2017-04-10 Nr. AB-8172-3-62-3-00615-2015-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3159-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00615-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. balandžio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. Ž. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki skundo padavimo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. nepagrįstai buvo uždarinėjamas į baudos izoliatorių už tai, jog atsisakydavo atlikti bausmę 22 būryje. Paaiškino, kad šiame būryje bausmės atlikti negali, nes kiti nuteistieji nori su juo susidoroti. Nepaisant šios aplinkybės, pataisos namų administracija skirdavo pareiškėją į minėtą būrį, o šiam atsisakius į jį eiti, bausdavo drausminėmis nuobaudomis – uždarydavo į baudos izoliatorių. Pažymėjo, kad baudos izoliatoriaus kamerose gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma buvo pažeista, taip pat neįrengtas šilto vandens tiekimas, neteikiamos drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos, nepakankamas natūralus apšvietimas, drėgna. Be to, pareiškėjas negalėjo rašyti laiškų, eiti į pasimatymus, skambinti artimiesiems telefonu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjas patyrė didelę neturtinę žalą, kuri turi būti įvertinta pinigais, t. y. jis patyrė didelį psichologinį spaudimą, nepatogumus, skausmą, buvo morališkai žlugdomas.

Atsakovas su skundu nesutinka, atsiliepime į skundą nurodė, jog administracinėje byloje Nr. I-2965-402/2015 nagrinėjamas ginčas tarp tų pačių šalių ir tuo pačiu pagrindu. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas užsiima telefoniniu sukčiavimu, todėl buvo paskirtas į 22 būrį, kuriame laikomi asmenys, linkę nelegaliai naudotis mobiliaisiais telefonais. Nesant neteisėtų atsakovo veiksmų, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės PN, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 66–69).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. nutartimi (b. l. 94–98) pareiškėjo M. Ž. apeliacinį skundą tenkino iš dalies ir Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 2 d. sprendimą panaikino bei bylą grąžino nagrinėti iš naujo Kauno apygardos administraciniam teismui.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimu (b. l. 126–130) bylą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo už netinkamas kalinimo sąlygas nutraukė; skundą dalyje dėl neturtinės žalos priteisimo už nepagrįstai paskirtas nuobaudas tenkino iš dalies, priteisė M. Ž. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 700 Eur neturtinės žalos atlyginimo, likusioje dalyje skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2012 m. liepos 18 d. laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose atliko 18 būryje. Už atsisakymą eiti į 22 būrį pareiškėjui nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. buvo skiriama Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtinta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių nuo 11 iki 15 parų. Atsisakymą eiti į 22 būrį pareiškėjas motyvavo tuo, kad 22 būryje bausmę atlieka nuteistieji R. D. ir T. V., apie kuriuos pareiškėjas yra davęs parodymus baudžiamojoje byloje Nr. NI-199-77/2011. Pasak pareiškėjo, remiantis jo duotais parodymais, minėtoje byloje buvo atskleista sukčiavimo schema ir T. V. bei R. D. buvo nuteisti laisvės atėmimo bausme. Dėl šios aplinkybės, pareiškėjo nuomone, šie asmenys siekia su juo susidoroti, todėl jis negalėjo atlikti bausmės paskirtame būryje, tačiau atlikus tarnybinį tyrimą buvo nustatyta, jog savo veiksmais pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Byloje nustatyta, kad pareiškėjui atsisakant eiti į 22 būrį laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. jis buvo 15 kartų baustas drausminėmis nuobaudomis – uždaromas į baudos izoliatorių. 2015 m. sausio 26 d. pareiškėjas buvo paskirtas į 8 būrį, tačiau ir jame atlikti bausmę atsisakė, motyvuodamas tuo, kad kiti nuteistieji jo nepriima, grasindami smurtu liepia išeiti iš būrio.

Teismas vadovavosi BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 3 dalies, 142 straipsnio, 143 straipsnio 2 dalimi. Tiek dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 22 būryje, tiek dėl atsisakymo eiti į 8 būrį, buvo atliekami tarnybiniai tyrimai. 2015 m. vasario 18 d. Tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 36/06-47, atlikus tyrimą dėl pareiškėjo atisakymo eiti į 8 būrį, buvo nustatyta, kad iš baudžiamojoje byloje Nr. NI-199-77/2011 priimto nuosprendžio matyti, jog pareiškėjas ikiteisminio tyrimo metu buvo atpažinęs garso įrašuose T.

V. balsą, taip pat T. V. ir R. D. atpažino iš nuotraukų. Išvadoje konstatuota, kad R. D. ir T. V. bausmę atlieka 22 būryje, su 8 būrio nuteistaisiais nekontaktuoja. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atsisakymas atlikti bausmę 8 būryje buvo laikomas nepagrįstu. Iš šios tarnybinės išvados matyti, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, atlikę tarnybinį tyrimą, iš esmės pripažino, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 12 d. pasiaiškinime nurodytos priežastys, dėl kurių jis nesutiko atlikti bausmės 22 būryje, yra pagrįstos.

Iš išvados turinio spręsta, kad skiriant pareiškėją į 8 būrį, buvo siekiama užtikrinti, jog jis negalėtų susitikti su 22 būrio nuteistaisiais (konkrečiai – T. V. ir R. D.) nei gyvenamosiose, nei bendro naudojimo patalpose, taigi, iš esmės pripažinta, kad atlikti bausmę drauge su minėtais asmenimis 22 būryje pareiškėjas negalėtų. Teismas pažymėjo, jog šis tyrimas buvo atliekamas dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 8 būryje, po to, kai pareiškėjas buvo 15 kartų baustas drausmine nuobauda už atsisakymą eiti į 22 būrį.

Atliekant tarnybinį tyrimą 2014 m. gegužės 19 d. dėl pareiškėjo atsisakymo eiti būtent į 22 būrį, Kriminalinės žvalgybos pareigūnai iš esmės neanalizavo pareiškėjo nurodytų aplinkybių, t. y. baudžiamosios bylos NI-199-77/2011 medžiagos, nesiekė išsiaiškinti, kokie ryšiai, susiję su baudžiamąją byla bei parodymų davimu, sieja T. V., R. D. ir pareiškėją, nors šias aplinkybes (asmenų pavardes bei baudžiamosios bylos numerį) pareiškėjas buvo konkrečiai ir aiškiai nurodęs savo 2014 m. gegužės 12 d. pasiaiškinime.

Atliekant 2014 m. gegužės 19 d. tyrimą buvo apsiribota tik T. V. ir R. D. apklausa. Atkreiptas dėmesys, kad šie asmenys nurodė pažįstą pareiškėją. Nepaisant to, išsamesnis pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimas nebuvo atliktas ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą pareigą (vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus). Teismo vertinimu, Marijampolės PN, aiškindamiesi pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 22 būryje priežastis, tyrimą atliko formaliai, neišsamiai ir nevisapusiškai.

Teismas taip pat pažymėjo, kad analogiškos išvados priėjo ir Seimo kontrolierius, atlikęs tyrimą pagal pareiškėjo skundą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismas sutiko su skunde nurodyta aplinkybe, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. ir laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., kai jis buvo išvykęs etapu, pareiškėjas nepagrįstai buvo uždarytas į baudos izoliatorių.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) patirtą neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę nuo 2014 m. gegužės 13 d. iki 2015 m. sausio 15 d., t. y. pareiškėjas neturtinę žalą kildino dėl jo laisvės atėmimo bausmės sąlygų baudos izoliatoriuje (pareiškėjas kalėjo kamerose Nr. 15, Nr. 20, Nr. 18, Nr. 21, Nr. 22). Skunde nurodoma, kad gyvenamojo ploto vienam asmeniui norma buvo pažeista, taip pat kamerose neįrengtas šilto vandens tiekimas, neteikiamos drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos, nepakankamas natūralus apšvietimas, drėgna.

Be to, pareiškėjas negalėjo rašyti laiškų, eiti į pasimatymus, skambinti artimiesiems telefonu. Susipažinus su administracine byla Nr. I-2965-402/2015 akivaizdu, jog joje yra nagrinėjamos aplinkybės dėl sąlygų baudos izoliatoriuje, kamerose Nr. 15, Nr. 20, Nr. 18, Nr. 21, Nr. 22, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 10 d. iki 2015 m. sausio 15 d. Teismas išanalizavo pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo bei sanitarinių ir buities sąlygų (švaros, apšvietimo, vėdinimo ir kt.), t. y. iš esmės tokių pačių aplinkybių, kurias pareiškėjas nurodė nagrinėjamu atveju, išskyrus argumentus dėl galimybės skalbti drabužius bei teisės į pasimatymus, telefono skambučius ir laiškų rašymą.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 101 straipsnio 2 punkte įtvirtinta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį. Minėtas sprendimas byloje Nr. I-2965-402/2015 buvo apskųstas apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartimi buvo pakeistas – pirmosios instancijos teismo priteista 500 Eur suma neturtinei žalai atlyginti padidinta iki 700 Eur.

Kitoje dalyje sprendimas paliktas nepakeistas. Ši Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bei pirmosios instancijos teismo sprendimas nepakeistoje dalyje yra įsiteisėję. Teismas sutiko su atsakovo pateiktais argumentais ir vertino, kad pareiškėjo reikalavimas nagrinėjamoje byloje dėl neturtinės žalos priteisimo už netinkamas kalinimo sąlygas (apšvietimą, drėgmę, sanitarines sąlygas) Marijampolės PN baudos izoliatoriuje laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. patenka į administracinės bylos Nr. I-2965-402/2015 nagrinėjimo apimtį ir jo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo šioje dalyje yra įvertintas įsitesėjusiu teismo sprendimu.

Paaiškėjus aplinkybei, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu (administracinė byla Nr. I-2965-402/2015), administracinė byla šioje dalyje nutraukta.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad nėra teikiamos drabužių skalbimo paslaugos, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, jų nedetalizavo, nekonkretizavo, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Be to, Marijampolės visuomenės sveiktos centro 2014 m. spalio 10 d. patikrinimo aktas patvirtina, jog skalbykloje švarūs skalbiniai laikomi jiems skirtose švariose uždarose spintose, panaudoti skalbiniai surenkami į nešvariems skalbiniams skirtą talpyklą, švarių ir nešvarių skalbinių srautai technologinio proceso metu nesusikerta, skalbykloje yra nešvarių skalbinių priėmimo, skalbimo, lyginimo, švarių skalbinių laikymo-išdavimo zonos, lovos skalbiniai ir rankšluosčiai keičiami ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (atitinka HN 76:2010 33.3 p., 37.9 p., 37.10 p., 38.2 p., 38.4 p., 67 p.) (administracinė byla Nr. I-2965-402/2015). Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto.

Taip pat skunde nurodoma, kad kalint baudos izoliatoriuje pareiškėjui nebuvo suteikiami pasimatymai, neleidžiama paskambinti telefonu, rašyti laiškų. Pareiškėjo skundžiami draudimai yra drausminei nuobaudai būdingi tipiniai ir neišvengiami suvaržymai (BVK 145 str.), neatsiejamai susiję su nuobaudos atlikimo tikslais, todėl negalėtų būti vertinamas kaip savarankiškas pagrindas neturtinės žalos atlyginimui. Tačiau nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas į baudos izoliatorių buvo uždaromas nepagrįstai, atsižvelgtina ir į minėtus pareiškėjo patirtus suvaržymus bei dėl jų kilusią žalą.

Teismas konstatavo, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. ir laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., pareiškėją nepagrįstai uždarius į baudos izoliatorių (iš viso 212 parų), pareiškėjui CK 6.250 straipsnio prasme kilo atitinkamos pasekmės (dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas), o tai CK 6.271 straipsnio prasme reiškia, kad Marijampolės PN pagal nacionalinę teisę neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai.

Teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio nuostatomis. Sprendžiant neturtinės žalos atlyginimo klausimą dėl pareiškėjui nepagrįstai paskirtų nuobaudų, teismas atsižvelgė į tai, kad pagal BVK 73 straipsnį paprastajai nuteistųjų grupei priskirtas nuteistasis turi teisę įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų su spauda, kartą per savaitę skambinti telefonu, į vieną ilgalaikį ir vieną trumpalaikį pasimatymą, atitinkamai per 3 mėnesius.

Nuteistieji gali naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 96 straipsnio 1 dalis), kasdien pasivaikščioti gryname ore (BVK 103 straipsnis) ir kt. Tačiau, kaip minėta, baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji pagal BVK 146 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas nuostatas neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu.

Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pasivaikščiojimas gryname ore ribojamas iki 1 valandos (BVK 146 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgiant į BVK 146 straipsnyje nustatytų pareiškėjui nepagrįstai taikytų ribojimų pobūdį, mastą ir trukmę (212 parų), darytina išvada, kad neteisėtas nuobaudos paskyrimas pareiškėjui sukėlė neigiamas emocijas, išgyvenimus, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitus nepatogumus, kurių jis nebūtų patyręs, jei nebūtų paskirta nuobauda, susijusi su papildomais apribojimais, todėl yra pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos įvertinti pinigais.

Vis dėlto, byloje nenustatyta, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas jokių išskirtinių nusiskundimų sveikata skunde nenurodė ir šioms aplinkybėms pagrįsti duomenų nepateikė. Pats pareiškėjas kalinimo laikotarpiu nors ir buvo konsultuotas (duomenys neskelbtini), tačiau konkrečių problemų, kurias galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, konsultacijų metu neišsakė (administracinė byla Nr. I-2965-402/2015). Jokių kitų duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė.

Nuobaudos atlikimo metu pareiškėjui buvo leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore (BVK 146 straipsnio 2 dalis), kitų pareiškėjo teisių pažeidimų byloje nenustatyta (byla dalyje dėl netinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriuje nutrauktina). Byloje nėra duomenų, kad pataisos namuose pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

Teismas atkreipė dėmesį, kad prie byloje nustatyto pažeidimo prisidėjo ir pats pareiškėjas, nes į 22 būrį jis buvo paskirtas dėl to, kad darė neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems ir užsiėmė telefoniniu sukčiavimu. Siekiant užkardyti pareiškėjo nusikalstamą veiką, jis buvo paskirtas į minėtą būrį, kuriame koncentruojami tokiu sukčiavimo būdu užsiimantys asmenys, šiam būriui taikoma griežtesnė priežiūra. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui nuolat buvo siūloma pasirinkti kitą būrį, tačiau į siūlomus būrius eiti pareiškėjas atsisakydavo. Šios aplinkybės įrodė paties pareiškėjo nenorą bendradarbiauti ir neteisėtus veiksmus, kas sudaro pagrindą neturtinės žalos atlyginimo mažinimui (CK 6.281 str.).

Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 700 Eur.

III. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą, kur teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė 700 Eur neturtinę žalą, šioje dalyje priimti naują sprendimą – neturtinės žalos nepriteisti (b. l. 135–138).

Apeliaciniame skunde teigia, kad teismas neteisingai vertino nuteistajam paskirtų nuobaudų teisėtumą. BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad nuteistieji, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, turi pareigą vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. M. Ž. teisėtų Marijampolės PN administracijos reikalavimų atlikti bausmę paskirtame 22 būryje laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. nevykdė. Už atsisakymą vykdyti teisėtus Marijampolės PN administracijos reikalavimus, nuteistajam buvo paskirtos nuobaudos uždarant į baudos izoliatorių. Tokią teisę numato BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punktas.

Mano, kad Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. tarnybinės išvados Nr. 36/06-58 tarnybinis tyrimas atliktas išsamiai ir visapusiškai. Pirmosios instancijos teismas padarė klaidingą išvadą dėl tarnybinio tyrimo išsamumo, argumentuodamas, jog pareiškėjo pervedimas į 8 būrį iš esmės yra Marijampolės PN pareigūnų pripažinimas, kad pareiškėjo 2014 m. gegužės 12 d. pasiaiškinime nurodytos priežastys, dėl kurių jis nesutiko atlikti bausmės 22 būryje, yra pagrįstos. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, kad Marijampolės PN nuteistieji į būrius skirstomi vadovaujantis diferencijuoto skirstymo schema, taip pat atsižvelgiama į vietų skaičių būryje bei kitas išskirtines aplinkybes, kurios susideda iš nuteistojo asmeninių savybių, charakterio bruožų, bendravimo įgūdžių, polinkių į tam tikras nusikalstamas veikas, taip pat atsižvelgiama į jo socialinius įgūdžius. Atsižvelgus ir įvertinus visas šias aplinkybes, nuteistojo asmenines savybes buvo padaryta išvada, kad tinkamiausias būrys, labiausiai atitinkantis nuteistojo individualias savybes yra 22 būrys. Būriai kuriuose pareiškėjas išreiškė pageidavimą atlikti laisvės atėmimo bausmę, netiko pareiškėjui atsižvelgiant į pareiškėjo polinkį daryti naujas nusikalstamas veikas. Paskirti nuteistąjį į jo pageidaujamą būrį galimybių ne visada yra dėl teisės aktais reikalaujamo užtikrinti ploto. Todėl atsiradus galimybei pervesti pareiškėją į 8 būrį, su kuriuo 22 būrio nuteistieji nekontaktuoja, tokia galimybe buvo pasinaudota, tačiau eiti į 8 būrį pareiškėjas taip pat atsisakė. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas 22 būrio atsisakė ne dėl nuteistųjų T. V. ir R. D. buvimo 22 būryje. Jeigu 22 būrio atsisakymas būtų siejamas su T. V. ir R. D. buvimu, tokiu atveju pareiškėjas nebūtų atsisakęs būrių kurie buvo siūlomi žodžiu bei nebūtų atsisakęs 8 būrio, kurio nuteistieji visiškai nesusitinka, nesimato ir nekontaktuoja su 22 būrio nuteistaisiais.

Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atliekant 2014 m. gegužės 19 d. tarnybinį tyrimą, buvo apsiribota tik T. V. ir R. D. apklausa, kurie nurodė jog pažįsta pareiškėją, o išsamesnis pareiškėjo nurodytų aplinkybių tyrimas nebuvo atliktas. Su tokia teismo išvada sutikti atsakovas nesutinka. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės buvo vertinamos. Atlikus ir 2015 m. vasario 18 d. tarnybinį tyrimą buvo susipažinta su R. D. asmens byloje esančiu Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 28 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. N1-199-77/2011. Atliekant tyrimą buvo apklausti ir 8 būrio nuteistieji, kurie nurodė, kad pareiškėjas galėjo atlikti bausmę 8 būryje, jokių konfliktų su pareiškėju nei vienas 8 būrio nuteistasis neturi. Tyrimo metu buvo apklaustas ir pats pareiškėjas.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi tik 2014 m. gegužės 19 d. tarnybinio tyrimo išvadoje pateiktais duomenimis, kad pareiškėjas buvo pervestas į 8 būrį ir nesirėmė bei nevertino įrodymų viseto dėl tarnybinio tyrimo išvadoje pateiktais duomenimis dėl 8 būrio, 22 būrio nuteistųjų parodymais, nesirėmė 2011 m. gruodžio 28 d. Šiaulių miesto apylinkės teismo nuosprendyje pateiktais įrodymais, jog pareiškėjas netvirtino savo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, bei nevertino pareiškėjo nepagrįsto atsisakymo eiti į 8 būrį, kuris niekaip nesusijęs su 22 būriu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjui M. Ž., jo teigimu, padarytos dėl to, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. jis nepagrįstai buvo uždaromas Marijampolės pataisos namų baudos izoliatoriuje, bei dėl netinkamų sąlygų jame.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Marijampolės PN, aiškindamiesi pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 22 būryje priežastis, tyrimą atliko formaliai, neišsamiai ir nevisapusiškai, todėl teismas sprendė, kad nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d., išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. ir laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., kai jis buvo išvykęs etapu, pareiškėjas nepagrįstai buvo uždarytas į baudos izoliatorių. Atsižvelgiant į BVK 146 straipsnyje nustatytų pareiškėjui nepagrįstai taikytų ribojimų pobūdį, mastą ir trukmę (212 parų), darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjo patirtą neturtinę žalą dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos įvertinti pinigais. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgęs į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 700 Eur. Dėl bylos dalies, susijusios su reikalavimu atlyginti žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Marijampolės PN baudos izoliatoriuje (apšvietimas, drėgmė, sanitarinės sąlygos), paaiškėjus aplinkybei, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, teismas priėmė sprendimą administracinę bylą šioje dalyje nutraukti. Dėl kitų pareiškėjo teiginių, susijusių su netinkamomis kalinimo sąlygomis (kad nėra teikiamos drabužių skalbimo paslaugos) padaryta neturtine žalą, nusprendė, kad pareiškėjas neįrodė neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos padarymo fakto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą ir prašė neturtinės žalos pareiškėjui nepriteisti. Apeliaciniame skunde teigia, kad M. Ž. nevykdė teisėtų Marijampolės PN administracijos reikalavimų atlikti bausmę 22 būryje laikotarpiu nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d., todėl jam buvo paskirtos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, kaip kad numatyta BVK 142 straipsnio 1 dalies 4 punkte.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. ir nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., kai buvo išvykęs etapu) Marijampolės PN buvo laikomas baudos izoliatoriuje. Kadangi pareiškėjas atsisakydavo eiti į paskirtą 22 būrį, jam buvo skiriamos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių. Atsakovo teigimu, pareiškėjas buvo perkeltas į 22 būrį motyvuojant tuo, kad pareiškėjas užsiima nusikalstama veika, t. y. telefoniniu sukčiavimu, todėl jis turėjo vykdyti administracijos reikalavimą gyventi paskirtame būryje, kuriame galimybės prižiūrėti tokių polinkių turinčius asmenis yra geresnės. Pareiškėjas Marijampolės PN buvo informavęs, kad negali būti PN 22 būryje, kadangi šiame būryje yra asmenys, prieš kuriuos pareiškėjas yra davęs parodymus baudžiamojoje byloje (T. V. ir R. D.) (b. l. 38). Pareiškėjo teigimu, jis nepagrįstai buvo uždaromas baudos izoliatoriuje, todėl prašo atlyginti neturtinę žalą, patirtą dėl suvaržymų, patiriamų baudos izoliatoriuje bei netinkamų sąlygų jame.

BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad laisvės atėmimo bausmę atliekantys nuteistieji privalo vykdyti pataisos įstaigos administracijos reikalavimus. BVK 142 straipsnio 1 dalyje yra numatytos nuobaudos, kurios gali būti skiriamos nuteistiesiems už bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą, taip pat ir – atvirose kolonijose ir pataisos namuose laikomų nuteistųjų uždarymas į baudos izoliatorių iki penkiolikos parų arba nepilnamečių nuteistųjų uždarymas į drausmės izoliatorių iki dešimties parų (BVK 142 str. 1 d. 4 p.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad 2014 m. gegužės 13 d. pareiškėjas M. Ž. savo paaiškinime dėl atsisakymo eiti į jam paskirtą 22 būrį nurodė, jog tame būryje yra asmenų, prieš kuriuos jis yra davęs parodymus baudžiamojoje byloje, dėl ko, jei eis į šį būrį, jam grės pavojus, su juo bus bandoma susidoroti, jis jau anksčiau yra sulaukęs grasinimų (b. l. 38). Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų matyti, kad Šiaulių miesto apylinkės teismo nagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. N1-199-77/2011, kurioje įtariamaisiais buvo ir T. V. bei R. D., pareiškėjas M. Ž. buvo liudytoju. Byloje nėra ginčo, kad T. V. ir R. D. Marijampolės PN ginčo laikotarpiu buvo laikomi 22 būryje. Iš Marijampolės PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus 2014 m. gegužės 19 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. 36/06-58 ir tyrimo medžiagos (b. l. 143–151) matyti, kad atsakovui buvo žinoma aplinkybė, jog pareiškėjas yra davęs parodymus baudžiamojoje byloje prieš T. V. ir R. D. ir kad tai yra priežastis, dėl kurios pareiškėjas, bijodamas galimo susidorojimo, atsisakė eiti į 22 būrį. Matyti, kad šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes atsakovas vertino, surinko paaiškinimus iš T. V., R. D., L. B. (b. l. 147–149), tačiau vis tiek nusprendė, kad M. Ž., atsisakydamas eiti į 22 būrį, pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus (b. l. 37).

Įvertinus byloje pateiktų duomenų visumą, nėra galima sutikti su atsakovu, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių jis atsisakė eiti į 22 būrį, būtų išsamiai įvertintos iki skiriant nuobaudas: Pataisos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės), 65 punkte (2008 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1R-401 redakcija) numatyta, kad skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. BVK 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. BVK 70 straipsnio 2–5 dalyse numatytos asmenų grupės, kurios pataisos įstaigose turi būti laikomos atskirai. Taigi, nuteistieji turi būti skirstomi, atsižvelgiant į BVK 70 straipsnio 1 dalyje išvardintus tikslus, be kita ko – atskiriant nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems, taip pat taip, kad tai padėtų užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą.

Nors nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų skundęs pačius Marijampolės PN direktoriaus nutarimus, kuriais jam buvo skiriamos nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių, iš byloje surinktų įrodymų matyti, jog pareiškėjas nuosekliai reiškė nesutikimą su nurodymu gyventi 22 būryje: tai patvirtina į bylą pateikti Marijampolės PN 2014 m. liepos 21 d., 2014 m. liepos 4 d., 2015 m. vasario 12 d. raštai, Seimo kontrolieriaus 2015 m. kovo 31 d. pažyma, Kalėjimų departamento 2014 m. liepos 9 d. raštas (b. l. 13–15, 17–21, 122), priimti išnagrinėjus pareiškėjo skundus ir prašymus. Marijampolės PN 2014 m. gegužės 19 d. tarnybinio tyrimo išvada (b. l. 37) patvirtina, kad pareiškėjas Marijampolės PN pareigūnus tiek žodžiu, tiek raštu buvo informavęs, kad 22 būryje būti laikomas atsisako dėl čia laikomų asmenų keliamos grėsmės jam, iš tarnybinio tyrimo medžiagos nėra galima spręsti, kad ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė būtų išsamiau patikrinta, t. y. ištirta, ar / kokius parodymus pareiškėjas yra davęs prieš T. V. ir R. D., ar jo paaiškinimas dėl šių nuteistųjų priešiškumo gali būti pagrįstas ir t. t. Teisėjų kolegijos vertinumu, T. V., R. D., L. B. apklausa apie jų santykius su pareiškėju nėra pakankama priemonė pareiškėjo nurodytoms aplinkybėms paneigti, kadangi jei T. V. ir R. D. iš tikro būtų turėję priežasčių pykti ant pareiškėjo ir norėję smurtauti prieš jį, beveik neįtikėtina, kad jie tai būtų nurodę pareigūnams.

Be to, byloje nustatyta, kad pareiškėjui 2015 m. sausio 27 d. atsisakius eiti atlikti bausmę ir 8 būryje, Marijampolės PN, atlikdami tarnybinį tyrimą dėl šio pareiškėjo atsisakymo, 2015 m. vasario 18 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. 36/06-27 jau nurodė, kad M. Ž. gali atlikti bausmę 8 būryje atsižvelgus ir į aplinkybę, kad, būdamas šiame būryje, pareiškėjas neturi galimybės susitikti su 22 būryje esančiais R. D. ir T. V. (b. l. 41–42). Taigi, kaip pagrįstai skundžiamame sprendime nurodė pirmosios instancijos teismas, atsakovo motyvacija, pagrindžianti pareiškėjo nukreipimo į 8 būrį saugumą, patvirtino, kad atsakovas aplinkybę, jog pareiškėjas buvo liudijęs prieš 22 būryje laikytus asmenis, jau pats vertino kaip pagrindžiančią būtinybę šiuos asmenis laikyti atskirai.

Nors atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjas buvo skiriamas į 22 būrį atsižvelgus į pareiškėjo asmenines savybes ir polinkį į tam tikras nusikalstamas veikas, pažymėtina, jog bet kokiu turėjo būti įvertintos ne tik šios aplinkybės, bet ir pareiškėjo santykiai su 22 būryje laikomais nuteistaisiais ir jo nurodomos grėsmės tikimybė. Taigi, laikotarpiais nuo 2014 m. gegužės 14 d iki 2015 m. sausio 15 d. (išskyrus laikotarpį nuo 2014 m. rugpjūčio 19 d. iki 2014 m. rugsėjo 2 d. ir laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 2 d. iki 2014 m. gruodžio 12 d., kai jis buvo išvykęs etapu) pareiškėjui Marijampolės PN administracija nurodydavo gyventi 22 būryje, nepaisydama šiame būryje pareiškėjui galinčių kilti grėsmių dėl jame laikomų asmenų. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, darytina išvada, kad atsakovas, spręsdamas, jog pareiškėjas nevykdo administracijos nurodymo eiti gyventi jam paskirtame 22 būryje, visapusiškai ir išsamiai neįvertino pareiškėjui galinčių kilti grėsmių, nulėmusių tokio nurodymo nevykdymą, todėl Marijampolės PN veiksmai, nurodant pareiškėjui gyventi 22 būryje, o pareiškėjui atsisakius tai daryti, skiriant jam nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių, pripažintini nepagrįstais.

Pažymėtina, kad BVK 146 straipsnio 1 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. kovo 1 d. iki 2016 m. balandžio 1 d.) numatyta, kad baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Pareiškėjas teigė, kad dėl to, kad jis buvo laikomas baudos izoliatoriuje, jam buvo atimta galimybė palaikyti socialinius ryšius su artimaisiais (negalėjo rašyti laiškų, naudotis pasimatymais bei telefoniniais skambučiais), atimta teisė apsipirkti parduotuvėje. Taigi, dėl atsakovo atstovo veiksmų, kuriais pareiškėjui už atsisakymą gyventi 22 būryje nepagrįstai buvo skirtos nuobaudos – patalpinimas į baudos izoliatorių, pareiškėjui buvo taikomi nurodyti papildomi ribojimai, taigi, jis patyrė tam tikrą neturtinę žalą. Nors pareiškėjas taip pat apibendrintai teigė, kad nebuvo suteikiamos asmeninių drabužių skalbimo ir džiovinimo paslaugos, sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kuris šį teiginį atmetė kaip nepagrįstą, kadangi pareiškėjas jo visiškai nedetalizavo, nenurodė konkrečių tokio pažeidimo aplinkybių.

Kiti pareiškėjo skunde išvardinti, jo teigimu, patirti nepatogumai baudos izoliatoriuje dėl netinkamų laikymo sąlygų buvo įvertinti kitoje byloje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. nutartis administracinėje byloje A-2122-520/2016, kurioje nagrinėtas pareiškėjo M. Ž. skundas dėl laikymo sąlygų Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2012 m. liepos 18 d. iki 2015 m. gegužės 4 d.), todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 2 punktu, šioje dalyje bylą pagrįstai nutraukė.

Dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir priteistinos lėšų sumos dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinimų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2014 m. gegužės 14 d. iki 2015 m. sausio 15 d.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt, o 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimu Nr. 972 – 1 035 Lt nuo 2014 m. spalio 1 d. ir 300 Eur nuo 2015 m. sausio 1 d. minimali mėnesinė alga); pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat, teisėjų kolegijos nuomone, svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1061-624/2016, 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, pažeidimų mastą, laikotarpį, kuriuo už atsisakymą gyventi 22 būryje pareiškėjas nepagrįstai buvo patalpinimas į baudos izoliatoriaus kameras, dėl to pareiškėjo patirtus suvaržymus, pirmosios instancijos teismo nustatytas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis – 700 Eur – yra pagrįstas ir proporcingas nustatytam pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimui.

Apibendrindama, teisėjų kolegija konstatuoja, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs procesinės bei materialinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :,

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas Dalia Višinskienė