2020-12-16 Nr. AB-23856-3-61-3-03882-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4478-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03882-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.6.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. S. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėja A. S. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. spalio 16 d. sprendimą Nr. (23.31-08) 467-168779 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“ (toliau – ir VMI sprendimas, ginčijamas sprendimas); įpareigoti VMI pašalinti padarytą pažeidimą ir nutraukti pradėtą išieškojimą; įpareigoti VMI grąžinti išieškotą sumą (782,97 Eur).

2. Pareiškėja skunde paaiškino, kad VMI 2018 m. pabaigoje pradėjo nuskaičiuoti iš jos asmeninės banko sąskaitos A. S. firmai „Herbsta“ (toliau – ir Įmonė) 2007 m. apskaičiuotą pelno mokestį. Pareiškėja dėl to kreipėsi į VMI, prašė grąžinti išieškotą sumą, nutraukti tolesnį mokesčio išieškojimą ir detaliai paaiškinti, kokiu pagrindu buvo pradėtas mokesčio išieškojimas, taip pat nurodė, kad yra pasibaigęs 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, nustatytas Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 107 straipsnio 1 dalyje. VMI 2019 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. (23.31‑08) RNA‑25825 grąžino pareiškėjai laikotarpiu nuo 2018 m. spalio 18 d. iki 2019 m. rugpjūčio mėn. nuo jos gaunamos šalpos išmokos nurašytas lėšas (564,89 Eur), o tai, pareiškėjos vertinimu, reiškia, kad VMI pripažino padariusi klaidą dėl lėšų nurašymo. Tačiau VMI sprendime taip pat nurodė, kad pareiškėja, kaip Įmonės savininkė, yra atsakinga už Įmonės skolą, kuri šiuo atveju yra 6 458,53 Eur. Pareiškėjos nuomone, ši VMI pozicija yra nepagrįsta, nes 5 metų mokestinės nepriemokos (2007 m. pelno mokesčio) priverstinio išieškojimo senaties terminas yra suėjęs. 2007 m. pelno mokesčio išieškojimo senatis yra suėjusi tiek Įmonės, tiek jos savininkės atžvilgiu, todėl nėra teisinio pagrindo išieškoti šį mokestį iš pareiškėjos asmeninių lėšų ir turto.

3. Atsakovas atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti. Nurodė, kad:

3.1. VMI 2019 m. rugsėjo 19 d. gavo pareiškėjos skundą, kuriame nurodyta, kad VMI iš jos sąskaitos vykdo A. S. firmos „Herbsta“ pelno mokesčio nepriemokos išieškojimą. VMI 2019 m. spalio 16 d. raštu paaiškino pareiškėjai, kad Įmonė įsiskolinimo neturi, bet Įmonės bankroto byloje kaip VMI finansinis reikalavimas buvo patvirtintas Įmonės savininkės įsiskolinimas valstybės biudžetui. Pasibaigus Įmonės bankroto bylai, pagal VMI apskaitomas prievoles pareiškėja, kaip neribotos civilinės atsakomybės A. S. firmos „Herbsta“ savininkė, valstybės biudžetui liko skolinga 8 066,23 Eur. Minėtu raštu pareiškėja taip pat buvo informuota, kad išnagrinėjus pareiškėjos atsiskaitomosios sąskaitos išrašą buvo nustatyta, jog į šią sąskaitą kiekvieną mėnesį yra pervedama po 173,11 Eur Sodros mokamos išmokos (pašalpos), todėl VMI 2019 m. rugsėjo 13 d. ir 2019 m. rugsėjo 26 d. grąžino pareiškėjai išieškotą 564,89 Eur sumą. VMI, gavusi pakartotinį pareiškėjos skundą, atsakė jai 2019 m. lapkričio 12 d. raštu Nr. (23.31‑08) RNA-28090.

3.2. Įmonei bankroto byla buvo iškelta 2010 m. sausio 22 d. (Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėjo 2010 m. vasario 1 d.). Teismas 2018 m. liepos 19 d. priėmė sprendimą dėl A. S. firmos „Herbsta“ pabaigos. Įmonė iš Juridinių asmenų registro išregistruota 2018 m. rugpjūčio 27 d. VMI 2018 m. lapkričio 6 d. priėmė sprendimą Nr. (23.31-08)-323-18216 pripažinti Įmonės prievolę pasibaigusia. Įmonės bankroto byloje buvo patvirtintas VMI finansinis reikalavimas pareiškėjai, kaip Įmonės savininkei. Reikalavimai, kurie yra susiję su įmonės savininku, kaip privačiu asmeniu, gali būti pareikšti įmonės bankroto byloje; tai susiję su individualios įmonės, kaip civilinių teisinių santykių subjekto, atsakomybės už prievoles specifika. Bankroto proceso metu A. S. firmos „Herbsta“ finansinis reikalavimas buvo perduotas VĮ Turto bankui. Pasibaigus Įmonės bankroto bylai, pagal VMI apskaitomas prievoles pareiškėja, kuri buvo neribotos civilinės atsakomybės A. S. firmos „Herbsta“ savininkė, valstybės biudžetui liko skolinga 8 066,23 Eur, todėl VMI 2018 m. rugpjūčio 31 d. sprendimu Nr. (23.4‑08E) RNA-24827 susigrąžino iš VĮ Turto banko pareiškėjos mokestinę nepriemoką ir toliau vykdė išieškojimo veiksmus. Šioje administracinėje byloje ginčijamu VMI sprendimu yra išieškoma pareiškėjos (o ne Įmonės) mokestinė nepriemoka, t. y. 6 458,53 Eur gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) už 2007 metus. Mokestinė prievolė susidarė pareiškėjai deklaravus 7 997,57 Eur (27 614,00 Lt) GPM sumą metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už 2007 m.

3.3. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad VMI sprendime nurodytos mokestinės nepriemokos priverstiniam išieškojimui yra suėjęs senaties terminas. MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai, tačiau MAĮ 108 straipsnis reglamentuoja mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties nutrūkimo pagrindus. Pagal šio straipsnio 1 dalies 4 punktą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Pareiškėjos mokestinė nepriemoka buvo patvirtinta kaip finansinis reikalavimas A. S. firmos „Herbsta“ bankroto byloje. Pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimas buvo sustabdytas, nes Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas numatė, jog įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka. Kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką numatė ĮBĮ 35 straipsnis. MAĮ 108 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatyta, kad po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo nuo to laiko, kai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai pagal kitus įstatymus arba teisės aktus gali būti atnaujinti. Įmonės bankroto byla pasibaigė Kauno apygardos teismui 2018 m. liepos 19 d. priėmus sprendimą dėl Įmonės pabaigos (sprendimas įsiteisėjo 2018 m. rugpjūčio 20 d.). Pasibaigus Įmonės bankroto bylai, buvo atnaujintas pareiškėjos mokestinės nepriemokos išieškojimas, o mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasidėjo iš naujo. Tai reiškia, kad VMI sprendimo priėmimo metu nebuvo suėjęs MAĮ 107 straipsnio 1 dalyje numatytas mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gegužės 14 d. sprendimu pareiškėjos skundą iš dalies tenkino, ginčijamą VMI sprendimą panaikino, pareiškėjos skundo reikalavimą įpareigoti VMI grąžinti 782,97 Eur išieškotą sumą atmetė, administracinę bylą dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VMI nutraukti pradėtą išieškojimą nutraukė.

5. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl to, ar suėjo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas ir ar VMI galėjo priimti sprendimą dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos turto.

6. Teismas aptarė MAĮ 105, 107 ir 108 straipsniuose įtvirtintą teisinį reglamentavimą, taip pat nustatė, kad pareiškėja GPM sumą, deklaruotą už 2007 m., turėjo sumokėti iki 2008 m. gegužės 6 d., todėl teismas konstatavo, jog 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas, skaičiuojamas nuo teisės išieškoti nepriemoką atsiradimo dienos, yra suėjęs.

7. Teismas pažymėjo, kad, VMI teigimu, šiuo atveju priverstinio išieškojimo senaties terminas buvo nutrauktas, nes nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. vyko pareiškėjos individualios įmonės bankroto procedūra ir pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas išieškojimas buvo sustabdytas. Teismas nurodė, kad ĮBĮ taikymas priskirtas bendrosios kompetencijos teismams, todėl šioje byloje aktuali šių teismų praktika aiškinant ĮBĮ nuostatas: individualios įmonės bankroto byloje savininko kreditoriai gali naudotis teise reikšti reikalavimus ir patenkinti juos iš turtinio komplekso, kurį sudaro įmonės turtas ir savininko turtas; nors iškėlus įmonei bankroto bylą ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto pagrindu atsiranda apribojimai nukreipti išieškojimą į bankrutuojančią įmonę, tai netaikoma jos savininko prievolių atžvilgiu, t. y. ĮBĮ apribojimų priimti sprendimą dėl išieškojimo iš įmonės savininko turto nenustatė; tais atvejais, kai turtinio pobūdžio išieškojimas iš įmonės dalyvio vykdomas vykdymo proceso tvarka, tokie vykdomieji dokumentai perduotini bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, taigi, nors galiausiai toks reikalavimas vykdymo stadijoje atsidurtų įmonės bankroto byloje, bankroto bylos įmonei iškėlimo faktas sprendimo nukreipti išieškojimą į įmonės savininko turtą priėmimo pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą neapribojo. Teismas pažymėjo, kad tokį sprendimą (ginčijamą nagrinėjamoje byloje) VMI priėmė tik 2019 m. spalio 16 d.

8. Teismas akcentavo, kad mokesčių teisiniuose santykiuose išieškojimo senatis, skirtingai nuo panašaus civilinės teisės ieškinio senaties instituto arba pateikimo vykdyti senaties instituto, pasibaigia net ir esant kreditoriui aktyviam. Pavyzdžiui, net mokesčių administratoriui ir taikius išieškojimo nukreipimą į turtą, t. y. priėmus sprendimą MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytu pagrindu ir perdavus jį vykdyti antstoliui, bet nepavykus išieškoti mokestinės nepriemokos, jos išieškojimo terminas vis tiek pasibaigtų praėjus 5 metams nuo teisės išieškoti atsiradimo. Teismas, sistemiškai išaiškinęs MAĮ 107 ir 108 straipsnių nuostatas, padarė išvadą, kad senaties termino eigą nutraukia tik tokios aplinkybės, dėl kurių negalima priimti sprendimo, nurodyto MAĮ 106 straipsnyje. Taigi turi būti aiškus teisinis apribojimas (kliūtis) tai padaryti. Šiuo atveju tokios kliūties (apribojimo) nebuvo. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nepriemokos išieškojimo senaties terminas laikytinas tam tikra mokesčių mokėtojui suteikiama teisinio apibrėžtumo garantija, nurodė, jog šiuo atveju yra aktualus MAĮ 3 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas principas, kad visi Lietuvos Respublikos mokesčių teisės aktų prieštaravimai ar neaiškumai aiškinami mokesčių mokėtojo naudai. Teismas pažymėjo, kad nesant aiškaus teisės aktuose įtvirtinto ribojimo priimti sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos, reikia laikyti, jog įstatymuose įtvirtinto išieškojimo sustabdymo pagrindo, kuris nutrauktų mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties termino eigą, nebuvo. Teismas priėjo prie išvados, kad VMI ginčijamą sprendimą priėmė jau pasibaigus mokestinės nepriemokos išieškojimo senaties terminui, todėl jį panaikino kaip prieštaraujantį aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.).

9. Teismas papildomai pažymėjo, kad VMI realios galimybės išieškoti reikalaujamą sumą nebuvo paneigtos. Bankroto procesas apima tiek reikalavimo tenkinimo stadiją, tiek ir jo vykdymą (išieškojimą). Įmonės savininko kreditorius gali naudotis reikalavimo tenkinimo galimybe įmonės bankroto byloje, įskaitant ir vykdymo stadiją. Todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo daryti išvadą, jog išieškojimas buvo sustabdytas taip, kad buvo paneigta VMI galimybė gauti reikalavimo patenkinimą iš įmonės savininko.

10. Teismas nustatė, kad pareiškėjos skundo reikalavimas nutraukti išieškojimo veiksmus yra susijęs su ginčijamu VMI sprendimu. Teismas šiuo sprendimu panaikino ginčijamą VMI sprendimą. Teismas įvertino, jog nėra jokio pagrindo manyti, kad mokesčių administratorius vengtų vykdyti priimtą teismo sprendimą, dėl to viešojo administravimo srityje nėra kilusio ginčo, kurį būtų galima nagrinėti pagal ABTĮ. Dėl šios priežasties teismas nutraukė administracinę bylą dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VMI susilaikyti nuo veiksmų, kaip nenagrinėtiną administraciniuose teismuose (ABTĮ 103 str. 1 p.).

11. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjos skundo reikalavimo įpareigoti VMI grąžinti išieškotą sumą (782,97 Eur), pažymėjo, kad minėta suma išieškota dar 2018 m. rugsėjo 28 d., t. y. ne ginčijamo VMI sprendimo pagrindu. Tai reiškia, kad šio pareiškėjos skundo reikalavimo nėra galimybės tenkinti jos nurodytu skundo faktiniu pagrindu (kuris yra susiję su ginčijamo VMI sprendimo neteisėtumu). Todėl teismas šį pareiškėjos skundo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą.

III. 12. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo panaikintas ginčijamas VMI sprendimas, panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundo reikalavimą dėl VMI sprendimo panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.

13. Atsakovas apeliaciniame skunde kartoja savo atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytus argumentus, taip pat pažymi, kad:

13.1. Teismui ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta tvarka informavus apie individualiai įmonei iškeltą bankroto bylą antstolius, kuriems yra pateikti vykdomieji dokumentai dėl išieškojimo iš individualios įmonės ir jos dalyvio (savininko) turto pagal įmonės ar jos savininko kreditorių reikalavimus, antstoliams kyla ĮBĮ 18 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta imperatyvaus pobūdžio pareiga perduoti vykdomuosius dokumentus bankroto bylą nagrinėjančiam teismui. Tai reiškia, kad antstolis, gavęs sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto, būtų privalėjęs vykdomąjį dokumentą perduoti bankroto bylą nagrinėjančiam teismui ir sustabdyti vykdomąją bylą, todėl, priešingai nei nurodyta pirmosios instancijos teismo sprendime, VMI neturėjo realios galimybės išieškoti reikalaujamą sumą, priimant MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto ir jį perduodant vykdyti antstoliams Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) nustatyta tvarka.

13.2. Mokesčių administratoriaus iniciatyva Įmonės bankroto byloje kaip finansinis reikalavimas buvo patvirtintas ir Įmonės savininkės įsiskolinimas valstybės biudžetui, todėl teikti antstoliui sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto vien tam, kad antstolis perduotų vykdomąjį dokumentą bankroto bylą nagrinėjančiam teismui, nebuvo pagrindo.

13.3. Šiuo atveju iškėlus Įmonei bankroto bylą ir joje kaip finansinį reikalavimą patvirtinus Įmonės savininkės įsiskolinimą valstybės biudžetui, pareiškėjos mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūko MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo nuo to laiko, kai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai pagal kitus įstatymus arba teisės aktus gali būti atnaujinti (MAĮ 108 str. 2 d. 4 p.).

14. Pareiškėja atsiliepime prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Ji kartoja savo skundo, teikto pirmosios instancijos teismui, argumentus, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 15. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl VMI 2019 m. spalio 16 d. sprendimo Nr. (23.31-08) 467-168779 „Išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto“, teisėtumo ir pagrįstumo.

16. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Teismas, be kita ko, panaikino VMI sprendimą, konstatavęs, kad ginčijamas sprendimas buvo priimtas suėjus 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, o senaties termino eigą nutraukia tik tokios aplinkybės, dėl kurių negalima priimti sprendimo, nurodyto MAĮ 106 straipsnyje.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nepagrįstai konstatavo, jog VMI sprendimas priimtas suėjus 5 metų mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui (MAĮ 107 str. 1 d.). Atsakovo nuomone, pareiškėjos Įmonei iškėlus bankroto bylą ir joje kaip finansinį reikalavimą patvirtinus Įmonės savininkės įsiskolinimą valstybės biudžetui, ginčo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties termino skaičiavimas nutrūko MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu, todėl šios senaties terminas turėjo būti pradėtas skaičiuoti iš naujo nuo to laiko, kai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai pagal kitus įstatymus arba teisės aktus gali būti atnaujinti (MAĮ 108 str. 2 d. 4 p.).

18. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad: VMI ginčijamu sprendimu, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, buvo nuspręsta išieškoti į biudžetą iš pareiškėjos turto 6 458,53 Eur sumą; prie ginčijamo sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje nurodyta, kad prievolės tipas – GPM004/KITA, mokestinis laikotarpis – nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., deklaracijos pateikimo data – 2008 m. gegužės 6 d., prievolės suma – 6 458,53 Eur (b. l. 17). Prievolės įvykdymo terminas – 2008 m. gegužės 6 d. (b. l. 63).

20. Nagrinėjamos bylos kontekste primintina, kad Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog nuolatinis Lietuvos gyventojas, per mokestinį laikotarpį gavęs pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų tiek A klasės, tiek B klasės pajamoms, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, gegužės 1 dienos (jeigu šio straipsnio 4 dalyje ar šio Įstatymo 28 straipsnyje nenustatyta kitaip) privalo pats arba per savo įgaliotą asmenį pateikti mokesčio administratoriui metinę pajamų mokesčio deklaraciją už praėjusį mokestinį laikotarpį ir joje deklaruoti visas praėjusio mokestinio laikotarpio pajamas ir už jas apskaičiuotą pajamų mokestį, jeigu šiame straipsnyje nenustatyta kitaip. To paties straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad nuolatinis Lietuvos gyventojas, kuriam pagal šį straipsnį nustatyta prievolė teikti metinę pajamų mokesčio deklaraciją, pajamų mokesčio skirtumą tarp metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje už mokestinį laikotarpį apskaičiuotos pajamų mokesčio sumos ir mokestiniu laikotarpiu sumokėtos (išskaičiuotos) pajamų mokesčio sumos privalo sumokėti į biudžetą iki šiame straipsnyje nustatyto metinės pajamų mokesčio deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

21. MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu mokesčių mokėtojas, be kita ko, nesumoka deklaruoto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu terminu. To paties straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisė išieškoti mokestinę nepriemoką įgyjama kitą dieną po šio straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyto termino pabaigos; tais atvejais, kai pasibaigus mokesčio sumokėjimo terminui mokesčių mokėtojas mokesčio deklaraciją pateikia pavėluotai arba pateikia patikslintą mokesčių deklaraciją, mokesčių administratorius įgyja teisę išieškoti patikslintoje mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius kitą dieną po minėtos deklaracijos pateikimo dienos.

22. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėja metinę pajamų mokesčio deklaraciją už 2007 metus pateikė 2008 m. gegužės 6 d. (b. l. 63), tačiau deklaruotos mokesčio sumos nesumokėjo. Todėl pagal prieš Nutarties 20 ir 21 punktuose paminėtą teisinį reglamentavimą teisę išieškoti mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius iš pareiškėjos mokesčių administratorius įgijo nuo 2008 m. gegužės 7 d.

23. MAĮ 106 straipsnyje yra nustatyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdai. Šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodyta, jog mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto; šį sprendimą vykdo antstoliai CPK nustatyta tvarka.

24. Nagrinėjamu atveju VMI ginčijamą sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos turto priėmė 2019 m. spalio 16 d.

25. Mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis reglamentuota MAĮ 107 straipsnyje, kuriame, be kita ko, nustatyta, kad: mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas yra 5 metai (1 d.); mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminas pradedamas skaičiuoti nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos (2 d.); mokesčių administratorius, pasibaigus mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminui, neturi teisės imtis jokių išieškojimo veiksmų, taip pat be mokesčių mokėtojo prašymo ar sutikimo įskaityti mokesčių mokėtojo turimos mokesčio permokos (skirtumo) mokestinei nepriemokai, kurios pasibaigęs priverstinio išieškojimo senaties terminas, padengti (4 d.). Mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką pasibaigia, kai sueina mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties terminas (MAĮ 112 str. 2 p.).

26. Minėta, kad teisę išieškoti mokesčių deklaracijoje nurodytą mokestį ir su juo susijusius delspinigius iš pareiškėjos mokesčių administratorius įgijo nuo 2008 m. gegužės 7 d. Taigi 5 metų mokesčio ir su juo susijusių sumų priverstinio išieškojimo senaties terminas suėjo 2013 m. gegužės 7 d. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kad per tą laiką mokesčių administratorius nepradėjo priverstinio ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimo vienu iš MAĮ 106 straipsnyje įtvirtintų būdų. Taigi, nuo 2013 m. gegužės 7 d. mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti ginčo mokestinę nepriemoką iš pareiškėjos pasibaigė suėjus mokesčio priverstinio išieškojimo senaties terminui (MAĮ 107 str. 3 d.). VMI ginčijamą sprendimą dėl ginčo mokestinės nepriemokos išieškojimo iš pareiškėjos priėmė tik 2019 m. spalio 16 d., t. y. akivaizdžiai pažeisdama MAĮ 107 straipsnio 4 dalį.

27. Atsakovo nuomone, teisę jam priimti ginčijamą sprendimą suteikė MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas reglamentavimas – mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis nutrūksta, kai kitų įstatymų arba teisės aktų nustatytais atvejais ir tvarka sustabdomas mokestinės nepriemokos išieškojimas. Tuo tarpu po išieškojimo senaties termino nutrūkimo mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senatis prasideda iš naujo nuo to laiko, kai mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmai pagal kitus įstatymus arba teisės aktus gali būti atnaujinti (MAĮ 108 str. 2 d. 4 p.). Atsakovo vertinimu, priverstinio išieškojimo senatis buvo nutrūkusi pareiškėjos Įmonei iškėlus bankroto bylą, t. y. kai laikotarpiu nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2018 m. liepos mėn. vyko pareiškėjos individualios įmonės bankroto procedūra ir pagal tuo metu galiojusio ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas išieškojimas buvo sustabdytas.

28. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši atsakovo pozicija yra nepagrįsta. Pagal CPK 626 straipsnio 1 dalies 3 punktą antstolis privalo sustabdyti vykdomąją bylą iškėlus skolininkui bankroto ar restruktūrizavimo bylą. Būtent ši aplinkybė nagrinėjamu atveju galėtų būti pripažinta MAĮ 108 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo senaties nutrūkimo pagrindu. Tačiau tam yra reikalinga, kad mokesčių administratorius būtų priėmęs sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo turto ir perdavęs jį vykdyti antstoliui CPK nustatyta tvarka (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.). Šiuo atveju tokių aplinkybių nenustatyta, to neteigia ir atsakovas. Todėl atsakovo teiginiai, jog priverstinio išieškojimo senatis nutrūko pareiškėjos Įmonei iškėlus bankroto bylą ir mokesčių administratoriaus iniciatyva toje byloje kaip finansinį reikalavimą patvirtinus pareiškėjos įsiskolinimą valstybės biudžetui, atmetami kaip nepagrįsti.

29. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Teisėjų kolegijos vertinimu, dėl kitų apeliacinio skundo argumentų išsamiai pasisakyta tikrinamame pirmosios instancijos sprendime, arba jie neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

30. Teisėjų kolegija nustatė, kad skundžiamo teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje padaryta rašymo apsirikimo klaida – neteisingai nurodyta naikinamo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos sprendimo Nr. (23.31-08) 467-168779 priėmimo data (2019 m. spalio 11 d.), nors šis sprendimas buvo priimtas 2019 m. spalio 16 d., tačiau šis aprikimas neturi jokios įtakos minėto teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

31. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, taip pat teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o pateiktas apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gegužės 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Rytis Krasauskas Ramutė Ruškytė