2013-11-13 Nr. AB-8147-3-62-3-00073-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-1780/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00073-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija: 11.12.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. lapkričio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio (pranešėjas) ir Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiuoju suinteresuotu asmeniu byloje dalyvaujant M. M., dėl sprendimų, įsakymų dalies panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja E. V. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu, kurį vėliau patikslino (I t., b. l. 114, 115-116), prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. atsakymą Nr. S6-1303 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) 2011 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5)-8; 2) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių patvirtinti Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu A. V. asmeniniam ūkiui papildomai 0,25 ha žemės suteikimą ir atkurti pareiškėjai nuosavybės teisę į 0,38 ha žemės, suteikiant ją asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje; 3) panaikinti Kauno apskrities viršininko įsakymų dalis: 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-1242 priedo 26 eilutę, kad A. K. asmeniniam ūkiui buvo suteikta 0,34 ha žemės; 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 priedo 92 eilutę, kad A. K. 1994 m. liepos 24 d. pageidavo įsigyti 0,34 ha žemės ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 priedo 5 eilutę, kad A. K. suprojektuoti sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) 0,22 ha Rokų kaime. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti skundo padavimo terminą 2004 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymų dalių ginčijimui. Nurodė, jog šie aktai nebuvo viešai paskelbti, jai įteikti ir tik teismo posėdyje išgirdimas apie tokių aktų buvimą nesudaro realių galimybių tokius aktus apskųsti.

Pareiškėja skunde nurodė, kad Kauno r. Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu jos sutuoktiniui A. V. buvo suteikta 0,25 ha asmeninio ūkio žemės, o vėlesniu 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu papildomai suteikta dar 0,25 ha. 1999 m. liepos 1 d. mirus vyrui, visą jo turtą ir turtines teises paveldėjo pareiškėja. Tvirtino, kad, remiantis Šiaulių apskrities 1999 m. gruodžio 20 d. išvada, ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,50 ha žemės Rokų sen., Kauno r. Kadangi Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,12 ha žemės, todėl dėl likusios žemės dalies – 0,38 ha atkūrimo, pareiškėja kreipėsi į Nacionalinė žemės tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių. Pažymėjo, kad ginčijamais sprendimais buvo nepagrįstai atsisakyta tenkinti jos tokį rašymą. Be to, Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymų prieduose, su kuriais jos atstovas susipažino 2011 m. rugsėjo 9 d., įrašyta A. K., tariamai gavusi asmeninio ūkio žemę, pažeidžia pareiškėjos teises, nes A. K. buvo suformuotas sklypas pareiškėjos šeimai asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje.

Pareiškėjos atstovas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad tiek pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411, tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimo Nr. 308 numatytas sąlygas, pareiškėjai su vyru priklausė gauti 3 ha žemės, todėl nors 1994 m. lapkričio 17 d. apylinkės tarybos sprendimas dėl 0,25 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo ir buvo priimtas po Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme numatyto termino, jis turi būti laikomas teisėtu. Nėra jokių įrodymų, kad A. K. 1994 m. liepos 24 d. prašymu turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemę ir tą žemę gavo.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą (I t., b. l. 27-32) su juo nesutiko ir prašė atmesti.

Nurodė, kad 1994 m. gegužės 24 d. priėmus įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo pakeitimo ir papildymo“ Nr. I-476, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnis buvo papildytas 11 dalimi ir nustatyta, kad sprendimus suteikti žemę gyventojų asmeniniam ūkiui apylinkių tarybos priima ne vėliau kaip iki 1994 m. liepos 1 d. Tvirtino, kad Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas buvo priimtas po Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalies nustatyto termino, todėl jis negali būti laikomas teisėtu. Teigė, kad neteisėto sprendimo pagrindu pareiškėja negali reikalauti atkurti jai nuosavybės teises į 0,38 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai asmeninio ūkio žemę. Reikalavimams dėl 2004 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymų dalies panaikinimo prašė termino neatnaujinti, nes nurodytos termino praleidimo priežastys yra neobjektyvios ir nepripažintinos svarbiomis. Pareiškėja nuo 2011 m. liepos 20 d. turėjo realią galimybę susipažinti su pateiktais į bylą aktais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, reikšdama reikalavimą panaikinti minėtus įsakymus, viršija tariamą reikalavimo teisę.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis priėmė palikimą po A. K. mirties. Pateikė teismui paveldėjimo pagal testamentą liudijimus, pirkimo-pardavimo sutartį. Paaiškino, kad jau pardavė mirusiosios A. K. namų valdos žemę. Apie ginčo žemės sklypą jam nieko nebuvo žinoma, todėl jis nepaveldėjo šios žemės ir nieko apie ją negali pasakyti, nes apie šį ginčo žemės sklypą jis pirmą kartą girdi šiame teismo posėdyje.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 12 d. sprendimu (II t., b. l. 53–59) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad A. V. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 37 sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu asmeniniam ūkiui buvo suteikta 0,25 ha žemės ūkio naudmenų, o I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu papildomai dar 0,25 ha. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius 2010 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. S6-1303 (I t., b. l. 14) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos direktorius 2011 m. sausio 18 d. sprendimu Nr. 1T-(3.5)-8 (I t., b. l. 11-13) atsisakė atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į pageidaujamą asmeninio ūkio žemės plotą. Pareiškėja mano, kad atsakovas nepagrįstai 1994 m. lapkričio 17 d. Rokų apylinkės tarybos sprendimą laiko neteisėtu ir atsisako atkurti nuosavybės teises į 0,38 ha žemės, suteikiant ją asmeninio ūkio žemėje.

Teismas pripažino, jog pareiškėjos reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-12402 dalį, 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 dalį, 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 dalį susiję su ta pačia pareiškėjos nurodoma pažeista teise į konkretų asmeninio ūkio žemės sklypą. Pareiškėjos nurodomas teisių pažeidimas kilo priėmus administravimo subjektui sprendimą patvirtinti ginčo žemės sklypo suteikimą kitam asmeniui. Pareiškėja apie savo pažeistą teisę – atsakovo neteisėtą veikimą – sužinojo Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą Nr. 02-05-12402 pateikus nagrinėjamoje byloje, todėl skundą dėl savo teisių gynimo pareiškėja pateikė nepraleidusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnyje numatyto vieno mėnesio termino. Kiti ginčijami administraciniai aktai – Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 02-05-5537, 2007 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-4228 yra susiję su tos pačios pažeistos teisės gynimu, jais nėra sprendžiama dėl kitais faktiniais pagrindais įgytų pareiškėjos teisių, šių aktų pagrindu nėra kilusios materialiosios pasekmės kitiems asmenims, todėl reikalavimai dėl šių aktų panaikinimo laikytini išvestiniais ir terminai jiems apskųsti atskirai nuo pagrindinio reikalavimo neskaičiuotini. Savarankiškų terminų taikymas skundo reikalavimams, kurie savo kilme laikytini išvestiniais, komplikuotų asmens pažeistų teisių gynimą, prieštarautų teisminės gynybos universalumo ir proceso efektyvumo, teisingumo ir protingumo principams. Dėl šios priežasties teismas padarė išvadą, kad pareiškėja nepraleido ginčijamų įsakymų apskundimo termino, todėl prašymas atnaujinti praleistą terminą atmestas.

Teismas nustatė, jog Kauno apskrities viršininkas minėtu 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 02-05-12402 „Dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo ir fizinių asmenų naudojamos asmeninio ūkio žemės ploto patvirtinimo (Kauno r.)“, patvirtino asmenų, kurių asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentai neišliko ir kuriems asmeninio ūkio žemės suteikimas Rokų apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma arba jeigu sprendime klaidingai nurodyta pavardė, vardas ar žemės plotas, sąrašą, kuriame 26 eilės numeriu įrašyta A. K., naudojamos žemės plotas – 0,34 ha (I t., b. l. 88-89, 90). Kauno apskrities viršininkas 2005 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 02-05-5537 „Dėl piliečių eilių tvirtinimo (Kauno r.)“ patvirtino piliečių, kuriems žemė, miškas ir vandens telkiniai įstatymo nustatyta tvarka perduodami neatlygintinai ir parduodami Rokų kadastro vietoje, sąrašus. Šiuo įsakymu patvirtintame Piliečių, gavusių ir naudojančių asmeninio ūkio žemės sklypus ir pageidaujančių įsigyti juos nuosavybėn, sąraše 92 eilės numeriu įrašyta A. K., prašymo registracijos data – 1994 m. liepos 24 d., plotas – 0,34 ha (I t., b. l. 49-65). Kauno apskrities viršininkas 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo (Kauno r.)“ 4.2 punktu patvirtino Piliečių, kuriems suprojektuoti asmeninio ūkio žemės sklypai, sąrašus, kuriame 5 eilės numeriu įrašyta A. K., suprojektuoto sklypo vieta – Rokų k., sklypo Nr. plane – (duomenys neskelbtini), suprojektuoto sklypo plotas – 0,22 ha, pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis – žemės ūkio, žemės sklypo naudojimo būdas – kiti žemės ūkio paskirties žemės sklypai, specialiosios žemės, miško naudojimo sąlygos (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343), servitutai – II, XXI, XXIX (I t., b. l. 66-69, 76).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2353 redakcija) ir padarė išvadą, kad ginčijamas 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas buvo priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojančių teisės aktų imperatyvių nuostatų. Pareiškėja, ginčydama 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymą, nenurodė priežasčių ir nepateikė įrodymų, dėl ko asmeninio ūkio žemės suteikimo ir A. K. naudojamo asmeninio ūkio žemės ploto tuo metu negalėjo patvirtinti apskrities viršininkas. Nustačius, jog nuosavybės teisės pareiškėjai, suteikiant 0,38 ha asmeninio ūkio žemėje, negali būti atkuriamos, pareiškėjos argumentai, jog A. K. suformuotas sklypas pareiškėjos šeimai asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje pažeidžia pareiškėjos teises, vertinti kaip nepagrįsti. Pripažinta, kad kiti du ginčijami įsakymai betarpiškai yra susiję su 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymu, tai yra įstatymu numatyta veiksmų tąsa. Visi šie įsakymai susiję su ta pačia pareiškėjos nurodoma pažeista teise į konkretų asmeninio ūkio žemės sklypą. Pareiškėja nenurodė šių priimtų ir jos ginčijamų įsakymų neteisėtumo pagrindų, šių ginčijamų įsakymų teisėtumas nepaneigtas, todėl naikinti jų nėra pagrindo.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“, 1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalimi (1994 m. gegužės 24 d. redakcija), pagal kurią žemė asmeniniam ūkiui apylinkių tarybų sprendimu galėjo būti suteikta tik iki 1994 m. liepos 1 d., aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi (2004 m. liepos 13 d.

įstatymo Nr. IX-2353, įsigaliojusio 2004 m. liepos 29 d. redakcija), papildomais įrodymais, pagal kuriuos nustatyta, jog A. K. mirė 2009 m. kovo 3 d. ir jos teisių perėmėjas yra jos vaikaitis M. M., Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. rugpjūčio 20 d. rašto Nr. 7SD-(14.7.104)-1626 kopija, A. K. 1994 m. liepos 24 d. prašymo kopija, įregistravimo kortelės kopija bei paso kopija (I t., b. l. 189-195), sąrašo ir prašymo originalais (II t., b. l. 6-7), pagal kuriuose A. K. žemės sklypas yra suprojektuotas Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d.

įsakymu Nr. 02-05-4228, tačiau pirkimo/nuomos byla nebuvo parengta, liudytojo G. G. pirmosios instancijos teismo posėdžio metu duotais parodymais, kad pareiškėjai nuo kolūkių laikų buvo skirtas 50 arų ginčo žemės sklypas, jį ji naudojo ir 1994 m., liudytojos T. K. parodymais, kad pareiškėjai buvo pamatuotas 50 arų žemės sklypas, kuris tęsėsi iki pat griovio, sklypą, kaip ir visiems pamatavo apytiksliai 1993-1994 m., liudytojos L. A. parodymais, kad jiems visiems, tarp jų ir pareiškėjai, buvo skirta po 50 arų žemės sklypai ir pareiškėja ta žeme visą laiką naudojosi, ir padarė išvadą, kad Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies paskirtis yra legalizuoti (įteisinti) ir tuos asmeninio ūkio žemės suteikimo atvejus (esant ir kitoms būtinoms sąlygoms), kai tokia žemė fiziniams asmenims buvo suteikta apylinkių tarybų sprendimais po 1994 m. liepos 1 d., t. y. pažeidžiant minėtą įstatymo draudimą.

Todėl, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos sutuoktiniui asmeniniam ūkiui žemės sklypas suteiktas Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu, byloje nėra duomenų, jog sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo A. V. buvo priimtas jau po 1994 m. liepos 1 d. dėl kokių nors objektyvių priežasčių, teismas nusprendė, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl pareigūnų biurokratizmo. Teismas padarė išvadą, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pareiškėjai asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojimas privalėjo būti patvirtintas iki 2004 m. gruodžio 31 d. apskrities viršininko sprendimu.

Kadangi toks apskrities viršininko sprendimas priimtas nebuvo, todėl Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir suteikiančiu pareiškėjai teisę į 0,25 ha asmeninio ūkio žemę. Tokiu būdu pareiškėja turi teisę į 0,38 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą kitu būdu.

III. Pareiškėja E. V. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 64–66) prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą patenkinti visiškai. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1992 m. sausio 24 d. sprendimu Rokų apylinkės gyventojams, kurie laiko raguočius, buvo nuspręsta skirti po 2 ha žemės sklypus, iš to ploto skirti arčiau namų po 0,5 ha ganyklai. Todėl pareiškėjos šeima turėjo teisę gauti iki 2 ha asmeninio ūkio žemės. Pareiškėjos sutuoktiniui, A. V., dirbusiam žemės ūkio įmonėje, buvo pamatuota ganyklai 0,5 ha žemės. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu buvo suteikta 0,25 ha žemės, o 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu dar 0,25 ha žemės. Tačiau A. V. suteikto sklypo vietoje Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-4228 „Dėl Rokų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“ jau buvo suformuoti du sklypai: Nr. 1014 – 0,25 ha ir A. K. 828AS – 0,22 ha. (I t., b. l. 76). Šias aplinkybes taip pat patvirtino teismo posėdžio metu apklausti liudytojai G. G., T. K. ir L. A.. Todėl pirmosios instancijos teismo motyvas, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 02-05-12402 buvo priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojančių įstatymų ir pareiškėja nepateikė įrodymų, dėl kokių priežasčių negalėjo būti priimtas nurodytas įsakymas bei 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 02-05-5537 (žemės plotas 0,34 ha) ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-4228 (suprojektuotas 0,22 ha žemės sklypas), yra nepagrįstas.

2. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. birželio 7 d. nutartyje nurodė, kad nustačius, ir esant duomenų, kad A. V. suteikto žemės sklypo vietoje projektuojamas sklypas kitam asmeniui, pareiga įrodyti tokio sklypo suteikimo A. K. pagrįstumą ir teisėtumą tenka administravimo subjektui, priėmusiam tokius sprendimus. Nacionalinė žemės tarnyba pateikė neva tai A. K. rašytą 1994 m. liepos 24 d. prašymą ir jos paso kopiją. Prašymo blanko pradžioje ir gale neaišku kieno ranka įrašyta K. pavardė, tačiau prašymas A. K. nepasirašytas. A. K. gyvenama vieta deklaruota tik 1999 m. kovo 19 d. Jokių dokumentų, patvirtinančių jos teisę gauti asmeninio ūkio žemę, nepateikta. Manytina, kad toks prašymas, kuriame nenurodyta jokių duomenų, pagrindžiančių A. K. teisę gauti asmeninio ūkio žemės, neatitinka įstatymo reikalavimų ir nesuteikia pagrindo skirti tokiam asmeniui asmeninio ūkio žemės. Byloje nėra duomenų, kad šią žemę A. K. naudojo. A. K. mirė 2009 m. kovo 3 d., tačiau jos teisių perėmėjas – M. M. gyvena Kaune ir nežino, kad A. K. buvo formuojamas 0,22 ha žemės sklypas bei jokių pretenzijų į ginčo sklypą nereiškia, žemės nedirba. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintos Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos l punktas ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalis nustato asmenų ratą, kurie turi teisę gauti asmeninio ūkio žemės ir jos kiekį. Tačiau atsakovas nepateikė jokių duomenų apie A. K. teisę pagal nurodytą nutarimą ir įstatymą gauti 0,34 ha ar 0,22 ha asmeninio ūkio žemės. Atsakovo atstovė teismo posėdyje taip pat pareiškė, kad ji neturi duomenų, kokiu pagrindu A. K. yra suteikta asmeninio ūkio žemė.

3. Vien tas faktas, kad Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-4228 A. K. suformuotas 0,22 ha žemės sklypas man atmatuoto žemės sklypo dalyje, įrodo šio įsakymo neteisėtumą. Todėl teismo išvada, kad nėra duomenų paneigiančių šio įsakymo neteisėtumą prieštarauja byloje surinktiems įrodymams ir teisės aktams.

4. Pagal bylos medžiagą yra nepaneigti duomenys, kad A. V. Rokų apylinkės tarybos 1994 gegužės 13 d. sprendimu suteikta 0,25 ha asmeninio ūkio žemės ir 1994 m. lapkričio 17 d. dar 0,25 ha asmeninio ūkio žemės toje vietoje, kurią pareiškėja naudojo dar nuo kolūkio laikų. Nurodyti sprendimai nepanaikinti. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies nuostatas, Kauno apskrities viršininkas asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta 1994 m. liepos l d. – 1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, iki 2004 m. gruodžio 31 d. turėjo savo sprendimu patvirtinti žemės suteikimo teisėtumą. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nurodytas sprendimas laiku nebuvo priimtas dėl biurokratizmo ir turėjo būti patvirtintas Kauno apskrities viršininko. Todėl pareiškėjos teisė turėjo būti ginama.

5. Šiaulių apskrities viršininkas 1999 m. gruodžio 20 d. patvirtino išvadą Nr. 7-4175 dėl žemės neatlygintino perdavimo E. V. nuosavybėn, todėl pareiškėja turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,5 ha žemės, suteiktame asmeninio ūkio žemės sklype.

6. Kauno apskrities viršininko administracija 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu Nr. 52/23431 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises tik į 0,12 ha asmeninio ūkio žemės sklypo dalyje, pažymėtoje Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-4228 „Dėl Rokų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“ suformuotame sklype Nr. 1014. Ši aplinkybė įrodo, kad pareiškėjai asmeninio ūkio žemė buvo pamatuota ir suteikta nurodytoje vietoje. Liko neatkurta iki šiol nuosavybės teisė į 0,38 ha žemės.

7. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos prašymo įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybą patvirtinti Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu A. V. 0,25 ha asmeninio ūkio žemės suteikimą ir įpareigoti atkurti nuosavybės teises į 0,38 ha žemės, suteikiant ją nemokamai suteiktoje asmeninio ūkio žemėje, faktiškai nesprendė ir skundo atmetimo šioje reikalavimo dalyje pagrįstų motyvų nenurodė. Teismas šį Rokų apylinkės tarybos sprendimą skirti pareiškėjai žemę laikė neteisėtu vien tuo pagrindu, kad apskrities viršininkas nustatytu terminu sprendimo nepriėmė. Teismas pats pripažino, kad toks sprendimas patvirtinti žemės skyrimą buvo nepriimtas dėl pareigūnų biurokratizmo. Tokiu būdu teismas iš esmės pripažino, kad buvo visos sąlygos suteikti A. V. 0,50 ha asmeninio ūkio žemės. Todėl nesant objektyvių priežasčių neskirti A. V. asmeninio ūkio žemės, pirmosios instancijos teismas turėjo pareiškėjos teises ginti ir jos skundą šioje dalyje tenkinti. Net ir sutikus su teismo išvada, kad pagal 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimą asmeninio ūkio žemė suteikta neteisėtai, tuomet turėjo būti sprendžiamas nuosavybės teisių atkūrimo klausimas į 1994 m. gegužės 31 d. sprendimu suteiktą asmeninio ūkio žemę. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo išvados yra viena kitai prieštaraujančios ir neatitinka įstatymo, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 80-82) prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Teismas nepažeidė ir tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, tinkamai ištyrė visas bylos faktines aplinkybes.

2. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas buvo priimtas po Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje nustatyto termino, t. y. po 1994 m. liepos 1 d., taip pat 1994 m. liepos 12 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. 1-535 „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ jau nutraukus žemės suteikimą gyventojų asmeniniam ūkiui. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad sprendimas buvo priimtas pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų imperatyvias nuostatas, todėl laikytinas neteisėtu.

3. Pareiškėja teigia, kad A. V. buvo pamatuota ganyklai 0,5 ha žemės. Tačiau A. V. suteikto sklypo vietoje Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 02-05-4228 „Dėl Rokų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo“ jau buvo suformuoti du sklypai: Nr. (duomenys neskelbtini) – 0,25 ha ir A. K. (duomenys neskelbtini) – 0,22 ha. Žemės sklypo pamatavimas nereiškia žemės sklypo teisėto naudojimo. Pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu naudojosi ir mokėjo mokesčius už 0,5 ha. Kai pagal įstatymą buvo skirta tik 0,25 ha. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 2 straipsnio 11 punktas pateikia žemės naudotojo sąvoką – žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, užsienio organizacija, juridinio asmens ar užsienio organizacijos filialas, kurie naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitu teisiniu pagrindu. Kadangi toje vietoje A. V. 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu teisėtai buvo skirta tik 0,25 ha, todėl esant laisvos žemės, buvo suformuotas asmeninio ūkio sklypas A. K..

4. Pareiškėja teigia, kad A. K. teisių perėmėjas M. M. iš viso nežino, kad A. K. buvo formuojamas 0,22 ha žemės sklypas bei jokių pretenzijų į ginčo sklypą nereiškia, žemės nedirba. Tačiau pareiškėja negali reikšti nuomonės už A. K. teisų perėmėją M. M., kad jis jokių pretenzijų į ginčo žemės sklypą neturi. Tik atvykęs į teismo posėdį, M. M. sužinojo apie tokios žemės egzistavimą ir tęsimui nepareiškė savo valios dėl ginčo sklypo. A. K. pirkimo-pardavimo byla nebuvo suformuota, todėl ir įpėdinis nepaveldėjo ginčo žemės. Iš to galima daryti išvadą, kad M. M. nesinaudojo ginčo sklypu, nes apie jį nieko nežinojo. Tačiau M. M., kaip A. K. įpėdinis, gali kreiptis dėl šios žemės įteisinimo.

5. Pareiškėjos teigimu, pagal bylos medžiagą yra nepaneigti duomenys, kad A. V. Rokų apylinkės tarybos 1994 gegužės 13 d. sprendimu suteikta 0,25 ha asmeninio ūkio žemės ir 1994 m. lapkričio 17 d. dar 0,25 ha asmeninio ūkio žemės toje vietoje, kurią naudojo dar nuo kolūkio laikų. Nurodyti sprendimai nepanaikinti. Tačiau Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalies pakeitimu buvo įtvirtintos trys sąlygos, kurioms esant asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojimas šios žemės plote galėjo būti patvirtintas apskrities viršininko sprendimu: 1) jeigu asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko; 2) jeigu asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma; 3) jeigu dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d. – 1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu. Pareiškėjos sutuoktiniui asmeniniam ūkiui žemės sklypas suteiktas Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu. Taigi, pagal byloje esančius įrodymus ir atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pareiškėjai asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojimas nebuvo patvirtintas iki 2004 m. gruodžio 31 d. apskrities viršininko sprendimu. Kadangi toks apskrities viršininko sprendimas priimtas nebuvo, todėl Rokų apylinkės tarybos 1994 lapkričio 17 d. sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir suteikiančiu pareiškėjai teisę į 0,25 ha asmeninio ūkio žemę.

6. Šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus. Pažymėtina, kad šiuo metu galiojančiojo Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio redakcijoje nėra įtvirtintos galimybės Nacionalinės žemės tarnybos vadovui arba jo įgaliotam teritorinio padalinio vadovui sprendimu patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą.

7. Pasak pareiškėjos, Šiaulių apskrities viršininkas 1999 m. gruodžio 20 d. patvirtino išvadą Nr. 7-4175 dėl žemės neatlygintino perdavimo E. V. nuosavybėn, todėl ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,5 ha žemės, suteiktame asmeninio ūkio žemės sklype. Tačiau pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nuosavybės teisės pareiškėjai, suteikiant 0,38 ha asmeninio ūkio žemėje, negali būti atkuriamos, kadangi 0,25 ha asmeninio ūkio žemė 1994 m. lapkričio 17 d. Rokų apylinkės tarybos sprendimu buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas, ir toks sprendimas iki 2004 m. gruodžio 31 d. apskrities viršininko administracijos nebuvo patvirtintas. Pareiškėja turi teisę į 0,38 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą, pasirinkdama kitą būdą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo M. M. atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (II t., b. l. 76) su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi ABTĮ 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir nekartoja teismo sprendimo motyvų, o tik, įvertinęs apeliacinio skundo argumentus, papildo juos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką.

Byloje nustatyta ir šalys to neginčija, kad žemės sklypas asmeniniam ūkiui A. V. buvo suteiktas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu, nors pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalį (1994 m. gegužės 24 d. įstatymo redakcija) žemė asmeniniam ūkiui apylinkių tarybų sprendimu galėjo būti suteikta tik iki 1994 m. liepos 1 d. Sprendimas buvo priimtas pažeidžiant minėto įstatymo nustatytą terminą, tai yra po 1994 m. liepos 1 d. Įstatymų leidėjas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2353 redakcija) nustatė galimybę įteisinti žemės sklypų suteikimą asmeniniam ūkiui, kurie buvo suteikti po 1994 m. liepos 1 d. ir nustatė atitinkamas sąlygas, kurioms esant, žemės naudotojui suteikiama teisė į sklypą, jei ir buvo praleistas minėtas terminas. Pagal minėto įstatymo 15 straipsnio 2 dalį teisė į asmeninio ūkio žemę pareiškėjos atveju galėjo būti pripažinta esant dviem sąlygoms, kad: 1) dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo laikotarpiu nuo 1994 m. liepos 1 d. iki 1995 m. kovo 26 d., ir 2) tokį sprendimą iki 2004 m. gruodžio 31 d. patvirtino apskrities viršininkas. Byloje nėra įrodymų, kad apskrities viršininkas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimą dėl žemės sklypo suteikimo A. V. patvirtino. Todėl pagrįstai šioje byloje pripažinta, jog minėtas sprendimas dėl žemės sklypo suteikimo A. V. neteko galios nuo 2004 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja nepasinaudojo teise iki 2004 m. gruodžio 31 d. kelti ginčą dėl žemės sklypo suteikimo įteisinimo. Šiuo metu pasibaigus įstatymu nustatytam terminui nėra teisinio pagrindo vertinti, kodėl apskrities viršininkas nepatvirtino sklypo suteikimo A. V. ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą patvirtinti žemės sklypo suteikimą.

Pareiškėja ginčija minėto žemės sklypo suteikimą A. K., tačiau nustačius, kad pareiškėja prarado teisę į ginčo žemės sklypą, ji kartu prarado teisę reikalauti, kad būtų įvertintas A. K. suteikto žemės sklypo teisėtumas. Pareiškėjos teisė į sklypą nebetampa susijusi su aplinkybe, kad ginčo sklypas suteiktas trečiajam asmeniui, nes ji neteko teisės į sklypą ne dėl to, kad jis buvo suteiktas A. K., o dėl to, kad sklypo suteikimas A. V. nebuvo patvirtintas nustatyta tvarka.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino faktines ginčo aplinkybes bei teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei administracinių teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas