2017-04-19 Nr. AB-8593-3-61-3-04628-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-960-525/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04628-2015-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. L. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Skunde nurodė, kad nuo 2008 m. sausio 30 d. iki 2009 m. sausio 30 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K kamerose Nr. 106, Nr. 132, Nr. 197, Nr. 200, Nr. 287, Nr. 289, Nr. 296 ir Nr. 305. Dėl kilnojimo iš vienos kameros į kitą pareiškėjas patyrė nepatogumų. 7,8 kv. m Lukiškių TI-K kamerose visada buvo laikomi keturi asmenys, jose yra po keturias lovas, taigi vienam asmeniui nebuvo skiriama pakankamai kamerų ploto. Nurodė, jog lovos, ant kurių pareiškėjas praleisdavo didžiąją laiko dalį, buvo pasenusios ir netinkamos ant jų ilsėtis bei miegoti. Lukiškių TI-K kamerose buvo tarakonų, o į prašymus dezinfekuoti patalpas administracija reaguodavo. Lukiškių TI-K kamerose nebuvo užtikrinamas tinkamas apšvietimas ir vėdinimas. Tualetas nebuvo atskirtas nuo gyvenamųjų patalpų, todėl buvo matomas gamtinių reikalų atlikimas, o kamerose tvyrojo nemalonūs kvapai. Nusiprausti duše buvo leidžiama 15 minučių ir tik kartą per savaitę. Pažymėjo, kad Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoguose, sienų bei elektros laidų ir šiluminių trasų izoliacijoje buvo uždraustos medžiagos asbesto. Dalis Lukiškių TI-K kamerų sienų ir lubų buvo pažeistos pelėsio. Nurodyti pažeidimai buvo nuolatiniai. Kalinamas tokiomis sąlygomis, pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, pasireiškusius baime, nerimu, emocine depresija, pažeminimu, stresu ir kitais nepatogumais; sutriko pareiškėjo miegas, jis pasidarė agresyvus ir dirglus, sumažėjo bendravimo galimybės. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų tarp asmenų kildavo net fizinio pobūdžio konfliktų. Prašė jo atžvilgiu netaikyti senaties termino, kadangi jo nuomone, senaties terminas turi būti pradedamas skaičiuoti nuo bausmės atlikimo pabaigos, o jis bausmės dar nėra atlikęs. Be to, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis nurodo, kad senaties terminas negali būti taikomas asmenims, prieš kuriems taikomos nežmogiškos sąlygos.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas (toliau – ir atsakovas, Lukiškių TI-K) atsiliepime į skundą su jame nurodytais argumentais nesutiko, pareiškėjo reikalavimams prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 5 d. Jam tekęs plotas kamerose ne visuomet neatitiko minimalių ploto reikalavimų, tačiau įstaiga stengėsi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat sudarė galimybes naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsiliepime nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus. Atsiradus galimybei, nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, perkeliami į laisvesnes kameras. Atsakovas pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą laiko nesąžiningu noru pasipelnyti valstybės sąskaita.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir teismas, pirmos instancijos teismas) 2016 m. kovo 17 d. sprendimu (b. l. 86-90) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K. Pareiškėjas laikotarpyje nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 5 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, tačiau į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi tik 2015 m. rugsėjo 21 d. (spaudas ant voko). Teismas priėjo išvados, kad pareiškėjas visą jo nurodytą kalinimo laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, jog jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. rugsėjo 21 d. Atsižvelgiant į tai, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą senaties terminą. Nurodė, kad byloje nebuvo jokių įrodymų, kurie būtų patvirtinę, jog pareiškėjas būtų sirgęs, ar kas nors būtų atėmęs jam galimybę anksčiau kreiptis į teismą. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas nusprendė, kad nebuvo pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (b. l. 96) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą ir bylą nagrinėti ir esmės.

Apeliacinis skundas grindžiamas tuo, jog pareiškėjo manymu senaties terminas negalėjo būti taikomas asmenims prieš kuriuos buvo naudojamos nežmoniškos sąlygos, žeminamas jų orumas.

Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 101-104), kuriuo prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pažymi, kad pareiškėjas, nepagrįstai ilgai manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė.

Lukiškių TI-K nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos atlyginimo įkalinimo įstaigoje.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog senaties terminas negalėjo būti taikomas asmenims prieš kuriuos buvo naudojamos nežmoniškos sąlygos, žeminamas jų orumas.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją gali taikyti.

Pareiškėjas siekia, neturtinės žalos atlyginimo už jo laikymą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2009 m. sausio 30 d. Lukiškių TI-K pateikė duomenis, kurie patvirtina jog pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008 m. vasario 1 d. iki 2009 m. vasario 5 d. (b. l. 10-12). Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. rugsėjo 21 d. (b. l. 6). Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį prašė taikyti Lukiškių TI-K.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas motyvuoja jog senaties terminas negali būti taikomas, kadangi jo laikymas Lukiškių TI-K prilygo kankinimui, sąlygos buvo žeminančios jo orumą.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalimi, reikalavimams dėl žalos atlyginimo yra taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Pareiškėjo argumentai, kad senaties terminas negali būti taikomas, kadangi pareiškėjo laikymas Lukiškių TI-K prilygino kankinimui, buvo žeminamas jo orumas, vertintini kritiškai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Jei pareiškėjas jautė diskomfortą, emocinę depresiją, pažeminimą, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku nelaikytinos svarbiomis. Pareiškėjo motyvas dėl negalėjimo kreiptis į teismą laiku, kadangi tuo metu nežinojo apie savo teisių pažeidimą, atmestinas, kadangi būdamas apdairus ir rūpestingas pareiškėjas turėjo realias galimybes, domėtis teisės aktais, kreiptis dėl nemokamos teisinės pagalbos į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį ir pareiškėjo skundą atmetė.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a

Pareiškėjo R. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė