A-525-2132-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A525-2132/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-309-2011-0

Procesinio sprendimo kategorija 11.2; 11.3; 11.12; 15.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Anatolijaus Baranovo,

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjai A. O. M.,

atsakovo atstovui Neringai Pėtnyčytei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims J. V. M., Lietuvos sveikatos mokslų universitetui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja A. O. M. skundu (b.l. 2–8), kurį patikslino (b.l. 12–20, 56–57), kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama:

1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą – sugrąžinti A. O. M. nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone;

2) priteisti iš Lietuvos valstybės 270 000 Lt turtinės žalos ir 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui;

3) atnaujinti terminą prašymui paduoti.

Nurodė, jog jos tėvas M. M. buvo 15 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, savininkas. Ši žemė nebuvo nacionalizuota ir tėvui priklausė iki 1948 m. gegužės 22 d., kai tėvo nuosavybė perėjo okupacinės sovietinės valdžios žinion. Minėtą žemę valdė įvairios organizacijos, kol ji buvo perduota Lietuvos veterinarijos akademijos Mokomajam ūkiui. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir 1991 m. birželio 18 d. priėmus Lietuvos Respublikos įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, pareiškėja buvo tikra, kad tėvo M.

M. žemė bus grąžinta. Pareiškimas grąžinti žemę buvo paduotas brolio J. V. M. vardu 1991 metais. Visą laiką buvo tikimasi, kad žemė bus grąžinta ir valdoma bendrai – lygiomis dalimis. Valstybės pareigūnai nepateikė jokio raštiško atsakymo į prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tik nurodė, kad galima ruoštis ūkininkavimui, nes žemė bus sugrąžinta, tačiau žemė negrąžinta iki šiol, pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus. Nurodė, kad (duomenys neskelbtini) mirus motinai S. M., tėvo žemė lygiomis dalimis, t. y. po 7,5 ha, priklauso jai ir jos broliui J.

V. M. Teigė, jog dėl nurodytų pareigūnų neteisėtų veiksmų patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Pabrėžė, jog valstybė, neturėdama teisėto pagrindo, iki šio momento valdo jos tėvo žemę. Teigė, jog pareiškėjos tėvo žemė niekada nebuvo naudojama mokslo ir mokymo reikmėms, ji naudota komercinei žemdirbystei. Tačiau pareigūnai, net ir informuoti apie tai, jog žemė naudojama ne pagal paskirtį, jokių veiksmų nesiėmė. Pareigūnai pažeidė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) nuostatas.

Nurodė, jog žalą, pirmiausia, sudaro negrąžinta žemė. Kadangi žemė turėjo būti grąžinta 1991 metai, pareiškėja nuo to laiko pajamų, naudodamasi šia žeme negavo, už laikotarpį nuo 1992 metų iki 2010 metų padaryta 270 000 Lt turtinė žalą (166 Lt per mėnesį). Taip pat pareiškėjai padaryta ir neturtinė žala, nes dėl neteisėtų veiksmų pablogėjo jos santykiai su broliu, ji labai dėl to išgyveno, susirgo depresija, dėl ko turėjo vartoti vaistus. Nurodė, jog jai padaryta 36 000 Lt neturtinė žala, skaičiuojant po 2 000 Lt per metus (18 metų).

Pažymėjo, jog prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo savo vardu nepadavė, nes tokį prašymą padavė jos brolis dėl visos tėvo žemės grąžinimo, nes tiek ji, tiek mama, tiek ir brolis buvo viena šeima. Kadangi pareiškėjos brolis ruošėsi ūkininkauti toje žemėje, būtent jo vardu ir buvo paduotas prašymas.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas ir atsakovas Tarnyba atsiliepimu į skundą (b.l. 45–51) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad M. M. žemė buvo nacionalizuota, nes dar 1940 metais buvo okupuota ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos gyvavimo laiku buvo absoliučiai draudžiama privatinė žemės nuosavybė. Ši aplinkybė, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 1 dalimi, yra neįrodinėtina, nes pripažintina visiems žinoma, todėl neginčijamas faktas, kad žemė buvo 1940 metais nacionalizuota ir grąžintina tik vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą į nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Pažymėjo, jog 1991 m. spalio 28 d. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, pateikė J. V. M., kuris prašymo 4.3.2 punkte nurodė ir kitus pretendentus turinčius teisę susigrąžinti turtą, t. y. A. O. M. Pareiškėja iki 2001 m. gruodžio 31 d. turėjo teisę pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises, o iki 2003 m. gruodžio 31 d. – pilietybę patvirtinantį dokumentą ir pridėti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

Pareiškėja pati prašymo atitinkamoms institucijoms nebuvo pateikusi ir kitokiu būdu savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nebuvo išreiškusi. Tuo tarpu iš Užliečių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo ištraukos, patvirtintos Kauno apskrities viršininko 2003 m. gegužės 16 d. įsakymu Nr. 02-05-3199, matyti, kad iki nacionalizacijos M. M. valdyta žemė buvo perduota Lietuvos veterinarijos akademijai Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimo Nr. 540 „Dėl neprivatizuojamų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ pagrindu.

Vienintelis pretendentas išreiškęs valią bei pateikęs visus giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus yra J. V. M., kuriam nuosavybės teisės atkurtos Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 į visą M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-1636/2010 padarė išvadą, kad atkurtinas nuosavybės teises J.

V. M., joks teisės aktas nebuvo pažeistas. Nurodė, kad dėl pareiškėjos nuosavybės teisių atkūrimo nėra priimtas joks administracinis aktas, nes A. O. M. pati nėra pateikusi prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nesant neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, nepagrįstas reikalavimas dėl žalos atlyginimo.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu (b.l. 113–120) bylą dalyje dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, nutraukė, o skundą dalyje dėl reikalavimų įpareigoti atlikti veiksmus ir turtinės bei neturtinės žalos priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Nustatė, kad M. M. iki nacionalizacijos valdė 15 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone. Nurodė, kad nagrinėjamas administracinis ginčas kilo dėl to, kad, pareiškėjos nuomone, valstybės pareigūnai nevykdė Atstatymo įstatymo ir negrąžino jos tėvo M. M. valdytos žemės. Tokiais veiksmais atsakovas M. M. žemę valdė savavališkai ir neteisėtai, neturėdamas tam jokio teisinio pagrindo. Nustatė, kad pareiškėjos brolis J. V. M. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M.

M. iki nacionalizacijos valdytą žemę. Pareiškėja prašyme nurodyta kaip pretendentė, turinti realią galimybę teikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. nuosavybę, tačiau šia teise nėra pasinaudojusi. M. M. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra būtent toje žemės dalyje, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais.

Nesutiko su skundo teiginiais, kad M. M. žemė nebuvo nacionalizuota 1940 metais. Teismas, atsižvelgęs į teisinio reguliavimo, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu, raidą, pabrėžė, jog pareiškėja turėjo realią galimybę paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, tačiau tokia teise pati nepasinaudojo. Pažymėjo, jog norminiai teisės aktai, reglamentavę nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, nenustatė institucijoms, nagrinėjusioms piliečių prašymus atstatyti nuosavybės teises, pareigos spręsti dėl nuosavybės teisių atkūrimo kito asmens prašyme nurodytiems piliečiams, jeigu jie patys laiku nebuvo pateikę prašymų atkurti jiems nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Šiuose teisės aktuose nenustatyta sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo priimančių institucijų pareiga tokiems asmenims pranešti apie nekilnojamojo turto grąžinimo procesą ar sprendimo dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą atkūrimo priėmimą. Taigi, pareiškėja turėjo realią galimybę pasinaudoti teise dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, tačiau nors turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, nebuvo pateikusi prašymo atitinkamoms institucijoms ir kitokiu būdu išreiškusi savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir todėl nebuvo laikoma pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą.

Nustatė, kad prašymą dėl nuosavybės teisų atkūrimo į tėvo M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, 1991 m. spalio 28 d. padavė pareiškėjos brolis J. V. M., kuris realizavo tik savo subjektinę teisę dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Pareiškėja, būdama M. M. dukra, taip pat turėjo realią galimybę pasinaudoti teise ir paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. žemę, tačiau bylos duomenys patvirtina, kad ji nėra kreipusis į atitinkamas institucijas su prašymu dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir šios teisės nėra realizavusi.

Tokios aplinkybės neginčijo pati pareiškėja. Nurodė, jog įstatymų leidėjas pasirinko ribotą restituciją, o Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2002 m. gegužės 10 d. nutarime pabrėžė, kad išlikęs nekilnojamasis turtas (taip pat ir žemė) nėra grąžinamas savininkams natūra, bet nuosavybės teisė yra atkuriama ir kitais įstatymų numatytais būdais. Nustatė, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2001 m. kovo 28 d. raštu Nr. 89 J. V. M. buvo informuotas, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 8 d. nutarimu Nr. 266 patvirtinti žemės plotai suteiktini mokslo bei mokymo įstaigoms ir M.

M. žemė, į kurią pretenduoja J. V. M., valstybės išperkama. J. V. M. buvo pasiūlyta pasirinkti atlyginimo būdą už valstybės išperkamą žemę – perduodant lygiavertį žemės plotą, įskaita panaikinant pinigines prievoles valstybei, vertybiniais popieriais, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam esamą privačios namų valdos (sodybos) žemės sklypą ir pinigais. Pretendentas buvo įspėtas, kad nepasirinkus vieno iš nurodytų išpirkimo būdų, apskrities viršininkas priims sprendimą atkurti nuosavybės teisę įstatymo nustatyta tvarka.

Šis raštas J. V. M. suteikė galimybę pasirinkti atlyginimo būdą, t. y. jis galėjo pasirinkti lygiavertį žemės sklypą, kuris turėtų tokią pačią, artimą arba net didesnę rinkos vertę, lyginant su M. M. turėtos žemės verte. J. V. M. į šį raštą neatsakė ir neišreiškė valios dėl atlyginimo būdo, todėl Kauno apskrities viršininkas 2001 m. gegužės 31 d. priėmė įsakymą Nr. 02-4237, kuriuo netenkino prašymo atkurti nuosavybės teises natūra. Pabrėžė, jog Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J.

V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą, t. y. išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės (18585 Lt). Žemės vertė apskaičiuota remiantis Vyriausybės nutarimu, kuriame reglamentuota, kaip apskaičiuoti žemės vertę būtent nuosavybės teisių atkūrimui ne natūra. J. V. M. nei Kauno apskrities viršininko 2001 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-4237, nei 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 52/11965 nenuginčijo, minėti administraciniai aktai įstatymo nustatyta tvarka nepanaikinti bei nenuginčyti ir šiuo metu yra galiojantys.

Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Tarnybą per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti sprendimą – sugrąžinti pareiškėjai nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone yra nepagrįstas ir atmestinas, kadangi į visą M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, nuosavybės teisės pilnai atkurtos vieninteliam pretendentui J.

V. M. Šis atkūrimas pripažintas teisėtu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2325-142/2009) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (administracinė byla Nr. A261-1636/2010).

Teismas atsižvelgė į Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas ir pabrėžė, jog kadangi atsakovo veiksmų nėra pagrindo pripažinti neteisėtais, teisinės pasekmės A. O. M. kilo dėl pačios pareiškėjos veiksmų (neveikimo), todėl žalai atlyginti nėra pagrindo, nesant viešosios atsakomybės sąlygų viseto. Pareiškėjos reikalavimas turėtų būti patvirtintas tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ir objektyviais įrodymais, todėl teismas padarė išvadą, jog skundo reikalavimas dėl 270 000 Lt turtinės ir 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo nepagrįstas ir atmestinas.

Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 10 straipsnio 1, 4 dalimis, pabrėžė, jog, nustačius, kad iki įstatymo nustatyto termino pareiškėja nebuvo pateikusi ne tik prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo, bet ir giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinančių dokumentų, pareiškėjai buvo pasiūlyta ABTĮ 10 straipsnyje nustatyta tvarka patikslinti skundo reikalavimą, pateikiant prašymą dėl termino atnaujinimo giminystės ryšį su žemės savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti. Pareiškėja jai pasiūlyta tvarka pasinaudoti atsisakė, taip pat pareiškėja atsisakė reikalavimo atnaujinti terminą prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą paduoti. Nurodė, kad pareiškėja, remiantis su ABTĮ 52 straipsniu, turi teisę atsisakyti skundo (ar jo dalies) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, išreikšdama savo valią, šia įstatymo jai suteikta teise pasinaudojo ir ją realizavo. Teismas nusprendė priimti atsisakymą, o administracinę bylą dalyje dėl termino atnaujinimo prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą paduoti nutraukti.

III. Pareiškėja A. O. M. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 128–136), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti jos skundo reikalavimus. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Atkūrimo įstatymu, nes jis priimtas 1997 metais, o paduodant prašymą galiojo Atstatymo įstatymas. Teismas nenurodė, kodėl jis atgaline tvarka taikė tuo metu neveikusį ir dar nepriimtą įstatymą. Be to, net ir remiantis Atkūrimo įstatymu, išlikusi laisva ir neužstatyta M. M. žemė privalėjo būti grąžinta.

2. Teigia, jog teismas privalėjo nustatyti, kada ir kokiu teisės aktu M. M. žemė paskirta Lietuvos veterinarijos akademijai. Pareiškėjos manymu, ji nurodytam subjektui paskirta neteisėtai. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalėjo konkrečiai nurodyti, kodėl 1991 metais nebuvo įmanoma grąžinti M. M. žemės, kuri yra išlikusi ir neužstatyta pastatais. Tuo atveju, jeigu teismas manė, kad pareigūnai, kuriems pavesta tvarkyti žemės reikalus, elgėsi teisėtai, 1991 metais negrąžindami pareiškėjos tėvo žemės, jis privalėjo nustatyti, kokiu pagrindu ir kas valdė M. M. žemę laikotarpiu nuo 1991 metų iki 2003 metų, kas ta žeme naudojosi.

3. Pareiškėjos nuomone, pirmosios instancijos teismas privalėjo nustatyti, kas yra M. M. žemės savininkas, kadangi valstybė šios žemės savininku galėjo tapti, esant vienam iš dviejų pagrindų – jeigu pagal Atstatymo įstatymo 12 straipsnį tai būtų valstybės išperkama ir atitinkamai išpirkta žemė, arba jeigu, atsiradus visuomenės poreikiams, ši žemė būtų paimta iš savininko Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio ir įstatymo (CK 4.100 str.) nustatyta tvarka. Teigia, jog nagrinėjamu atveju neegzistavo nei viena iš nurodytų aplinkybių.

4. Nesutinka su teismo išvada, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjos broliui J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą 15 hektarų žemę. Pabrėžia, jog turi būti nustatyta reali padėtis. Nagrinėjamu atveju nurodytas sprendimas teisinių pasekmių nesukūrė, nes jis neįgyvendintas ir negalėjo būti įgyvendintas, kadangi, teisės požiūriu, šis dokumentas yra niekinis. Pirmosios instancijos teismas apskritai netyrė, ar nurodytas aktas įgyvendintas.

5. Pakartotinai pabrėžia, kad M. M. žemė iki jo ištrėmimo 1948 m. gegužės 22 d. nacionalizuota nebuvo. Tuo tarpu teismas nepagrįstai sutapatina okupaciją su nacionalizacija.

6. Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo padaryti procesinių teisės normų pažeidimai. Teigia, jog teisėja N. Z., atsižvelgiant į tai, kad ji jau buvo priėmusi neteisėtą nutartį, neturėjo nagrinėti bylos pagal pareiškėjos skundą. Be to, nurodyta teisėja apgavo pareiškėją, nes teigė, kad byloje nėra jos gimimo liudijimo, įrodančio jos giminystę su jos tėvu M. M. Pažymi, jog teisme 2012 m. sausio 9 d. buvo gauti du jos pareiškimai, dėl kurių teismas neatliko jokių procesinių veiksmų. Nurodo, kad prašymas dėl termino atnaujinimo šios bylos nagrinėjimui neturi reikšmės, tačiau jai nesuprantamas reikalavimas kartu paduoti ir kitą prašymą – dėl giminystės santykių nustatymo. Mano, kad pats pareiškėjas turi teisę pasirinkti, kokius prašymus paduoti teismui. Be to, teismo posėdžio metu jai buvo trukdoma užduoti klausimus atsakovų atstovei.

Atsakovas Tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 144–148) prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, taip pat sutinkama su skundžiamame pirmosios instancijos teismo sprendime pateiktais argumentais. Papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

1. Teigia, jog byloje yra pateikti įrodymai, patvirtinantys faktą, kad M. M. iki nacionalizacijos valdyta žemė yra būtent toje žemės dalyje, kuri Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 9 d. nutarimu „Dėl neprivatizuotinų žemės ūkio įmonių ir organizacijų sąrašo tvirtinimo“ perduota Lietuvos veterinarijos akademijai. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2008 m. gegužės 20 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad aktai, kuriais žemės sklypas perduotas Lietuvos veterinarijos akademijai, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Atkūrimo įstatymui.

2. Kadangi dėl Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 52/11965 teisėtumo yra priimti įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai, o pareiškėja neginčijo šio administracinio akto, pirmosios instancijos teismas neprivalėjo pakartotinai nagrinėti šios aplinkybės.

3. Pareiškėja pateikė teismui prašymą atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti. Pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, tinkamai pagal ABTĮ 10 straipsnio nuostatas išaiškino pareiškėjai jos procesines teises ir pareigas, įspėjo dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir suteikė galimybę įgyvendinti jos procesines teises. Teismas pareiškėjai spaudimo nedarė ir nevertė atlikti jokio procesinio veiksmo. Taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pareiškėjos prašymas atnaujinti terminą prašymui dėl nuosavybės teisių atkūrimo paduoti, atsižvelgiant į ABTĮ 103 straipsnio nuostatas, negalėjo būti paliktas nenagrinėtu. Pažymi, jog tuo atveju, jeigu pareiškėja nepasitikėjo teismo sudėtimi, galėjo pareikšti nušalinimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos A. O. M. reikalavimo sugrąžinti nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. pusę, t. y. 7,5 ha, žemės, esančios (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, ir priteisti iš Lietuvos valstybės, anot pareiškėjos, patirtos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises.

Kauno apygardos administraciniam teismui 2012 m. vasario 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetus bei nutraukus bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, pareiškėja pateikė apeliacinį skundą, kurio argumentai, teisėjų kolegijos vertinimu, iš esmės gali būti išskirti į dvi dalis: pirma, argumentai dėl pirmosios instancijos teismo materialinės teisės normų pažeidimų ir, antra – argumentai dėl proceso teisės pažeidimų.

Pažymėtina, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, jog apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjama byla tikrintina, atsižvelgiant į šį įstatymo reikalavimą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį, teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Dėl materialinės teisės pažeidimų

Nagrinėjamoje byloje pareiškėja skundu inter alia prašė ne atkurti nuosavybės teises į žemės dalį, priklausiusią jos tėvui M. M. ir esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, bet grąžinti minėtą žemę, kaip tai, anot pareiškėjos, turėjo padaryti valstybės pareigūnai, vykdydami 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“.

Teisėjų kolegija pažymi, kad, kaip yra nurodęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dar 1994 m. gegužės 27 d. nutarime, Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo tautos, t. y. valstybės, nuosavybe, tuo pagrindu visa Lietuvos žemė (taip pat ir žemė, esanti (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone) buvo nacionalizuota. Ir nors Konstitucinis Teismas minėtame nutarime pažymėjo, kad tokių okupacinės valdžios savivalės aktų (tarp jų ir Liaudies Seimo 1940 m. liepos 22 d. deklaracija) pagrindu negalėjo atsirasti ir neatsirado teisėta valstybinė nuosavybė, tačiau jis taip pat konstatavo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma.

Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymu „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ jos VIII skyriaus „Tautos ūkis“, kuriuo normomis reguliuojami nuosavybės santykiai, galiojimo nesustabdė, tačiau šio įstatymo 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius:

„Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“.

Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti Lietuvos piliečių neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat nustatė, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas, priimdamas minėtą įstatymą ir paskesnius įstatymus, reguliuojančius piliečių nuosavybės teisių atkūrimo tvarką, nustatė, kad piliečiai turi galimybę susigrąžinti iki 1940 m. nuosavybes teise valdytas žemes, paisydami teisiniu reguliavimu įtvirtintos tvarkos.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė, kad nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumatė valstybės pareigūnų pareigos ex officio sugrąžinti piliečiams iki 1940 m. priklausiusias žemes. Todėl pareiškėja turėjo išreikšti savo valią, siekdama susigrąžinti minėtą, jos tėvui priklaususią žemę, ir imtis tam būtinų, įstatymuose numatytų veiksmų, tačiau, kaip matyti iš nagrinėjamoje byloje esančių duomenų, to nepadarė. Lietuvos vyriausiais administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teisę į teisminę gynybą, savo teisėmis turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS62–597/2011).

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad, pagal pareiškėjos brolio J. V. M. prašymą, kuriuo jis kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą žemę, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 (M. J. V. žemės tvarkymo bylos Nr. 112, b. l. 11) J. V. M. atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, išmokant kompensaciją pinigais. Kitaip sakant, į žemę, kurią pareiškėja skundu prašo sugrąžinti, jau yra atkurtos nuosavybės teises. Be to, pažymėtina, kad šių nuosavybės teisių atkūrimo teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu teismo sprendimu: Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi (M. M. žemės tvarkymo byla Nr. 12-80, b. l. 7-10; 11-14). Minėtuose teismų sprendimuose pasisakyta ir dėl žemės dalies, kuri priskirta valstybės išperkamai žemei ir yra perduota Lietuvos veterinarijos akademijai, akcentuojant, kad žemės sklypo perdavimo teisėtumas patikrintas ir nustatytas Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimu. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Todėl darytina išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimo į M. M. iki nacionalizacijos valdytą 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, teisėtumas šioje byloje nenagrinėtinas.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija pažymi, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimą dėl įpareigojimo grąžinti žemės dalį, priklaususią jos tėvui M. M. ir esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone.

Vertinant pareiškėjos reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, teisėju kolegija nurodo, kad, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį viešoji atsakomybė atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) privalo būti tenkinamas tik tuo atveju, jei nagrinėjant ginčą dėl žalos atlyginimo yra nustatoma minėtų viešosios atsakomybės sąlygų visumai. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja susidariusią žalą (tiek turtinę, tiek neturinę) kildina iš valstybės pareigūnų neveikimo, t. y. to, kad jai nebuvo grąžinta žemė pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Tačiau, kaip jau minėta, akcentuotina, kad nei valstybės pareigūnai, nei valstybės institucijos neturėjo pareigos savo iniciatyva nagrinėti žemės grąžinimo piliečiams klausimo, nesant pačių piliečių pateiktų prašymų, todėl konkrečioje byloje, pareiškėjai neišreiškus savo valios atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę ar jos dalį įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir valstybės institucijų ar tarnautojų neteisėto neveikimo. Nesant vienai iš būtinų viešosios atsakomybės taikymo sąlygų, konkrečiai – viešosios atsakomybės subjekto neteisėtos veikos, nėra teisiškai reikšminga vertinti kitas valstybės deliktinės atsakomybės sąlygas. Atsižvelgiant į išdėstytą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad ir šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, atmetant pareiškėjos reikalavimą dėl žalos atlyginimą kaip nepagrįstą.

Vertinant pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal šį santykį reglamentuojančias teisines nuostatas, numatytas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (toliau – ir Įstatymas) bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057, turi būti įstatymo nustatyta tvarka pateikti prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 10 str. 1 d.), o piliečiai, padavę prašymus atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, bet nepateikę nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų, šiuos dokumentus iki 2003 m. gruodžio 31 d. turi pateikti šio įstatymo 17 straipsnio nurodytoms institucijoms (Įstatymo 10 str. 4 d.). Įstatymas numato, kad piliečiams, praleidusiems nustatytus terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami (Įstatymo 10 str.).

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėja prašymą dėl termino paduoti prašymui atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą atnaujinimo teismui padavė 2012 m. sausio 5 d. (pagal pašto spaudą ant voko, b. l. 58, 53-54), tačiau nepadavė prašymo atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo 10 straipsnio 4 dalį nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pilietis turi pateikti ne teismui, kaip mano pareiškėja, bet Įstatymo 17 straipsnio nurodytoms institucijoms, o teismui piliečiai paduoda prašymą dėl termino šiems dokumentams pateikti nustatytoms institucijoms atnaujinimo. Todėl pirmosios instancijos teismas posėdžio metu pagrįstai pareiškėjai išdėstė jos teisę pateikti prašymus dėl terminų atnaujinimo, bet, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo, pareiškėja šios teisės atsisakė (2012 m. sausio 24 d. posėdžio protokolas, b. l. 95-112). Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 3 punktą teismas nutraukia bylą, jei pareiškėjas atsisakė skundo (prašymo). Atitinkamai teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė minėto įstatymo nuostatas, nutraukdamas bylos dalį dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą.

Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad net jeigu pareiškėja nebūtų atsisakiusi prašymo dėl termino atnaujinimo, atsižvelgiant į Įstatymo 10 straipsnio 2 dalį, piliečiams gali būti atkurtos nuosavybės teisės vienu iš įstatyme nurodytu būdu tik tokiu atveju, jeigu iki prašymo padavimo dienos nuosavybės teisės į šį turtą neatkurtos kitiems šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams. Kaip yra nustatyta ir žinoma, Kauno apskrities viršininko 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 pareiškėjos broliui J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į visą tėvo M. M. žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone, Kauno apskrities viršininkui parinkus atkūrimo būdą, t. y. išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18 585 Lt. Tokiu atveju pareiškėjos prašymas atnaujinti terminus pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises ir pateikti nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus (jei toks būtų pateiktas) netenka teisinės reikšmės, nes, net ir atnaujinus šį terminą, pareiškėja objektyviai negalėtų atkurti savo teisių, nes į jos prašomą grąžinti žemę yra atkurtos nuosavybės teisės pilna apimtimi.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad administracinių teismų kompetencijai nepriskirtas nagrinėjimas skundų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo. Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku (žr. pvz., administracines bylas Nr. A14-261/2007; AS146-669/2009). Be to, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-172/2010; 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-560/2010). O pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 1 punktą, teismas nutraukia bylą ir tuo atveju, jeigu byla nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, išskyrus atvejus, kai byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai ir pagrįstai taikė ir aiškino susidariusį teisinį santykį reglamentuojančias teisės nuostatas, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad yra pažeistos materialinės teisės normos, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą ir nutraukė bylos dalį dėl reikalavimo atnaujinti terminą pateikti prašymui atkurti nuosavybės teises į M. M. 15 ha žemę, esančią (duomenys neskelbtini), Užliedžių seniūnijoje, Kauno rajone.

Dėl proceso teisės pažeidimų

Pareiškėja apeliaciniu skundu teigia, kad buvo šiurkščiai pažeistos jos procesinės teisės. Kaip vieną iš pažeidimų nurodydama, jog kadangi teisėja N. Z. jau buvo priėmusi neteisėtą nutartį, ji neturėjo nagrinėti pareiškėjos bylos.

Iš byloje esančių duomenų (b. l. 23-24, 26-28, 33-36) matyti, kad Kauno apygardos administracinio teismo teisėja N. Z. 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjos skundą, pareiškėjai dėl šios nutarties padavus atskirąjį skundą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 d. rugsėjo 23 d. nutartimi panaikino skundžiamą 2011 m. balandžio 28 d. nutartį ir perdavė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pareiškėjos argumento matyti, kad dėl šių nurodytų faktinių aplinkybių, pareiškėjos manymu, nagrinėjamą bylą pirmosios instancijos teisme išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalį teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą (nutarimą, nutartį) išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą nuostatą, pažymi, kad Kauno apygardos administracinio teismo teisėja N. Z. 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi, kuri buvo panaikinta Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo, sprendė pareiškėjos skundo priėmimo klausimą, bet neišsprendė administracinės bylos iš esmės, todėl Administracinių bylų teisenos įstatymo 46 straipsnio 4 dalies nuostata konkrečiu atveju nėra pažeista. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja, manydama, kad yra pagrindas taikyti nušalinimo institutą teisėjos N. Z. atžvilgiu, remdamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 47 straipsnio nuostatomis, galėjo pateikti pareiškimą dėl teisėjos nušalinimo. Tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad, remiantis minėto straipsnio 6 dalimi, nušalinimas turi būti motyvuotas ir pareiškiamas prieš pradedant nagrinėti bylą iš esmės. Vėliau pareikšti nušalinimą leidžiama tik tais atvejais, kai pareiškiantis nušalinimą asmuo apie pagrindą nušalinti sužino pradėjus bylą nagrinėti iš esmės. Konkrečiu atveju pareiškėja pateikė pareiškimą, jog nesutinka, kad jos bylą nagrinėtų teisėja N. Z., Kauno apygardos administraciniam teismui 2012 m. sausio 26 d. (b. l. 124), t. y. pareiškimas buvo pateiktas administracinę bylą išnagrinėjus iš esmės ir teisėjų kolegijai išėjus į pasitarimo kambarį priimti sprendimą, ir pareiškime nebuvo išdėstyti argumentai, kurių pareiškėja nežinojo iki bylos nagrinėjimo iš esmės. Pažymėtina ir tai, kad teismo posėdžio protokolas (b. l. 95-112) patvirtina, jog jokio pareiškimo dėl teisėjos nušalinimo pareiškėja nepateikė ir teismo posėdžio metu. Todėl pareiškėjos argumentas, kad teisėja N. Z. negalėjo nagrinėti jos bylą, yra nepagrįstas ir atmestinas.

Pareiškėja apeliaciniu skundu taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas trukdė pareiškėjai posėdžio metu pateikti klausimus.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 6 dalį bylos nagrinėjimas iš esmės pradedamas teisėjo pranešimu, kuriame nurodomas ginčo dalykas, pagrindai, ginčo ribos bei kitos esminės bylos aplinkybės. Po to žodis suteikiamas pareiškėjui (pareiškėjams), atsakovui (atsakovams), trečiajam suinteresuotam asmeniui (asmenims) ir (ar) jų atstovams. Kalbėjimo trukmė neribojama, tačiau teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės. Šalims (jų atstovams) gali būti užduodami klausimai: pirma klausimus užduoda teisėjas (teisėjai), po to – kitos šalys (jų atstovai). Po šalių pasisakymų ištiriami kiti įrodymai: išklausomi liudytojų parodymai, specialistų paaiškinimai ir ekspertų išvados, apžiūrimi daiktiniai įrodymai, paskelbiami rašytiniai įrodymai. Prieš liudytojui duodant parodymus, posėdžio pirmininkas nustato jo asmens tapatybę ir įspėja jį dėl atsakomybės už atsisakymą ar vengimą duoti parodymus ir už žinomai melagingus parodymus. Iš liudytojo paimamas atitinkamas pasižadėjimas. Prieš baigiant bylos nagrinėjimą iš esmės, išsprendžiami nauji šalių prašymai.

Iš pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolo (b. l. 95-112) matyti, kad teismas laikėsi Administracinių bylų teisenos įstatymo 82 straipsnio 6 dalies nustatytos teismo posėdžio tvarkos, pareiškėjai suteiktas žodis, leista užduoti klausimus kitiems proceso dalyviams. Posėdžio protokolas taip pat patvirtina, kad pareiškėja kelis kartus buvo įspėta ir paprašyta užduoti tik tuos klausimus, kurie susiję su bylos esme, tačiau, kaip jau yra pažymėta, teismo posėdžio pirmininkas gali įspėti kurią nors iš šalių ar jų atstovų, jeigu šie nukrypsta nuo bylos esmės (ABTĮ 82 str. 6 d.). Įvertinusi byloje esantį pirmosios instancijos teismo posėdžio protokolą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai buvo daromas spaudimas ar nebūtų suteikta teisė pateikti klausimus kitoms proceso šalims, todėl pareiškėjos argumentai, kad jai buvo daromas spaudimas ir pirmosios instancijos teismas trukdė posėdžio metu pateikti klausimus, taip pat laikytini nepagrįstais ir atmestini.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi nagrinėjamą administracinę bylą (ABTĮ 136 str.), konstatuoja, kad Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendime pateiktos išvados pagrįstos motyvuotu įrodymų visumos (rašytinių įrodymų, liudytojų parodymų, bylos proceso šalių paaiškinimų) vertinimu, teisingai ir pagrįstai taikytos ir aiškintos materialinės teisės normos, pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje keliamus reikalavimus. Procesinės teisės normų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus ir motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos apeliacinis skundas laikytinas nepagrįstu ir atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjos A. O. M. apeliacinį skundą atmesti. Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas