2025-05-14 Nr. AB-8398-3-61-3-00159-2025-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1801-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00159-2025-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 8.6.4; 9.2; 9.3

(N)

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. gegužės 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Veslavos Ruskan, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. B. (T. B.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) pilietis T. B. (T. B.) (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 24S301369 (toliau – ir Sprendimas) bei įpareigoti Departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas skundą grindė šiais argumentais:

1. Nagrinėdamas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo atsakovas nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos ir jos nevertino pareiškėjo individualios situacijos kontekste.

2. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio reikalavimus ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 99 punktą prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti turi būti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Atsakovui tinkamai neatlikus tyrimo, nebendradarbiaujant su pareiškėju ir nesiekiant išsiaiškinti visų su jo prieglobsčio prašymu susijusių argumentų buvo priimtas nepagrįstas Sprendimas, kuris turi būti panaikintas.

3. Aplinkybės, kurias pareiškėjas nurodė savo prieglobsčio prašyme ir apklausų metu, atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus pabėgėlio statuso suteikimo kriterijus, tačiau atsakovas jo nurodytus faktus ir aplinkybes kvalifikavo netinkamai, todėl be pagrindo atsisakė suteikti pareiškėjui pabėgėlio statusą Lietuvos Respublikoje.

4. Departamento teiginiai, kad pareiškėjas pateikė prieglobsčio prašymą tik dėl to, kad išvengtų išsiuntimo į kilmės valstybę, yra nepagrįsti. Pareiškėjas Lietuvoje gyveno nuo (duomenys neskelbtini) turėdamas vizą ir leidimus gyventi ir būdamas Lietuvoje kitais pagrindais jautėsi saugus, todėl nesikreipė dėl tarptautinės apsaugos suteikimo.

5. Atsakovas Sprendime pasisakydamas dėl papildomos apsaugos (ne)suteikimo nurodė, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, prieglobsčio prašytojas nenurodė kitų kilmės valstybėje kylančių grėsmių. Tuo atveju, jeigu teismas konstatuotų, jog Departamentas pagrįstai nesuteikė pareiškėjui prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos nesuteikimo.

6. Pareiškėjas taip pat prašo patikrinti ir skundžiamo Sprendimo dalį, kuria jam atsisakyta suteikti papildomą apsaugą. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovo išvados dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo yra nepagrįstos.

7. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą ir nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui tarptautinės apsaugos, Sprendimo dalis dėl pareiškėjo išsiuntimo ir uždraudimo atvykti taip pat yra nepagrįsta. Departamentas nepagrįstai nesuteikė pareiškėjui galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos. Atsakovas nurodo, kad toks leidimas nėra suteikiamas, nes Pareiškėjas, panaikinus leidimą laikinai gyventi, Lietuvos Respublikoje pusmetį buvo neteisėtai, tad kyla Pareiškėjo pasislėpimo pavojus. Šie atsakovo argumentai yra nelogiški, kadangi pareiškėjas Lietuvos Respublikoje gyvena nuo (duomenys neskelbtini). Net ir panaikinus leidimą laikinai gyventi, pareiškėjas nesislėpė, nebėgo, valstybės institucijos žinojo, kur jis yra. Be to, pareiškėjas pats kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos jam suteikimo. Pareiškėjas yra oficialiai padavęs prašymą leisti sudaryti santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, tad akivaizdu, kad jo sąsajos su Lietuvos Respublika yra rimtos ir tvirtos. Nesuprantama atsakovo pozicija, kad egzistuoja pareiškėjo pasislėpimo pavojus, kadangi iš bylos faktinių aplinkybių tokių išvadų padaryti negalima.

8. Atsižvelgiant į 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse (toliau – ir Direktyva 2008/115/EB, Direktyva) reikalavimus ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) jurisprudenciją, manytina, kad taikant trečiųjų asmenų grąžinimo procedūrą valstybės narės turi teikti prioritetą savanoriškam asmens grįžimui prieš priverstinį grąžinimą ar kitų prievartos priemonių panaudojimą, nes visa asmens gražinimo procedūra, nesuteikus jam prieglobsčio, yra reguliuojama Europos Sąjungos teisėje įtvirtintu proporcingumo principu

9. Apibendrintina, kad atsakovas pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio suteikimo išnagrinėjo neišsamiai, neištyrė visų aplinkybių, tinkamai neįvertino pareiškėjo atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, todėl Sprendimas turėtų būti panaikintas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, o pareiškėjo prieglobsčio prašymas grąžintas Departamentui nagrinėti iš naujo.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.

4. Atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį ir atlikęs tyrimą, nustatė, jog pareiškėjas neatitinka reikalavimų suteikti prieglobstį pagal Įstatymo 86 ir 87 straipsnius, todėl Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas.

2. Pareiškėjo pasakojimas ir gresiantis persekiojimas nėra nulemtas jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų. Nei Įstatymas, nei Aprašas neįpareigoja Departamento rinkti bei vertinti informaciją visais prieglobsčio prašytojo pageidaujamais aspektais, o nagrinėjant prašymus suteikti prieglobstį vertinama ne bendra kilmės valstybės informacija, o individuali prieglobsčio prašytojo situacija kilmės valstybės informacijos kontekste.

3. Šiuo atveju duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo bei kad toks negalėjimas ar nenoras būtų nulemtas konvencinių priežasčių (dėl asmens rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų), pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas taip pat nepateikė daugiau jokių aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertintinos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste. Tyrimo metu nenustatyta faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodyti veiksmai. Atsižvelgus į tai, pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

4. Atmestini skundo argumentai, kad Departamentas nebendradarbiavo su pareiškėju. Iš pareiškėjo apklausų transkripcijų matyti, kad pareiškėjui buvo užduodami patikslinamieji klausimai, pareiškėjo apklausos buvo išsamios, detalios, apklausų pabaigoje pareiškėjo buvo klausiama dėl pasakojimo papildymo, patikslinimo. Be to, pareiškėjas ir su skundu daugiau nenurodė jokių aplinkybių, kurių Departamentas nebūtų įvertinęs. Pareiškėjas taip pat nenurodo jokių aplinkybių, kurios leistų kitaip įvertinti ginčijamo Sprendimo motyvus ar sudarytų pagrindą spręsti, kad priimant ginčijamą Sprendimą buvo pažeisti pareiškėjo nurodomi teisės aktų reikalavimai.

5. Nors pareiškėjas skunde nurodo, kad jam tarptautinės apsaugos poreikis egzistavo nuo pat atvykimo į Lietuvos Respubliką, tačiau, išskyrus deklaratyvius teiginius, nepateikia jokių svarių ir įtikinamų argumentų, kodėl, kai jis pirmą kartą atvyko į Lietuvos Respubliką, nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo. Šiuo aspektu pastebėtina, kad pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje darbo pagrindu 2023 m. rugsėjo 6 d. buvo panaikintas sprendimu Nr. 23S147231, t. y. jo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2023 m. rugsėjo 10 d. tapo neteisėtu, tačiau pareiškėjas prieglobsčio prašymą pateikė tik 2024 m. kovo 1 d. Pareiškėjas nepaaiškina, kodėl taip ilgai delsė pateikti prieglobsčio prašymą, o tokie veiksmai tik patvirtina, kad jis piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis. Be to, šios aplinkybės taip pat patvirtina, kad pareiškėjo veikla ir tikslas išvykus iš kilmės valstybės nebuvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – gauti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

6. Pareiškėjas 2 kartus buvo nuvykęs į kilmės valstybę: nuo 2020 m. gruodžio 29 d. iki 2021 m. gegužės 2 d. ir nuo 2022 m. gegužės 30 d. iki 2022 m. birželio 12 d., o 2024 m. lapkričio mėn. kreipėsi į (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikoje dėl pažymos apie turėtą teistumą / neteistumą kilmės valstybėje. Šios aplinkybės taip pat leidžia pagrįstai abejoti pareiškėjo patikimumu ir deklaruojamu tikslu – gauti prieglobstį. Tikėtina, jog asmuo, kuris pagrįstai patiria ar baiminasi patirti persekiojimą kilmės valstybėje, visais atvejais stengtųsi vengti kontakto su valstybės institucija, ypač kuomet persekiojimą vykdantis subjektas yra valstybinis, o tokie veiksmai (vyko į kilmės valstybę, kreipėsi į kilmės valstybės institucijas) parodo, kad pats pareiškėjas nemato grėsmės iš savo kilmės valstybės.

7. Priimant ginčijamą Sprendimą buvo įvertintos Įstatymo 128, 130 ir 133 straipsnių nuostatos bei nustatyta, kad priežasčių, dėl kurių pareiškėjas negeltų būti išsiųstas ar jam negalėtų būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką, nenustatyta. Tokių aplinkybių nepateikė ir pats pareiškėjas. Be to, buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės (prieglobsčio prašymas buvo išnagrinėtas skubos tvarka bei atmestas kaip nepagrįstas, turėti leidimai laikinai gyventi ir viza, neteisėtas buvimas Lietuvos Respublikoje, socialiniai, ekonominiai ir šeimyniniai ryšiai su Lietuvos Respublika, ketinimas sudaryti santuoką; kt.), taip pat buvo nustatyta, kad šeimyninių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturi, jo socialiniai ryšiai nėra ilgalaikiai bei jo integravimosi lygis į visuomenę yra pakankamai žemas (nemoka lietuvių kalbos, kalba (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) kalba).

8. Skundo teiginiai dėl galimybės savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos nesudarymo taip pat atmestini, kadangi pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, o prieglobsčio prašymą pateikė tik po 6 mėn., kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti jam prieglobstį, vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Įvertinus tai, kad pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir tai, kad jis ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS).

II. 5. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 17 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą.

6. Teismas nustatė šias reikšmingas aplinkybes:

1. Pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini), turėdamas Lietuvos Respublikos nacionalinę vizą (D), išduotą darbo pagrindu, galiojančią nuo 2020 m. sausio 27 d. iki 2021 m. sausio 23 d. Nuo 2021 m. sausio 28 d. pareiškėjas turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus taip pat darbo pagrindu. Departamentas 2023 m. rugsėjo 6 d. priėmė sprendimą Nr. 23S147231 panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, nes užsienietis pakeitė darbdavį be Departamento leidimo. Pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikos teritorijoje nuo 2023 m. rugsėjo 10 d. tapo neteisėtu, tačiau jis iš Lietuvos Respublikos neišvyko.

2. Pareiškėjas 2024 m. kovo 1 d. raštu pateikė prieglobsčio prašymą, kuriame nurodė, kad gimė (duomenys neskelbtini). Nuo (duomenys neskelbtini). Tiek tarnybos metu, tiek po jos jis buvo (duomenys neskelbtini).

3. Apklausų metu (2024 m. balandžio 24 d. ir 2024 m. gruodžio 3 d. bei 2024 m. gruodžio 10 d. telefoninio pokalbio metu) pareiškėjas patvirtino, kad gimė (duomenys neskelbtini). Nuo 1995 metų iki 1998 metų, t. y. 3 su puse metų tarnavo (duomenys neskelbtini). Dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių, materialinės padėties dirbo (duomenys neskelbtini). Iki išvykimo į Lietuvą apie 4 metus turėjo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas nurodė, kad jis iš kilmės valstybės išvyko dėl (duomenys neskelbtini).

4. Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, Departamentas 2024 m. gruodžio 22 d. priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė: 1) nesuteikti pareiškėjui pabėgėlio statuso; 2) nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos; 3) išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini); 4) uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo dienos; 5) įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 (dvejiems) metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos; 6) pareiškėjo išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) pavesti vykdyti Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

7. Teismas vadovavosi Įstatymo 86 ir 87 straipsniais, analizavo prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijus, apžvelgė aktualią teismų praktiką ir pažymėjo, kad galimas persekiojimas dėl kurių nors iš priežasčių, sudarančių pagrindą suteikti tarptautinę apsaugą, turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę.

8. Teismo vertinimu, persekiojimo grėsmę pareiškėjas siejo su: 1) (duomenys neskelbtini); 2) (duomenys neskelbtini) persekiojimu dėl (duomenys neskelbtini). Remdamasis bylos duomenimis, susijusiais su pareiškėjo atvykimu į Lietuvą, teisėtu buvimu joje ir leidimo laikinai gyventi panaikinimu, teismas nurodė, kad pareiškėjas iš kilmės valstybės išvyko ne dėl persekiojimo, o dėl ekonominių priežasčių.

9. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pasakojimo dalis dėl (duomenys neskelbtini), yra nedetali, nenuosekli ir prieštaringa – pareiškėjas nei apklausų metu, nei teismo posėdžio metu negalėjo nurodyti konkretaus fizinio asmens, kuriam (duomenys neskelbtini). Teismo įsitikinimu, pareiškėjo abstraktus nurodymas, jog (duomenys neskelbtini), nesudarė pagrindo išvadai, kad pareiškėjas kilmės valstybėje buvo persekiojamas privačių asmenų ir kad jam ateityje kilmės valstybėje dėl šių asmenų veiksmų gali kilti grėsmė. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas teismo posėdžio metu nurodė, jog jis pagalbos į valstybės kilmės valdžios institucijas dėl (duomenys neskelbtini) nesikreipė, be to, pareiškėjas savo prašyme dėl prieglobsčio suteikimo šios persekiojimo grėsmės nenurodė, o minėta grėsmė atsirado tik pareiškėjo apklausų metu Departamente. Buvo konstatuota, kad pareiškėjo pasakojimo trūkumai, jo prieštaringumas, vengimas atsakyti į klausimus leidžia abejoti pasakojimo tikrumu, todėl darė išvadą, kad atsakovas šio pareiškėjo pasakojimo pagrįstai nelaikė patikimu jo grėsmės kilmės valstybėje įrodymu.

10. Remiantis pareiškėjo pasakojimu, nebuvo nenustatytas konkretus persekiotojas, be to, pagal pasakojimą persekiotojas nepriskirtinas persekiotojų kategorijai, kuri nurodyta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, jis nėra valstybinis subjektas. Taip pat byloje nebuvo duomenų, pagrindžiančių prielaidą, jog kilmės valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti pareiškėjui apsaugos nuo tariamo persekiojimo.

11. Vertindamas pareiškėjo nurodytą valdžios atstovų persekiojimo grėsmę dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašyme suteikti prieglobstį eilutėje nurodė, kad jo gimtoji kalba – (duomenys neskelbtini), o kitos mokamos kalbos – (duomenys neskelbtini), t. y. (duomenys neskelbtini) tarp jų nebuvo. Buvo nustatyta, kad (duomenys neskelbtini), taigi, jis negalėjo dalyvauti kariniuose veiksmuose (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo pateikto karinio bilieto buvo nustatyta, kad pareiškėjas (duomenys neskelbtini). Įvertinęs nustatytas aplinkybes, o taip pat tai, jog pareiškėjas asmeniškai nurodė, kad jo rašytiniame prašyme suteikti prieglobstį nurodyta klaidinga informacija, teismas aplinkybes, kad pareiškėjas gimė (duomenys neskelbtini), moka (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nelaikė nustatytais faktais ir atmetė kaip neatitinkančias tikrovės (tai, kad įvyko klaida nurodant minėtas aplinkybes, pareiškėjas patvirtino ir teismo posėdžio metu). Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nenustatytą faktą atmetė pareiškėjo nurodytą grėsmę, kad pareiškėjas buvo valdžios institucijų persekiojamas dėl (duomenys neskelbtini).

12. Teismas apibendrino, kad prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Teismo vertinimu, atsakovas atliko išsamumų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo įvardinti motyvai, tokie kaip (duomenys neskelbtini), negali būti siejami su jo rase, religija, tautybe, priklausymu tam tikrai socialinei grupei arba politiniais įsitikinimais. Buvo konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas tais pačiais pagrindais pripažino, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėse jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas, t. y. pareiškėjas neatitiko papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

14. Teismas nurodė, kad Sprendime pateikta informacija apie padėtį (duomenys neskelbtini), kuri nebuvo ginčijama ir suponavo išvadą, kad beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta. Todėl teismas pripažino, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

15. Įvertinęs bylos duomenis, teismas pažymėjo, kad atsakovas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jo priimti, kontekste. Teismas atmetė skundo argumentą, kad atsakovas nebendradarbiavo su pareiškėju, kadangi nustatė, kad pareiškėjo apklausos buvo išsamios, detalios, sudaryta galimybė pareiškėjui papildyti pasakojimą. Teismas konstatavo, kad atsakovas, prieš priimdamas Sprendimą ėmėsi protingų priemonių išklausyti asmenį, tinkamai įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir, atsižvelgdamas į juos, surinko visą naujausią informaciją apie kilmės valstybę IR Aprašo reikalavimų nepažeidė.

16. Pasisakydamas dėl Sprendimo dalies, kuria pareiškėjas išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, teismas nurodė, kad bylos duomenimis pareiškėjas piktnaudžiavo migracinėmis procedūromis, t. y. Lietuvos Respublikoje buvo neteisėtai, o prieglobsčio prašymą pateikė tik po 6 mėnesių, kai jam buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi, todėl tikėtina, jog atsisakius suteikti jam prieglobstį bei vengdamas grąžinimo, jis gali pasislėpti. Teismas darė išvadą, kad pareiškėjui pagrįstai taikyta Direktyvos 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis bei nesuteiktas laikotarpis savanoriškai išvykti.

17. Teismo vertinimu, Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nurodytos aplinkybės neturi įtakos prieglobsčio prašytojo išsiuntimui iš Lietuvos Respublikos, kadangi pareiškėjui išduotas leidimas panaikintas, pareiškėjas neturi šeimyninių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kitų ryšių su Lietuvos Respublika. Įstatymo 130 straipsnio 1–2 ir 4 dalyse nurodytų priežasčių, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti prieglobsčio prašytoją iš Lietuvos Respublikos, taip pat nenustatyta.

18. Vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 2 dalimi ir Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtinta Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), įvertinęs tai, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, teismas pripažino, kad Sprendime nustatytas dvejų)metų draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis nuo pareiškėjo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nustatytą terminą.

19. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 15 punktą duomenys iš užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo (toliau – ir Nacionalinis sąrašas) teikiami centrinei SIS. Įvertinęs tai, kad prieglobsčio prašytojui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką dvejus metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, teismas sprendė, kad prieglobsčio prašytojo duomenys, vadovaujantis Taisyklių 15 punktu, iš Nacionalinio sąrašo pagrįstai pateikti SIS.

20. Teismas darė išvadą, kad Departamentas nustatė visas reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė pabėgėlio statuso bei papildomos apsaugos suteikimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą Sprendimą, kurio panaikinti remiantis skunde nurodytais motyvais nebuvo pagrindo. Nurodęs, kad atmeta pareiškėjo skundo reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, teismas atmetė ir išvestinį skundo reikalavimą įpareigoti atsakovo išnagrinėti pareiškėjo prieglobsčio prašymą iš naujo.

III. 21. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti skundą ir priteisti pareiškėjui patirtas bylinėjimosi išlaidas.

22. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Atsakovas tinkamai neatliko tyrimo, kaip nustatyta Įstatymo 83 straipsnyje ir Aprašo 99 punkte, nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos nebendradarbiavo su pareiškėju ir nesiekė išsiaiškinti visų su jo prieglobsčio prašymu susijusių argumentų, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą, o pirmosios instancijos teismas, palaikydamas atsakovo poziciją, kad pareiškėjas neatitinka tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijų, šių klaidų neištaisė.

2. Nesutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad pareiškėjas pasiprašė prieglobsčio tik vengdamas išsiuntimo į kilmės valstybę, kadangi pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) teisėtai gyveno Lietuvoje, jautėsi saugus, todėl nemanė, kad turėdamas kitą teisėtą pagrindą dar turi kreiptis ir dėl prieglobsčio jam suteikimo (nors tarptautinės apsaugos suteikimo pagrindai egzistavo nuo pat pareiškėjo atvykimo į Lietuvą).

3. Priešingai nei sprendė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, byloje neįrodyta, kad kyla pareiškėjo pasislėpimo pavojus – pareiškėjas net panaikinus leidimą gyventi nesislėpė nuo institucijų ir nebėgo, pats kreipėsi dėl tarptautinės apsaugos suteikimo, yra oficialiai padavęs prašymą leisti sudaryti santuoką su Lietuvos Respublikos piliete, todėl jo ryšiai su Lietuva yra rimti ir tvirti. Akcentuotina, kad pagal ESTT praktiką ir Direktyvos nuostatas kai nėra pagrindo manyti, jog tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti.

4. Priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, Departamentas neužtikrino savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos taikymo galimybės, kartu nepagrįstai uždrausdamas pareiškėjui atvykti į Lietuvą 2 metus ir įvesti informaciją į SIS (tinkamai neįvertindamas faktinių aplinkybių, apelianto sąsajų su Lietuva, rimto ketinimo susituokti su Lietuvos Respublikos piliete), o šių klaidų neištaisė ir pirmosios instancijos teismas. Kaip minėta, pareiškėjo prieglobsčio prašymas nebuvo tinkamai išnagrinėtas, neužtikrinus objektyvaus, išsamaus ir visapusiško tyrimo, tinkamai nevertinant pareiškėjo atitikties tarptautinės apsaugos suteikimo kriterijams, o vien tai, kad pareiškėjo prašymas išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, negali būti savaime pakankamu pagrindu pagrįsti priverstinio išsiuntimo reikalingumą.

23. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.

24. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti Departamento atsiliepime į pareiškėjo skundą. Departamento vertinimu, pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu, apeliaciniame skunde iš esmės nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų vertinant įrodymus ir tiriant bylos aplinkybes, o tiesiog pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 35. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo pareiškėjui atsisakyta suteikti prieglobstį (pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą), nuspręsta išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įtraukti perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi, teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjo reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje pagrįstumo

25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atsiliepimą į skundą, įvertinęs byloje esančius įrodymus, skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, spręsdamas, kad Departamentas pagrįstai ir teisėtai atsisakė suteikti pareiškėjui prieglobstį ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje, nes jis (pareiškėjas) neatitinka Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nustatytų kriterijų. Pirmosios instancijos taip pat sprendė, kad atsakovas pagrįstai ir teisėtai Sprendimu išsiuntė pareiškėją į kilmės valstybę, uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 metus ir įtraukė perspėjimą į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi.

26. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas tvirtina, kad jo prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas netinkamai ir paviršutiniškai, nesurinkus visos kilmės valstybės informacijos. Apeliantas akcentuoja, kad atsakovas nepagrįstai nesudarė galimybės jam savanoriškai išvykti ir klaidingai konstatavo, jog pareiškėjas gali pasislėpti. Atsakovas nepagrįstai uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvą 2 metus ir įvedė perspėjimą į SIS.

27. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Prieglobsčio suteikimo Lietuvos Respublikoje teisinius santykius reglamentuoja Įstatymo 86 ir 87 straipsniai.

29. Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

30. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymima, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir panašiai. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010, 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012, 2024 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-960-821/2024, 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1291-1047/2024). Pažymėtina, kad galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015, 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017, 2024 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1281-968/2024).

31. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

32. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas, vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą, taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

33. Teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjas prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš esmės grindė tuo, kad jis (duomenys neskelbtini).

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje pateiktą medžiagą ir ginčo šalių paaiškinimus, nenustatė pagrindo nesutikti su atsakovo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjo pasakojimas apie jam gresiantį persekiojimą nedetalus, grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, prieštaringas. Pareiškėjas nepateikė išsamių paaiškinimų ir objektyvių įrodymų, patvirtinančių jo teiginius apie (duomenys neskelbtini) nurodytais laikotarpiais. Pareiškėjas taip pat neįrodė, jog kilmės valstybėje (gyvenamojoje vietovėje) jam grėstų realus persekiojimas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, rimta grėsmė gyvybei ir sveikatai. Pažymėtina, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko teisėtai, Lietuvoje gyveno leidimo laikinai gyventi pagrindu, iki kreipimosi dėl tarptautinės apsaugos suteikimo lankėsi kilmės valstybėje. Nesant kitų prašymą suteikti prieglobstį pagrindžiančių argumentų, pripažintina, jog atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų, todėl jam teisėtai nesuteiktas pabėgėlio statusas. Bylos duomenų visuma sudaro pagrindą išvadai, kad pareiškėjo siekis likti Lietuvoje labiau susijęs su socialinėmis ir ekonominėmis priežastimis, o ne su tarptautinės apsaugos poreikiu. Apeliantas deklaratyviai teigdamas, kad atsakovas netinkamai išnagrinėjo jo prieglobsčio prašymą, iš esmės nenurodė, kokių reikšmingų ir individualių aplinkybių Departamentas nenagrinėjo.

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas, spręsdamas dėl papildomos apsaugos suteikimo pareiškėjui, taip pat pakankamai išsamiai išnagrinėjo susiklosčiusią situaciją kilmės valstybėje, pareiškėjo individualią situaciją ir nenustatė, kad pareiškėjas atitinka Įstatymo 87 straipsnyje išvardytas sąlygas, kurių pagrindu pareiškėjui galėtų būti suteikta papildoma apsauga. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad atsakovas nesurinko aktualios kilmės valstybės informacijos, pažymėtina, kad priešingai – iš Sprendimo turinio matyti, kad atsakovas atskleidė ir analizavo kilmės valstybės informaciją, rėmėsi oficialiais šaltiniais, šią informaciją susiejo su individualiomis pareiškėjo savybėmis, o apeliantas nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodo, kokios konkrečios kilmės valstybės atsakovas nerinko ar nevertino.

36. Konstatuotina, jog Departamento Sprendimo dalis, kuria pareiškėjo prašymas suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje netenkintas, yra teisėta, pagrįsta, pirmosios instancijos teismas padarė tinkamas išvadas šiuo aspektu ir apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo išvadų nepaneigia.

37. Vertindama Departamento Sprendimo dalį, kuria nuspręsta apeliantą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

38. Departamentas nustatė, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko (duomenys neskelbtini), turėdamas Lietuvos Respublikos galiojančią nacionalinę vizą, nuo 2021 m. sausio 28 d. turėjo leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, 2023 m. rugsėjo 6 d. buvo panaikintas išduotas jam leidimas laikinai gyventi, tačiau iš Lietuvos jis neišvyko, gyveno Lietuvoje neturėdamas dokumento, patvirtinančio jo teisinę padėtį Lietuvoje, prieglobsčio pasiprašė tik 2024 m. kovo 1 d., prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik siekdamas sutrikdyti grąžinimo į kilmės valstybę ir vengdamas grąžinimo.

39. Departamentas Sprendime nurodė, kad tikėtina, jog atsisakius suteikti užsieniečiui prieglobstį bei atsižvelgus į nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 38 p.), užsienietis gali pasislėpti.

40. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse apibrėžia grąžinimą kaip trečiosios šalies piliečio grįžimo procesą, prievolę grįžti vykdant savanoriškai arba priverstinai (3 str. 1 d. 3 p.). Pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, sprendimas grąžinti – tai administracinis ar teismo sprendimas ar aktas, kuriuo konstatuojama arba paskelbiama, kad trečiosios šalies piliečio buvimas yra neteisėtas, ir nustatoma ar nurodoma prievolė grįžti, o, pagal 5 punktą, išsiuntimas – priverstinis prievolės grįžti įvykdymas, tai yra fizinis išvežimas iš valstybės narės. Direktyvos 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad valstybės narės priima sprendimą grąžinti kiekvieno trečiosios šalies piliečio, neteisėtai esančio jų teritorijoje, atžvilgiu, nepažeisdamos 2–5 dalyse nurodytų išimčių, įskaitant reikalavimą tinkamai atsižvelgti į šeimos gyvenimą ir laikytis negrąžinimo principo (5 str.), o, pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės narės, atsižvelgdamos į asmenines, humanitarines ar kitas priežastis, bet kuriuo metu gali suteikti atskirą leidimą gyventi ar kitokį leidimą, suteikiantį teisę pasilikti neteisėtai jų teritorijoje esančiam trečiosios šalies piliečiui, tokiu atveju sprendimas grąžinti nepriimamas. Be to, pagal Direktyvos 7 straipsnio 4 dalį, jeigu esama pasislėpimo pavojaus, arba jei prašymas dėl teisėto buvimo buvo atmestas, kaip akivaizdžiai nepagrįstas ar melagingas, arba jei suinteresuotas asmuo kelia pavojų viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, valstybės narės gali nesuteikti laikotarpio savanoriškai išvykti arba gali suteikti trumpesnį nei septynių dienų laikotarpį.

41. Be to, Direktyvos preambulės 6 dalyje expressis verbis nurodyta, jog pagal bendruosius Europos Sąjungos teisės principus, sprendimai pagal šią direktyvą turėtų būti priimami dėl kiekvieno konkretaus atvejo atskirai ir vadovaujantis objektyviais kriterijais, t. y. nagrinėjant turėtų būti atsižvelgiama ne vien į neteisėto buvimo faktą. Direktyvos preambulės 10 dalyje nurodyta, kad kai nėra pagrindo manyti, kad tai galėtų pakenkti grąžinimo procedūros tikslui, savanoriškam grįžimui turėtų būti suteikiama pirmenybė priverstinio grąžinimo atžvilgiu ir turėtų būti suteikiamas laikotarpis savanoriškai išvykti.

42. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. spalio 17 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2332/2011 nurodė, kad, įvertinus aptartas Direktyvos nuostatas, galima daryti kelias išvadas. Pirma, net jei užsieniečio buvimas valstybės narės teritorijoje yra neteisėtas, nes jis neatitinka ar nebeatitinka joje taikomų buvimo trukmės sąlygų, Europos Sąjungos teisė neįtvirtina besąlyginio imperatyvo jį išsiųsti. Antra, sprendžiant klausimą dėl užsieniečio grąžinimo, kiekvienu konkrečiu atveju privalo būti įvertinamos visos reikšmingos faktinės aplinkybės, įskaitant asmenines priežastis, susijusias su asmens privataus ir šeimos gyvenimo apsauga, taip pat poreikiu užtikrinti nepilnamečių teisių apsaugą. Be to, aiškinant minėtas Direktyvos nuostatas darytina išvada, kad reikalavimas įvertinti visas reikšmingas faktines aplinkybes taikytinas ir priimant išsiuntimo sprendimą (Įstatymo atitikmuo – įpareigojimas išvykti), ir apsisprendžiant dėl išsiuntimo sprendimo vykdymo (Įstatymo atitikmuo – išsiuntimas). Atitinkamai Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos privalo būti aiškinamos, atsižvelgiant į pirmiau aptartą Europos Sąjungos teisės turinį.

43. Nagrinėjamu atveju Sprendimas buvo priimtas tyrimo metu neidentifikavus faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į kilmės šalį atveju prieglobsčio prašytojui (pareiškėjui) kiltų reali individualaus persekiojimo rizika, ir konstatavus, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies bei 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktų reikalavimų ir jam nesuteiktinas prieglobstis (pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga) Lietuvos Respublikoje.

44. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad pareiškėjas į Lietuvą iš kilmės valstybės atvyko teisėtai, joje gyveno leidimų laikinai gyventi pagrindu. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas, pasibaigus teisėtam pareiškėjo buvimui, buvo priėmęs sprendimą, kuriuo pareiškėjas buvo įpareigotas savanoriškai išvykti iš Lietuvos Respublikos (nurodoma prievolė grįžti), tačiau tokio nurodymo asmuo nevykdė.

45. Nors, kaip teisingai nurodė atsakovas, pareiškėjas panaikinus jo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje šioje valstybėje kurį laiką (apie 5 mėn.) gyveno neteisėtai ir delsė kreiptis į Lietuvos institucijas dėl savo teisinės padėties bei kad jo prašymas suteikti prieglobstį išnagrinėtas iš esmės skubos tvarka, tačiau, įvertinus bylos duomenų visumą, minėta aplinkybė savaime nepagrindžia, kad egzistuoja reali užsieniečio pasislėpimo galimybė, kad jis vengia kontakto su institucijomis, slapstosi ir pan. Pastebėtina ir tai, kad panaikinęs pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, Departamentas iki ginčijamo Sprendimo priėmimo nesprendė pareiškėjo grąžinimo į užsienio valstybę klausimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, aptartą teisinį reguliavimą, darytina išvada, kad atsakovas nepagrįstai Sprendimu išsiuntė pareiškėją iš Lietuvos Respublikos konstatavęs, jog esama pasislėpimo pavojaus ir nenustatęs pareiškėjui pareigos savanoriškai išvykti / grįžti į užsienio valstybę. Todėl aptariama Sprendimo dalis yra nepagrįsta ir naikintina.

46. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pripažinus, kad atsakovas be pakankamo pagrindo nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę, neliko teisinio pagrindo uždrausti pareiškėjui 2 metus atvykti į Lietuvos Respubliką. Kitų pagrindų, suponuojančių draudimą atvykti į Lietuvą, atsakovas nenustatė. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas keltų grėsmę nacionaliniam saugumui ar viešajai tvarkai. Įvertinus šias individualias aplinkybes, pripažintina, jog nėra pagrindo uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką.

47. Skundžiamu Sprendimu taip pat nuspręsta į SIS įtraukti perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo sprendimo priėmimo dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS priimtas vadovaujantis SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punktu ir Taisyklių 15 punktu.

48. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

49. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

50. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. (žr. 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

51. Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad nenustatytas pakankamas pagrindas išsiųsti pareiškėją (nenustačius laikotarpio savanoriškai išvykti), kaip ir nenustatytas pagrindas taikyti draudimą atvykti pareiškėjui pagal Įstatymo 133 straipsnio nuostatas. Sprendime nėra motyvų dėl įvesto perspėjimo į SIS proporcingumo. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi nelaikytina proporcinga, ji neatitinka SIS reglamento 21 ir 24 straipsnių reikalavimų ir yra naikintina.

52. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai iš dalies tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir panaikinti ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis, kuriomis pareiškėjas išsiunčiamas į kilmės valstybę, pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir į Šengeno informacinę sistemą įvestas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 2 metams nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, paliekant nepakeistą kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį.

53. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašė priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme – 450 Eur už apeliacinio skundo parengimą ir 11,25 Eur sumokėto žyminio mokesčio. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą, tarp jų – ir išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (ABTĮ 40 str. 5 d.). Iš dalies tenkinus pareiškėjo apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitus, spręstina, kad pareiškėjas įgijo teisę į dalį bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

54. Atsižvelgus į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 2 punkte nurodytus kriterijus, tenkintų reikalavimų dalį, pareiškėjui priteistina 230 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 ir 41 straipsniais, 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutaria :

Pareiškėjo T. B.(T. B.) apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimą pakeisti.

Pareiškėjo T. B.(T. B.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. gruodžio 22 d. sprendimo Nr. 24S2301369 2–4 punktus, kuriais išsiunčiamas T. B. į (duomenys neskelbtini), uždrausta T. B. atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvestas perspėjimas į SIS apie draudimą atvykti ir apsigyventi 2 metus nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

Kitą Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 17 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti T. B. (T. B.) iš Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 230 Eur (du šimtus trisdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė