2020-07-08 Nr. AB-13371-3-61-3-02782-2019-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2903-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02782-2019-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. liepos 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. M. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jam neturtinės žalos atlyginimas priteistinas už netinkamas jo laikymo sąlygas Vilniaus PN nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. Nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis dušu, nebuvo įrengta pertvarų, užuolaidų. Pareiškėjas dėl privatumo stokos jautėsi nejaukiai, tai jį trikdė, žeidė ir žemino. Be to, dušo patalpose nebuvo guminių kilimėlių, buvo slidu, todėl pareiškėjas visuomet bijojo paslysti ir susižeisti.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad negali pateikti tikslių duomenų, kokiais laikotarpiais pareiškėjas gyveno Vilniaus PN, kadangi jo asmens byla yra Alytaus pataisos namuose, kur šiuo metu laikomas pareiškėjas. Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse įrengtos dvi tvarkingos dušo patalpos. 2017 m. pradžioje dušo patalpose dalis prausimosi vietų buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Nuteistieji turėjo galimybę pasirinkti, kuriomis prausimosi vietomis naudotis – su pertvaromis, ar be jų. 2018 m. antroje pusėje visose Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse esančiose dušų patalpose įrengtos prausimosi vietos buvo atskirtos viena nuo kitos pertvaromis. Dušo patalpos įrengtos laikantis teisės aktų reikalavimų. Nuteistiesiems, atliekantiems nuobaudas kamerų tipo patalpose (II-asis gyvenamasis korpusas), įrengta atskira dušo patalpa. Pareiškėjo reikalavimai grindžiami abstrakčiais teiginiais. Pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra numatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas. Be to, pareiškėjas nesikreipė į Vilniaus PN administraciją dėl netinkamai įrengtų dušų. Pareiškėjas pataisos įstaigoje buvo laikomas tokiomis pačiomis sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi kankinti pareiškėją, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis.

4. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas nurodė, kad aplinkybė, jog teisės aktuose neįtvirtinta pareiga įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą. Pareiškėjo teisės Vilniaus PN buvo pažeistos apytiksliai laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 6 d. Vien aplinkybė, kad pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų psichologinę tarnybą, savaime nepatvirtina, kad jis nepatyrė psichologinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui 140 Eur neturinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad laisvės atėmimo įstaigai nepaneigus pareiškėjo teiginių, jie laikytini nustatytais. Byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. buvo laikomas Vilniaus PN. Šią aplinkybę patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4543-463/2018 nustatytos aplinkybės – nurodytoje byloje ginčas buvo susijęs su pareiškėjo skundu dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN, nėra.

7. Teismas nurodė, kad teisės aktuose nenustatyta pareiga įrengti atitvėrimus tarp dušų, tačiau ši aplinkybė, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2018 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-4552-575/2018, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti suimtųjų (nuteistųjų) privatumą naudojantis sanitariniais įrenginiais.

8. Iš byloje pateiktų nuotraukų matyti, kad įrengtos dušo patalpos neužtikrino pareiškėjo privatumo. Pareiškėjui privatumas duše nebuvo pakankamai užtikrintas visą ginčo laikotarpį, kadangi atsiliepime nurodoma, kad pertvaros įrengtos 2017–2018 m. Teismas nurodė, jog kadangi nagrinėjamoje byloje nenustatyta kitų pareiškėjo teises pažeidžiančių netinkamų kalinimo sąlygų, nėra pagrindo pakankamo privatumo neužtikrinimą vertinti kaip vieną iš kumuliacinių sąlygų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą.

9. Įvertinęs byloje pateiktas nuotraukas, teismas nustatė, kad guminiai kilimėliai dušo patalpose yra. Dėl jų trūkumo pareiškėjas į įstaigos administraciją nesikreipė, be to, nenurodė ir neįrodė dėl kilimėlių trūkumo galimai kilusios žalos, o hipotetiniai teiginiai negali būti priteistinos neturtinės žalos pagrindu.

10. Teismas nurodė, jog byloje nėra duomenų, kad dėl nustatyto pažeidimo buvo neigiamai paveikta pareiškėjo fizinė ar psichinė sveikata, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl privatumo naudojantis dušu būtų kreipęsis raštu į Vilniaus PN administraciją su prašymais ar skundais. Tačiau pripažintina, kad dušo nevisiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų. Teismas pripažino, kad pareiškėjo privatumo naudojantis dušu pažeidimas truko nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. Atsakovas šios aplinkybės nepaneigė, o jo atsiliepime nurodomas pasiteisinimas, kad negali pateikti duomenų apie pareiškėjo buvimo šioje pataisos įstaigoje laiką, vertintinas kaip nepagrįstas.

11. Nustatydamas pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį, teismas atsižvelgė į pareiškėjo teisių pažeidimą, jo mastą bei intensyvumą (į dušo patalpas pareiškėjas buvo vedamas vieną kartą per savaitę), taip pat į Lietuvos valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teisingumo, protingumo bei sąžiningumo kriterijus.

III. 12. Atsakovas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą. Tuo atveju, jei bus nuspręsta, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, atsakovas prašo apsiriboti pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu.

13. Apeliaciniame skunde atsakovas, be jo atsiliepime į skundą išdėstytų argumentų, nurodo, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teisingumo Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką, pertvarų duše nebuvimas negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti, todėl jų neįrengimas pats savaime nėra neteisėtas veiksmas, tačiau pripažintina, kad ši aplinkybė neužtikrina visiško privatumo buvimo. Tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu bei privatumo naudojantis dušu neužtikrinimas taip pat būtų vertinami kaip vienos iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nenustatė jokių ypač prastų kalinimo sąlygų Vilniaus PN. Teismas nenustatė jokių Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ar neveikimo. Teismas nevertino aplinkybės, kad pareiškėjas nei karto ginčo laikotarpiu nesikreipė į pataisos įstaigos administraciją dėl netinkamų sąlygų. Net ir pripažinus, kad pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas privatumas naudojantis dušu, pareiškėjo patirti nepatogumai nebuvo tokie dideli ir intensyvūs, jog juos būtų galima įvertinti pareiškėjui priteista 140 Eur suma. Jei būtų pripažinta, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, teisės pažeidimo pripažinimas turėtų būti laikomas pakankama satisfakcija nagrinėjamu atveju.

14. Pareiškėjas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas nurodo, kad pagal LVAT praktiką, nustačius asmens privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais pažeidimą neturtinė žala atlyginama pinigais. Aplinkybė, jog teisės aktuose neįtvirtinta pareiga įrengti pertvaras dušuose, nesudaro pagrindo atleisti Vilniaus PN nuo pareigos užtikrinti nuteistųjų privatumą. Pareiškėjo teisės dėl privatumo duše neužtikrinimo buvo pažeidžiamos visą ginčo laikotarpį, pareiškėjas dėl to patyrė neigiamus išgyvenimus ir neturtinę žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo už pareiškėjo kalinimą Vilniaus PN neužtikrinant privatumo naudojantis dušu ir dušo patalpų neaprūpinant guminiais kilimėliais.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė jam 140 Eur neturinei žalai atlyginti, o kitą skundo dalį atmetė. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, atsakovas pateikė apeliacinį skundą, kuriame iš esmės nesutinka su pareiškėjui priteistu neturtinės žalos atlyginimu.

17. Pirmiausiai pažymėtina, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

18. Pažymėtina ir tai, kad proceso šalys turi teisę į teisingą bylos nagrinėjimą (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos ratifikuotos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str.). Ši teisė detalizuojama Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ir ABTĮ), kuriame nustatyta, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises (12 str.), prireikus teismas gali pasiūlyti proceso šalims ir kitiems proceso dalyviams pateikti papildomų įrodymų arba šių asmenų prašymu ar savo iniciatyva išreikalauti reikiamus dokumentus, pareikalauti iš pareigūnų paaiškinimų (56 str. 4 d.). Šio įstatymo 10 straipsnyje įtvirtinti tyrimo ir betarpiškumo principai ir nustatyta, kad prireikus teismas bylos aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti, tiria ex officio (pagal pareigas), jis nustato tokio tyrimo mastą ir nėra saistomas administracinės bylos proceso dalyvių prašymų (1 d.), teismas privalo tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, išskyrus šiame įstatyme nustatytus atvejus (2 d.), teismas savo sprendimą gali pagrįsti tik tais įrodymais, kurie buvo ištirti teismo posėdyje (3 d.).

19. Iš pareiškėjo skundo turinio matyti, kad jis neturtinę žalą kildina iš kalinimo Vilniaus PN nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. Atsakovo atstovas, teikdamas atsiliepimą į pareiškėjo skundą, teismą informavo, kad neturi informacijos, kada pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN I-ame gyvenamajame korpuse, t. y. bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose, ir jokios informacijos apie pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpį nepateikė. Atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą pareiškėjas nurodė kitą nei jo skunde teisių pažeidimo laikotarpį – apytiksliai nuo 2016 m. gegužės 1 d. iki 2017 m. sausio 6 d. Byloje nėra duomenų, kad pirmosios instancijos teismas būtų pasiūlęs pareiškėjui patikslinti faktines aplinkybes, susijusias su skundžiamu laikotarpiu. Atsakovo atstovui su atsiliepimu į skundą nepateikus informacijos apie pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpį, teismas elektroniniu paštu Vilniaus PN siūlymu kreipėsi į Alytaus pataisos namus ir, gavęs atsakymą, kad minėta įstaiga informacijos apie pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpį neturi, šių duomenų iš Vilniaus PN pakartotinai nereikalavo ir jokių kitų veiksmų, siekiant nustatyti tikslų ginčo laikotarpį, nesiėmė.

20. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

21. Pirmosios instancijos teismas tikrinamame sprendime nurodė, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu, t. y. nuo 2016 m. liepos 1 d. iki 2017 m. vasario 1 d. buvo laikomas Vilniaus PN. Šią aplinkybę, teismo vertinimu, patvirtina ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4543-463/2018 nustatytos aplinkybės – nurodytoje byloje ginčas buvo susijęs su pareiškėjo skundu dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog „ginčo dėl to, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas Vilniaus PN, nėra“.

22. Taigi, pirmosios instancijos teismas prie išvados dėl nagrinėjamos bylos ginčo laikotarpio priėjo ignoruodamas aplinkybę, kad pareiškėjas atsikirtime į atsakovo atsiliepimą į skundą nurodė jau kitą, nei skunde, ginčo laikotarpį. Teismas šio prieštaravimo nepašalino ir neišreikalavo iš atsakovo atstovo bylai išspręsti reikšmingos medžiagos. Dėl pirmosios instancijos teismo argumentų, kad administracinėje byloje Nr. I-4543-463/2018 ginčas buvo susijęs su pareiškėjo skundu dėl Vilniaus PN 2016 m. gegužės 4 d., 2016 m. spalio 12 d., 2018 m. sausio 24 d. įsakymų ir 2017 m. sausio 26 d. bei 2018 m. vasario 12 d. nutarimų panaikinimo, pažymėtina, kad šie duomenys nesudaro pagrindo tiksliam ginčo laikotarpiui nagrinėjamoje byloje nustatyti. Administracinėje byloje Nr. I-4543-463/2018 nagrinėto ginčo dalykas iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos dalyko ir teismo paminėtos aplinkybės (datos, kada buvo priimti Vilniaus PN įsakymai ir nutarimai, ginčyti minėtoje byloje) nesudaro jokio pagrindo nustatyti tikslų ginčo laikotarpį, su kuriuo pareiškėjas šioje byloje sieja jo teisių pažeidimą dėl privatumo naudojantis dušu ir dušo kilimėlių nebuvimo.

23. Be to, atsakovo atstovas atsiliepime į skundą nurodęs, kad, jo teigimu, pareiškėjas nenurodė ginčo laikotarpio ir atsakovo atstovas informacijos apie pareiškėjo kalinimo Vilniaus PN laikotarpį neturi, atsiliepime į skundą iš esmės išdėstė abstrakčius argumentus ir bendrą informaciją apie dušų įrengimą Vilniaus PN, nesiedamas jos su pareiškėjo skunde nurodytu laikotarpiu. Viena iš atsakovo atstovo pateiktų dušų nuotraukų datuojama 2018 m. balandžio 3 d. (b. l. 18), t. y. neatspindi faktinės situacijos pareiškėjo nurodytu laikotarpiu. Dėl likusių nuotraukų pažymėtina, kad nėra aišku, kuriuo metu jos darytos, ypač atsižvelgiant į tai, kad atsiliepime į skundą atsakovo atstovas teikė informaciją ir apie 2017 m., ir apie 2018 m. buvusias sąlygas dušuose bei teigė, kad neturi informacijos, kada pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus PN ir kad pareiškėjas ginčo laikotarpio nenurodė. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad atsakovo pateikti duomenys apie sąlygas dušuose nelaikytini įrodymais, leidžiančiais daryti pagrįstas išvadas dėl pareiškėjo nusiskundimų, išdėstytų jo skunde. Todėl pirmosios instancijos teismas šiais duomenimis rėmėsi nepagrįstai.

24. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad teismas nagrinėjamos bylos kontekste tinkamai nenustatė ginčo laikotarpio ir nesurinko įrodymų, reikšmingų bylai išspręsti. Todėl tikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Šiame kontekste primintina, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

25. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. spalio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė