9256f4a7-55a3-4ef4-9ff4-e9659805a68c · Kauno apygardos teismas

                                                                 Baudžiamoji byla Nr. 1A-44-530/2016                                                                 Teisminio proceso Nr. 1-91-1-00487-2011-5                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos: (S)                                                                                   2.4.6.2.2.; 2.4.6.3.2.; 1.1.6.3; 2.4.7;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS N U O S P R E N D I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. gegužės 23 d. Kaunas Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės teisėjos Danutės Giačaitės, teisėjų Jurgio Kiškio ir Valdo Vitunsko, sekretoriaujant Indrei Vitkutei, Laimai Grėbliūnienei, V. B., Dianai Zadrauskaitei, dalyvaujant prokurorui Audriui Ažukui, nuteistajam A. U., jo gynėjui advokatui Vytautui Sirvydžiui, nuteistajam P. B. ir jo gynėjui advokatui Gintui Gustaičiui, nukentėjusiesiems D.

K., E. K. ir E. J.,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros prokuroro Audriaus Ažuko, nuteistojo A. U. ir nuteistojo P. B. gynėjo advokato G. G. apeliacinius skundus dėl Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio, kuriuoA. U. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡eiti iÅ¡ namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos žinios.P. B. Å¡iuo nuosprendžiu pripažintas kaltu padarius dvi nusikalstamas veikas, numatytas BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte, 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams.Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Taikant BK 75 straipsnį, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams, įpareigojant bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neiÅ¡eiti iÅ¡ namų nuo 22 val. iki 5 val., jei tai nėra susiję su darbu, neiÅ¡vykti iÅ¡ gyvenamosios vietos ribų be nuteistojo priežiÅ«rÄ vykdančios institucijos žinios.Å iuo nuosprendžiu nuteisti ir V. K., G. Č. bei M. T., tačiau jie nuosprendžio neskundė.IÅ¡ kaltinamųjų V. K., G. Č., A. U. bei P. B. priteista solidariai 12 664,90 Lt (dvylika tÅ«kstančių Å¡eÅ¡i Å¡imtai Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt keturi litai devyniasdeÅ¡imt centų) nusikalstama veika padarytos turtinės žalos atlyginimo civilinio ieÅ¡kovo Kauno teritorinės ligonių kasos naudai.IÅ¡ kaltinamųjų V.

K., G. Č., A. U., P. B., M. T. priteista po 80 Lt (aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt litų) nukentėjusiojo E. K. atstovavimo iÅ¡laidų valstybės naudai.Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-09-29 nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015-01-16 nuosprendį ir perdavė bylÄ iÅ¡ naujo nagrinėti apeliacine tvarka.Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ , n u s t a t ė : V. K., G. Č., A. U., P. B. nuteisti už tai, kad 2011 m. rugsėjo 12 d. apie 1 val. (duomenys neskelbtini), vieÅ¡oje vietoje prie (duomenys neskelbtini) bažnyčios, veikdami bendrininkų grupėje, V.

K. bei G. Č. bÅ«nant apsvaigusiems nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, demonstruodami aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių visuomenės moralės bei elgesio normų niekinimÄ , siekdami prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, paÅ¡alinių asmenų akivaizdoje, A. U. chuliganiÅ¡kai vairuojant A. U. priklausantį automobilį „Lexus RX 330“, v/n (duomenys neskelbtini) užblokavus automobilį ,,Nissan Sunny“, v/n (duomenys neskelbtini) vairuojamÄ M.

T., ir kaltinamiesiems iÅ¡ automobilio iÅ¡traukus nukentėjusiuosius E. K., E. J. ir D. K., dėl chuliganiÅ¡kų paskatų tyčia E. K., E. J. ir D. K. sudavė rankomis, spyrė kojomis ikiteisminio tyrimo metu nenustatytÄ skaičių smÅ«gių į įvairias kÅ«no vietas bei tuo E. K. bei E. J. sukėlė fizinį skausmÄ , o D. K. padarė odos nubrozdinimus ir poodines gilesnių audinių kraujosruvas rankose, kojose, nugaroje, Å¡onuose, kas komplikavosi vidiniu nukraujavimu, nesukėlusiu hipovoleminio Å¡oko reiÅ¡kinių ir tokiais veiksmais nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo D.

K. sveikatÄ bei pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ .Kauno apygardos prokuratÅ«ros Marijampolės apylinkės prokuratÅ«ros prokuroras Audrius Ažukas skundžia Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, praÅ¡o jį pakeisti ir A. U. bei P. B. pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ skirti 3 (trejus) metus laisvės atėmimo, pagal BK 284 straipsnio 1 dalį skirti 1 (vienerius) metus 6 (Å¡eÅ¡is) mėnesius laisvės atėmimo, bausmes subendrinti vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu apėmimo bÅ«du ir paskirti galutinę bausmę – laisvės atėmimÄ 3 (trejiems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Skunde prokuroras nurodo, kad, atsižvelgiant į tai, jog yra atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o lengvinančių nėra, kaltinamiesiems turėtų bÅ«ti skiriama bausmė, ne mažesnė kaip sankcijos vidurkis. Poreikis Å¡iems kaltinamiesiems skirti bausmes, ne mažesnes nei sankcijos vidurkis, yra grindžiamas ir jų elgesiu po nusikaltimų padarymo – kaltę neigė, žalos neatlygino. Tik suvokdamas bausmės neiÅ¡vengiamumÄ , teisminio nagrinėjimo pabaigoje kaltinamasis P. B. iÅ¡ dalies atlygino žalÄ ir dalinai pripažino savo kaltę.

Atkreiptinas dėmesys į kaltinamojo A. U. asmenybę – jis nusikaltimo padarymo metu buvo policijos pareigÅ«nas, pagal pareigas turintis užtikrinti vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , saugoti ir ginti kitus asmenis nuo teisės pažeidimų ir nagrinėjamoje situacijoje ne tik, kad nesulaikė kitų asmenų nuo teisės pažeidimų, bet pats veikė iniciatyviai – automobiliu blokavo nukentėjusiųjų automobilį, vienas iÅ¡ pirmųjų, kartu su P. B., pradėjo juos muÅ¡ti. Prokuroro teigimu, iÅ¡ policijos pareigÅ«no tokiomis situacijomis reikalaujama aukÅ¡tesnio teisėtumo standarto elgesio.

Prokuroras taip pat pažymi, kad, jei kaltininkas be nesunkaus sveikatos sutrikdymo vieÅ¡oje vietoje atliko ir kitus veiksmus, pažeidžiančius vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ , jo padarytos veikos kvalifikuojamos kaip sutaptis pagal BK 138 straipsnį ir BK 284 straipsnio 1 dalį, todėl teismas neteisingai bausmes subendrino dalinio sudėjimo bÅ«du.Prokuroras skunde taip pat teigia, kad nėra pagrindo A. U. ir P. B. taikyti bausmės vykdymo atidėjimÄ . Nusikaltimų padarymo metu A. U. ir P. B. atliko iniciatyvų vaidmenį – blokavo nukentėjusiųjų automobilį, pirmi puolė nukentėjusiuosius muÅ¡ti, bÅ«dami iÅ¡ anksto pasiruošę – turėdami lazdas.

Kaltinamieji savo kaltę neigė, nusikaltimÄ padarė veikdami bendrininkų grupėje, kas yra pripažinta sunkinančiomis aplinkybėmis. Å ie asmenys savo elgesiu po nusikaltimų padarymo nedemonstravo kritiÅ¡ko požiÅ«rio į savo veiksmus, nesiekė sumažinti nusikaltimų pasekmių, atlyginti žalÄ ir prieÅ¡ingai – klaidindami tyrimÄ siekė iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Prokuroras pažymi, kad BK 75 straipsnio taikymas nėra savaime suprantamas ir įstatymo besÄ lygiÅ¡kai numatomas, bet, prieÅ¡ingai, tai yra iÅ¡imtinė, privilegijuota valstybės reakcija į padarytÄ nusikaltimÄ ir taikytina tik to vertiems asmenims, savo elgesiu demonstruojantiems pagrindÄ jais pasitikėti.Nuteistasis A.

U. taip pat skundžia Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, praÅ¡o panaikinti ir jį iÅ¡teisinti. Skunde apeliantas nurodo, kad teismas, nagrinėdamas Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ , klaidingai nustatė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo pateikta nenuginčijamų įrodymų, kad bÅ«tent jis, kaip raÅ¡oma nuosprendyje, siekė prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, vairuodamas automobilį elgėsi chuliganiÅ¡kai, ir toliau taip elgdamasis mušė rankomis ir spardė kojomis kitus asmenis, t. y. ne kiti kartu su A.

U. buvę asmenys, o bÅ«tent jis sumušė ir sužalojo nukentėjusiuosius, nors nuosprendyje taip ir nenurodyta ir nekonstatuota, kuriam iÅ¡ trijų nukentėjusiųjų jis sudavė smÅ«gius rankomis ar kokiais tai daiktais bei spyręs kojomis ir taip žalojęs juos, taip pat nenurodyta ir kokiu bÅ«du padarė.Apelianto manymu, bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas ir dėl Å¡ios aplinkybės nuosprendis turi bÅ«ti panaikintas. Dar ikiteisminio tyrimo metu bÅ«nant apklausoje pas Å akių rajono PK pareigÅ«nÄ V.

B., jis pats ne kartÄ pakartojo, jog teisėja L. M. yra jo geriausia mokinė. Ikiteisminio tyrimo metu apeliantas, pasinaudodamas savo, kaip įtariamojo, teise, numatyta Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 22 straipsnyje, atsisakė duoti parodymus. Tyrėjas V. B., laikydamas tai vengimu duoti parodymus, pasitaręs su prokuroru A. Ažuku, nutarė A. U. įbauginti ir atvyko į jo darbovietę (duomenys neskelbtini), ketindamas jį sulaikyti. PareigÅ«nas V. B., kaip parodė apklausiami teisme kaltinamasis M.

T. ir liudytojas D. Ū., apklausdamas juos dėl įvykio aplinkybių, darė jiems įtakÄ , kad Å¡ie liudytojai duotų parodymus prieÅ¡ apeliantÄ . Kad bylÄ nagrinėjusi Å akių rajono apylinkės teismo teisėja L. M. yra galimai tiesiogiai susijusi ir su Å akių policijos pareigÅ«nais, ir su prokuroru A. Ažuku, patvirtina ir tai, kad kito kaltinamojo P. B. gynėjas, dar prieÅ¡ pradedant bylÄ nagrinėti iÅ¡ esmės, pareiÅ¡kė nuÅ¡alinimÄ teisėjai L. M., nurodydamas aplinkybes, patvirtinančias, jog Å¡i teisėja neturėtų nagrinėti Å¡ios bylos, tačiau teisėja nenusiÅ¡alino.

Apeliantas pabrėžia, kad dar teismui nepradėjus narinėti bylos iÅ¡ esmės, jam buvo atvirai prokuroro pasakyta, kad Å¡ios bylos baigtis jo atžvilgiu jau yra nuspręsta. Apelianto manymu, Å¡ios aplinkybes patvirtina, kad buvo suvaržytos įstatymu garantuotos jo teisės į gynybÄ , nes jo bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, todėl toks nuosprendis negali bÅ«ti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi bÅ«ti panaikintas (BPK 369 straipsnio 3 dalis).Skunde taip pat nurodoma, jog iÅ¡ nuosprendžio teksto yra akivaizdu, kad teismas visiÅ¡kai ignoravo BPK 301 straipsnio 1 dalies reikalavimus, kurioje paraÅ¡yta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje.

Teismas nuosprendį pagrindė tik kaltinamojo V. K., liudytojo D. Ū. parodymais, iÅ¡skirtinai duotais tik ikiteisminio tyrimo metu, visiÅ¡kai atmesdamas apelianto ir kitų kaltinamųjų bei liudytojų parodymus, duotus bylÄ nagrinėjant teisme. Teismas nuosprendyje netgi nutylėjo kaltinimÄ paneigiančius įrodymus ir tai patvirtina, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas.Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas, apkaltinamajame nuosprendyje, pagrįsdamas savo iÅ¡vadas, subjektyviai interpretavo A.

U. atvažiavimÄ Ä¯ įvykio vietÄ ir siekimÄ neleisti neblaiviam vairuotojui – M. T., vežančiam automobilyje dar tris neblaivius keleivius, toliau važiuoti, siekiant iÅ¡vengti galimų neigiamų pasekmių. Teismas nuosprendyje parašė, kad A. U. blokavo automobiliui keliÄ , elgdamasis chuliganiÅ¡kai, tik perraÅ¡ydamas kitų kai kurių kaltinamųjų parodymus iÅ¡ kaltinamojo akto į apkaltinamÄ jį nuosprendį, bet jų nevertindamas, ir taip pažeisdamas BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalių reikalavimus.

Toks įrodymų vertinimas leidžia pagrįstai manyti, kad pirmos instancijos teismas Å¡iÄ bylÄ iÅ¡nagrinėjo bÅ«damas Å¡aliÅ¡kas, nes apkaltinamÄ jį nuosprendį grindė vien tik parodymais iÅ¡ kaltinamojo akto ir Å¡is pirmosios instancijos teismo pažeidimas yra esminis baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, sukliudęs teismui iÅ¡samiai ir neÅ¡aliÅ¡kai iÅ¡nagrinėti bylÄ ir priimti teisingÄ sprendimÄ .Apeliantas nesutinka ir su pirmos instancijos teismo nustatyta aplinkybe, kad jis į įvykio vietÄ atsivežė Å¡unį, kuris buvo agresyvus ir puolė ten buvusius asmenis, o bÅ«tent nukentėjusįjį E. K..

Bylos nagrinėjimo metu apeliantas teigia teismui pateikęs dokumentÄ , patvirtinantį, jog įvykio metu Å¡uniui buvo 2 mėnesiai. A. U. pažymi, kad nei vienas iÅ¡ kitų kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų teisme nepatvirtino E. K. nurodomos aplinkybės.Skunde taip pat nesutinkama su teismo iÅ¡vada, jog A. U. pažeidė vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ ir kaip bendravykdytojas kartu su kitais kaltinamaisiais iÅ¡ chuliganiÅ¡kų paskatų sužalojo nukentėjusiuosius. IÅ¡ byloje esančių įrodymų matyti, kad kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami nedalyvaujant gynėjams, bei, kaip parodė patys kaltinamieji, jų parodymai buvo galimai iÅ¡gauti pažeidžiant BPK normas, t. y. jų tokius parodymus įtakojo ikiteisminį tyrimÄ atlikęs pareigÅ«nas V.

B.. Apelianto manymu, teismas, vertindamas kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų parodymus kaip įrodymų Å¡altinį, padarė klaidingas iÅ¡vadas.Apeliantas pažymi, kad nei vienas iÅ¡ kaltinamųjų, nukentėjusiųjų ar liudytojų neparodė, kad jis įvykio metu bÅ«tų vartojęs necenzÅ«rinius žodžius, įžeidinėjęs nukentėjusiuosius ar kitaip pažeidęs vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ . Ä®vykio metu jis nei vienam iÅ¡ ten buvusių asmenų negrasino ir jų nemušė.

Šioje byloje teismas apelianto kaltę dėl nukentėjusių asmenų sumušimo pagrindė tik kaltinamojo V. K., liudytojo D. Ū. ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais bei policijos pareigūno V. B. parodymais. Teismas liudytojo D. Ū. parodymus, duotus teisme dalyvaujant apeliantui ir visiems proceso dalyviams, kuriais jis paneigė savo parodymus, duotus ikiteisminiame tyrime, ir paaiškino aplinkybes, kodėl buvo davęs tokius parodymus, atmetė. Teismas, vertindamas kaltinamojo V. K. parodymus, duotus teisme, visiškai nekreipė dėmesio į tai, jog teisme V.

K. pats konkrečiai neparodė, kad A. U. sudavė rankomis, spyrė kojomis ar kitokiu būdu žalojo nukentėjusiuosius. V. K. parodė, kad gal A. U. stumdėsi, bet ir jis neparodė nei kuriuo metu, nei su kuriuo asmeniu apeliantas tai darė, be to, ir šiuos jo parodymus paneigė kiti kaltinamieji bei liudytojai. Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismui, vertinant įrodymus, derėjo daugiau skirti dėmesio tam, ar iš tiesų V. K. parodymai yra nuoseklūs, ar tikrai juos patvirtina kiti įrodymai, gauti iš kitų šaltinių.

Tokioje situacijoje teismui vertėjo pasidomėti, kas patvirtina V. K. teiginius. Apelianto teigimu, iÅ¡ nuosprendžio turinio galima suprasti, kad teismas V. K. parodymus vertina iÅ¡skirtinai kaip teisingus, jais tiki ir suteikia jo parodymams virÅ¡enybę, tačiau nuosprendyje neparaÅ¡yta, dėl kokios priežasties teismas atmetė A. U. parodymus, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos. Toks įrodymų vertinimas prieÅ¡tarauja BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimams, kad įrodymai turi bÅ«ti įvertinami pagal vidinį įsitikinimÄ , pagrįstÄ iÅ¡samiu ir neÅ¡aliÅ¡ku visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimu.

Apelianto teigimu, teismo padarytos iÅ¡vados dėl jo kaltumo nėra pagrįstos įrodymais, kurie buvo iÅ¡tirti ir patikrinti teisiamajame posėdyje, todėl, jo manymu, esant tokioms aplinkybėms, teismas be pagrindo patikėjo V. K. parodymais ir nepagrįstai pripažino A. U. kaltu padarius jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas.Nuteistojo P. B. gynėjas advokatas Gintas Gustaitis taip pat skundžia Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį, praÅ¡o jį panaikinti ir bylÄ P. B. atžvilgiu nutraukti bei atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius.

Skunde apeliantas nurodo, kad bylÄ iÅ¡nagrinėjo Å¡aliÅ¡kas teismas, dėl ko buvo priimtas neteisingas sprendimas. Bylos nagrinėjimo metu teisėjai L. M. apeliantas teigia reiÅ¡kęs nuÅ¡alinimÄ , kadangi teisėja dirbo toje pačioje institucijoje, kuri atliko ikiteisminį tyrimÄ jos nagrinėjamojoje baudžiamojoje byloje. Apelianto manymu, tarp teisėjos ir ikiteisminį tyrimÄ atlikusios institucijos darbuotojų dar iÅ¡liko kolegiÅ¡ki ryÅ¡iai, neleidžiantys teisėjai L. M. reikliai bei principingai nagrinėti Å¡iÄ baudžiamÄ jÄ bylÄ .

Be to, dėl teisėjos Loretos buvusių kolegų Å akių rajono policijos komisariato darbuotojų neteisėtų veiksmų 2010-2012 metais Kauno rajono policijos komisariate buvo atliekamas ikiteisminis tyrimas pagal ginamojo P. B. skundÄ dėl Marijampolės apskrities VPK Å akių rajono PK pareigÅ«nų veiksmų, panaudoto fizinio smurto ir grasinimų ginamojo P. B. atžvilgiu. Ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjo P. B., ir Å¡ios bylos ikiteisminis tyrimas vyko vienu metu, tačiau bylÄ nagrinėjusi teisėja visus Å¡iuos argumentus atmetė kaip nepagrįstus.Apeliantas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamÄ jį įstatymÄ , nukrypo nuo teismų praktikos, nes, nepaisydamas nukentėjusiųjų pozicijos, neatleido P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pastarajam ir nukentėjusiesiems asmenims susitaikius.

Apelianto įsitikinimu, teisminio tyrimo metu turėjo bÅ«ti nustatyta BK 38 straipsnio 1 dalyje nurodytų P. B. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės sÄ lygų visuma. Pirmosios instancijos teismui buvo pateiktas nukentėjusiųjų ir nuteistojo susitarimas dėl žalos atlyginimo bei praÅ¡ymas dėl baudžiamosios bylos nutraukimo, kuriame P. B. pareiÅ¡kė prisipažįstantis padaręs kaltinamajame akte nurodytas nusikalstamas veikas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nusprendė neatleisti P. B. bei kitų kaltinamųjų nuo baudžiamosios atsakomybės ir savo sprendimo nemotyvavo.

Apeliantas pažymi, jog skundžiamame nuosprendyje nurodyti argumentai, susiję su P. B. nesavanoriÅ¡ku ir nenuoÅ¡irdžiu prisipažinimu, yra nepagrįsti. Vertindamas minėtÄ atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindÄ , pirmosios instancijos teismas rėmėsi ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, o ne teisminio proceso metu kaltinamojo pateiktais parodymais, todėl teismas per plačiai interpretavo savanoriÅ¡ko kaltininko prisipažinimo turinį ir esminį vaidmenį skyrė ne teisminio proceso, o ikiteisminio tyrimo metu kaltininkų duotiems parodymams.

Tokia teismo pozicija prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotai praktikai. P. B. teisminio bylos nagrinėjimo metu prisipažino padaręs jam inkriminuotas nusikalstamas veikas ir dėl to gailisi. Negalima laikyti P. B. prisipažinimo padarius nusikalstamas veikas nenuoširdžiu, kadangi teismo proceso metu jis pripažino savo kaltę, davė teisingus parodymus apie esmines bylos aplinkybes, buvo susitaikymo su nukentėjusiaisiais bei geranoriško, greito, visapusiško žalos atlyginimo iniciatorius.

Taigi, tokiais savo veiksmais nuteistasis P. B. prisidėjo prie tinkamo bylos iÅ¡nagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje. Apelianto įsitikinimu, asmens atleidimui nuo baudžiamosios atsakomybės yra ypač reikÅ¡mingos ir egzistuojančios P. B. atsakomybę lengvinančios aplinkybės (prisipažino, nuoÅ¡irdžiai gailisi, pilnai atlygino žalÄ , atsiprašė nukentėjusiųjų, o pastarieji atsipraÅ¡ymÄ priėmė), atsakomybę sunkinančių aplinkybių nebuvimas, kaltininko asmenybė (neteistas, charakterizuojamas teigiamai), jo elgesys iki ir po nusikalstamų veikų padarymo (jokių naujų nusikalstamų veikų nėra padaręs), veikos padarymo metu (teistumo nebuvimas, teigiamas socialinis elgesys, kritinis požiÅ«ris vertinant padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ bei pastangos suÅ¡velninti ja sukeltus padarinius ir pan.), nusikaltimo pavojingumo laipsnis ir pobÅ«dis, kaltės forma, padarinių sunkumas.

P. B. elgesys rodo, kad jis visais įmanomais bÅ«dais stengėsi susitaikyti su nukentėjusiaisiais, pripažinti savo kaltę, atlyginti žalÄ , kad byla bÅ«tų iÅ¡nagrinėta kuo operatyviau, greičiau, visapusiÅ¡kai. Apelianto teigimu, teismas, nusprendęs, kad nėra reikalo nukentėjusiųjų ir kaltininko sutaikyti, nesiėmė aiÅ¡kintis paties susitaikymo fakto su nukentėjusiais asmenimis. Nors į bylÄ pateiktame susitaikymo raÅ¡te yra nurodoma, kad nukentėjusieji ir kaltininkas susitaikė ir sutinka, kad baudžiamoji byla bÅ«tų nutraukta BK 38 straipsnio 1 dalies pagrindu kaltinamajam ir nukentėjusiesiems susitaikius, tačiau pats susitaikymo faktas teisme nebuvo tirtas, nebuvo aiÅ¡kintasi nuketėjusiųjų valia pasiraÅ¡ant susitaikymo raÅ¡tÄ , jie nebuvo papildomai apklausti dėl paties susitaikymo fakto, nors gynyba tÄ daryti ne kartÄ prašė.

Siekiant pašalinti visas abejones bei išspręsti klausimus dėl faktinių bylos aplinkybių ir pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, apeliacinės instancijos teisme buvo atliktas įrodymų tyrimas (BPK 324 str. 6 d.).Apeliacinės instancijos teisme apklaustas nuteistasis V. K. parodė, kad po įvykių praėjo keturi ar penki metai, todėl negali visko prisiminti, tačiau sakė, kad galima vadovautis anksčiau duotais parodymais. Patvirtino teismo posėdyje pagarsintus parodymus, esančius T.5, b.l. 93, T.2, b.l. 66-67, 73-74.

Nurodė teismui nematęs, kad A. U. bÅ«tų kam nors sudavęs. A. U. jo prašė, kad „nekiÅ¡tų“ pastarojo į bylÄ , kaip suprato A. U. ir P. B. nenorėjo visai bÅ«ti įtraukti į tÄ bylÄ o iÅ¡ viso nenorėjo. Po teismų A. U. su juo nebandė susisiekti. A. U. turėjo Å¡unį, Å¡is veiksmuose nedalyvavo. Taip pat jie turėjo dvi panaÅ¡ias į beisbolo lazdas. Jis ikiteisminio tyrimo metu iÅ¡ pat pradžių nedavė parodymų. Tačiau kai sužinojo, kad kiti asmenys parodymus davė ir kaip suprato viskÄ nurodė ant jo, tai ir jis papasakojo kaip viskas buvo.

Negali pasakyti, kada susipažino su ikiteisminio tyrimo medžiaga. Su ja davė susipažinti pats tyrėjas (t.7, b.l. 53-55).Liudytojas D. Ū. parodė, kad datos neprisimena, tačiau apie 23-24 valandÄ paskambino V. K. ir pakvietė ateiti į aikÅ¡telę, matė, kad ten buvo žmonių. Ten buvo P, Č ir K. Stovėjo automobilis „Nissan Suny“ ir keturi nepažįstami jaunuoliai. Jie gėrė alų, prasidėjo konfliktas. Vienas nepažįstamų pasakė, kad reikia langus daužyti. Liudytojas nuėjo į Å¡onÄ , ir pradėjo skambinti kitiems draugams praÅ¡ydamas pagalbos.

Tuo metu automobiliu „Lexus“ atvažiavo P. B. su A. U.. Tie nevietiniai jau iÅ¡važinėjo iÅ¡ aikÅ¡telės, kai atvažiavo A. U., kuris pasivijo juos maÅ¡ina ir per langÄ pasakė - “kur čia girti be teisių važinėjat“. Aplenkęs automobilį „Nissan Suny“ užstojo jam keliÄ , sustodamas gal 3-4 metrų tarp automobilių atstumu. Sustojo prieÅ¡ais, Å¡iek tiek skersai kelio. A. U. iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio nuėjo kalbėtis su vairuotoju, o tuo tarpu ir jie pribėgo prie automobilio.

V. atidarė galines duris, apspardė vienÄ , paskui kitÄ , ratu visus apspardė. VienÄ iÅ¡ galo maÅ¡inos iÅ¡traukė ir mušė, tada G. Č. prisijungė. A. su vairuotoju kalbėjo, jis buvo Å¡alia ir žiÅ«rėjo kas vyksta. V. sėdo į automobilį ir jį įstÅ«mė į griovį, norėdamas apkaltinti, kad jie patys į griovį įvažiavo, kai atvažiuos policija. PolicijÄ iÅ¡kvietė V. Jis taip pat metė akmeniu į galinį automobilio stiklÄ , Å¡is iÅ¡dužo, iÅ¡ automobilio paėmė telefonÄ .

MagnetofonÄ paėmė M. T.. G. Č. minėjo, kad tÄ nukentėjusįjį, kuris buvo labiausiai sumuÅ¡tas, sumušė V.. Daugiausia mušė P. B., V. K. ir G. Č.. Kad A. U. taip pat mušė sakė todėl, kad iÅ¡sigando, nežino kodėl taip sakė. Važiuojant apklausai į teismÄ , policininkas liepė sakyti tai, kÄ pas jį kalbėjo teisme. Nematė, kad kas nors bÅ«tų mušęs įrankiu (T.7, b.l.55-56).Nukentėjusysis E. K. parodė, kad nematė kas mušė. Teigia, kad durys atsidarė ir gavo kumÅ¡tį į veidÄ .

Jam buvo suduota ranka, neatsimena kas iÅ¡traukė iÅ¡ automobilio. Buvo iÅ¡gėręs. Su P. B. teisme susitaikė, Å¡is atlygino žalÄ broliui ir jam Å¡iek tiek. Pinigus davė broliui, brolis ir jam davė pinigų. V. K. žalÄ atlygino. Buvo žodžiu sutarta, kad atlygins patirtÄ Å¾alÄ dėl automobilio. Didelių pretenzijų neturi, tik nori iÅ¡siaiÅ¡kinti, kas iÅ¡rengė ir sumušė brolį. Nukentėjusysis atsiprašė (T.7, b.l.56-57).Nukentėjusysis D. K. parodė, kad negali patvirtinti, ar A.

U. jam sudavė. Po sumuÅ¡imo jam vos ne koma buvo. Su P. B. susitaikė, Å¡is atsiprašė. Paties įvykio neprisimena (T.7, b.l.57).Nukentėjusysis E. J. parodė, kad nieko negali paaiÅ¡kinti, tik tai, kÄ parodė pirmosios instancijos teisme. Buvo visiÅ¡kai girtas. Atsimena, kad sėdėjo maÅ¡inos gale ir antakis jam buvo prakirstas (T.7, b.l. 57-58).Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis A. U. ir jo gynėjas, taip pat nuteistasis P. B. ir jo gynėjas savo apeliacinius skundus palaikė ir prašė tenkinti, prokuroro apeliacinį skundÄ prašė atmesti.

Prokuroras prašė jo apeliacinį skundÄ tenkinti, o nuteistojo A. U. bei nuteistojo P. B. gynėjo apeliacinius skundus atmesti.Nuteistojo A. U. apeliacinis skundas atmestinas. Nuteistojo P. B. apeliacinis skundas tenkintinas. Prokuroro apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies.Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylÄ tiek, kiek to praÅ¡oma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti.

            Dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo.Baudžiamojo proceso įstatyme nustatyta, kad teismas nuosprendį pagrindžia tik tais įrodymais, kurie buvo iÅ¡nagrinėti teisiamajame posėdyje (BPK 301 straipsnio 1 dalis). Pagal Å¡io įstatymo prasmę apkaltinamasis nuosprendis negali bÅ«ti grindžiamas prielaidomis, teismo iÅ¡vados turi bÅ«ti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamÄ veikÄ ir kitas svarbias aplinkybes. BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje turi bÅ«ti iÅ¡dėstomi įrodymai, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados, ir motyvai, kuriais teismas atmetė kitus įrodymus.Ä®vertinus teisės aktų nuostatas, darytina iÅ¡vada jog pirmosios instancijos teismas priimdamas nuosprendį BK 20 ir BPK 301 straipsnių nuostatų nepažeidė.

PrieÅ¡ingai, pirmosios instancijos   instancijos teismas skyrė pakankamai dėmesio kaltinamųjų paaiÅ¡kinimams įvertinti, jų parodymus gretino su kitais bylos duomenimis, ėmėsi visų priemonių nustatyti tiesÄ byloje, apklausė ir analizavo liudytojų parodymus, įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimÄ , paremtÄ visapusiÅ¡ku ir iÅ¡samiu bylos medžiagos iÅ¡nagrinėjimu. Teismas visus reikÅ¡mingus faktus sujungė į loginę visumÄ ir padarė apibendrinančias iÅ¡vadas. Tuo pačiu pažymėtina, jog vien faktinė aplinkybė, jog nuteistųjų atžvilgiu buvo priimtas jų netenkinantis teismo nuosprendis nėra pagrindas pripažinti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir buvo Å¡aliÅ¡kas.

Nuteistieji A. U. ir P. B. abejones dėl teismo neÅ¡aliÅ¡kumo ir objektyvumo grindžia aplinkybe, jog apeliantai pareiÅ¡kė nuÅ¡alinimus teisėjai ir prokurorui tačiau teismas Å¡ių praÅ¡ymų netenkino. Tačiau ši faktinė aplinkybė negali bÅ«ti vertinama kaip teismo Å¡aliÅ¡kumÄ Ä¯rodantis faktas. Be to, iÅ¡ 2013-09-18 teismo nutarties matyti, jog P. B. ir A. U. praÅ¡ymai dėl teisėjos nuÅ¡alinimo  motyvuotai buvo atmesti, t.y. teismui konstatuojant, kad vien ta aplinkybė, kad teisėja daugiau nei prieÅ¡ aÅ¡tuonis metus yra dirbusi Å akių rajono PK tardytoja nėra pakankamas pagrindas abejoti teisėjos Å¡aliÅ¡kumu.

Kitos nurodytos aplinkybės taip pat nepatvirtina teismo Å¡aliÅ¡kumo (T.4, b.l. 102). IÅ¡ teismo protokolinės nutarties matyti, jog pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl prokuroro nuÅ¡alinimo A. U. praÅ¡ymÄ taip pat motyvuotai atmetė, nurodydamas, kad teismui nepateikus įrodymų apie pokalbio turinį, kurio prokuroras nepatvirtino, nesudaro pagrindo tenkinti kaltinamojo A. U. praÅ¡ymo ir prokurorÄ nuÅ¡alinti (T.5, b.l.50). Pažymėtina, nuÅ¡alinimo instituto paskirtis – eliminuoti iÅ¡ baudžiamojo proceso tuos subjektus, kurie dėl subjektyvių ar objektyvių, ar kitokių priežasčių yra suinteresuoti neobjektyviai, nevisapusiÅ¡kai, neiÅ¡samiai atlikti savo pareigas arba vykdyti jiems priklausančias funkcijas, nepriklausomai nuo to, kad pagal savo procesinį statusÄ negali turėti jokio asmeninio suinteresuotumo byloje, o taip pat užkirsti keliÄ neobjektyvių procesinių sprendimų priėmimui. IÅ¡ pirmosios instancijos teismo nutarties ir posėdžio protokolo nutarties matyti, jog teismas sprendė visus pateiktus klausimus vadovaudamasis BPK įtvirtintomis nuostatomis, jų nepažeisdamas, todėl apeliantų teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas ir prokuroras buvo Å¡aliÅ¡ki, yra nepagrįsti.

  Dėl A. U. apeliacinio skundo Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai. Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (žr., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-204/2008).Baudžiamojo proceso kodekse įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 straipsnyje, 276 straipsnio 4 dalyje ir 301 straipsnyje.

Ä®rodymų vertinimas iÅ¡ esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris reiÅ¡kiasi Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas Å¡iam loginiam procesui yra iÅ¡samus ir neÅ¡aliÅ¡kas visų bylos aplinkybių iÅ¡nagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. BylÄ nagrinėjantis teismas turi iÅ¡skirtinę kompetencijÄ Ä¯vertinti įrodymus, nuspręsti dėl jų patikimumo, pakankamumo ir jais remdamasis daryti iÅ¡vadas dėl nusikalstamos veikos padarymo mechanizmo, asmens kaltumo ir kitų konkrečioje byloje įrodinėtinų aplinkybių.

Svarbi įrodymų vertinimo sÄ lyga – turi bÅ«ti įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, sujungiant visus reikÅ¡mingus faktus į loginę visumÄ ir tik po to darant apibendrinančias iÅ¡vadas, kurios turi bÅ«ti vienareikÅ¡mės, tikslios, neprieÅ¡taringos, logiÅ¡kos.Proceso dalyvių iÅ¡sakomos nuomonės dėl įrodymų vertinimo atmetimas pirmosios instancijos teisme savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu nuosprendis pakankamai motyvuotas ir jame nėra akivaizdžių prieÅ¡taravimų.

Vien ta aplinkybė, kad bylos įrodymai buvo vertinami nepalankiai vienam ar kitam proceso dalyviui, nepatvirtina, jog teismas padarė kokius nors su įrodymų vertinimu susijusius pažeidimus. Atnaujinus įrodymų tyrimÄ apeliacinės instancijos teisme, iÅ¡taisyti pirmosios instancijos teismo įrodymų tyrimo ir vertinimo trÅ«kumai, nustatyti BPK 301 str. 1 d., 276 str. 4 d.Nuteistasis A. U. apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo nuosprendyje padarytomis iÅ¡vadomis bei paskirta bausme ir teigia, kad teismas priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį neteisingai analizavo ir vertino ikiteisminio tyrimo bei teisminio bylos nagrinėjimo metu surinktus įrodymus ir padarė klaidingÄ iÅ¡vadÄ , kad byloje surinkta pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog apeliantas padarė jam inkriminuojamus nusikaltimus.

Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 284 straipsnio 1 dalį kyla asmeniui, kuris vieÅ¡oje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandaliÅ¡kais veiksmais demonstravo nepagarbÄ aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarkÄ . Kvalifikuojant veikÄ pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikÅ¡mės, kas pradėjo konfliktÄ , neturi reikÅ¡mės ir veikos padarymo motyvai. Veikos kvalifikavimÄ apsprendžia Å¡ie objektyvieji nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobÅ«dis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta.

Nusikaltimo padarymo vieta – yra vieÅ¡oji vieta, į kuriÄ turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje bÅ«nant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o bÅ«tent gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai Å¡iuo atveju yra vieÅ¡osios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors Å¡is BK straipsnis ima apsaugon tokiÄ vertybę kaip vieÅ¡oji tvarka ir rimtis, tačiau dėl kaltininko veiksmų sutrikdant vieÅ¡Ä jÄ tvarkÄ paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas.

Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant vieÅ¡ojoje vietoje kitiems asmenims gali bÅ«ti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ Â baudžiamoji atsakomybė atsiranda tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino žmogų dėl chuliganiÅ¡kų paskatų. Minėto nusikaltimo, numatyto sudėtis yra materiali, t.y. baudžiamoji atsakomybė atsiranda tik atsiradus straipsnio dispozicijoje nurodytoms pasekmėms, t.y. nukentėjusiam asmeniui sukėlus nesunkų sveikatos sutrikdymÄ .

Bylos duomenimis nuteistasis savo kaltę padarius BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p. nustatytas nusikalstamas veikas neigė viso proceso metu, nurodydamas, kad tÄ vakarÄ pas jį buvo atėjęs P. B.. Abu žiÅ«rėjo filmÄ ar krepÅ¡inį. P. B. į telefonÄ paskambino ir pasakė, kad kažkas daužo (duomenys neskelbtini)kultÅ«ros namų langus ir muÅ¡asi. Sėdo į automobilį „Lexus“, kartu pasiėmė 2 mėnesių Å¡uniukÄ . Ä®sukant į aikÅ¡telę pamatė, kad iÅ¡važinėja automobilis, o vietiniai Å¡aukė, kad jie daužė kultÅ«ros namų langus ar susimušė, todėl liepė kviesti policijÄ .

Automobilis labai vinguriavo po keliÄ , buvo aiÅ¡ku, kad vairuotojas neblaivus. Priartėjus vairuotojui ranka parodė, kad Å¡is sustotų. Vairuotojas sustojo savo noru. Pastarasis automobilis nebuvo blokuojamas. Abu su P. B. iÅ¡ automobilio iÅ¡lipo. IÅ¡kart pribėgo V. K.. P. B. kažkÄ tempė ar darė, bet tiksliai nematė, nes buvo priėjęs prie M. T. ir Å¡nekėjo su juo. V. K. atbėgęs atplėšė automobilio dureles, pradėjo muÅ¡ti vienÄ asmenį iÅ¡ galo. Matė kaip G. Č. mušė stambesnį vaikinukÄ maÅ¡inos gale.

Kai atvyko nematė, kad kas bÅ«tų turėjęs pagalius ar lazdas. Automobilį buvo pastatęs ties bažnyčia, kitoje kelio pusėje. Pripažįsta faktÄ , kad į įvykio vietÄ atsivežė Å¡unį. Å uo nėra agresyvus, jis nieko nepuolė, nes tuo metu buvo 2 mėnesių. Ant E. K. Å¡uo nebuvo užsiundytas. Po to V. K. sėdo į nukentėjusiųjų maÅ¡inÄ , apsisuko, apvažiavo juo vienÄ arba du ratus ir grįžęs pasakė, kad automobilį sugadino, kad Å¡is nevažiuos. Po to jį įstÅ«mė į griovį, pradėjo kažkÄ daužyti.

Su P. B. sėdo į automobilį ir iÅ¡važiavo namo. Policijos pareigÅ«nų nelaukė, nes buvo pasakyta, kad policija jau atvažiuoja. Negalėjo V. K. jo ir P. B. matyti pareinančių su lazdomis, nes jis su drauge iÅ¡ karto iÅ¡važiavo į KaunÄ . Praėjus gal dviem savaitėms po įvykio grįžo į kaimÄ . T. S. parduotuve „Aibė“ sutiko V. K., kurio paklausė ar buvo atvažiavusi kriminalinė policija. Jam sakė pasakoti teisybę. Po mėnesio buvo sutikęs G. Č., kuris jam sakė, kad buvo policija atvažiavus.

Nežino, kodėl liudytojai jį apÅ¡nekėjo, gal jiems buvo padarytas spaudimas. Su proceso dalyviais piktumų neturi ir jų nepažįsta. Niekada nebuvo pas V. K., nieko su juo nekalbėjo ir nieko jam nesiÅ«lė. Mano, kad save gelbėdamas V. K. jį apkalba (T.5, 115-119, 123 b. l.). Apeliacinės instancijos teisme savo kaltę taip pat neigė (T.7, b.l.89).Tačiau nepaisant to, jog A. U. savo kaltės dėl jam inkriminuotų veikų nepripažino, apeliaciniame skunde teigė, kad byloje nėra nenuginčijamų įrodymų, kad bÅ«tent jis siekė prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, vairuodamas automobilį elgėsi chuliganiÅ¡kai, ir toliau taip elgdamasis mušė rankomis ir spardė kojomis kitus asmenis, o ikiteisminio tyrimo metu kaltinamieji ir liudytojai keitė parodymus, tuo apsunkindami teismui nustatyti byloje tiesÄ , vis tik darytina iÅ¡vada, jog byloje pakanka duomenų iÅ¡vadai, jog A.

U. baudžiamojon atsakomybėn patrauktas pagrįstai. Apeliacinės instancijos teismas pritardamas pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms ir padarytoms iÅ¡vadoms jų neatkartoja, pasisakydamas tik dėl pirmosios instancijos teismo neaptartų duomenų. Siekiant nustatyti byloje tiesÄ ir apeliacinės instancijos teisme atlikus įrodymų tyrimÄ , apklausus V. K. bei pagarsinus jo paaiÅ¡kinimus duotus ikiteisminio tyrimo metu, jis iÅ¡ esmės patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis buvo nurodęs, jog konflikto prie automobilių metu mušėsi ir A.

U. (T.7, b.l. 54,T. 2, b.l.66-67), bei pirmosios instancijos teisme duotus parodymus, kad automobilis “Lexus“, kurį vairavo A. U., blokavo automobilį „Nissan Sunny“. Automobiliui „Nissan Sunny“ nebuvo kur važiuoti, nebent į griovį. A. U. priėjo prie vairuotojo atsidarė duris ir pradėjo Å¡aukti, kodėl jie girti važinėja (T.5, b.l. 93). V. K. taip pat patvirtino, jog A. U. prašė „nekiÅ¡ti“ jo į bylÄ , t.y. duoti tokius parodymus, kad A. U. byloje nefigÅ«ruotų.Teisiamojo posėdžio metu teigė, jog jis nematė kad U sudavė kam nors, tačiau tvirtino, kad po įvykio matė A.

U. ir P. B. su lazdomis( t.7,b.l.54). Nukentėjusysis E. K. parodė, kad jis sėdėjo automobilio priekinėje keleivio vietoje. Kažkas pradarė dureles ir jis gavo smūgį. Negali pasakyti kas sudavė smūgį, kažkas iš automobiliu „Lexus“ važiavusių asmenų galėjo smogti, nes viskas vyko akimirksniu - tik sustojo automobilis „Lexus“ ir iš karto pajautė smūgį. Atsigręžęs atgal matė kaip gale muša jo brolį D. K. spirdami iš kojų, taip pat mušė ir E. J..

Pagalių tuo momentu nematė. Å oko bėgti iÅ¡ automobilio, tačiau ant jo siundė Å¡unį. Å uo ant jo Å¡oko urgzdamas. Po to pamena, kad atsibudo ryte, žolėje už Å«kinio pastato (T.5, b.l. 85-87,119). Nukentėjusiojo parodymai atitinka ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kur jis nurodė, kad jį automobilyje užpuolė ir mušė jo amžiaus jaunuolis, mano, jog jis buvo atvykęs automobiliu, kuris blokavo juos (T.2, b.l. 18). Nukentėjusysis D. K. parodė, kad kai jie iÅ¡važiavo, automobilis „Lexus“ užkirto keliÄ ir sustojo prieÅ¡ais jų automobilį jų važiavimo kryptimi.

Jis neatpažino jį muÅ¡usių asmenų, tačiau pradžioje, iÅ¡kart iÅ¡lipęs iÅ¡ automobilio „Lexus“ kažkuris trinktelėjo jo broliui ir E. J., matė kaip juos muÅ¡a. Vienas asmuo iÅ¡ „Lexus“ jį tikrai mušė, tačiau nežino kuris, nežino ar mušė A. U.. Jį daužė su lazda (T.5, b.l. 82-84). M. T. tvirtino, kad automobilis „Lexus“ jo vairuojamÄ automobilį aplenkė ir pradėjo spausti prie gatvės kraÅ¡to ir jis tada sustojo, o iÅ¡ automobilio iÅ¡Å¡oko du vyrai, rankose turėjo pagalius, panaÅ¡ius į kirvakočius.

Priekyje sėdėjęs keleivis pirmas priÅ¡oko prie jo, atidarė dureles ir tuo metu priÅ¡oko jį blokavusio automobilio vairuotojas ( A. U.) laikydamas rankoje už antkaklio Å¡unį ir rėkė, kad iÅ¡liptų iÅ¡ automobilio. V. K. suÅ¡uko, kad vairuotojo neliestų( t. 3, b.l. 117-118). Å ie M. T. parodymai sutampa su V. K. duotais paaiÅ¡kinimais dėl įvykio aplinkybių, kad jis prašęs A. U. vairuotojo ( M. T.) neliesti, nes jis yra pažįstamas. M. T. buvo ikiteisminio tyrimo metu nurodęs, kad vyras su Å¡unimi liepė jam pasitraukti į Å¡onÄ .

Automobiliu „Lexus“ atvažiavę vyrai, atsidarė abi galines automobilio dureles ir ten sėdinčius storÄ Â vaikinÄ , bei vienÄ iÅ¡ brolių pradėjo spardyti besėdinčius ( t.3, b.l. 116). Prie automobilio priėjo V. ir G. IÅ¡ automobilio vyrai iÅ¡traukė visus keleivius: tris vaikinus keturiese pasikeisdami vieni su kitais mušė pievoje. Mušė rankomis, spardė kojomis, daužė pagaliais. Mušė ir vyras , kuris buvo su Å¡unimi (T.3, b.l. 117-118, 122-123). Nors M. T. teisminio nagrinėjimo metu pakeitė parodymus, teigdamas, kad pabijojo pareigÅ«nų, tačiau jo paaiÅ¡kinimų nenuoseklumas ir negalėjimas motyvuotai paaiÅ¡kinti parodymų keitimo priežasties, rodo jo suinteresuotumÄ A.

U. padėti iÅ¡vengti atsakomybės. Liudytojas D. Ū. ikiteisminio tyrimo metu apklaustas liudytoju analogiÅ¡kai M. T. paaiÅ¡kinimams, nurodė tas pačias aplinkybes parodė, jog automobilis „Lexus“ aplenkė automobilį „Nissan Sunny“ ir užstojo Å¡iam keliÄ , užblokavo. IÅ¡ automobilio „Lexus“ iÅ¡Å¡oko P. B. ir A. U., kuris vienoje rankoje laikė Å¡unį, kitoje turėjo kirvakotį. M. T. pats iÅ¡lipo iÅ¡ automobilio, jis kartu su kitais vaikinais prašė nemuÅ¡ti M.

T., nes jį pažinojo. Kol jie pribėgo, abu vyriškiai nuo galinių sėdynių buvo išsitraukę du jaunuolius, su jais stumdėsi. Atbėgęs V. K. prie visų nukentėjusiųjų įspirdavo, buvo įpykęs, kad nevietiniai. Jam padėjo G. Č.. Ištraukę iš automobilio tris jaunuolius keturiese mušė( t.2, b.l. 31-32). Apklaustas daugiau nei po metų papildomai, patvirtino tas pačias aplinkybes, dar nurodė, kad A. U. paleido šunį, kuris lakstė aplinkui, bet nieko nedarė, o pats nuėjo prie keleivio sėdėjusio šalia vairuotojo, kurį ištraukė iš automobilio ir ėmė mušti rankomis.

Tamsoje matė, kad nevietiniai buvo nugriuvę, juos spardė visi kojomis( t.2.b.l. 34). Ikiteisminio tyrimo metu apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ , liudytojas D. Ū. nurodė, kad jo parodymai duoti pareigÅ«nui yra teisingi. Patikslino, kad jis įvykio vakarÄ buvo blaivus ir matė, kaip G. Č. mušė storÄ nevietinį vaikinÄ , A. U. mušė kitÄ nevietinį smulkutį vaikinÄ sėdėjusį priekyje automobilio, o P. B. mušė liesÄ , aukÅ¡tÄ nevietinį vaikinÄ . V. K. mušė visus tris juos apspardydamas.

Mušė rankomis ir kojomis visi keturi nurodyti asmenys ( t. 2.b.l. 41-43). Tai, kad vėliau apklausiamas teisme pakeitė iÅ¡ esmės savo parodymus nenurodydamas parodymų keitimui reikÅ¡mingų priežasčių, o tik teigdamas, jog A. U. nieko nemušė. Tokius A. U. nepalankius parodymus davė todėl, kad iÅ¡sigando (T.7, b.l. 55-56), rodo liudytojo suinteresuotumÄ padėti A. U. iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Aplinkybę, kad sumuÅ¡imai D. K. padaryti buvo kietais daiktais patvirtina ir specialisto iÅ¡vados (T.1, b.l.63-65, 75-77, 91-94).

Pirmos instancijos teismas iÅ¡samiai iÅ¡tyręs ir įvertinęs įrodymų visumÄ pagrįstai kaltinamojo A. U. pozicijÄ laikė gynybine. Teisėjų kolegija mano, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų, kad kuris nors nuteistasis ar liudytojas D. Ū. duodamas apie A. U. parodymus ikiteisminio tyrimo metu, bÅ«tų siekęs nepagrįstai jį apkalbėti, ir kad bÅ«tų turėję tokį tikslÄ . PrieÅ¡ingai, gi V. K., liudytojas D. Ū. buvo pasitelkę kitus asmenis t.y. P. B. ir A. U. tikslu sudrausminti nevietinius asmenis, taigi jie veikė iÅ¡vien.

Todėl teisėjų kolegijos nuomone, pirmos instancijos teismas visiÅ¡kai pagrįstai pripažino įrodytomis faktines aplinkybes, kad A. U. vairuodamas „Lexus“ markės automobilį,  blokavo keliÄ automobiliu „Nissan Sunny“ važiavusiems nukentėjusiesiems, po to be svarbios priežasties kartu su bendrininkais V. K., G. Č. ir P. B. mušė (spardė ir mušė rankomis) nukentėjusiuosius, tokiais veiksmais demonstruodami aiÅ¡kų žmogaus ir visuomenės negerbimÄ , elementarių visuomenės moralės ir elgesio normų niekinimÄ , siekdamas prieÅ¡pastatyti save aplinkiniams, paÅ¡alinių asmenų akivaizdoje.

Teisėjų kolegija visiÅ¡kai pritaria pirmosios instancijos teismo iÅ¡vadai, jog kaltinamojo A. U. pateikta įvykių versija yra pasirinkta gynybinė taktika siekiant iÅ¡vengti atsakomybės. TokiÄ apeliacinės instancijos teismo nuomonę suponavo tai, jog ikiteisminio tyrimo metu duodami parodymus dėl A. U. kaltės padarius jam inkriminuotas veikas, tiek nuteistieji V. K., G. Č. ir M. T., tiek liudytojas D. Ū. davė parodymus, kurie atitiko ir nukentėjusiųjų D. K. ir E. K. parodymus, raÅ¡ytinę medžiagÄ - specialistų iÅ¡vadas dėl sužalojimų pobÅ«džio, tačiau nagrinėjant bylÄ teisme D.

Ū. ir M. T., G. Č. bei iš dalies V. K. pakeitė savo parodymus, neva tai dėl tyrėjo V. B. ikiteisminio tyrimo metu daryto poveikio, tačiau minėtieji asmenys teisme negalėjo konkretizuoti, kuo tas poveikis pasireiškė, liudytoju apklaustas V. B. neigė daręs bet kokį poveikį tuo metu apklausiamiems įtariamiesiems ar liudytojams. Nenustatyta ir tai, kad V. B. būtų suinteresuotas šios bylos baigtimi, todėl parodymuose atsiradusi priešinga pozicija, vertintina, kaip siekis padėti A. U. išvengti atsakomybės. V.

K. apeliacinės instancijos teisme patvirtino faktinę aplinkybę, jog A. U. prašė jo „nekiÅ¡ti“ į bylÄ . Nustatytos faktinės aplinkybės, konflikto pradžia, siekis įbauginti nevietinius nukentėjusiuosius, jų automobilio blokavimas, bendrų veiksmų su kitais kaltinamaisiais atlikimas nukentėjusiųjų atžvilgiu, smurto naudojimas, sukeltos pasekmės, nukentėjusiųjų turto- automobilio apgadinimas, siekis imituoti eismo įvykį, ir A. U. pasiÅ¡alinimas iÅ¡ įvykio vietos iki atvyks policijos pareigÅ«nai, rodo jo kaip asmens bandymÄ iÅ¡vengti atsakomybės už bendrai atliktus neteisėtus veiksmus ir subjektyviosios pusės- tyčios buvimÄ jo veiksmuose.

A. U. buvo ne tarnyboje, tačiau jis, kaip policijos pareigÅ«nas, kuriam keliami aukÅ¡tesni elgesio reikalavimai, turėjo imtis pozityvių veiksmų, kviesti policijÄ , imtis priemonių, jog nebÅ«tų žalojami žmonės ar niokojamas turtas. Todėl A. U. pasirinkta gynybinė pozicija, jog jis stovėjo ir nieko nedarė, visiÅ¡kai nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis, nelogiÅ¡ka ir neįtikinama. Teisėjų kolegijos nuomone apeliacinio skundo teiginiai, kad A. U. yra nuteistas už kitų asmenų padarytas nusikalstamas veikas, nepagrįsti.

Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžiu V. K., A. U., G. Č., P. B. pagrįstai nuteisti už bendrininkavimÄ darant nusikalstamas veikas ir bendrininkų grupė pagrįstai pripažinta kaip nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė( BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Pagal baudžiamÄ jį įstatymÄ bendrininkavimas – tai tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių įstatyme nustatyto amžiaus, nuo kurio galima baudžiamoji atsakomybė, asmenų dalyvavimas darant nusikalstamÄ veikÄ (BK 24 straipsnio 1 dalis).

Bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia (BK 26 str. 1 d.). Kiekvieno bendrininkavimo atveju yra bent dviejų asmenų susitarimas veikti bendrai, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tÄ patį objektÄ , taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius ir pan. Pažymėtina, kad baudžiamasis įstatymas nenurodo, kaip bendrininkai turi susitarti dėl bendros nusikalstamos veikos, kad bÅ«tų konstatuotas bendrininkų susitarimas.

Vadinasi, kiekvieno bendrininkavimo atveju teismas privalo konstatuoti šį bÅ«tinÄ bendrininkavimo požymį, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad bendrininkų susitarimas gali bÅ«ti iÅ¡reikÅ¡tas bet kokia forma – žodžiu, raÅ¡tu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimÄ nėra bÅ«tina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales. Bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-2018/2009, 2K-214/2011, 2K-630/2011).Nagrinėjamu atveju kaltinamųjų veikos bendrumas pasireiÅ¡kė tuo, kad jie visi be jokios aiÅ¡kios priežasties A.

U. vairuojamu automobiliu užblokavus nukentėjusiųjų automobilį ir taip jį sustabdžius, V. K., A. U., G. Č., P. B. veikė kartu, visi naudojo smurtÄ nukentėjusiųjų atžvilgiu, tiesiogine nekonkretizuota tyčia atliktais veiksmais prisidėjo prie kilusių nusikalstamų pasekmių. Todėl pritartina apylinkės teismo nuosprendyje padarytai iÅ¡vadai, jog visi keturi kaltinamieji, kaip bendravykdytojai, yra atsakingi už kilusius padarinius.Skunde taip pat nurodoma, jog kaltinamieji ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiami nedalyvaujant gynėjams, bei jų parodymai buvo galimai iÅ¡gauti pažeidžiant BPK normas, t.y. jų parodymus įtakojo ikiteisminį tyrimÄ atlikęs pareigÅ«nas V.

B.. Tačiau tokių apelianto teiginių nepatvirtina bylos duomenys.Viena iÅ¡ įtariamojo teisių yra teisė nuo sulaikymo ar pirmosios apklausos momento turėti gynėjÄ (BPK 21 str. 4 d.). BPK 51 str. 1 d. yra nustatyti atvejai, kai gynėjo dalyvavimas byloje bÅ«tinas. G. Č. įtarimai yra pareiÅ¡ki 2013-03-07, tai kad įtariamajam yra iÅ¡aiÅ¡kintos jo teisės, numatytos BPK 21 str. 4 d., tame tarpe ir teisė turėti gynėjÄ , patvirtina G. Č. paraÅ¡as (T.3, b.l. 12). Teisė įtariamajam M. T. turėti gynėjÄ iÅ¡aiÅ¡kinta pareiÅ¡kus įtarimus 2011-12-19, tai taip pat patvirtina jo paraÅ¡as (T.3, b.l. 121), atitinkamai V.

K. – 2011-11-29 (T.2, b.l. 65), P. B. -2011-12-12 ir jis pasinaudojo teise turėti advokatÄ (T.3, b.l. 82), A. U. -2013-03-15 jis taip pat minėta teise pasinaudojo (T.3, b.l. 41). Taigi, apeliacinio skundo argumentas, jog ikiteisminio tyrimo metu buvo pažeista įtariamųjų teisė į gynybÄ yra visiÅ¡kai nepagrįstas. Skunde teigiama, kad tyrėjas V. B. darė poveikį apklausiamiems asmenims. Teisme liudytoju apklaustas V. B. parodė, kad nedarė jokio poveikio D. Ū.. Å is geranoriÅ¡kai davė parodymus apklausos metu.

Jokia psichologinė ar fizinė prievarta nebuvo daroma. Kaltinamuosius žino tik iÅ¡ darbo (T.5, b.l.90-92). Jokių konkrečių duomenų, kurie leistų pagrindÄ manyti tyrėjÄ darant spaudimÄ , apeliantas nenurodė, duomenų, jog tyrėjas turėtų kokį nors suinteresuotumÄ Å¡ioje byloje teismas nenustatė, todėl teismo vertinimu, tokie kaltinimai V. B. – yra gynybos taktikos dalis. A. U. apeliaciniame skunde nurodyta ir daugiau argumentų, kuriais yra grindžiamas skundžiamo nuosprendžio neteisėtumas ir nepagrįstumas, tai yra pateikiamas vertinimas aplinkybės dėl Å¡uns amžiaus ir jo galimybės pulti nukentėjusiuosius, įvykio metu įrankių buvimo ar nebuvimo, tuo siekiant sumenkinti kitų proceso dalyvių ar liudytojų duotus parodymus, dėl apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėjÄ organizavimo ir tvarkos pristatant liudytojÄ Ä¯ teismÄ .

IÅ¡ esmės į Å¡iuos apelianto argumentus pasisakė pirmos instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, todėl apeliacinės instancijos teismas tų pačių motyvų nebekartoja, jiems iÅ¡ esmės pritariant. Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimas apeliacinės instancijos teismui iÅ¡dėstyti motyvuotas iÅ¡vadas dėl apeliacinio skundo esmės neturi bÅ«ti suprantamas kaip reikalavimas pateikti atsakymÄ Ä¯ kiekvienÄ apeliacinio skundo teiginį. Apeliacinės instancijos teismo pareigos tinkamai iÅ¡nagrinėti apeliacinį skundÄ apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjamo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-115/2009, 2K-279/2010, 2K-116/2014, 2K-129/2014).

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija nenustatė jokių baudžiamojo proceso taisyklių pažeidimo tiek atliekant ikiteisminį tyrimÄ , tiek teisiamojo posėdžio metu. Dėl P. B. gynėjo advokato G. G. apeliacinio skundo Apeliaciniu skundu nuteistojo P. B. gynėjas teismo prašė panaikinti 2014 m. rugsėjo 8 d. pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl P. B. nuteisimo pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. ir kuriuo paskirta laisvės atėmimo 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams bausmė, bausmės vykdymÄ atidedant 2 (dvejiems) metams ir bylÄ P. B. atžvilgiu nutraukti bei atleisti P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės nukentėjusiesiems ir kaltininkui susitaikius. Kaip matyti iÅ¡ apeliacinio skundo turinio, nuteistasis neginčija pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatytų aplinkybių ir padarytų iÅ¡vadų dėl jo kaltės, todėl apeliacinės instancijos teismas Å¡ioje dalyje nepasisako.

Dėl teismo Å¡aliÅ¡kumo apeliacinės instancijos teismas pasisakė nagrinėdamas A. U. apeliacinį skundÄ . IÅ¡ skundžiamo nuosprendžio matyti, kad pirmosios instancijos teismas nesvarstė galimybės atleisti nuteistÄ jį nuo baudžiamosios atsakomybės, kadangi nekonstatavo P. B. nuoÅ¡irdaus kaltės prisipažinimo.Pagal BK 38 straipsnio 1 dalį asmuo, padaręs baudžiamÄ jį nusižengimÄ , neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , gali bÅ«ti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra visuma Å¡io straipsnio 1 dalyje iÅ¡vardytų sÄ lygų, t. y. jeigu asmuo:

1) prisipažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ;

2) savo noru atlygino ar paÅ¡alino fiziniam ar juridiniam asmeniui padarytÄ Å¾alÄ arba susitarė dėl Å¡ios žalos atlyginimo ar paÅ¡alinimo;

3) susitaikė su nukentėjusiuoju arba juridinio asmens arba valstybės institucijos atstovu;

4) yra pagrindas manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Pagal BK 38 str. 2 d. Å¡iais pagrindais negali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pavojingas recidyvistas, taip pat asmuo, kuris anksčiau jau buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip susitaikęs su nukentėjusiu asmeniu, jeigu nuo susitaikymo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo mažiau nei ketveri metai. Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje BK 38 str. 2 d. numatytų pagrindų nenustatyta, todėl vertintinos Å¡io straipsnio 1 dalyje iÅ¡vardintos sÄ lygos.

Pagal teismų praktikÄ , tik savanoriÅ¡kas kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ vertinamas kaip aplinkybė, leidžianti Å¡velninti bausmę ar nuo jos atleisti. Kai kaltininkas duoda tik iÅ¡ dalies teisingus parodymus ar prisipažįsta tik dėl surinktų įrodymų, nelaikoma savanoriÅ¡ku prisipažinimu. Teismas, spręsdamas, ar yra Å¡i sÄ lyga, turi įvertinti parodymų visumÄ , nustatyti, ar kaltinamasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme duoda teisingus parodymus apie esmines padarytos veikos aplinkybes ir ar prisipažįsta padaręs veikÄ ir kaltas dėl padarinių (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-464/2005, 2K-69/2013).

Taigi viena iÅ¡ tokių sÄ lygų yra prisipažinimas padarius nusikalstamÄ veikÄ ( BK 38 straipsnio 1 dalis.). Todėl spręstina, ar nuteistasis P. B. pripažino padaręs nusikalstamÄ veikÄ ir ar jis davė parodymus dėl savo padarytos veikos. P. B., duodamas parodymus ikiteisminio tyrimo metu, neneigė aplinkybių, jog kartu su A. U. atvyko į įvykio vietÄ ir dalyvavo konflikte, tačiau teigė pats smurto prieÅ¡ nukentėjusiuosius nenaudojęs. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis visiÅ¡kai pripažino savo kaltę, nurodė, kad nukentėjusįjį D.

K. sumušė kartu su V. K. jau po įvykio, tačiau Å¡ios aplinkybės ankstesnių apklausų metu nenurodė, nes V. K. to prašęs. VienareikÅ¡miÅ¡kai teigti, kad P. B. parodymai neatitinka bylos aplinkybių, kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, remiantis vien tuo, kad V. K. su P. B. parodymais nesutinka, nėra pagrindo, kadangi versijos, jog nukentėjusysis D. K. galėjo bÅ«ti sumuÅ¡tas jau po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek nagrinėjant bylÄ teisme, laikėsi pats V. K., taip ir liudytojas D.

Ū., apklausiamas ikiteisminio tyrimo teisėjo. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad, esant tokioms aplinkybėms, laikytina, kad P. B. iÅ¡ esmės prisipažino padaręs jam inkriminuotÄ veikÄ . Pagal įstatymo formuluotę, įstatymo leidėjas siekiant taikyti BK 38 straipsnio nuostatas, nereikalauja, kad kaltininkas ne tik pripažintų padaręs nusikalstamÄ veikÄ , bet ir nuoÅ¡irdžiai gailėtųsi, kaip to reikalauja BK 40 straipsnio 2 dalies 2 punktas. Todėl nesutiktina su pirmos instancijos teismo iÅ¡vada, kad negalima taikyti BK 38 straipsnio ir atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės asmenį vien tuo pagrindu, kad nenustatyta nuoÅ¡irdaus kaltės pripažinimo.P. B. atlygino žalÄ nukentėjusiesiems D.

K., E. K. ir E. J. (T.5, b.l.110, 138), Å¡iÄ aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino nukentėjusieji (T.7, b.l. 57), jų atsiprašė ir susitaikė. Tai patvirtina  teismui pateikti  susitaikymo protokolai (T.5, b.l.110,138), P. B. susitarime su D. K. ir E. K. nukentėjusieji pažymėjo, kad visÄ 4000 litų materialinės ir moralinės žalos atlyginimÄ gavo, pretenzijų neturi (T.5, b.l. 110). P. B. susitarime su E. J. pažymėta, kad kaltinamasis P. B. nukentėjusiajam turtinę ir neturtinę žalÄ pilnai atlygino (T.5, b.l. 138). Tas aplinkybes patvirtino apeliacinės instancijos teisme patys nukentėjusieji (t.7.b.l. 86).

BK 38 str. 1 d. 4 p. numatyta dar viena bÅ«tina sÄ lyga atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikius instituto taikymui – pagrįstas manymas, kad ateityje kaltininkas nedarys naujų nusikalstamų veikų. Å i sÄ lyga yra vertinamojo pobÅ«džio ir, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrindas tokiam manymui nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje yra. IÅ¡ bylos duomenų matyti, kad P. B. yra neteistas (T.3, b.l. 106), galiojančių administracinių nuobaudų neturi (T.3, b.l. 110), psichiatro ir priklausomybės ligų kabineto įskaitoje nėra registruotas (T.3, b.l. 109), nusiskundimų dėl netinkamo P. B. elgesio seniÅ«nija nėra gavusi, seniÅ«nijoje svarstytas ir baustas nebuvo (T.3, b.l. 111).

Nusikalstamas veikas padarė atsitiktinai, todėl įvertinus visus P. B. asmenį charakterizuojančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad yra pagrindas manyti, jog P. B. ateityje nedarys naujų nusikalstamų veikų, todėl jis gali bÅ«ti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės jam ir nukentėjusiesiems susitaikius.Pažymėtina, kad  pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės BK VI skyriuje numatytais pagrindais taip pat gali bÅ«ti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės, kurios turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį (BK 67 str. 1, 2 d.).

Kadangi nusikalstamas veikas P. B. padarė panaudodamas smurtÄ , laikytina, kad bausmės tikslus tinkamai padės pasiekti  BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str. numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – 10 MGL dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ . Dėl prokuroro apeliacinio skundo Apeliaciniame skunde prokuroras praÅ¡o pakeisti Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį dėl aiÅ¡kiai per Å¡velnių bausmių paskyrimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo A.

U. ir P. B.. PraÅ¡o bausmes už paskirtÄ sias veikas sudėti bausmių apėmimo bÅ«du.Atsižvelgiant į tai, jog iÅ¡nagrinėjus P. B. apeliacinį skundÄ Å¡is tenkintas, P. B. atleidžiant nuo baudžiamosios atsakomybės jam susitaikius su nukentėjusiais ( BK 38 str.), todėl tenkinti apeliacinio skundo dėl P. B. aiÅ¡kiai per Å¡velnios bausmės paskyrimo ir netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo, nėra pagrindo, todėl jis atmestinas. Tačiau iÅ¡analizavusi apeliacinio skundo argumentus dėl praÅ¡ymo A.

U. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. – laisvės atėmimu 3 metams ir pagal BK 284 str. 1 d. laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams, o pagal BK 63 str. 2 d. 5 d., 1 p., bausmes subendrinti apėmimo bÅ«du ir paskirti bausmę – laisvės atėmimÄ 3 metams, tenkintinas iÅ¡ dalies.Spendžiant klausimÄ dėl bausmės paskyrimo, pastebėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę suÅ¡velninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikÅ¡mingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiÅ¡kiai per griežtÄ ar aiÅ¡kiai per Å¡velniÄ bausmę.Pagal bendrÄ taisyklę teismas skiria bausmę, vadovaudamasis BK 54 straipsnio 1 ir 2 dalyje nustatytais pagrindais: pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytÄ nusikalstamÄ veikÄ , sankcijÄ , atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formÄ ir rūšį, veikos motyvus ir tikslus, stadijÄ , kaltininko asmenybę, jo kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamÄ veikÄ formÄ ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes.

Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobÅ«dį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka Å¡velnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 2 dalis).Už BK 138 str. 2 d. 8 p. nusikalstamos veikos padarymÄ straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo iki penkerių metų bausmė.

Už BK 284 str. 1 d. nustatytos nusikalstamos veikos padarymÄ Â Â nustatyta alternatyvi viešųjų darbų bausmė arba bauda, laisvės apribojimo, areÅ¡to arba laisvės atėmimo iki dvejų metų bausmė.Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, numatytus BK 54 str., t. y. į nusikalstamų veikų pobÅ«dį ir kiekį; į kaltės formÄ ir rūšį, – nusikalstamos veikos padarytos esant tiesioginei tyčiai, suvokiant jų pavojingumÄ , numanant ir norint, kad atsirastų BK numatyti padariniai;

į nusikalstamų veikų motyvus ir tikslus, - padarytos dėl menkavertės dingsties; į nusikalstamų veikų stadijÄ , - baigti; į kaltinamojo asmenybę, socialinį statusÄ â€“ A. U. yra neteistas, administracine tvarka nebaustas, bylos duomenimis charakterizuojamas teigiamai, dirba (T.3, b.l. 59-72); į tai, kad byloje reiÅ¡kiamas civilinis ieÅ¡kinys. A. U. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Kaltinamojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe teismas pripažino tai, kad nusikalstamas veikas A.

U. padarė veikdamas bendrininkų grupėje. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 str. numatyti bausmės tikslai gali bÅ«ti pasiekti  paskyrus  laisvės atėmimo bausmę. Nustatydamas bausmės trukmę, teismas sprendė, kad tikslams pasiekti pakanka mažesnės negu sankcijoje už padarytas nusikalstamas veikas numatytas bausmės vidurkis bausmės. Bausmės subendrintos įstatymo nustatyta tvarka. Prokuroras apeliaciniu skundu siekia, jog A. U. bÅ«tų paskirta griežtesnė bausmė, t.y. už BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymÄ paskirta laisvės atėmimo 3 m. bausmė, už BK 284 str. 1 d. padarymÄ â€“ 1 m. 6 mėn. laisvė atėmimo bausmė.

Tačiau apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismo skirto už BK 138 str. 2 d. 8 p. padarymÄ 2 metų laisvės atėmimo ir už BK 284 str. 1 d. padarymÄ vienerių metų laisvės atėmimo bausmė nėra aiÅ¡kiai per Å¡velni, imant dėmesin ir tÄ faktÄ , jog už BK 284 str. 1 d. nusikaltimo padarymÄ A. U. yra parinkta griežčiausia sankcijoje numatyta bausmės rÅ«Å¡is – laisvės atėmimo bausmė, nors BK 55 str. nustato, kad asmeniui, pirmÄ kartÄ teisiamam už neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimÄ , teismas paprastai skiria su laisvės atėmimu nesusijusiÄ bausmę.

Ä®vertinus minėtÄ jį teisinį reglamentavimÄ , sutiktina su pirmosios instancijos teismo bausmės  trukmės parinkimu, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybę ir iÅ¡vardintas aplinkybes, taip pat ir į tai, kad A. U. anksčiau neteistas, nebaustas administracine tvarka, kas nerodo jo negatyvaus ir nuolatinio pobÅ«džio požiÅ«rio į visuomenėje nusistovėjusios tvarkos laikymÄ si. Todėl bausmės (BK 41 str. 2 d.) paskirčiai įgyvendinti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatytos bausmių trukmės už abi veikas pakanka.

Tačiau pastebėtina, kad paskirdamas galutinę laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai bausmes subendrino vadovaudamasis BK 63 str. 4 d. nuostatomis, jas iÅ¡ dalies sudėdamas, t.y. prie griežčiausios bausmės, paskirtos už vienÄ iÅ¡ padarytų nusikalstamų veikų, iÅ¡ dalies pridedant Å¡velnesnes bausmes. VisiÅ¡kai sutiktina su apeliacinio skundo argumentu, jog Å¡iuo atveju bausmės turėjo bÅ«ti subendrintos vadovaujantis BK 65 str. 5 d. 1 p., kadangi esant idealiai nusikaltimų sutapčiai, bausmės subendrinamos apėmimo bÅ«du.

Dėl Å¡ios priežastis pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis dėl A. U. paskirtų bausmių subendrinimo keistina. Prokuroras taip pat mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė BK 75 str. ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymÄ atidėjo 2 metams, paskirdamas įpareigojimus. TokiÄ pozicijÄ prokuroras motyvavo tuo, jog Å¡iuo atveju teismo iÅ¡vada dėl bausmės vykdymo atidėjimo turi bÅ«ti labiau motyvuota, taip pat pastebėjo, jog A. U. viso proceso metu savo kaltės nepripažino, po nusikaltimų padarymo neparodė savo kritinio požiÅ«rio į savo veiksmus, nesiekė sumažinti žalos, ir prieÅ¡ingai – siekė iÅ¡vengti baudžiamosios atsakomybės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas vis tik tokiems prokuroro argumentams nepritaria dėl žemiau nurodytų priežasčių.

BK 75 str. 1 d. yra nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip 6 metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip 4 metams už vienÄ ar kelis tyčinius nusikaltimus (iÅ¡skyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymÄ nuo 1 iki 3 metų. Be anksčiau minėtų, A. U. asmenį apibÅ«dinančių teigiamų duomenų, nustatyta ir tai, kad nuteistasis padarė vienÄ nesunkų ir vienÄ apysunkį nusikaltimus. Kaip teisingai pažymėjo prokuroras, nors A.

U. nuo bylos tyrimo pradžios savo kaltės nepripažino, tačiau BK 75 straipsnio nuostatos ir nereikalauja, kad kaltininkas pripažintų kaltę ar dėl jos nuoÅ¡irdžiai gailėtųsi. Be to, kaip jau minėta pagal BK 55 str. asmeniui pirmÄ kartÄ teisiamam teismas paprastai paskiria bausmę nesusijusiÄ su laisvės atėmimu. Å iame kontekste taip pat pažymėtina, jog nepateisinus teismo parodyto pasitikėjimo, A. U. kils baudžiamajame įstatyme nustatytos pasekmės. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, į apeliacinės instancijos teismo posėdyje iÅ¡sakytÄ prokuroro nuomonę, teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmiau aptarti duomenys leidžia pritarti pirmos instancijos teismo padarytai iÅ¡vadai, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai dar gali bÅ«ti pasiekti A.

U. taikant BK 75 straipsnio nuostatas ir skiriant jam įpareigojimus. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 str. 2 d. 1 p., 2 p., 327 str. 2 p., 328 str. 2 p., n u s p r e n d ž i a : Nuteistojo P. B. apeliacinį skundÄ tenkinti. Nuteistojo A. U. apeliacinį skundÄ atmesti. Prokuroro apeliacinį skundÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Panaikinti Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria P. B. pripažintas kaltu padarius nusikaltimus, numatytus  BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punkte ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteistas:- pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 8 punktÄ â€“ laisvės atėmimu 2 (dvejiems) metams;- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams,ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams bei taikytas BK 75 str. laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas.Priimti naujÄ nuosprendį:A.

P. B. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 138 str. 2 d. 8 p. ir 284 str. 1 d. kaltinamajam susitaikius su nukentėjusiaisiais ir Å¡iuo pagrindu baudžiamÄ jÄ bylÄ jo atžvilgiu nutraukti (BK 38 str. 1 d.). Vadovaujantis BK 67 str. 2 d. 6 p., 71 str., P. B. paskirti baudžiamojo poveikio priemonę – 10 MGL dydžio, t. y. 376 Eur (trijų Å¡imtų septyniasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡ių eurų), įmokÄ Ä¯ nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondÄ . Nustatyti vienerių metų įmokos sumokėjimo terminÄ , jį skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.IÅ¡aiÅ¡kinti P. B., kad jeigu jis per vienerius metus nuo atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės padarys baudžiamÄ jį nusižengimÄ ar neatsargų nusikaltimÄ , teismas gali panaikinti sprendimÄ dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės ir spręsti dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas, o jeigu jis per tÄ patį laikotarpį padarys naujÄ tyčinį nusikaltimÄ , Å¡is sprendimas atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės nustos galioti ir bus sprendžiama dėl jo baudžiamosios atsakomybės už visas padarytas nusikalstamas veikas.Pakeisti Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendžio dalį, kuria A.

U. vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 3 (trims) mėnesiams. Å iÄ nuosprendžio dalį iÅ¡dėstyti taip:Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bÅ«du ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.Kitoje dalyje Å akių rajono apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 8 d. nuosprendį palikti nepakeistÄ .

Šis nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos. Kolegijos pirmininkė                                                                                         Danutė Giačaitė Teisėjai:                                                                                                             Jurgis Kiškis                                                                                                                              Valdas Vitunskas