2025-10-15 Nr. AB-16861-3-61-3-09649-2022-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-324-556/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-09649-2022-7

Procesinio sprendimo kategorija 12.2.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. spalio 15 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų A. L. ir I. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. L. ir I. L. skundus atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti: 1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija, ir MGK) 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. S-163 (7-135/2022) (toliau – ir MGK Sprendimas Nr. 1); 2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 68-75 (toliau – ir VMI Sprendimas Nr. 1); 3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2022 m. birželio 3 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (31.49 Mr) FR0682-123 (toliau – ir Šiaulių AVMI Sprendimas Nr. 1).

2. Pareiškėja I. L. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti: 1) MGK 2022 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. S-164 (7-136/2022) (toliau – ir MGK Sprendimas Nr. 2); 2) VMI 2022 m. rugsėjo 1 d. sprendimą Nr. 68-76 (toliau – ir VMI Sprendimas Nr. 2); 3) Šiaulių AVMI 2022 m. birželio 3 d. sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (31.49 Mr) FR0682-124 (toliau – ir Šiaulių AVMI Sprendimas Nr. 2).

3. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 12 d. nutartimi administracinės bylos pagal pareiškėjų A. L. ir I. L. (toliau kartu – ir pareiškėjai) skundus sujungtos į vieną administracinę bylą.

4. Pareiškėjai skunde nurodė, kad:

4.1. Mokestinis ginčas kilo po mokesčių administratoriaus atlikto pakartotinio pareiškėjų (sutuoktinių) gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimo už 2011–2015 metų laikotarpį. Ginčas kilo dėl mokesčių administratoriaus atsisakymo vertinti pareiškėjo gautą 150 000 Eur paskolą ir jo Rusijos Federacijoje per 2009–2015 m. iš bendrovės OOO „Korylus Plius“ (toliau – ir Bendrovė, ir Įmonė) gautas 334 436 Eur darbo užmokesčio pajamas (mokesčių administratorius pripažino tik 9 658 Eur sumą), kas lėmė mokesčių administratoriaus išvadą, jog pareiškėjų išlaidos 2011–2014 m. laikotarpiu, iš viso 740 401 Lt (214 435 Eur) suma, viršijo jų gautas pajamas bei mokesčių administratoriaus sprendimą nuo šios sumos kiekvienam iš sutuoktinių apskaičiuoti GPM.

4.2. Jie nesutinka su skundžiamuose sprendimuose padarytomis išvadomis, kad pareiškėjas iš Įmonės gavo tik 435 000 Rub pajamų sumą, kas pagal mokesčių administratoriaus skaičiavimus sudaro 9 658 Eur. Visų pirma, mokesčių administratorius tinkamai neįvertino visų pareiškėjo pateiktų įrodymų, kurie pagrindžia, kad pareiškėjas 2009–2015 m. laikotarpiu dirbo Rusijos Federacijoje ir per nurodytą laikotarpį iš bendrovės OOO “Korylus Plius” gavo iš viso 344 094 Eur. Mokestinių patikrinimų metu nepagrįstai buvo atsisakyta įvertinti pareiškėjo pateiktas 2009–2015 m. laikotarpiu su Įmone sudarytas darbo sutartis, kurios patvirtina, kad pareiškėjas dirbo Įmonėje darbo sutartinių santykių pagrindu nuo 2009 m. iki 2015 m. Taip pat darbo sutartyse esančios sąlygos patvirtina, kad šalys buvo susitarusios, jog darbo užmokestis pareiškėjui bus mokamas grynaisiais pinigais.

4.3. Mokesčių administratorius ir Komisija nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo pateiktą oficialią Rusijos Federacinės mokesčių tarnybos (toliau – ir Mokesčių tarnyba) išduotą 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymą Nr. 18-16/22886 (toliau – ir Pažyma, ir 2016 m. rugsėjo 19 d. pažyma), kurioje pateikti duomenys patvirtina, kad nuo pareiškėjui išmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m. (iš viso 16 144 531 Rub, kas atitinka 1 086 554 Lt arba 344 094 Eur) buvo sumokėta iš viso 2 098 791 Rub mokesčių. VMI ir MGK sprendimuose argumentai nesivadovauti minėta Pažyma iš esmės grindžiami Mokesčių tarnybos 2021 m. gruodžio 24 d. atsakyme nurodytais teiginiais, kad pareiškėjas nesikreipė dėl pažymų gavimo apie mokesčių mokėjimą ir Pažyma jam neišduota. Tačiau mokesčių administratorius ir Komisija tinkamai neįvertino pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad Pažyma buvo išduota įmonei OOO „Korylus Plius“ (kartu su kitomis pažymomis apie mokesčių sumokėjimą) pagal šios įmonės Rusijos federalinei mokesčių tarnybos inspekcijai pateiktą 2016 m. rugsėjo 12 d. užklausą, kurią pareiškėjas pridėjo prie 2022 m. gegužės 16 d. teiktų rašytinių pastabų, todėl pareiškėjams neaišku, kokiu pagrindu buvo nuspręsta, kad Pažyma yra adresuota pareiškėjui, t. y. išduota ir pagal jo prašymą.

4.4. Mokesčių administratorius ir Komisija nepagrįstai atsisakė vertinti ir nenurodė motyvų, kodėl nevertino pareiškėjo pateiktų OOO „Korylus Plius” kasos išlaidų orderių už 2010–2015 m., kurie patvirtina darbo užmokesčio grynaisiais pinigais išmokėjimo pareiškėjui faktą. Taip pat skundžiamais sprendimais nebuvo atsižvelgta į aplinkybę, kad OOO „Korylus Plius” kasos išlaidų orderiuose nurodytos pareiškėjui išmokėtos sumos sutampa su Rusijos Federacinės mokesčių tarnybos išduotoje Pažymoje nurodytomis pareiškėjo gautomis pajamomis.

4.5. Be to, skundžiamais sprendimais nebuvo tinkamai įvertintos Bendrovės Rusijos mokesčių administratoriui teiktos pažymos apie pareiškėjui nuo 2009 m. iki 2015 m. išmokėtas darbo užmokesčio sumas (forma 2-NDFL), kurios buvo apmokestintos 13 proc. tarifu, sutampančias su Pažymoje nurodytomis pareiškėjo gautomis 13 proc. tarifu apmokestintomis pajamomis, kai tuo metu skundžiamais sprendimais nuspręsta pripažinti tik Mokesčių tarnybos pateiktuose 2018 m. kovo 27 d. ir 2021 m. gruodžio 24 d. atsakymuose nurodytas 30 proc. mokesčio tarifu apmokestintas 435 000 Rub (9 658 Eur) pareiškėjo pajamas, gautas už specialios statybinės technikos („Brinkmann“ skiedinio siurblio) nuomą.

4.6. VMI ir MGK nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kad jo, kaip aukštos kvalifikacijos specialisto, gaunamos pajamos pagal teisės aktų reikalavimus negalėjo būti mažesnės nei 2 004 000 Rub per metus, nors jis pateikė įrodymus, kad asmenims, nesantiems Rusijos Federacijos rezidentais, 13 proc. pajamų mokesčio tarifas taikomas tik asmens pajamoms, gautoms už aukštos kvalifikacijos specialisto profesinę veiklą, taip pat pareiškėjo 2022 m. gegužės 16 d. teiktose rašytinėse pastabose nurodytų aplinkybių, kad Rusijos Federacijos teisės aktai nustato darbdaviui, įdarbinančiam aukštos kvalifikacijos specialistus, pareigą per kalendorinį mėnesį mokėti tokiam užsienio piliečiui ne mažiau kaip 167 000 Rub dydžio darbo užmokestį (2 004 000 Rub per metus).

4.7. Pareiškėjai mokesčių administratoriui pateikė Rusijos Federacijos Federalinės migracijos tarnybos pareiškėjui 2009–2015 m. laikotarpiu išduotus darbo leidimus, buto Maskvoje nuomos sutartis, 2009–2015 m. laikotarpiu galiojusius pareiškėjo Lietuvos Respublikos piliečio pasus, kuriuose yra valstybių sienų kirtimą fiksuojantys antspaudai bei užsienio valstybių vizos, tačiau nei mokesčių administratorius, nei Komisija tinkamai neįvertino šių įrodymų, kurie pagrindžia, kad pareiškėjas 2009–2015 m. laikotarpiu dirbo bendrovėje OOO „Korylus Plius“, gyveno Maskvoje ir ne rečiau kaip kartą kas mėnesį atvykdavo į Lietuvą aplankyti šeimą ir vėl išvykdavo į Rusiją.

