2021-05-05 Nr. AB-9718-3-61-3-04258-2020-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3023-442/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04258-2020-6

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo O. M. (O. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, byloje dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Norlida“, dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas O. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2020 m. spalio 21 d. sprendimą Nr. (15/5-3)50U-05122 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Departamentas 2020 m. spalio 21 d. priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, kuris galiojo iki 2022 m. rugsėjo 15 d. Leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje jam buvo išduotas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu. Departamentas panaikino pareiškėjui suteiktą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dėl to, kad uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Norlida“ (toliau – ir Bendrovė) direktorius pažeisdamas Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, įvykdė administracinį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ir ANK) 95 straipsnio 1 dalyje. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį jam paskirta administracinė nuobauda – 1000 eurų bauda.

3. Pareiškėjas nurodė, kad leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje jis gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą, t. y. asmenys atvykdami dirbti į Lietuvą negalėjo tikėtis, jog dėl trečiųjų asmenų veiksmų jiems bus panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų, todėl dėl galimai piktavališkų, aplaidžių ar tyčinių apgaulės paslaugų teikėjo veiksmų, jis negali būti atsakingas. Vien tik formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą, tai yra absoliučiai neteisinga ir neteisėta praktika, kuri prieštarauja ne tik bendriesiems teisės ir geros moralės principams, tačiau ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikai.

4. Pareiškėjas nurodė, kad jis turėjo teisėtą pagrindą tikėtis, jog sprendžiant jo teisinės padėties klausimus bus laikomasi galiojančių teisės normų, tačiau šiuo atveju jam kilo neigiamos pasekmės, nors Įstatymas nenumato galimybės taikyti tokias poveikio priemones tuo atveju, jei administracinėn atsakomybėn traukiamas ne pats darbdavys, o kiti darbdavio atstovai. Todėl pažeidžiami teisingumo, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principai. Taip pat Sprendimas pažeidžia proporcingumo principą. Bendrovėje dirba 60 vairuotojų, iš kurių 53 yra užsieniečiai, atvykę iš trečiųjų valstybių, vairuotojų specialybė Lietuvoje yra įtraukta į deficitinių specialybių sąrašą, todėl panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims šiuo metu dirbantiems įmonėje, įmonė greičiausiai neras kitų darbuotojų Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kurių leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties Bendrovė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų. Taigi Departamento Sprendimas paremtas formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems įmonės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims. Užsieniečiai darbuotojai buvo susiplanavę, jog artimiausius metus dirbs ir gyvens Lietuvoje.

5. Atsakovas Departamentas atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas paaiškino, kad jis vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu pagrįstai priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kadangi pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą.

7. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, todėl Departamentui nėra suteikta diskrecijos teisės vertinti šios normos taikymo sąlygas, priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant leidimo gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra numatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų nevykdymo, todėl Departamentas turi pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi. Taigi Sprendimas priimtas pagrįstai ir nepažeidžia pareiškėjo teisėtų lūkesčių. Pareiškėjo darbdavio (Bendrovės vadovo) kaltė dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 95 straipsnio 1 dalyje („Nelegalus darbas“), padarymo yra konstatuota įsiteisėjusiame Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarime dėl administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020, kuris nebegali būti ginčijamas, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra neteisingos ir neturi teisinės reikšmės. Tiek Bendrovės atstovas, tiek pareiškėjas privalėjo žinoti šiuos Įstatymo reikalavimus ir už jų nesilaikymą kylančias teisines pasekmes, todėl neigiamų teisinių pasekmių kilimas pareiškėjui bei trečiajam suinteresuotam asmeniui nesudaro teisinio pagrindo naikinti Sprendimą. Pareiškėjas taip pat nepagrįstai sutapatino administracinio nusižengimo ir Migracijos teisės klausimus, kadangi tai yra skirtingi teisiniai santykiai ir jie reguliuojami skirtingų teisės normų. Pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad administracinė nuobauda buvo skirta darbdavio atstovui, kaip fiziniam asmeniui, nepaneigia Sprendimo teisinio pagrindo. Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, teisės normos buvo pritaikytos tinkamai, Sprendime motyvų išdėstymas adekvatus, aiškus ir pakankamas, paremtas surinktais duomenimis, Sprendimas atitinka proporcingumo principą.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Norlida“ atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 17 d. sprendimu pareiškėjo O. M. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Departamento 2020 m. spalio 21 d. sprendimo Nr. (15/5-3)50U-05122 „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo. Departamentas 2020 m. rugsėjo 9 d. išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir kartu pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 3 punktu, priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi ir 2020 m. rugsėjo 15 d. išdavė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 15 d. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmai 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5.-520-1139/2020 pripažino UAB „Norlida“ direktorių kaltu padarius administracinį nusižengimą, numatyta ANK 95 straipsnio 1 dalyje, Bendrovės direktoriui buvo paskirta administracinė nuobauda – 1000 Eur bauda. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjo darbdavys buvo patrauktas administracinėn atsakomybėn už leidimą dirbti nelegalų darbą, Departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčiu, 2020 m. spalio 21 d. priėmė Sprendimą Nr. Nr. (15/5-3)50U-05122, kuriuo panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. LT7533189, galiojantį iki 2022 m. rugsėjo 15 d.

11. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad jis įdarbintas iki nustatyto pažeidimo, todėl jam išduotas leidimas neturėjo būti panaikintas. Tiek Įstatymas, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika nustato, kad leidimas laikinai gyventi ne tik neišduodamas, bet ir išduotas panaikinamas, kai nustatoma, kad darbdavys buvo baustas dėl nelegalaus darbo. Teismas konstatavo, kad UAB „Norlida“ atliko neteisėtus veiksmus, veikdama per savo vadovą D. V., tai nustatyta įsiteisėjusiu Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų teismo 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A5-520-1139/2020. Aplinkybė, kad pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas nelegalaus darbo atvejis, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto nuostatos reikalavimo, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą, yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai. Aplinkybė, jog pareiškėjas pats neatliko neteisėtų veiksmų, jo darbo dokumentai buvo tvarkingi, neturi teisinės reikšmės, nes Įstatymas kelia reikalavimus ne tik užsieniečiui, bet ir jį įdarbinusiam darbdaviui. Jeigu darbdavys pažeidžia Įstatymo reikalavimus, pasekmės (šiuo atveju leidimo panaikinimas) tenka visiems to teisinio santykio dalyviams.

12. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punktas yra imperatyvi teisės norma, todėl Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių. Pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas prieštarauja teisėtų lūkesčių principui, teisinės valstybės principui, teisingumo ir kitiems principams teismas atmetė kaip deklaratyvius ir nepagrįstus. Šiuo atveju buvo nustatytas darbdavio nubaudimo faktas, todėl ir atsirado teisinis pagrindas panaikinti laikiną leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje.

13. Teismas, įvertinęs Sprendimo turinį, konstatavo, kad Departamentas tinkamai taikė Įstatymo nuostatas. Jokių išimčių Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte nenustatyta, Sprendimas yra pagrįstas teisės aktų normomis, motyvuotas ir proporcingas. Teismas pažymėjo, kad Sprendime išdėstytos pakankamos aplinkybės, leidusios suprasti Sprendimo turinį, esmę ir priėmimo motyvus (t. y. leidimas panaikintas dėl to, kad pareiškėjo darbdavys (Bendrovės vadovas) baustas už nelegalų darbą), jame aiškiai nurodytas Sprendimo teisinis pagrindas bei motyvai panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl nėra pagrindo pripažinti egzistavus esminių Sprendimo turinio trūkumų, sutrukdžiusių įvertinti jo priėmimo teisinį ir faktinį pagrindą.

III. 14. Pareiškėjas (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; netenkinus pastarojo prašymo priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą ir panaikinti Departamento Sprendimą.

15. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatskleidė bylos esmės ir tik paviršutiniškai išanalizavo bylos medžiagą, visiškai neatsižvelgė į jo pateiktus argumentus bei nepasisakė, kodėl nėra vertinami jo pateikti argumentai. Pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir dirbti Bendrovėje gavo dar iki nubaudžiant šios įmonės direktorių už padarytą administracinį nusižengimą. 2019 m. gruodžio 20 d. buvo sudaryta Paslaugų teikimo sutartis tarp UAB „Norlida“ ir UAB „Megadarbas LT“, kurioje paslaugos teikėjas įsipareigojo surasti įdarbinimui reikalingus darbuotojus ir paruošti visus dokumentus, reikalingus asmenų įdarbinimui Lietuvoje, įskaitant darbo vizos gavimą. Šiuo atveju tiek dėl pareiškėjo, o taip pat ir dėl kitų Bendrovėje įdarbintų asmenų iš trečiųjų šalių elektroninėmis ryšio priemonėmis buvo gauta jokių abejonių nekelianti informacija, patvirtinanti, kad yra gauti visi reikalingi leidimai. Todėl būdami įsitikinę, kad minėtų darbuotojų įdarbinimo dokumentai ir visi reikalingi formalumai yra sutvarkyti, asmenys buvo įdarbinti įmonėje, apie tai nustatyta tvarka ir terminais visus įdarbintų asmenų duomenis perduodant Sodrai, Departamentui, Lietuvos transporto saugos administracijos Paslaugų departamentui. Iš šių institucijų nebuvo gauta jokių pastabų. Nei Bendrovė, nei jos vadovas neatliko jokių tyčinių ar neatsargių nelegalaus darbo požymius atitinkančių veiksmų. Pažymi, kad buvo baustas ne pats darbdavys – Bendrovė, o buvęs jos vadovas.

16. Pareiškėjas nurodė, kad jokios žalos valstybei, jos ekonomikai ir viešiesiems finansams padaryta nebuvo ir jokiais būdais nebuvo siekiama to padaryti, jokios darbuotojų teisės pažeistos nebuvo, jokių nusiskundimų iš darbuotojų nėra gauta. Darbuotojai turėjo leidimus dirbti, o vien formalaus leidimo dirbti konkrečioje įmonėje UAB „Norlida“ nebuvimas dėl paslaugos teikėjo kaltės negali užtraukti administracinės atsakomybės kaip už nelegalų darbą. Nors UAB „Norlida“ vadovas buvo baustas už nelegalų darbą ir neturi teisės įdarbinti naujų darbuotojų iš trečiųjų valstybių, tačiau vadovui (darbdaviui) pritaikyta nuobauda negali turėti įtakos iki nuobaudos paskyrimo įsidarbintiems trečiųjų valstybių piliečiams ir jiems išduotiems leidimams. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte numatoma, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvoje naikinamas tik tada, kai yra baustas darbdavys, šiuo konkrečiu atveju darbdaviu yra juridinis asmuo – Bendrovė, o ne jos vadovas. Be to, Departamento sprendimai, priimti asmenų, priklausančių grupei, atžvilgiu, yra paremti Telšių apylinkės teismo nutarimu, t. y. teisminio proceso metu priimtu procesiniu sprendimu, į kurio priėmimo procesą nebuvo įtraukti suinteresuoti asmenys, kurių teisėms ir pareigoms jis turi tiesioginę įtaką.

17. Pareiškėjas pažymi, kad leidimo laikinai gyventi naikinimas pažeidžia jo teisėtų lūkesčių ir proporcingumo principus. Panaikinus leidimus laikinai gyventi Lietuvoje asmenims, šiuo metu dirbantiems įmonėje, įmonė greičiausiai neras kitų darbuotojų (vairuotojų) Lietuvoje, kuriais galėtų pakeisti darbuotojus, kuriems leidimai bus panaikinti. Dėl šios priežasties įmonė nebegalės įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų, šiai dienai įmonė turi virš milijono šešių šimtų tūkstančių eurų prisiimtų įsipareigojimų (paskolos, lizingo sutartys, išperkamosios nuomos sutartys ir kt.), o dėl esamų darbuotojų netekimo nebeišgalės jų vykdyti. Taigi šie Departamento sprendimai, paremti tik formalaus nusižengimo padarymu, dėl kurio niekam žala nebuvo padaryta, lems įmonės nemokumą, dėl ko žala kils ir tretiesiems asmenims. Asmenys, susiplanavę, jog artimiausius metus dirbs ir gyvens Lietuvoje, t. y. turėję teisėtus lūkesčius, netenka šios teisės, dėl nuo jų nepriklausančių aplinkybių, kurioms jie iš esmės negalėjo daryti įtakos, negalėjo jų kvestionuoti ar ginčyti.

18. Pareiškėjas nurodo, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, jog laikinas leidimas gyventi Lietuvoje naikinamas, kai priimantis subjektas yra baustas už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams. Tačiau asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl vertinant Įstatymo nuostatas, aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi.

19. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti skundą kaip nepagrįstą.

20. Departamentas nurodo, pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kuriame pareiškėjo skundo argumentai buvo įvertinti. Įstatymas nesudaro teisinio pagrindo vertinti, kad leidimas laikinai gyventi, jei darbdavys nubaudžiamas už nelegalų darbą, gali būti panaikinamas tik iki darbuotojo įdarbinimo ir / ar leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, o ne po to, kai su darbuotoju yra sudaryta darbo sutartis ir / ar išduotas leidimas laikinai gyventi. Nors pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas dvejų metų laikotarpiui, tai nereiškia, kad jis galėjo tikėtis, jog leidimas laikinai gyventi visą šį laikotarpį galios nepaisant to, kad neliks Įstatymo įtvirtintų pagrindų, kuriems esant leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas ir tuo pačiu atsiras imperatyvus teisinis pagrindas panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Tai, jog administracinį teisės nusižengimą padarė ir administracinėn atsakomybėn patrauktas darbdavys, o ne pareiškėjas, kuris neteisėtų veiksmų neatliko, nereiškia, kad jam negalėjo kilti teisinės pasekmės pagal Įstatymą.

21. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas Sprendimu nėra baudžiami už UAB „Norlida“ direktoriaus padarytą administracinį nusižengimą. Administraciniai nusižengimai ir Migracijos teisės klausimai nėra tapatūs, todėl pareiškėjas nepagrįstai juos sutapatino. Sprendimas nėra administracinės atsakomybės taikymo aktas, tai individualus administracinis aktas, priimtas pagal Įstatymo ir VAĮ nuostatas. Priimdamas Sprendimą Departamentas rėmėsi Administracinių nusižengimų registre įrašytais duomenimis apie UAB „Norlida“ vadovo įvykdytą administracinį nusižengimą. Administracinio nusižengimo padarymo aplinkybės nebuvo ir negalėjo būti iš naujo vertinamos, nes tai jau buvo padaryta administracinio nusižengimo protokolą surašiusios institucijos ir teismo. UAB „Norlida“ vadovo atsakomybė kildinama iš jo, kaip darbo santykiuose darbdaviui atstovaujančio subjekto, veiksmų, todėl būtent darbdavio veiksmai (atlikti per atstovą) sudaro pažeidimo objektyviąją pusę, nors atsakomybės pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį subjektas ir yra bendrovės direktorius, kaip fizinis asmuo, darbdaviui atstovavęs darbo teisiniuose santykiuose. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia, kad D. V., būdamas UAB „Norlida“ direktoriumi (kaip darbdavys), buvo baustas už nelegalų darbą, taip pat nuo nuobaudos vykdymo pabaigos iki Departamento sprendimų priėmimo praėjo mažiau kaip vieneri metai. Todėl aplinkybė, kad šiuo metu yra pasikeitęs UAB „Norlida“ direktorius, neturi įtakos sprendimų teisėtumui. Aplinkybės, dėl kurių pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas Departamento Sprendimas, nėra išnykusios. Atsakovo teigimu, skundo argumentai dėl kylančių teisinių pasekmių UAB „Norlida“ nėra teisiškai reikšmingi nagrinėjamam ginčui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Departamento Sprendimo, kuriuo panaikintas pareiškėjui – (duomenys neskelbtini) piliečiui – išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

24. Teisėjų kolegija iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduoti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu, nes pareiškėjas ketino dirbti UAB „Norlida“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju. Migracijos departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ atstovas (direktorius) Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2020 m. rugpjūčio 18 d. nutarimu buvo nubaustas pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, t. y. už nelegalų darbą, 2020 m. spalio 21 d. priėmė Sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.

25. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto (2018 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-1310 redakcija) a papunktyje nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, ar priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeltas įmonės viduje, ar priimantysis subjektas, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieni metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo.

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas minėtą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunkčio nuostatą – „<...> darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, <...>, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar už leidimą dirbti nelegaliai trečiųjų šalių piliečiams <...>“, yra pažymėjęs, kad: leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui gali būti panaikinamas, kai: 1) darbdavys ar jo atstovas (fizinis asmuo), kuris įgyvendina vienasmenio valdymo organo funkcijas (direktorius), susijusias su personalo valdymu, pažeidžia ANK 95 straipsnio (nelegalus darnas) nuostatas ir jam skiriama bauda; 2) arba darbdavys, kai personalo valdymą įgyvendina kolegialus valdymo organas (pvz. valdyba, dalyvių susirinkimas ar kita) ir jam skiriama bauda pagal Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 56 straipsnio nuostatas; 3) aplinkybė, jog leidimas pareiškėjui laikinai gyventi buvo išduotas po to, kai jau buvo nustatytas bendrovės direktoriaus nubaudimo faktas, nepaneigia Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto taikymo būtinybės (žr., pvz., 2019 m. spalio 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5379-662/2019; 2019 m. spalio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-5343-624/2019; 2020 m. gruodžio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2629-1062/2020; kt.).

27. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pasisakydamas dėl darbdavio teisinės sampratos šios kategorijos bylose aiškinimo, yra išaiškinęs, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19(a) punkto nuostata turi būti aiškinama plačiai ir negali priklausyti nuo darbdavio, bausto dėl nelegalaus darbo, teisinės formos ar valdymo pobūdžio. Kitoks šios nuostatos aiškinimas nepagrįstai suteiktų išimtį užsieniečiams, kurių darbdavys baustas kaip fizinis asmuo dėl nelegalaus darbo administracine tvarka (ANK 95 str. prasme), lyginant su tais užsieniečiais, kurių darbdavys baustas kaip ūkio subjektas pagal Užimtumo įstatymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-5395-492/2019). Šių teisės aiškinimų kontekste vertintini ir pareiškėjo argumentai, kad asmuo, kuriam buvo paskirta administracinė nuobauda, šiuo metu nebedirba Bendrovėje, todėl aplinkybė, kurios pagrindu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, yra išnykusi. Kadangi įmonės direktoriaus nubaudimas tuo pačiu reiškia darbdavio padarytą teisės pažeidimą (žr. šios Nutarties 26 p.), esantį pagrindu panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje trečiosios šalies piliečiui, faktas, kad nubaustasis darbdavio įgaliotas asmuo – direktorius įmonėje nebedirba, teisinio situacijos vertinimo nekeičia ir negali būti pripažįstama darbdavio baudimo faktą šalinančia aplinkybe.

28. Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, nurodyta teisės aiškinimo praktika aktuali ir taikytina šioje byloje. Pažymėtina, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtintas leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindas nėra siejamas su užsieniečio, kurį darbdavys įsipareigojo įdarbinti pagal darbo sutartį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, nelegaliu darbu. Šis teisinis pagrindas susijęs su darbdavio, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį, kai leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 ar 41 punktą, neteisėtais veiksmais, t. y. leidimu dirbti nelegalų darbą ir darbdavio nubaudimu. Minėtos teisės normos taikymui nėra reikšminga, už kokio konkretaus asmens nelegalų įdarbinimą pagal ANK 95 straipsnį yra nubaudžiamas darbdavys. Taigi šiuo aspektu nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad faktas, jog jo darbdavio atstovui buvo skirta nuobauda, niekaip negalėjo ir neturėjo daryti įtakos pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi teisėtumui.

29. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 19 punkto a papunktyje įtvirtinta teisės norma yra imperatyvi, t. y. pagal joje nustatytą teisinį reguliavimą Departamentui nesuteikta diskrecijos teisė vertinti šios normos taikymo sąlygų priklausomai nuo kitų, joje neįtvirtintų aplinkybių ir, esant Įstatymo 50 straipsnyje 1 dalies 19 punkte a papunktyje nurodytam leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindui, spręsti, ar toks leidimas gali būti panaikintas, ar ne. Įstatyme nėra nustatyta jokių išimčių dėl šių reikalavimų netaikymo, todėl Departamentui tenka pareiga, o ne teisė panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokios pačios pozicijos laikomasi ir kitoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje (žr., pvz., 2021 m. balandžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2966-556/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021; 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2924-552/2021).

30. Taigi Departamentas, nustatęs, kad pareiškėjo darbdavio UAB „Norlida“ atstovas (direktorius) yra nubaustas už nelegalų darbą pagal ANK 95 straipsnio 1 dalį, pagrįstai ir teisėtai priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

31. Vertindama pareiškėjo argumentus, kad Sprendimas prieštarauja teisėtiems lūkesčiams, teisingumo, proporcingumo principams, kaip nepagrįstus, teisėjų kolegija pažymi, kad teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir joje gyventi trečiųjų šalių piliečiams suteikiama (įgyjama) tik tada, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2625-492/2019; kt.). Aplinkybė, kad leidimas laikinai gyventi pareiškėjui buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam išduotas leidimas laikinai gyventi Įstatymo įtvirtintais pagrindais negali būti panaikintas iki jo galiojimo pabaigos. Sąlygos, kurios yra būtinos, kad leidimas laikinai gyventi galėtų būti išduodamas, privalo išlikti visą laikotarpį, kuriam leidimas laikinai gyventi išduodamas (žr., pvz., 2021 m. balandžio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2946-415/2021).

32. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo O. M. (O. M.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė