2013-05-07 Nr. AB-1593-3-61-3-02078-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A143-56/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02078-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 10.8.2; 37.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „Baltspeda International“ skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Vilniaus teritorinei muitinei dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas UAB „Baltspeda International“ (toliau – pareiškėjas, apeliantas) kreipėsi su skundu (b. l. 1–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti: 1) trečiojo suinteresuoto asmens Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir trečiasis suinteresuotas asmuo) 2012 m. kovo 1 d. sprendimą Nr. 18KP-20-132, kuriuo procedūros vykdytojui UAB „Baltspeda International“ už neįvykdytą muitinio tranzito procedūrą pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B72A09 įregistruota 2 970 Lt muito, 6 861 Lt pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) ir 1 064 Lt delspinigių mokestinė prievolė bei paskirta 983 Lt bauda; 2) atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – atsakovas, Muitinės departamentas) 2012 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1A-137, kuriuo patvirtintas Vilniaus teritorinės muitinės 2012 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 18KP-20-132; 3) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Mokestinių ginčų komisija) 2012 m. liepos 16 d. sprendimą Nr. S-113(7-90/2012), kuriuo patvirtintas Muitinės departamento 2012 m. vasario 24 d. sprendimas Nr. 1A-137.

Pareiškėjas nurodė, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Pažymėjo, kad automobilį „Mercedes Benz CLK320“, kėbulo Nr. WDBTK65G34T021038, pardavė Rusijos Federacijos pilietei Z. N., kuri, įsigydama automobilį, įgijo ir pareigą jį išgabenti iš Bendrijos muitų teritorijos. Paminėta Rusijos Federacijos pilietė tranzito procedūrą, vykdytą pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR4000011B72A09, užbaigė 2010 m. spalio 2 d. Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste, o tai pagal 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – Bendrijos muitinės kodeksas), 96 straipsnį reiškia, kad procedūros vykdytojas įvykdė visus jam keliamus reikalavimus. Teigė, kad neturi galimybių stebėti ir kontroliuoti tolimesnio transporto priemonės judėjimo po to, kai ši parduodama tretiesiems asmenims. Remiantis teisėtų lūkesčių principu, jam negali atsirasti atsakomybė dėl trečiųjų asmenų neteisėtų veiksmų. Paminėta Rusijos Federacijos pilietė bei muitinės pareigūnai, įforminę tranzito procedūros užbaigimą, nebuvo apklausti kaip liudytojai. Vilniaus teritorinės muitinės išvada, kad automobiliui tranzito procedūra fiktyviai užbaigta, yra nepagrįsta, grindžiama netinkamu įrodymų vertinimu. Vilniaus teritorinė muitinė kruopščiai nepatikrino informacijos dėl automobilio išvežimo. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimas grindžiamas prielaidomis, todėl neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimų. Pareiškėjas nurodė, kad parengė ir pateikė visus dokumentus, reikalingus procedūros užbaigimui, todėl procedūra negali būti pripažinta fiktyviai užbaigta. Pažymėjo, kad tik įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu tranzito deklaracija gali būti pripažinta negaliojančia ir konstatuota atsiradusi mokestinė prievolė muitinei. Pareiškėjo vertinimu, iki bus baigtas ikiteisminis tyrimas, nėra galimybės spręsti dėl tranzito deklaracijos pripažinimo negaliojančia ir dėl atsiradusios mokestinės prievolės pagal MRN 10LTVR400011B72A09 (2010 m. rugsėjo 27 d.), nes priešingu atveju bus pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Atsakovas atsiliepimu į skundą (b. l. 40–42) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio 2 dalyje nurodytų įrodymų, patvirtinančių, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos. Iš Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. rašto Nr. 24-0/2199 bei Muitinės kriminalinės tarnybos pateiktos informacijos buvo nustatyta, kad tranzitu gabenta prekė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją realiai išgabenta nebuvo. Pažymėjo, jog tai, kad tranzitu gabentas lengvasis automobilis „Mercedes Benz CLK320“ buvo parduotas Rusijos pilietei, neeliminuoja pareiškėjo, kaip procedūros vykdytojo, atsakomybės už tinkamą Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros užbaigimą. Atsakovas, remdamasis Europos Teisingumo Teismo 2008 m. balandžio 3 d. sprendimu byloje Nr. 230/06, konstatavo, kad tranzito procedūros vykdytojas yra laikomas skolininku net ir tuo atveju, jei tranzito procedūros pažeidimą sudaro sukčiavimo veiksmai, kuriuos atliekant jis nedalyvavo. Pareiškėjas turėjo įvertinti riziką, ar tapdamas procedūros vykdytoju galės įvykdyti įsipareigojimus muitinei, susijusius su Bendrijos tranzito procedūra, ir nustatyta tvarka pateikti prekes ir atitinkamus dokumentus paskirties muitinės įstaigai. Pareiškėjas patenka į Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalyje nustatytą skolininkų ratą. Atsakovas nustatė, kad pareiškėjas, vykdydamas tranzito procedūrą, faktiškai nepristatė prekės į paskirties muitinės įstaigą, dėl to automobilis liko Bendrijos teritorijoje. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, neatsižvelgiant į tai, baigtas ikiteisminis tyrimas, ar – ne, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Atsakovo vertinimu, pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauką ir pagrįstai jam įregistruota importo mokesčių skola muitinei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į skundą (b. l. 37–39) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad transporto priemonė „Mercedes Benz“, kuri turėjo būti gabenama su paminėta tranzito deklaracija, nebuvo pateikta paskirties muitinės įstaigai, kaip to reikalauja Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnio nuostatos. Nesutiko su pareiškėjo nuomone, kad duomenys apie automobilio išgabenimą iš Bendrijos muitų teritorijos yra prieštaringi. Elektroninės žymos MCC/ECN sistemoje tikrumą paneigia Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus atliktas tyrimas ir Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-09/2199, atskleidžiantys, kad, Valstybės sienos apsaugos tarnybos sistemos duomenimis, pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B72A09 gabenta transporto priemonė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo išvežta. Vilniaus teritorinė muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Kadangi mokestinė prievolė apskaičiuota pagrįstai, tai apskaičiuoti delspinigiai bei paskirta bauda atitinka teisės aktų reikalavimus. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, skundžiami sprendimai priimti išnagrinėjus ir įvertinus visus turimus įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus, todėl naikinti jų pagrindo nėra.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 25 d. sprendimu (b. l. 63–68) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad byloje kilęs ginčas dėl pareiškėjui įregistruotos skolos muitinei: 2 970 Lt muito, 6 861 Lt importo PVM, 1 064 Lt PVM delspinigių ir 983 Lt baudos teisėtumo ir pagrįstumo. Pareiškėjui skola muitinei įregistruota dėl neįvykdytos Bendrijos/bendrosios tranzito procedūros pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B72A09. Pareiškėjas teigė, kad tranzito procedūra buvo baigta 2010 m. spalio 2 d. Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio poste, ir jis savo prievoles pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnį įvykdė.

Teismas, vadovaudamasis Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsniu, 96 straipsnio 1, 2 dalimis, pažymėjo, jog procedūros vykdytojas visais atvejais yra atsakingas už skolą muitinei, kuri atsirado dėl šios procedūros nuostatų nesilaikymo, neatsižvelgiant į tai, ar jis yra gabenamos prekės savininkas. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo tranzito procedūros vykdytojas ir būtent jis yra atsakingas už skolos muitinei atsiradimą, todėl teiginius, kad pareiškėjas savo prievoles pagal Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnį yra įvykdęs tinkamai, atmetė kaip nepagrįstus.

Vertindamas, ar pagrįstai pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei, teismas nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį importo skola muitinei atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes, o skolininku taip pat pripažįstamas asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos muitinės procedūros taikymu (Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d. 4 įtr.). Šio straipsnio 3 dalyje yra pateiktas skolininkų ratas, į kurį kaip asmuo, turėjęs vykdyti prievoles, susijusias su prekėms įformintos Bendrijos tranzito procedūros taikymu, patenka ir pareiškėjas (Bendrijos muitinės kodekso 203 str. 3 d. 4 įtr.).

Europos Teisingumo Teismas bylose Nr. C-66/99, Nr. C-371/99, Nr. C-337/01, Nr. C-300/03, Nr. C-230/06 yra konstatavęs, kad importo skola muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 1 dalį atsiranda neteisėtai paimant iš muitinės priežiūros importo muitais apmokestinamas prekes. Taip yra tuomet, kai prekių siunta, kuriai buvo įforminta išorinio Bendrijos tranzito procedūra, nebuvo pristatyta paskirties įstaigai. Kadangi pareiškėjas, vykdydamas tranzito procedūrą, faktiškai nepristatė prekės į paskirties muitinės įstaigą, dėl to automobilis liko Bendrijos muitų teritorijoje, tai atitinka anksčiau pacituotą Europos Teisingumo Teismo suformuluotą prekių paėmimo iš muitinės priežiūros sąvoką, todėl pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauką.

Teismas pažymėjo, jog pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 2 dalį skola muitinei atsiranda prekių paėmimo iš muitinės priežiūros momentu. Teismas sutiko su Vilniaus teritorinės muitinės vertinimu, kad 2010 m. spalio 2 d. fiktyviai buvo užbaigta tranzito procedūra, todėl 2010 m. spalio 2 d. pagrįstai pripažinta skolos atsiradimo muitinei diena. Teismas nustatė, kad pareiškėjas teigė, jog atliekamas ikiteisminis tyrimas dėl galimo automobilio „Mercedes Benz CLK320“ fiktyvaus įvežimo iš Europos Bendrijos muitų teritorijos pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR4000011B72A09, todėl tik baigus ikiteisminį tyrimą galima pripažinti tranzito deklaraciją negaliojančia, nes priešingu atveju bus pažeistas nekaltumo prezumpcijos principas.

Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A3-689/2007, 2007 m. gegužės 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A6-238/2007, 2008 m. vasario 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-59/2008, 2009 m. balandžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-521/2009, padarė išvadą, kad, nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, neatsižvelgiant į tai, baigtas ar – ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei.

Pareiškėjui taikyta mokestinė atsakomybė, kuria siekiama įpareigoti jį sumokėti mokesčius bei su jais susijusias sumas, būtent pagal mokesčių teisę. Teismas, be to, nurodė, kad, pareiškėjo teigimu, Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta. Teismas įvertino 1993 m. liepos 2 d. Komisijos reglamento (EEB) Nr. 2454/93, išdėstančio Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą, įgyvendinimo nuostatas (toliau – Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatos), 366 straipsnį. Teismas padarė išvadą, kad Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje pateiktas įrodymų sąrašas yra baigtinis, šiame straipsnyje nėra nustatytų jokių išimčių, taigi ir jokie kiti įrodymai, kurie neatitinka pacituotoje normoje nustatytų reikalavimų, Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu negali būti pripažinti tinkamais įrodymais, pripažįstant, jog Bendrijos tranzito procedūra buvo užbaigta.

Pareiškėjas nepateikė Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje nurodytų įrodymų, patvirtinančių, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos. Byloje surinkti įrodymai: Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-0/2199 bei Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija patvirtina, kad tranzitu gabenta prekė per Kybartų pasienio postą į Rusijos Federaciją nebuvo realiai išgabenta. Pareiškėjas ir teismui nepateikė šiuos įrodymus paneigiančių duomenų, todėl teismas neturėjo pagrindo abejoti tyrimo metu surinktų duomenų tikrumu ir negalėjo jų vertinti kitaip nei vertino Vilniaus teritorinė muitinė, Muitinės departamentas ir Mokestinių ginčų komisija, priimdami skundžiamus sprendimus.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas iš esmės skundą grindė tais pačiais argumentais, kaip ir teikdamas skundą Mokestinių ginčų komisijai bei Muitinės departamentui. Tiek Muitinės departamentas, tiek Mokestinių ginčų komisija detaliai įvertino pareiškėjo skunde išdėstytas aplinkybes, taigi teismas neturėjo pagrindo jų vertinti kitaip. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauką ir pagrįstai jam įregistruota skola muitinei.

Teismas akcentavo, kad byloje nustatyta, jog tranzito procedūra nebuvo užbaigta, pareiškėjas buvo šios procedūros vykdytojas ir jis teisėtai pripažintas skolininku, todėl Vilniaus teritorinė muitinė pagrįstai, vadovaudamasi Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu bei Mokesčių administravimo įstatymo 139 ir 140 straipsniais, pareiškėjui pripažino mokestinę prievolę, apskaičiavo delspinigius ir paskyrė 10 procentų dydžio baudą. Taigi skundžiami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo jų naikinti, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 72–77) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Automobilis pasiekė paskirties muitinės įstaigą – Kybartų kelio postą. Byloje dėl to ginčo nėra. Įrodinėdamas tranzito procedūrų teisėtumą, privalo įrodyti tik tai, kad pateikė transporto priemonę paskirties muitinės įstaigai. Taigi automobiliui pasiekus paskirties įstaigą pagal tranzito deklaraciją MRN 10LTVR400011B72A09, sutvarkius tranzito dokumentus, automobilis paliko Europos Bendrijos muitų teritoriją tranzito deklaracijoje numatytomis sąlygomis, o jis įvykdė visas deklaranto pareigas pagal paminėtą tranzito deklaraciją ir įgyvendino Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Tokių veiksmų teisėtumą patvirtina ir teismų praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P1-32/2005). Reikalavimas pateikti įrodymus, kad automobilis buvo įvežtas į Rusijos Federaciją, Kaliningrado sritį, yra nepagrįstas, nes Rusijos Federacija pagal deklaraciją nebuvo paskirties įstaiga. Po perdavimo ir Europos Bendrijos muitų procedūros užbaigimo negalėjo kontroliuoti tolesnio automobilio įvežimo/išvežimo procedūrų ir tinkamo muitinės dokumentų užpildymo Kaliningrado srityje. Įrodžius, kad prekės nustatyta tvarka buvo pateiktos paskirties muitinės įstaigai, įrodinėti prekių išvežimo iš Lietuvos Respublikos muitų teritorijos fakto nebereikia, kadangi įsipareigojimų, susijusių su muitinio tranzito procedūros taikymu, tinkamas įvykdymas panaikina pareiškėjo prievolę mokėti importo mokesčius.

2. Teismas neturėjo teisės remtis vien tik Muitinės kriminalinės tarnybos Kauno skyriaus 2011 m. sausio 26 d. raštu Nr. 16T-7.34/21-178 ir šio rašto pagrindu priimtais sprendimais, kad transporto priemonė nebuvo išvežta iš Europos Bendrijos muitų teritorijos. Byloje turėjo būti vertinama aplinkybių visuma (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 str. 6 d.). Duomenų, kad paminėtas ikiteisminis tyrimas buvo baigtas, kad būtų iškelta baudžiamoji byla, nėra. Yra atliekamas tyrimas, kurio metu ieškoma įrodymų ir informacijos. Ikiteisminio tyrimo rezultatai (ir jo pagrindu iškeltos baudžiamosios bylos, jei tokia byla bus iškelta, rezultatai) gali turėti lemiamos reikšmės šios administracinės bylos teisingam išsprendimui. Teismas nesustabdė nagrinėjamos bylos. Byloje nebuvo išsamaus, visapusiško ir objektyvaus aplinkybių išnagrinėjimo. Tokie teismo veiksmai prieštarauja ir suformuotai administracinių teismų praktikai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-891/2009).

3. Byloje buvo iš esmės netinkamai aiškinama ir taikoma Bendrijos muitinės kodekso 92 straipsnio 1 dalis (ABTĮ 143 str.). ABTĮ 86 straipsnio 1, 2 dalių, 57 straipsnio 6 dalies pažeidimai yra esminiai. Dėl jų buvo priimtas neteisėtas ir nepagrįstas sprendimas, kuris naikintinas apeliacine tvarka (ABTĮ 142 str., 140 str. 1 d. 4 p.). Padaryti pažeidimai yra šiurkštūs ir esminiai, dėl jų proceso pirmosios instancijos teisme iš esmės nebuvo. Ištaisyti šių pažeidimų apeliacinės instancijos teisme neįmanoma. Vadovaujantis ABTĮ 141 straipsnio 1, 2 punktais, apskųstą teismo sprendimą būtina panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 90–92) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas nurodo, kad ginčo automobilis nebuvo pateiktas paskirties muitinės įstaigai, o žyma muitinės elektroninėje sistemoje MCC/ECN apie tranzito procedūros užbaigimą yra fiktyvi. Tai, kad prekė nebuvo pristatyta paskirties muitinės įstaigai, įrodo Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. oficialus atsakymas Nr. 24-09/2199. Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 370 straipsnio 1 dalyje numatytas pranešimas nelaikomas 365 straipsnio 2 dalyje nurodyto procedūros užbaigimo įrodymu. Pareiškėjas nepateikė muitinei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnyje nurodytų įrodymų, patvirtinančių, jog prekė yra išvežta iš Bendrijos muitų teritorijos. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros faktą, neatsižvelgiant į tai, baigtas ar – ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Pareiškėjas pagrįstai pripažintas skolininku muitinei pagal Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio 3 dalies 4 įtrauką ir pagrįstai jam įregistruota importo mokesčių skola muitinei.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 86–89) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad transporto priemonė nebuvo pateikta paskirties įstaigai, nes elektroninė žyma kompiuterinėje sistemoje yra fiktyvi. Pagal paminėtą deklaraciją Rusijos Federacija negali būti muitinės paskirties įstaiga, bet yra prekę importuojanti šalis. Šiuo atveju nustatyti, ar tranzito procedūra užbaigta, galima tik įvertinus muitinės surinktų įrodymų visumą. Po atlikto tyrimo, išaiškėjus naujoms aplinkybėms, muitinė pagrįstai pareikalavo pateikti dokumentus, numatytus Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje. Tokie įrodymai muitinei nebuvo pateikti. Įrašas apie prekės pateikimą muitinės paskirties įstaigai neįrodo prekės pateikimo fakto (Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 370 str. 1 d.). Apelianto argumentus apie tinkamą muitinės procedūros atlikimą paneigia muitinės institucijų surinkti įrodymai. Pareiškėjas yra tranzito procedūros vykdytojas, todėl yra atsakingas už prievolių, numatytų Bendrijos muitinės kodekso 96 straipsnyje, atlikimą ir mokestinių prievolių sumokėjimą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-521/2009. Nustačius prekių paėmimo iš muitinės priežiūros pažeidimo faktą, neatsižvelgiant į tai, baigtas ar – ne ikiteisminis tyrimas, privaloma apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Pabrėžia, kad muitinė, apskaičiuodama mokestines prievoles ir skirdama baudą, griežtai laikėsi Europos Bendrijos ir nacionalinių teisės aktų reikalavimų. Teismo sprendimas priimtas išnagrinėjus ir įvertinus visas aplinkybes ir įrodymus bei teisingai pritaikius teisės aktus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje neginčijamai nustatytos šios Bendrijos muitinės kodekso bei Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų taikymo požiūriu bylai reikšmingos aplinkybės:

1) pagal 2010 m. spalio 2 d. pareiškėjo įformintą deklaraciją MRN 10LTVR400011B72A09 pareiškėjas vykdė krovinio (aukščiau paminėto automobilio „Mercedes Benz CLK320“) išorinio Bendrijos tranzito procedūrą (t. y. Bendrijos muitinės kodekso 96 str. taikymo prasme buvo šios procedūros vykdytojas) ir iki 2010 m. spalio 2 d. buvo įsipareigojęs (atsakingas) pristatyti nurodytą krovinį paskirties muitinės įstaigai – Kauno teritorinės muitinės Kybartų kelio postui;

2) nurodytas krovinys paties pareiškėjo nebuvo pristatytas minėtai paskirties muitinės įstaigai (pareiškėjo teigimu, tai padarė paminėtą automobilį iš jo pirkusi Rusijos Federacijos pilietė Z. N., kuri, įsigydama automobilį, įgijo ir pareigą išgabenti šį automobilį iš Bendrijos muitų teritorijos).

Išvardintos faktinės (pažymėtina, kad šalių nekvestionuojamos) bylos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjas, būdamas atsakingas už paminėtos išorinio tranzito procedūros tinkamą užbaigimą (nurodyto automobilio pristatymą paskirties muitinės įstaigai), šios savo pareigos neįvykdė taip, kaip tai nustatyta Bendrijos muitinės kodekso 92 ir 96 straipsniuose. Todėl muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 203 straipsnio nuostatomis, pagrįstai užfiksavo skolos muitinei atsiradimo faktą bei pripažino, kad būtent pareiškėjas yra muitinės skolininkas. Pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu nurodyti argumentai bei padarytos nuorodos į atitinkamą Europos Teisingumo Teismo formuojamą teismų praktiką kolegijos pripažinti pagrįstais ir teisingais.

Pasisakydama dėl pareiškėjo nurodytų įrodymų, pagal jį tariamai patvirtinančių nurodytos išorinio tranzito procedūros užbaigimo faktą, kolegija pažymi, kad pareiškėjo pateikti įrodymai leistinumo aspektu neatitinka Bendrijos muitinės kodekso įgyvendinimo nuostatų 366 straipsnio 2 dalyje (pažymėtina, kad baigtinio sąrašo pateikimo būdu) nustatytų įrodymų, patvirtinančių šios tranzito procedūros užbaigimo faktą. Priešingai, muitinės gauti ir pirmosios instancijos teismo aptarti įrodymai (Rusijos Federacijos muitinės tarnybos 2011 m. balandžio 19 d. raštas Nr. 24-0/2199 bei Muitinės kriminalinės tarnybos pateikta informacija) šį faktą paneigia.

Atsižvelgdama į nurodytus argumentus, kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo nurodytais argumentais ir jų nekartodama, pritaria teismo padarytai išvadai, kad pareiškėjo skundžiami muitinės sprendimai teisės taikymo ir fakto nustatymo prasme yra teisingi ir pagrįsti.

Taigi konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas yra teisingas ir pagrįstas (ABTĮ 86 str.).

Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys