2020-04-01 Nr. AB-6577-3-61-3-03267-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-938-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03267-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 7.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinių išmokų skyriaus (toliau – ir Skyrius) 2018 m. rugpjūčio 2 d. sprendimą Nr. 128906 „Dėl G. K. šalpos neįgalumo pensijos neskyrimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Skyrių paskaičiuoti ir paskirti jam šalpos neįgalumo pensiją nuo 2017 m. gegužės 4 d.; 3) iš Skyriaus valstybės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jam nustatytas tik 45 proc. darbingumo lygis. Pareiškėjui kreipusis į Skyrių dėl šalpos neįgalumo pensijos skyrimo buvo priimtas neobjektyvus ir neteisėtas Sprendimas. Pareiškėjui neįgalumas nustatytas 2017 m., todėl jis kreipėsi į Skyrių tam, kad jam būtų paskirta ir mokama šalpos neįgalumo pensija. Tačiau, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnį, kuriuo piliečiams laiduojama teisė gauti neįgalumo pensiją, pensija nebuvo paskirta, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas neturi pakankamo būtino valstybinio socialinio draudimo stažo, nes ilgą laiką praleido įkalinimo įstaigoje, kurioje jam darbas net nebuvo pasiūlytas, ir tik nuo 2018 m. liepos 10 d. yra paleistas į laisvę. Dėl objektyvios priežasties, t. y. dėl to, kad nuteistieji nėra draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu, pareiškėjas ir negali turėti reikiamo stažo. Lietuvos valstybė, įgyvendindama Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvenciją, yra įsipareigojusi užtikrinti neįgaliųjų lygias galimybes į pensijų išmokas ir programas. Dėl priimto ginčijamo Sprendimo pareiškėjas yra diskriminuojamas, jo teisę į socialinę apsaugą yra nepagrįstai apribota.

3. Pareiškėjas pateikė prašymą, kurio prašė teismo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d.) (toliau – ir Įstatymas) 5 straipsnio 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui.

4. Atsakovas Skyrius atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Skyrių su prašymu jam skirti šalpos neįgalumo pensiją ir kartu pateikė Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. spalio 24 d. darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 849. Įvertinus pateiktus dokumentus, buvo nustatyta, kad pareiškėjui nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2038 m. kovo 7 d. nustatytas 55 proc. netekto darbingumo lygis. Ši aplinkybė pagrindžia tai, kad pareiškėjas neatitinka sąlygų gauti šalpos neįgalumo pensiją (pareiškėjui nustatytas mažesnis nei 60 proc. netektas darbingumas), todėl šiuo pagrindu ir buvo priimtas Sprendimas, kuris yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjas painioja šalpos neįgalumo pensiją ir socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją. Ginčijamas Sprendimas niekaip nesusijęs su pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais dėl valstybinio socialinio draudimo stažo vertinimo. Valstybinio socialinio draudimo stažą vertina Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV), prieš skirdama socialinio draudimo netekto darbingumo pensiją, o ne Skyrius.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Sprendimo, kuriuo pareiškėjui neskirta šalpos neįgalumo pensija, teisingumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į Skyrių, prašydamas suteikti jam šalpos neįgalumo pensiją. Prie prašymo pareiškėjas Skyriui pateikė ir Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. spalio 24 d. darbingumo lygio pažymą DL-1 Nr. 849, iš kurios matyti, kad pareiškėjui nuo 2017 m. gegužės 4 d. iki 2038 m. balandžio 7 d. nustatytas 55 proc. netektas darbingumas. Išnagrinėjus pareiškėjo prašymą ir susipažinus su jo pateiktais dokumentais, priimtas Sprendimas, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui šalpos neįgalumo pensijos nuo 2017 m. gegužės 4 d., nes jam nustatytas 55 proc. netektas darbingumas, o šalpos neįgalumo pensija skiriama asmenims, kuriems nustatytas 60 proc. ir daugiau netektas darbingumas.

9. Teismas pabrėžė, kad šalpos neįgalumo pensiją turi teisę gauti asmenys, atitinkantys Įstatymo 5 straipsnio 1–5 punktuose įtvirtintus kriterijus. Pareiga įrodyti, kad nustatytus kriterijus asmuo atitinka, įtvirtinta asmeniui, teikiančiam prašymą ir su juo reikalingus dokumentus, kuriuos įvertina ir atitinkamą sprendimą, atitinkantį pagrindinius tokiam sprendimui keliamus reikalavimus, priima Skyrius. Kriterijai, nustatyti šalpos neįgalumo pensijai gauti, nesusiję su asmens valstybinio socialinio draudimo stažu, todėl pareiškėjo argumentai dėl jo valstybinio socialinio draudimo stažo yra nesusiję su ginčo dalyku. Ginčas iš esmės yra kilęs dėl Sprendimo, kuriuo Skyrius atsisakė pareiškėjui išmokėti šalpos pensiją. Iš byloje esančių rašytinių duomenų, ginčo šalių procesinių dokumentų turinio ir teismo posėdyje išdėstytų paaiškinimų matyti, kad pareiškėjas neginčija, jog jam nustatytas 55 proc. netektas darbingumas. Tai patvirtina ir rašytiniai bylos duomenys. Todėl teismas pripažino, kad Sprendime teisingai nurodyta, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 5 straipsnio 5 punkte įtvirtinto kriterijaus. Pareiškėjas neįrodinėja, kad atitinka kitus Įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintus kriterijus šalpos neįgalumo pensijai gauti. Atitinkamai kitų argumentų, pagrindžiančių, kodėl pareiškėjui turi būti skirta šalpos neįgalumo pensija, nei pareiškėjas, nei jo atstovas teismo posėdyje nenurodė. Atsižvelgęs į tai, kad bylos medžiaga patvirtina Skyriaus poziciją, kodėl pareiškėjui nėra suteikiama šalpos neįgalumo pensija, teismas neturėjo pagrindo naikinti ginčijamą Sprendimą. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad teismo posėdyje pareiškėjas pripažino, jog jam yra mokama piniginė socialinė parama. Skyriaus atstovas patvirtino, kad pareiškėjui mokama socialinė pašalpa. Todėl pareiškėjo argumentas, kad valstybė nėra patenkinusi jo gyvybiškai svarbių poreikių, neatitinka tikrovės. Esant tokioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

10. Teismas pažymėjo, kad bylos nagrinėjimo metu gautas pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išsiaiškinti, ar Įstatymo 5 straipsnio 5 punktas neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teikdamas prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą, kelia abejonę dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 punkto atitikimo Konstitucijos 52 straipsniui, kuriame įtvirtinta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais. Šiame kontekste aktualūs Konstitucinio Teismo nutarimai, kuriuose Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos nuostatas, yra išaiškinęs, kad įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, paisydamas Konstitucijos, pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti socialinės paramos teikimo modelį (žr. Konstitucinio Teismo 2005 m. vasario 7 d., 2008 m. balandžio 29 d. nutarimus), taip pat diskreciją pasirinkti pensijų sistemą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 26 d. nutarimą). Teismas, išnagrinėjęs bylos medžiagą, nustatytas bylos faktines aplinkybes, įvertinęs byloje kilusio ginčo pobūdį, byloje taikytinas teisės aktų nuostatas, atsižvelgęs į nurodytų Konstitucinio Teismo nutarimų turinį, sprendė, kad šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje nėra pagrindo manyti, jog dėl pareiškėjo iškeltų abejonių dėl Įstatymo 5 straipsnio 5 dalies neatitikimo Konstitucijai ir joje įtvirtintiems konstituciniams principams turi būti tenkinamas pareiškėjos prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą ir kreipiamasi į Konstitucinį Teismą. Todėl teismas pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkino.

11. Netenkinęs pareiškėjo skundo, teismas neturėjo pagrindo spręsti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų atlyginimo valstybei klausimą.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jo skundą; 2) priteisti bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai; 3) bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

13. Pareiškėjas prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka grindžia tuo, kad atsirado naujos aplinkybės, dėl kurių paaiškinimų pirmosios instancijos teisme jis negalėjo pateikti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas tinkamai nesivadovavo Konstitucijos 52 straipsniu, nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos. Teismas nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių (įrodymų), visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, tinkamai nemotyvavo sprendimo, dėl to neteisingai išnagrinėjo bylą. Pareiškėjas neturi minimalaus draudimo stažo valstybinio socialinio draudimo neįgalumo pensijai gauti, dėl to vienintelė galimybė gauti socialinę išmoką dėl neįgalumo yra neįgalumo šalpos pensija. Nesuteikiant pareiškėjui neįgalumo šalpos pensijos, pažeidžiama Konstitucija, nors šis aukščiausios galios teisės aktas imperatyviai reikalauja įstatymu nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad asmuo kuriam yra nustatytas invalidumas, neįgalumas, visais atvejais galėtų reikalauti teisingo neįgalumo pensijos mokėjimo ir tą neįgalumo pensiją gauti. Iš Konstitucijos neišplaukia, kad įstatymais galima nustatyti kokias nors išimtis, pagal kurias asmeniui neįgalumo pensija nemokama.

15. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju teismas turi kreiptis su prašymu į Konstitucinį Teismą, kad šis teismas spręstu, ar nustatytas teisinis reguliavimas (pvz. Įstatymo 5 str. 5 p.) neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir kitoms šiame teisės akte nustatytoms asmenų teisėms ir laisvėms. Pareiškėjo nuomone, jis yra diskriminuojamas, pažeidžiami Jungtinių Teisių neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio 1 dalis, 2 dalies b, c ir e punktai. Skundžiamas teismo sprendimas yra akivaizdžiai neteisėtas ir nepagrįstas.

16. Atsakovas Skyrius atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių argumentų, kurie sudarytų pagrindą abejoti skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumu ir teisingumu. Pareiškėjo prašymas teisme bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka yra nepagrįstas, nes pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, dėl to byla turėtų būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Dėl pareiškėjo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

19. Nors pareiškėjas pareiškė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tačiau pagrįstų argumentų, kurie būtų pagrindas tokį prašymą tenkinti, nepateikė. Pareiškėjas nedetalizuoja, kokios atsirado naujos aplinkybės, dėl kurių paaiškinimų bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis negalėjo pateikti Taip pat pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją. Be to, šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių pareiškėjo prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka netenkinamas ir byla išnagrinėta rašytinio proceso tvarka.

V. 20. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Skyriaus Sprendimo, kuriuo nuspręsta neskirti pareiškėjui jo prašomos šalpos neįgalumo pensijos, teisėtumo ir pagrįstumo bei įpareigojimo Skyrių paskaičiuoti ir paskirti pareiškėjui šalpos neįgalumo pensiją nuo 2017 m. gegužės 4 d.

21. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, t. y. pritaria jo atliktam nustatytų duomenų ir aplinkybių vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su teismo sprendimo motyvais (žr. šios nutarties II dalį), todėl jų nebekartoja, tačiau, atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

23. Ginčijamas Skyriaus Sprendimas atsisakyti pareiškėjui skirti šalpos neįgalumo pensiją pagrįstas Įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. gruodžio 31 d., t. y. galiojusi 2018 m. rugpjūčio 1 d. prašymo Nr. 112658 gauti šalpos išmoką pateikimo ir Sprendimo priėmimo metu) 5 straipsnio 5 punktu, pagal kurį teisę gauti šalpos neįgalumo pensiją turi asmenys, pripažinti nedarbingais ar iš dalies darbingais, netekusiais 60 procentų ir daugiau darbingumo <...>. Taigi ginčijamame Sprendime pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjui esant nedarbingam mažiau nei 60 proc. (ši aplinkybė neginčijama), jis neturi teisės į šalpos neįgalumo pensiją.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nustatytas teisinis reguliavimas (Įstatymo 5 str. 5 p.) prieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui (kuriame nustatyta, kad valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais), kitoms Konstitucijoje nustatytoms asmenų teisėms ir laisvėms bei Jungtinių Teisių neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio 1 dalies, 2 dalies b, c ir e punktų nuostatoms (pagal kurias šios konvencijos šalys imasi atitinkamų veiksmų (priemonių), kad užtikrintų ir skatintų teisės į pakankamą pragyvenimo lygį įgyvendinimą nediskriminuojant dėl neįgalumo).

25. Atsakydama į šiuos argumentus, teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas daugelyje savo nutarimų yra pabrėžęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia galimybės įstatyme nustatyti nevienodą teisinį reguliavimą tam tikrų asmens kategorijų, esančiose skirtingose padėtyse, atžvilgiu (žr., pvz., Konstitucinio Tesimo 1997 m. gegužės 6 d. nutarimą). Pilietinėje visuomenėje solidarumo principas nepaneigia asmeninės atsakomybės už savo likimą, todėl socialinės apsaugos teisinis reguliavimas turi būti toks, kad būtų sudarytos prielaidos ir paskatos kiekvienam visuomenės nariui pačiam pasirūpinti savo gerove, o ne pasikliauti vien valstybės laiduojama socialine apsauga. Asmens teisė į socialinę paramą ir apskritai į socialinę apsaugą interpretuotina atsižvelgiant į Konstitucijoje įtvirtintus socialinės darnos ir teisingumo imperatyvus, konstitucinius asmenų lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Asmeniui teikiama socialinė parama neturi virsti privilegija, ji neturi sudaryti prielaidų asmeniui pačiam nesiekti didesnių pajamų, savo pastangomis ieškoti galimybių užtikrinti sau ir savo šeimai žmogaus orumą atitinkančias gyvenimo sąlygas. Tad Konstitucija nedraudžia įstatymų leidėjui įstatymu nustatyti tokių socialinės paramos teikimo pagrindų ir sąlygų, socialinės paramos dydžių, kad būtų skatinamos kiekvieno asmens pastangos pagal išgales pirmiausia pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove ir prisidėti prie visos visuomenės gerovės (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 11 d., 2004 m. kovo 5 d., 2008 m. gruodžio 24 d., 2014 m. liepos 3 d. nutarimus). Taigi įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą ir nustatyti tokias socialinės paramos sąlygas ir pagrindus, kad jie skatintų kiekvieno asmens pagal jo turimas išgales pastangas pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2438-756/2017).

26. Atsižvelgus į minėtą Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra jokio pagrindo išvadai, kad Įstatymo 5 straipsnio 5 punktas yra nesuderinamas (prieštarauja) su Konstitucijos ir Jungtinių Teisių neįgaliųjų teisių konvencijos 28 straipsnio nuostatomis. Įstatymų leidėjas, priimdamas Įstatymą, be kita ko, Įstatymo 5 straipsnio 5 punktą, įgyvendino savo turimą plačią diskreciją diferencijuoti socialinę paramą ir nustatyti tokias socialinės paramos sąlygas ir pagrindus, kad jie skatintų ir kiekvieno asmens pagal jo turimas išgales pastangas pačiam pasirūpinti savo ir savo šeimos gerove. Pareiškėjas nepateikė jokių pagrįstų argumentų, kad minėtą diskreciją įstatymų leidėjas nagrinėjamu atveju įgyvendino netinkamai. Teisėjų kolegija pagrįstų argumentų tokiai išvadai taip pat neįžvelgia.

27. Vertinant Įstatymo 5 straipsnio 5 punkto kontekste individualią pareiškėjo situaciją, atsižvelgtina į byloje pateiktą Neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. spalio 24 d. išvadą Nr. DPS-480 „Dėl darbo pobūdžio ir sąlygų“ (b. l. 15). Remiantis minėta išvada, konstatuotina, kad pareiškėjas yra darbingo amžiaus, o jo galima darbinė veikla yra apribota tuo, kad: i) jis negali (duomenys neskelbtini); ii) jis negali (duomenys neskelbtini). Jokių kitų apribojimų pareiškėjo darbinei veiklai dėl jo turimo neįgalumo (nedarbingumo lygio) nenustatyta. Tad nors pareiškėjas turi tik 45 proc. darbingumo lygį, tačiau tai nepaneigia, kad pareiškėjas neturi galimybės dirbti tam tikrą darbą ir tokiu būtu uždirbti pajamas savo pragyvenimui, t. y. pareiškėjas negali atlikti tik darbinių funkcijų, kurias vykdant reikia (duomenys neskelbtini), tačiau kitokio pobūdžio darbą (duomenys neskelbtini) pareiškėjas gali atlikti. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad ginčijamu Sprendimu atsisakius skirti pareiškėjui šalpos neįgalumo pensiją Įstatymo 5 straipsnio 5 punkto pagrindu, būtų pažeidžiamos minėtos Konstitucijos ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos nuostatos.

28. Teisėjų kolegija neturi pagrindo vertinti ir kaip pagrįstų pareiškėjo argumentų, kad teismas nagrinėdamas bylą nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikos, kadangi šis argumentas yra išsamiau nepagrįstas, t. y. nepaaiškinta, būtent kokia Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota jurisprudencija teismas turėjo vadovautis, bet nesivadovavo. Šiuo aspektu taip pat pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas yra išaiškinęs, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (kurią taikydamas ir aiškindamas minėtas teismas ir formuoja savo praktiką) nenustato jokių apribojimų valstybei nustatyti ar nenustatyti socialinės apsaugos sistemos, konkrečių išmokų tipų ir dydžių pagal tokią sistemą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą byloje B. N. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 53080/13).

29. Pareiškėjas taip pat išreiškė poziciją, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų kreiptis į Konstitucinį Teismą, jog šis įvertintų, ar nustatytas teisinis reguliavimas (pvz. Įstatymo 5 str. 5 p.) neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui ir kitoms šiame teisės akte nustatytoms asmenų teisėms ir laisvėms.

30. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į šios nutarties 25 ir 26 punktuose išdėstytas nuostatas, konstatuoja, kad neturi jokio pagrindo vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi sustabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 5 straipsnio 5 punktas atitinka Konstitucijos nuostatas. Šioje byloje, vadovaujantis minėta ABTĮ 4 straipsnio 2 dalimi, nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą ir dėl kitų pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytų teisės aktų (kurių atitiktį Konstitucijai priskirta vertinti Konstituciniam Teismui (Konstitucijos 102 str. 1 d.) nuostatų atitikimo Konstitucijai, kadangi pareiškėjo įvardyti teisės aktai (jų nuostatos) šioje byloje netaikytini. Todėl šioje byloje į Konstitucinį Teismą nesikreipiama.

31. Apibendrindama tai, kad išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą atmesti pareiškėjo skundą, t. y. atmesti pareiškėjo reikalavimus panaikinti Skyriaus Sprendimą ir įpareigoti Skyrių paskaičiuoti ir paskirti jam šalpos neįgalumo pensiją nuo 2017 m. gegužės 4 d. Skundžiamo teismo sprendimo nėra pagrindo keisti ar naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, nėra pagrindo tenkinti ir prašymo dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo išlaidų atlyginimo valstybei (ABTĮ 42 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė