91fdbb3077bc11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-402/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00483-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Stasio Gagio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. Š. prašymą atsakovui Lukiškių tardymo izoliatoriui-kalėjimui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos) dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja T. Š. (toliau – ir pareiškėja) prašymu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama iš atsakovo Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir atsakovas) priteisti jai nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, iš viso 3 293,68 Lt, už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d.

Nurodė, kad darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad jos darbdavys apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri vėliau Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti senaties terminą. Praleidimą grindė aplinkybe, kad buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko, kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme, kuris, kaip išaiškėjo, į teismą dėl jos bei kitų pareigūnų teisių pažeidimo nesikreipė.

Atsakovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepimu su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad kol nustatyta tvarka nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies nuostata prieštarauja Konstitucijai, atsakovas veikė taip, kaip privalėjo veikti pagal tuo metu galiojančius įstatymus. Nors Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos, kurias šiuo atveju taikė atsakovas, apskaičiuodamas ir mokėdamas atlyginimą pareigūnams, prieštaravo Konstitucijai, tačiau pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo jo priėmimo momento. Manė, kad kol nebuvo nustatyta ir pripažinta, kad VTĮ 23 straipsnio 2 dalies nuostata, jog pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 70 procentų pareiginės algos, prieštarauja Konstitucijai, minėtos nuostatos buvo teisėtos ir valstybės institucijos privalėjo vykdyti įstatymo reikalavimus mokėdamos priedus ir priemokas valstybės pareigūnams. Prašė taikyti ieškinio senatį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjos reikalavimui taikyti senatį. Nurodė, jog, kai nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimu pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėja. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

Teismas nustatė, kad pareiškėja prašo teismo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, susidariusį laikotarpiu nuo 2007 m. sausio iki 2008 m. gruodžio mėnesio dėl priedų ir priemokų sumai taikomo 70 procentų pareiginės algos ribojimo. Pareiškėja į teismą su skundu kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. Atsižvelgdamas į laikotarpį, už kurį pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, teismas darė išvadą, kad pareiškėja praleido valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytiną Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą. Vertindamas pareiškėjos nurodytus motyvus dėl termino praleidimo, teismas pažymėjo, kad svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, gali būti pripažįstamos tik tos ieškinio senaties termino eigos metu buvusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga bei žinodama, jog skundas rengti perduotas atstovui 2010 m., turėjo galimybę ir privalėjo domėtis bylos eiga, tačiau 2 metus jokių aktyvių veiksmų dėl savo teisės kreiptis į teismą tinkamo realizavimo neatliko, bylos eiga nesidomėjo ir nesirūpino pažeistų teisių gynyba. Teismas konstatavo, jog pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra.

III. Pareiškėja T. Š. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 43-44), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą terminą pareiškimui pateikti bei priteisti neišmokėtą darbo užmokestį. Taip pat prašo priteisti iš atsakovo pareiškėjai visas bylinėjimosi išlaidas.

Teigia, jog senaties terminą ji praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo pareiškėjos valios, todėl senaties terminas turėtų būti atnaujintas. Anot jos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neatnaujino ieškinio senaties termino. Nurodo, jog po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo priėmimo pareiškėja kreipėsi į atsakovą, kad gautų darbo užmokesčio korteles, jas gavusi, kreipėsi į profesinės sąjungos pirmininką, kurio pareiga yra imtis visų įmanomų teisėtų priemonių, ginant darbuotojų teises ir interesus, taip pat kreiptis į teismą. Nurodo, jog iš profesinės sąjungos pirmininko T. C. rašto matyti, kad pareiškėja kreipėsi į jį ir pateikė dokumentus, o jis įsipareigojo atlikti visus būtinus veiksmus atgaunant neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Teigia, jog nuo 2011 m. lapkričio pradžios iki 2012 m. sausio mėnesio visos analogiškos bylos dėl to, jog buvo pasikreipta į Konstitucinį Teismą, nebuvo nagrinėjamos, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja buvo pasyvi ir nesidomėjo bylos eiga. Teigia, jog profesinės sąjungos atstovas iš pradžių klaidino pareiškėją, kad jos dokumentai yra pateikti teismui, ir tik vėliau prisipažino, jog jų nepateikė. Teigia, jog T. C. taip pasielgė ne su vienu pareigūnu, todėl dėl jo veiksmų yra kreiptasi dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo. Teigia, jog nurodytos aplinkybės suponuoja, kad egzistavo aplinkybės, kurios nepriklausė nuo pareiškėjos valios, todėl terminas gali būti atnaujintas. Remiasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.131 straipsnio 2 dalimi. Teigia, jog jos reikalavimas dėl 2007-2008 m. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra teisėtas ir pagrįstas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos atsiliepimu (b. l. 53-55) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja praleido DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą bendrąjį trejų metų senaties terminą kreiptis į teismą, pagrindo atnaujinti senaties terminą nenustatė, todėl netenkino pareiškėjos reikalavimo.

Kaip matyti iš byloje esančios pažymos apie darbo užmokestį (b. l. 7), už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. (įskaitytinai) pareiškėjai nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi jai nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis.

Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Teisėjų kolegija pažymi, kad DK 27 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog ieškinio senačiai taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu DK ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.126 straipsnio 2 dalis numato, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Nagrinėjamoje byloje atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 18-19) prašė taikyti senaties terminą.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos. Kaip jau minėta, byloje esanti Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pažyma dėl T. Š. darbo užmokesčio (b. l. 7) patvirtina, jog pareiškėjos darbo užmokesčiui 70 procentų ribojimas buvo taikomas nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. Pareiškėja į teismą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2012 m. vasario 17 d. (b. l. 1), todėl, pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, ji turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2009 m. vasario 1 d. iki 2012 m. vasario 1 d. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėja dėl savo reikalavimo yra praleidusi DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytą senaties terminą.

Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, tačiau pirmosios instancijos teismas jo neatnaujino. Pažymėtina, kad, remiantis CK 1.131 straipsnio 2 dalimi, ieškinio senaties terminas atnaujintinas, jeigu teismas pripažįsta, kad senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Vadinasi, turi būti vertintinos aplinkybės, dėl kurių pareiškėja praleido senaties terminą, turi būti nustatyta, ar susidariusios aplinkybės gali būti vertintinos kaip svarbios priežastys, dėl kurių senaties terminas buvo praleistas.

Nagrinėjamoje byloje pagrindinę priežastį, lemiančią senaties termino atnaujinimą, pareiškėja nurodo aplinkybę, jog ji buvo suklaidinta Lietuvos pataisos įstaigų profesinės sąjungos pirmininko T. C., kuriam žodžiu pavedė ginti jos pažeistas teises teisme, tačiau, kaip išaiškėjo, į teismą jis nesikreipė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija palaiko pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, jog senaties termino nėra pagrindo atnaujinti. Vertintina, jog pareiškėja, būdama pakankamai atidi ir rūpestinga bei žinodama, jog skundas rengti perduotas atstovui 2010 m., turėjo galimybę ir privalėjo domėtis bylos eiga, o aplinkybės, jog profesinės sąjungos pirmininkas suklaidino pareiškėją ir nesikreipė į teismą dėl pareiškėjai neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nagrinėjamu atveju nesudaro pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Be to, profesinės sąjungos pirmininko veiksmų neteisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, o pareiškėja nepateikė įrodymų apie nustatytą neteisėtą profesinės sąjungos primininko T. C. veiką. Darytina išvada, jog pareiškėja nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jos prašymą dėl senaties termino atnaujinimo. Todėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, atmestini.

Netenkinus pareiškėjos apeliacinio skundo, nėra pagrindo jai priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą, o šiuo atveju sprendimas nėra priimamas pareiškėjos naudai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą, ieškinio senaties termino nėra pagrindo atnaujinti, atitinkamai pareiškėjos apeliacinio skundo nėra pagrindo tenkinti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Stasys Gagys Skirgailė Žalimienė