2016-01-25 Nr. AB-1760-3-63-3-01416-2014-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-77-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01416-2014-4

Procesinio sprendimo kategorija 14.2; 14.7; 59

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geoterma“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geoterma“ skundą atsakovams Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai, Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, atstovaujamai Klaipėdos teritorinio skyriaus, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Geoterma“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Geoterma“) patikslintu skundu (I t., b. l. 131–136) teismo prašė: 1) panaikinti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 30 d. teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymą Nr. E1-63 (toliau – ir Skundžiama pažyma); 2) pripažinti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjo pavaduotojos A. M. 2014 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.2)-48 padaryta įrašą „nederinama“ nepagrįstu ir negaliojančiu (toliau – ir Skundžiamas įrašas); 3) panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2014 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą Nr. (21.2)-48 nederinti UAB „Geoterma“ parengto Specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo vandens gręžiniui Nr. 25871 (toliau – ir Skundžiamas nutarimas); 4) įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinę statybos komisiją per Teritorijų planavimo įstatyme nustatytus terminus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo spręsti klausimą dėl UAB „Geoterma“ nuosavybės teise priklausančio mineralinio vandens gręžinio Nr. 25871, esančio žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėda, Specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo derinimo.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuosavybės teise priklauso požeminis mineralinio vandens gręžinys Nr. 25871, esantis žemės sklype (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), Klaipėdoje (sklypo kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos m. k. v.) (toliau – ir Gręžinys). Paaiškino, kad Gręžinys yra naudojamas kaip vandenvietė – iš gręžinio yra išgaunamas vanduo, kuris naudojamas pareiškėjo veikloje, t. y. šilumos išgavimui ir panaudojimui. Teigė, kad planuoja gauti mineralinio vandens išteklių naudojimo leidimą, todėl šiuo tikslu parengtas Gręžinio sanitarinių apsaugos zonų nustatymo specialusis planas (toliau – ir Specialusis planas). Nurodė, jog Skundžiamu nutarimu, atsižvelgiant į Skundžiamoje pažymoje padarytą išvadą ir tuo pagrindu padarytą Skundžiamą įrašą, nutarta nederinti Specialiojo plano. Teigė, kad Skundžiamoje pažymoje padaryta išvada, jog Specialusis planas neatitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (toliau – ir Specialiosios sąlygos) 71 punkto reikalavimų, kadangi žemės sklypui, kuriame yra Gręžinys, yra nustatytos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos. Manė, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centras netinkamai aiškino Specialiųjų sąlygų 71 punkto taikymą, kadangi nepaisant pagrindo, dėl kurio yra nustatytos minėtos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, Gręžiniui, kaip atskiram objektui, gali būti nustatyta atskira sanitarinė apsaugos zona. Tai pat teigė, kad Skundžiamas nutarimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (I t., b. l. 141–148) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Nurodė, kad Specialiųjų sąlygų 71.3 punkte yra tiesiogiai kalbama apie vandens gręžinių įrengimo galimybę, tačiau tik apie galimybę gamybinių objektų sanitarinės apsaugos zonose įrengti artezinius techninio vandens gręžinius ir techninio vandens paruošimo įrenginius. Teigė, kad žemės sklypui, kuriame norima nustatyti vandenvietės sanitarinę apsaugos zoną, yra nustatyta ir įregistruota gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinė apsaugos zona, o pagal galiojantį sanitarinių apsaugos zonų režimą dėl potencialiai galimos gamybinio objekto taršos įrengti gręžinius vandens, kurį numatoma panaudoti ne techninėms reikmėms, bet žmonių sveikatinimo veiklai, nėra leidžiama. Paaiškino, kad Skundžiamo nutarimo protokolo lentelėje prie Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nederinimo įraše yra nurodyta: „Nederinama, žr. Teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymą Nr. E1-63 2014 m. liepos 30 d.“, o Skundžiamoje pažymoje yra detaliai motyvuota išvada. Manė, kad tai, jog Specialiojo plano nederinimo motyvai išdėstyti ne pačiame protokole, o prie jo pridedamame dokumente, nekeičia esmės ir nesudaro pagrindo teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija (toliau – ir Administracija) atsiliepimu į pareiškėjo patikslintą skundą (b. l. 149) prašė jį atmesti.

Manė, kad Administracija nepagrįstai įtraukta į šią administracinę bylą kaip atsakovas, kadangi jai nereiškiami jokie reikalavimai.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu (II t., b. l. 2–8) atmetė kaip nepagrįstą pareiškėjo UAB „Geoterma“ patikslintą skundą; paliko nenagrinėtu atsakovo Klaipėdos visuomenės sveikatos centro prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Teismas nustatė, jog iš Nuolatinės statybos komisijos (toliau – ir Komisija) teritorijų planavimo dokumento kompleksinio derinimo 2014 m. liepos 30 d. protokolo Nr. (21.2)-48 matyti, kad Komisijos narė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjo pavaduotoja A. M. šiame protokole padarė Skundžiamą įrašą „nederinama“ bei pateikė nuorodą į prie šio protokolo pridedamą Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 30 d. teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymą Nr. E1-63.

Šioje Skundžiamoje pažymoje nurodyta, kad Specialiojo plano planavimo objektas – požeminis mineralinio vandens gręžinys Nr. 25871, yra sklype, kurio kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėda, sklypo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos. Teigiama, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išraše sklypui yra įregistruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos: gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos.

Nurodoma, kad planuojamas gręžinys taip pat patenka į Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos sanitarinės apsaugos zoną, kuri buvo nustatyta Pramonės parko teritorijos tarp Vilniaus pl., kelio Palanga – Šilutė, Lypkių g. ir geležinkelio detaliuoju planu, patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. T2-285. Teigiama, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 71 punkte nėra nurodyta, kad mineralinio vandens, kuris gali būti skirtas teikti sveikatinimo ir sveikatingumo bei sanatorines paslaugas, gręžinį leidžiama įrengti gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose, taip pat nenurodyta, kad mineralinio vandens, kuris gali būti skirtas teikti sveikatinimo ir sveikatingumo bei sanatorines paslaugas, gręžinio apsaugai nuo aplinkos taršos nustatoma sanitarinės apsaugos zona leidžiama gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose.

Atsižvelgiant į tai, padaryta išvada, jog Specialusis planas neatitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 71 punkto reikalavimų.

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 2 dalį teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo, visam žemės sklypui adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) Klaipėdos m. k. v.) (toliau – ir Žemės sklypas), kuriame yra Gręžinys, yra nustatytos ir įregistruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, žemės sklypo naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, paskirtis – kita. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų įregistravimo pagrindas – 1996 m. liepos 30 d. apskrities valdytojo įsakymas Nr. 716, įrašas galioja nuo 1996 m. rugpjūčio 23 d. Iš minėto Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo ir 1996 m. rugpjūčio 23 d. valstybinės žemės nuomos ne žemės ūkio veiklai sutarties Nr. N 55/96- 2717/69, sudarytos tarp Klaipėdos apskrities valdytojo administracijos ir UAB „Geoterma“ matyti, kad Žemės sklypas, priklausantis Lietuvos Respublikai, suformuotas atliekant kadastrinius matavimus, išnuomotas pareiškėjui konkrečiam tikslui – geoterminei jėgainei statyti. Žemės sklypas patenka į Klaipėdos miesto laisvosios ekonominės zonos sanitarinę apsaugos zoną, nustatytą Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 28 d. sprendimu Nr. T2-285 patvirtintu Pramonės parko teritorijos tarp Vilniaus pl., kelio Palanga – Šilutė, Lypkių g. ir geležinkelio detaliuoju planu (toliau – ir LEZ detalusis planas). Dėl šių aplinkybių ginčo tarp šalių nebuvo.

Tiek patikslintame skunde nurodoma, tiek iš byloje pateikto Specialiojo plano bei UAB „Geoterma“ vandenvietės (gręžinio Nr. 25871) mineralinio vandens eksploatacinių išteklių įvertinimo matyti, kad pareiškėjas Specialųjį planą rengė siekdamas nustatyti Gręžinio sanitarinę apsaugos zoną (toliau – ir SAZ) pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. V-613 patvirtinto Lietuvos higienos norma HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų nustatymas ir priežiūra“ (toliau – ir Higienos norma HN 44:2006) reikalavimus, kadangi ketina išgaunamą požeminį vandenį tiekti reabilitacijos paslaugas teikiančioms gydykloms ir SPA centrams išoriniam naudojimui.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2013 m. gruodžio 31 d.) 2 straipsnio 40 dalimi, 18 straipsnio 2 dalimi, 27 straipsnio 4 dalimi, Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. V-97 patvirtinto Valstybinei visuomenės sveikatos priežiūros tarnybai prie sveikatos apsaugos ministerijos pavaldžių teritorinių visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų dalyvavimo teritorijų planavime ir statybų valstybinėje priežiūroje reglamento (toliau – ir Reglamentas) 21 punktu. Darė išvadą, kad Komisijos narė Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjo pavaduotoja A. M. vertindama, ar pateiktas derinti Specialusis planas atitinka sanitarinių apsaugos zonų nustatymą, specialiųjų žemės naudojimo sąlygų ir teritorijų planavimą, neviršijo jai suteiktos kompetencijos.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 22 straipsnio 1, 3, 4 dalių, Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 straipsnio 17 dalies, 24 straipsnio 1 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586 patvirtintų Sanitarinių apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2, 4.11, 4.15, 5.1–5.3 punktų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 patvirtintų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 69.1, 69.2, 71.1, 71.2, 71.3, 91 punktų, Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 3 straipsnio 38 dalies, Higienos normos HN 44:2006 1, 2.1–2.3, 37 punktų nuostatomis. Žemės sklypui, kuriame norima nustatyti vandenvietės SAZ, yra nustatyta ir įregistruota gamybinių ir komunalinių objektų SAZ, o pagal galiojantį SAZ režimą dėl potencialiai galimos gamybinių objektų taršos įrengti gręžinius vandens, kurį numatoma panaudoti ne techninėms reikmėms, bet žmonių sveikatinimo veiklai, nėra leidžiama. Atsižvelgiant į tai, konstatuota, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atstovė A. M. 2014 m. liepos 30 d. Teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymoje Nr. H1-63 motyvuotai, teisėtai bei pagrįstai nurodė, kad Specialusis planas neatitinka Specialiųjų sąlygų 71 punkto reikalavimų. Esant šiai aplinkybei, konstatuota, kad Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjo pavaduotojos A. M. 2014 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.2)-48 padarytas įrašas „nederinama“ bei Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2014 m. liepos 30 d. protokolinis nutarimas Nr. (21.2)-48 nederinti UAB „Geoterma“ parengto Specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo vandens gręžiniui Nr. 25871 taip pat yra teisėti ir pagrįsti. Vadovaujantis ABTĮ 89 straipsniu, nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamus Pažymą, Įrašą bei Nutarimą. Reikalavimas įpareigoti Administraciją atlikti veiksmus yra išvestinis, todėl netenkinus pagrindinio reikalavimo, netenkintinas ir išvestinis reikalavimas. Atsižvelgiant į nustatytas faktines ir teisines bylos aplinkybes, pareiškėjo patikslintas skundas atmestas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalis).

Atsižvelgiant į tai, kad netenkintas pareiškėjo skundas, o atsakovai prašė skundą atmesti, laikyta, kad sprendimas priimtas atsakovų naudai. Teismas vadovavosi ABTĮ 44 straipsnio 1, 4, 6 dalimis, 45 straipsnio 1–2 dalimis. Atsakovas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras prašė priteisti jo turėtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti ir kad išlaidas patvirtinantys dokumentai bus pateikti teismo posėdžio metu. Atsakovas tokių dokumentų teismui nepateikė, todėl, vadovaujantis ABTĮ 45 straipsnio 1 ir 2 dalimis, prašymas dėl išlaidų priteisimo paliktas nenagrinėtu.

III. Pareiškėjas UAB „Geoterma“ apeliaciniu skundu (II t., b. l. 10–16) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.

Nurodo, jog pareiškėjas siekė įrengti ne vandens gręžinį, o nustatyti jau esamo vandens gręžinio sanitarinę apsaugos zoną. Kompleksiškai vertinant Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 91 punkto reikalavimus kartu su Higienos normos HN 44:2006 nuostatomis, taip pat kitais teisės aktais, darytina išvada, kad pareiškėjo naudojamam požeminio vandens gręžiniui yra privaloma nustatyti vandenvietės sanitarinę apsaugos zoną, kadangi šio gręžinio: 1) vandens ištekliai yra aprobuoti, bet nėra naudojami išoriniam naudojimui (HN 44:2006 3 p.); 2) pareiškėjo naudojama vandenvietė tiekia vidutiniškai daugiau nei 10 m3 vandens per parą, jį naudoja ūkinei komercinei veiklai (šilumos gavybai) (HN 44:2006 2.1 p.) ir panašiai. Iš esmės pareiškėjo vandenvietei sanitarinė apsaugos zona gali būti nustatoma neatsižvelgiant į tai, ar jis tą vandenį naudoja ar tik ketina naudoti ateityje. Teisės aktai nenumato atvejų, kada vandenvietės sanitarinė apsaugos zona negali būti nustatoma ar ją būtų draudžiama nustatyti.

Teigia, kad vandenvietės SAZ nustatant griežto režimo apsaugos juostas yra skirta tam, kad visų pirma eksploatuojama vandenvietė būtų apsaugota nuo taršos ir kitokio neigiamo poveikio, nustatant papildomą ribojimą, nepaisant to, kokiame žemės sklype ji yra ir kokios kitos naudojimo sąlygos žemės sklypui yra taikomos, taip pat neatsižvelgiant į tai, kokiais tikslais bus naudojamas išgaunamas vanduo.

Mano, kad teisės aktai nedraudžia vienoje SAZ nustatyti atskirą SAZ. Nepaisant pagrindo, dėl kurio pareiškėjo žemės sklypui yra nustatytos gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, šiame žemės sklype esančiai vandenvietei kaip atskiram objektui gali būti nustatyta atskira vandenvietės SAZ vadovaujantis Specialiųjų sąlygų XX skyriumi. Vandenvietės SAZ nustatymas nepaneigtų gamybinių ir komunalinių objektų SAZ režimo.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo motyvų, reikalavimų pagrindimo, taip pat iš sprendimo nėra aišku, kuo vadovaujantis buvo padaryta išvada atmesti pareiškėjo skundą.

Atsakovas Klaipėdos miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 21–23) prašo apeliacinio skundo netenkinti, palikti galioti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą.

Nurodo, kad apeliacinio skundo motyvus pareiškėjas jau pateikė atsiliepimo ir žodinių paaiškinimų forma, kuriuos teismas pripažino nepagrįstais.

Atkreipia dėmesį, jog iš pareiškėjo Klaipėdos miesto savivaldybės administracijai jokie reikalavimai nekeliami, o Klaipėdos miesto nuolatinė statybos komisija atsakovu ar trečiuoju suinteresuotu asmeniu negali būti. Komisija negali atsakyti už jos narių – institucijų atstovų, atsakingų už toms institucijoms paskirtas konkrečias administravimo sritis, savarankiškus sprendimus. Pareiškėjas nenurodė priežasčių, dėl kurių Komisijos nuostatų nustatyta tvarka pareiškėjui pateikus ginčijamą Specialųjį planą pakartotiniam svarstymui, Komisija negalėtų pakartotinai jo svarstyti. Pareiškėjas visiškai nemotyvavo, kodėl teismui būtina įpareigoti Komisiją (nesančią bylos dalyviu) atlikti tam tikrus veiksmus.

Atsakovas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 24–31) prašo Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Priteisti atsakovui iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad dėl Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo (18 str. 2 d., 27 str. 4 d.) bei kitų susijusių teisės aktų (Higienos norma HN 44:2006) nuostatų, kurias nurodė pirmosios instancijos teismas, nesutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad vandenvietės SAZ gali būti nustatyta, nepriklausomai nuo to, kokios specialiosios žemės naudojimo sąlygos yra taikomos žemės sklypui, kuriame įrengta ar planuojama įrengti vandenvietė ir kuriame specialiojo planavimo dokumentu siekiama nustatyti vandenvietės sanitarinę apsaugos zoną nes toks aiškinimas tiesiogiai prieštarautų Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 18 straipsnio 2 daliai.

Atsakovas nesutinka ir su pareiškėjo keliamu apeliacinio skundo argumentu, kad vandenvietės sanitarinė apsaugos zona gali būti nustatyta, nepriklausomai nuo to, kokiais tikslais bus naudojamas iš vandenvietės išgaunamas vanduo. Tokį argumentą paneigia tiek konkrečios HN 44:2006 nuostatos (1, 2.1, 2.2, 2.3 p.), tiek teisės akto – higienos normos, kaip žmonių apsaugos nuo kenksmingųjų sveikatai veiksnių, tikslas, tiek ir paties pareiškėjo veiksmai.

Pažymi, kad apribojimai dėl pareiškėjo planuojamos ūkinės veiklos – požeminio mineralinio vandens gavybos sveikatinimo tikslais – Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose suformuluoti konkrečiai. Konkrečiu atveju tikrasis įstatymų leidėjo ketinimas yra aiškus: jeigu yra vienareikšmiškai įtvirtinta, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinėje apsaugos zonoje galima įrengti techninio vandens gręžinius ir techninio vandens paruošimo įrengimus, akivaizdu, kad nėra būtina atskirai numatyti, jog kitokio – ne techninio, o konkrečiu atveju – vartotojams tiekiamo sveikatinimo tikslais vandens gręžinius įrengti draudžiama.

Kelių SAZ tai pačiai teritorijai nustatymas arba vienos apimančios sanitarinės apsaugos zonos nustatymas galimas tik tuo atveju, kai jos yra tapačios prigimties – skirtos apibrėžti taršos zoną, nes tokiu atveju sanitarinės apsaugos zonos nustatymo tikslas nebus paneigtas. Tuo tarpu vandenvietės SAZ nustatymas galiojančioje gamybinių ir komunalinių objektų SAZ teritorijoje iš esmės paneigtų gamybiniams ir komunaliniams objektams nustatytą sanitarinės apsaugos zonos režimą, nes pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 71 punktą gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinėje apsaugos zonos teritorijoje tokia veikla kaip vandens išgavimas medicininėms (ne techninėms) reikmėms nėra galima.

Teismui pasisakius dėl visų pareiškėjo skundo reikalavimų, apeliacinio skundo argumentas, kad sprendimas yra be motyvų yra akivaizdžiai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ginčas byloje kilo dėl Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2014 m. liepos 30 d. protokoliniu nutarimu Nr. (21.2)-48 priimto sprendimo nederinti UAB „Geoterma“ parengto Specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo požeminio mineralinio vandens gręžiniui Nr. 25871.

Byloje pateikti Nekilnojamo turto registro duomenys patvirtina, kad pareiškėjas UAB „Geoterma“ nuomos teise valdo ir naudoja 2,0648 ha ploto valstybinės žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) kurio pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, o visam šiam sklypui galioja specialiosios žemės naudojimo sąlygos, nustatytos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje (Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos).

Minėtame sklype yra pareiškėjui nuosavybės teises priklausantys statiniai, tame tarpe – geoterminio vandens gręžinys KGDP-2P, kurio gylis – 1128 m. Ketindamas iš šio gręžinio išgaunamą požeminį vandenį tiekti reabilitacijos paslaugas teikiančioms gydykloms ir SPA centrams išoriniam naudojimui, pareiškėjas, siekdamas nustatyti jo (gręžinio) sanitarinę apsaugos zoną pagal Higienos normos HN 44:2006 reikalavimus, parengė Specialųjį planą, kurį pateikė derinti Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinei statybos komisijai.

Ši komisija, kaip matyti iš jos teritorijų planavimo dokumento kompleksinio derinimo 2014 m. liepos 30 d. protokolo Nr. (21.2)-48, jį atsisakė derinti tai atsisakius padaryti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro atstovei, kuri pateikė nuorodą į Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 30 d. teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymą Nr. E1-63. Šioje pažymoje nurodyta, kad: specialiojo plano planavimo objektas – požeminis mineralinio vandens gręžinys Nr. 25871, esantis sklype, kurio kad. Nr. (duomenys neskelbtini);

Nekilnojamojo turto registro centrinio banko išraše sklypui yra įregistruotos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos – gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos, gręžinys taip pat patenka į Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos sanitarinės apsaugos zoną; Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 71 punkte nėra nurodyta, kad mineralinio vandens, kuris gali būti skirtas teikti sveikatinimo ir sveikatingumo bei sanatorines paslaugas, gręžinį leidžiama įrengti gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose, taip pat nenurodyta, kad mineralinio vandens, kuris gali būti skirtas teikti sveikatinimo ir sveikatingumo bei sanatorines paslaugas, gręžinio apsaugai nuo aplinkos taršos nustatoma sanitarinės apsaugos zona leidžiama gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose, todėl specialusis planas neatitinka Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 71 punkto reikalavimų.

Klaipėdos apygardos administracinis teismas, įvertinęs, kad ginčo dėl faktinių aplinkybių, t. y. dėl specialiųjų žemės naudojimo sąlygų galiojimo pareiškėjo valdomam žemės sklypui, kuriame yra požeminio mineralinio vandens gręžinys Nr. 25871, nėra, taip pat iš esmės sutikęs su Klaipėdos visuomenės sveikatos centro išvada, kad jos specialusis planas neatitiko Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, 71 punkto reikalavimų, pareiškėjo skundą 2015 m. balandžio 8 d. sprendimu atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą, kuriuo teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias sanitarinės apsaugos zonų nustatymą, taip pat pažeidė procesinės teisės normas, kadangi nepasisakė dėl dalies pareiškėjo skunde nurodytų argumentų.

Žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą Lietuvos Respublikoje reglamentuojantis Žemės įstatymas (2004 m. sausio 27 d. įstatymo Nr. IX-1983 redakcija) nustato, kad įgyvendinant žemės tvarkymo ir administravimo politiką, žemės santykiai reguliuojami taip, kad būtų sudarytos sąlygos tenkinti visuomenės, fizinių ir juridinių asmenų poreikius racionaliai naudoti žemę, vykdyti ūkinę veiklą išsaugant ir gerinant gamtinę aplinką, gamtos ir kultūros paveldą, apsaugoti žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo teises (Žemės įstatymo 1 str. 2 d.).

Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą, laikytis žemės sklypui nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų, teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytų reikalavimų (Žemės įstatymo 21 str. 1 ir 2 p. (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija)). Žemės įstatymo prasme: pagrindinė žemės naudojimo paskirtis – teritorijos gamtinių ypatumų, tradicinės žmonių veiklos, socialinės ir ekonominės plėtros poreikio nulemta pagrindinio žemės naudojimo kryptis, numatyta teritorijų planavimo dokumente ar žemės valdos projekte, nuo kurios priklauso šios teritorijos planavimo ir žemės naudojimo sąlygos;

žemės sklypo naudojimo būdas – teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nurodyta veikla, kuri teisės aktų nustatyta tvarka leidžiama pagrindinės žemės naudojimo paskirties žemėje; specialiosios žemės naudojimo sąlygos – įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir (ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir jame vykdomos konkrečios veiklos, žemės sklype esančių statinių, aplinkos apsaugos ir visuomenės sveikatos saugos poreikių (Žemės įstatymo 2 str. 1, 4 ir 16 d. (2013 m. birželio 27 d.

įstatymo Nr. XII-411 redakcija)). Specialiąsias žemės naudojimo sąlygas nustato Žemės įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės nutarimai (Žemės įstatymo 22 str. 1 d. (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija)). Specialiųjų žemės naudojimo sąlygų taikymo tvarką nustato Vyriausybė. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, žemės valdos projektus, statybų ar kitokios veiklos projektus, turi būti laikomasi nustatytų specialiųjų žemės naudojimo sąlygų. Konkrečiam žemės sklypui taikomos specialiosios žemės naudojimo sąlygos įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą registruojant suformuotus naujus (teritorijose, kuriose iki teritorijų planavimo dokumentų ar žemės valdos projektų patvirtinimo nebuvo suformuoti žemės sklypai) žemės sklypus pagal teritorijų planavimo dokumentus ar žemės valdos projektus.

Nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos konkrečiam žemės sklypui taikomos nuo jų įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą (Žemės įstatymo 22 str. 3–5, 12 d. (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-411 redakcija)). Visa Lietuvos Respublikos teritorijoje esanti privati, valstybinė ir savivaldybių žemė sudaro Lietuvos Respublikos žemės fondą (Žemės įstatymo 3 str. 1 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija)). Pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį Lietuvos Respublikos žemės fondas skirstomas į: 1) žemės ūkio paskirties žemę;

2) miškų ūkio paskirties žemę;

3) vandens ūkio paskirties žemę;

4) konservacinės paskirties žemę;

5) kitos paskirties žemę (Žemės įstatymo 3 str. 2 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija)). Kitos paskirties žemei priskiriami žemės sklypai skirstomi pagal teritorijų planavimo dokumentuose ar žemės valdos projektuose nustatytą žemės naudojimo būdą į tam tikras teritorijas, tame tarpe – ir į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų teritorijas, daugiabučių gyvenamųjų pastatų ir bendrabučių teritorijas, visuomeninės paskirties teritorijas, pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijas, o kitos paskirties žemės naudojimo sąlygas nustato įstatymai ir kiti teisės aktai (Žemės įstatymo 29 str. 1 ir 2 d. (2010 m. birželio 18 d. įstatymo Nr. XI-912 redakcija)).

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 343, kurio 1 punktu patvirtintos Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, 2.1 papunktis (1997 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 414 redakcija) nustato, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai (valstybiniuose parkuose) konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomi priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis, 2.2 papunktis (2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimo Nr. 1150 redakcija) – kad tvirtinant bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai, taip pat valstybinių parkų planavimo schemose nustatytų kraštovaizdžio tvarkymo zonų reglamentai kiekvienam įsigyjamam privatinėn nuosavybėn, suteikiamam naudotis ar išsinuomojamam žemės sklypui.

Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) XIV skyriaus normos, reglamentuojančios gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonas, be kita ko, nustato: gamybinio objekto sanitarinė apsaugos zona – žemės plotas tarp šių objektų ir gyvenamųjų pastatų, kurių dydis nustatomas atsižvelgiant į įmonės kenksmingumo klasę (Specialiųjų sąlygų 60 p.), o jas tikslinti gali Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatyme numatyti planavimo organizatoriai, turintys teisę tvirtinti teritorijų planavimo dokumentus (bendruosius, detaliuosius, specialiuosius planus), kai jie įvertina teritorijų planavimo dokumento sprendinių poveikį žmonių sveikatai bei aplinkai ir juos suderina su Aplinkos ministerija ir Sveikatos apsaugos ministerija (Specialiųjų sąlygų 63 p. (1999 m. gruodžio 3 d. nutarimo Nr. 1346 redakcija)).

Gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose draudžiama: statyti pramonės įmones, gamybinius pastatus ir įrenginius, kurių gamybos teršalai gali pakenkti jau esančios įmonės darbuotojų sveikatai, sugadinti medžiagas, įrenginius, produkciją, taip pat padidinti gyvenamosios zonos taršą (Specialiųjų sąlygų 69.1 p.); statyti gyvenamuosius namus, sporto įrenginius, vaikų įstaigas, mokyklas, medicinos įstaigas, sanatorijas ir profilaktoriumus bei kitas panašias įstaigas, taip pat įrengti parkus (Specialiųjų sąlygų 69–69.2 p.); gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose, atsižvelgiant į tai, kiek ir kokių kenksmingų medžiagų jose esama, gali būti leidžiama verstis žemės ūkiu, reglamentuojant kultūrų sėjomainą ir sudėtį, ūkio pobūdį, suderinus šį klausimą su Sveikatos apsaugos ministerija (Specialiųjų sąlygų 70 p. (2011 m. liepos 13 d. nutarimo Nr. 823 redakcija)); gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose leidžiama: statyti įmones (išskyrus maisto) ir jų pastatus bei įrenginius, žemesnės kenksmingumo klasės negu tie objektai, kuriems nustatytos sanitarinės apsaugos zonos; statyti gaisrines, skalbyklas, pirtis, garažus, ne maisto produktų sandėlius, administracinius pastatus, konstravimo biurus, darbuotojų mokymo pastatus, taip pat parduotuves, valgyklas, poliklinikas, mokslo tiriamąsias laboratorijas, kurios aptarnauja tą įmonę arba atitinkamo pramonės rajono darbuotojus;

įrengti budėtojo, avarines, apsaugos personalo patalpas, visuomeninio ir individualaus transporto aikšteles, tiesti vietines ir tranzitines komunikacijas, statyti elektros stotis, transformatorines, tiesti naftos ir dujų vamzdynus, įrengti artezinius techninio vandens gręžinius, vandens šaldymo, techninio vandens paruošimo įrenginius, geriamojo ir kanalizacijos vandens siurblines, apytakinio vandens įrenginius, požeminius rezervuarus, įveisti medelynus, skirtus įmonių teritorijoms ir sanitarinėms apsaugos zonoms apželdinti (Specialiųjų sąlygų 71–71.3 p.).

Sanitarinės apsaugos zonos sąvoka pateikta Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatyme: taip apibrėžiama aplink stacionarų taršos šaltinį arba kelis šaltinius esanti teritorija, kurioje dėl galimo neigiamo vykdomos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai galioja įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos (Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 2 str. 17 d. (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-408 redakcija)). Asmenys, projektuojantys, statantys, rekonstruojantys (norintys keisti ūkinę veiklą, didinti jos intensyvumą), valdantys ar turintys nuosavybės teise statinius, kuriuose vykdoma (planuojama vykdyti) ūkinė veikla yra susijusi su žmogaus gyvenamosios aplinkos tarša, arba planuojantys šių statinių teritorijas, nustato sanitarinės apsaugos zonas. Sanitarinės apsaugos zonos ribos nustatomos ir įrašomos į Nekilnojamojo turto kadastrą ir Nekilnojamojo turto registrą vadovaujantis Žemės įstatymu (Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo 24 str. 1 d. (2013 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XII-408 redakcija)). Saugių gyvenamajai aplinkai ir žmonių sveikatai sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo bei šių zonų režimo reikalavimus nustato Sanitarinės apsaugos zonų ribų nustatymo ir režimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2004 m. rugpjūčio 19 d. įsakymu Nr. V-586.

Įvertinus minėtas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, galima teigti, kad Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2014 m. liepos 30 d. protokoliniu nutarimu Nr. (21.2)-48 priimtas sprendimas nederinti UAB „Geoterma“ parengto specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo požeminio mineralinio vandens gręžiniui Nr. 25871 yra teisėtas ir pagrįstas, kadangi statinys veiklai, kuriai vystyti būtina parengti specialųjį planą, negali būti naudojamas (įrengiamas), nes tai nėra numatyta Specialių sąlygų 71 punkte, kuriame numatyti gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose leidžiami statyti ir įrengti statiniai.

Pareiškėjo teiginiai, kad gamybinių objektų sanitarinėje apsaugos zonoje jau esančiam, o ne naujai įrenginėjamam pareiškėjo vandens gręžiniui (vandenvietei), kurio ištekliai yra aprobuoti, gali būti nustatoma sanitarinė apsaugos zona, yra nepagrįsti: Higienos normos HN 44:2006, galiojusios iki 2015 m. rugsėjo 1 d., nustatyti reikalavimai buvo taikomi visoms naudojamoms ir naujai projektuojamoms vandenvietėms, taip pat išžvalgytiems požeminio vandens telkiniams, kurių ištekliai aprobuoti, tačiau nenaudojami, bet gali būti naudojami ateityje, iš kurių vanduo, taip pat šaltinio vanduo, natūralus mineralinis vanduo ir mineralinis vanduo, naudojamas medicininės paskirties produktams arba maisto produktams gaminti, yra teikiamas ar gali būti teikiamas vartotojams (Higienos normos HN 44:2006 1–2 p., 5 p.). Kadangi duomenų, kad 2000 metais pastatytas geoterminio vandens gręžinys Nr. 25871 buvo naudojamas kaip vandenvietė Higienos normos HN 44:2006 prasme, nėra ir iš jo išgaunamas požeminis mineralinis vanduo dėl žemės sklypui, kuriame jis yra, galiojančių specialiųjų žemės naudojimo sąlygomis numatytų naudojimo apribojimų, nustatytų Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje (Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos), negali būti ir ateityje teikiamas vartotojams, nėra pagrindo manyti, kad šis gręžinys galėjo būti naudojamas kaip vandenvietė Higienos normos HN 44:2006 prasme, atitinkamai – kad jam galėjo būti nustatoma sanitarinės apsaugos zona, numatyta Higienos normoje HN 44:2006.

Pareiškėjo teiginiai, kad, atsižvelgiant į ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos principą bei jos sąlygotą ūkinės veiklos reguliavimo metodą, t. y. bendro leidimo metodą, gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose gali būti projektuojamos ar įrengiamos vandenvietės, kurioms taikomi Higienos norma HN 44:2006 nustatyti reikalavimai, yra nepagrįsti: visų pirma, specialios žemės naudojimo sąlygos skirtos reguliuoti žemės valdymo ir naudojimo santykius ir nustato tam tikrus apribojimus žemės savininkams ir kitiems naudotojams. Teisės normoms, reguliuojančioms žemės nuosavybės, valdymo ir naudojimo santykius bei žemės tvarkymą ir administravimą, t. y. žemės teisei, atsižvelgiant į reguliavimo dalyko svarbą, būdinga derinti dispozityvųjį ir imperatyvųjį teisinio reguliavimo metodus. Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų (1995 m. gruodžio 29 d. nutarimo Nr. 1640 redakcija) XIV skyriaus normos, reglamentuojančios gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonas, yra tokio reguliavimo pavyzdys: atsižvelgiant į reguliavimo tikslą – nustatyti aplink stacionarų taršos šaltinį arba kelis šaltinius teritoriją, kurioje dėl galimo neigiamo vykdomos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai galioja specialiosios žemės naudojimo sąlygos, čia ne tik išvardijama kokia veikla gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose yra draudžiama (Specialiųjų sąlygų 69 p.), bet ir tik kokia veikla čia yra leidžiama (Specialiųjų sąlygų 70–71 p.). Kadangi Specialiųjų sąlygų 71 punkte nėra numatyta, kad gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose galima statyti ar įrengti vandenvietes, iš kurių vanduo, taip pat šaltinio vanduo, natūralus mineralinis vanduo ir mineralinis vanduo, naudojamas medicininės paskirties produktams arba maisto produktams gaminti, yra teikiamas vartotojams, čia (gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose) negali būti nustatomos sanitarinės apsaugos zonos, numatytos Higienos normoje HN 44:2006.

Pažymėtina, kad Specialiųjų sąlygų XIV skyriaus normose nustačius veiklas, kurios gamybinių objektų sanitarinėse apsaugos zonose yra draudžiamos (Specialiųjų sąlygų 69 p.), nėra jokios prasmės nurodyti nebaigtinį, kaip iš esmės teigia pareiškėjas, sąrašą čia leidžiamų veiklų: pavyzdžiui, Specialiųjų sąlygų XVI skyriaus normose, reglamentuojančiose Kurortų apsaugos zonas, įtvirtintas tik draudimas kurortų apsaugos zonoje vykdyti tam tikrą veiklą, todėl čia neminimos veikos yra galimos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundas dalyje, kurioje prašoma panaikinti Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos 2014 m. liepos 30 d. protokolinį nutarimą Nr. (21.2)-48 nederinti UAB „Geoterma“ parengto Specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo vandens gręžiniui Nr. 25871 ir įpareigoti Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinę statybos komisiją per Teritorijų planavimo įstatyme nustatytus terminus nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iš naujo spręsti klausimą dėl UAB „Geoterma“ nuosavybės teise priklausančio mineralinio vandens gręžinio Nr. 25871, esančio žemės sklype kad. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), Klaipėda, Specialiojo plano dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo derinimo, ginčijamu pirmos instancijos teismo sprendimu pagrįstai netenkintas.

Tačiau kitoje dalyje sprendimas yra keičiamas, byla dalyje nutraukiama: 2014 m. sausio 1 d. įsigaliojusio 2013 m. birželio 27 d. Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. XII-407 3 straipsnio 1 dalis nustato, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo pradėti rengti teritorijų planavimo dokumentai, dėl kurių rengimo kreiptasi planavimo sąlygų, gali būti baigiami rengti, derinami, tikrinami ir tvirtinami pagal iki šio įstatymo įsigaliojimo galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą. Pareiškėjo specialusis planas dėl sanitarinės apsaugos zonos nustatymo, pradėtas ir baigtas rengti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teisinį reguliavimą. Iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 27 straipsnio 4 dalis (2006 m. birželio 8 d. įstatymo Nr. X-679 redakcija) nustatė, kad savivaldybės lygmens teritorijų planavimo dokumentų derinimo procedūra atliekama savivaldybės Nuolatinėje statybos komisijoje kompleksiškai ir turi būti baigta per 15 darbo dienų nuo planavimo organizatoriaus prašymo derinti teritorijų planavimo dokumentą pateikimo dienos. Komisija sudaroma iš planavimo sąlygas rengiančių institucijų atstovų, turinčių įgaliojimus priimti sprendimus. Komisijos pirmininkas ir komisijos nariai už savo pagal kompetenciją priimtų sprendimų teisėtumą atsako įstatymų nustatyta tvarka. Derinimo procedūroje turi dalyvauti planavimo organizatorius ar jo įgaliotas atstovas. Derinimo procedūros rezultatai įforminami protokolu. Teritorijų planavimo dokumentas yra suderintas, jei tam pritarė visi posėdyje dalyvavę ar raštu savo pritarimą pateikę savivaldybės Nuolatinės komisijos nariai. Jeigu bent vienas komisijos narys nepritaria teritorijų planavimo dokumento derinimui, laikoma, kad komisija priėmė sprendimą nederinti teritorijų planavimo dokumentą. Nepritarimo derinti teritorijų planavimo dokumentą motyvai išdėstomi derinimo procedūros protokole. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad Nuolatinę statybos komisiją sudarančių institucijų atstovų sprendimai yra tarpiniai procedūriniai dokumentai, priimti teritorijų planavimo procese, kurių teisėtumas negali būti vertinamas pagal atskirą reikalavimą, t. y. toks sprendimas negali būti savarankiškas administracinės bylos dalykas (2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-393-261/2015).

Atsižvelgiant į tai, administracinė byla dalyje, kurioje priimti reikalavimai panaikinti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 30 d. teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymą Nr. E1-63, kuri pati savaime pareiškėjui nesukelia jokių pasekmių, ir pripažinti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjo pavaduotojos A. M. 2014 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.2)-48 padaryta įrašą „nederinama“, kuris vertintinas kaip tarpinis procedūrinis sprendimas, nepagrįstu ir negaliojančiu, nutraukiama kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 str. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju taip pat nėra galima sutikti su pareiškėju, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvuotų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punkto prasme, be to, procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), ko šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti.

Atsakovas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras atsiliepime į apeliacinį skundą, be kita ko, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. ABTĮ 44 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 44 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai atstovavimo išlaidas. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis CPK 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio. Nuo 2015 m. kovo 20 d. įsigaliojusių Teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

Atsakovas Klaipėdos visuomenės sveikatos centras nagrinėjamu atveju prašo priteisti 516 Eur už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovas šią sumą sumokėjo advokatei Astai Bajorienei (II t., b. l. 32–33). Pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali rekomenduojama priteisti suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 928,85 Eur (1,3 x 714,5 Eur). Taigi, atsakovo prašoma suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą neviršija numatytos Rekomendacijose. Vadovaujantis šiomis Rekomendacijomis ir ABTĮ 44 straipsnio 1 ir 6 dalimis, atsakovui Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui priteistinos jo patirtos bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos – 516 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geoterma“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimą pakeisti.

Nutraukti administracinę bylą dalyje dėl reikalavimų panaikinti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro 2014 m. liepos 30 d. teritorijų planavimo dokumentų vertinimo pažymą Nr. E1-63 ir pripažinti Klaipėdos visuomenės sveikatos centro Visuomenės sveikatos saugos skyriaus vedėjo pavaduotojos A. M. 2014 m. liepos 30 d. Klaipėdos miesto savivaldybės Nuolatinės statybos komisijos kompleksinio derinimo protokole Nr. (21.2)-48 padaryta įrašą „nederinama“.

Kitą Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 8 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovui Klaipėdos visuomenės sveikatos centrui iš pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Geoterma“ 516 Eur (penkis šimtus šešiolika eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan