2019-12-18 Nr. AB-23874-3-61-3-00363-2017-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-569-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00363-2017-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.13.1.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir pareiškėjų G. S. ir R. S. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos skundus pareiškėjams G. S. ir R. S. bei pareiškėjų G. S. ir R. S. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Išplėstinė teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) mokestinio patikrinimo (už 2009–2012 m. laikotarpį) metu nustatė, kad pareiškėjai G. S. (toliau – ir pareiškėjas) ir R. S. (toliau – ir pareiškėja) 2004–2008 m. laikotarpiu gavo 92 097,65 Lt pajamas bei patyrė 335 595,62 Lt išlaidas, t. y. 2004 m. gavo 9 641 Lt pajamas ir patyrė 42 399,81 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo pajamas 32 759 Lt); 2005 m. gavo 12 169 Lt pajamas ir patyrė 42 500,16 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 30 331 Lt); 2006 m. gavo 2 804,94 Lt pajamas ir patyrė 71 537,63 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 68 733 Lt); 2007 m. gavo 10 601,96 Lt pajamas ir patyrė 94 518,07 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 83 916 Lt); 2008 m. gavo 50 171,14 Lt pajamas ir patyrė 67 318,95 Lt išlaidas (pareiškėjų išlaidos viršijo gautas pajamas 17 148 Lt). Mokesčių administratorius, įvertinęs tikrintu 2009–2012 m. laikotarpiu pareiškėjų gautas pajamas (105 928 Lt) ir patirtas išlaidas (869 802 Lt), įvertinęs, kad pareiškėjai 2009 m. sausio 1 d. piniginių lėšų likučio ne banke neturėjo, taip pat įvertinęs pareiškėjų sukauptus piniginių lėšų likučius banke, nustatė, jog 2009–2012 m. pareiškėjų šeimos išlaidos 776 634 Lt suma viršijo jų iš oficialių pajamų šaltinių gautas pajamas.

2. Atsakovas VMI kreipėsi į teismą su skundais, prašydamas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK) 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) bei priimti naują sprendimą – patvirtinti VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus Nr. 68-297 ir Nr. 68-298.

3. Atsakovas teigė, kad jis, palyginęs pareiškėjų 2003 m. gegužės 2 d. pateiktose 2002 m. gyventojų turto ir pajamų deklaracijose (forma FR0001) deklaruotas piniginių lėšų likučių sumas (pareiškėjas deklaravo, kad 2002 m. gruodžio 31 d. ne banke turėjo 135 000 Lt, pareiškėja deklaravo, kad 2002 m. gruodžio 31 d. ne banke turėjo 14 000 Lt) su vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotomis sumomis, nustatė, jog pareiškėjų deklaruota piniginių lėšų suma ne banke per 2003 m. padidėjo 139 000 Lt. Įvertinęs 2003 m. pareiškėjų gautas 6 709,61 Lt oficialias pajamas, patirtas 17 321 Lt išlaidas, konstatavo, kad gautų pajamų nepakako sutaupyti 139 000 Lt per 2003 m. Atsakovo nuomone, jis ir MGK skirtingai interpretuoja Lietuvos Respublikos vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo taikymą, t. y. ginčas tarp pareiškėjų ir VMI vyksta dėl vienkartinėse šeimos turėto turto deklaracijose (forma FR0593) pareiškėjų deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje. Nurodė, kad pareiškėja 2005 m. gegužės 1 d. pateikė vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo 120 000 Lt piniginių lėšų ne banke ir 618 400 Lt iš kredito įstaigų pasiskolintų lėšų, o pareiškėjas 2005 m. balandžio 29 d. pateikė vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją (forma FR0593), kurioje deklaravo 168 000 Lt piniginių lėšų ne banke, 100 vnt. akcijų, kurių vertė 10 000 Lt, ir 8 957 vnt. akcijų, kurių vertė 89 570 Lt. Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Klaipėdos AVMI) patikrinimo pradžioje, t. y. 2009 m. sausio 1 d., pareiškėjų galimai disponuojamų grynųjų pinigų likutį nustatė neatsižvelgdama į vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose pareiškėjų deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą.

4. Atsakovas vertino, kad nors pareiškėjai vienkartinėse 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaravo 288 000 Lt pinigines lėšas ne banke, t. y. pareiškėjų deklaruota piniginių lėšų ne banke suma per 2003 m. padidėjo 139 000 Lt, tačiau 2003 m., išskyrus su darbo santykiais susijusias pajamas (6 709,61 Lt), kitų gautų pajamų nenustatyta, todėl pagrįstai konstatuota, jog pareiškėjai per 2003 m. piniginių lėšų nesukaupė ir vienkartinėse 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų piniginių lėšų ne banke (pareiškėjo – 168 000 Lt, pareiškėjos – 120 000 Lt), t. y. iš viso 288 000 Lt neturėjo.

5. Pareiškėjai G. S. ir R. S. su atsakovo skundais nesutiko ir atsiliepime į skundą prašė juos atmesti.

6. Pareiškėjai nurodė, kad skundžiami MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimai yra naikintini kitais pagrindais, t. y. MGK tinkamai pareiškėjams nepranešė apie MGK posėdį (MGK pranešimai paštu pareiškėjams buvo įteikti po MGK posėdžio), taip pat MGK neužtikrino visų mokestinių patikrinimų bylų dokumentų kopijų įteikimo pareiškėjams. Dėl šių priežasčių buvo pažeistos pareiškėjų teisės dalyvauti MGK posėdyje ir susipažinti su bylų medžiaga. Be to, MGK nieko nepasisakė dėl Klaipėdos AVMI sprendimų, kurie sukėlė teisines pasekmes pareiškėjams, o VMI sprendimai buvo tik ikiteisminės ginčų sprendimo procedūros dalis. Nepanaikinus Klaipėdos AVMI sprendimų po MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų priėmimo susiklostė nestabili teisinė situacija, nes liko galioti Klaipėdos AVMI sprendimai.

7. Pareiškėjai teigė, kad Klaipėdos AVMI neturėjo pavedimo atlikti mokestinius patikrinimus už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2009 m., todėl pareiškėjų piniginių lėšų likučio nustatymas 2009 m. sausio 1 d. yra nepagrįstas jokiais leistinais įrodymais ir / ar administracinėmis procedūromis ir turėjo būti taikytas 5 metų senaties terminas. Be to, VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimų teisėtumą privalo spręsti MGK, kuri galutinio sprendimo dėl šių administracinių aktų teisėtumo dar nepriėmė, o tik pavedė VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjų skundus. Pareiškėjų nuomone, VMI, neatlikusi pareiškėjų mokestinių patikrinimų už laikotarpį nuo 2002 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 1 d., neturėjo leistinų įrodymų apie pareiškėjų pajamas ir apie jų kreditorius. Todėl išsamus įrodymų vertinimas, neatlikus tokių mokestinių patikrinimų, nėra galimas, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) nuostatoms.

8. Pareiškėjai taip pat kreipėsi į teismą su skundais, prašydami panaikinti MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) ir perduoti pareiškėjų skundus MGK nagrinėti iš naujo.

9. Pareiškėjai paaiškino, kad pagal MGK nuostatus, MGK posėdis yra teisėtas tik tuo atveju, jeigu apie posėdžio datą ir laiką buvo tinkamai pranešta pareiškėjui, t. y. pareiškėjo teisė dalyvauti posėdyje privalo būti užtikrinta. Teigė, kad MGK pareiškėjų skundus išnagrinėjo ne visa apimtimi, nes nepagrįstai nepanaikino Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, o panaikino tik VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimus ir pareiškėjų skundus perdavė nagrinėti VMI. Pareiškėjai nesutiko su MGK išvada, kad netaikytinas 5 metų senaties terminas, nes MGK nenustatė 5 metų senaties termino eigos pradžios ir šio termino pabaigos. Taip pat MGK netinkamai vertino faktinę aplinkybę dėl mokestinio patikrinimo laikotarpio, VMI galimybes nustatyti pareiškėjų turimų piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d., neatlikus ankstesnių laikotarpių mokestinio patikrinimo, taip pat netinkamai vertino VMI veiksmus dėl pareiškėjų kreditorių galimybių paskolinti pareiškėjams pinigus, be teisėto pagrindo nepripažino pareiškėjų pateiktų paskolos sutarčių ir teismo nutarčių, kuriomis buvo patvirtintos atitinkamos taikos sutartys. MGK taip pat neteisingai aiškino mokesčių mokėtojo teisę susipažinti su bylos medžiaga. Pareiškėjai ne kartą VMI ir MGK teikė prašymus dėl bylos dokumentų kopijų pateikimo, tačiau dokumentai jiems nebuvo pateikti.

10. Atsakovas VMI atsiliepimuose su pareiškėjų skundais nesutiko ir prašė juos atmesti.

11. Atsakovas paaiškino, kad mokestinis ginčas tarp pareiškėjų ir mokesčių administratoriaus vyksta dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų (toliau – ir PSDĮ) už 2009–2012 metus, nustačius, kad pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo pajamas, ir konstatuojant, kad pareiškėjai turėjo įstatymo nustatyta tvarka 776 634 Lt (t. y. po 388 317 Lt) neapmokestintų pajamų. Dėl iki 2009 m. pareiškėjų patirtų išlaidų nurodė, kad patikrinimo metu, siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį mokestinio patikrinimo pradžioje (2009 m. sausio 1 d.), buvo vertintos ankstesnių laikotarpių gautos pajamos ir patirtos išlaidos. Taigi ankstesnio laikotarpio pajamų vertinimas buvo atliktas tik siekiant nustatyti piniginių lėšų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, tačiau ne siekiant apmokestinti pareiškėjus.

12. VMI pažymėjo, kad šios bylos nagrinėjimo dalykas yra ne sandorių, kuriais pareiškėjai grindžia savo gautas pajamas, galiojimas, o galimybė šiais sandoriais pagrįsti pareiškėjų gautas pajamas ir iš to kylančios mokestinės teisinės pasekmės. Klaipėdos AVMI, priimdama sprendimus pareiškėjų atžvilgiu, tinkamai taikė MAĮ 67 straipsnio 1 dalies imperatyvą pagrįsti išvadas surinktais įrodymais. Taikos sutartis mokestine teisine prasme nepagrindžia pajamų gavimo fakto. Pabrėžė, kad Klaipėdos AVMI surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog pagal pareiškėjų pateiktus sandorius juose nurodyti asmenys neturėjo galimybės, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir pajamas, kurios nustatytos pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, pareiškėjams paskolinti nurodytų piniginių lėšų.

13. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į skundus nepateikė.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimu atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir pareiškėjų G. S. ir R. S. skundus atmetė.

15. Teismas byloje esančiais rašytiniais įrodymais, be kita ko, nustatė, kad mokestinio patikrinimo metu mokesčių administratorius atliko pareiškėjų gautų pajamų ir patirtų išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Atsakovas, siekdamas nustatyti grynųjų pinigų likutį tikrinamojo laikotarpio pradžioje, atliko pajamų ir išlaidų analizę už laikotarpį nuo 2002 m. iki 2008 m., išanalizavo mokesčių administratoriaus informacinės sistemos bei operatyvių patikrinimų duomenis; atliko pareiškėjų mokesčių administratoriui teiktų pajamų ir turto deklaracijų analizę; atliko pareiškėjų piniginių lėšų banko sąskaitose analizę; išanalizavo pareiškėjų sandorius dėl paskolų su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis; išanalizavo UAB „Gedkora“ mokesčių administratoriui pateiktus bei UAB „Gedkora“ operatyvaus patikrinimo duomenis, pareiškėjų paaiškinimus apie gautas paskolas, apie pareiškėjų (šeimos) apytiksles vartojimo bei kitas išlaidas.

16. Patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, išanalizavusi ir įvertinusi surinktus duomenis, nustatė, kad pareiškėjų 2009–2012 m. faktiškai patirtos išlaidos (didžiąją dalį sudarė pareiškėjos išlaidos banko paskoloms dengti ir kredito palūkanoms grąžinti; pareiškėjo suteikta paskola UAB „Gedkora“ bei UAB „Gedkora“ reikmėms panaudotos pareiškėjo nuosavos lėšos; įmokos draudimo bendrovei; paskolos grąžinimas A. J.; vartojimo išlaidos) 776 634 Lt viršijo jų gautas pajamas (pareiškėjos individualios veiklos pajamos; pareiškėjų su darbo santykiais susijusios pajamos; banko paskola; grąžinta GPM permoka): 2009 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 291 180 Lt, 2010 m. – 189 669 Lt, 2011 m. – 135 973 Lt, 2012 m. – 159 812 Lt, t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 388 317 Lt), kurių 2009–2012 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo GPM. Pareiškėjai tikrintu laikotarpiu patirtoms išlaidoms pagrįsti mokesčių administratoriui pateikė su fiziniais asmenimis A. Z., V. Z., S. Z. ir D. M. sudarytas paskolų sutartis iš viso 166 500 Lt sumai. Tačiau mokesčių administratorius, vertindamas pareiškėjų gautas pajamas, neatsižvelgė į pateiktas paskolų sutartis, teigdamas, kad paskolų suteikimas nėra pagrįstas objektyviais įrodymais bei juridinę galią turinčiais dokumentais. Taip pat vietos mokesčių administratorius, nustatydamas 2009 m. sausio 1 d. (patikrinimo pradžioje) galimai pareiškėjų disponuojamų grynųjų pinigų likutį, neatsižvelgė į jų vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą. Klaipėdos AVMI mokesčio bazei nustatyti taikė MAĮ 70 straipsnio 1 dalies nuostatas ir mokėtinus mokesčius apskaičiavo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikant išlaidų metodą. Vietos mokesčių administratorius 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktu Nr. (9.6) FR0680-349 apskaičiavo pareiškėjui 17 419,78 Eur GPM ir 2 529,83 Eur PSDĮ, o 2016 m. gegužės 11 d. patikrinimo aktu Nr. (9.6) FR0680-350 apskaičiavo pareiškėjai 14 517,21 Eur GPM ir 2 529,83 Eur PSDĮ.

17. Teismas taip pat nustatė, kad byloje ginčas kilo dėl MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika analogiško pobūdžio byloje, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjų mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos vienkartinės gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos ir jose nurodyti duomenys apie ne banke turėtas 288 000 Lt pinigines lėšas įgijo teisinį stabilumą. Todėl mokesčių administratorius, 2014 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinius patikrinimus, šiose deklaracijose nurodytų duomenų kvestionuoti negalėjo. Mokesčių administratoriaus teisė reikalauti pareiškėjus pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 d., buvo pasibaigusi.

19. Teismas pripažino, kad ginčijamuose MGK sprendimuose padarytos išvados, jog VMI nepagrįstai teigė, kad pareiškėjai negalėjo turėti 288 000 Lt piniginių lėšų likučio ne banke, kuris būtų nustatytas 2009 m. sausio 1 d. ir kurį būtų galima perkelti į vėlesnį mokestinį laikotarpį, ir kad pareiškėjai negalėjo 2009–2012 m. laikotarpiu turėtų išlaidų grįsti 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktų vienkartinių gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijų duomenimis, yra teisingos. MGK pagrįstai sprendė, jog VMI, nepripažinusi vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjams neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles bei su jomis susijusias sumas. Todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo naikinti ginčijamų MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) dalis, kuriose MGK, pripažinusi, kad tikrinamo laikotarpio pradžioje (2009 m. sausio 1 d.) pareiškėjai ne banke turėjo vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotą 288 000 Lt pinigų sumą, dėl ko jų turėtas piniginių lėšų likutis 2009 m. sausio 1 d. sudarė 44 502,03 Lt, o ne 0, kaip nustatė mokesčių administratorius, ir dėl ko pareiškėjams neteisingai buvo apskaičiuotos jų mokestinės prievolės bei su jomis susijusios sumos, VMI sprendimus panaikino ir pareiškėjų skundus perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

20. Teismas dėl pareiškėjų argumento, jog MGK pažeidė pareiškėjų teises, nes neužtikrino, kad pareiškėjams būtų žinoma apie MGK posėdį, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, pripažino, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, nepažeidė teisės aktuose, reglamentuojančiuose skundų nagrinėjimo MGK posėdyje procedūras, įtvirtintų taisyklių. Teismas nustatė, kad pareiškėjams pranešimai apie skundų nagrinėjimą MGK buvo išsiųsti tinkamai, jų nurodytu adresu ir esant pakankamam laiko tarpui nuo jų išsiuntimo iki MGK posėdžio. Teismas sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjai nedalyvavo MGK posėdyje, galėjo daryti įtaką MGK sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) teisėtumui ar sudaro pagrindą abejoti jų teisėtumu bei pagrįstumu.

21. Teismas pažymėjo, kad centrinis mokesčių administratorius, remdamasis MAĮ 2 straipsnio 22 punktu, 25 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 150 straipsniu, nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo ir vietos mokesčio administratoriaus. Taigi centrinis mokesčių administratorius pagal ginčijamus MGK sprendimus, nagrinėdamas pareiškėjų skundus iš naujo, privalės priimti vieną iš MAĮ 154 straipsnio 4 dalyje nurodytų sprendimų, ir jeigu nustatys, kad reikalingas pakartotinis mokestinis patikrinimas (kaip skunde nurodė pareiškėjai), panaikins vietos mokesčių administratoriaus sprendimą ir paves vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą bei priimti naują sprendimą (MAĮ 154 str. 4 d. 5 p.). Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai teigė, jog MGK privalėjo priimti sprendimą dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, nes MGK nesuteikta teisė priimti kitokį sprendimą, negu įtvirtinta MAĮ 155 straipsnio 4 dalyje. MGK panaikinus Klaipėdos AVMI sprendimus, kaip reikalavo pareiškėjai, centrinis mokesčių administratorius neturėtų teisinio pagrindo nagrinėti mokestinio ginčo, t. y. nebeliktų mokestinio ginčo objekto – vietos mokesčių administratoriaus sprendimo.

22. Dėl pareiškėjų skundų teismui motyvų, jog MGK nepagrįstai nepasisakė dėl pareiškėjų skundų MGK reikalavimo pripažinti VMI veiksmus neteisėtais ir įpareigoti VMI atlikti veiksmus, teismas pažymėjo, kad įstatymai nesuteikia teisės MGK nagrinėti mokesčių mokėtojų skundus dėl valstybinio administravimo subjektų veiksmų teisėtumo ir dėl šių subjektų neatlikimo jų kompetencijai priskirtų veiksmų, nes tokios bylos priskirtinos administracinių teismų kompetencijai (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 str. 1 d. 1 p.). Teismas nurodė, kad MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, šias skundų dalis dėl minėtų reikalavimų, vadovaudamasi MGK nuostatų 36.1 punktu, turėjo palikti nenagrinėtas, tačiau, nors MGK tokio sprendimo nepriėmė, dėl to nėra pagrindo naikinti MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimus Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016).

23. Teismas taip pat nesutiko su pareiškėjų argumentu, kad VMI, nustatydama pareiškėjų turimų piniginių lėšų likutį 2009 m. sausio 1 d., atliko ankstesnių laikotarpių (iki 2009 m.) mokestinį patikrinimą ir pažeidė penkerių metų senaties terminą. Teismas nurodė, kad mokesčių administratorius tik vertino ankstesniais laikotarpiais pareiškėjų pateiktas deklaracijas ir kitus mokesčių administratoriaus duomenų bazėse turimus duomenis, pareiškėjų gautas pajamas ir patirtas išlaidas, kiek tai susiję su atliekamais mokestiniais patikrinimais už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Todėl teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratorius atliekamų kontrolės veiksmų metu pagrįstai analizavo papildomą įrodomąją medžiagą, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais (iki 2009 m.) atsiradusios faktinės aplinkybės, svarbios teisingam mokesčio apskaičiavimui (perskaičiavimui) už tikrinamąjį 2009–2012 m. laikotarpį.

24. Teismas, spręsdamas dėl pareiškėjų pajamų gavimo pagal paskolos sutartis, pažymėjo, jog mokesčių administratorius pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje bei tikrinamuoju laikotarpiu turėtomis pajamomis nepripažino suteiktų paskolų 266 500 Lt sumai, nes minėti asmenys neturėjo finansinių galimybių suteikti nurodytų paskolų, be to, atsižvelgęs į tai, kad paskolų grynaisiais pinigais gavimo faktas grindžiamas tik pareiškėjų, A. Z. ir V. Z. paaiškinimais bei paskolų sutarčių, sudarytų su giminystės ryšiais susijusiais asmenimis (pareiškėjos teta ir pusbroliais bei pareiškėjo seserimi), kopijomis, nesant kitų tiesioginių įrodymų, konstatavo, kad pareiškėjai pagal minėtas paskolų sutartis realiai 266 500 Lt piniginių lėšų negavo.

MGK, įvertinusi aplinkybes dėl ginčo paskolų realumo, darė išvadą, jog šie sandoriai buvo sudaryti formaliai, siekiant sukurti regimybę apie pareiškėjų tariamai gautas pajamas ir tokiu būdu padėti jiems išvengti GPM mokėjimo nuo pajamų, kurių šaltiniai mokesčių administratoriui yra nežinomi. Todėl teismas sutiko su mokesčių administratoriaus pozicija, vertinant pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pajamas bei išlaidas, neatsižvelgti į sudarytus paskolų sandorius, o pajamas, kuriomis pareiškėjai faktiškai disponavo, pripažinti pareiškėjų gautomis kitomis pajamomis, kurių mokesčių įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nuo kurių neapskaičiavo bei nesumokėjo į biudžetą GPM.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjai objektyviais duomenimis nepagrindė fakto, jog mokesčių administratorius neatsižvelgė ir neįvertino kokių nors anksčiau nurodytų asmenų pajamų šaltinių. Teismas akcentavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai rėmėsi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią vien atskirų formalių įrodymų (pavyzdžiui, paprasta rašytine ar notarine forma sudarytų sutarčių) apie pajamas pateikimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia.

Teismas konstatavo, kad vien tik paskolos sutartys, teismo nutartys dėl atitinkamų taikos sutarčių patvirtinimo bei pareiškėjų, A. Z. ir V. Z. paaiškinimai apie paskolų suteikimą, iš esmės nedetalizuojant paskolų sutartyse įtvirtintų prievolių įvykdymo faktinių aplinkybių, atsižvelgiant į mokesčių administratoriaus išvadas dėl A. Z., V. Z., S. Z. ir D. M. turėtų pajamų ir išlaidų balanso, negali patvirtinti fakto, kad pareiškėjai realiai gavo ginčo paskolų sutartyse nurodytas pinigų sumas.

25. Dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti MGK ir VMI pateikti jai visų mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų nustatyta tvarka patvirtintas kopijas, teismas nurodė, kad joks teisės aktas neįpareigoja mokesčių administratoriaus ir MGK pateikti mokesčių mokėtojui visų mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų. Be to, pareiškėja neatvyko į MGK susipažinti su visa jos byloje esančia medžiaga. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų prašymą dėl bylos dokumentų kopijų pateikimo, 2017 m. balandžio 14 d. raštu nurodė, kad, pareiškėjams už dokumentų kopijas sumokėjus 52,22 Eur ir pateikus teismui tai patvirtinančius įrodymus, bus išsiųstos prašomos dokumentų kopijos, tačiau pareiškėjai teismui nepateikė dokumentų, patvirtinančių, kad jie sumokėjo už prašomas pateikti dokumentų kopijas.

26. Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, padarė išvadą, kad MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. S-10 (7-256/2016) ir MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimas Nr. S-11 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra pagrindo.

III. 27. Pareiškėjai G. S. ir R. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – perduoti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

28. Pareiškėjai nurodo, kad šiuo atveju pažeistas proceso šalių rungimosi principas, kadangi byloje buvo ginčijami VMI sprendimai, kurių pagrįstumą VMI turėjo teisę įrodinėti kaip atsakovas ir kaip pareiškėjas vienu metu (t. y. Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinė byla Nr. I-2415-821/2017 ir administracinė byla Nr. I-2380-596/2017 buvo sujungtos į vieną administracinę bylą, todėl pareiškėjas VMI ir atsakovas VMI viename ir tame pačiame bylos procese vienu metu buvo atsakovu ir pareiškėju). Be to, nepagrįstai dalis pareiškėjų reikalavimų dėl atsakovo įpareigojimo pateikti mokestinių patikrinimų bylų kopijas buvo išskirta į atskirą bylą.

29. Pareiškėjai teigia, kad teismas netinkamai įvertino MGK pranešimų apie būsimus posėdžius išsiuntimą, kadangi pagal įstatymą yra būtinas tinkamas pranešimo įteikimas pareiškėjams. Bylų išnagrinėjimas nedalyvaujant pareiškėjams ir jiems tinkamai neįteikus pranešimų apie MGK posėdžius, suvaržė pareiškėjų teises dalyvauti MGK posėdžiuose ir tinkamai pasirengti teisinei gynybai.

30. Pareiškėjai atkreipia dėmesį, kad MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimai taip pat yra naikintini ir dėl to, jog pareiškėjams nebuvo įteikti mokestinių bylų dokumentai pagal jų teiktus prašymus raštu. Todėl buvo pažeistos jų teisės susipažinti su visa bylos medžiaga ir tinkamai pasirengti būsimam teismo procesui.

31. Pareiškėjai nurodo, kad teismas, vertindamas MKG 2017 m. sausio 13 d. sprendimus, netinkamai taikė ir aiškino MAĮ, nurodydamas, jog MGK nėra suteikta teisė naikinti teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimus. Teismas peržengė pareiškėjų skundų ribas, nepriėmęs pareiškėjų skundo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, tačiau skundžiamame sprendime detaliai aiškino šių Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų pagrįstumą, nors jie nebuvo ginčo dalyku. Taigi teismas neturėjo teisės aiškinti, kad Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimai iš dalies yra pagrįsti. MGK išnagrinėjo pareiškėjų skundus ne visa apimtimi, todėl teismas galėjo įpareigoti MGK priimti sprendimus dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų.

32. Pareiškėjai teigia, kad teismas neturėjo pagrindo vertinti pareiškėjų gautų piniginių lėšų pagal paskolos sutartis gavimo pagrįstumo, kadangi byloje nebuvo vertinami Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimai, dėl kurių pareiškėjų skundas teismo nebuvo priimtas teisminiam nagrinėjimui. Pažymi, kad MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimai taip pat yra iš dalies nepagrįsti dėl mokesčių mokėtojų pajamų pagal gautas paskolas pagrįstumo vertinimo, kadangi MGK nepriėmė jokių sprendimų dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, o teismas suvaržė pareiškėjų teisę ginčyti šiuos Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimus.

33. Pareiškėjai nurodo, kad teismas netinkamai taikė ir aiškino 5 metų senaties terminą mokesčiams apskaičiuoti ir / ar perskaičiuoti, todėl neteisingai aiškino MAĮ 68 straipsnį. Teisme nebuvo išspręstas mokestinis ginčas iš esmės, todėl 5 metų senaties taikymas galimas tik teismo galutiniu sprendimu, kuriuo bus išspręstas mokestinis ginčas iš esmės. Be to, yra nepagrįsta teismo išvada dėl mokesčių mokėtojų piniginių lėšų likučio iki 2009 metų nustatymo pagrįstumo, nes pats teismas pripažino MGK 2017 m. spalio 13 d. sprendimus. Taip pat teismas nepagrįstai aiškino faktinę aplinkybę, kad VMI tinkamai nustatė pareiškėjų piniginių lėšų likutį iki 2009 m., tačiau neatlikdama mokesčių mokėtojų veiklos mokestinio patikrinimo, t. y. mokesčių mokėtojų piniginių lėšų likutis objektyviai gali būti nustatytas tik atlikus jų mokestinį patikrinimą.

34. Pareiškėjai mano, kad teismas buvo šališkas ir neobjektyvus pareiškėjams, nes nepriėmė pareiškėjų 2017 m. rugpjūčio 28 d. patikslinto skundo, neatidėjo bylos nagrinėjimo ir neužtikrino pareiškėjų teisės susipažinti su visa bylos medžiaga dokumentų kopijų įteikimo būdu. Pareiškėjai teikė pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo, tačiau teismo pirmininkė šį pareiškimą atmetė kaip nepagrįstą. Pažymi, kad be jokio pagrindo pareiškėjų skundas buvo išskirtas į atskirą administracinę bylą, o teismo 2017 m. spalio 17 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-2415-821/2017 daro neteisėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2380-596/2017.

35. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą ir palikti galioti Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-435, Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimą Nr. (6.5)-FR0682-436,VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 68-297 ir VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimą Nr. 68-298.

36. Atsakovas savo apeliacinį skundą grindžia iš esmės tokiais pačiais argumentais, kuriuos nurodė savo skunde pirmosios instancijos teismui, papildomai pažymėdamas, jog MGK ir teismas skirtingai interpretuoja Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo taikymą, t. y. ginčas tarp pareiškėjų ir atsakovo vyksta dėl vienkartinėje šeimos turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) pareiškėjų deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuota, kad, atsižvelgus į teisinį vakuumą reglamentuojant duomenų tikrinimo bei mokesčių apskaičiavimo terminą, yra teisinis pagrindas vadovautis MAĮ 68 straipsnio nuostatomis (2015 m. rugsėjo 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015). Pagal MAĮ 68 straipsnį, mokestinį patikrinimą mokesčių administratoriui yra suteikta teisė atlikti, taip pat mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Atsakovas taip pat siūlo šį mokestinį ginčą nagrinėti išplėstinei penkių teisėjų kolegijai, kadangi šioje byloje yra keliami aktualūs teisiniai klausimai, kurie yra reikšmingi vystant tolimesnę mokestinių ginčų praktiką, be to, mokesčių administratorius nagrinėja ypač didelį kiekį tokio pobūdžio bylų, kai yra vertinami deklaracijose pateiktų duomenų turinys ir jų galima reikšmė mokesčių bazės nustatymui.

37. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti.

38. Atsakovas vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sujungė administracines bylas. Pažymi, kad ginčas tarp pareiškėjų ir atsakovo iš esmės vyksta dėl pareiškėjams papildomai apskaičiuoto GPM ir PSDĮ už 2009–2012 metus, nustačius, kad jų patirtos išlaidos viršijo pajamas ir konstatuojant, kad pareiškėjai turėjo įstatymo nustatyta tvarka 776 634 Lt neapmokestintų pajamų. Sujungus bylas buvo užtikrintas proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principo įgyvendinimas. Pažymi, kad atsakovas nepadarė procedūrinio pobūdžio pažeidimų, turinčių įtakos sprendimo pagrįstumui ar sukliudžius pareiškėjui pasinaudoti teise į gynybą bei teise susipažinti su bylos medžiaga, nes susipažinti su ja buvo suteikta galimybė atvykus į Klaipėdos AVMI, VMI, MGK, taip pat teisme, tačiau šia teise pareiškėjai nepasinaudojo. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi nuostatos, jog vien tik mokestinio patikrinimo dokumentų (mokestinio ginčo nagrinėjimui reikšmingos įrodomosios medžiagos) nepateikimas mokesčių mokėtojui nekliudo nagrinėti mokestinį ginčą tuo atveju, jei visa įrodomoji medžiaga, kurios pagrindu buvo priimti ginčijami mokesčių administratoriaus sprendimai, yra pateikiama teismui.

39. Dėl atsisakymo priimti pareiškėjų 2017 m. rugpjūčio 28 d. patikslintus skundus atsakovas pažymi, kad teismas, atsižvelgęs į tai, jog atsakovas posėdžio metu prieštaravo patikslintų skundų priėmimui, tinkamai taikė ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį. Pareiškėjų argumentai, kad teismo ir MGK priimti sprendimai neteisėti tuo pagrindu, kad juose panaikinti tik VMI, o ne Klaipėdos AVMI, yra nepagrįsti. Teismas skundžiamame sprendime visiškai pagrįstai pasisakė dėl MGK kompetencijos nagrinėjant mokestinius ginčus. Pažymi, kad taikos sutartis mokestine teisine prasme nepagrindžia pajamų gavimo fakto, todėl, nors nagrinėjamu atveju aktuali teismo nutartis dėl taikos sutarties sudarymo yra galiojanti, negalima daryti išvados, kad piniginės lėšos pagal 2006 m. lapkričio 20 d. paskolos sutartį buvo realiai perduotos pareiškėjai, kai pinigų gavimo / perdavimo faktas yra iš esmės paneigtas kitais įrodymais. Klaipėdos AVMI surinko pakankamai įrodymų, kurie patvirtina, jog pagal pareiškėjo ir jo sutuoktinės pateiktus sandorius nurodyti asmenys, atsižvelgiant į jų turtinę padėtį ir pajamas, kurios nustatytos pagal mokesčių administratoriaus surinktus duomenis, neturėjo galimybės skolinti lėšų. Taigi VMI ir teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą šiuo aspektu, todėl tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą nėra pagrindo.

40. Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimų į apeliacinius skundus nepateikė.

Išplėstinė teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 41. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjams apskaičiuoto gyventojų pajamų mokesčio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokų už 2009–2012 metus, mokesčių administratoriui nustačius, kad jų patirtos išlaidos viršijo pajamas.

42. Bylos duomenimis nustatyta, kad patikrinimo metu Klaipėdos AVMI, išanalizavusi ir įvertinusi surinktus duomenis, nustatė, jog pareiškėjų G. S. ir R. S. 2009–2012 m. faktiškai patirtos išlaidos (didžiąją dalį sudarė pareiškėjos išlaidos banko paskoloms dengti ir kredito palūkanoms grąžinti; pareiškėjo suteikta paskola UAB „Gedkora“ bei UAB „Gedkora“ reikmėms panaudotos pareiškėjo nuosavos lėšos; įmokos draudimo bendrovei; paskolos grąžinimas A. J.; vartojimo išlaidos) 776 634 Lt viršijo jų gautas pajamas (pareiškėjos individualios veiklos pajamos; pareiškėjų su darbo santykiais susijusios pajamos; banko paskola; grąžinta GPM permoka): 2009 m. pareiškėjų patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 291 180 Lt, 2010 m. – 189 669 Lt, 2011 m. – 135 973 Lt, 2012 m. – 159 812 Lt, t. y. pareiškėjai iš mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių gavo pajamas (kiekvienas po 388 317 Lt), kurių 2009–2012 m. nedeklaravo, nuo jų neapskaičiavo ir nesumokėjo gyventojų pajamų mokesčio.

43. Mokestinių ginčų komisija 2017 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. S-10 (7-256/2016) panaikino VMI 2016 m. spalio 11 sprendimą Nr. 68-297 ir perdavė pareiškėjo skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (MGK byla Nr. 7-256/2016, II t., b. l. 122–136), o 2017 m. sausio 13 d. sprendimu Nr. S-11 (7-258/2016) panaikino VMI 2016 m. spalio 11 sprendimą Nr. 68-298 (MGK 2017 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. S-36 (7-258/2016) patikslino MGK 2017 m. sausio 13 d. sprendimo Nr. S-11 (7-258/2016) rezoliucinėje dalyje nurodytą naikinamą VMI 2016 m. spalio 11 d. sprendimo numerį ir vietoj sprendimo „Nr. 68-297“ nusprendė įrašyti sprendimo „Nr. 68-298“ (MGK byla Nr. 7-258/2016, II t., b. l. 192) ir perdavė pareiškėjos skundą centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo (MGK byla Nr. 7-258/2016, II t., b. l. 176–190). MGK konstatavo, kad VMI, nepripažinusi vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjams neteisingai buvo apskaičiuotos ir jų mokestinės prievolės bei su jomis susijusios sumos. MGK nurodytų argumentų pagrindu skundžiamus VMI sprendimus panaikino ir pareiškėjų skundus perdavė centriniam mokesčių administratoriui nagrinėti iš naujo.

44. Pirmosios instancijos teismas palaikė MGK padarytas išvadas ir VMI bei pareiškėjų skundus atmetė kaip nepagrįstus.

45. Atsakovas VMI apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės dėl to, jog, jo manymu, tiek pirmosios instancijos teismas, tiek MGK skirtingai interpretavo Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo taikymą. Atsakovas nesutinka su padarytomis išvadomis dėl vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) pareiškėjų deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų ne banko įstaigoje vertinimo.

46. Pareiškėjai apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nesutinka dėl to, jog, jų manymu, buvo padaryta daug procesinio pobūdžio pažeidimų, dėl kurių ginčas buvo išnagrinėtas neteisingai.

47. Atsižvelgdama į byloje kilusį ginčą, išplėstinė teisėjų kolegija pirmiausiai pasisakys dėl pareiškėjų 2003 m. vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaruotų piniginių lėšų ne banko įstaigoje vertinimo.

Dėl atsakovo argumentų ir vienkartinėje gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijoje (forma FR0593) deklaruotų piniginių lėšų ne banko įstaigoje vertinimo

48. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad šioje byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar mokesčių administratorius, 2014–2016 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinį tyrimą bei patikrinimą, galėjo tikrinti pareiškėjų 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktų vienkartinės gyventojo (šeimos) turėto turto deklaracijų duomenų teisingumą ir pagrįstumą, jų nepripažinti bei atitinkamai apskaičiuoti pareiškėjams mokėtinus mokesčius ir su jais susijusias sumas už 2009–2012 m., neatsižvelgdamas į minėtoje deklaracijoje nurodytas pinigines lėšas, kurias pareiškėjai buvo deklaravę kaip ne banke turimą grynųjų piniginių lėšų likutį.

49. Analizuojant mokesčio mokėtojų ir mokesčius administruojančių pareigūnų santykius, yra aktuali Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija. Konstitucinis Teismas 1997 m. liepos 10 d. nutarime konstatavo, kad dėl mokesčių nesitariama. Kartu pažymėta, kad mokesčio mokėtojų ir mokesčius administruojančių pareigūnų santykiai turi būti grindžiami ne tik valdingų nurodymų veiksmingu įgyvendinimu, bet ir mokesčio mokėtojų realia galimybe ginti savo teisėtus interesus. Teisinėje valstybėje yra nustatomos garantijos, apsaugančios mokesčių mokėtojus nuo valdžios institucijų nepagrįstų reikalavimų. Iš mokesčių mokėtojų teisių apsaugos teisinių garantijų paminėtinos inter alia Konstitucijoje įtvirtintas mokesčių įstatyminis nustatymas ir pažeistų teisių gynyba, įskaitant jų teisminę gynybą (Konstitucinio Teismo 2003 m. lapkričio 17 d. nutarimas). Be to, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius, vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui; jų neužtikrinus, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (inter alia 2003 m. kovo 4 d., 2016 m. birželio 20 d., 2017 m. sausio 25 d. nutarimai).

50. Kalbant apie ginčo teisiniams santykiams aktualų teisinį reguliavimą pažymėtina, jog Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme numatyta, kad šis įstatymas nustato vienkartinį gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat turimų piniginių lėšų deklaravimą (1 str.). To paties įstatymo 3 straipsnyje įtvirtinta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas privalo deklaruoti 2003 m. gruodžio 31 d. turimą šį turtą, be kita ko, pinigines lėšas, turimas bankuose ir kitose kredito įstaigose ir ne bankuose ir kitose kredito įstaigose, jeigu jų bendra suma viršija 50 000 litų (1 p.). Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas iki 2005 m. gegužės 1 d. privalo pateikti mokesčio administratoriui turto deklaraciją (toliau – deklaracija) (1 d.); jeigu nuolatinis Lietuvos gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, šiuo turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai (2 d.); vietos mokesčio administratorius Mokesčių administravimo įstatymo nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto (išskyrus turtą, kurio įsigijimo šaltinius nuolatinis Lietuvos gyventojas jau buvo pagrindęs deklaruodamas šį turtą pagal kitus teisės aktus) įsigijimo šaltinius (3 d.).

51. Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo aiškinamajame akte nurodyta, jog šio įstatymo tikslas – nustatyti visuotinį vienkartinį gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto, taip pat turimų piniginių lėšų deklaravimą. Taip pat nurodyta, jog „atsižvelgiant į tai, kad mokesčio administratorius neturi ir be atskiro deklaravimo negali turėti duomenų apie kai kurias gyventojų, pagal šiuo metu galiojančius įstatymus nedeklaruojančių turto ir pajamų, turimo turto rūšis (pinigines lėšas ne banke, nebaigtą statybą ar neįregistruotą turtą, vertybinius popierius, kitą stambios vertės turtą), taip pat apie tokių gyventojų paskolintas ir pasiskolintas lėšas, duomenų bazės suformavimo tikslu būtina įpareigoti visus Lietuvos gyventojus vieną kartą deklaruoti tam tikrų rūšių turtą, turimą 2003 m. gruodžio 31 dieną, kas ir siūloma įstatymo projekte. Deklaracijos nepateikę asmenys būtų laikomi tokio turto neturinčiais pagrindimo atžvilgiu, todėl vėlesni pirkiniai negalėtų būti pagrįsti tokiais šaltiniais“. Taigi, kaip matyti, šiuo deklaravimu buvo siekiama sukurti tam tikrą gyventojų turto duomenų bazę, be to, gyventojams įtvirtinta galimybė grįsti deklaruotu turtu vėlesnes išlaidas.

52. Šiame kontekste svarbu pastebėti, jog Lietuvos Respublikos gyventojų turto deklaravimo įstatymas nustato gyventojams nuosavybės teise priklausančio turto ir turimų piniginių lėšų deklaravimą (1 str.). Šio įstatymo 5 straipsnyje numatyta, jog gali būti tikslinami penkerių praėjusių kalendorinių metų deklaracijų duomenys, pradedant skaičiuoti nuo kalendorinių metų, buvusių prieš tuos kalendorinius metus, kuriais tikslinama, o 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu gyventojas šio įstatymo nustatyta tvarka turto nedeklaravo, tokiu turtu negali būti pagrindžiami kito turto įsigijimo šaltiniai. Jeigu dėl šio straipsnio 1 dalyje nurodytų asmenų kompetentinga valstybės institucija yra pradėjusi mokestinį patikrinimą arba kitą šio straipsnio 1 dalyje nurodyto teisės pažeidimo tyrimą, šie asmenys netenka galimybės savanoriškai pateikti arba patikslinti atitinkamo laikotarpio turto deklaracijas. Jeigu deklaracija ir būtų pateikta, kompetentinga valstybės institucija į ją neatsižvelgtų ir jos nevertintų.

53. Šioje byloje taip pat aktualios ir mokesčių apskaičiavimo ir perskaičiavimo senaties nuostatos. MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje (2015 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija Nr. XII-1897) numatyta, jog jeigu kitaip nenustatyta šiame straipsnyje ar atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kuriais pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

54. Tiek MGK, tiek pirmosios instancijos teismas, nagrinėdami byloje kilusį ginčą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 pateiktais išaiškinimais, kuriuos patvirtina ir kitose analogiško pobūdžio bylose nuosekliai formuojama Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

55. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-2667-438/2015 konstatavo, jog būtų nepateisinama tokia situacija bei būtų neproporcinga kaip priemonė, jeigu mokesčių administratoriui būtų suteikta teisė neribotą laiką tikrinti asmens (gyventojo) deklaracijos, pateiktos iki 2005 m. gegužės 1 d., apie jo 2003 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą duomenų tikrumą, o asmenį (gyventoją), neribotą laiką įpareigojant pagrįsti šios deklaracijos duomenis, t. y., šiems teisiniams santykiams nesuteikiant stabilumo neribotą laiką.

Šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalies ir 9 straipsnio 3 dalies bei MAĮ 68 straipsnio nuostatos (ABTĮ 4 str. 7 d.), mokesčių administratoriui suteikiančios teisę mokestinį patikrinimą atlikti, o taip pat ir mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Šia praktika buvo nuosekliai vadovaujamasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtose bylose (2016 m. rugsėjo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3938-438/2016, 2017 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1118-438/2017, 2017 m. lapkričio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-4957-438/2017, 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-636-442/2018, 2018 m. birželio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-875-575/2018, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1636-556/2018, 2019 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-338-442/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-792-575/2019, 2019 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-438-629/2019 ir kt.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-5376-968/2019 anksčiau minėtose bylose suformuotai pozicijai taip pat pritarė ir konstatavo, jog nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo nurodytos ankstesnės šioje srityje jau suformuotos dominuojančios Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Šią bylą nagrinėjanti išplėstinė teisėjų kolegija taip pat neturi pagrindo daryti kitokią išvadą.

56. Taigi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, pateiktai vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijai, t. y. joje nurodytiems duomenims, pagal teisinį reguliavimą (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 str. 3 d., 9 str. 3 d. ir MAĮ 68 str.) įgijus teisinį stabilumą, mokesčių administratorius, atlikdamas mokestinius tyrimus bei patikrinimus, neturi teisinio pagrindo kvestionuoti šių minėtos deklaracijos duomenų, nes jo teisė duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą, kad mokesčio mokėtojas pagrįstų deklaruoto turto įsigijimo šaltinius, už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada buvo pateikta deklaracija, sausio 1 dienos, yra pasibaigusi.

57. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, jog deklaracijos paskirtis yra deklaruoti, kad asmuo turi atitinkamą turtą, ir deklaracijos (joje nurodytų duomenų) teisingumas pagal įstatymą yra preziumuojamas (žr. A. Medelienė, B. Sudavičius. Mokesčių teisė. Vadovėlis. Vilnius, 2011, p. 191). Nenuginčijus deklaracijos, preziumuojama, kad asmuo deklaruojamą dieną turėjo atitinkamą turtą ar pinigines lėšas. Kaip ir kiekviena prezumpcija, deklaracijos teisingumo prezumpcija gali būti paneigiama, tačiau tai gali būti daroma nepažeidžiant įstatymuose nustatytų reikalavimų ir pamatinių teisės principų. Taigi šiuo atveju vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos teisingumo prezumpcija galėjo būti neigiama tol, kol ji, remiantis teisinio saugumo principu ir pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 straipsnio 3 dalį, 9 straipsnio 3 dalį ir MAĮ 68 straipsnį, įgijo teisinį stabilumą.

58. Atsakovas teigia, jog Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatyme nėra nurodytas terminas, per kurį vietos mokesčių administratorius turi teisę duoti gyventojui privalomą nurodymą pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinį. Išplėstinė teisėjų kolegija pastebi, jog mokesčio mokėtojas, mokesčių administratoriui neribotą laiką galint reikalauti pagrįsti deklaracijos duomenis, atsidurtų neapibrėžtoje padėtyje. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pats gyventojas gali patikslinti tik penkerių praėjusių kalendorinių metų turto deklaracijų duomenis (Gyventojų turto deklaravimo įstatymo 5 str. 3 d.). Be to, kaip jau minėta, vietos mokesčio administratorius MAĮ nustatyta tvarka turi teisę duoti gyventojui privalomą vykdyti nurodymą pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinius (Vienkartinio gyventojų turto deklaravimo įstatymo 4 str. 3 d.), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad šiems teisiniams santykiams pagal analogiją turi būti taikomos, be kita ko, MAĮ 68 straipsnio nuostatos, t. y. mokesčių administratoriaus teisė duoti gyventojui privalomą nurodymą pagrįsti deklaruoto turto įsigijimo šaltinį aiškintina kaip apribota laike. Dėl to šie atsakovo argumentai nesudaro pagrindo nesivadovauti anksčiau suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.

59. Papildomai pastebėtina, kad atsakovas neteikia argumentų, jog šiuo atveju pareiškėjų vienkartinės gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos akivaizdžiai neatitinka protingumo kriterijų ar yra kitų išskirtinių aplinkybių, sudarančių pagrindą svarstyti nesivadovauti anksčiau minėta nuoseklia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ar nuo jos nukrypti.

60. Vadovaujantis išdėstytais motyvais, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratoriui 2005 m. balandžio 29 d. ir 2005 m. gegužės 1 d. pateiktos pareiškėjų vienkartinė gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijos, t. y. jose nurodyti duomenys, įgijo teisinį stabilumą. Taigi mokesčių administratorius, 2009–2012 m. atlikdamas pareiškėjų mokestinį tyrimą bei patikrinimą, šių duomenų kvestionuoti neturėjo teisinio pagrindo. Dėl to pripažintina pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad VMI, nepripažinusi vienkartinėse gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijose deklaruotų 288 000 Lt piniginių lėšų, neteisingai nustatė pareiškėjų tikrinamojo laikotarpio pradžioje disponuojamų grynųjų pinigų likutį, dėl ko pareiškėjams neteisingai apskaičiavo mokestines prievoles bei su jomis susijusias sumas. Tai konstatavus buvo pagrindas grąžinti centriniam mokesčių administratoriui mokestinį ginčą nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjų nurodomų argumentų

61. Pareiškėjai nurodo, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas pareiškėjų atžvilgiu, nes nepagrįstai sudarė sąlygas VMI būti pareiškėju ir atsakovu viename teismo procese dėl to paties dalyko, buvo pažeistas šalių rungimosi principas.

62. Apskundus administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, ginčo šalių procesinė padėtis nesikeičia (ABTĮ 28 str. 3 d.). Apskųsti Mokestinių ginčų komisijos sprendimą dėl mokestinio ginčo taip pat turi teisę centrinis mokesčių administratorius, tačiau tik tuo atveju, kai centrinis mokesčių administratorius ir Mokestinių ginčų komisija, spręsdami mokestinį ginčą (arba mokestinio ginčo metu), skirtingai interpretavo įstatymų ar kito teisės akto nuostatas (MAĮ 159 str. 2 d.). Centrinis mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju yra ir išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, ir atsakovas, t. y. įstaiga, kurios sprendimo teisėtumas yra tikrinamas mokestinėje byloje. Vadovaujantis anksčiau išdėstytomis normomis, centrinis mokesčių administratorius turėjo teisę apskųsti MGK sprendimą ir šią teisę įgyvendino (žr., pvz., 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1750-438/2019; 2019 m. birželio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-877-602/2019 ir kt.). Pareiškėjai taip pat turėjo teisę apskųsti MGK sprendimą ir šią teisę įgyvendino. Taigi atsakovas centrinis mokesčių administratorius veikė pagal minėtus įstatymų reikalavimus, o teismas išnagrinėjo ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimo teisėtumo. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad teismas pažeidė administracinio proceso normas, nagrinėdamas bylą pagal skundus (ar prašymus) subjektų, kurie turėjo teisę inicijuoti teisminį nagrinėjimą. Pareiškėjų argumentai dėl teismo šališkumo ir šalių rungimosi principo pažeidimo tokiu atveju yra nepagrįsti.

63. Pareiškėjai nurodo, kad nepagrįstai dalis pareiškėjų reikalavimų dėl atsakovo įpareigojimo pateikti mokestinių patikrinimų bylų kopijas buvo išskirta į atskirą bylą.

64. Išplėstinė teisėjų kolegija vertina, jog nėra pagrindo sutikti su šiuo pareiškėjų argumentu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. gegužės 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-740-442/2019 išnagrinėjo ginčą pagal pareiškėjo G. S. skundą įpareigoti atsakovus VMI ir MGK pateikti jam susipažinti visų patikrinimo metu surinktų dokumentų nustatyta tvarka patvirtintas kopijas. Teismas konstatavo, jog VMI raštu atsakydama į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 22 d. prašymą ir informuodama, kad pareiškėjas su ginčo medžiaga gali susipažinti atvykęs į VMI arba Klaipėdos AVMI, iš anksto suderinęs laiką, tinkamai išsprendė šį prašymą ir užtikrino pareiškėjo teisę susipažinti su mokestinio ginčo bylos medžiaga, todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo įpareigoti atsakovą VMI iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. rugsėjo 22 d. skundą dėl rašto. Taigi įsiteisėjęs teismo sprendimas patvirtina, jog klausimas dėl vieno iš pareiškėjų teisės susipažinti su visais patikrinimo metu surinktais dokumentais pagrįstai buvo nagrinėjamas atskiroje byloje. Be to, minėtas teismo sprendimas aktualus pasisakant ir dėl pareiškėjų apeliacinio skundo argumento, jog jiems nebuvo įteikti mokestinių bylų dokumentai pagal jų teiktus prašymus raštu, todėl buvo pažeistos jų teisės susipažinti su visa bylos medžiaga ir tinkamai pasirengti būsimam teismo procesui. Išplėstinė teisėjų kolegija primena, jog pagal analogiją taikant MAĮ 155 straipsnio 3 dalį, mokesčių mokėtojas, nagrinėjant jo skundą dėl mokestinio ginčo centriniame mokesčių administratoriuje, turi teisę centriniame mokesčių administratoriuje susipažinti su byloje esančia medžiaga (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-740-442/2019). Taigi pareiškėjai turėjo teisę susipažinti su VMI esančia medžiaga, dėl to jų argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti. Įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktus motyvus, taip pat tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo spręsti, jog pareiškėjų teisė susipažinti su visa bylos medžiaga ir tinkamai pasirengti teismo procesui buvo pažeista.

65. Dėl to, jog, pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatidėjo bylos nagrinėjimo pagal pareiškėjų 2017 m. rugpjūčio 28 d. pateiktą prašymą, pastebėtina, kad šis prašymas Vilniaus apygardos administraciniame teisme buvo gautas 2017 m. rugpjūčio 29 d., (II t., b. l. 118), t. y. vieną dieną prieš paskirtą teismo posėdį, apie kurį pareiškėjai buvo tinkamai informuoti ir ginčo dėl to nekyla. Be to, analogišką prašymą su reikalavimu įpareigoti atsakovą pateikti mokestinio patikrinimo metu surinktų dokumentų kopijas susipažinti pareiškėjai jau buvo pateikę 2017 m. vasario 23 d. patikslintame skunde, tačiau šis reikalavimas, kaip savarankiškas skundo reikalavimas, nebuvo priimtas nagrinėti teisme (II t., b. l. 47–48). Taip pat tokį prašymą pareiškėjai buvo pateikę 2017 m. balandžio 10 d. (I t., b. l. 88–89), į kurį atsakydamas teismas nurodė, kokiu būdu pareiškėjai gali gauti norimų dokumentų kopijas (I t., b. l. 91–92). Prie teisme nagrinėjamos administracinės bylos medžiagos buvo pridėta viešojo administravimo subjekto pateikta mokestinė byla, dėl to pareiškėjai turėjo teisę susipažinti su bylos duomenimis atvykę į teismą (ABTĮ 49 str.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad tiek proceso MGK metu, tiek proceso pirmosios instancijos teisme metu pareiškėjai turi teisę susipažinti su visa byloje esančia medžiaga ir pateikti savo argumentus bei atsikirtimus (2011 m. vasario 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-43/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2926/2011). Taigi pareiškėjai iki teismo posėdžio pradžios turėjo galimybę susipažinti su bylos duomenimis ir žinojo, kaip ši teisė gali būti įgyvendinama. Įvertinus tai, kas išdėstyta, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo atidėti teismo posėdžio dėl pareiškėjų prašymo, o pareiškėjai turėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos duomenimis.

66. Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriėmė rašytinio procesinio sprendimo dėl 2017 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjų patikslinto skundo priėmimo ir apskritai nepagrįstai šio patikslinto skundo nepriėmė.

67. Dėl atsisakymo priimti 2017 m. rugpjūčio 28 d. pareiškėjų patikslintą skundą pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, jog nenustatė būtinybės patikslinto skundo teikimui, o atsakovas posėdžio metu prieštaravo patikslinto skundo priėmimui, tinkamai taikė ABTĮ 50 straipsnio 3 dalį, dėl to nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjų patikslintas skundas buvo nepriimtas nepagrįstai. Pareiškėjai patikslintą skundą pateikė vėliau nei per keturiolika kalendorinių dienų nuo proceso šalių atsiliepimų gavimo dienos (ABTĮ 50 str. 3 d.), be to, buvo būtina užtikrinti proceso ekonomiškumą ir operatyvumą. Teismas turi teismo posėdyje išspręsti proceso šalių (jų atstovų) prašymus (ABTĮ 81 str. 4 d.), o tai, kad pareiškėjų patikslinto skundo nepriėmimo klausimas buvo išspręstas protokoline nutartimi, o ne atskira nutartimi, nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo konstatuoti tokį procesinį pažeidimą, dėl kurio reikėtų pripažinti pareiškėjų teisės kreiptis į teismą nepagrįstą apribojimą. Ši išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad atsisakymo priimti skundą klausimas išsprendžiamas motyvuota nutartimi, tačiau ši nutartis negali būti skundžiama atskiruoju skundu (ABTĮ 50 str. 3 d., 33 str.).

68. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 19 d. nutartyje konstatavo, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjų prašymo dėl teisėjos nušalinimo (II t., b. l. 153–154). Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjų pareiškimas dėl teisėjos nušalinimo buvo susijęs išimtinai su teisėjos procesiniais veiksmais – patikslinto skundo nepriėmimu, bylos nagrinėjimo neatidėjimu ir atsakovo neįpareigojimu pateikti pareiškėjams pageidaujamų dokumentų kopijas (II t., b. l. 135–136). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje jau ne kartą buvo pažymėta, kad teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjų nušalinimo pagrindas (2019 m. lapkričio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-682-525/2019, 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-264-438/2019, 2017 m. vasario 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-324-525/2017 ir kt.). Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo vertinti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjų atžvilgiu buvo šališkas ir neobjektyvus.

69. Pareiškėjai nurodo, kad bylos išnagrinėtos nedalyvaujant pareiškėjams ir jiems tinkamai neįteikus pranešimų apie MGK posėdžius.

70. Bylos duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai atsakė į šį pareiškėjų argumentą, t. y. jog MGK, nagrinėdama pareiškėjų skundus, nepažeidė teisės aktuose, reglamentuojančiuose skundų nagrinėjimo MGK posėdyje procedūras, įtvirtintų taisyklių. Išplėstinė teisėjų kolegija, besivadovaudama pareiškėjų pateiktais argumentais, neturi pagrindo daryti kitokią išvadą, t. y. vertinti, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjai nedalyvavo MGK posėdyje, turėjo įtakos MGK sprendimų Nr. S-10 (7-256/2016) ir Nr. S-11 (7-258/2016) teisėtumui. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pirmosios instancijos teisme byla buvo nagrinėjama viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, taigi pareiškėjai turėjo galimybę visus savo argumentus išdėstyti žodžiu, tačiau jie posėdyje nedalyvavo.

71. Pareiškėjai teigia, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas MKG 2017 m. sausio 13 d. sprendimus, netinkamai taikė ir aiškino MAĮ, nurodydamas, jog MGK nėra suteikta teisė naikinti teritorinio mokesčių administratoriaus sprendimus. Pareiškėjai nurodo, kad teismas peržengė pareiškėjų skundų ribas, nepriėmęs pareiškėjų skundo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų, tačiau skundžiamame sprendime detaliai aiškino šių Klaipėdos AVMI 2016 m. liepos 8 d. sprendimų pagrįstumą, nors jie nebuvo ginčo dalyku.

72. Išplėstinė teisėjų kolegija pažymi, kad centrinis mokesčių administratorius, vadovaujantis MAĮ 2 straipsnio 22 punktu, 25 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 150 straipsniu, nagrinėja mokestinius ginčus, kurie kyla tarp mokesčio mokėtojo ir vietos mokesčio administratoriaus. Mokestinio ginčo dalykas nagrinėjant šį ginčą teisme yra viešojo administravimo subjekto priimtų sprendimų teisėtumas (ABTĮ 3 str.). Teismui nagrinėjant mokestinį ginčą teisminio nagrinėjimo dalyką sudaro mokesčių administratoriaus (tiek vietos mokesčių administratoriaus (jeigu jis priėmė sprendimus), tiek centrinio mokesčių administratoriaus) sprendimų teisėtumas, taigi teismas sprendžia, ar MGK sprendimu teisingai pasisakyta dėl viešojo administravimo sprendimų teisėtumo, ar teismas neturi kitaip išnagrinėti mokestinio ginčo, negu ginčas išspręstas MGK. Pirmosios instancijos teismui išnagrinėjus visus mokestiniam ginčui reikšmingus klausimus, nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl minėtų pareiškėjų apeliacinio skundo argumentų.

73. Išplėstinė teisėjų kolegija, įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, neturi pagrindo sutikti su pareiškėjų argumentais, jog MAĮ 68 straipsnio nuostatos buvo pažeistos ir pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, susijusias su pareiškėjų pajamų gavimu pagal paskolos sutartis. Pareiškėjai nepateikė svarių argumentų, sudarančių pagrindą daryti kitokias išvadas.

74. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, išplėstinė teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti bei tinkamai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas. Atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismas bylą iš esmės išsprendė teisingai, o atsakovo ir pareiškėjų apeliacinių skundų motyvai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl ginčo esmės, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, išplėstinė teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir pareiškėjų G. S. ir R. S. apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Romanas Klišauskas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Dalia Višinskienė