4.8. Mokesčių administratoriaus ir Komisijos atsisakymas pripažinti pareiškėjo 2009–2015 m. laikotarpiu gautas 13 proc. mokesčio tarifu apmokestintas pajamas yra grindžiamas neišsamia ir prieštaringa užsienio mokesčių administratoriaus pateikta informacija bei subjektyviu vertinimu. Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus 2018 m. kovo 27 d. ir 2021 m. gruodžio 24 d. atsakymuose (toliau – ir Atsakymai) buvo nurodytos tik tos jo gautos pajamos, kurios buvo apmokestintos 30 proc. GPM tarifu. Šios pareiškėjo pajamos buvo gautos iš OOO „Korylus Plius“ už specialios statybinės technikos („Brinkmann“ skiedinio siurblio) nuomą, todėl Atsakymuose yra nurodyti duomenys apie visiškai skirtingo pobūdžio pareiškėjo pajamas (t. y. 30 proc. apmokestinamas pajamas ir jų gavimo laikotarpius), nei buvo nurodyta Pažymoje ir pareiškėjo pateiktuose OOO „Korylus Plius“ buhalterinės apskaitos dokumentuose, kuriuose buvo užfiksuoti duomenys apie pareiškėjo uždirbtą darbo užmokestį, kuris buvo apmokestintas 13 proc. pajamų mokesčio tarifu. Pareiškėjams akivaizdu, kad Atsakymuose pateikti duomenys yra neišsamūs ir nesudaro pagrindo atsisakyti pripažinti 13 proc. pajamų mokesčio tarifu apmokestintas pareiškėjo pajamas.

4.9. Išvados apie pareiškėjo gautų pajamų sumas ir pajamų gavimo laikotarpius, grindžiamos Atsakymuose nurodytais duomenimis, prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams – darbo sutartims su OOO „Korylus Plius“, Bendrovės kasos orderiams ir pažymoms apie pareiškėjui išmokėtą darbo užmokestį, apmokestinamą 13 proc. tarifu, darbo leidimams bei Pažymai. Nors Atsakymuose nurodoma, kad pareiškėjas neva 2012 m. dirbo tik 5 mėn. bei visus 2013–2014 m., o per visą šį 29 mėn. laikotarpį esą uždirbo tik 9 658 Eur pajamų, apmokestinamų 30 proc., yra akivaizdu, kad šie pateikti duomenys yra neišsamūs, kadangi prieštarauja elementariai logikai (asmuo 29 mėnesius dirbo ir gyveno Maskvoje tik tam, kad per visą šį laikotarpį uždirbtų vos 9 658 Eur pajamų). Skundžiamuose sprendimuose nenurodyta, kokiu pagrindu 2009–2011 m. ir 2015 m. pareiškėjui buvo išduoti leidimai dirbti OOO „Korylus Plius“, jeigu, pasak mokesčių administratoriaus, jis šiais laikotarpiais nedirbo ir negavo jokių pajamų šioje Bendrovėje.

4.10. Aplinkybė, kad pareiškėjas Lietuvoje nedeklaravo Rusijos Federacijoje gautų pajamų, nėra pagrindas nepripažinti šių pajamų. Pareiškėjai buvo įsitikinę, kad turi pareigą deklaruoti tik Lietuvoje gautas pajamas, ir nežinojo, kad Lietuvos mokesčių administratoriui privalo pateikti duomenis apie Rusijos Federacijoje gautas pajamas, nuo kurių mokesčiai jau yra sumokėti Rusijos Federacijoje. Mokestinio tyrimo ir patikrinimo metu pareiškėjas mokesčių administratoriui pateikė visus turimus duomenis apie gautas pajamas ir šiuos duomenis pagrindžiančius dokumentus, todėl manė, kad papildomas pajamų deklaracijų teikimas yra nereikalingas.

4.11. Tikrinamuoju laikotarpiu teisės aktai nedraudė pajamas gauti iš užsienyje registruoto darbdavio grynaisiais pinigais, todėl Bendrovė ir pareiškėjas turėjo teisę ir laisvę susitarti dėl jiems priimtiniausios darbo užmokesčio mokėjimo formos. Subjektyvi ir niekuo nepagrįsta mokesčių administratoriaus ir Komisijos nuomonė, kad darbo užmokesčio gavimas ir jų gabenimas į Lietuvą grynaisiais pinigais yra nelogiškas ir rizikingesnis negu darbo užmokesčio gavimas į Rusijoje esančio banko sąskaitą, nesudaro pagrindo atsisakyti pripažinti šias pareiškėjo gautas pajamas.

4.12. Pareiškėjas nuo 2009 m. iki šiol dirba Rusijos Federacijoje, visą šį laiką darbo užmokestį pagal susitarimą su darbdaviu gauna grynaisiais pinigais ir net nesvarsto apie galimybę gauti darbo užmokestį į Rusijoje registruotą banko sąskaitą, nes Rusijoje esant rublio kurso svyravimams labai dažnai yra ribojamas banko sąskaitose esančių rublių konvertavimas į kitą valiutą, pinigų sąskaitoje išgryninimas ar pervedimas, be to, Rusijoje yra labai dažni bankų licencijų panaikinimo ir likvidavimo atvejai. Grynuosius pinigus į Lietuvą veždavo nedeklaruotinomis sumomis (iki 10 000 Eur sumomis) ne tik dėl saugumo, bet ir dėl to, kad nereikėtų papildomai gaišti laiko deklaruojant atsivežamus pinigus kertant sieną, todėl ši aplinkybė mokesčių administratoriaus ir Komisijos negalėjo būti vertinama kaip nelogiška ar nesuprantama.

4.13. Mokesčių administratorius ir MGK nepagrįstai atsisakė pripažinti iš B. F. grynaisiais pinigais gautą 150 000 Eur sumą. Šios paskolos suteikimo faktas mokestinėje byloje yra patvirtintas ne tik paskolos sutartimi ir šalių pasirašytu pakvitavimu, kuriuo patvirtintas paskolos grąžinimas, bet ir paties paskolos davėjo B. F. 2020 m. spalio 27 d. rašytiniais paaiškinimais. B. F. buvo apklaustas MGK nagrinėjant mokestinį ginčą, kilusį po pirminio patikrinimo, ir patvirtino skolinęs pareiškėjui 150 000 Eur sumą bei išsamiai paaiškino visas su paskolos suteikimu ir grąžinimu susijusias aplinkybes. Be to, skundžiamais sprendimais mokesčių administratorius ir Komisija taip pat tinkamai neįvertino aplinkybių, kad paskolą suteikęs B. F. yra itin pasiturintis asmuo, kuriam 150 000 Eur suma nėra ženkli ir kurią jis galėjo savo ilgamečiam verslo partneriui paskolinti be palūkanų ir be užtikrinimo priemonių. Vien ta aplinkybė, kad pareiškėjas nepateikė PRC911 formos ir gautą paskolą į Lietuvą įsivežė dalimis nedeklaruotinomis sumomis, nesudaro pagrindo atsisakyti pripažinti pareiškėją gavus 150 000 Eur paskolą.

4.14. Kadangi nepagrįstai apskaičiuota mokestinė prievolė, mokesčių administratorius taip pat nepagrįstai apskaičiavo GPM delspinigius ir skyrė GPM baudas.

5. Atsakovas VMI atsiliepimuose į pareiškėjų skundus prašė juos atmesti. Atsakovas atsiliepimuose nurodė, kad:

5.1. Šiaulių AVMI atliko pakartotinius pareiškėjų GPM deklaravimo bei sumokėjimo teisingumo patikrinimus už 2011–2015 m. laikotarpį ir 2022 m. balandžio 13 d. surašė patikrinimo aktus: Nr. (31.49 Mr)FR0680-116 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 1) ir Nr. (31.49 Mr)FR0680-117 (toliau – ir Patikrinimo aktas Nr. 2) (toliau kartu – ir Patikrinimo aktai). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjų išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo gautas pajamas 214 435 Eur suma, t. y. 2011 m. – 105 924 Eur, 2012 m. – 71 608 Eur, 2013 m. – 5 178 Eur, o 2014 m. – 31 725 Eur. Didžiąją dalį išlaidų, viršijančių gautas pajamas, pareiškėjai panaudojo vartojimo išlaidoms, nekilnojamojo turto išlaidoms padengti bei suteikė paskolas Bendrovei. Pareiškėjai minėtų pajamų Metinėse pajamų deklaracijose nedeklaravo ir nuo gautų pajamų teisės aktų nustatyta tvarka nesumokėjo GPM. Tokiu būdu pareiškėjai pažeidė Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 25 straipsnio 1 ir 2 dalių bei 27 straipsnio 1 dalies nuostatas. Kadangi pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka nedeklaravo dalies gautų pajamų, mokėtiną GPM sumą apskaičiuoti įprasta tvarka nėra galimybės, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 70 straipsnio nuostatomis, pareiškėjams mokestis apskaičiuotas pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, taikant išlaidų metodą. Iš viso pareiškėjui apskaičiuota 16 292,86 Eur GPM, o pareiškėjai – 16 881,37 Eur GPM.

5.2. Pareiškėjas pateikė 2010 m. lapkričio 8 d. paskolos sutartį, pagal kurią Rusijos pilietis B. F. jam paskolino 150 000 Eur, tačiau sutartis buvo sudaryta ne notarine forma, beprocentė, suteikta grynaisiais pinigais, paskolos pareiškėjas nedeklaravo formoje PRC911. Pareiškėjas nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų realų pinigų gavimo faktą, o vien paaiškinimas ir paskolos sutartis bei pinigų perdavimo aktas nepatvirtina realaus pinigų gavimo fakto. Vadovaujantis VMI viršininko 2015 m. gruodžio 17 d. įsakymu Nr. VA-114 patvirtintų Mokesčių mokėtojo pranešimo apie gautų pajamų ir įsigyto turto (įskaitant pasiskolintas pinigines lėšas) įsigijimo šaltinius PRC911 formos užpildymo, pateikimo bei tikslinimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) nuostatomis, pareiškėjas turėjo iki 2016 m. birželio 30 d. pateikti pranešimą forma PRC911 ir pateikti informaciją apie gautą paskolą iš Rusijos piliečio, tačiau jo nepateikė, todėl pagrįstai buvo atsisakyta pripažinti gautą paskolą pareiškėjų gautomis pajamomis.

5.3. Pareiškėjas Šiaulių AVMI teiktuose paaiškinimuose nurodė, kad įvežtų iš Rusijos Federacijos į Lietuvos Respubliką grynųjų pinigų sumų nedeklaruodavo, nes įveždavo iki leistinos nedeklaruoti ribos, t. y. iki 10 000 Eur, tačiau Šiaulių AVMI patikrinimo metu nustatė, jog pareiškėjas nuo 2010 m. lapkričio 8 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. sieną kirto mažiausiai keturis kartus, todėl negalėjo dalimis įsivežti gautos paskolos (150 000 Eur). Pareiškėjas pateikė Šiaulių AVMI vizų kopijas, išduotas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos už 2006–2009 m. ir 2011 m. liepos 26 d. – 2015 m. liepos 25 d. laikotarpius. Didžioji dalis išlaidų, viršijančių gautas pajamas ir panaudotų brangiam turtui įsigyti, susidarė iki 2011 m. liepos 12 d., o iš pareiškėjo vizų matyti, kad jis nuo paskolos gavimo laikotarpio 2010 m. lapkričio 18 d. iki pat 2011 m. liepos 26 d. nekirto Rusijos Federacijos sienos. Pareiškėjo pateikti papildomi dokumentai nepaneigia patikrinimo metu nustatytų faktų ir aplinkybių, jog jis neturėjo galimybės įsivežti 150 000 Eur sumos nedeklaruodamas, norėdamas įsigyti nekilnojamąjį turtą (2011 m. balandžio 8 d., 2011 m. liepos 12 d.), todėl galima daryti išvadą, jog pareiškėjas neva gautos paskolos suma siekė pateisinti pareiškėjų 2011–2012 m. laikotarpiu patirtas išlaidas brangiam turtui įsigyti.

5.4. Kadangi pareiškėjas gautų pajamų iš Rusijos Federacijos Lietuvoje nedeklaravo, siekiant nustatyti jo pateiktų duomenų realumą, 2016 m. spalio 12 d. buvo išsiųstas paklausimas Rusijos mokesčių administratoriui (pridėjus pareiškėjo pateiktus dokumentus) dėl pažymose pateiktų sumų ir sumokėtų mokesčių Rusijoje patvirtinimo. Iš Mokesčių tarnybos 2018 m. kovo 27 d. atsakymo nustatyta, jog pareiškėjas iš OOO „Korylus Plius“ gavo pajamas tik 2012–2014 m. laikotarpiu, iš viso gavo 435 000 Rub / 34 063 Lt / 9 865 Eur, nuo kurių mokesčiai yra išskaičiuoti Rusijos Federacijoje. Mokesčių tarnyba minėtame atsakyme taip pat nurodė, kad Įmonė yra likviduota 2017 m. rugpjūčio 21 d., Įmonės vadovas kviečiamas į Mokesčių tarnybą neatvyko, todėl papildomos informacijos apie pareiškėjo gautas pajamas ar sudarytas darbo sutartis gauti nepavyko. Vadovaujantis GPMĮ 37 straipsnio nuostatomis pareiškėjas Rusijos Federacijoje gautas su darbo užmokesčiu susijusias pajamas turėjo deklaruoti metinėse pajamų mokesčio deklaracijose forma GPM308 ir pateikti dokumentus, kurie patvirtintų, jog mokestis Rusijos Federacijoje yra sumokėtas. Šiaulių AVMI 2016 m. rugsėjo 30 d. pareiškėją informavo apie šią pareigą deklaruoti, tačiau iki mokestinio patikrinimo pradžios, t. y. iki 2016 m. gruodžio 23 d., jis to nepadarė.

5.5. Tarp pareiškėjo pateiktų dokumentų ir patikrinimo metu surinktos informacijos nustatyti neatitikimai: jo pateiktose pažymose nurodoma, jog jis su darbo užmokesčiu susijusias pajamas gavo 2009–2015 m. laikotarpiu, o Mokesčių tarnybos duomenimis jis tik 2012–2014 m. laikotarpiu gavo tokias pajamas, be to, pažymose, kurios apima 2012–2014 m. laikotarpį, gautos pajamų sumos taip pat nesutampa. 2018 m. kovo 27 d. atsakyme nurodyta, pareiškėjas 2012–2014 m. iš Įmonės gavo 9 865 Eur su darbo santykiais susijusias pajamas; 2019 m. lapkričio 13 d. atsakyme duomenų apie jo gautas pajamas nepateikta, tačiau nurodyta, kad jis tikrintu laikotarpiu turėjo 12 banko sąskaitų trijuose Rusijos bankuose (kartu su atsakymu pateikti bankų atsakymai ir sąskaitų išrašai). Nors 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymoje nenurodytas pareiškėjo pajamų gavimo šaltinis, tačiau pajamų suma ir laikotarpiai, kuriais buvo gautos pajamos, sutampa su jo kartu su Pažyma pateiktų Bendrovės pažymų duomenimis apie jo 2009–2015 m. gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, todėl atsakovas preziumavo, kad Pažymoje nurodytos būtent iš Įmonės gautos pajamos.

5.6. Kadangi buvo pateikti du tos pačios Mokesčių tarnybos raštai (Pažyma ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymas) apie pareiškėjo iš Rusijos įmonės OOO „Korylus Plius“ gautas pajamas, tačiau juose nurodytos skirtingos jo gautų pajamų sumos ir skirtingi pajamų gavimo laikotarpiai, siekiant pašalinti prieštaravimus, Mokesčių tarnybai buvo išsiųstas dar vienas paklausimas, į kurį 2022 m. sausio 11 d. buvo gautas 2021 m. gruodžio 24 d. atsakymas. Jame nurodyta, kad Įmonė nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nevykdo veiklos ir nėra galimybės iš jos išsireikalauti duomenis apie santykius su pareiškėju, o Mokesčių tarnybos turimais duomenimis pareiškėjas iš Įmonės 2012–2014 m. laikotarpiu gavo 9 865 Eur su darbo santykiais susijusiais pajamas, kas, atsakovo vertinimu, iš esmės patvirtina 2018 m. kovo 27 d. atsakyme pateiktų duomenų teisingumą, nors pareiškėjai skunduose nurodė, jog minėtas atsakymas nepašalina prieštaravimų tarp Pažymos ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymo. Siekiant pašalinti prieštaravimus, Mokesčių tarnybai prie paklausimo buvo pridėta Pažyma ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymas bei klausiama, ar pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo išduota pažyma apie įsiskolinimų Rusijos mokesčių administratoriui nebuvimą ir informacija apie gautas pajamas iš Įmonės. Atsakyme buvo nurodyta, kad Rusijos mokesčių administratorius neturi informacijos, jog pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 19 d. būtų išduota pažyma apie įsiskolinimų nebuvimą, ir informacijos, jog jam būtų teikiamos pažymos apie 2009–2015 m. laikotarpiu gautas pajamas. Atsižvelgiant į tai, prieštaravimai tarp Pažymos ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymo buvo pašalinti, nes 2021 m. gruodžio 24 d. atsakyme nurodoma, jog teisinga laikyti informaciją apie pajamas, pateiktą 2018 m. kovo 27 d. atsakyme, o abejoti Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis nėra pagrindo. Kadangi buvo imtasi visų priemonių, siekiant pašalinti prieštaravimus, pareiškėjui pagrįstai pripažinta tik 9 865 Eur iš Įmonės su darbo santykiais susijusių gautų pajamų suma.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimu pareiškėjų skundus atmetė.

7. Teismas pažymėjo, kad byloje ginčas kilo dėl Šiaulių AVMI Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, VMI Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais pareiškėjams papildomai apskaičiuoti GPM ir GPM delspinigiai bei paskirtos GPM baudos, ir MGK Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais buvo patvirtinti VMI Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2, teisėtumo ir pagrįstumo.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjų išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2015 m. gruodžio 31 d. viršijo gautas oficialias pajamas 214 435 Eur suma, t. y. 2011 m. viršijo 105 924 Eur, 2012 m. – 71 608 Eur, 2013 m. – 5 178 Eur, o 2014 m. – 31 725 Eur. Pareiškėjai aptartų pajamų metinėse pajamų deklaracijose nedeklaravo ir nuo gautų pajamų teisės aktų nustatyta tvarka nesumokėjo GPM.

9. Teismas, pasisakydamas dėl darbo užmokesčio pajamų iš Rusijos Federacijos pripažinimo ir 13 proc. mokesčio tarifu apmokestintų pajamų, nurodė, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas 2012–2014 m. iš OOO „Korylus Plius“ gavo 9 865 Eur su darbo santykiais susijusias pajamas. Teismas nustatė, kad mokesčių administratorius išsiuntė papildomą paklausimą Rusijos mokesčių administratoriui ir 2022 m. sausio 11 d. gavo 2021 m. gruodžio 24 d. atsakymą, kuriame nurodyta, jog Rusijos mokesčių administratoriaus turimais duomenimis pareiškėjas iš įmonės OOO „Korylus Plius“ 2012–2014 m. gavo 9 865 Eur su darbo santykiais susijusiais pajamas. Taigi, mokestinio patikrinimo metu buvo padaryta išvada, kad iš esmės Rusijos mokesčių administratorius patvirtino 2018 m. kovo 27 d. atsakyme pateiktų duomenų teisingumą. Taip pat nurodoma, kad OOO „Korylus Plius“ nuo 2017 m. rugpjūčio 21 d. nevykdo veiklos ir nėra galimybės iš Įmonės išsireikalauti duomenų apie santykius su pareiškėju. Prie paklausimo Rusijos mokesčių administratoriui buvo pridėta ir 2016 m. rugsėjo 19 d. pažyma bei 2018 m. kovo 27 d. atsakymas su užklausa, ar pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 19 d. buvo išduota pažyma apie įsiskolinimų Rusijos mokesčių administratoriui nebuvimą ir informacija apie gautas pajamas iš OOO „Korylus Plius“. Tačiau atsakyme nurodyta, kad Rusijos mokesčių administratorius neturi informacijos, jog pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 19 d. būtų išduota pažyma apie įsiskolinimų nebuvimą, taip pat neturi informacijos, jog pareiškėjui būtų teikiamos pažymos apie gautas pajamas 2009–2015 m. laikotarpiu. Mokesčių tarnyba 2021 m. gruodžio 24 d. atsakyme patvirtino, kad pareiškėjas nesikreipė dėl pažymų gavimo apie mokesčių mokėjimą ir pažyma jam neišduota.

10. Teismas vadovavosi MAĮ 70 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjo paaiškinimais, pareiškėjo ir mokesčių administratoriaus nurodytais įrodymais, Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais oficialiais duomenimis. Mokesčių administratorius ir MGK skundžiamuose sprendimuose pažymėjo, kad tikrinamu laikotarpiu pareiškėją laikė Lietuvos rezidentu, todėl jis turėjo pareigą deklaruoti ne tik užsienio bankuose turimas sąskaitas, bet ir gaunamą darbo užmokestį. Teismas nurodė, kad šiuo atveju pareiškėjų tvirtinimas apie tai, jog 2009–2015 m. laikotarpiu pareiškėjas iš OOO „Korylus Plius“ gavo 344 094 Eur darbo užmokestį, kurį buvo susitarta mokėti grynaisiais pinigais, turėjo būti pagrįstas taip, kad nekiltų jokių abejonių dėl šių pinigų realumo, o šiuo atveju to padaryta nebuvo. Pareiškėjų pateiktos pažymos apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį OOO „Korylus Plius“ yra neinformatyvios, kyla abejonių dėl jų tikrumo, kadangi nėra objektyvių įrodymų dėl juose nurodytų piniginių lėšų sumos, nėra duomenų (parašų), kad pareiškėjas realiai gavo minėtas sumas, netgi jei jos buvo perduodamos grynaisiais pinigais. Teismas pritarė MGK išvadoms, jos nėra pagrindo nepasitikėti pakartotinai Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus pažymose pateikta informacija. Teismas pažymėjo, kad MGK posėdžio metu pareiškėjas save įvardijo kaip OOO „Korylus Plius“ 100 proc. akcijų valdytoju, todėl pritarė Komisijos išvadai, jog pareiškėjas, būdamas vienvaldžiu akcininku, turėjo įgaliojimus kontroliuoti, spręsti ir priimti visus su Bendrove susijusius sprendimus, įskaitant ir Rusijos mokesčių administratoriui teikiamus duomenis apie darbo užmokestį. Teismas konstatavo, kad neturi objektyvios priežasties nesivadovauti Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais oficialiais duomenimis, o pareiškėjai šių duomenų niekaip nepaneigė. Kitų duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo gautas pajamas iš darbo santykių, byloje nėra. Įvertinęs nustatytų aplinkybių visumą, teismas priėjo prie išvados, kad prieštaravimai tarp Pažymos ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymo buvo pašalinti, abejoti Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis nėra pagrindo, o pareiškėjui pagrįstai pripažinta tik 9 865 Eur iš įmonės OOO „Korylus Plius“ su darbo santykiais susijusių gautų pajamų suma.

11. Teismas, pasisakydamas dėl gautos paskolos iš B. F., t. y. ar mokesčių administratorius nepagrįstai atsisakė vertinti pareiškėjo gautą 150 000 Eur paskolą iš Rusijos piliečio B. F., vadovavosi MAĮ 421 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, Taisyklių 4, 5, 5.1–5.5 punktais. VMI nustatė, kad pareiškėjo pateikta 2010 m. lapkričio 8 d. paskolos sutartis, kurios pagrindu Rusijos pilietis B. F. paskolino jam 150 000 Eur, buvo sudaryta ne notarinės formos, beprocentė, paskola suteikta grynaisiais pinigais, o minėtos paskolos pareiškėjas nedeklaravo formoje PRC911. Siekdamas pagrįsti savo galimybes įsivežti minėtą pinigų sumą nedeklaruodamas, pareiškėjas pateikė VMI vizų kopijas, išduotas Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos už 2006–2009 m. ir 2011 m. liepos 26 d.–2015 liepos 25 d. laikotarpius, tačiau VMI akcentavo, kad didžioji dalis išlaidų, viršijančių gautas pajamas ir panaudotų brangiam turtui įsigyti, susidarė iki 2011 m. liepos 12 d., o, išanalizavus pareiškėjo pateiktas vizas, jis nuo paskolos gavimo laikotarpio 2010 m. lapkričio 18 d. iki pat 2011 m. liepos 26 d. apskritai nekirto Rusijos Federacijos sienos.

12. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius, priešingai nei teigė pareiškėjas, tinkamai įvertino pateiktus įrodymus ir padarė pagrįstą išvadą, jog byloje nėra pateikti objektyvūs įrodymai, iš kurių galima būtų daryti vienareikšmę išvadą apie paskolos gavimą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo pateikti pakvitavimai niekaip neginčijamai neįrodo fakto, jog pareiškėjas tikrai gavo pinigines lėšas iš pakvitavimuose nurodomo asmens. Į bylą nėra pateikti ir kitokie dokumentai, galintys patvirtinti lėšų judėjimą iš minimo asmens, pavyzdžiui, mokėjimo pavedimai, o paskolos davėjo B. F. paaiškinimai MGK posėdžio metu apie lėšų perdavimą nėra objektyvūs įrodymai, neginčijamai pagrindžiantys lėšų perdavimą. Teismas pažymėjo, kad paties B. F. paaiškinimai, kad jiedu su pareiškėju pažįstami nuo 2005 m., nuo 2006 m. kartu dirbo Maskvoje, turi bendrą verslą Lietuvoje, yra subjektyvaus pobūdžio ir gali būti šališki, siekiant palaikyti pareiškėjų poziciją mokestiniame ginče. Pareiškėjai kitų liudytojų, galinčių patvirtinti ar paneigti lėšų pareiškėjui perdavimą, nenurodė, jų nebuvo nustatyta ir bylos nagrinėjimo teisme metu. Teismas, įvertinęs pareiškėjų teiginius apie paskolos gavimą, nusprendė, kad pareiškėjo argumentai apie perduotas pinigų sumas, nesant kitų objektyvių įrodymų, nepagrindžia įvykusių pinigų perdavimo fakto, o kartu ir pareiškėjo gautų pajamų realumo.

13. Pasisakydamas dėl kitų argumentų, teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytus duomenis (rašytinę medžiagą, paaiškinimus), vertino, jog ginčo paskolos sutartis nebuvo sudaryta įprastinėmis šioms sutartims būdingomis sąlygomis, taip pat sąlygomis, kurioms esant pareiškėjas turėtų galimybę užsitikrinti operatyvų ir sklandų galbūt perduotų lėšų grąžinimą. Paskolos sutartyje nenumatytas palūkanų mokėjimas, skolos grąžinimas neužtikrintas jokiomis garantijomis (įkeitimu, laidavimu ar kitomis skolos grąžinimo prievolių įvykdymą užtikrinančiomis priemonėmis), sutartis nėra patvirtinta notariškai. Pareiškėjui nenumatytos jokios sankcijos bei įsipareigojimai dėl piniginių lėšų grąžinimo, o tai reiškia, jog B. F. neturi jokių garantijų, kad pareiškėjas apskritai būtų gražinęs ir / ar grąžins jam pinigines lėšas. Pareiškėjo pateikti įrodymai (pakvitavimai, paskolos sutartis), greta kitų nustatytų faktinių aplinkybių, negali būti vertinami kaip objektyvūs ir neabejotinai patvirtinantys, jog nurodytos piniginės lėšos yra gautos paskolos sutarties pagrindu iš nurodyto asmens. Nors mokestinio patikrinimo metu pareiškėjas tvirtino, kad būdamas sąžiningas mokesčių mokėtojas, sąmoningai nedeklaravo visos paskolos sumos, tačiau šiuo atveju minėta paskolos sutartis su B. F. dėl ginčo piniginių lėšų perdavimo pareiškėjui atitinka minėtas MAĮ 421 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, todėl pareiškėjas turėjo pareigą pateikti VMI pranešimą apie aptariamą sandorį Taisyklėse nustatyta tvarka, o, to nepadaręs, šiuo sandoriu negali grįsti savo patirtų išlaidų šaltinių. Teismas sutiko su teritorinio mokesčių administratoriaus, VMI ir MGK pozicija, kad pateiktuose pinigų perdavimo rašteliuose nurodytos paskolos realiai pareiškėjui nebuvo suteiktos, o nurodyti dokumentai buvo surašyti formaliai, siekiant mokesčių administratoriui pagristi trūkstamus pajamų šaltinius.

14. Teismas, įvertinęs MAĮ 139 straipsnio 1 dalies, 140 straipsnio, GPMĮ 36 straipsnio 2 dalies nuostatas, pažymėjo, kad bauda pareiškėjams paskirta atsižvelgus į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, t. y. kad pareiškėjai bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, ir į atsakomybę sunkinančias aplinkybes, t. y. kad mokesčiai apskaičiuoti taikant MAĮ 70 straipsnio 1 dalį (pažeidimo padarymo būdas).

15. Teismas konstatavo, kad mokestinio patikrinimo metu padarytos išvados yra grindžiamos visapusiškai surinktais ir ištirtais dokumentais, todėl teritorinis mokesčių administratorius ir VMI įvykdė MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje nustatytą pareigą pagrįsti apskaičiuotinas mokesčių sumas. Pareiškėjai nepaneigė, kad mokesčio ir su juo susijusios sumos apskaičiuotos neteisingai.

16. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes teismas padarė išvadą, kad pareiškėjai nepateikė įrodymų, kurie pagrįstų jų teiginius apie ginčo lėšų kilmę ir pobūdį, o tuo pačiu ir neįrodė savo teiginių pagrįstumo, jog jie turėjo pakankamai lėšų (neapmokestinamų GPMĮ taikymo prasme) 2011–2015 m. išlaidoms padengti. Nagrinėjamu atveju pareiškėjams neįrodžius gautų paskolų ir kitų pajamų realumo, mokesčių administratoriui atsirado teisinės prielaidos taikyti MAĮ 70 straipsnio nuostatas ir GPM mokesčius apskaičiuoti pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą.

17. Teismas konstatavo, kad skundžiamuose sprendimuose išsamiai išanalizuotos visos nagrinėjamu atveju reikšmingos aplinkybės, detaliai atsakyta į pareiškėjų argumentus, atskleista ginčo esmė, todėl tenkinti pareiškėjų reikalavimų dėl Šiaulių AVMI, VMI ir MGK sprendimų panaikinimo nėra pagrindo. Netenkinus skundų, atmestas pareiškėjų prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 18. Pareiškėjai apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundus patenkinti; apklausti ne teismo patalpose savo buvimo vietoje naudojant saugias informacines ir elektroninių ryšių technologijas liudytojus: buvusią OOO „Korylus Plius“ generalinę direktorę (duomenys neskelbtini) pilietę A. V. P. ir buvusią OOO „Korylus Plius“ buhalterę J. V. M.; priteisti iš atsakovo VMI pareiškėjo A. L. naudai bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas padarė esminius proceso pažeidimus (pažeisti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 str.), kadangi neatliko visapusiško ginčo aplinkybių vertinimo, tinkamai neištyrė mokestinėje byloje esančių įrodymų bei nenurodė jokių motyvų, kurių pagrindu sprendė, kad pareiškėjų pateiktos pažymos apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį OOO „Korylus Plius” tariamai yra neinformatyvios ir keliančios abejonių dėl jų tikrumo, o kitų duomenų pagrindžiančių pareiškėjo gautas pajamas iš darbo santykių tariamai byloje nėra. Be to, teismas apskritai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjų į bylą kartu su 2023 m. birželio 10 d. prašymu pateiktų naujų įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus ir Komisijos išvadas (pareiškėjo darbo knygelė, Rusijos Federacijos pensijų fondo pažyma), nepateikdamas jokių motyvų, kodėl atsisakoma vertinti šiuos įrodymus.

18.2. Teismas visiškai nepagrįstai išimtinę įrodomąją reikšmę suteikė pagal atsakovo tiesioginę užklausą iš Rusijos Federacinės mokesčių tarnybos gautam 2018 m. kovo 27 d. atsakymui (ir jį atkartojančiam 2021 m. gruodžio 24 d. atsakymui). Teismas visiškai nepasisakė dėl pareiškėjų pateiktų argumentų ir įrodymų, kad Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktuose Atsakymuose į VMI užklausas yra pateikiami duomenys tik apie pareiškėjo 2012–2014 m. laikotarpiu gautas 30 proc. tarifu apmokestintas pajamas už pareiškėjo įmonei OOO „Korylus Plius“ nuomotą „Brinkmann“ skiedinio siurblį. Kai tuo metu pareiškėjas pagal darbo sutartis Įmonėje dirbdamas aukštos kvalifikacijos specialisto darbą nuo 2009–2015 m. laikotarpiu gavo 13 proc. tarifu apmokestintą darbo užmokestį.

18.3. Kaip matyti iš pareiškėjų į mokestinę bylą pateiktų OOO „Korylus Plius“ 2009–2015 m. teiktų Rusijos mokesčių administratoriui pažymų apie fizinių asmenų pajamas (forma Nr. 2-NDFL), jose už kiekvienus metus buvo deklaruotos pareiškėjo 13 proc. apmokestinamos pajamos. Pareiškėjas teismui atskirai pateikė pažymą už 2015 m. su vertimu į lietuvių kalbą, o už ankstesnius laikotarpius pažymas teikė be vertimų, kadangi pažymos forma nesiskiria nuo pažymos už 2015 m. su vertimu į lietuvių kalbą, skiriasi tik pajamų sumos ir metai, kurių versti į lietuvių kalbą nereikia. Pareiškėjas 2009–2015 m. laikotarpiu pagal darbo sutartis dirbo aukštos kvalifikacijos specialistu ir gavo 16 144 531 Rub (344 094 Eur) 13 proc. tarifu apmokestinamų pajamų.

18.4. Teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir pateiktų įrodymų, kad pareiškėjo, kaip aukštos kvalifikacijos specialisto, gaunamos pajamos pagal Rusijos Federacijos teisės aktų reikalavimus negalėjo būti mažesnės nei 2 004 000 Rub per metus. Pareiškėjas pateikė įrodymus, kad asmenims, nesantiems Rusijos Federacijos rezidentais, 13 proc. pajamų mokesčio tarifas taikomas tik asmens pajamoms, gautoms už aukštos kvalifikacijos specialisto profesinę veiklą. Pareiškėjų Šiaulių AVMI 2022 m. gegužės 16 d. teiktose rašytinėse pastabose buvo nurodyta aplinkybė, kad Rusijos Federacijos teisės aktai nustato darbdaviui, įdarbinančiam aukštos kvalifikacijos specialistus, pareigą per kalendorinį mėnesį mokėti tokiam užsienio piliečiui ne mažiau kaip 167 000 Rub dydžio darbo užmokestį (2 004 000 Rub per metus). Be to, rašytinėse pastabose buvo nurodyta, kad už darbo užmokesčio neišmokėjimą darbdaviui gresia baudžiamoji atsakomybė, o darbuotojui – aukščiausios kvalifikacijos specialisto statuso praradimas (taigi ir leidimo dirbti praradimas).

18.5. Pareiškėjai mokesčių administratoriui yra pateikę Rusijos mokesčių administratoriaus išduotą 2016 m. rugsėjo 19 d. pažymą, kurioje yra nurodyti duomenys, kad pareiškėjas per laikotarpį nuo 2009 iki 2015 metų iš viso gavo 16 144 531 Rub (344 094 Eur) pajamų. Ši oficiali Pažyma yra išduota to paties Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus, kuris VMI teikė Atsakymus pagal VMI užklausas. Vien ta aplinkybė, kad Atsakymai buvo pateikti VMI pagal šios užklausas, minėtuose atsakymuose nurodyti duomenys netampa „teisingesni“ ir neįgyja aukštesnės įrodomosios galios negu Rusijos mokesčių administratoriaus išduota Pažyma ir joje nurodyti duomenys. Juo labiau, kad Rusijos mokesčių administratoriaus išduotos Pažymos duomenys sutampa su kituose pareiškėjų mokestinėje byloje pateiktuose įrodymuose nurodytais duomenimis (darbo laikotarpiai, pajamų sumos ir t. t.).

18.6. Be to, pareiškėjai teismui kartu su 2023 m. birželio 10 d. prašymu pateikė Rusijos Federacijos pensijų fondo pateiktą pažymą „Informacija apie apdraustojo asmens sąskaitos būklę“ (toliau – ir Pensijų fondo pažyma), kurioje buvo pateikti duomenys 2022 m. gruodžio 20 dienai. Iš teismui pateiktos Pensijų fondo pažymos matyti, kad 2022 m. gruodžio 20 d. duomenimis pareiškėjo darbo stažas Rusijos Federacijoje buvo virš 13 metų. Atitinkamai mokesčių administratoriaus vertintu laikotarpiu, t. y. iki 2015 metų, pareiškėjo darbo laikotarpių trukmė Rusijos Federacijoje sudarė 7 metus ir 20 dienų. Taigi teismui pateikta Pensijų fondo pažyma įrodo, kad pareiškėjas nepertraukiamai dirbo Rusijos Federacijoje nuo 2008 m. iki 2022 m. (ir iki šiol), kas paneigia VMI, Komisijos ir teismo išvadas, kad pareiškėjas esą Rusijoje gavo pajamas tik 2012–2014 m. laikotarpiu. Be to, pareiškėjų pateikta Pensijų fondo pažyma patvirtina, kad vien per 2015 metų I ir II ketvirčius pareiškėjas iš įmonės OOO „Korylus Plius“ gavo 1 811 495 Rub apmokestinamo atlyginimo sumą. Be to, Pensijų fondo pažymoje duomenys apie 2015 m. I ir II ketv. sutampa su pareiškėjo mokesčių administratoriui pateiktais duomenimis apie jo šiais laikotarpiais iš OOO „Korylus Plius“ gautas 13 proc. apmokestintas pajamas.

18.7. Pareiškėjai mokesčių administratoriui yra pateikę OOO „Korylus Plius“ kasos išlaidų orderius už 2010–2015 m., kurie patvirtina darbo užmokesčio grynaisiais pinigais išmokėjimo pareiškėjui faktą. Visi pareiškėjų pateikti kasos išlaidų orderiai yra pasirašyti, Įmonės vardu darbo užmokestį grynaisiais pinigais išmokėjusiam asmeniui savo parašu patvirtinus pinigų išmokėjimą ir pareiškėjui savo parašu patvirtinus, kad jis pinigus gavo.

18.8. Teismas nenurodė, kodėl pareiškėjų pateiktos pažymos yra neinformatyvios ir keliančios abejonių dėl jų tikrumo, juo labiau, kad iš sprendimo apskritai nėra aišku, kurios konkrečiai pažymos teismui kelia abejonių.

18.9. Teismas nepagrįstai remiasi aplinkybe, kad Rusijos mokesčių administratorius nurodė neturintis informacijos, kad pareiškėjui 2016 m. rugsėjo 19 d. būtų išduota pažyma apie įsiskolinimų nebuvimą ar, kad pareiškėjui būtų teiktos pažymos apie gautas pajamas 2009–2015 m. laikotarpiu. Tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui skunde buvo pateikti duomenys, kad Rusijos mokesčių administratoriaus Pažyma buvo išduota ne pareiškėjui ir ne pagal pareiškėjo užklausą, o pagal OOO „Korylus Plius“ 2016 m. rugsėjo 12 d. užklausą pateiktą Rusijos mokesčių administratoriui, kuris atitinkamai atsakydamas į minėtą užklausą Pažymą išdavė OOO „Korylus Plius“, o ne pareiškėjui.

18.10. Pareiškėjo pateikta darbo knygelė patvirtina, kad pareiškėjas Įmonėje (vertime įvardinta kaip Corilus Plus) dirbo nuo 2008 m. rugpjūčio 11 d. iki 2015 m. birželio 30 d., t. y. beveik 8 metus.

18.11. Byloje pateikti Rusijos Federacijos migracijos tarnybos 2009–2015 m. laikotarpiui išduoti leidimai pareiškėjui dirbti Rusijos Federacijoje patvirtina, kad pareiškėjas dirbo ir pajamas Rusijoje gavo 2009–2015 m. Atitinkamai byloje pateikti Rusijos Federacijos migracijos tarnybos įmonei OOO „Korylus Plius“ išduoti leidimai įdarbinti užsieniečius patvirtina, kad Įmonė atitinkamu laikotarpiu turėjo teisę įdarbinti pareiškėją.

18.12. Mokesčių administratoriaus vadovaujantis MAĮ 70 straipsniu nustatytas mokestinės prievolės dydis neatitinka protingumo ir teisingumo kriterijų bei yra paneigtas pareiškėjų į mokestinę bylą ir pirmosios instancijos teismui pateikta įrodymų bei argumentų visuma.

18.13. Teismas nepagrįstai sutiko su mokesčių administratoriaus ir Komisijos sprendimu atsisakyti pripažinti iš B. F. grynaisiais pinigais gautą 150 000 Eur paskolos sumą. Teismas tinkamai neįvertino aplinkybės, kad mokesčių administratorius, nepaisant to, kad siuntė užklausas Rusijos mokesčių administratoriui, neatliko jokių veiksmų tam, jog pagrįsti savo poziciją dėl atsisakymo pripažinti paskolos sumą, t. y. nesiėmė priemonių surinkti objektyvius įrodymus, kurie paneigtų B. F. finansines galimybes paskolinti 150 000 Eur sumą.

18.14. Nepaisant to, kad pareiškėjų skundų nagrinėjimo Komisijos posėdyje metu apklaustas B. F. patvirtino skolinęs pareiškėjui 150 000 Eur sumą, paaiškino paskolos suteikimo sąlygas (kodėl paskola beprocentė ir be užtikrinimo priemonių), Komisija ir teismas be jokios objektyvios priežasties nusprendė šiais B. F. parodymais nesivadovauti. Tokiu būdu teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles šiuo aspektu.

18.15. Teismas nepagrįstai remiasi mokesčių administratoriaus išvadomis esą pareiškėjas nuo paskolos gavimo laikotarpio iki turto įsigijimo apskritai nekirto Rusijos Federacijos sienos. Mokestinėje byloje yra pateikti tiek pareiškėjo tikrinamuoju laikotarpiu turėtų pasų kopijos, tiek susisteminti pasuose esančių sienų kirtimą žyminčių antspaudų duomenys. Pareiškėjo pateiktų 2009–2015 m. galiojusių Lietuvos Respublikos piliečio pase esantys duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuo paskolos gavimo (2010 m. lapkričio 8 d.) iki turto įsigijimo (2011 m. liepos 26 d.) buvo atvykęs į Lietuvą iš Rusijos Federacijos 6 kartus. Kaip pareiškėjas buvo nurodęs, jis į Lietuvą vyko ne tik tiesioginiais skrydžiais iš Rusijos, bet ir automobiliu per Baltarusiją, kartais per Latviją. Pareiškėjai ne kartą buvo nurodę, kad vykstant iš Rusijos per Baltarusiją automobiliu Rusijos–Baltarusijos pasienyje nėra pasų kontrolės ir pase nėra dedama jokio spaudo. Taigi pareiškėjo kelionės automobiliu iš ir į Rusiją per Baltarusiją yra fiksuotos Baltarusijos–Lietuvos pasienio kontrolės spaudais. Rusijos Federacijos spaudas pareiškėjo pase buvo dedamas tik tuomet, kai pareiškėjas Rusijos Federacijos sieną kirto lėktuvu arba per Rusijos–Latvijos pasienį. Sprendime neįvertinta aplinkybė, kad pareiškėjas vykdamas į Lietuvą iš Rusijos pats perveždavo ir duodavo su juo kartu vykstantiems asmenimis pervežti po sumą, kuri neviršija 10 000 Eur ir kurios nereikia deklaruoti. Įvertinus, kad aktualiu 2010 m. lapkričio 8 d. – 2011 m. liepos 26 d. laikotarpiu pareiškėjas atvyko 6 kartus, akivaizdu, jog šių kelionių metu pareiškėjas galėjo atsivežti ne didesnę nei 150 000 Eur sumą. Tiek pirmosios instancijos teismui teiktame skunde, tiek teismo posėdžio metu pareiškėjas išsamiai išdėstė objektyvias aplinkybes, dėl kurių pareiškėjas pinigus per sieną vežė nedeklaruotinomis sumomis. Tačiau teismas šių aplinkybių nevertino ir į jas neatsižvelgė.

18.16. Mokesčių administratoriui tinkamai įvertinus pareiškėjo pateiktus dokumentus ir jų pagrindu pripažinus visas pareiškėjo 2009–2015 m. laikotarpiu Rusijos Federacijoje gautas 344 094 Eur darbo užmokesčio pajamas, aplinkybė dėl gautos paskolos iš B. F. apskritai tampa nereikšminga. Pareiškėjo iš OOO „Korylus Plius“ gauta ir mokesčių administratoriaus nepripažinta 334 436 Eur darbo užmokesčio suma už 2009–2015 m. laikotarpį viršija mokesčių administratoriaus sutuoktiniams bendrai apskaičiuotą 214 435 Eur sumą, kuria esą sutuoktinių išlaidos viršijo jų pajamų šaltiniais pagrįstas pajamas.

18.17. Siekiant paneigti teismo sprendime pateiktas išvadas esą pareiškėjų pateiktos pažymos apie pareiškėjo gautą darbo užmokestį OOO „Korylus Plius“ „yra neinformatyvios, kyla abejonių dėl jų tikrumo, <...> nėra duomenų (parašų), kad pareiškėjas realiai gavo minėtas sumas“, nagrinėjamoje byloje iškilo naujų įrodymų pateikimo ir ištyrimo būtinybė. Šie nauji įrodymai gali būti nustatyti pareiškėjų prašomų apklausti liudytojų parodymais. OOO „Korylus Plius“ buvusi generalinė direktorė Rusijos Federacijos pilietė A. V. P. galėtų paaiškinti aplinkybes, susijusias su teismo atsisakytais vertinti rašytiniais įrodymais ir juose užfiksuotais duomenimis, t. y. atsakytų į klausimus, ar liudytoja, kaip OOO „Korylus Plius“ generalinė direktorė, pasirašė minėtus dokumentus, ar šiuose dokumentuose nurodytos pareiškėjo pajamos realiai buvo išmokėtos pareiškėjui grynaisiais pinigais bei kitus bylos teisingam išnagrinėjimui reikšmingus klausimus. OOO „Korylus Plius“ buvusi buhalterė J. V. M. galės paaiškinti aplinkybes, susijusias su pareiškėjo gautų pajamų apmokestinimu, byloje esančios Rusijos Federacijos mokesčių administratoriaus Pažymos tikrumu ir jos gavimu, kadangi būtent šis asmuo pateikė 2016 m. rugsėjo 12 d. užklausą Rusijos Federacijos mokesčių administratoriui, pagal kurią buvo išduota minėta Pažyma.

19. Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovas atsiliepime nurodo iš esmės tuos pačius argumentus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjų skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 20. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Šiaulių AVMI Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais patvirtinti Patikrinimo aktai ir nurodyta pareiškėjams sumokėti GPM, GPM delspinigius bei paskirtas GPM baudas, konstatavus, kad pareiškėjų (sutuoktinių) išlaidos tikrinamuoju laikotarpiu viršijo jų gautas pajamas, VMI Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais buvo patvirtinti Šiaulių AVMI Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2, ir MGK Sprendimų Nr. 1 ir Nr. 2, kuriais buvo patvirtinti VMI Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 2, teisėtumo ir pagrįstumo.

21. Pareiškėjai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kuriuo buvo atmestas jų skundas, teikia apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad: 1) pirmosios instancijos teismas padarė esminius proceso pažeidimus ir visiškai nevertino su 2023 m. birželio 10 d. prašymu pateiktų naujų įrodymų (žr. nutarties 18.1 p., 18.6 p., 18.10 p.), 2) suteikta išimtinė įrodomoji reikšmė tik atitinkamiems įrodymams, 3) sprendžiant dėl negautų pajamų neatsižvelgta į kitus įrodymus bei aplinkybes (žr. nutarties 18.7 p., 18. 9 p., 18.11 p.), 4) mokesčių administratorius neatliko jokių veiksmų, tam kad patikrintų paskolos davėjo finansines galimybes (žr. nutarties 18.13 p.).

22. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymi, kad apeliaciniame skunde nėra keliami teisės taikymo bei aiškinimo klausimai – iš esmės yra nesutinkama su atliktu įrodymų vertinimu, todėl ir apeliacine tvarka nagrinėtinos bylos ribos sietinos tik su įrodymų institutu.

23. ABTĮ 86 straipsnis nustato, jog teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (2 d.), kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.).

24. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje privalo būti nurodoma teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad būtinųjų motyvuojamosios dalies elementų, nurodytų ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje, neatskleidimas pirmosios instancijos teismo sprendime (apsiribojimas teisės aktų išvardijimu, faktinių aplinkybių aprašymu, viešojo administravimo subjektų priimtų administracinių aktų pacitavimu ir pan.) apeliacinės instancijos teismui suteikia pagrindą konstatuoti, kad teismo sprendimas yra be motyvų ir jį panaikinti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A4-2174/2006; 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1480/2008; 2010 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1482/2010; 2011 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-388/2011).

25. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad toks bylos išsprendimas, kai teismas argumentuotai nevertina skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, o tokį sprendimą pripažįsta teisėtu ir pagrįstu remdamasis vien tik argumentais, išdėstytais skundžiamame sprendime, nėra teisingumo vykdymas (ABTĮ 146 str. 2 d. 5 p.). Turi būti ištiriami įrodymai bei atitinkamai įvertinami tiek pareiškėjo nurodomi, tiek atsakovo, kaip atsikirtimai, pateikiami argumentai, padarant galutines išvadas dėl šių argumentų pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-456-438/2019).

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį struktūrine prasme būtų galima suskirstyti į dvi atskiras dalis. Vienoje iš jų pasisakoma dėl (ne) gautų pajamų iš Įmonės (žr. nutarties 10 p.), kitoje dalyje aptariamas (ne) suteiktos paskolos klausimas (žr. nutarties 11 – 13 p.).

27. Pasisakydamas dėl pajamų iš Įmonės pirmosios instancijos teismas nurodo, kad, įvertinus nustatytų aplinkybių visumą, teismas priėjo prie išvados, kad prieštaravimai tarp Pažymos ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymo buvo pašalinti, abejoti Rusijos mokesčių administratoriaus pateiktais duomenimis nėra pagrindo, o pareiškėjui pagrįstai pripažinta tik 9 865 Eur iš įmonės OOO „Korylus Plius“ su darbo santykiais susijusių gautų pajamų suma. Apskųstame pirmosios instancijos teismo sprendime taip pat dėstoma, jog yra pritariama MGK išvadoms, tačiau esama / pateikta argumentacija, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuomone, negali būti pripažinta buvus pakankama pirmosios instancijos teismo sprendimui priimti.

28. Pareiškėjas nurodo, kad atsakymuose į VMI užklausas pateikiami duomenys tik apie pareiškėjo 2012–2014 m. gautas pajamas, kurios apmokestintos 30 procentų tarifu, kai tuo tarpu pareiškėjas nurodo dirbęs laikotarpiu nuo 2009 iki 2015 metų ir gavęs pajamas apmokestinamas 13 procentų tarifu. Dėl mokesčių tarifų, kurių tarpe yra minimas 30 procentų ir 13 procentų tarifai, ne Rusijos Federacijos rezidentams, administracinėje byloje yra dokumentas, kuris nebuvo aptartas bei vertintas su kitais byloje esančiais faktiniais duomenimis (žr. bylos II t, lapas 78).

29. Pareiškėjas darbo laiko trukmę bei gautas pajamas grindė bei grindžia Rusijos Federacijos pensijų fondo pažyma, kurioje pateikti duomenys apie pareiškėjo darbo stažą iki 2022 m. gruodžio 20 d. (žr. nutarties 18.6 p.). Pastarojoje pažymoje fiksuojamas pareiškėjo darbo stažo laikotarpis neprasilenkia su jo paaiškinimais. Tokia pažyma byloje yra (žr. bylos II t lapas 91), kuri nebuvo aptarta bei įvertinta.

30. Pareiškėjas prie administracinės bylos taip pat yra pridėjęs darbo knygelę, kuri, jo nuomone, taip pat įrodo darbo laiką Rusijos Federacijoje bei tarnauja kaip įrodymas dėl gautų pajamų – pirmosios instancijos teismas dėl šio įrodymo taip pat nėra išdėstęs jokios pozicijos (žr. bylos II t, lapas 167).

31. Kitas pareiškėjo pateiktas įrodymas – Rusijos Federacijos migracijos tarnybos 2009 –2015 metų leidimai dirbti užsieniečiams Įmonėje, taip pat liko neaptartas.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, teismo išvada, kad prieštaravimai tarp Pažymos ir 2018 m. kovo 27 d. atsakymo buvo pašalinti, yra abstraktaus pobūdžio. Nėra atskleista, kodėl Rusijos Federacinės mokesčių tarnybos išduota 2016 m. rugsėjo 19 d. pažyma Nr. 18-16/22886, kurioje pateikti duomenys patvirtina, kad nuo pareiškėjui išmokėto darbo užmokesčio už laikotarpį nuo 2009 m. iki 2015 m. (iš viso 16 144 531 Rub, kas atitinka 1 086 554 Lt arba 344 094 Eur) buvo sumokėta iš viso 2 098 791 Rub mokesčių, atmetama, yra nesuderinama su kitais faktiniais duomenimis (žr. nutarties 28–31 p.), o remiamasi paskesniais Rusijos Federacijos institucijos atsakymais, t. y. liko neatskleista, kodėl būtent šie įrodymai lemia skundo netenkinimą ir mokesčių administratoriaus bei MGK pozicijos palaikymą.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vertina kiekvieno atskiro įrodymo patikimumą ir tikrumą. Teismo vertinimo motyvai negali būti atsitiktiniai; teismas turi atsižvelgti į viską, kas paaiškėjo proceso metu, ir turi tinkamai nustatyti, kaip vieni įrodymai su kitais yra susiję tarpusavyje ir kodėl atmetami kiti (oponuojantys) įrodymai. Teismas nėra saistomas jokios pavienių įrodymų reikšmės ir įrodomosios galios prioriteto tvarkos.

34. Pareiškėjas antruoju klausimu (dėl paskolos iš fizinio asmens) nurodo, kad nacionalinis mokesčių administratorius neatliko jokių veiksmų tam, kad įsitikintų, jog, kaip nurodoma, pareiškėjui paskolą suteikęs asmuo turėjo tokią finansinę galimybę. Administracinėje byloje iš tikro nėra duomenų, ar tokia patikra buvo atlikta ir koks tokios patikros rezultatas. Jei tokia patikra nebuvo atlikinėta, neaišku kokie administracinėje byloje esantys faktiniai duomenys (įrodymai – administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra – ABTĮ 56 str. 1 d.) suponavo tokios patikros netikslingumą. Kita vertus, jei pareiškėjas tvirtina apie paskolos davėjo finansinį pajėgumą suteikti paskolą, svarstytina ar nebūtų tikslinga pasiūlyti ir jam pačiam pateikti tokius faktinius duomenis – taigi ir ši skundžiamo sprendimo dalis nėra pakankamai išsami ir trukdo apeliacinės instancijos teismui priimti galutinį procesinį sprendimą gautoje patikrinti administracinėje byloje.

35. Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas neturi galimybės paneigti apeliacinio skundo argumento, kad ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimai buvo pažeisti, o tai lemia ir apeliacinio skundo tenkinimą, tačiau tik iš dalies – administracinė byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

36. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Bet, grąžinant bylą nagrinėti iš naujo, dar nėra aišku, kieno naudai bus priimtas sprendimas, todėl pareikštas prašymas dėl išlaidų atlyginimo nespręstinas (žr. nutarties 18 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. L. ir I. L. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius