, tai patvirtina pateikta 2018 m. gegužės 17 d. pažyma Nr. 42-8168 bei 2018 m. liepos 2 d. pažyma Nr. 42-10951. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, atsakovo atstovo įrodymai nepaneigė pareiškėjo tvirtinimo, jog 12 būrio 1 brigadoje iki 2016 m. liepos mėnesio gyveno 24 nuteistieji, išskyrus 2015 m. birželio 1 d. (22), 2015 m. liepos 1 d. (23), 2015 m. rugsėjo 1 d. (19), 2015 m. spalio 1 d. (21), 2015 m. lapkričio 1 d. (20), 2015 m. gruodžio 1 d. (22), 2016 m. sausio 1 d. (20), 2016 m. vasario 1 d. (20), 2016 m. kovo 1 d. (18), 2016 m. balandžio 1 d. (20), 2016 m. gegužės 1 d. (19), 2016 m. birželio 1 d. (20). Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, jog pareiškėjui nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. liepos mėnesio teko 2,7 kv. m (415 parų trūko 0,36 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose).

13. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams. Todėl pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad kamerose esantys baldai ir kitas inventorius dar labiau ribojo jo teisę būti kalinamam tinkamo gyvenamojo ploto patalpose.

14. Vertindamas pareiškėjo argumentus, kad dėl didelio nuteistųjų kiekio buvo sunku pasinaudoti tualetu ir dušu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad atsakovo atstovas nepaneigė šių pareiškėjo argumentų, todėl pažeidimą laikė nustatytu. Atsakovas nurodė, kiek 12 būryje sanitariniame mazge buvo įrenginių, tačiau nepateikė duomenų, kiek nuteistųjų ginčo laikotarpiu naudojasi minėtu sanitariniu mazgu bei dušu.

15. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl blogo vandens maišytuvų veikimo, kadangi pareiškėjas dėl tokių pažeidimų nesikreipė į administraciją, o dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti.

16. Aplinkybę, kad Pravieniškių PN dušuose nebuvo guminių kilimėlių, pirmosios instancijos teismas laikė teisės aktų reikalavimų pažeidimu, tačiau atkreipė dėmesį ir į tai, kad dušo patalpoje naudojamas vanduo, todėl pareiškėjas, kaip apdairus ir rūpestingas asmuo, privalėjo būti atsargus ir dušo patalpose elgtis atsakingai. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovas pažeidė teisės aktus, kadangi dušo patalpose nesumontavo plaukų prausiklių dozatorių, tačiau pareiškėjas nedetalizavo bei nepagrindė savo teiginių dėl negalėjimo pasinaudoti tokiu dozatoriumi, nenurodė šio pažeidimo įtakos jo teisėms.

17. Atsakydamas į pareiškėjo teiginius, kad Pravieniškių PN nebuvo drabužių ir avalynės džiovyklos bei poilsio kambario, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje pateikti duomenys, jog 12 būryje poilsio kambarys neįrengtas, o 2 sektoriuje veikia skalbykla ir džiovykla. Teisės aktai nustato, kad džiovykla turi būti kiekviename būryje, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pažeidimas pripažintinas nustatytu iš dalies.

18. Pareiškėjo argumentus, kad lovos, kietasis inventorius buvo netinkami naudotis, pasenę ir netvarkingi, trūko kietojo inventoriaus, pirmosios instancijos teismas vertino kaip deklaratyvius, objektyviais ir patikimais įrodymais nepagrįstus teiginius. Pareiškėjas neįrodė, jog būtent tinkamo inventoriaus nebuvimas jam sukėlė didelių nepatogumų bei pagrindą neturtinei žalai atsirasti.

19. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovas nepateikė jokių rašytinių duomenų apie tai, kad gyvenamojoje patalpoje buvo termometras, lentynų knygoms susidėti, todėl šie pareiškėjo argumentai nepaneigti, tačiau byloje nėra duomenų, jog nurodytas pažeidimas turėjo kokios nors įtakos pareiškėjo sveikatai ar psichinei būsenai.

20. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus dėl buitinių kenkėjų naikinimo ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį. Be to, darbų atlikimo metu buvo aptikti buitiniai parazitai, todėl pareiškėjo argumentus dėl buitinių kenkėjų buvimo patalpose, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu gyveno pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas laikė pagrįstais.

21. Spręsdamas dėl pareiškėjui priteistino žalos atlyginimo dydžio, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad byloje nėra įrodymų apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Pataisos įstaigos psichologinės tarnybos pažymoje nurodyta, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl kalinimo sąlygų nesikreipė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog nustatyti pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas pareiškėjui patirti neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir yra nesuderinamas su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsniu, tačiau pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti yra adekvati 3 000 Eur suma.

III. 22. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti iš dalies, pripažįstant, kad pareiškėjo teisė į aprūpinimą kietuoju inventoriumi buvo pažeista, o šios teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

23. Pravieniškių PN nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kadangi nuteistųjų skaičius patalpoje nebuvo nustatytas ir teismas tik preziumavo, jog miegamųjų vietų skaičius patalpoje atitiko joje laikomų asmenų skaičių. Be to, pirmosios instancijos teismas nevertino fakto, kad gyvenamosiose patalpose asmenys nėra rakinami ir gali laisvai judėti bendrabučio tipo patalpose, koridoriuose ir pan. Nagrinėjamu atveju konstatuotas minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo mažareikšmis ir nesukėlė pareiškėjui tokio masto kančių, dėl kurių turėtų būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

24. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad teisės aktai nenustato pareigos fiksuoti asmenų skaičių kiekvienoje gyvenamojoje patalpoje, todėl Pravieniškių PN negali pateikti dokumentų, įrodančių tikslų nuteistųjų skaičių konkrečioje gyvenamojoje patalpoje konkrečiu laiku.

25. Atsakovo atstovo teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendime konstatuoti nepaneigti higienos sąlygų neatitikimai neturėtų būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, kurią privalu atlyginti pinigais, tačiau nepaneigus šių aplinkybių yra pagrindas pripažinti pareiškėjo teisės pažeidimą kaip pakankamą neturtinės žalos atlyginimo būdą.

26. Pareiškėjas K. Š. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo skundą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo pareiškėjui K. Š. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį priteistas 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų Pravieniškių PN, pagrįstumas ir teisėtumas.

28. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su jam neužtikrintomis kalinimo sąlygomis ir patirta neturtine žala, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad pareiškėjui nuo 2015 m. gegužės 3 d. iki 2016 m. liepos mėnesio teko 2,7 kv. m (415 parų trūko 0,36 kv. m ploto bendrabučio tipo patalpose), t. y. nebuvo užtikrinta pareiškėjo teisė į kalinimą nustatyto dydžio gyvenamojo ploto patalpoje, o papildomų baldų, laisvalaikiui skirtų daiktų bei džiovinamų batų ir drabužių užimamas plotas mažino vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, ginčo patalpose kenkėjų kontrolės ir naikinimo paslaugos buvo teiktos nesilaikant sutartyse nustatytų įsipareigojamų atlikti šiuos darbus 2 kartus per mėnesį, dušuose nebuvo guminių kilimėlių, trūko sanitarinių įrenginių, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriai atlyginti priteisė 3 000 Eur kompensaciją.

29. Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog nustatytas minimalaus asmeniui tenkančio ploto pažeidimas buvo įvertintas formaliai ir neatitinka realybės, konstatuoti higienos sąlygų neatitikimai neturėtų būti vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, kurią privalu atlyginti pinigais. Atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjui neturėjo būti priteistas atlyginimas pinigais, nes teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija neturtinei žalai atlyginti.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas pinigais iš esmės yra priteistas dėl to, jog pareiškėjas 415 parų kalėjo bendrabučio tipo patalpose, kuriose nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,1 kv. m) (pareiškėjui trūko 0,36 kv. m ploto). Atsakovas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto yra neteisinga.

31. Atsakovas nurodo, kad asmenų skaičius patalpoje nebuvo nustatytas, o tik preziumuota, kad miegamųjų vietų skaičius nusako asmenų skaičių, tačiau pats atsakovas byloje neteikė konkrečių ir įtikinamų įrodymų, kiek asmenų konkrečiu laikotarpiu buvo patalpoje. Šiuo aspektu primintina, kad teismų praktikoje nurodyta, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Kadangi atsakovas neteikė įrodymų, todėl pagrįstai buvo nustatyti minimalaus ploto trūkumas ir higienos normų pažeidimai.

33. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

34. Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

36. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

37. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgiama į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.).

38. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį ir pažeidimo aplinkybes, pažeidimo sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.)

39. Teisėjų kolegija, įvertinusi nustatytą pareiškėjo teisių pažeidimą, šio pažeidimo pobūdį ir laikotarpį, pareiškėjo nurodomas patirtas neigiamas pasekmes, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjui jo patirta neturtinė žala turi būti atlyginta pinigais.

40. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad administracinių teismų praktikoje asmenims, kurie bausmę atlieka pataisos namuose ir turi galimybę laisvai judėti bei užsiimti tam tikra veikla už kameros ribų, ir tai jiems kompensuoja tenkantį mažą patalpų plotą, yra konstatuojama, kad neturtinė žala yra patirta ir kad tarp patirtos neturtinės žalos ir atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų yra priežastinis ryšys, nuteistiems asmenims priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2434-492/2017; 2017 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2148-602/2017; kt.).

41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal EŽTT praktiką, jei pataisos namuose kalinamam asmeniui ilgą laiką tenka mažiau nei 3 kv. m, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą; dėl šios priežasties buvo atmestas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės argumentas, kad asmenims, laikomiems pataisos namuose, suteikiama judėjimo laisvė (žr., pvz., EŽTT 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 71024/13 ir 7194/13)).

42. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau aptartais CK 6.250 straipsnio 1 dalyje bei teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, konstatuoja, kad pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis (3 000 Eur) yra adekvatus padarytam pažeidimui ir patirtai žalai.

43. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė