2016-03-21 Nr. AB-6227-3-64-3-01425-2014-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-930-502/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01425-2014-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ skundą atsakovui Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinei darbo medicinos ekspertų komisijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritoriniam skyriui ir B. J. dėl sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Orlen Lietuva“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, kuriame prašė: 1) panaikinti 2011 m. rugpjūčio 10 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. S-175 (toliau – ir Aktas) II dalį „Profesinės ligos patvirtinimas“; 2) panaikinti Sveikatos apsaugos ministerijos Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos (toliau – ir Komisija, CDMEK) 2014 m. gegužės 8 d. išvadą Nr. 3EK(13.2)-277 (toliau – ir Išvada); 3) įpareigoti Komisiją B. J. profesinės ligos pripažinimo klausimą spręsti iš naujo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Telšių teritorinio skyriaus (toliau – ir VDI Telšių teritorinis skyrius) vedėjas 2011 m. sudarė profesinės ligos priežasčių tyrimo komisiją tuo metu dirbusio AB „Orlen Lietuva“ darbuotojo B. J. profesinės ligos priežastims nustatyti. Ši komisija tyrė B. J. darbovietėse sudarytas jo darbo sąlygas, įvertino higieninių tyrimų rezultatus, profesinius rizikos veiksnius, privalomųjų sveikatos tikrinimų duomenis ir 2011 m. rugpjūčio 10 d. surašė profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. S-175 I dalį.

AB „Orlen Lietuva“ 2011 m. spalio 12 d. gavo VDI Telšių teritorinio skyriaus 2011 m. spalio 11 d. raštą Nr. (6)SD-20426 „Dėl profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktų“, iš kurio sužinojo, kad 2011 m. rugsėjo 26 d. Akto II dalimi darbo medicinos gydytojas patvirtino, jog B. J. ligos – (duomenys neskelbtini) – yra profesinės kilmės. Nesutikdamas su tuo, kad Akto II dalyje nurodytos B. J. ligos yra profesinės kilmės, pareiškėjas 2011 m. gruodžio 2 d. raštu Nr. D2(6.17-8)-17519 pateikė skundą Komisijai, kuriame prašė panaikinti Akto II dalį. Bendrovės nuomone, nebuvo nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys tarp kenksmingų veiksnių darbo aplinkoje ir profesinės ligos. Komisija Išvadoje nurodė, kad profesinė liga nustatyta pagrįstai, tačiau šis ikiteisminio ginčo institucijos sprendimas nepašalino AB „Orlen Lietuva“ abejonių dėl B. J. nustatytų ligų priskyrimo profesinėms ligoms.

Pareiškėjas nurodė, kad iš Akto I dalies matyti, jog profesinės ligos tyrimo komisija, išanalizavusi ir įvertinusi tyrimo metu surinktus duomenis, nustatė, kad B. J. prieš darbo pradžią tinkamai pasiruošdavo atlikti darbus ir juos vykdydamas laikėsi visų darbams keliamų saugos bei sveikatos darbe reikalavimų. Bendrovė teisės aktų nustatyta tvarka periodiškai tikrino trečiojo suinteresuoto asmens sveikatą, tinkamai organizavo darbuotojo saugos ir sveikatos instruktažus, o darbuotojas juos išklausė. B. J. visada buvo aprūpintas tinkamomis asmeninėmis apsaugos priemonėmis. Pareiškėjas tinkamai organizavo trečiojo suinteresuoto asmens darbo ir poilsio laiką. Iš Akto I dalies 14 punkto, kuriame nurodyti profesinės rizikos veiksniai, matyti, kad AB „Orlen Lietuva“ užtikrino, jog B. J. darbo vieta, aplinka, darbo priemonės atitinka reikalavimus. Trečiojo suinteresuoto asmens darbo aplinkoje buvę kenksmingi veiksniai: triukšmas, mechaniniai virpesiai, darbo poza nesiekė teisės aktuose nustatytų reikalavimų. B. J., tikrinant sveikatą, nė karto nesiskundė, gydytojai patvirtindavo, kad darbuotojas gali dirbti. Profesinės ligos tyrimo komisija, ištyrusi trečiojo suinteresuoto asmens darbo sąlygas, Akto I dalyje 16.2 punkte nenustatė jokių profesinės ligos vystymosi priežasčių.

Pareiškėjas tvirtino, kad nepakanka vien fakto, jog darbo aplinkoje veikė tam tikri rizikos veiksniai, būtina išanalizuoti bei įrodyti, kokią konkrečiai įtaką jie turėjo trečiojo suinteresuoto asmens sveikatai bei profesiniams susirgimams išsivystyti. Pagal Darbuotojų apsaugos nuo triukšmo keliamos rizikos nuostatų, patvirtintų socialinės apsaugos ir darbo ministro bei sveikatos apsaugos ministro 2005 m. balandžio 15 d. įsakymu Nr. A1-103/V-265 (toliau – ir Darbuotojų apsaugos nuo triukšmo nuostatai), 7 punktą, darbdavys privalo imtis veiksmų darbuotojų apsaugai nuo veikiančio triukšmo, kai nustatomos atitinkamos ribinės ekspozicijos vertės. Aptariamu atveju nustatytos kasdienio veikiančio triukšmo vertės darbo vietoje yra 79,3 dB(A); 80,1 dB(A); 77,5 dB(A); 72,0 dB(A), kai leistina – 87 dB(A). Darbuotoją veikė ženkliai mažesnio dydžio veiksnys, nei leistinas, todėl jis negalėjo sukelti B. J. klausos ligos.

Pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro bei sveikatos apsaugos ministro 2004 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. A1-55/V-91 patvirtintus Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos keliamos rizikos nuostatus (toliau – ir Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos nuostatai), visą kūną veikianti vibracija neturi viršyti 1,15 m/s2 ribinės kasdienės veikimo vertės, o darbo vietoje nustatytos tik 0,32 m/s2; 0,57 m/s2; 0,2 m/s2; 0,15 m/s2. Rankas veikianti vibracija neturi viršyti 5,0 m/s2 ribinės kasdienės veikimo vertės, o darbo vietoje nustatytos tik 1,36 m/s2; 0,14 m/s2; 0,12 m/s2; 0,16 m/s2, taip pat ženkliai mažesnės vertės, nei leistina.

Akto I dalies 14 punkte nurodyta, kad išmatuotas veiksnys „darbo poza“ (atliekant technikos priežiūrą, paruošimą ir kitus darbus) atitinka leistiną ribinę vertę. Veiksnys „krovinių pernešimas ir kėlimas“ Akto I dalyje net nėra įvertintas, o darbo medicinos gydytojas jį nurodo kaip veiksnį, lėmusį profesinės ligos atsiradimo priežastį. Manė, kad nurodytas rizikos veiksnys neturėjo būti ištirtas, nes šilumvežio mašinistas neatlieka tokios funkcijos. Pažymėjo, kad iš profesinės ligos nustatymo dokumentų nematyti, kad nustatant profesinę ligą, būtų įvertinti sveikatos apsaugos ministro 2007 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. V-1087 patvirtintų Profesinių ligų nustatymo kriterijų (toliau – ir Profesinių ligų nustatymo kriterijai) 6.2, 6.3, 6.4, 6.5, 6.6, 6.9, 6.10 punktuose nurodyti veiksniai. Pareiškėjo nuomone, nėra aišku, ar B. J. ligos nėra atsiradusios dėl ne profesinių priežasčių, tokių kaip amžius, kūno svoris, buitinės traumos, dėl kitų sveikatos pakitimų ir pan. Tvirtino, kad profesinė liga negali išsivystyti per mėnesį ar kelis, todėl periodinius sveikatos patikrinimus atliekantis darbo medicinos gydytojas pastebėtų besivystančią ligą. Nebuvo įvertinta, kokį poveikį B. J. ligai galėjo turėti jo amžius (2011 m. buvo (duomenys neskelbtini) metai).

Atsakovas Komisija atsiliepime į skundą prašė palikti galioti Profesinės ligos tyrimo komisijos priimtą sprendimą.

Atsakovas nurodė, kad B. J. nustatyta tvarka buvo atliktas tyrimas dėl profesinių ligų. Komisija išanalizavo Akte pateiktus duomenis apie trečiojo suinteresuoto asmens profesiją, darbo stažą, darbo veiklos raidą, pakartotinai peržiūrėjo ir išnagrinėjo B. J. ambulatorinės ligos istoriją. Įvertinus Akto I ir II dalis bei atliktus tyrimus, tai, kad klausos pakenkimas atsirado darbo metu ir laipsniškai stiprėjo, objektyvūs tyrimai rodo III laipsnio pakenkimą, audiometrijos kreivės yra simetriškos ir tipinės triukšmo pakenkimui; tai, kad darbo aplinkoje nustatytas triukšmas ir vibracija veikė daug metų; triukšmas ir vibracija nesiekė leistinų normų, tačiau fiksuojami dydžiai visada nustatomi visai ties leistinomis ribomis; tai, kad veiksniai nesiekė teisės aktais nustatytų dydžių neeliminuoja jų ilgamečio poveikio sveikatai; tai, kad darbo pobūdis mažai keitėsi, Komisija pripažino nepagrįstais AB „Orlen Lietuva“ prašyme dėl pakartotinio B. J. profesinės ligos ištyrimo pateiktus teiginius ir nusprendė patvirtinti profesinę ligos kilmę.

Atsakovas pažymėjo, kad aplinkybės, jog nebuvo nustatyta darbuotojų saugos ir sveikatos pažeidimų darbuotojo atžvilgiu, buvo Komisijos įvertintos, tačiau jos nei patvirtina nei paneigia priimtų sprendimų. Pateikiami triukšmo normatyvai ne visai korektiški, nes akcentuojamas pats didžiausias lygis – 87 dB(A), tačiau cituojamuose Darbuotojų apsaugos nuo triukšmo keliamos rizikos nuostatuose yra dar du svarbūs lygiai – 80 dB(A) ir 85 dB(A), nuo kurių prasideda priemonių triukšmui mažinti taikymas. Pripažinta, kad 80 dB(A) triukšmas daugumai žmonių turėtų nesukelti klausos pakenkimų, tačiau tai neeliminuoja jų ilgamečio poveikio sveikatai, o ypač tam jautresniems žmonėms. Analogiška situacija ir su skunde cituojamais Darbuotojų apsaugos nuo vibracijos nuostatais, kai pateikiamos maksimalios reikšmės, nutylint kitas svarbias dokumente apibrėžiamas reikšmes (visą kūną veikianti vibracija – 0,5 m/s2, o rankas veikianti – 2.5 m/s2), taip sukuriant regimybę, kad veiksniai ženkliai mažesnės vertės, nei leistina. Komisijos ekspertai įvertino B. J. gyvenimo anamnezę, darbo veiklos raidą, profesinės ligos kliniką bei tyrimus ir priėmė pagrįstą sprendimą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI Telšių teritorinis skyrius atsiliepime į skundą prašė sprendimą priimti teismo nuožiūra. Trečiojo suinteresuotos asmens nuomone, Aktas surašytas nepažeidžiant profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos, nustatytos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487 patvirtintuose Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatuose (toliau – ir Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatai) bei vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004 m. spalio 1 d. įsakymu Nr. 1-269/V-125 patvirtintame Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamente (toliau – ir Reglamentas).

Trečiasis suinteresuotas asmuo B. J. pateiktame atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti jam 500 Lt atstovavimo išlaidų.

Atsiliepime nurodė, kad AB „Orlen Lietuva“ dirbo 17 metų ir dėl Bendrovės kaltės neteko dalies profesinio darbingumo, o Bendrovė dvejus metus trukdo gauti jam vienintelį pragyvenimo šaltinį, toliau aiškina, kad jis galėjo susirgti dėl įvairiausių priežasčių. Iš pateiktų dokumentų akivaizdu, kad tik dirbdamas pas pareiškėją, jis susirgo dviem profesinėmis ligomis – (duomenys neskelbtini), sukelta triukšmo. Bendrovė nesąžiningai ir neprotingai įtikinėja teismą, kad Akte ir Išvadoje nurodyti triukšmo bei vibracijos veiksniai, o taip pat darbo poza, krovinių pernešimas bei kėlimas tariamai negalėjo B. J. susargdinti profesinėje veikloje, nes triukšmo ir vibracijos lygis ženkliai nesiekė nustatytų leistinų ribų, darbo poza atitiko leistiną ribinę vertę, o krovinių pernešimas ir krovimas net nebuvo įvertintas Akto I dalyje. Iš dokumentų matyti, kad profesinės rizikos veiksniai manevruojant šilumvežį net pagal pareiškėjo epizodinius matavimus buvo nustatyti didesni nei pusę normos ar net artimi maksimaliai leidžiamiems: iki leistino triukšmo lygio trūko nuo 17 iki 5 procentų, o iki ribinės vibracijos lygio – nuo 50 iki 38 procentų. AB „Orlen Lietuva“ nevisapusiškai tyrė profesinės rizikos veiksnius, nes niekada nematavo triukšmo ir vibracijos lygio, kai šilumvežis dirbdavo visu pajėgumu, t. y. manevruodamas su 30 ar daugiau pilnai užpildytų cisternų, ir kas pusvalandį įsijungiant bei 2 minutes dirbant kompresoriui, o atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo VDI Telšių teritorinis skyrius suklydo apskaičiuodamas garsinio signalo skleidžiamą triukšmo laiką – kurtinantis garsinis signalas šilumvežio kabinoje automatiškai suveikia ne kas 30–35 minutes, o kas 15–40 sekundžių, todėl per visą darbo pamainą šis signalas veikia ne 2 minutes, o ilgau nei pusantros valandos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo atkreipė dėmesį, kad Bendrovė nuo Profesinės ligos tyrimo komisijos nuslėpė keturias B. J. profesinės rizikos nustatymo korteles, o Komisija Akto I dalyje trečiajam suinteresuotam asmeniui nepalankiai nenurodė ir neįvertino faktinės aplinkybės, kad šilumvežio kabinoje signalizuojant kas 15–40 sekundžių, garso lygis yra 92 dB(A) arba net 15 procentų didesnis nei leidžiamas 80 dB(A).

Skunde pareiškėjas stebėjosi, kad į trečiojo suinteresuoto asmens funkcijas neįėjo krovinių pernešimas ir kėlimas, bet tuo pačiu ir neprieštarauja Akto I dalies 14 punkto teiginiui, jog išmatuotas veiksnys „darbo poza“ (atliekant technikos priežiūrą, paruošimą ir kitus darbus) atitinka leistiną ribinę vertę. Tai dar kartą patvirtina jo nesąžiningumą, nes puikiai žinodamas, kad tik lokomotyvų mašinistai buvo atsakingi už šilumvežių techninę būklę ir turėjo patys atlikti TP2 ir TP3 einamuosius remontus (pvz., 15 kg svorio stabdžių kaladžių keitimą labai nepatogioje (gulimoje ant nugaros ir aukštyn rankas iškeltoje) pozoje, 50 kg sveriančių variklio galvučių išėmimas ir grąžinimas atgal pasilipus ant šilumvežio viršaus 3 metrų aukštyje)), jau nekalbant apie tepalų ir kitų skysčių papildymą ar keitimą kas ketvirtą pamainą, laipteliais užsinešant 20 kg svorio baką ant šilumvežio aikštelės 1,7 m aukštyje. AB „Orlen Lietuva“ neva nežino, kad mašinistai kilnojo ir nešiojo krovinius. Šias faktines aplinkybes netiesiogiai patvirtina ir duomenys, nurodyti pareiškėjo nuslėptose profesinės rizikos nustatymo lentelėse, kuriose nurodoma, kad šilumvežio remonto metu buvo matuojamas ir anglies monoksidas, kurį įkvepia mašinistas.

Net esant tokiems ilgalaikiams ir neabejotinai B. J. sveikatą žalojusiems profesinės rizikos veiksniams, pareiškėjas sugalvojo dar vieną argumentą, kad esą per 1–2 mėnesius buvo neįmanoma susirgti profesine liga, nors iš B. J. ligos istorijos aiškiai yra matyti, kad bent jau klausos pakenkimas jam buvo nustatytas tiriant audiografu daugiau nei prieš dvejus metus. Atsakovo bei trečiojo suinteresuotojo asmens VDI Telšių teritorinio skyriaus nustatytos reikšmingos profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aplinkybės leidžia daryti neginčijamą išvadą, kad tarp B. J. profesinės rizikos veiksnių – ilgalaikio triukšmo, krovinių pervežimo ir kėlimo, mechaninių virpesių bei darbo pozos – ir nustatytų dviejų lėtinių profesinių ligų yra tiesioginis priežastinis ryšys, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti Akto II dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 2 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Teismas, remdamasis byloje esančiais rašytiniais įrodymais nustatė, kad B. J. nuo 1994 m. lapkričio 22 d. dirba AB „Orlen Lietuva“. Nuo 1994 m. lapkričio 22 d. iki 1995 m. sausio 30 d. jis dirbo (duomenys neskelbtini), nuo 1995 m. sausio 31 d. iki 2001 m. kovo 14 d. – (duomenys neskelbtini), nuo 2001 m. sausio 15 d. iki 2009 m. liepos 31 d. – (duomenys neskelbtini), o nuo 2009 m. rugpjūčio 1 d. – (duomenys neskelbtini). B. J. dirba pamaininį darbą pagal darbo grafiką Nr. 121 brigadoje „c“. Pamainos pradžia – 8.20 val., pamainos trukmė – 11.15 val. Pertraukos pailsėti ir pavalgyti trukmė - 45 min.

Profesinės ligos tyrimo komisija 2011 m. rugpjūčio 20 d. surašė profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. S-175 I dalį, kurioje AB „Orlen Lietuva“ nurodė kaip įmonę, kurioje dirbant profesinės rizikos veiksniai galėjo sukelti profesinę ligą. Viešosios įstaigos Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2-asis ambulatorinių konsultacijų skyriaus darbo medicinos gydytojas 2011m. rugsėjo 26 d. nustatė profesinės ligos diagnozę – (duomenys neskelbtini), sukelta triukšmo, ir užpildė 2011 m. rugpjūčio 20 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. S-175 II dalį „Profesinės ligos patvirtinimas“.

Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 2 d. su skundu kreipėsi į Komisiją ir prašė panaikinti Akto II dalį. Bendrovės nuomone, išvada dėl profesinių ligų patvirtinimo negali būti vertinama kaip motyvuota ir pagrįsta atliktų tyrimų duomenimis bei surašyta objektyviai įvertinus kenksmingus darbo aplinkos veiksnius, o nei iš Komisijos tyrimo metu, nei iš Akto II dalyje padarytų išvadų nėra pagrindo teigti, kad tokie veiksniai, kaip triukšmas, virpesiai, darbo poza, krovinių pernešimas ir kėlimas, veikę darbuotoją darbo vietoje, AB „Orlen Lietuva“, turėjo tiesioginį ryšį su nustatytomis ligomis, ir, kad B. J. konstatuotos ligos yra profesinės kilmės. Komisija, 2014 m. balandžio 4 d. posėdyje įvertinusi B. J. ligos istoriją bei Akto I ir II dalis, nusprendė, kad profesinė liga trečiajam suinteresuotam asmeniui nustatyta pagrįstai. Šis sprendimas buvo įformintas Komisijos 2014 m. gegužės 8 d. išvadoje Nr. 3EK(13.2)-277 „Dėl profesinės ligos tyrimo“.

Teismas nurodė, kad Bendrovė su Akto II dalimi bei Išvada nesutinka, kadangi tarp B. J. diagnozuotų susirgimų ir galimai kenksmingų darbo aplinkos veiksnių nėra priežastinio ryšio, šie veiksniai neviršijo leistinų ribinių dydžių visose veikimo kryptyse, o trečiajam suinteresuotam asmeniui diagnozuotos ligos nepagrįstai pripažintos profesinėmis. AB „Orlen Lietuva“ nuomone, nustatant B. J. profesines ligas, buvo pažeista teisės aktuose nustatyta profesinių ligų tyrimo ir pripažinimo tvarka.

Teismas pažymėjo, kad pagal Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatas tam, jog darbuotojo sveikatos ūmus ar lėtinis sutrikimas būtų pripažintas profesine liga, teisės aktų nustatyta tvarka turi būti nustatyta, kad diagnozuotą darbuotojo sveikatos sutrikimą, kuris yra įtrauktas į Sveikatos apsaugos ministerijos 1992 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 21-5-831 patvirtintą Profesinių ligų sąrašą (toliau – ir Profesinių ligų sąrašas), sukėlė vienas ar keli kenksmingi ir (ar) pavojingi jo darbo aplinkos veiksniai ir, kad tarp tų nustatytų veiksnių ir diagnozuotos į Profesinių ligų sąrašą įtrauktos ligos yra priežastinis ryšys.

Teismas nustatė, kad Akto I dalyje nurodyta, jog B. J. įtariamų profesinių ligų priežasčių tyrimą Profesinės ligos tyrimo komisija pradėjo turėdama duomenų apie trečiajam suinteresuotam asmeniui įtariamas profesines ligas pagal pirmines diagnozes pagal Tarptautinio ligų klasifikatoriaus – 10 (TLK 10) M511 (juosmens ir kitų tarpslankstelinių diskų ligos su radikulopatija) ir H833 (profesinis vidinės ausies pažeidimas veikiant triukšmui). Į Profesinių ligų sąrašą yra įtrauktos triukšminė liga (kochlearinė neuropatija; 3.5 punktas) ir kaklo ir juosmens-kryžmens radikulopatijos (4.2 punktas).

Komisija jos kompetencijai priskirtą klausimą, susijusį su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendė po to, kai teisės aktų nustatyta tvarka buvo atlikta įtariamos profesinės ligos priežasčių tyrimo ir profesinės ligos nustatymo procedūra. Iš Komisijos posėdžio protokolo matyti, kad ji nagrinėjo duomenis dėl abiejų įtariamų profesinių ligų. Komisija išanalizavo Akte pateiktus duomenis apie trečiojo suinteresuoto asmens profesiją, darbo stažą, darbo veiklos raidą, pakartotinai peržiūrėjo ir išnagrinėjo B. J. ambulatorinės ligos istoriją.

Iš pateiktų medicininių dokumentų matyti, kad įvertinęs 2009 m. balandžio 21 d. atliktą audiogramą, gydytojas nustatė simetrišką ir būdingą triukšmo poveikiui klausos pakenkimą. Jau 2011 m. trečiasis suinteresuotas asmuo skundėsi dėl klausos ir stuburo juosmeninės dalies. B. J. 2011 m. birželio 10 d. buvo konsultuotas neurologo-radiologo, įtarta profesinė radikulopatija, buvo atlikti tyrimai. B. J. 2011 m. rugsėjo 26 d. Klaipėdos jūrininkų ligoninėje nustatyta (duomenys neskelbtini), sukelta triukšmo. B. J. profesijos rizikos veiksniai, jam dirbant AB „Orlen Lietuva“, nurodyti veikimas triukšmu, vibracija, darbo pozos.

Teismo vertinimu, Komisija Išvadą dėl profesinės ligos diagnozės B. J. nustatymo pateikė tinkamai atlikusi kompleksinę dokumentų ir duomenų analizę, kuria pagrindė padarytas išvadas. Pateikdama išvadą, Komisija vadovavosi ligos anamneze, klinika, objektyviais tyrimų metodais, įvertino ilgametį B. J. darbo Bendrovėje stažą, t. y. duomenimis, kurie Profesinių ligų nustatymo kriterijų 6 punkto prasme turi būti vertinami sprendžiant dėl profesinės ligos nustatymo. Taigi Komisija, nagrinėdama ginčą, nustatė trečiojo suinteresuoto asmens profesinės ligos, įtrauktos į Profesinių ligų sąrašą, diagnozę, kurią sukėlė šilumvežio mašinisto profesinės rizikos veiksniai – klausos susilpnėjimas sukeltas triukšmo, stuburo ligos, sukeltos krovinių pernešimo ir krovimo, mechaninių virpesių ir darbo pozos.

Ginčo dėl to, kad šilumvežio mašinistų darbo vietose profesinė rizika neviršija leistinų ribinių verčių, nekyla, tačiau nors rizikos veiksniai ir neviršijo ribinių verčių, poveikį, atsižvelgiant į ilgą šio rizikos veiksnio poveikio trukmę, esant aiškiai išreikštai ligai ir nesant traumų ar gretutinių ligų, vertintinas kaip kenksmingas darbo aplinkos veiksnys, sukėlęs profesinę ligą. Todėl tarp nustatytos profesinės ligos ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių yra priežastinis ryšys. Pareiškėjo vertinimus, kad neviršijant ribinių triukšmo ar vibracijos dydžių negali išsivystyti profesinė liga, nelaikė teisingais.

Pažymėjo, kad tie patys veiksniai skirtingai veikia atskirus žmones, todėl vieniems poveikio nedarantys veiksniai dėl skirtingų organizmo ypatybių kitiems gali turėti įtakos profesinei ligai atsirasti. Ribinių dydžių matavimas visada yra momentinis procesas, todėl galimos įvairios realių sąlygų kiekvieną darbo dieną paklaidos. Taigi vien ribinių dydžių atitikimas teisės aktų reikalavimams negali lemti priežastinio ryšio nebuvimo.

Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su Akto II dalimi ir Išvada, tačiau jis pagrįstas vien prielaidomis, jog B. J. nustatytą profesinę ligą galėjo sukelti kiti veiksniai (amžius, kūno svoris, traumos, kiti sveikatos pakitimai) tačiau šalių prielaidos negali būti pagrindas tenkinti skundą. Komisija kitų veiksnių (traumų, ligų, galėjusių turėti įtakos diagnozuotai profesinei ligai) nenustatė, o Bendrovė priešingų įrodymų nepateikė. Prašomame panaikinti Komisijos akte nurodytas išvadas padarė specialias medicinines žinias turintys ekspertai, todėl jos gali būti paneigtos arba jomis gali būti suabejota tik tuo atveju, jeigu būtų pateiktos kitos specialistų išvados, kurios neatitiktų nustatytųjų. Tokių duomenų nagrinėjamoje byloje nėra. Nesant kitų AB „Orlen Lietuva“ pozicijos pagrįstumą patvirtinančių įrodymų, pagrindo abejoti Komisijos specialistų, turinčių medicininį išsilavinimą, padarytomis išvadomis nėra.

Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, teismas konstatavo, kad Profesinės ligos tyrimo komisija ir Sveikatos apsaugos ministerijos CDMEK padarė pagrįstą išvadą, jog diagnozuotus Bendrovės darbuotojo sveikatos sutrikimus, kurie yra įtraukti į Profesinių ligų sąrašą, sukėlė kenksmingi jo darbo aplinkos veiksniai ir tarp tų nustatytų veiksnių bei diagnozuotų ligų yra priežastinis ryšys. Prašoma panaikinti Profesinės ligos tyrimo komisijos 2011 m. rugpjūčio 10 d. profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto Nr. S-175 II dalis „Profesinės ligos patvirtinimas“ ir Sveikatos apsaugos ministerijos CDMEK 2014 m. gegužės 8 d. išvada Nr. 3EK(13.2)-277 yra teisėtos ir pagrįstos, todėl nėra pagrindo jų panaikinti bei įpareigoti Komisiją B. J. profesinės ligos pripažinimo klausimą spręsti iš naujo.

Teismas priteisė B. J. iš AB „Orlen Lietuva“ 144,81 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia skunde nurodytomis aplinkybėmis. Papildomai nurodo, kad teismo sprendimas yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus faktines aplinkybes, byloje esančius įrodymus bei pažeidžiant procesines normas, reglamentuojančias įrodinėjimą, įrodymų vertinimą. Sprendime teisės taikymas grindžiamas ne objektyviais įrodymais, bet subjektyvia darbuotojo nuomone. Be to, sprendime valstybės institucijų įgaliojimai aiškinami plečiamai, tokiu būdu pažeidžiami pareiškėjo interesai.

Pareiškėjas teigia, kad teismo posėdžio metu gydytojas P. G. nepaaiškino kaip diagnozavo, kad liga profesinė. Iš gydytojo paaiškinimo matyti, kad liga diagnozuota remiantis ilgu darbo stažu ir darbuotojo pasakojimu apie sunkių krovinių kėlimą. Tuo tarpu remiantis teisės aktais profesinė liga turi būti nustatoma tik nustačius, kad tam tikras veiksnys darbo vietoje veikė ir yra neabejotinas priežastinis ryšys. Taip pat gydytojas teigė, kad klausos susirgimas pirmą kartą pastebėtas 2009 m. balandžio 21 d. Šią dieną darbuotojas profilaktiškai tikrinosi sveikatą. Jo asmeninėje ligos istorijoje padarytas įrašas „klausos pablogėjimas“ (LOR gydytojas A. B.). Tą pačią dieną padarytas darbo medicinos gydytojo įrašas darbdavio kortelėje „dirbti gali” ir jokių rekomendacijų darbdaviui dėl klausos nepateikta. Tai patvirtina, kad nebuvo nustatyta profesinės ligos vystymosi priežasčių. Be to, darbuotojas, žinodamas apie pirminius ligos požymius, darbdavio neinformavo ir toliau dirbo jam galimai kenkiantį (triukšme) darbą. B. J. toliau būdamas tokioje aplinkoje sau sąmoningai kenkė, o darbdavys apie tai informacijos neturėjo iki 2011 m. kai buvo pradėta tirti ligos kilmė ir įtarta profesinė liga. Taigi nustatydamas profesinę ligos kilmę, gydytojas vadovavosi ne Akto I dalimi ir sveikatos istorija, bet ir subjektyviu darbuotojo pasakojimu, todėl nesant kenksmingų veiksnių nepagrįstai ligą pripažino profesine.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad CDMEK išvada yra nepagrįsta, kadangi nėra teisinio pagrindo ligą pripažinti profesine, jeigu veikiantis veiksnys neviršijo normų (triukšmas, vibracija, darbo poza). Būtent tokia aplinkybė užfiksuota Akto I dalyje ir konstatuota teismo sprendime. Nėra teisinio pagrindo ligą pripažinti profesine, jei veikiantis veiksnys darbo vietoje neveikė (krovinių kėlimo veiksnio veikimo nėra užfiksuota galiojančioje Akto I dalyje). CDMEK, spręsdamas dėl ligos pripažinimo profesine, nesivadovavo atitinkamais teisės aktais. Taip pat pažymėjo, kad viešojo administravimo subjektai turi veikti jiems suteiktų įgaliojimų ribose, o veikimas tokia tvarka, kaip teisės aktai nedraudžia, yra plečiamasis teisės aktų taikymas. CDMEK teiginys, jog jautriems žmonėms ir nekenksmingi (ribų neviršijantys) darbo aplinkos veiksniai per ilgą laiką gali padaryti poveikį, nepagrįsti. Be to, nagrinėjamu atveju nebuvo motyvuota, kuo remiantis daroma išvada, kad B. J. laikomas jautriu veiksniams, veikusiems darbo aplinkoje. Išvadoje taip pat nemotyvuota, kaip nustatyta, kad susirgta būtent darbo aplinkoje: jei darbe veikiant veiksniams neviršijantiems normų (triukšmui, pozai) galima susirgti profesine liga, tai lygiai taip pat veikiant analogiškiems veiksniams neviršijantiems normų, galima buvo susirgti ir neprofesine liga.

Pareiškėjo teigimu, teismas sprendime nepagrįstai, remiantis vien suinteresuoto asmens pasakojimu, padarė išvadą, kad darbuotoją veikė krovinių kėlimo veiksnys. Tokia išvada prieštarauja Akto I daliai. CDMEK atstovas pripažino, kad krovinių kėlimo veiksnio nevertino, t. y. vertino ne visus veiksnius, pasisakė ne dėl kiekvieno iš jų, o tik dėl kai kurių, todėl tokie CDMEK veiksmai neatitinka nustatytų procedūrų: turi būti vertinama kiekviena liga ir visi ją sukėlę veiksniai. Teiginys, kad ir kitų veiksnių įtakos pakako, prieštarauja išvadai, jog ligą sukėlė krovinių kėlimas. Pareiškėjas nesupranta, kokie veiksniai laikytini sukėlusiais stuburo ligą - triukšmas, vibracija, darbo poza ar krovinių kėlimas, kurio CDMEK teigia nevertinusi. Akto II dalis ir CDMEK išvada paremti prielaidomis, o ne objektyviu tyrimu.

Pareiškėjas taip pat pažymi, kad teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose. CDMEK išvados turiniui taikytini Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimai, t. y. visi ištirti faktiniai duomenys turi būti motyvuotai aptarti konkrečiai nurodant, kodėl jie laikomi patvirtinančiais ar paneigiančiais profesinę ligą. Tuo tarpu skunde išdėstytą pareiškėjo prašymą pagrįsti CDMEK išvadą ir argumentuoti, ar buvo vertintos ligos, amžius, kitų profesinių susirgimų įmonėje buvimas ir kt., teismas sprendime įvertino kaip pareiškėjo prielaidas, tokiu būdu užkirsdamas kelią siekti objektyvaus situacijos tyrimo.

Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad Profesinės ligos diagnozuojamos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 6 d. nutarimu Nr.379 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 30 d. nutarimo Nr. 1198 „Dėl profesinių ligų sąrašo ir Lietuvos Respublikos profesinių ligų valstybės registro bei jo nuostatų“, Profesinių ligų sąrašu, sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtintais profesinių ligų nustatymo kriterijais, Europos Sąjungos profesinių ligų diagnostikos rekomendacijomis, medicinos mokslo duomenimis. B. J. buvo atliktas tyrimas dėl profesinių ligų nustatyta tvarka. Komisija išanalizavo duomenis, pateiktus Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo 2011 m. rugpjūčio 10 d. akte Nr. S-175, pakartotinai peržiūrėjo ir išnagrinėjo B. J. ambulatorinės ligos istoriją. Vadovaudamasi Profesinių ligų nustatymo kriterijais, pagal kuriuos yra nustatomas tiesioginis ir vienareikšmis ryšys tarp ligos ir profesinės rizikos veiksnių, Profesinių ligų sąrašu, kuris nustato, kokie susirgimai ir dėl kokių profesinės rizikos veiksnių yra laikytini profesinėmis ligomis, įvertinus profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo akto I ir II dalis bei atliktus tyrimus, pripažino nepagrįstais AB „Orlen Lietuva“ prašyme dėl pakartotinio B. J. profesinės ligos ištyrimo pateiktus teiginius ir nusprendė patvirtinti profesinę ligos kilmę.

Nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais dėl CDMEK išvadų nepagrįstumo, kadangi CDMEK vadovaujasi minėtų teisės aktų nuostatomis, kitais teisės aktais, kuriuose nėra fiksuojama pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog diagnozuojant profesinę ligą darbo aplinkos veiksnys turi viršyti normas. Taip pat pažymėjo, kad profesinių ligų nustatymo procedūroje nėra pirmiau nustatomas konkretaus žmogaus jautrumas kokiems nors veiksniams ir tuo remiantis daromos išvados, tačiau nustačius profesinę ligą esant nedideliam darbo aplinkos veiksnio poveikiui (trumpa ekspozicija, žemi lygiai ir pan.) galima daryti paaiškinamąją išvadą, kad toks žmogus galimai yra jautresnis aplinkos veiksniui. Tokia išvada niekaip neatsispindi formuluojamoje diagnozėje. CDMEK posėdžiuose yra aptariamos visos aplinkybės, šiuo atveju ir B. J. paminėtas „krovinių kėlimas”, kuris galimai turėjo įtakos ligos išsivystymui. Išsamiai renkant papildomą informaciją, nutarta šio veiksnio nevertinti kaip pagrindinio priežastinio, kadangi diagnozei pagrįsti užteko ir kitų veiksnių.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VDI Telšių teritorinis skyrius pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašė jį spręsti teismo nuožiūra.

Atsiliepime nurodė, kad profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo aktas Nr. S-251 surašytas nepažeidžiant Profesinės ligos priežasčių tyrimo tvarkos patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimu Nr. 487, Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais bei Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus ir Valstybinės visuomenės sveikatos priežiūros tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2004m. spalio l d. įsakymu Nr. I-269/V-125 patvirtintu Profesinių ligų priežasčių tyrimo reglamentu. Į skunde keliamus klausimus dėl CDMEK išvados pagrįstumo ir sprendimo spręsti profesinės ligos pripažinimo klausimą iš naujo, VDI Telšių teritorinis skyrius nepasisako.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kelia ginčą nesutikdamas su CDMEK 2014 m. gegužės 8 d. išvada Nr. 3EK(13.2)-277, kuria B. J., dirbusiam AB „Orlen Lietuva“ (duomenys neskelbtini), buvo nustatyta profesinės ligos diagnozė. Pareiškėjas taip pat prašė panaikinti Profesinės ligos tyrimo ir patvirtinimo 2011 m. rugpjūčio 10 d. akto Nr. S-175 II dalį „Profesinės ligos patvirtinimas“ ir įpareigoti Komisiją B. J. profesinės ligos pripažinimo klausimą spręsti iš naujo.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes bei atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą, konstatavo, kad Profesinės ligos tyrimo komisija ir CDMEK padarė pagrįstą išvadą, jog B. J. diagnozuotus sveikatos sutrikimus, kurie yra įtraukti į Profesinių ligų sąrašą, sukėlė kenksmingi jo darbo aplinkos veiksniai ir tarp tų nustatytų veiksnių bei diagnozuotų ligų yra priežastinis ryšys, dėl to pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei įrodymus, nepagrįstai vadovavosi subjektyvia darbuotojo nuomone, CDMEK įgaliojimus aiškino plečiamai.

Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2011 m. kovo 1 d.) 44 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad visos profesinės ligos privalo būti ištirtos, tyrimo rezultatai surašyti nustatytos formos dokumentuose ir užregistruoti Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatų nustatyta tvarka. Šio straipsnio 9 dalyje nustatyta, ar įmonėje dirbantis arba dirbęs darbuotojas serga profesine liga, nustato gydytojas, turintis licenciją šiai veiklai, vadovaudamasis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais ir Vyriausybės patvirtintu profesinių ligų sąrašu. Profesinės ligos priežastis tiria ir jos pripažinimą profesine liga patvirtina profesinės ligos tyrimo komisija. <...>. Tyrimas atliekamas vadovaujantis Profesinių ligų tyrimo ir apskaitos nuostatais. <...> (44 straipsnio 10 dalis). Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 13 dalyje nustatyta, kad ginčus, susijusius su profesinės ligos diagnozės nustatymu, sprendžia Centrinė darbo medicinos ekspertų komisija. <...>. Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos sprendimas įstatymų nustatyta tvarka gali būti skundžiamas teismui.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2008 m. sausio 16 d. įsakymu Nr. V-37 patvirtintų Centrinės darbo medicinos ekspertų komisijos nuostatų (redakcija, galiojusi nuo 2009 m. birželio 5 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., toliau – ir CDMEK nuostatai) 4 punkte nustatyta, kad CDMEK, spręsdama jos kompetencijai priskirtus ginčus, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu, kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, sveikatos apsaugos ministro įsakymais, kitais teisės aktais ir šiais nuostatais. CDMEK uždaviniai – patvirtinti ar paneigti profesinės ligos diagnozę, nagrinėti profesinių ligų diagnozės pagrįstumo atvejus, priklausančius Komisijos kompetencijai (CDMEK nuostatų 7 p.). CDMEK funkcijos apibrėžtos CDMEK nuostatų 9 punkte, tarp jų: spręsti ginčytinus klausimus, susijusius su profesinių ligų nustatymu dalyvaujant suinteresuotiems asmenims (9.2 p.); atlikti kompleksinę dokumentinę analizę ir surašyti išvadą dėl profesinės ligos diagnozės pagrįstumo (9.3 p.). CDMEK nuostatų 8 punkte nurodyta, kad CDMEK kompetencijai nepriklauso: susisirgimų, neįrašytų į Profesinių ligų sąrašą, atvejai; atvejai, kai nustatomi keli tos pačios sistemos susirgimai ir dominuoja ne profesinės kilmės susirgimas; atvejai, kai profesinių ligų tyrimas nebuvo atliktas arba nenuodugniai atliktas pagal galiojančią profesinių ligų tyrimo apskaitos nuostatų nustatytą tvarką. CDMEK nuostatų 10 punkte įtvirtintos CDMEK priskirtų funkcijų vykdymui suteiktos teisės, tarp jų teisė gauti iš Valstybinės darbo inspekcijos, asmens ir visuomenės sveikatos priežiūros įstaigų, darbdavių, draudimo įstaigų ir kitų institucijų visą reikiamą informaciją ir dokumentus, kurių reikia Komisijos funkcijoms vykdyti (10.2 p.), siųsti asmenis į asmens sveikatos priežiūros įstaigas papildomai ištirti ir patikslinti diagnozę (10.3 p.). Pagal CDMEK nuostatų 21, 25, 26, 27 punktais nustatytą teisinį reguliavimą CDMEK sprendimas dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo, profesinė ligos pagrįstumo (nepagrįstumo) įforminamas surašant atitinkamą CDMEK išvadą.

Taigi, CDMEK yra speciali ekspertinė institucija, kuri yra įgalinta nagrinėti ir yra kompetentinga spręsti ginčus dėl profesinių ligų diagnozės nustatymo (nenustatymo) pagrįstumo. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ginčą dėl CDMEK sprendimo (išvados) pagrįstumo bei teisėtumo, kaip ir bet kurio kito administracinio ginčo atveju, turėjo spręsti ginčą dėl teisės (ABTĮ 3 straipsnis), t. y. patikrinti, ar skundžiamą aktą priėmusi institucija (CDMEK) tinkamai atliko teisės aktais jos kompetencijai priskirtas funkcijas, ar priimdama sprendimą dėl profesinės ligos diagnozės patvirtinimo, laikėsi teisės aktais nustatytų pagrindinių procedūrų, ypač taisyklių, turėjusių užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimo bei sprendimo pagrįstumą, ar priimtas sprendimas yra pagrįstas nustatytomis aplinkybėmis ir ginčo teisinius santykius reguliuojančiomis teisės normomis, ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Pagal minėtą Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu ir jį įgyvendinančiomis teisės normomis nustatytą teisinį reguliavimą tam, kad darbuotojo sveikatos ūmus ar lėtinis sutrikimas būtų pripažintas profesine liga, teisės aktų numatyta tvarka turi būti nustatyta, kad diagnozuotą darbuotojo sveikatos sutrikimą, kuris įtrauktas į Profesinių ligų sąrašą, sukėlė vienas ar keli kenksmingi ir (ar) pavojingi jo darbo aplinkos veiksniai ir kad tarp tų nustatytų veiksnių ir diagnozuotos į Profesinių ligų sąrašą įtrauktos ligos yra priežastinis ryšys.

Pažymėtina, kad būtent CDMEK, būdama specialia ekspertine institucija, sprendžia dėl profesinės ligos diagnozės nustatymo, be kita ko, pasitelkdama specialias žinias, reikalingas kvalifikuotam duomenų vertinimui medicinine prasme.

Vykdydama Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 44 straipsnio 13 dalyje ir CDMEK nuostatų 9.2 ir 9.3 punktuose nurodytas funkcijas, CDMEK, gavusi pareiškėjo prašymą įvertinti profesinės ligos nustatymo pagrįstumą, turėjo atlikti kompleksinę dokumentų analizę ir nustatyti, ar profesinės ligos diagnozė nustatyta pagrįstai bei surašyti atitinkamą išvadą. Kompleksinė dokumentų analizė reiškia tai, kad CDMEK, atsižvelgdama į Profesinių ligų sąrašą, taip pat profesinės ligos nustatymo kriterijus turi kompleksiškai įvertinti duomenis apie darbuotojo ligos ir gyvenimo anamnezes, darbo veiklos raidą (profesiją, darbo pobūdį, kenksmingus darbo aplinkos veiksnius ir minimalų jų poveikio intensyvumą bei trukmę ir kt.), profesinės ligos kliniką, asmens sveikatos istorijos ir kitų medicininių dokumentų duomenis.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje numatyta apimtimi, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo ir bylos proceso dalyvių atsiliepimų argumentus, konstatuoja, kad nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendime išdėstytomis išvadomis, prie kurių teismas priėjo visapusiškai ir objektyviai ištyręs ginčui reikšmingas aplinkybes, įvertinęs bylos proceso dalyvių argumentus ir su ginčo dalyku susijusių įrodymų visumą (ABTĮ 57 straipsnis, 79 straipsnio 1 dalis, 81 straipsnis, 86 straipsnio 2 dalis, 87 straipsnio 2 ir 4 dalys), kad CDMEK 2014 m. gegužės 8 d. išvadą Nr. 3EK(13.2)-277 priėmė atlikusi kompleksinę dokumentų ir duomenų analizę, kuria pagrindė savo išvadas. Teismas, nagrinėdamas bylą vadovaujasi ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisykle, kurioje įtvirtinta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo sprendimas šiuo atveju pagrįstas išsamia įrodymų analize bei teisės normomis, atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, neva pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei įrodymus, nepagrįstai vadovavosi subjektyvia darbuotojo nuomone, CDMEK įgaliojimus aiškino plečiamai, neatitinka faktinių bylos aplinkybių, todėl atmestini.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, vadovaudamasis Profesinių ligų sąrašu, Profesinių ligų nustatymo kriterijais, kitais teisinį santykį reglamentuojančiais teisės aktais, išsamiai įvertinęs byloje esančius įrodymus priėjo prie išvados, kad Komisija Išvadoje dėl profesinės ligos diagnozės B. J. nustatymo išvadą pateikė tinkamai atlikusi kompleksinę dokumentų ir duomenų analizę, vadovavosi ligos anamneze, klinika, objektyviais tyrimų metodais, įvertino trečiojo suinteresuoto asmens darbo stažą Bendrovėje, t. y. vadovavosi duomenimis, kurie Profesinių ligų nustatymo kriterijų 6 punkto prasme turi būti vertinami sprendžiant dėl profesinės ligos nustatymo.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjas jokių naujų argumentų ir įrodymų, paneigiančių VDI Telšių skyriaus akto II dalyje padarytas išvadas bei CDMEK išvadas dėl trečiojo suinteresuoto asmens B. J. susirgimų ir ligų pripažinimo profesinėmis, nepateikė, taip pat nenurodė, kokių aplinkybių CDMEK neįvertino, o teismas neištyrė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tarp nustatytos profesinės ligos ir kenksmingų darbo aplinkos veiksnių yra priežastinis ryšys. Ginčo dėl to, kad darbuotoją veikiantys veiksniai (triukšmas, vibracija, darbo poza) neviršijo leistinų ribinių verčių, byloje nėra, tačiau tai nereiškia, kad dėl to profesinė liga negalėjo išsivystyti.

Kaip paaiškino 2015 m. sausio 19 d. teismo posėdyje liudytoju apklaustas darbo medicinos gydytojas B. G., trečiasis suinteresuotas asmuo triukšmo aplinkoje dirbo 33 metus, nors keliamas triukšmas ir neviršijo nustatytos ribos, tačiau visą laiką buvo artimas nustatytai leidžiamai ribai, todėl klausos pakenkimui tai turėjo didelę įtaką. B. J. klausos pakenkimas atlikus tyrimus yra labai ryškus, klausos pakenkimas yra nervinio pobūdžio, dar 2009 m. balandžio 21 d. nustatytas klausos pažeidimas, o 2011 m. birželio 13 d. jau nustatyti ženklūs klausos pakenkimai, susiję su triukšmu.

Radikulopatija, kurią lėmė vibracija, mechaniniai virpesiai, darbo poza, taip pat nustatyta atlikus tyrimus. Patvirtinant profesinės ligos diagnozę buvo vadovaujamasi Akto I dalimi, darbdavio ir asmens suteikta informacija, vertintos asmens gyvenimo aplinkybės ir kt. Atsakovas CDMEK skundžiamoje 2014 m. gegužės 8 d. išvadoje, kaip matyti iš jos turinio, nagrinėdamas pareiškėjo iškeltą ginčą dėl profesinės ligos nustatymo pagrįstumo, profesinės ligos nustatymo kriterijų kontekste pateikė vertinimą dėl B. J. darbo aplinkos kenksmingų veiksnių poveikio nustatytoms ligoms, kurias pripažino profesinėmis ligomis pagal Profesinių ligų sąrašą.

Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo nesutikti su CDMEK išvada ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo teismas pareiškėjo skundą dėl CDMEK išvados panaikinimo pripažino nepagrįstu ir jį atmetė. Nėra pagrindo sutikti su pareiškėjo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino kokių nors bylai reikšmingų aplinkybių arba jas vertino netinkamai. Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 13 str. 1 d.) ir atsižvelgiant į EŽTT praktiką ne kartą buvo pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis: 2008 m. gruodžio 5 d. Nr. P444 -196/2008;2009 m. liepos 24 d. Nr. P756-151/2009; 2009 m. lapkričio 6 d. Nr. P525 -194/2009 ir kt.). Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė ginčui išspręsti reikšmingas aplinkybes, įvertino ištirtų įrodymų visumą pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis), išsprendė visus pareiškėjo skundo baigiamojoje dalyje suformuluotus reikalavimus, sprendimą pagrindė pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalies ir 87 str. 4 dalies 2 ir 4 punktų reikalavimus.

Argumentai, kad pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados neteisingos.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais motyvais, ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo akcinės bendrovės „Orlen Lietuva“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. birželio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė