2015-11-09 Nr. AB-21554-3-61-3-02379-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1840-520/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02379-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.8; 38

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. lapkričio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Dalios Višinskienės (pranešėja), Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Gretai Maselskienei,

dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui Sauliui Tamošaičiui,

atsakovo atstovei Julijai Kuncevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Š. bei U. Š. ir R. Š., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą V. Š., skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Klaipėdos teritorinė muitinė) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai V. Š. bei U. Š. ir R. Š., atstovaujami atstovės pagal įstatymą V. Š., (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydami: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-3597 „Dėl kompensacijos mokėjimo“ (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą išmokėti pareiškėjams vienkartinę 120 vidutinių mėnesinių A. Š. darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, kaip tai numatyta Lietuvos Respublikos tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje statuto (toliau – ir Statutas) 531 straipsnio 1 dalyje, A. Š. žuvus Europos Sąjungos (toliau – ir ES) teisės viršenybės misijoje Kosove (toliau – ir EULEX misija).

Pareiškėjai paaiškino, kad A. Š. ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigas ir buvo išsiųstas į EULEX misiją Kosove, kur 2013 m. rugsėjo 19 d. žuvo. Po A. Š. mirties pareiškėja V. Š. liko našle, o nepilnamečiai vaikai U. ir R., gimę 2000 m. liepos 22 d., – našlaičiais. Pareiškėja 2013 m. spalio 31 d. pateikė Departamentui prašymą išmokėti jai, jos ir A. Š. nepilnamečiams vaikams bei A. Š. mamai Statuto 531 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensaciją, tačiau šio prašymo ginčijamu Sprendimu Departamentas netenkino.

Pareiškėjai teigė, kad atsakovo veiksmai buvo neteisėti vykdant 2013 m. spalio 31 d. prašymo dėl kompensacijos žuvus muitinės pareigūnui išmokėjimo nagrinėjimo procedūrą, atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 31 straipsnio nuostatas, nes raštu neinformavo apie administracinės procedūros termino pratęsimą bei priežastis. Atsakovas gavo ne vieną prašymą dėl informacijos pateikimo apie 2013 m. spalio 31 d. prašymo nagrinėjimo eigą, tačiau atsakymų nepateikė, todėl vykdydamas administracinę procedūrą pažeidė pareiškėjos V. Š. teisę susipažinti su administracinės procedūros metu gautais dokumentais ir kita informacija (VAĮ 20 str. 1 d. 1 p.). Atsakovas pažeidė VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintus įstatymų viršenybės ir gero administravimo principus, o padaryti pažeidimai turi įtakos Sprendimo teisėtumui.

A. Š., dirbdamas Lietuvos Respublikos muitinėje (toliau – ir Muitinė), buvo laikinai deleguotas į užsienio valstybę vykdyti tarnybines pareigas EULEX misijoje, kurias vykdydamas jis žuvo. Pareigūnų delegavimą į užsienio misijas reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmenų delegavimo į tarptautines ir Europos Sąjungos institucijas ar užsienio valstybių institucijas įstatymas (toliau – ir Delegavimo įstatymas). Delegavimo įstatymas nustato deleguotų asmenų socialines garantijas – darbo užmokesčio mokėjimą (21 str. 1 d., 2 d.), deleguoti asmenys ir jų kartu užsienyje gyvenantys sutuoktiniai draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka (22 str. 1 d.); apmokamos gyvybės draudimo išlaidos, sveikatos draudimo, o gyvybės draudimo ir sveikatos priežiūros išlaidų dydį nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė (22 str. 2 d.); kt. Atsakovas Sprendime dviprasmiškai paminėdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 43 straipsnio 4 dalį nurodė, kad kompensacija pagal šią teisės normą pareiškėjams nepriklauso, tačiau ginčo atveju netaikytina atsakovo nurodyta įstatymo nuostata, nes draudimo išlaidos neapmokamos, jeigu jas apmoka tarptautinė ir / arba ES institucija ar užsienio valstybės institucija, į kurią asmuo deleguotas. Atsakovas pats Sprendime nurodė, kad A. Š. buvo draustas ne valstybės, o EULEX lėšomis.

Pareiškėjai nurodė, kad Delegavimo įstatymas nereglamentuoja deleguotų asmenų mirties atveju taikomų socialinių garantijų mirusiųjų artimiesiems (sutuoktiniui, vaikams ir kt.). Kadangi A. Š. buvo Muitinės pareigūnas, ginčo atveju turi būti taikomas lex specialis, t. y. Statuto 531 straipsnio 1 dalis. Atsakovas Sprendime pažymėjo, kad pagal VTĮ 43 straipsnio 4 dalies nuostatas žuvusio valstybės tarnautojo šeimos nariai neturi teisės į kompensaciją, jeigu valstybės tarnautojas buvo draustas valstybės lėšomis, tačiau atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, kad A. Š. delegavimo metu buvo draustas valstybės lėšomis.

Pareiškėjų manymu, atsakovo argumentas, kad mirus A. Š. buvo išmokėta gyvybės draudimo išmoka, todėl kompensacija nepriklauso, nėra teisingas, nes draudimo išmoka nėra tapati valstybės garantuojamai kompensacijai, t. y. draudimas yra tik papildoma socialinė apsauga. Be to, draudimo išmokos gavėja yra tik mirusiojo A. Š. sutuoktinė V. Š., o Statuto 531 straipsnio 1 dalis garantuoja kompensaciją mirusiojo nepilnamečiams vaikams ir kitiems artimiesiems, todėl vien draudimo išmokos išmokėjimo faktas nepanaikina pareigos išmokėti valstybės garantuojamą kompensaciją.

Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

Atsakovas paaiškino, kad Departamentas Sprendimu atsisakė išmokėti kompensaciją, nes teisės aktai nenumato kompensacijos žuvus deleguotam į pareigas ES institucijoje ar misijoje asmeniui. Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-638 Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresnysis inspektorius A. Š. buvo deleguotas į muitinės pareigūno pareigas EULEX misijoje nemokant jam nustatyto darbo užmokesčio ir išlaidų, susijusių su delegavimu, vadovaujantis VTĮ 19 straipsnio 3 dalimi, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktu ir Delegavimo įstatymo 3 straipsnio 3 punktu, 17 straipsniu, 21 straipsnio 3 dalimi ir 22 straipsniu. Departamento generalinio direktoriaus 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1P-980 A. Š. perkėlimas į pareigas EULEX misijoje buvo pratęstas iki 2014 m. birželio 14 d. nemokant jam nustatyto darbo užmokesčio ir išlaidų, susijusių su delegavimu.

Atsakovas nurodė, kad pagal Statuto 531 straipsnio 1 dalį 120 vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijos mokėjimas numatytas šeimos nariams (sutuoktiniui, vaikams ir tėvams) tokio pareigūno, kuris buvo muitinės mobiliųjų grupių pareigūnas, muitinės postų pareigūnas arba muitinės pareigūnas, atliekantis kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą ir kuris žuvo vykdydamas tarnybines pareigas (arba ne tarnybos metu, bet dėl priežasčių, susijusių su tarnyba). Tarnybinių pareigų vykdymu gali būti pripažinta tokia veikla, kuri apibrėžta muitinės posto pareigūno pareigybės aprašyme ir atitinka Lietuvos Respublikos muitinės įstatyme (toliau – ir Muitinės įstatymas) muitinės postui pavestas funkcijas. Atsakovas pažymėjo, kad nei Muitinės įstatyme, nei A. Š. užimamos Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigybės aprašyme nėra nustatytas muitinės funkcijų vykdymas užsienio valstybėje. Lietuvos Respublikos muitinės posto pareigūno tarnybinė veikla turi būti sietina su muitinės postui pavestų muitinės funkcijų vykdymu Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje (Muitinės įstatymo 18 str. 1 d.). Teigti, kad A. Š. žuvo vykdydamas tarnybines pareigas Muitinės įstatymo ir jo pareigybės aprašymo kontekste, nėra pagrindo. A. Š. dirbant EULEX misijoje, jo darbdavys buvo ne Departamentas ar Klaipėdos teritorinė muitinė, o EULEX misija Kosove. Departamentas delegavimo į EULEX misiją metu neskyrė A. Š. jokių tarnybinių užduočių, nekontroliavo jo vykdomos veiklos, darbo laiko ir kitų su darbu susijusių sąlygų, neturėjo jokių administracinių įgaliojimų pareigūnui, todėl tarnybos santykiai Statuto taikymo prasme buvo suspenduoti.

Departamento nuomone, kadangi A. Š. žuvo delegavimo į EULEX misiją metu, sprendžiant klausimą dėl kompensacijų mokėjimo turėtų būti taikomas VTĮ ir Delegavimo įstatymas, o ne Statutas. Deleguotas muitinės pareigūnas sudarė sutartį su EULEX misija, kuri delegavimo laikotarpiu mokėjo jam darbo užmokestį ir buvo apdraudusi jo gyvybę, kaip nustato Delegavimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalis ir 22 straipsnio 2 dalis. Įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. A. Š. žuvus, Belgijos draudimo bendrovė „Vanbreda International“ išmokėjo draudimo išmoką jo sutuoktinei. Jei valstybės institucijai, kuri delegavo valstybės tarnautoją, tektų pareiga bet kokiu atveju mokėti kompensaciją dėl valstybės tarnautojo žūties, Delegavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga drausti į tarptautines organizacijas ir ES institucijas deleguotą asmenį netektų savo prasmės, o kompensacijos išmokėjimas prieštarautų VTĮ 43 straipsnio 4 dalies nuostatoms ta apimtimi, kiek numatyta, kad atliekant tarnybines pareigas žuvusio valstybės tarnautojo šeimos nariai neturi teisės į kompensaciją, jei valstybės tarnautojas buvo draustas valstybės lėšomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė su skundu nesutiko, pritardamas Departamento atsiliepime išdėstytai pozicijai, ir prašė skundą atmesti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, t. y. panaikino Departamento 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (5.34)3B-3597 ir įpareigojo Departamentą išmokėti A. Š. vaikams U. Š. ir R. Š. bei sutuoktinei V. Š. vienkartinę 120 vidutinių mėnesinių A. Š. darbo užmokesčių dydžio kompensaciją, kaip tai numatyta Statuto 531 straipsnio 1 dalyje.

Teismas nustatė, kad Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-638 Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresnysis inspektorius A. Š. buvo perkeltas dirbti į muitinės pareigūno pareigas EULEX misijoje nemokant jam nustatyto darbo užmokesčio ir išlaidų. Departamento generalinis direktorius 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1P-980 pratęsė A. Š. pareigas EULEX misijoje iki 2014 m. birželio 14 d. nemokant jam nustatyto darbo užmokesčio ir išlaidų, susijusių su delegavimu. A. Š. 2013 m. rugsėjo 19 d. Kosove žuvo, todėl Departamento direktorius 2013 m. rugsėjo 20 d. įsakymu Nr. 1P-1269 išbraukė Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresnįjį inspektorių A. Š. iš Klaipėdos teritorinės muitinės darbuotojų sąrašo jam mirus. V. Š. kreipėsi į Departamento direktorių su prašymu išmokėti 120 A. Š. vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacijas pareiškėjams pagal Statuto 531 straipsnio 1 dalį. Departamento direktorius Sprendimu atsisakė išmokėti kompensaciją.

Teismas sutiko su pareiškėjų argumentais, jog nagrinėjamu atveju turi būti taikoma Statuto 531 straipsnio 1 dalis, nes Muitinės paskirtį, veiklos principus ir teisinius pagrindus, funkcijas, struktūrą, veiklos organizavimą, finansavimą, bendradarbiavimo su valstybės ir savivaldybės institucijomis ir įstaigomis, kitais asmenimis, ES ir užsienio valstybių institucijomis pagrindus, muitinės pareigūnų įgaliojimus, teises, pareigas, garantijas ir atsakomybę reglamentuoja Muitinės įstatymo ir Statuto nuostatos, o VTĮ nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentuoja statutai. Įvertinęs bylos faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, teismas sprendė, kad net ir dirbdamas EULEX misijoje Kosove, A. Š. buvo Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniuoju inspektoriumi, nes į EULEX misiją Kosove jį perkėlė dirbti Departamento direktorius, vėliau tarnyba misijoje jam buvo pratęsta ir tik jam žuvus jis buvo išbrauktas iš Klaipėdos teritorinės muitinės darbuotojų sąrašo.

Teismo vertinimu, Muitinės įstatymas ir Statutas neįtvirtino atskirų nuostatų dėl muitinės pareigūnų perkėlimo į tarptautines ir ES institucijas ar užsienio valstybių institucijas. Teismas nurodė, kad iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (toliau – ir URM) 2012 m. liepos 19 d. rašto turinio matyti, jog A. Š. deleguojamas kaip Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresnysis inspektorius, jam keliama sąlyga turėti leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima ne žemesnio nei EU CONFIDENTIAL lygio slaptumo žyma, o EULEX misijos vadovo pasiūlyme A. Š. siūlomos Muitinės pareigūno pareigos – EK 10194 11 lygis 1 klasė. Teismo manymu, Muitinės įstatymas, Statutas, VTĮ ir Delegavimo įstatymas aiškiai numatė, kad perkeliant A. Š. į EULEX misiją Kosove, jis turėjo būti muitinės pareigūnu, turinčiu leidimą dirbti su įslaptinta informacija, žymima ne žemesnio nei EU CONFIDENTIAL lygio slaptumo žyma, todėl šie duomenys leidžia teigti, kad A. Š. tarnyba EULEX misijoje Kosove sietina ir su atsakovui teisės aktais priskirtų funkcijų įgyvendinimu, pati EULEX misija Kosove buvo tęstinio (ne situacinio) pobūdžio, o tai leidžia daryti išvadą, kad ir perkeltas dirbti į muitinės pareigūno pareigas EULEX misijoje Kosove A. Š. liko Muitinės pareigūnu. Teismo vertinimu, priešingas teisės aiškinimas reikštų asmenų, faktiškai vykdžiusių su atsakovui priskirtų funkcijų įgyvendinimu susijusią veiklą (Muitinės veiklą), nepateisinamą skirtingą traktavimą lyginant su tais, kurių tarnybos santykiai yra formalizuoti teisės aktų nustatyta tvarka.

Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovas iš esmės neginčijo faktinių bylos aplinkybių, nepateikė jas paneigiančių įrodymų. Teismas pažymėjo, jog Sprendimo nustatomoje dalyje konstatuojama, kad A. Š. kaip muitinės pareigūnas buvo perkeltas dirbti EULEX misijoje Kosove, jis buvo sudaręs sutartį su EULEX misija, kuri delegavimo laikotarpiu mokėjo jam darbo užmokestį ir buvo apdraudusi jo sveikatą ir gyvybę, kaip numatyta Delegavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje, tačiau, kita vertus, Departamento generalinis direktorius, vadovaudamasis VTĮ 43 straipsnio 4 dalimi, atsisakė išmokėti Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus A. Š. vaikams, sutuoktinei ir mamai nustatyto dydžio kompensaciją pagal Statuto 531 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teismo manymu, tokia prieštaringa atsakovo argumentacija negali būti teisinga, nes žuvus Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniajam inspektoriui A. Š. vykdant tarnybines pareigas turi būti taikomos Statuto 531 straipsnio 1 dalies nuostatos, kadangi priešingu atveju būtų pažeisti žuvusio pareigūno artimųjų teisėti lūkesčiai. Teismas nurodė, kad atsakovas taip pat pažeidė gero administravimo principą, kurio įgyvendinimas nacionalinėje teisėje kildinamas iš konstitucinio imperatyvo „valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“ (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 str. 3 d.) ir kuris įpareigoja viešojo administravimo institucijas prašymus išnagrinėti laiku ir tinkamai, sprendimus pagrįsti teisės aktais, nustatytais terminais informuoti asmenis, suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, galimybę pasisakyti.

Teismas nurodė, jog atsakovo argumentas, kad mirus A. Š. buvo išmokėta gyvybės draudimo išmoka, todėl kompensacija nepriklauso, nėra teisingas. Teismo vertinimu, draudimo išmoka nėra tapati valstybės garantuojamai kompensacijai, t. y. draudimas yra tik papildoma socialinė apsauga. Šiuo atveju draudimo išmokos gavėja yra tik mirusiojo A. Š. sutuoktinė V. Š., o Statuto 531 straipsnio 1 dalis garantuoja kompensaciją mirusiojo nepilnamečiams vaikams ir kitiems artimiesiems, todėl vien draudimo išmokos išmokėjimo faktas nepanaikina pareigos išmokėti valstybės garantuojamą kompensaciją pagal Statuto nuostatas.

III. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

Atsakovas apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes ir savo poziciją grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Statutas nereglamentuoja muitinės pareigūnų perkėlimo į tarptautines ar ES institucijas ir misijas, taip pat nereglamentuoja socialinių garantijų suteikimo delegavimo į tarptautines ar ES institucijas metu. Šiuos santykius reglamentuoja VTĮ ir Delegavimo įstatymas, kuriais vadovaujantis A. Š. buvo deleguotas į EULEX misiją Kosove. Vadovaujantis Statuto 531 straipsnio 1 dalimi tarnybinių pareigų vykdymu turi būti suprantama tokia veikla, kuri apibrėžta muitinės posto pareigūno pareigybės aprašyme ir atitinka Muitinės įstatyme muitinės postui pavestas funkcijas. Muitinės pareigūnai, vykdydami pareigas Lietuvos Respublikos teritorijoje, nėra draudžiami sveikatos ar gyvybės draudimu, todėl Statuto 531 straipsnio 1 dalis nustato kompensaciją šių pareigūnų sužalojimo ir gyvybės atėmimo atvejais, jeigu tai įvyko pareigūnams vykdant pareigybės aprašyme nustatytas pareigas ar dėl su tuo susijusių priežasčių. Nei Muitinės įstatyme, nei A. Š. užimamos Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigybės aprašyme nėra numatyta muitinės funkcijų vykdymo užsienio valstybėje.

2. A. Š. delegavimo į EULEX misiją metu buvo sudaręs tarnybos sutartį su EULEX misija, kurioje buvo apibrėžtos jo darbo sąlygos, darbo užmokestis ir socialinės garantijos. EULEX misijoje A. Š. darbdavys buvo ne Departamentas ar Klaipėdos teritorinė muitinė, o EULEX misija Kosove. Departamentas delegavimo į EULEX misiją metu neskyrė A. Š. jokių tarnybinių užduočių, nekontroliavo jo vykdomos veiklos, darbo laiko ir kitų su darbu susijusių sąlygų, neturėjo jokių administracinių įgaliojimų pareigūnui. Tarnybos santykiai Statuto taikymo prasme buvo suspenduoti.

3. Kadangi A. Š. žuvo delegavimo į EULEX misiją metu, sprendžiant klausimą dėl kompensacijų mokėjimo turėtų būti taikomas VTĮ ir Delegavimo įstatymai, o ne Statutas, kurio taikymas buvo apribotas iki pareigų ir nustatyto darbo užmokesčio garantavimo pasibaigus delegavimo laikotarpiui. Įvykus draudžiamajam įvykiui, t. y. A. Š. žuvus, Belgijos draudimo bendrovė „Vanbreda International“ išmokėjo draudimo išmoką jo sutuoktinei.

4. VTĮ 43 straipsnio 4 dalis nustato, kad žuvusio atliekant tarnybines pareigas arba mirusio dėl priežasčių, susijusių su tarnybinių pareigų atlikimu, valstybės tarnautojo šeimos nariai neturi teisės į kompensaciją, jei valstybės tarnautojas buvo draustas valstybės lėšomis, o kitais atvejais kompensacija įskaitoma į atlygintinos žalos dydį. Statuto 531 straipsnio 1 dalyje ir VTĮ 43 straipsnio 4 dalyje numatytos kompensacijos žuvusio valstybės tarnautojo šeimos nariams paskirtis yra bent iš dalies kompensuoti turtinio ir neturtinio pobūdžio praradimus dėl artimojo šeimos nario mirties. Vadovaujantis Delegavimo įstatymu draudimo išmoka žuvus apdraustajam siekiama, kad delegavimo į pareigas, susijusias su krizių valdymu ir bendra ES užsienio, saugumo ir gynybos politika metu, kai yra rizika būti sužalotam ar žūti, kritinio įvykio atveju valstybės institucija galėtų išvengti didelių finansinių įsipareigojimų, o žalą, atsiradusią dėl sveikatos sužalojimo ar gyvybės netekimo, atlygintų draudimo bendrovė, išmokėdama draudimo išmoką. Jei valstybės institucijai, kuri delegavo valstybės tarnautoją, tektų pareiga bet kokiu atveju iš valstybės biudžeto lėšų mokėti kompensaciją dėl valstybės tarnautojo žūties, Delegavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatyta pareiga drausti deleguotą asmenį, išvykstantį į tarptautines organizacijas ir ES institucijas, susijusias su krizių valdymu ir bendra ES užsienio, saugumo ir gynybos politika, netektų savo prasmės, o kompensacijos išmokėjimas prieštarautų VTĮ 43 straipsnio 4 dalies nuostatoms ta apimtimi, kiek numatyta, kad žuvusio atliekant tarnybines pareigas valstybės tarnautojo šeimos nariai neturi teisės į kompensaciją, jei valstybės tarnautojas buvo draustas valstybės lėšomis.

5. Teismo vertinimai dėl Statuto 531 straipsnio 1 dalyje ir Delegavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytų išmokų skirtumų yra prieštaringi, kadangi teismas, teigdamas, kad Delegavimo įstatymas numato kompensacijos mokėjimą ne tik žuvusio pareigūno sutuoktiniui, bet ir jo vaikams, neįvertino, jog pagal Delegavimo įstatymą žuvusiojo sutuoktinė jau gavo šiame įstatyme nustatytą išmoką, o tokia išmoka sutuoktiniui numatyta ir Statute.

6. Nepagrįsta teismo išvada, kad atsakovas pažeidė gero administravimo principą ir nesuteikė teisės pareiškėjams būti išklausytiems, nes pareiškėjai turėjo galimybę išdėstyti visus savo argumentus, o atsakovas vengė formalaus požiūrio į įstatymų, reglamentuojančių delegavimo institutą ir jo metu susiklosčiusius santykius, prieštaravimus. Siekdamas kuo teisingiau išspręsti susiklosčiusią situaciją, atsakovas kreipėsi į suinteresuotas ir kompetentingas institucijas (Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos departamentą, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos finansų ministeriją, Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministeriją).

Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo tenkinti apeliacinį skundą, sudaryti išplėstinę teisėjų kolegiją šiam ginčui išspręsti bei sutinka su apeliacinio skundo argumentais bei motyvais ir pritaria atsakovo išdėstytai pozicijai.

Pareiškėjai V. Š. bei U. Š. ir R. Š., atstovaujami atstovės pagal įstatymą V. Š., atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą` pareiškėjai grindžia iš esmės šiais pagrindiniais argumentais:

1. Valstybės tarnautojo žūties tarnyboje pasekmes reglamentuoja VTĮ 43 straipsnio 4 dalis, o statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo 31 straipsnis, 9 straipsnio 3 dalies 1 punktas ir 4 dalis, 15 straipsnis, 16 straipsnio 4 ir 6 dalys, 161 straipsnis, 17 straipsnis, 181 straipsnis, 183 straipsnis, 19 straipsnis, 28 straipsnis, 29 straipsnio 2, 5 ir 6 dalys, 31 straipsnis, 311 straipsnis, 32 straipsnis, 33 straipsnis, 34 straipsnis, 341 straipsnis, 381 straipsnis, 39 straipsnio 1 dalis, 42 straipsnio 2 dalis, 43 straipsnio 5 dalies 9 punktas, 44 straipsnio 1 dalies 19 ir 20 punktai ir šio įstatymo VI skyrius taikomi be išlygų. Delegavimo įstatymas išsamiai nereglamentuoja statutinių muitinės pareigūnų žūties pasekmių, t. y. visame Delegavimo įstatyme yra nustatytas tik vienintelis atvejis, susijęs su mirtimi ir to pasekmėmis, – pretendentui į delegavimo rezervą mirus jis iš delegavimo rezervo išbraukiamas (14 str.). Valstybės garantijos pareigūno artimiesiems šiame įstatyme nenumatomos. VTĮ 4 straipsnio 2 dalis yra blanketinė norma, kuri nukreipia į konkretų statutą, todėl ginčo atveju taikytinas būtent Statuto patvirtinimo ir įgyvendinimo įstatymas bei juo patvirtintas Statutas (lex specialis).

2. Muitinės pareigūnas A. Š. buvo laidojamas valstybės lėšomis, o tokia procedūra yra numatyta būtent Statuto 531 straipsnio l dalyje, todėl atsakovo pozicija, kad A. Š. nebuvo muitinės pareigūnas, yra visiškai nepagrįsta. Departamento generalinio direktoriaus 2012 m. liepos 30 d. įsakyme Nr. 1P-638 nurodoma, kad A. Š. darbdavys laikinai perkėlė į Muitinės pareigūno pareigas Kosove. Taigi A. Š. žuvo vykdydamas minėtą įsakymą. A. Š. muitinės pareigūnas buvo ne tik delegavimo metu, bet ir žūties metu, o iš tarnybos buvo atleistas tik 2013 m. rugsėjo 20 d. darbdavio įsakymu Nr. 1P-1269. Iš Klaipėdos teritorinės muitinės buvo gautas raštas, jog A. Š. nuo pat tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje pradžios nepertraukiamai buvo skaičiuojamas tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje stažas, kuris sudaro 13 metų. Šis faktas įrodo, kad A. Š. tarnybos Lietuvos Respublikos muitinėje teisiniai santykiai niekada nebuvo nutrūkę ar suspenduoti.

3. Pagrįsta teismo pozicija, kad A. Š. draudimo santykiai su privačia draudimo kompanija neprilygsta valstybės garantijai pagal Statuto 531 straipsnio l dalį ir nepakeičia šio reglamentavimo. Gyvybės draudimas yra tik papildoma socialinė garantija draudimo naudos gavėjui.

4. V. Š., kaip nepilnamečių vaikų U. Š. ir R. Š. atstovė pagal įstatymą, atsakovui per Klaipėdos teritorinę muitinę 2013 m. lapkričio 4 d. pateikė 2013 m. spalio 31 d. prašymą dėl kompensacijos žuvus muitinės pareigūnui išmokėjimo, kuriuo atsakovo prašė per vienerius metus nuo A. Š. mirties išmokėti 120 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensaciją. Vadovaujantis VAĮ 31 straipsniu V. Š. turėjo būti informuota apie procedūros termino pratęsimą, tačiau tokios informacijos ji negavo ir nebuvo nurodytos konkrečios priežastys, trukdančios išnagrinėti jos prašymą. Atsakovas sprendimą dėl minėto prašymo priėmė tik 2014 m. kovo 27 d., t. y. tik po to, kai jau buvo inicijuota administracinė byla. Dėl to teismas pagrįstai konstatavo, kad atsakovas, delsdamas išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl Statuto 531 straipsnio l dalyje nustatytos kompensacijos išmokėjimo, pažeidė Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalį, VAĮ 3 ir 31 straipsnius bei kitų teisės aktų nuostatas.

5. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad neva nežinojo, kaip reikia ginčo atveju elgtis, todėl kreipėsi į įvairias institucijas, tačiau Statuto nuostatų įgyvendinimas yra pavestas ne bet kuriai institucijai, o būtent atsakovui (Statuto 51 str.). Iš byloje pateiktų institucijų raštų matyti, kad jos nepatenka į Statuto reguliavimo sritį ir neturi kompetencijos aiškinti Statuto nuostatų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje iš esmės ginčas kilo dėl atsakovo Departamento 2014 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (5.34)3B-3597 „Dėl kompensacijos mokėjimo“, kuris buvo priimtas išnagrinėjus pareiškėjos V. Š. 2013 m. spalio 31 d. prašymą dėl kompensacijos žuvus muitinės pareigūnui A. Š. EULEX misijoje Kosove išmokėjimo pagal Statuto 531 straipsnio 1 dalį, teisėtumo ir pagrįstumo.

Atsakovas Sprendime nurodė, kad pareiškėjai V. Š. kompensacija pagal Statuto 531 straipsnio 1 dalį negali būti mokama, nes A. Š. buvo sudaręs darbo sutartį su EULEX misija, kuri delegavimo laikotarpiu mokėjo jam darbo užmokestį bei buvo apdraudusi jo sveikatą ir gyvybę, kaip nustatyta Delegavimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje; sprendžiant klausimą dėl kompensacijų mokėjimo turi būti taikomos Valstybės tarnybos ir Delegavimo įstatymai, o ne Statutas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. sausio 26 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino ir nusprendė panaikinti Sprendimą bei įpareigoti Departamentą išmokėti A. Š. žmonai ir nepilnamečiams vaikams 120 mėnesių A. Š. vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių kompensaciją.

Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir apeliaciniu skundu prašo jį panaikinti. Iš esmės atsakovas savo poziciją grindžia tuo, jog tarnybos santykiai tarp A. Š. ir atsakovo jam išvykus į EULEX misiją buvo suspenduoti, o A. Š. delegavimo į EULEX misiją metu buvo sudaręs tarnybos sutartį su EULEX misija, kurioje buvo apibrėžtos jo darbo sąlygos, darbo užmokestis ir socialinės garantijos, kompensaciją už jo žūtį išmokėjo Belgijos draudimo bendrovė „Vanbreda International“, todėl kompensacija iš valstybės nagrinėjamu atveju yra negalima.

Byloje nustatyta, kad A. Š. Departamento 2012 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 1P-638 buvo laikinai perkeltas į muitinės pareigūno pareigas EULEX misijoje Kosove iki 2013 m. birželio 14 d., nemokant jam nustatyto darbo užmokesčio ir išlaidų, susijusių su delegavimu, o Departamento 2013 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 1P-980 terminas buvo pratęstas iki 2014 m. birželio 14 d., tačiau 2013 m. rugsėjo 19 d. A. Š. EULEX misijos metu žuvo (buvo nušautas). Pagal bylos duomenis iki delegavimo į EULEX misiją A. Š. ėjo Klaipėdos teritorinės muitinės posto vyresniojo inspektoriaus pareigas (buvo statutinis valstybės tarnautojas). Departamento 2013 m. rugsėjo 19 d. įsakymu Nr. 1P-1269 A. Š. buvo išbrauktas iš Klaipėdos teritorinės muitinės sąrašų 2013 m. rugsėjo 19 d. (t. y. jam žuvus), tuo pačiu buvo išmokėta piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas bei jo žmonai išmokėta vieno mėnesio A. Š. gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio pašalpa.

Delegavimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog delegavimas yra karjeros valstybės tarnautojų, statutinių valstybės tarnautojų ir prokurorų perkėlimas ar siuntimas ir kitų asmenų siuntimas dirbti į tarptautines ir ES institucijas ar užsienio valstybių institucijas. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog A. Š. URM buvo pateikęs prašymą dalyvauti atrankoje į atsilaisvinančias pareigybes EULEX misijoje Kosove. URM 2012 m. birželio 12 protokolu Nr. 9 jo prašymą tenkino. URM Transatlantinio bendradarbiavimo ir saugumo politikos departamentas 2012 m. liepos 7 d. sprendimu Nr. (21.2.8.10.1.)-3-4816 atrinko A. Š. į muitinės pareigūno pareigas EULEX misijoje.

Asmenų delegavimo į tarptautines ir ES institucijas ar užsienio valstybių institucijas prioritetų tvirtinimą, delegavimo koordinavimą, deleguojamų asmenų atrankos principus, delegavimo tvarką, delegavimo rezervo sudarymą ir socialinių garantijų deleguojamiems asmenims suteikimą reglamentuoja Delegavimo įstatymas (1 str. 1 d.). Šis įstatymas be kitų jame įvardytų asmenų taikomas statutiniams valstybės tarnautojams (1 str. 2 d.). Delegavimo įstatyme įtvirtinta, kad deleguoti asmenys draudžiami valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka (22 str. 1 d.); apmokamos sveikatos draudimo išlaidos bei gyvybės draudimo išlaidos (22 str. 2 d.). Delegavimo įstatyme nurodyta, kad sveikatos draudimo, gyvybės draudimo ir sveikatos priežiūros išlaidos neapmokamos, jeigu jas apmoka institucija, į kurią asmuo deleguotas. Delegavimo įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nustatytas darbo užmokestis deleguotiems asmenims nemokamas, jeigu darbo užmokestį jiems moka institucija, į kurią jis yra deleguotas. VTĮ 43 straipsnio 5 dalies 9 punkte nurodyta, jog nustatytas darbo užmokestis valstybės tarnautojui nemokamas, jeigu darbo užmokestį jam moka institucija, įstaiga ar organizacija, į kurią eiti pareigas jis perkeltas.

Pagal bylos duomenis su EULEX misija A. Š. buvo sudaręs sutartį. Nei atsakovas, nei kita Lietuvos institucija jam nemokėjo darbo užmokesčio, išlaidų, susijusių su delegavimu, sveikatos draudimo, gyvybės draudimo ir sveikatos priežiūros išlaidų. Be to, pagal bylos duomenis atsakovas A. Š. nebuvo apdraudęs valstybiniu socialiniu draudimu Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo nustatyta tvarka. Byloje nustatyta, kad A. Š. buvo apdraustas pagal didelės rizikos draudimo schemą, o pareiškėja V. Š. 2014 m. kovo 17 d. raštu patvirtino, jog jai buvo išmokėta draudimo išmoka iš Belgijos draudimo bendrovės „Vanbreda International“, kurioje EULEX misija buvo apdraudusi A. Š.

Pareiškėja V. Š. 2013 m. spalio 31 d. prašyme „Dėl kompensacijos žuvus muitinės pareigūnui išmokėjimo“ nurodė, jog atsakovas pagal Statuto 531 straipsnio 1 dalį turi sumokėti kompensaciją, nes jos sutuoktinis A. Š. 2013 m. rugsėjo 19 d. žuvo, o kompensacija priklauso jai, jos nepilnamečiams vaikams U. ir R. Š. bei A. Š. mamai E. Š. Pareiškėja prašė išmokėti kompensaciją ir E. Š.

Statuto 531 straipsnio 1 dalis nustato, jog muitinės mobiliųjų grupių pareigūno, muitinės postų pareigūno ir muitinės pareigūno, atliekančio kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą, žuvusio vykdant tarnybines pareigas (arba ne tarnybos metu, bet dėl priežasčių, susijusių su tarnyba), sutuoktiniui, nepilnamečiams vaikams (įvaikiams), kol jiems sukaks 18 metų, taip pat vaikams (įvaikiams), kurie mokosi nustatyta tvarka įregistruotų mokymo įstaigų dieniniuose skyriuose, kol jiems sukaks 24 metai, žuvusiojo vaikams, gimusiems po jo mirties, tėvui, motinai bei nedarbingiems asmenims, kurie buvo žuvusiojo išlaikomi arba jo mirties dieną turėjo teisę gauti jo išlaikymą, per vienerius metus nuo pareigūno mirties lygiomis dalimis išmokama vienkartinė 120 jo vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio kompensacija.

Taigi šioje byloje yra išnagrinėti pareiškėjų V. Š. bei U. Š. ir R. Š., atstovaujamų atstovės pagal įstatymą V. Š., pareikšti reikalavimai, kuriais pareiškėjai siekia, kad jiems būtų priteista visa Statuto 531 straipsnio 1 dalyje nurodyta kompensacija. Šioje byloje žuvusio A. Š. motina E. Š. nėra pareiškusi jokių reikalavimų bei nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą, o pirmosios instancijos teismas įpareigojo atsakovą išmokėti visą Statuto 531 straipsnio 1 dalyje nurodytą kompensaciją pareiškėjams, visiškai nesiaiškindamas aplinkybių, susijusių su pareiškėjos prašyme nurodytomis aplinkybėmis dėl kompensacijos išmokėjimo ir E. Š.

Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo išsiaiškinta, kad E. Š. yra taip pat pareiškusi reikalavimą atsakovui dėl Statuto 531 straipsnio 1 dalyje nurodytos kompensacijos išmokėjimo ir Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama byla pagal E. Š. skundą, kuriuo prašoma panaikinti atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos Finansų ministerijos 2014 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (5.34) 3B-3596 „Dėl kompensacijos mokėjimo“ ir įpareigoti atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti A. Š. šeimai ir pareiškėjai Statuto 531 straipsnio 1 dalyje nustatytą kompensaciją (bylos Nr. I-3880-815/2015). Pagal Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis ši administracinė byla 2015 m. balandžio 13 d. nutartimi sustabdyta.

Teisėjų kolegija pažymi, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Teismas gali klysti tiek faktinėms bylos aplinkybėmis taikydamas netinkamas materialiosios teisės normas, tiek proceso teisės normas. Apeliacinės instancijos teismo teisės yra nustatytos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 136 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Pagal ABTĮ 136 straipsnio 2 dalį teismo, apeliacine tvarka nagrinėjančio bylą, nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismas, panaikinęs apskųstą teismo sprendimą, turi teisę perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) sprendimas panaikinamas dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pirmosios instancijos teismo sprendimas gali būti panaikintas dėl absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje, ir byla perduota nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui (ABTĮ 141 str. 1 d.). Pabrėžtina, kad ABTĮ 142 straipsnio 2 dalyje yra nurodyti tokie proceso teisės normų pažeidimai, kurie iš esmės reiškia, kad pirmosios instancijos teisme apskritai nebuvo tinkamo proceso. ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra įtvirtintas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kai pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų.

Apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte nurodytu pagrindu, įvertinęs, kokią konkrečiai įtaką teismo sprendimas turėjo neįtraukto į procesą asmens teisinei padėčiai ir kokius įstatymo nustatytus padarinius teismo sprendimas sukėlė. Pažymėtina, kad jei teismo sprendime asmuo nurodomas kaip tam tikro santykio subjektas, nekeičiant jo padėties, nesukuriant šiuo konstatavimu jam teisių ir pareigų, negali būti pripažinta absoliučiu pagrindu naikinti teismo sprendimą. Šio pagrindo egzistavimą teismas gali nustatyti ex officio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar šiuo aspektu grindžiamas apeliacinis skundas, nes tai yra susiję su esminiais administracinės teisenos principais ir reikalavimais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2284/2014).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išsprendęs bylą, iš esmės nusprendė ir dėl E. Š., neįtrauktos į bylos nagrinėjimą, teisių panaikinimo, t. y. nusprendė, kad visa kompensacija turi būti išmokama tik pareiškėjams V. Š. bei U. Š. ir R. Š., atstovaujamiems atstovės pagal įstatymą V. Š., t. y. padarė išvadas, kurios turi tiesioginės įtakos E. Š. teisinei padėčiai. Tai reiškia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turi būti panaikintinas dėl absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindo, nurodyto ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 2 punkte, byla perduota nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo, nes apeliacinės instancijos teismas neturi teisės įtraukti naujų administracinės bylos proceso šalių, o ši byla turi būti nagrinėjama dalyvaujant E. Š. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas į bylos nagrinėjimą turėtų įtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu E. Š. (ABTĮ 37 str. 4 d., 48 str. 2 d.) arba sujungti šią bylą su minėta administracine byla Nr. I-3880-815/2015 (ABTĮ 69 str.), kad būtų išspręstas klausimas, ar atsakovas privalo mokėti Statuto 531 straipsnio 1 dalyje nurodytą kompensaciją, o jei privalo, – tai kuriems asmenims.

Teisėjų kolegija, perduodama bylą nagrinėti iš naujo ir atsižvelgdama į pirmiau nurodytas byloje nustatytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, atkreipia dėmesį į tai, kad šioje byloje atsakovas yra nurodęs ir pateikęs duomenis, jog negali pateikti A. Š. su EULEX misijos vadovu sudarytos darbo sutarties ir draudimo sutarties kopijų (juos atsakovui atsisakoma pateikti dėl asmens duomenų apsaugos pagal Kosove galiojančius įstatymus). Nagrinėjamoje byloje yra pateikti tik iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos gauti dokumentai: Komisijos specialiųjų patarėjų, kuriems yra pavesta įgyvendinti Bendrosios užsienio ir saugumo politikos operacinius veiksmus, ir sutarčių pagrindu dirbančio tarptautinio personalo specialiųjų taisyklių; tipinės EULEX Kosovo darbo sutarties formos; Europos Komisijos ir draudimo kompanijos N. V. AIG Europe sutarties kopijos. Pažymėtina, kad šioje byloje yra svarbu išsiaiškinti ir nustatyti A. Š. su EULEX misijos vadovu sudarytoje darbo sutartyje bei draudimo sutartyje nustatytas individualias šių sutarčių sąlygas, nes byloje nėra duomenų apie šias konkrečias sąlygas, t. y. nėra duomenų dėl kokio darbo (pareigų) bei kokių mokėjimų buvo sutarta, duomenų, susijusių su A. Š. jo tarnybos Kosove metu socialiniu draudimu bei Belgijos draudimo bendrovės „Vanbreda International“ draudimo sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismas buvo įpareigojęs pareiškėją V. Š. pateikti A. Š. su EULEX misijos vadovu sudarytos darbo sutarties bei draudimo sutarties antruosius egzempliorius (jei turi), tačiau pareiškėja jų nepateikė, o apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavę asmenys negalėjo nei nurodyti, nei paaiškinti šių sutarčių sąlygų.

Dėl pirmiau nurodytų aplinkybių darytina išvada, jog tam, kad byloje būtų visapusiškai ir išsamiai išnagrinėtos aplinkybės, kuriomis pareiškėjai grindžia skundo reikalavimus, o atsakovas grindžia atsikirtimus, būtų nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės bylai išspręsti, būtina kreiptis į EULEX misiją dėl A. Š. su EULEX misijos vadovu sudarytos darbo sutarties bei draudimo sutarties pateikimo (ABTĮ 57 str., 86 str., 87 str. 4 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 26 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo tam pačiam pirmosios instancijos teismui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Dalia Višinskienė

Virginija Volskienė