2016-06-14 Nr. AB-12623-3-64-3-00282-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-593-858/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00282-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 2–11), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Telšių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Telšių AVPK), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. buvo laikomas Telšių AVPK Kelmės rajono policijos komisariato areštinėje (toliau – ir Kelmės rajono PK areštinė), pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Kalinimo laikotarpiu pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Pareiškėjas nebuvo vedamas pasivaikščioti į lauką. Patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, neatitinka higienos normų reikalavimų. Gyvenamojoje kameroje tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nebuvo įrengtos atskiros oro šalinimo sistemos tualete, pareiškėjas buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojasi ir asmenys sergantys užkrečiamomis ligomis, nebuvo informuotas, jog turi teisę išsiskalbti rūbus ir juos išsidžiovinti areštinės skalbykloje, pareiškėjui nebuvo išduotos asmens higienos priemonės, numatytos išduoti pagal teisės aktų reikalavimus, kameroje nebuvo pavojaus mygtuko. Taip pat nurodė, jog buvo ir kitų teisės aktų reikalavimų pažeidimų – pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu joje nė karto nebuvo atlikta dezinfekcija, dezinsekcija ir deratizacija (kameroje bėgiojo pelės), kamerose nebuvo patalpų valymui reikalingo inventoriaus, nebuvo užtikrintas tinkamas patalpų vėdinimas (neatsidarė kameros langai, neveikė mechaninė vėdinimo sistema), trūko tiek natūralios, tiek dirbtinės šviesos (tai galimai pakenkė pareiškėjo regėjimui), be to, dauguma su pareiškėju Kelmės rajono PK areštinėje buvusių asmenų rūkė. Pareiškėjas buvo nuteistas arešto bausme ir ją atlikinėjo areštinėje, kuri neatitiko Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 50–61 straipsnių reikalavimų. Dėl netinkamų kalinimų sąlygų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, padidėjo įtampa, patyrė susierzinimą ir stresą, sistemingai buvo žeminama pareiškėjo garbė ir orumas, pernelyg ilgai užsitęsę nepatogumai žalingai pasireiškė psichinei ir fizinei būklei.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 65–68) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime nurodė, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2014 m. balandžio 8 d.nutarimu R. M. buvo paskirta administracinio arešto bausmė, kurią jis nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. atliko Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpiu jam nebuvo užtikrintos minimalios kamerų gyvenamojo ploto normos, numatytos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124), t. y. bent 3,6 kv. m kameros ploto vienam asmeniui. Pažymėjo, jog pagal Kelmės rajono PK asmenų, laikomų policijos areštinėje paskirstymo, žurnalų duomenis pareiškėjas aktualiu laikotarpiu buvo laikomas 1 kameroje, kurios plotas yra 16,32 kv. m. 2014 m. balandžio 8, 23 d. ir nuo 2014 m. balandžio 30 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. pareiškėjas kameroje buvo laikomas su dar dviem asmenimis, 2014 m. balandžio 9–22 d. kameroje iš viso buvo 4 asmenys, o 2014 m. balandžio 24–29 d. be pareiškėjo kameroje buvo dar vienas asmuo ir teigė, kad visą minėtą laikotarpį pareiškėjui tekusi minimalaus gyvenamojo ploto norma atitiko teisės aktais nustatytą patalpų plotą, t. y. ne mažiau kaip 3,6 kv. m asmeniui. Taip pat pabrėžė, kad atsižvelgiant į asmenų laikymo areštinėse specifiką, toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą kinta, nes dalis asmenų kviečiami pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojami į teismo posėdžius ir atitinkamą laiką jų nebūna kameroje, o tai neabejotinai turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai. Nesutiko, kad pareiškėjas jo nurodytą buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose.

Taip pat nurodė, kad kameros sanitarinis mazgas įrengtas kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-820 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 37:2009 „Policijos areštinės: Bendrųjų sveikatos saugos reikalavimų“ (toliau – ir Higienos norma HN 37:2009) 20 punkte bei Lietuvos policijos generalinio komisaro 2002 m. liepos 10 d įsakymu Nr. 380 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių saugos ir eksploatavimo reikalavimų (toliau – ir Reikalavimai) 29 punkte, tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus atlikti Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinės patikrinimo aktai.

Pažymėjo, kad Kelmės rajono PK areštinės kamerose nėra pavojaus mygtukų, nes jų įrengimas nėra numatytas Reikalavimuose. Paaiškino, jog iki 2014 m. birželio mėnesio Kelmės rajono PK areštinėje pasivaikščiojimo kiemelio nebuvo, todėl areštinėje laikomų asmenų pasivaikščiojimai gryname ore nebuvo organizuojami. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo akte Nr. EP-K-55 nurodoma, kad Higienos normos HN 37:2009 11 ir 17.3 punktai nebuvo pažeidžiami, nes Kelmės rajono policijos komisariatas pastatytas 1950 m., rekonstrukcija atlikta 1985 m., o vadovaujantis Higienos normos HN 37:2009 2 punktu, veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

Pažymėjo, kad pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu jam objektyviai negalėjo būti suteikta galimybė pasivaikščioti pasivaikščiojimo kiemelyje, tačiau šiuo metu toks kiemelis yra įrengtas, jis atitinka Higienos normos HN 37:2009 17.3 punktą ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) VIII skyrių. Taip pat atsakovo atstovas pabrėžė, kad Kelmės rajono PK areštinės kamerose yra natūralus apšvietimas, skaidraus stiklo langai, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta.

Langai yra neatidaromi, nes prie jų laisvai gali prieiti pašaliniai asmenys, kadangi langai įrengti išorinėje policijos komisariato pusėje. Kameroms nesant vėdinamoms per langus (orlaides), jose yra įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo/kondicionavimo sistema. Tai patvirtina Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus atlikti Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinės patikrinimo aktai. Dėl pareiškėjo teiginiu, jog jo laikymo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpiu kameroje buvo galima pastebėti graužikų, jos nebuvo tinkamai prižiūrimos, Telšių AVPK pažymėjo, kad Kelmės rajono PK areštinėje esant reikalui profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą atlieka uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Dezinfa“, jos atlikti darbai yra registruojami.

Vadovaujantis 2014 m. balandžio 25 d. ir 2014 m. gegužės 30 d. graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnalo įrašais, Kelmės rajono PK areštinėje nebuvo rasta graužikų. Be to, Kelmės rajono PK areštinės patalpas kiekvieną dieną drėgnuoju būdu valo D. P. firma „Akvija“, todėl pareiškėjo teiginiai, kad areštinė buvo nevaloma ir nedezinfekuojama, yra nepagrįsti ir neįrodyti. Pasisakydamas dėl pareiškėjo teiginio, jog jis nebuvo aprūpintas higienos reikmenimis, atsakovo atstovas pažymėjo, kad pagal Higienos normos HN 37:2009 56 punktą ir Kelmės rajono PK areštinės vidaus tvarkos taisykles, areštinėje laikomi asmenys aprūpinami minkštuoju inventoriumi (čiužinys, pagalvė, antklodė, 2 paklodės, pagalvės užvalkalas, 2 rankšluosčiai).

Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus patikrinimo aktuose nustatyta, kad patalynės sandėlyje minkšto inventoriaus yra, sudėti švarūs skalbiniai. Paaiškino, jog Kelmės rajono PK areštinės minkštasis inventorius dezinfekcijai išvežamas j Telšių AVPK Mažeikių rajono policijos komisariatą, skalbinius skalbia UAB „Raivila“. Dėl to, kad pareiškėjas neva nebuvo informuotas apie savo teisę išsiskalbti rūbus skalbykloje, nurodė, jog skalbinius Kelmės rajono PK areštinėje skalbia UAB „Raivila“ ir areštinėje esantys asmenys turi teisę gauti išskalbtą patalynę.

Pabrėžė, kad 2014 m. Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriui atlikus Kelmės rajono PK patikrinimus, buvo nustatyta trūkumų, tačiau pripažinta, kad areštinės įrengimas ir priežiūra atitinka Higienos normos HN 37:2009 reikalavimus ir Kelmės rajono PK areštinės eksploatacija nebuvo uždrausta. Be to, atsakovas, žinodamas nustatytus trūkumus ėmėsi aktyvių veiksmų jų pašalinimui. Atkreipė dėmesį, jog Kelmės rajono PK nebuvo gauta pareiškėjo skundų dėl laikymo sąlygų ir nėra duomenų, kad pareiškėjas kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą dėl sveikatos sutrikimų.

Telšių AVPK nurodė, kad pareiškėjas neįrodė konkrečių atsakovo neteisėtų veiksmų ar neveikimo, pažeidusių jo teises bei nepateikė įrodymų dėl patirtos neturtinės žalos. Pažymėjo, kad tam tikras asmenų, esančių areštinėje, privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laikymo areštinėje pasekmė, tačiau negalima teigti, kad areštinėje dėl pareiškėjo nurodytų teiginių jis buvo kankinamas, patyrė nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį, dvasinius bei emocinius išgyvenimus ir sunkumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį. Vien pareiškėjo teiginio, kad areštinė neatitinka higienos normos reikalavimų ir tai lėmė jo sveikatos pablogėjimą, žalai atlyginti nepakanka. Būtina įrodyti, kad tokie areštinės trūkumai tiesiogiai paveikė besiskundžiantį asmenį ir tokia įtaka sukėlė jam neigiamas pasekmes ir neteisėtai suvaržė asmens teises ir laisves. Pabrėžė, jog nėra pareiškėjo skundų areštinės administracijai dėl laikymo sąlygų ir įrodymų, kad pareiškėjui dėl tokių laikymo sąlygų pablogėjo sveikata.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. balandžio 21 d. sprendimu (b. l. 77–82) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies bei pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

Pirmosios instancijos teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatomis ir pažymėjo, jog tam kad būtų konstatuotas neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Taip pat atsižvelgė į Įsakymą Nr. V-124, kuriame nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Teismas nustatė, jog pareiškėjas Kelmės rajono PK areštinėje buvo laikomas nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. kameroje Nr. 1, kurios plotas 16,32 kv. m. Šiuo laikotarpiu kartu su pareiškėju kameroje buvo laikoma nuo 2 iki 4 asmenų. Atsižvelgęs į tai, konstatavo, jog pareiškėjas Kelmės rajono PK areštinėje buvo laikomas sąlygomis, kurios atitinka teisės aktais nustatytą kameros plotą vienam asmeniui, t. y. vienam asmeniui, laikomam kameroje teko ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto.

Taip pat teismas nustatė, jog pareiškėjas skunde nurodė, kad gyvenamojoje kameroje tualetas nebuvo atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, pareiškėjas buvo vedamas į dušą, kuriuo naudojasi ir asmenys sergantys užkrečiamomis ligomis, nebuvo informuotas, jog turi teisę išsiskalbti rūbus ir juos išsidžiovinti areštinės skalbykloje, nebuvo išduotos asmens higienos priemonės pagal teisės aktų reikalavimus, kameroje nebuvo pavojaus mygtuko. Pareiškėjas buvo nuteistas arešto bausme ir ją atlikinėjo areštinėje, kuri neatitinka BVK 50–61 straipsnių reikalavimų, pernelyg ilgai užsitęsę nepatogumai žalingai pasireiškė psichinei ir fizinei būklei.

Pasisakydamas šiais aspektais, vadovavosi Higienos normos 2 ir 6 punktu bei Taisyklių 6 punktu. Nurodė, jog pagal Higienos normos HN 37:2009 20 punktą policijos areštinės kameroje turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, kuris turi būti atskirtas nuo gyvenamosios paskirties ploto 120–130 cm aukščio pertvara, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsižvelgė į byloje pateiktus Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2012 m. gegužės 17 d. patikrinimo aktą Nr. EP-K-55, kuriame nurodyta, kad patikrinimo metu neveikė vėdinimo sistema (Higienos normos HN 37:2009 23 p. pažeidimas), nėra pasivaikščiojimo kiemelių (higienos norma nepažeista, nes veikiančioms policijos areštinėms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais);

Šiaulių visuomenės sveikatos centro Kelmės skyriaus 2014 m. kovo 25 d. patikrinimo aktą Nr. EP-K-46 ir 2014 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktą Nr. EP-K-150, kuriuose nurodyta, kad Kelmės rajono PK areštinės kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas (įrengta šalto vandens tiekimo sistema, unitazas, praustuvė, tualeto reikmenų spintelė), sanitarinis mazgas atskirtas 1,2 m aukščio pertvara, kamerose yra natūralus apšvietimas, skaidraus stiklo langai, įrengta dirbtinė naktinė apšvieta, įrengta veikianti mechaninė patalpų vėdinimo/kondicionavimo sistema.

Taip pat vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, pagal kurią, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracija. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, jog iš atsakovo atstovo pateiktų dokumentų matyti, kad kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, 2012 m. gegužės 16 d. neveikė mechaninė patalpų vėdinimo sistema, o 2014 m. gruodžio 4 d. ji veikė, tačiau byloje nesant duomenų kada buvo sutaisyta vėdinimo sistema ir ar pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu kameroje įrengta mechaninė vėdinimo sistema veikė, atsakovui tikslesnių duomenų nepateikus, šias aplinkybes aiškino pareiškėjo naudai ir konstatavo, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 8 d. iki 2014 m. gegužės 8 d. buvo laikomas kameroje, kuri neatitiko higienos normų reikalavimų, t. y. kurioje neveikė mechaninė vėdinimo sistema.

Kitų higienos normų pažeidimų teismas nenustatė.

Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad negalėjo Kelmės rajono PK areštinėje atlikti arešto bausmės, kadangi ji neatitinka BVK 50–61 straipsniuose nurodytų sąlygų, kadangi pareiškėjui, atliekančiam administracinio arešto bausmę už administracinį teisės pažeidimą, o ne už padarytą nusikalstamą veiką, netaikomos BVK nuostatos.

Įvertinęs tai, kad byloje nėra jokių objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklę nurodytu laikotarpiu, be to, pareiškėjas šiuo laikotarpiu į medikus nesikreipė, teismas darė išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjui pablogėjo sveikata būtent dėl netinkamų kalinimo sąlygų Kelmės rajono PK areštinėje.

Vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas Kelmės rajono PK areštinėje buvo laikomas pažeidžiant higienos normų reikalavimus, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas labai nežymiai viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus apribojimus, teismas konstatavo, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimas buvo trumpalaikis, pareiškėjas buvo laikomas areštinėje tuo laikotarpiu, kai baigėsi šildymo sezonas, o iki pareiškėjo bausmės pabaigos dar nebuvo aukšta lauko temperatūra, todėl vėdinimo sistemos neveikimas nesukėlė pareiškėjui didelių kančių ar nepatogumų. Nenustatęs, jog atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba (pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi į teismą praėjus daugiau nei 8 mėnesiams nuo jo teisių pažeidimo pabaigos), darė išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė. Atsižvelgdamas į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėtas byloje nustatytas pažeidimas nelaikytinas intensyviu ir neprilygo pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui, todėl šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

III. Pareiškėjas R. M. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 85–87), prašydamas panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, pripažįstant, kad buvo pažeistos pareiškėjo teisės ir priteisiant jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas. Apeliacinį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

1) Nors pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu (2014 m. balandžio 8 d.–2014 m. gegužės 8 d.) neveikė mechaninė vėdinimo sistema, tačiau plačiau nenagrinėjo kitų pareiškėjo nurodytų netinkamų sulaikymo sąlygų.

2) Areštinės kamerose privalo būti įrengtas pavojaus mygtukas, kadangi jose kalinami įvairūs asmenys, taip pat ir jau ne kartą teisti bei gyvenantys pagal savo „nerašytas taisykles“. Nesudarius galimybės pareiškėjui išsikviesti pagalbos, buvo sukeltas pavojus jo sveikata ir gyvybei.

3) Nesutinka, kad aplinkybė, jog areštinėje nebuvo įrengtas pasivaikščiojimo kiemelis galėjo būti pripažinta neprieštaraujančia higienos normoms. Pažymi, jog Taisyklės buvo patvirtintos dar 2007 m., todėl tai, kad jis buvo įrengtas tik dabar yra lemta įstaigos aplaidumo, o nesuteikus pareiškėjui galimybės pasivaikščioti, buvo pažeistos jo teisės.

4) Pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad pareiškėjui buvo išduotas minkštasis inventorius, visiškai nepasisakė dėl pareiškėjo keliamo klausimo apie tualetinio popieriaus, dantų pastos ir šepetėlio, muilo, skustukų barzdai. Atkreipia dėmesį, jog į areštinę pareiškėjas buvo pristatytas tiesiai iš teismo ir su savimi neturėjo nieko iš higienos reikmenų. Nesuteikus pareiškėjui tualetinio popieriais, buvo ne tik žeminamas pareiškėjo orumas, bet ir iš jo tyčiojamasi.

5) Pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo drabužių skalbimo poreikio.

6) Dėl jo išvardintų pažeidimų pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą. Nors nurodytas pažeidimų sąrašas nėra išsamus, pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo net ir nurodytųjų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Telšių AVPK atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 91–93) prašo jį atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą nepakeistą. Telšių AVPK mano, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas. Atsiliepime nurodo:

1) Neorganizuojant pareiškėjo pasivaikščiojimų kieme nebuvo pažeisti Higienos normos 37:2009 11 ir 17.3 punktai. Be to, nepaisant pasivaikščiojimų kiemelio nebuvimo Kelmės rajono PK areštinę buvo leista eksploatuoti.

2) Nors pareiškėjas teigia neturėjęs higienos priemonių, tai paneigia Areštuoto administracine tvarka asmens byloje esantis „Prašymas leisti perduoti daiktus, maisto produktus ar banderolę su spauda“, kuriame nurodyta, jog 2014 m. balandžio 9 d. pareiškėjui buvo perduoti daiktai ir produktai (kelnes, kojinės, megztiniai, marškinėliai, trumpikės, kepurė, liemenė, dantų pasta, muilas, skutimosi peiliukai, vaikiškos servetėlės ir t. t.). Daiktų gavimas patvirtintas pareiškėjo parašu. Atkreipia dėmesį, jog pagal Taisyklių 83 punktą esant būtinumui, asmenims laikomiems areštinėje paprašius, yra išduodamas tualetinis popierius bei muilas. Pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laikotarpiu prašymo dėl higienos priemonių išdavimo jis nepateikė.

3) Pareiškėjo teiginys, jog jam nebuvo galimybės išsiplauti rūbus yra nepagrįstas, nes kameroje įrengtas metalinis praustuvas, o pageidaujant yra išduodamas inventorius, kuriame suimtieji gali išsiskalbti turimus rūbus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad 2014 m. balandžio 8 d.–2014 m. gegužės 8 d. Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinėje jis buvo laikomas neužtikrinant jam tinkamų laikymo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas buvo pažeista, o pareiškėjo reikalavimą priteisti jam 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pinigais atmetė.

Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, pabrėždamas, kad teismas neįvertino visų pareiškėjo nurodytų jo sulaikymo Kelmės rajono PK areštinėje sąlygų pažeidimų.

Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, tokiai pareiškėjo pozicijai pritaria iš dalies. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, todėl ji tikrina bylą, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį reguliavimą.

Visų pirma teisėjų kolegija pabrėžia, jog pareiškėjas prašo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir kalbant plačiau apie sąlygas, kurioms esant kyla atsakovo civilinė atsakomybė, pažymėtina, jog turtinės bei neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos tarnautojai ar darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Kaip neturtinę žalą padariusios valstybės institucijos (Kelmės rajono PK areštinės) neteisėtus veiksmus pareiškėjas nurodė jo laikymą perpildytose kamerose, galimybės pasivaikščioti lauke nebuvimą, netinkamą tualetų įrengimą (jų neatitvėrimą), tinkamo kamerų vėdinimo neužtikrinimą, netinkamą dušų naudojimo tvarką, pavojaus mygtuko kameroje nebuvimą, higienos priemonių pareiškėjui neišdavimą, netinkamą kamerų priežiūrą (nesaugojimą nuo parazitų bei valymo priemonių nebuvimą), šviesos trūkumą bei tai, jog pareiškėjas nebuvo informuotas apie galimybę skalbtis rūbus areštinės skalbykloje. Dėl tokių sulaikymo sąlygų pareiškėjui buvo padidėjusi įtampa, jis patyrė susierzinimą ir stresą, buvo sistemingai žeminami jo garbė ir orumas, padaryta žala fizinei ir psichinei būklei.

Teisėjų kolegija pastebi, jog teismas, vertindamas, ar pareiškėjui buvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos, turi atkreipti dėmesį į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo (sulaikymo) vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013). Be to, atsižvelgus į tai, kad žala yra kildinama iš keleto neteisėtų veiksmų buvimo, turi būti įvertinama, ar tokie atskiri neteisėti veiksmai buvo atlikti, kaip jie kumuliatyviai veikė pareiškėją ir tokio vertinimo kontekste turi būti sprendžiama dėl pareiškėjui sukeltos žalos atlyginimo būdo ir (ar) dydžio.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo pateiktus skundą ir apeliacinį skundą, pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, pirmiau pateiktus vertinimus, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino ir nepasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų Kelmės rajono PK areštinės galimų neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų neteisėtų veiksmų, susijusių su atskiros oro šalinimo sistemos sanitariniame mazge nebuvimo, maudymosi duše su, pareiškėjo teigimu, sergančiais asmenimis, kameros apšvietimo, santykinio kameros drėgmės lygio, pareiškėjo supažindinimo su jo teisėmis (skalbtis ir džiauti rūbus areštinės skalbykloje), higienos priemonių (dantų pastos ir šepetėlio, skutimosi peiliukų, tualetinio popieriaus, kt.) neišdavimo pareiškėjui.

Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus dėl minimalaus asmeniui tenkančio kameros ploto pažeidimo, kaip ir atsakovo atstovas, nepagrįstai vadovavosi Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktu, kuris nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m ploto. Įsakymas Nr. V-124 yra skirtas Kalėjimų departamentui pavaldžioms įstaigoms (pvz., tardymo izoliatoriams), o teritorinių policijos įstaigų areštinės Kalėjimų departamentui nepavaldžios. LVAT analogiškose bylose ne kartą yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai sprendžiama dėl suėmimo vykdymo teritorinių policijos areštinėse sąlygų atitikties teisės aktams poįstatyminių teisės aktų lygmenyje turi būti atsižvelgiama ne į Kalėjimų departamento direktoriaus Įsakymą Nr. V-124, o į Vidaus reikalų ministerijos valdymo srityje priimtą norminį teisės aktą – Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintas Taisykles, taip pat į Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. V-820 patvirtintą Higienos normą HN 37:2009 (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-678-442/2015, 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1189-822/2015, 2015 m. gruodžio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2250-662/2015, 2016 m. sausio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1669-575/2016, 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-615-146/2016 ir kt.). Higienos normoje HN 37:2009 minimali gyvenamosios patalpos norma vienam asmeniui nebuvo nustatyta. Šią normą ginčui aktualiu laikotarpiu nustatė Taisyklės. Pagal Taisyklių 80 punktą policijos areštinių kamerose turi būti užtikrintos reikiamos gyvenimo ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nustatytus sanitarijos ir higienos reikalavimus. Vienam policijos areštinėje laikomam asmeniui gyvenamojo ploto dydis negali būti mažesnis kaip 5 kv. m.

Atsižvelgdama į tai, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo nusiskundimo, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose, pagrįstumą, netinkamai taikydamas materialinės teisės normas (Įsakymą Nr. V-124) ir nepagrįstai nurodydamas, kad policijos areštinės kameroje ginčui aktualiu laikotarpiu minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui turėjo būti 3,6 kv. m, teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas neteisingai nenustatė pažeidimo šiuo aspektu. Iš atsakovo atstovo pateiktų į bylą duomenų apie pareiškėjo suėmimo vykdymo sąlygas Kelmės rajono PK areštinėje (Asmenų, laikomų policijos areštinėje paskirstymo žurnalo Nr. 14.8.3 ištraukos bei Telšių AVPK Kelmės rajono PK areštinės patalpų plano; b. l. 27–58, 64) matyti, jog pareiškėjas buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu buvo laikomas kameroje Nr. 1, kurios dydis yra 16,32 kv. m, bei kartu su pareiškėju laikytų asmenų skaičius (nuo 1 iki 3 asmenų).

Taigi, šie duomenys patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Taisyklių 80 punkte numatytas vienam asmeniui gyvenamasis plotas (ne mažiau kaip 5 kv.

m) pareiškėjui nebuvo užtikrintas 14 parų (2014 m. balandžio 9–22 d.), kuomet jam teko 4,08 kv. m. Pažymėtina, jog tai buvo ištisinis, beveik pusę pareiškėjo suėmimo laiko trukęs laikotarpis. Atsižvelgiant į tai, kad atitinkama kamerų dalis užimta lovomis ir kitais baldais bei sienele atitvertu sanitariniu mazgu, faktiškai tenkantis vienam asmeniui gyvenamasis plotas buvo atitinkamai dar mažesnis. Pagal EŽTT praktiką į šią faktinę aplinkybę taip pat atsižvelgtina (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywacewski prieš Lenkiją).

Kitą pareiškėjo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje laiką – 17 parų – gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui nebuvo pažeista, ji svyravo nuo 5,44 kv. m iki 8,16 kv.m. Papildomai, atsižvelgdama į EŽTT praktiką bei LVAT praktiką, pagal kurią, sprendžiant klausimus dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo buvimo bei neturtinės žalos už netinkamas kalinimo sąlygas dydžio svarbu atsižvelgti į kiekvienu konkrečiu atveju nustatytų pažeidimų kumuliatyvų poveikį asmeniui, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nustačius, kad pareiškėjo teisė į minimalų asmeniui tenkantį kameros plotą buvo pažeista, turi būti be kita ko, atsižvelgta ir į aplinkybę, jog jo buvimo Kelmės rajono PK areštinėje metu pasivaikščiojimo kiemelis dar nebuvo įrengtas, taigi pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pasivaikščioti (dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra).

Atsižvelgusi į nurodytus aspektus, kurių neįvertino ir dėl kurių nepasisakė pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pabrėžia, jog ABTĮ 86 straipsnio 1–3 dalyse numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas; priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas; teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus. Tai yra esminiai teismo sprendimui keliami reikalavimai. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl teismas privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Šiuo atveju teismas šiame procesiniame sprendime nurodytų aplinkybių nesiaiškino ir jų neįvertino, neišsireikalavo visų ginčui spręsti reikšmingų duomenų (pvz., apšvietos, drėgmės ir temperatūros kameroje matavimų, naudojimosi dušais Kelmės rajono PK areštinėje apskaitos ir pan.), todėl priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti vertinamas kaip teisėtas, pagrįstas ir tai sudaro pagrindą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Toks teismo sprendimas taip pat yra priimamas atsižvelgus į tai, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini. Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tinkamai tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą.

Teisėjų kolegija, taip pat atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildino iš nurodytų atskirų neteisėtų veiksmų buvimo, bet konkrečiai priteistinos žalos dydžio dėl atskirų neteisėtų veiksmų neįvardino, sprendžia, kad dėl kitų pirmosios instancijos teismo išvadų šiuo konkrečiu atveju nėra tikslinga iš esmės pasisakyti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja ABTĮ 81 straipsnis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu. Dėl šių aplinkybių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinant ir administracinę bylą grąžinant pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. balandžio 21 d. sprendimą panaikinti ir administracinę bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Romanas Klišauskas

Skirgailė Žalimienė