2022-01-12 Nr. AB-890-3-61-3-01277-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2701-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01277-2020-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 22.4.2; 22.4.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja D. B. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) priteisti iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Vilniaus AVPK) piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d., pareiškėjai einant Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas; 2) įpareigoti atsakovą paskaičiuoti priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 11 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydį ir priteisti piniginę kompensaciją už šias nepanaudotas atostogas; 3) atsižvelgiant į pareiškėjos darbo stažą Vilniaus AVPK, priteisti iš atsakovo Lietuvos Raspublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto dydžio išeitinę išmoką; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas.

2. Pareiškėja skundą grindė šiais argumentais:

2.1. Iki 2019 m. birželio 30 d. ji ėjo Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas. Nesutikdama su Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 29 d. įsakymu Nr. 10-TE-1174 „Dėl D. B. atleidimo iš pareigų“ (toliau – ir Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymas dėl atleidimo), kurio pagrindu buvo atleista, ji kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – ir VAAT), kuris 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4615-983/2019 (toliau – ir VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas) skundą tenkino iš dalies, ir konstatavo, kad pareiškėjos atleidimas buvo neteisėtas, panaikino Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą dėl atleidimo, priteisė jos naudai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį (toliau – ir VDU) už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. VAAT priteisė pareiškėjai 6 mėnesių VDU kompensaciją – 9 520,38 Eur.

2.2. Vilniaus AVPK viršininkas priėmė 2020 m. vasario 11 d. įsakymą Nr. 10-TE-281 „Dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo įgyvendinimo“ (toliau – ir Vilniaus AVPK viršininko 2020 m. vasario 11 d. įsakymas dėl teismo sprendimo įgyvendinimo), kurio priėmimo diena buvo laikoma pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos diena. Paminėtame įsakyme nurodyta pareiškėjai išmokėti VAAT priteistas sumas. Pareiškėjai buvo išmokėta 5 559,90 Eur (išeitinės pašalpos mokėjimas pagal teismo sprendimą) ir 2 333,11 Eur (už priverstinę pravaikštą pagal teismo sprendimą). Pareiškėjos įsitikinimu, atleidžiant ją iš valstybės tarnybos, nesilaikyta teisės aktų reikalavimų. Vilniaus AVPK viršininkas, 2020 m. vasario 13 d. atsakydamas į pareiškėjos prašymą, nurodė, kad pagal DK 218 straipsnio 4 dalį, darbo santykiai laikomi nutrauktais darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną. Atsižvelgdamas į pareiškėjos prašymą informavo, kad atleidimo diena laikytina 2020 m. vasario 11 d.

2.3. Atsakovas nepagrįstai neišmokėjo kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį. Kadangi VTĮ nereglamentuoja šios kompensacijos išmokėjimo, turėjo remtis DK normomis. Atsakovas pareiškėjos VDU skaičiavo pagal Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą dėl atleidimo, kurį VAAT pripažino neteisėtu. Pareiškėjai VDU už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. liepos 1d. iki 2020 m. vasario 11 d. buvo sumažintas 4 mėnesių išeitinės išmokos ir piniginės kompensacijos už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmentinių atostogų sumomis. Pareiškėja neginčija išmokėto darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą, tačiau mano, kad buvo netinkamai apskaičiuota ir išmokėta kompensacija už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį. Pareiškėjai už nepanaudotą kasmetinių atostogų dalį, kaip paaiškėjo iš pateikto atsiskaitymo lapelio už 2020 m. 2 mėnesius, išminusuotos 895,86 Eur ir 474,58 Eur sumos. Už priverstines pravaikštas nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 11 d. pareiškėjai taip pat turi būti paskaičiuota kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas.

2.4. Nesutinkama su pareiškėjai išmokėta 4 mėnesių VDU dydžio išeitine išmoka, nes nepagrįstai išskaičiuota atitinkama išmokos dalis. Išeitinė išmoka turi būti skaičiuojama pagal VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje nustatytą reglamentavimą, kai naikinama pareigybė atleidžiamiems valstybės tarnautojams. VTĮ nėra įtvirtinta laikotarpio, per kiek laiko turi būti atsiskaitoma su atleidžiamu darbuotoju, todėl turėjo būti taikoma DK 146 straipsnio 2 dalis. Dėl to, kad nebuvo laiku išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas, pareiškėjai turėtų būti sumokamos ir netesybos, kurios susidarė ne dėl darbuotojo kaltės, uždelsus laiku atsiskaityti.

2.5. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad Vilniaus AVPK 2020 m. kovo 3 d. raštas Nr. 10-S-10054(1.39E-10) „Dėl 2020-02-13 prašymo“ (toliau – ir 2020 m. kovo 3 d. raštas) negali būti laikomas sprendimu, kuriuo atsisakyta atlikti prašyme nurodytus veiksmus. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 29 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta, kad toks pranešimas gali būti skundžiamas. Pareiškėja, nepraleisdama termino, pateikė teismui skundą „dėl įpareigojimų atlikti veiksmus“. Su 2020 m. vasario 11 d. įsakymu pareiškėja sutiko, tačiau susipažinusi su jo turiniu, pastebėjo, kad neišspręstas ginčas dėl nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensavimo bei išeitinės išmokos, numatytos VTĮ. Pareiškėja, teikdama apeliacinį skundą, norėjo būti grąžinta į valstybės tarnybą, todėl apie neišmokėtas kompensacijas jame neužsiminė, nes ją grąžinus, šis klausimas būtų išsisprendęs. Apeliaciniame skunde prašydama grąžinti į valstybės tarnybą, teismui reikalavimo dėl kompensacijos atlyginimo kelti negalėjo, nes tokiu atveju skundo reikalavimai būtų priešingi vienas kitam. Pareiškėja nesutiko su atsakovo argumentu, jog 2020 m. vasario mėnesį jai buvo išmokėta 6 VDU dydžių išeitinė išmoka. Prie papildomų paaiškinimų pareiškėja pridėjo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDF) Vilniaus skyriaus sprendimą „Dėl apdraustųjų duomenų tikslinimo pagal Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato PT prašymą“, kuriame nurodyta, kad po 2020 m. vasario 11 d., pasibaigus valstybiniam socialiniam draudimui, pareiškėjai neišmokėtos jokios išmokos.

3. Atsakovas Vilniaus AVPK atsiliepime prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepimą grindė šiais argumentais:

3.1. Pareiškėjai 2020 m. kovo 3 d. raštu buvo pateikta informacija, kad jos atleidimo iš valstybės tarnybos diena – 2020 m. vasario 11 d., o tarnybos Lietuvos valstybei stažas – 21 metai 2 mėnesiai 29 dienos. Atsisakyta tenkinti prašymą paskaičiuoti iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių ir sumokėti už jas piniginę kompensaciją, nes pastaroji jau buvo išmokėta 2019 m. liepos 7 d., o kompensacija už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laiką neskaičiuojama. 4 mėnesių VDU dydžio išeitinė išmoka buvo išskaičiuota iš kompensacijos už priverstinę pravaikštą pagal teismo sprendimą, todėl pakartotinai ji nemokama. Su pareiškėja neuždelsta atsiskaityti, todėl nėra pagrindo mokėti netesybas.

3.2. Teismas pagal VSDF duomenis nustatė, kad pareiškėja nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje ir pareiškėjai už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), priteisė VDU už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur, iš šio sumos išskaičiuojant jau išmokėtą kompensaciją ir išmoką už 8,93 kalendorines dienas ir už 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.

3.3. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką kai darbuotojo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir jis į pirmesnį darbą negrąžinamas, kai priteisiamas VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinė kompensacija, tačiau tuo atveju, jei darbuotojas grąžinamas, jam priteisiamas VDU už priverstinės pravaikštos laiką, bet nepriteisiama nei išeitinė kompensacija, nei piniginė kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas. Pagal DK 218 straipsnį, nei vienu iš paminėtų atveju, t. y. neteisėto atleidimo atveju, grąžinant ar negrąžinant darbuotoją į ankstesnes pareigas, nepriteisiama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką ir VDU už priverstinės pravaikštos laiką.

3.4. Remiantis VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu ir LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3156-552/2020 (toliau – ir LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartis), kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išmokėta laiku, kaip numatyta DK 218 straipsnyje. Tokia situacija negali būti vertinama kaip uždelsimas atsiskaityti su darbuotoju. Teismo sprendimu buvo išmokėta didesnė – 6 VDU dydžio išeitinė išmoka. Išmoka pareiškėjai buvo išmokėta 2020 m. vasario mėnesį, todėl nėra pagrindo reikalauti mokėti netesybas.

3.5. Pareiškėja turėjo pareikšti reikalavimą panaikinti ginčijamą sprendimą, t. y. 2020 m. kovo 3 d. raštą, nes su juo nesutinka, o ne reikšti pakartotinus reikalavimus. Pareiškėja praleido 1 mėnesio terminą dėl to pateikti skundą teismui, kaip numatyta ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimu pareiškėjos D. B. skundą tenkino: priteisė pareiškėjai iš atsakovo 4 (keturių) mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų; įpareigojo atsakovą paskaičiuoti priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 11 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydį ir priteisė pareiškėjai iš atsakovo piniginę kompensaciją už šias nepanaudotas atostogas; priteisė pareiškėjai iš atsakovo VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto dydžio išeitinę išmoką; priteisė pareiškėjai iš atsakovo už 6 (šešis) mėnesius VDU per mėnesį dydžio netesybas.

5. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas aplinkybes:

5.1. Vilniaus AVPK viršininkas 2019 m. birželio 26 d. įsakymu dėl atleidimo, vykdant Lietuvos policijos generalinio komisaro 2019 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. 5-V-155, naikinant pareigybių sąrašus, pareiškėja buvo atleista iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų.

5.2. VAAT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu panaikintas Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymas dėl atleidimo. Pareiškėjos atleidimas buvo pripažintas neteisėtu, kadangi jos užimta ankstesnė pareigybė po įvykdytos migracijos valdymo sistemos reorganizacijos neišlikusi. Atsakovas jai negalėjo pasiūlyti žemesnių ar lygiaverčių pareigų, todėl pareiškėjai turėjo būti taikomos DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatos. Vilniaus AVPK buvo įpareigotas išmokėti pareiškėjai vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų bei 11,8 darbo dienų nepanaudotą kasmetinių atostogų. Taip pat pareiškėjai iš Vilniaus AVPK priteista 6 mėnesių VDU dydžio kompensacija – 9 520,38 Eur.

5.3. Vykdydamas VAAT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą, Vilniaus AVPK viršininkas 2020 m. vasario 11 d. priėmė įsakymą dėl teismo sprendimo įgyvendinimo, kuriame nustatyta, kad pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos diena laikoma teismo sprendimo įvykdymo diena bei pavesta atitinkamam skyriui išmokėti pareiškėjai teismo priteistas sumas.

5.4. Pareiškėja 2020 m. vasario 13 d. pateikė prašymą dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo paskaičiavimo, išeitinės išmokos ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo, kuriame prašė pateikti tikslią jos atleidimo iš valstybės tarnybos datą, paskaičiuoti iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių ir sumokėti už nepanaudotas kasmetines atostogas piniginę kompensaciją, taip pat išmokėti 4 mėnesių VDU dydžio išeitinę išmoką ir paskaičiuoti susidarusias netesybas, dėl to, kad nebuvo laiku atsiskaityta.

5.5. Vilniaus AVPK viršininkas 2020 m. kovo 3 d. raštu nurodė, kad pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos diena – 2020 m. vasario 11 d., stažas – 21 metai 2 mėnesiai 29 dienos, kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas jau buvo išmokėta 2019 m. liepos 1 d., o kompensacija už nepanaudotas atostogas už priverstinės pravaikštos laiką nėra skaičiuojama. Vilniaus AVPK atsisakė tenkinti prašymą sumokėti už netesybas uždelsus atsiskaityti, kadangi, atsakovo tvirtinimu, nebuvo uždelsta.

6. Pasisakydamas dėl kompensacijos už nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį, teismas nurodė, jog VTĮ nėra įtvirtinto teisinio reguliavimo, t. y. kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ar jų dalį, todėl nagrinėjamu atveju vadovaujamasi DK normomis. Teismas aptarė DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktą, 6 dalį, VTĮ 6 straipsnio 1 dalį ir priėjo prie išvados, jog nagrinėjamu atveju pareiškėja pagrįstai nurodo, kad jai turi būti taikomos DK 127 straipsnio normos. Teismas nustatė, kad nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 11 d. pareiškėjos valstybės tarnybos santykiai dar nebuvo pasibaigę, tai patvirtino ir Vilniaus AVPK viršininko 2020 m. vasario 11 d. įsakymas dėl teismo sprendimo įgyvendinimo bei 2020 m. kovo 3 d. raštas. Įvertinęs teisinį reguliavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas sprendė, kad atsakovas nepagrįstai išskaičiavo pareiškėjos nurodytas 895,86 Eur ir 474,58 Eur sumas pagal ankstesnį neteisėtu pripažintą ir panaikintąVilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą dėl atleidimo. Teismas nurodė, kad pareiškėjai nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 11 d. nepaskaičiuota išmoka už kasmetines atostogas ir taip pat už nepanaudotas kasmetines atostogas. Išmoka turėjo būti paskaičiuota, kadangi šiuo laikotarpiu pareiškėjos valstybės tarnybos santykiai nebuvo pasibaigę. Teismas vertino, jog pareiškėjai nesumokėjus šių įstatyme įtvirtintų socialinių garantijų, būtų pažeidžiamos DK 127 straipsnio nuostatos, t. y. teisė į kasmetines atostogas ir už jas priklausiančios kompensacijos.

7. Pasisakydamas dėl atleidimo pagrindo ir išeitinių išmokų, teismas aptarė DK 218 straipsnio 2, 4 dalis ir priėjo prie išvados, jog kiekvienoje byloje taikytinas pažeistų darbuotojo teisių gynimo būdas parenkamas atsižvelgiant į joje nustatytas konkrečias bylos faktines aplinkybes. Teismas nurodė, jog nustačius, kad egzistuoja DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos šios teisės normos taikymo sąlygos, pažeistos darbuotojo teisės, jį neteisėtai atleidus iš darbo, apginamos taikant šioje teisės normoje nustatytą gynimo būdą, o tokių sąlygų egzistavimo nenustačius, jos apginamos taikant DK 218 straipsnio 2 dalyje nustatytą gynimo būdą.

8. Teismas pažymėjo, kad VAAT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendime konstatuota, jog pareiškėjai nepagrįstai nebuvo pasiūlytos laisvos jos kvalifikaciją atitinkančios pareigos nuo 2019 m. vasario 25 d., t. y. nuo įspėjimo apie jos pareigybės panaikinimo dienos, iki 2019 m. birželio 30 d., t. y., pareiškėjos atleidimo iš užimamų pareigų dienos. Teismas pareiškėjos atleidimą iš tarnybos pripažino neteisėtu dėl procedūrinio pažeidimo bei taikė DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatytą alternatyvų gynimo būdą, t. y. panaikino Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą dėl atleidimo; priteisė pareiškėjai iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos (2019 m. liepos 1 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų bei 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų; priteisė pareiškėjai iš atsakovo 6 mėnesių VDU kompensaciją – 9 520,38 Eur; kitus skundo reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus. LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą.

9. Teismas nustatė, kad pareiškėjai išmokėta 4 mėnesių išeitinė išmoka ir piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atosotogas buvo išskaityta iš jai priteistų sumų, kadangi pareiškėją ir atsakovą siejantys darbo santykiai dar nebuvo nutrūkę (pareiškėjai neatsirado teisė į išeitinę išmoką) ir ji turėjo teisę pasinaudoti atostogomis (kompensacija leidžiama tik darbo santykių nutrūkimo atveju). Pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos diena yra teismo sprendimo įvykdymo diena, t. y. 2020 m. vasario 11 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjos atleidimo pagrindas nesikeitė, nuo 2020 m. vasario 11 d. ji atleista iš užimamų pareigų, vadovaujantis VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama. Teismas aptarė VTĮ 48 straipsnio 2 dalį ir nesutiko su atsakovo argumentu, kad pareiškėjai jau buvo išmokėta kompensacija, numatyta DK 218 straipsnio 4 dalyje, todėl VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje numatyta išmoka jai nepriklauso. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog atleidimas buvo neteisėtas ir siekiant užtikrinti pareiškėjos teisių apsaugą bei įvykdyti socialinį teisingumą, jos teisės buvo apgintos DK 218 straipsnio 4 dalyje nurodytu alternatyviu pažeistų teisių gynimo būdu. Tačiau pasibaigus darbo santykiams, t. y. 2020 m. vasario 11 d., pareiškėjai taip pat priklausė ir VTĮ 48 strapsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka, kadangi jos užimta ankstesnė pareigybė po įvykdytos migracijos valdymo sistemos reorganizacijos neišliko.

10. Pasisakydamas dėl netesybų, teismas aptarė DK 146 straipsnio 2 dalį, 147 straipsnio 2 dalį, analizavo LVAT praktiką pareigos mokėti delspinigius atsiradimo aspektu (žr. pvz. 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį administracinėje byloje A143-985/2009; 2013 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-698/2013; ir kt.) ir nustatė, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje pareiškėjos tarnybos santykiai su atsakovu yra pasibaigę 2020 m. vasario 11 d., pareiškėjai dėl atsakovo kaltės nebuvo išmokėta išeitinė išmoka bei kompensacijos už nepanaudotas atostogas. Remdamasis teisiniu reguliavimu ir nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis teismas sprendė, kad pareiškėja įgijo teisę gauti delspinigius už ne dėl jos kaltės neišmokėtą išeitinę kompensaciją bei kompensaciją už nepanaudotas atostogas, nes atsakovas su ja turėjo atsiskaityti 2020 m. vasario 11 d.

III. 11. Atsakovas Vilniaus AVPK apeliaciniame skunde prašo VAAT 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti. Atsakovas apeliaciniame skunde pakartoja bylos faktines aplinkybes, taip pat papildomai nurodo, kad:

11.1. Pareiškėjai apskundus Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą dėl atleidimo, pagal jos skundą buvo išnagrinėta administracinė byla, kurioje buvo galutinai išspręstas pareiškėjos neteisėto atleidimo iš tarnybos padarinių klausimas. VAAT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendime, kuris paliktas nepakeistu LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi, buvo išaiškinta, kad kai teismas, nagrinėdamas bylą dėl atleidimo iš darbo (tarnybos) pripažinimo neteisėtu, nustato, jog darbuotojo (tarnautojo) atleidimas iš darbo (tarnybos) neteisėtas, tai kiekvienu atveju privalo išspręsti neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimą, atsižvelgiant į tai, kuris iš DK 218 straipsnyje numatytų darbuotojo (tarnautojo) teisių gynimo būdų konkrečiu atveju taikomas, privalo priteisti jam įstatymo nurodytas išmokas, nepaisant to, yra pareikštas toks prašymas, ar ne.

Teismas sprendė, jog, pripažinus pareiškėjos atleidimą neteisėtu, jos grąžinti į Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiosios specialistės pareigas teisinio pagrindo nėra, kadangi pareiškėjos užimtoji ankstesnė pareigybė po įvykdytų migracijos valdymo sistemos reorganizacijos neišlikusi. Teismas tai laikė pakankamu pagrindu pareiškėjai taikyti DK 218 straipsnio 4 dalies nuostatas. Teismas, pagal VSDFV duomenų bazės pateikiamus duomenis nustatė, kad pareiškėja po atleidimo iš valstybės tarnybos nebuvo įsidarbinusi kitoje darbovietėje ir pareiškėjai už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienerius metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), priteisė VDU už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur, iš šios sumos išskaičiuojant pareiškėjai išmokėtą išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorines dienas ir 11,8 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų.

Taigi, teismo sprendime buvo išspręstas pareiškėjos neteisėto atleidimo iš darbo padarinių klausimas, į kurį įeina ir visų priklausančių išmokų priteisimas, nepaisant atskiro prašymo. Pareiškėja apeliacine tvarka neskundė jai priteistų išmokų dydžio (LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutarties 40 p.). Jei pareiškėjos netenkino teismo sprendime išspręstas išeitinės išmokos ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas atostogas klausimas, ji turėjo skųsti teismo sprendimą šiuo aspektu apeliacine tvarka, tačiau to nepadarė.

Šiuo metu teismų sprendimai yra įsiteisėję ir įvykdyti juose nurodyta tvarka. Dėl to iš naujo kelti ir spręsti šiuos klausimus nebuvo teisinio pagrindo.

11.2. Pareiškėjos atleidimo iš tarnybos byloje teismai tinkamai taikė DK 218 straipsnį, kuriame numatyta, kokios išmokos yra priteisiamos, pripažinus atleidimą iš darbo neteisėtu. LVAT yra išaiškinęs, jog jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnį darbą ir priteisia jam VDU už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Ši teisės norma papildomų sąlygų ginant pažeistas asmens teises nenumato, todėl remiantis ja teigti, kad per priverstinės pravaikštos laikotarpį, kurį sąlygojo neteisėtas ar nepagrįstas atleidimas, asmuo įgyja teisę į kasmetines atostogas, nėra teisinio pagrindo (LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016). Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas paskaičiuoti iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos nepanaudotų kasmetinių atostogų dienų skaičių ir sumokėti už nepanaudotas kasmetines atostogas piniginę kompensaciją, negalėjo būti tenkinamas.

11.3. Tuo atveju, kai darbuotojo atleidimas iš darbo pripažįstamas neteisėtu ir jis į pirmesnį darbą negrąžinamas, jam priteisiamas VDU už priverstinės pravaikštos laiką ir išeitinė kompensacija. Tuo atveju, jei darbuotojas grąžinimas į darbą, jam priteisiamas VDU už priverstinės pravaikštos laiką, bet nepriteisiama nei išeitinė kompensacija, nei piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas (LVAT 2019 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5589-415/2019). Kaip ir numato DK 218 straipsnis, nei vienu iš paminėtų atvejų, t. y. neteisėto atleidimo atveju nei grąžinant darbuotoją į ankstesnes pareigas, nei jo negrąžinat, nepriteisiama piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas už priverstinės pravaikštos laiką; priteisiamas VDU už priverstinės pravaikštos laiką.

11.4. Vilniaus AVPK 2020 m. vasario 11 d. įsakymu pavedė išmokėti pareiškėjai: 1) VDU už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos už kiekvieną priverstinės pravaikštos dieną po 75,92 Eur, iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorines dienas ir 11,8 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų; 2) 6 mėnesių VDU dydžio kompensaciją – 9 520,38 Eur. Pareiškėja neginčijo 2020 m. vasario 11 d. įsakymo. Jis yra įvykdytas.

11.5. Nurodyti argumentai sudarė pakankamą pagrindą pareiškėjos reikalavimus dėl piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas ir išeitinės išmokos laikyti nepagrįstais ir skundą šioje dalyje atmesti.

11.6. Teismas nepagrįstai tenkino pareiškėjos prašymą priteisti netesybas. Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išskaičiuota, atsižvelgus į teismo sprendimą ir LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį, kurios buvo motyvuojamos DK 218 straipsnio nuostatomis. Tad už šią išmoką pagrindo netesyboms nėra, nes tokia išmoka pareiškėjai nepriklauso ir tokia situacija negali būti vertinama kaip delsimas atsiskaityti su darbuotoju. Pareiškėjai nepagrįstai buvo priteista ir 4 VDU dydžio išeitinė išmoka. Ginčytu įsakymu nurodytoji išmokėti 4 VDU dydžio išeitinė išmoka teismo sprendimu buvo nurodyta išskaičiuoti iš kompensacijos už priverstinės pravaikštos laiką, vietoje jos nurodant išmokėti didesnę – 6 VDU dydžio išeitinę išmoką. Ši išmoka pareiškėjai buvo išmokėta 2020 m. vasario mėn. Tad pagrindo manyti, kad atsakovas uždelsė atsiskaityti su pareiškėja dėl išeitinės išmokos išmokėjimo nėra. Atitinkamai nėra pagrindo iš atsakovo reikalauti mokėti netesybas.

11.7. Atsižvelgdamas į VAAT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimą, LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartį ir Vilniaus AVPK viršininko 2020 m. vasario 11 d. įsakymą dėl teismo sprendimo įgyvendinimo, atsakovas į pareiškėjos 2020 m. vasario 13 d. prašymą atsakė 2020 m. kovo 3 d. raštu. Pareiškėja šioje byloje neskundžia atsakovo 2020 m. kovo 3 d. atsakymo, nors skunde paaiškino, jog su juo nesutinka. Nagrinėjamu atveju pareiškėja skunde turėjo pareikšti reikalavimą panaikinti 2020 m. kovo 3 d. atsakymą, o ne reikšti teismui pakartotinius, 2020 m. vasario 13 d. prašymui iš esmės analogiškus, reikalavimus. Tokį reikalavimą pareiškėja turėjo reikšti per ABTĮ nustatytą terminą, t. y. vieną mėnesį, tačiau to nepadarė (ABTĮ 29 str. 1 d.). Teismų praktikoje yra pavyzdžių, kai Vilniaus AVPK atsisakius perskaičiuoti ir išmokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, buvo nagrinėjama byla dėl Vilniaus AVPK sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo sumokėti piniginę kompensaciją už nepanaudotas atostogas, išeitinę kompensaciją ir kt. (LVAT 2018 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-534-492/2018). Vadinasi, pareiškėja turėjo pirmiausia skųsti sprendimą, institucijos atsakymą, su kuriuo ji nesutinka, o ne kreiptis į teismą su pakartotinais prašymais. Skunde turėjo būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus yra apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Nagrinėjamu atveju, likus nenuginčytam ir galiojančiam 2020 m. kovo 3 d. atsakymui, kuriame motyvuotai atsisakyta tenkinti pareiškėjos 2020 m. vasario 13 d. prašymą, ir pareiškėjai neginčijant 2020 m. kovo 3 d. atsakymo, ši aplinkybė sudarė pakankamą pagrindą pareiškėjos skundą atmesti.

12. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:

12.1. VAAT 2019 m. lapkričio 7 d. sprendimu panaikino Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą dėl atleidimo, tačiau į valstybės tarnybą pareiškėjos negrąžino. Dėl tokio teismo sprendimo teiktas apeliacinis skundas, kuriuo buvo siekiama grąžinimo į valstybės tarnybą, todėl jokių prašymų apeliaciniame skunde dėl kompensacijos už nepanaudotas atostogas ir dėl išeitinės išmokos nebuvo ir negalėjo būti, nes grąžinimo į valstybės tarnybą atveju nepanaudotų kasmetinių atostogų klausimas būtų išsisprendęs, o išeitinė išmoka apskritai nebūtų priklausiusi. Priverstinės pravaikštos apmokėjimo dydis teismo 2019 m. lapkričio 7 d. sprendime buvo paskaičiuotas teisingai, todėl apeliaciniame skunde neginčytas. Išeitinės išmokos klausimas nebuvo keltas, nes skunde teismui formuluojami reikalavimai negali būti prieštaringi.

12.2. Kompensacijos už nepanaudotas atostogas (už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d. einant Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigas, bei už nepanaudotas kasmetines atostogas, kurios susidarė priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 11 d.) paskaičiavimas bei išmokėjimas, o taip pat išeitinės išmokos, numatytos VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje, išmokėjimas yra darbdavio, įforminančio darbuotojo atleidimą, pareiga. Todėl, pastebėjus, kad ši pareiga nevykdoma, 2020 m. vasario 13 d. kreiptasi į Vilniaus AVPK su prašymu dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo paskaičiavimo, išeitinės išmokos ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo, o 2020 m. kovo 3 d. atsakymu gavus informaciją, kad prašomi atlikti veiksmai nebus atliekami, pateiktas skundas teismui. Reikalavimai administracinėje byloje Nr. I-4615-983/2019 nebuvo susiję su atleidimo iš valstybės tarnybos pasekmių išsprendimu.

12.3. Skundas nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo paduotas nepažeidžiant teisės aktų nuostatų. Atsakovo 2020 m. kovo 3 d. atsakymu buvo motyvuotai paaiškinta, kad 2020 m. vasario 13 d. prašyme nurodyti veiksmai nebuvo ir nebus atlikti. Tai yra pranešimas apie atsisakymą atlikti veiksmus, o toks pranešimas, vadovaujantis ABTĮ 29 straipsnio 1 dalimi, per vieną mėnesį nuo įteikimo suinteresuotai šaliai dienos gali būti skundžiamas. Šia teise, nepraleidžiant ABTĮ nustatyto termino, ir buvo pasinaudota.

12.4. Išskirtini du periodai, dėl kurių susidarė nepanaudotų kasmetinių atostogų dalys, kurios nebuvo kompensuotos, kaip tai numatyta DK 127 straipsnio 6 dalyje. Tai laikotarpis iki 2019 m. birželio 30 d. Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymu dėl atleidimo buvo nurodyta išmokėti piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų. Ši kompensacija buvo sumokėta. Tačiau vėliau, vadovaujantis 2020 m. vasario 11 d. įsakymu nepanaudotų kasmetinių atostogų kompensacijos suma buvo sumažinta ir pareiškėjai išmokėta VDU už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos suma. Skundžiamame teismo sprendime pagrįstai nurodoma, kad pareiškėjai išmokėta 4 mėnesių išeitinė išmoka ir piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas buvo išskaityta iš jai priteistų sumų, kadangi pareiškėją ir atsakovą siejantys darbo santykiai dar nebuvo nutrūkę (pareiškėjai neatsirado teisė į išeitinę išmoką) ir ji turėjo teisę pasinaudoti atostogomis (kompensacija leidžiama tik darbo santykių nutrūkimo atveju). Pareiškėjos atleidimo iš valstybės tarnybos diena yra teismo sprendimo įvykdymo diena, t. y. 2020 m. vasario 11 d. Tačiau į darbą pareiškėja nebuvo grįžusi ir galimybės pasinaudoti nepanaudotomis atostogomis realiai neturėjo. Todėl kompensacija už nepanaudotas kasmetinių atostogų 8,93 kalendorines dienas ir 11,8 darbo dienų iki 2019 m. birželio 30 d. atleidimo dieną turėjo būti sumokėta. Antrasis periodas – priverstinės pravaikštos laikotarpis nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. 2020 m. vasario 11 d. Priverstinės pravaikštos laikas, vadovaujantis DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktu, įskaitomas į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių. Tokiu būdu, už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, t. y. 2020 m. vasario 11 d., kai pareiškėja buvo atleista iš valstybės tarnybos, turėjo būti paskaičiuotos kasmetinės atostogos. O už šias paskaičiuotas, bet nepanaudotas kasmetines atostogas taip pat turėjo būti sumokėta kompensacija, vadovaujantis DK 127 straipsnio 6 dalimi.

12.5. Atsakovas tiek atsiliepime į skundą, tiek apeliaciniame skunde dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas nemokėjimo remiasi LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016, tačiau ji nėra analogiška pareiškėjos neteisėto atleidimo iš valstybės tarnybos bylai. Vadovaujantis iki 2017 m. liepos 1 d. suformuota teismų praktika, į darbą negrąžintiems darbuotojams, kuriems būdavo priteisiama išeitinė išmoka ir vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką, pagal tuo metu galiojusio DK 297 straipsnio 4 dalį, priteisti ir mokėti už nepanaudotas kasmetines atostogas nebuvo teisinio pagrindo, nes tuo metu galiojusio DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punktu ir 11 punktu, numačiusiais, jog į darbo metus, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, įskaitomas „priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą“ ir „kiti įstatymų nustatyti laikotarpiai“, tokiose situacijose nebuvo galima remtis. Nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojęs ir šiuo metu teisę į kasmetines atostogas reguliuojantis DK 127 straipsnio 4 dalies 7 punktu numato, jog į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitomas priverstinės pravaikštos laikas – be jokių sąlygų, kaip anksčiau galiojusio DK 170 straipsnio 1 dalies 9 punkte („priverstinės pravaikštos laikas darbuotojui, grąžintam į ankstesnį darbą“). Taigi šiuo metu galiojantis įstatymas normomis, kurios reglamentuoja ne pažeistų teisių gynimą dėl neteisėto atleidimo, o išimtinai darbuotojo teisę į kasmetines atostogas, aiškiai nurodo, kad priverstinės pravaikštos laikas įskaitomas į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių. Nepanaudojus tokiu būdu susidariusių kasmetinių atostogų dalies, ji turi būti kompensuojama DK 127 straipsnio 6 dalyje numatyta tvarka.

12.6. Dėl pareiškėjos eitų pareigų panaikinimo pagrįstumo ginčo nebuvo. Pareiškėjos atleidimas buvo neteisėtas dėl procedūrinių pažeidimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjos, kuri buvo neteisėtai atleista iš valstybės tarnybos, reikalavimų priteisti kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinę išmoką ir netesybas.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino visiškai. Atsakovas su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino reikšmingas faktines aplinkybes, aiškino ir taikė teisės normas.

15. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo ir atsakovų apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių ir ginčo dalyko

16. Remiantis bylos duomenimis, nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymu dėl atleidimo pareiškėja 2019 m. birželio 30 d. atleista iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos Pasų skyriaus vyriausiojo specialisto pareigų panaikinus jos pareigybę (VTĮ 51 str. 1 d. 9 p.), išmokant jai 4 VDU išeitinę išmoką (VTĮ 48 str. 2 d. 4 p.) ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų.

17. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4615-983/2019: (i) Vilniaus AVPK viršininko 2019 m. birželio 26 d. įsakymą panaikino; (ii) grąžino pareiškėją į valstybės tarnybą, įpareigojant atsakovą priimti D. B. į lygiavertes karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra – siūlyti žemesnes pareigas; (iii) priteisė pareiškėjai iš Vilniaus AVPK „vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 (keturių) mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų“; (iv) priteisė pareiškėjai iš Vilniaus AVPK 6 (šešių) mėnesių VDU kompensaciją – 9 520,38 Eur (1 586,73x6).

18. VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas įsiteisėjo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priėmus 2020 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3156-552/2020, kuria VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas paliktas nepakeistas. Šiame kontekste primintina, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) galią tiek administracinės bylos proceso šalims, tiek bylą nagrinėjančiam teismui (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1065/2010). Sprendimui įgijus res judicata galią, bylinėjimasis laikomas baigtu, o ginčas išspręstu galutinai ir negrįžtamai, taip pat šalys nebegali kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko tuo pačiu pagrindu (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-642/2010). ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje reglamentuojama, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Remiantis res judicata principu, tie faktiniai ir teisiniai aspektai, kurie buvo išnagrinėti kitame teismo sprendime, turi būti pripažįstami, ir šalis ar kitas dalyvavęs byloje asmuo kitose bylose (kuriose dalyvauja tie patys asmenys) gali remtis teismo sprendimu nustatytomis aplinkybėmis kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu – tų aplinkybių jam nereikės įrodinėti.

19. Iš VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutarties turinio nustatyta, kad VDU už priverstinę pravaikštą ir 6 VDU kompensacija (VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 pastraipos) pareiškėjai priteista vadovaujantis DK 218 straipsnio 4 dalimi.

20. Nuo 2017 m. liepos 1 d. galiojančios redakcijos DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad jeigu darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys, darbo ginčą nagrinėjantis organas priima sprendimą pripažinti atleidimą iš darbo neteisėtu, priteisia išmokėti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus, ir patirtą turtinę ir neturtinę žalą. Taip pat darbuotojui priteisiama kompensacija, kurios dydis yra lygus vienam darbuotojo vidutiniam darbo užmokesčiui už kiekvienus dvejus darbo santykių trukmės metus, bet ne daugiau kaip šeši darbuotojo vidutiniai darbo užmokesčiai.

21. Iš DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos teisės normos turinio matyti, kad joje reglamentuojama, kaip privalo būti išspręstos situacijos, kai darbo ginčą dėl teisės nagrinėjantis organas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžintas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, arba kai darbuotojo negrąžinti prašo darbdavys. Joje reglamentuojami atvejai, kai nustatomas atleidimo iš darbo neteisėtumas, bet pagrindinis pažeistų teisių atkūrimo būdas – grąžinimas į buvusį darbą – netaikomas. Tokį šios teisės normos aiškinimą patvirtina ir šią normą aiškinantis komentaras (Davulis, T. Lietuvos Respublikos darbo kodekso komentaras. Vilnius: VĮ Registrų centras, 2018, p. 603).

22. Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas (taigi ir LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartis, kuria pastarasis sprendimas paliktas nepakeistas) yra prieštaringi tuo aspektu, kad jais buvo pritaikyti du tarpusavyje nederantys neteisėtai atleisto darbuotojo (valstybės tarnautojo) pažeistų teisių atkūrimo būdai: (i) tiek grąžinimas į ankstesnes pareigas (VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 2 pastraipa), (ii) tiek alternatyvus pastarajam – priteista kompensacija pagal DK 218 straipsnio 4 dalį (VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 pastraipos).

23. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad nei VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu, nei LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi nebuvo sprendžiami (taigi ir išspręsti) pareiškėjai priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas klausimai.

24. Vilniaus AVPK viršininkas, vadovaudamasis DK 218 straipsnio 4 dalimi, VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu ir LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi, priėmė 2020 m. vasario 11 d. įsakymą dėl teismo sprendimo įgyvendinimo, kuriame: 1) nustatė, kad D. B. atleidimo iš valstybės tarnybos diena yra teismo sprendimo įvykdymo diena (1 p.); 2) pavedė Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriui išmokėti D. B. (i) „vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą už kiekvieną darbo dieną po 75,92 Eur (septyniasdešimt penkis eurus devyniasdešimt du centus) nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos 2019 m. liepos 1 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos, bet ne ilgiau kaip už vienus metus (t. y. iki 2020 m. birželio 30 d.), iš šios sumos išskaičiuojant išmokėtą 4 (keturių) mėnesių išeitinę išmoką ir piniginę kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų“ (2.1 p.); (ii) „6 (šešių) mėnesių VDU kompensaciją – 9 520,38 Eur“ (2.2 p.).

25. Pareiškėja 2020 m. vasario 13 d. pateikė prašymą „Dėl tarnybos Lietuvos valstybei stažo paskaičiavimo, išeitinės išmokos ir piniginės kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokėjimo“ (toliau – ir 2020 m. vasario 13 d. prašymas).

26. Vilniaus AVPK į pareiškėjos 2020 m. vasario 13 d. prašymą atsakė 2020 m. kovo 3 d. raštu, kuriuo pareiškėja informuota, kad ji iš tarnybos atleista teismo sprendimu (DK 218 str. 4, 6 d.), jos atleidimo diena yra 2020 m. vasario 11 d.; pareiškėjos tarnybos Lietuvos valstybei stažas yra 21 metai 2 mėnesiai 29 dienos. Dėl pareiškėjos prašymo išmokėti jai priklausančią kompensaciją už nepanaudotas kasmetines atostogas, 2020 m. kovo 3 d. rašte nurodyta, kad piniginė kompensacija už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų pareiškėjai buvo išmokėta 2019 m. liepos 1 d. Vilniaus AVPK, remdamasis LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016, nurodė, kad pareiškėjai apskritai nepriklauso kompensacija už priverstinės pravaikštos laikotarpį. Taip pat 2020 m. kovo 3 d. rašte nurodyta, kad, atsižvelgiant į tai, jog pareiškėja atleista ne VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, o teismo sprendimu (DK 218 str. 4, 6 d.), jai VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje numatyta ir šio straipsnio 4 dalyje nustatyta tvarka mokama išeitinė išmoka nepriklauso, todėl ir nebus mokama.

27. Iš pareiškėjos pateiktų procesinių dokumentų matyti, kad ji, nepaisant Nutarties 22 punkte paminėto prieštaringumo, neneigia, kad atsakovas, 2020 m. vasario 5 d. įsiteisėjus VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimui, įgijo teisę atleisti pareiškėją iš tarnybos. Taip pat pareiškėja nekvestionuoja, kad jos – neteisėtai atleistos valstybės tarnautojos – pažeistos teisės buvo tinkamai apgintos pritaikius alternatyvų grąžinimui į ankstesnes pareigas jos teisių gynimo būdą – išmokėjus kompensacijas pagal DK 218 straipsnio 4 dalį (VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 pastraipos). Juo labiau, kad paminėtas VAAT sprendimas įsiteisėjo ir turi res judicata galią. Vadinasi, nepaisant Nutarties 22 punkte paminėto prieštaringumo, yra pakankamas pagrindas išvadai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja iš tarnybos buvo atleista teismo sprendimu (DK 218 str. 6 d.). Atsižvelgiant į tai, kad DK 218 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog šio straipsnio 4 dalyje nurodytais atvejais laikoma, kad darbo sutartis nutraukta darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimu jo įsiteisėjimo dieną, pareiškėjos atleidimo iš darbo diena – 2020 m. vasario 5 d (t. y. VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo įsiteisėjimo diena).

28. Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija vertins, ar pareiškėją atleidus iš tarnybos teismo sprendimu (DK 218 str. 6 d.), yra pagrindas tenkinti jos reikalavimus: 1) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjai kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d.; 2) įpareigoti atsakovą paskaičiuoti priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydį ir priteisti kompensaciją už šią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį; 3) atsižvelgiant į pareiškėjos darbo stažą Vilniaus AVPK, priteisti iš atsakovo VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto dydžio išeitinę išmoką; 4) priteisti iš atsakovo DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas.

Dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas

29. Pareiškėja teismo prašo įpareigoti atsakovą išmokėti jai kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d., taip pat įpareigoti atsakovą paskaičiuoti priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydį ir priteisti kompensaciją už šią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį.

30. Bylos duomenys patvirtina, kad nei VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu, nei LVAT 2020 m. vasario 5 d. nutartimi nebuvo sprendžiami (išspręsti) pareiškėjai priklausančios kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas klausimai (Nutarties 23 p.). Taip pat nustatyta, kad Vilniaus AVPK viršininkas 2020 m. vasario 11 d. įsakymu dėl teismo sprendimo įgyvendinimo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Buhalterinės apskaitos valdybos Darbo užmokesčio apskaitos skyriui, be kita ko, pavedė apskaičiuojant išmokamą kompensaciją už priverstinę pravaikštą išskaičiuoti, be kita ko, išmokėtą kompensaciją už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų (Nutarties 24 p.). Byloje nėra ginčo, o ir 2020 m. kovo 3 d. rašto turinys patvirtina, tai jog pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydis nebuvo apskritai skaičiuojamas, juo labiau nebuvo išmokėta kompensacija už šią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį (Nutarties 26 p.).

31. VTĮ nereglamentuoja kompensacijų už nepanaudotas kasmetines atostogas atleidžiamiems valstybės tarnautojams mokėjimo, todėl jiems yra taikomi darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai (VTĮ 6 str. 1 d.). DK 127 straipsnyje eksplicitiškai nustatyta, kad: teisė pasinaudoti dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) atsiranda, kai darbuotojas įgauna teisę į bent vienos darbo dienos trukmės atostogas (2 d.); teisė pasinaudoti visomis ar dalimi kasmetinių atostogų (arba gauti piniginę kompensaciją už jas šio kodekso nustatytu atveju) prarandama praėjus trejiems metams nuo kalendorinių metų, kuriais buvo įgyta teisė į visos trukmės kasmetines atostogas, pabaigos, išskyrus atvejus, kai darbuotojas faktiškai negalėjo jomis pasinaudoti (5 d.); kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija draudžiama, išskyrus darbo santykių pasibaigimą, kai darbuotojui sumokama kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, su šio straipsnio 5 dalyje nustatytais apribojimais (6 d.). Šio straipsnio 4 dalyje išvardinti laikotarpiai, kurie yra įskaitomi į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių, o pagal šios dalies 7 punktą į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitomas „priverstinės pravaikštos laikas“.

32. Sistemiškai aiškinant paminėtą DK 127 straipsnyje įtvirtintą teisinį reglamentavimą, konstatuotina, kad (i) iš pareigų atleidžiami valstybės tarnautojai turi teisę į kompensaciją už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį, (ii) atleidžiamam valstybės tarnautojui kompensacija už nepanaudotas visos trukmės kasmetines atostogas ar jų dalį gali būti nemokama tik DK 127 straipsnio 5 dalyje nustatytais pagrindais, todėl tokia kompensacija atleidžiamam valstybės tarnautojui privalo būti mokama nepriklausomai nuo to, ar jam inter alia (be kita ko) yra (nėra) išmokamos kompensacijos, numatytos DK 218 straipsnio 4 dalyje, (iii) į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių įskaitomas ir priverstinės pravaikštos laikas.

33. Nagrinėjamu atveju nustatyta ir nėra ginčo dėl to, kad pareiškėją atleidus iš tarnybos teismo sprendimu (DK 218 str. 6 d.), jai išmokėta kompensacija už 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų buvo įskaityta į DK 218 straipsnio 4 dalies pagrindu jai išmokėtą kompensaciją už priverstinę pravaikštą, nors, kaip minėta, tokia kompensacija atleidžiamam valstybės tarnautojui privalo būti mokama nepriklausomai nuo to, ar jam inter alia yra (nėra) išmokamos kompensacijos, numatytos DK 218 straipsnio 4 dalyje. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą išmokėti jai kompensaciją už 8,93 kalendorines dienas ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d. yra pagrįstas, todėl jis yra tenkinamas.

34. Taip pat nustatyta, kad pareiškėjai už priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydis nebuvo apskritai skaičiuojamas, juo labiau nebuvo išmokėta kompensacija už šią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį, nors, kaip minėta, į darbo metams, už kuriuos suteikiamos kasmetinės atostogos, tenkančių darbo dienų skaičių priverstinės pravaikštos laikas privalo būti įskaitytas (DK 127 str. 4 d. 7 p.). Atsižvelgiant į tai, tenkinamas ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti atsakovą paskaičiuoti priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydį ir priteisti kompensaciją už šią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį.

35. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atsakovas nepagrįstai remiasi LVAT 2016 m. kovo 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2377-756/2016 pateiktais išaiškinimais, nes paminėtoje byloje buvo aiškinamos ir taikomos iki 2017 m. liepos 1 d. galiojusios redakcijos DK nuostatos, kurios po 2017 m. liepos 1 d. nagrinėjamu aspektu pakito iš esmės. Pabrėžtina ir tai, kad, skirtingai nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, LVAT teisėjų kolegijos 2019 m. gruodžio 18 d. nutarties, priimtos administracinėje byloje Nr. eA-5589-415/2019, motyvuojamoje dalyje nėra pateikti jokie išaiškinimai dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas priteisimo neteisėtai atleistam valstybės tarnautojui, kurie galėtų turėti reikšmės nagrinėjamai administracinei bylai, todėl su tuo susiję atsakovo argumentai atmetami kaip nepagrįsti.

Dėl išeitinės išmokos

36. Pareiškėja prašo teismo atsižvelgiant į pareiškėjos darbo stažą Vilniaus AVPK, priteisti iš atsakovo VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto dydžio išeitinę išmoką. Iš pareiškėjos teismui teiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad, jos nuomone, susiklosčius tokioms aplinkybėms, kokios nustatytos nagrinėjamu atveju, jai turi būti išmokama ne tik DK 218 straipsnio 4 dalyje nustatyta kompensacija, tačiau ir VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje numatyta išeitinė išmoka. Pirmosios instancijos teismas šiems pareiškėjos argumentams pritarė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tokiai pareiškėjos ir pirmosios instancijos teismo pozicijai nepritaria.

37. VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) nustatyta, kad joje nurodyto dydžio išeitinė išmoka yra mokama „pagal šio įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 9 punktą [t. y. kai valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų panaikinus jo pareigybę] atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui“.

38. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, kad skirtingai, nei tikrinamame sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju 2020 m. vasario 5 d. įsiteisėjusiu VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjos atleidimą iš tarnybos VTĮ 51 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu pripažinus neteisėtu, pasikeitė ir jos atleidimo iš tarnybos pagrindas, t. y. ji laikoma atleista ne tuo pagrindu, kad buvo panaikinta pareiškėjos pareigybė (VTĮ 51 str. 1 d. 9 p.), jos atleidimo pagrindas – atleidimas teismo sprendimu (DK 218 str. 4, 6 d.) (taip pat žr. argumentus nurodytus Nutarties 27 p.). VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu buvo pritaikytas alternatyvus grąžinimui į tarnybą atleisto valstybės tarnautojo pažeistų teisių atkūrimo būdas – priteistos kompensacijos pagal DK 218 straipsnio 4 dalį (VAAT 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3, 4 pastraipos). Vadinasi, šiuo aspektu pareiškėjos teisės, kurios buvo pažeistos ją neteisėtai atleidus iš tarnybos, buvo apgintos visa apimtimi.

39. Vadinasi, nėra jokio pagrindo teigti, kad, susiklosčius tokiai teisinei ir faktinei situacijai, kokia susiklostė nagrinėjamoje byloje, atsakovui kilo pareiga pareiškėjai išmokėti VTĮ 48 straipsnio 2 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos reikalavimas priteisti iš atsakovo VTĮ 48 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatyto dydžio išeitinę išmoką atmetamas. Atitinkamai tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria paminėtas reikalavimas patenkintas – naikinama.

Dėl netesybų (DK 147 str. 2 d.)

40. Pareiškėja prašo teismo priteisti iš atsakovo DK 147 straipsnio 2 dalyje numatytas netesybas.

41. DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo sutarčiai pasibaigus, visos darbuotojo su darbo santykiais susijusios išmokos išmokamos, kai nutraukiama darbo sutartis su darbuotoju, bet ne vėliau kaip iki darbo santykių pabaigos, nebent šalys susitaria, kad su darbuotoju bus atsiskaityta ne vėliau kaip per dešimt darbo dienų. Darbo užmokesčio ar su juo susijusių išmokų dalis, neviršijanti darbuotojo vieno mėnesio vidutinio darbo užmokesčio dydžio, visais atvejais turi būti sumokama ne vėliau kaip darbo santykių pasibaigimo dieną, nebent atleidimo metu buvo susitarta kitaip.

42. DK 147 straipsnis įtvirtina teisines pasekmes už pavėluotą darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių išmokų mokėjimą. Šio straipsnio 2 dalyje apibrėžtos teisinės pasekmės, kai darbdavys vėluoja sumokėti darbuotojui priklausančias sumas darbo santykiams pasibaigus. Šio straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad, darbo santykiams pasibaigus, o darbdaviui ne dėl darbuotojo kaltės uždelsus atsiskaityti su juo (šio kodekso 146 str. 2 d.), darbdavys privalo mokėti netesybas, kurių dydis – darbuotojo vidutinis darbo užmokestis per mėnesį, padaugintas iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsta suma yra mažesnė negu darbuotojo vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis, netesybų dydį sudaro darbdavio uždelsta suma, padauginta iš uždelstų mėnesių skaičiaus, tačiau ne daugiau kaip iš šešių. Jeigu uždelsto atsiskaitymo laikotarpis yra trumpesnis negu vienas mėnuo, netesybų dydį sudaro darbuotojo vidutinio darbo užmokesčio suma, apskaičiuota proporcingai uždelsto atsiskaitymo laikotarpiui.

43. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – ir LAT) 2021 m. lapkričio 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-257-1075/2021 konstatavo, kad: sisteminė šių normų analizė suponuoja, jog DK 147 straipsnio normų tikslas yra užtikrinti darbuotojo teisę į jam priklausančių sumų gavimą (išmokėjimą) laiku, t. y. laiku įvykstantį atsiskaitymą su darbuotoju; darbdaviui, laiku neatsiskaičiusiam su darbuotoju, taikomos DK 147 straipsnyje nustatytos sankcijos, kuriomis siekiama kompensuoti darbuotojui jo praradimus, atsiradusius dėl darbdavio pareigos pažeidimo; Sistemiškai aiškinant DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatas, galima daryti išvadą, kad šios normos apibrėžia įprastai darbo santykiuose egzistuojančią situaciją, kai darbuotojui priklausančios sumos gali ir turi būti apskaičiuojamos ir mokamos darbo sutarties pasibaigimo dieną, tačiau šios normos expressis verbis neaptaria atvejų, kai darbuotojo teisė į tam tikras priklausančias sumas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama jau pasibaigus darbo sutarčiai; vis dėlto pirmiau minėta DK 147 straipsnio apsauginė paskirtis (DK 5 str. 3 d.), teisėtų lūkesčių apsaugos principas, kuriuo siekiama užtikrinti darbo santykių subjektų, kurie turi tikrą pagrindą tikėtis darbo teisės normų sukuriamų teisinių padarinių, interesus (DK 2 str. 1 d.), įgalina šio straipsnio 2 dalį aiškinti kaip apimančią šioje dalyje nustatytų teisinių pasekmių taikymą ir tuo atveju, kai darbuotojo teisė į jam priklausančias išmokas atsiranda ir (ar) yra įgyvendinama ir pasibaigus darbo sutarčiai.

44. Kadangi VTĮ atskirai nereglamentuoja išmokų atleidžiamiems valstybės tarnautojams išmokėjimo tvarkos ir jos pažeidimo teisinių pasekmių, šiems santykiams reglamentuoti mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) taikomos DK 146 straipsnio 2 dalies ir 147 straipsnio 2 dalies nuostatos (VTĮ 6 str. 1 d.). Vadinasi, atleisti valstybės tarnautojai, su kuriais nebuvo atsiskaityta laikantis DK 146 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos tvarkos, turi teisę į DK 147 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas netesybas.

45. Bylos duomenys patvirtina, kad: pareiškėja iš tarnybos atleista 2020 m. vasario 5 d. teismo sprendimu (DK 218 str. 6 d.); atsakovas, pasibaigus tarnybos santykiams su pareiškėja, neišmokėjo jai su tarnybos santykiais susijusių išmokų, t. y. priklausančios kompensacijos už (i) 8,93 kalendorinių dienų ir 11,8 darbo dienų nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d., ir (ii) už nepanaudotas kasmetines atostogas, susidariusias priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d.; paminėtos sumos nuo 2020 m. vasario 5 d. (t. y. daugiau kaip 6 mėnesius nuo atleidimo dienos) neišmokamos ne dėl pareiškėjos kaltės.

46. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjai priklausančių nepanaudotų kasmetinių atostogų, už kurias jai nebuvo išmokėta kompensacija, trukmę, konstatuoja, kad nėra jokio pagrindo abejoti, jog atsakovas, atleidęs pareiškėją iš pareigų, jai uždelsė sumokėti didesnę sumą nei jos VDU (t. y. 1 586,73 Eur). Atsižvelgiant į paminėtą aplinkybę, taip pat į tai, kad atsakovas uždelstos sumos pareiškėjai neišmoka daugiau nei 6 mėnesius, bei vadovaujantis DK 147 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjai priteistinos 9 520,38 Eur (6 VDU; 1 586,73 x 6) netesybos.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų ir procesinės bylos baigties

47. Teisėjų kolegija nepritaria atsakovo pozicijai, kad pareiškėja į teismą dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos ir netesybų turėjo kreiptis per vieną mėnesį nuo Vilniaus AVPK 2020 m. kovo 3 d. rašto (žr. Nutarties 26 p.) gavimo, o to nepadariusi prarado teisę kelti reikalavimus dėl galbūt nepagrįstai neišmokėtų su tarnybos santykiais susijusių ginčo sumų. Kartu akcentuotina, kad aplinkybė, jog pareiškėja neginčijo 2020 m. kovo 3 d. rašto, negali paneigti ir nepaneigė pareiškėjos teisės kreiptis į teismą su savarankiškais reikalavimais dėl jai neišmokėtų su tarnybos santykiais susijusių ginčo sumų priteisimo. Nesant specialių įstatymų nuostatų, valstybės tarnautojų reikalavimams dėl kompensacijos už nepanaudotas kasmetines atostogas, išeitinės išmokos ir netesybų priteisimo taikytinas bendrasis DK 15 straipsnio 2 dalyje nustatytas 3 metų senaties terminas. Pastarasis terminas nagrinėjamu atveju pažeistas nebuvo.

48. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų pažymėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma.

49. Nurodytų argumentų pagrindu teisėjų kolegija atsakovo apeliacinį skundą tenkina iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia ir naujai išdėsto jo rezoliucinę dalį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 23 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos D. B. skundą tenkinti iš dalies.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą išmokėti pareiškėjai D. B. kompensaciją už 8,93 kalendorines dienas ir 11,8 darbo dienas nepanaudotų kasmetinių atostogų, kurios susidarė iki 2019 m. birželio 30 d.

Įpareigoti atsakovą Vilniaus apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą paskaičiuoti pareiškėjos D. B. priverstinės pravaikštos laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2020 m. vasario 5 d. susidariusių kasmetinių atostogų dydį, ir išmokėti pareiškėjai D. B. kompensaciją už šią nepanaudotų kasmetinių atostogų dalį.

Priteisti pareiškėjai D. B. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 9 520,38 Eur (devynis tūkstančius penkis šimtus dvidešimt eurų, trisdešimt aštuonis centus) netesybų.

Likusią pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą“.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė