2013-06-26 Nr. AB-2977-3-61-3-02443-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A556-1245/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02443-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2; 21 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. (A. N.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1-2), kurį patikslino (b. l. 57), prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, priteisti jam 100 Lt neturtinės žalos už kiekvieną, jo manymu, netinkamą kalinimo dieną.

Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) kamerose, kurių plotas yra 7 kv. m, buvo kalinamas kartu su 3-6 asmenimis, kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, antisanitarinės, dėl ko jis patyrė psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, stipriai pablogėjo jo sveikata (skausmas skrandžio srityje, pablogėjo regėjimas), todėl turėjo kreiptis į medikus, sutriko visavertis gyvenimas, sumažėjo pasitikėjimas savimi, sutriko miegas, tapo dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai, dėl ko sumažėjo bendravimo galimybės. Pareiškėjas teismo posėdžio metu skundą palaikė, paaiškino, kad sutinka su atsakovo atsiliepime į skundą išdėstytomis aplinkybėmis dėl nurodytų kamerų plotų, asmenų skaičiaus jose ir laikotarpių.

Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepimu į skundą (b. l. 7-10) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog pareiškėjas pirmą kartą į Lukiškių TI-K atvyko 2009 m. sausio 27 d. bei nurodė kokiose kamerose, kokio dydžio ir kiek asmenų buvo laikoma nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2009 m. vasario 1 d., nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2009 m. kovo 30 d., nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. gegužės 24 d., nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d., nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. vasario 1 d., nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2010 m. balandžio 18 d. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo, nes priešingu atveju nebus vykdomos teismų nutartys ir sprendimai. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje numatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų, stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji bei suimtieji. Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Prašė taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą. Atsakovas pažymėjo, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra padaryta jokių įrašų dėl jo pablogėjusios sveikatos, todėl pareiškėjo teiginiai apie pablogėjusią sveikatą neatitinka tikrovės.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. sausio 21 d. sprendimu (b. l. 60-62) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies. Teismas pareiškėjui priteisė 100 Lt neturtinės žalos atlyginimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo.

Teismas konstatavo, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė Lukiškių TI-K. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo nuo 2009 m. sausio 27 d. iki 2009 m. vasario 1 d., nuo 2009 m. kovo 26 d. iki 2009 m. kovo 30 d., nuo 2009 m. gegužės 19 d. iki 2009 m. gegužės 24 d., nuo 2009 m. lapkričio 11 d. iki 2009 m. lapkričio 16 d., nuo 2010 m. sausio 27 d. iki 2010 m. vasario 1 d., nuo 2010 m. balandžio 13 d. iki 2010 m. balandžio 18 d. Teismas, pasisakydamas dėl žalos atlyginimo, vadovavosi Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsnio 1, 2 dalimis, Lietuvos higienos norma (HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos.

Įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 15 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1343/2012. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K prašo taikyti trejų metų senaties terminą. Į teismą pareiškėjas kreipėsi 2012 m. rugsėjo 20 d., svarbių priežasčių, dėl kurių būtų galima atnaujinti terminą, nenurodė. Todėl senaties terminas taikytinas ir klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo sprendžiamas už laikotarpį ne nuo 2009 m. sausio 27 d., kuomet pareiškėjas pirmą kartą atvyko į Lukiškių TI-K, o nuo 2009 m. rugsėjo 20 d.

Lukiškių TI-K atsiliepime detalizavo kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydį bei asmenų, su kuriais buvo laikomas, skaičių. Teismo teigimu, remiantis pateiktais duomenimis matyti, kad 2010 m. sausio 27 d. vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje pilnai atitiko nustatytus reikalavimus, vadinasi, bendrai apskaičiavus, iš pareiškėjo 18 dienų praleistų Lukiškių TI-K, 17 dienų vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje neatitiko nustatytų reikalavimų. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės apie kalinimą perpildytose kamerose yra pagrįstos.

Teismas pažymėjo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 numatyti laisvės atėmimo vietos bendrieji sveikatos saugos reikalavimai, kurios reikalavimų, kaip kad nurodo Lukiškių TI-K atsiliepime, jis laikosi. Abejoti valstybės institucijos pateiktais paaiškinimais nėra pagrindo. Iš bylos medžiagos matyti, kad Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotis“, kuri nuolat atlieka buitinių kenkėjų (vabzdžių ir graužikų) naikinimo darbus, patalpų priežiūrą. Tai patvirtina 2009 m. gruodžio 24 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), kuri 2010 m. lapkričio 30 d. buvo pratęsta bei 2012 m. sausio 3 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. (duomenys neskelbtini).

Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad nagrinėjamu laikotarpiu pareiškėjas, būdamas Lukiškių TI-K, dėl jo skunde nurodytų nusiskundimų į Lukiškių TI-K medikus nesikreipė, todėl pareiškėjo teiginys, jog sveikata jam pablogėjo būnant Lukiškių TI-K, yra nepagrįstas. Teismas įvertinęs tai, kad nėra įrodymų, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K pakenkė pareiškėjo sveikatai, atsižvelgiant į laikymo Lukiškių TI-K trukmę, į tai, kad pareiškėjas buvo perkeliamas į skirtingas kameras ir ten būdavo trumpą laiką, į tai, kad pareiškėjas išdėstė nepagrįstus teiginius dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, išskyrus tai, jog kameros tam tikrais laikotarpiais (bendroje sumoje 17 dienų) buvo perpildytos, į tai, kad pareiškėjas, darydamas nusikalstamą veiką, turėjo numatyti būsimas pasekmes, taip pat į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės 100 Lt kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas analogiško pobūdžio ginčus savo procesiniuose sprendimuose ne kartą pažymėjo, kad ta aplinkybė, jog kalinimo įstaigų administracija neturėjo galimybių nuteistojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje higienos normų reikalavimus, visiškai neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo (administracinės bylos Nr. A502-1774/2010, Nr. A756-122/2010, Nr. A756-116/2011).

III. Atsakovas Lukiškių TI-K apeliaciniu skundu (b. l. 173-175) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:1999 buvo nustatyta gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims (ne mažiau kaip 5 kv. m vienam asmeniui). Tačiau nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nėra nustatyta. Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 (Žin. 2010, Nr. 55-2731) nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Lukiškių TI-K teikdama atsiliepimą pateikė duomenis, iš kurių matyti kamerų skaičiai, jų plotai, taip pat jose buvusių asmenų skaičius. Šiuos duomenis dėl kameros ploto normos vienam asmeniui negalima vertinti vienareikšmiškai, kadangi asmenų kamerose kaita labai didelė, dažni atvejai, kai per vieną dieną asmenų skaičius (o kartu ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas) kameroje kinta keletą kartų. Dėl šių priežasčių negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną.

Esant dažnai asmenų skaičiaus kameroje kaitai, tam tikromis dienomis vienam asmeniui tekusį, galimai mažesnį kameros plotą, nereikėtų vertinti kaip tęstinį ir intensyvų pažeidimą dėl kurio pareiškėjas galėtų patirti neturtinę žalą. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Byloje nėra pateikta duomenų, kad kalinimo sąlygos pakenkė pareiškėjo sveikatai.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. Pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad teismų praktikoje pripažįstama ir tai, jog asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką ir visas aplinkybes, Lukiškių TI-K mano, kad pareiškėjo skundas turėtų būti atmestas kaip nepagrįstas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenimis nuo 2010 m. balandžio 11 dienos Lietuvos higienos normoje nebuvo apibrėžta, negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną, reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas jokiais įrodymais, be to, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinio skundo argumentai nėra pagrįsti ir suponuojantys skundžiamo sprendimo naikinimą.

Pritaikius senatį neturtinės žalos atlyginimo laikotarpis pagrįstai skaičiuotas nuo 2009 m. rugsėjo 20 d., o tai reiškia, kad buvo būtina sprendžiant ginčą vadovautis tuo metu galiojusiu teisiniu reguliavimu.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos higienos normos HN 76:199 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos. Įrengimas, eksploatavimo tvarka, priežiūra“, galiojusios iki 2010 m. balandžio 11 d., 6.15 punkte buvo nurodyta, kad kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turi būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv. m plotas vienam žmogui.

Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje naujoje higienos normoje HN 76:2000 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241) minimali gyvenamojo ploto norma kamerose nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“, įsigaliojusio nuo 2010 m. gegužės 14 d., 1.3.1. punkte nustatyta minimali gyvenamojo ploto kamerose norma - 3,6 kv.m vienam asmeniui.

Taigi ginčo laikotarpiu kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims turėjo būti užtikrintas ne mažesnis kaip 5 kv.m. plotas 1 žmogui, nuo 2010 m. balandžio 11 d. iki 2010 m. gegužės 14 d., konkretus plotas nacionaliniuose teisės aktuose nebuvo įvardytas, bet turint omenyje paskesnį teisinį reguliavimą negalėtų būti mažesnis kaip 3.6 kv.m. plotas, vėliau nuo 2010 m. gegužės 14 d. jau aiškiai apibrėžtas ne mažesnis kaip 3,6 kv.m. plotas, kuris turėjo tekti kamerų tipo patalpose kamerose laikomiems asmenims.

Laikotarpiu nuo 2009 m. rugsėjo 20 d. iki 2010 m. balandžio 18 d. pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas siekė nuo 6,34 kv.m. iki 7,99 kv.m., kartu su vienu - keturiais ar daugiau asmenų, o tai reiškia, jog iš principo nebuvo užtikrinta jo teisė į minimalią gyvenamojo ploto normą, nustatytą teisės aktuose (b.l. 3).

Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad byloje yra pakankamai įrodymų konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip būtiną civilinės atsakomybės sąlygą. Lukiškių TI-K administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų teisės aktuose nustatytas kameros plotas, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Veiksmų neteisėtumas, kaip viena iš sąlygų deliktinei atsakomybei atsirasti, visumos faktinių duomenų pagrindu, nustatytas pagrįstai (Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 str.).

Tvirtinimas apie nebuvimą galimybės nustatyti, koks gyvenamasis plotas teko pareiškėjui kiekvieną atitinkamą kalinimo dieną – teiginys prieštaraujantis paties atsakovo pateiktam įrodymui, kur aiškiai pažymima apie kamerų dydžius bei juose laikytų asmenų skaičių, kas pagrindžia pareiškėjo poziciją dėl kalinimo metu jam tekusio mažesnio gyvenamojo ploto nei buvo nustatytas teisės aktais.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Aplinkybė, jog asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu neturtinės žalos atlyginimui.

Pareiškėjui nebuvo užtikrinta aptariama jo teisė, dėl ko jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, o tai lemia ir neturtinės žalos atlyginimą, ką garantuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija (30 str. 2 d.).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr. EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53161/99). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas taip ir nusprendė. Buvo tos nuomonės, jog neturtinės žalos atlyginimas būtų teisingas priteisiant konkrečią pinigų sumą ir tai padarė visiškai pagrįstai. Juk pareiškėjas buvo kalinamas nepriimtinomis sąlygomis ne vieną dieną, kas iš tikro sukėlė dvasinį diskomfortą, fizinius nepatogumus. Nustatyta konkreti piniginė išraiška suderinama su bendra šalies ekonomine situacija, bendraisiais teisės principais, nebuvimu tyčios iš valdžios institucijų siekio specialiai pažeminti teisminės gynybos besikreipusį asmenį.

Dėl išdėstytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas pripažintinas teisėtu, pagrįstu bei teisingu. Jo naikinimui ar keitimui pagrindų nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2013 m. sausio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius