N-444-1191-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. N444-1191/2012

Teisminio proceso Nr. 4-05-3-08626-2010-7

Procesinio sprendimo kategorija 40.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugpjūčio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarimo L. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. L. V. surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas (toliau – ir Protokolas) už tai, jog ji, būdama uždarosios akcinės bendrovės „Sivylita“ (toliau – ir Bendrovė) direktore, 2010 m. lapkričio 22 d. parduotuvės „Easy wear“, priklausančios Bendrovei, patalpose, adresu V. Krėvės pr. 57, Kaunas, leido dirbti Ž. B. pardavėja – konsultante, nesudarius su ja rašytinės darbo sutarties ir apie asmens įdarbinimą įstatymų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) teritoriniam skyriui. Protokole nurodyta, jog tokiais savo veiksmais L. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 95 straipsnio, 98 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 99 straipsnio reikalavimus bei padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 413 straipsnio 1 dalyje.

Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 4 d. nutarimu L. V. bylą nutraukė, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 413 straipsnio 1 dalyje, sudėties.

Apeliaciniu skundu Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyrius (toliau – ir apeliantas, VDI) prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui (b. l. 74).

Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas privalėjo kritiškai įvertinti vėliau teiktus pasikeitusius Ž. B. parodymus bei atsižvelgti į tai, jog ne visada įmanoma tiksliai nustatyti nelegaliai dirbusių asmenų darbo funkcijas.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą L. V. prašo apelianto apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

II. ATPK 413 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nelegalus darbas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims už kiekvieną nelegaliai dirbantį asmenį nuo trijų tūkstančių iki dešimties tūkstančių litų. DK 98 straipsnyje nustatyta, kad nelegaliu darbu laikomas darbas esant šio kodekso 93 straipsnyje nustatytiems darbo sutarties požymiams, dirbamas nesudarius darbo sutarties ar teisės aktų nustatyta tvarka nepranešus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniam skyriui apie asmenų priėmimą į darbą; dirbamas užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės, nesilaikant jiems norminių teisės aktų nustatytos įsidarbinimo tvarkos; darbdaviai ar jų įgalioti asmenys, leidę dirbti nelegalų darbą, atsako įstatymų nustatyta tvarka.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra įtvirtinta, kad, siekiant veiką kvalifikuoti ATPK 413 straipsnio pagrindu, o darbą vertinti kaip nelegalų, taikant DK 98 straipsnio 1 dalies 1 punktą, būtina konstatuoti nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyviuosius požymius: 1) nustatyti, kad asmuo pradėjo dirbti realiai, 2) darbdavio ir nelegalaus darbuotojo santykiai turi turėti darbo sutarties požymių, t. y. darbas dirbamas darbdaviui ir darbuotojui susitarus; dirbamas tam tikros profesijos, specialybės, kvalifikacijos darbas arba einamos tam tikros pareigos; asmuo dirba paklusdamas darbovietėje nustatytai darbo tvarkai; asmuo dirba atlygintinai, 3) nesilaikyta darbo sutarties sudarymo taisyklių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2358/2009). Pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad darbo sutarties nepasirašius abiem darbo santykių subjektams – tiek darbuotojui, tiek darbdaviui – rašytinė darbo sutartis nėra sudaryta, o darbdavys neturi teisės leisti pradėti darbuotojui dirbti, darbuotojų darbas, esant nurodytoms sąlygoms, yra nelegalus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N12-1650/2004, N3-397/2005, N575-858/2010).

Pažymėtina, kad pagal ATPK 257 straipsnį, administracinę bylą nagrinėjantis organas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone. Taigi įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 str.). Minėtų procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant, teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. N756-1233/2010).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N575-2791/2009). Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 26 d. nutartį administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. N663-156/2007).

Teisėjų kolegija nurodo, kad pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos protingos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti neabejotiną išvadą dėl L. V. kaltės padarius jai inkriminuotą administracinį teisės pažeidimą.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas Protokolą surašė iš esmės remdamasis vien tomis aplinkybėmis, kad Ž. B., teikdama parodymus VDI inspektoriams, paaiškino, jog atėjo pabandyti dirbti (b. l. 6). Ši aplinkybė, kaip nepakankamai įvertinta pirmosios instancijos teismo, akcentuota ir šioje byloje priimtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 17 d. nutartyje. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas buvo įpareigotas atsižvelgti į šią Ž. B. paaiškinime nurodytą aplinkybę bei atitinkamai kvalifikuoti Ž. B. ir Bendrovę siejančių santykių pobūdį.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas, iš naujo nagrinėdamas šią administracinio teisės pažeidimo bylą, į teismo posėdį liudytojais inter alia kvietė administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, Ž. B. bei Bendrovėje patikrinimo metu dirbusį V. P. (b. l. 63-67). Teismo posėdžio metu Ž. B. patvirtino savo ankstesnius paaiškinimus (b. l. 22), nurodydama, jog VDI inspektorių atlikto patikrinimo metu jokių darbinių funkcijų neatliko, bet laukė Bendrovės buhalterės dėl darbo sutarties sudarymo. Kadangi Ž. B. gyvena toli, nusprendė namo negrįžti ir buhalterės palaukti parduotuvėje. Savo pirminius parodymus apie tai, jog atėjo „pabandyti dirbti“ Ž. B. paaiškino tuo, kad inspektoriams atsakė per daug negalvodama. Šiame kontekste pažymėtina, jog pakartotinai nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, Ž. B. Bendrovėje nebedirbo. Dėl šios aplinkybės negalima spręsti apie Ž. B. priklausomumą nuo administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens bei galimą L. V. įtaką minėtos liudytojos parodymams.

Ž. B. parodymai, teikti 2012 m. balandžio 24 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje, iš esmės sutampa su L. V. visos bylos nagrinėjimo metu nuosekliai teiktais neprieštaringais paaiškinimais bei liudytojo V. P. parodymais (b. l. 65). Taip pat pažymėtina ir tai, jog teismo posėdžio metu liudytojais apklausti VDI inspektoriai paaiškino, kad Ž. B. patikrinimo metu rado stovinčią tarp direktorės stalo ir rūbų kabyklos, mergina patikrinimo metu jokių judesių nedarė, su niekuo nebendravo, pirkėjų neaptarnavo, o tik stovėjo ir žiūrėjo (b. l. 65-67).

Vadovaujantis įrodymų naštos paskirstymo taisyklėmis, t. y. tuo, jog visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka administracinio pažeidimo protokolą surašiusiai institucijai, bei atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų apie tai, jog patikrinimo metu Ž. B. atliko konkrečias darbo funkcijas, t. y. realiai dirbo Bendrovės naudai, o ne laukė ateinančios buhalterės, kad galėtų sudaryti darbo sutartį. Konstatuotina, jog byloje neįrodyti objektyvieji ATPK 413 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo požymiai.

Neįrodžius, jog nelegalaus darbo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sudėties objektyvieji požymiai byloje nustatyti, teisėjų kolegija vadovaujasi principu in dubio pro reo (visos abejonės aiškinamos administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens naudai) ir sprendžia, kad nėra pagrindo L. V. veiką dėl Ž. B. nelegalaus darbo kvalifikuoti pagal ATPK 413 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną L. V. atžvilgiu nutraukė, nenustatęs administracinio teisės pažeidimo, numatyto ATPK 413 straipsnio 1 dalyje, sudėties (ATPK 250 str. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15, 16, 18, 20, 46, 137 straipsnių pakeitimo, aštuonioliktojo skirsnio ir 128, 144 straipsnių pripažinimo netekusiais galios įstatymo 9 ir 10 straipsniais bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Kauno skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 4 d. nutarimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virgilijus Valančius