2022-12-21 Nr. AB-31105-3-62-3-01263-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-4105-662/2022

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01263-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Ernesto Spruogio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 31 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. 22SM17741 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis su šeima gyveno (duomenys neskelbtini), bet, prasidėjus (duomenys neskelbtini), jie nusprendė pabėgti į saugią šalį. Pareiškėjas teigė, kad jis privalėjo išvykti iš kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini), nes joje nėra demokratijos, žodžio laisvės, vaikai negalėjo mokytis anglų kalbos, todėl, jei grįžtų, pareiškėjas ir jo šeima būtų persekiojami, būtų bandoma juos nužudyti. Kartą jau bandyta sužaloti pareiškėją, tačiau jo tėvas davė pareigūnams pinigų ir jie paleido jį į laisvę. Pareiškėjas nusprendė išvykti iš šalies po pareigūnų kankinimų. Pareiškėjas tvirtino, kad atsakovas netinkamai įvertino jo pasakojimą ir jį patvirtinančią kilmės šalies informaciją, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes, surinkti duomenys buvo selektyvūs, neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų, nebuvo surinkti iš įvairių šaltinių. Pareiškėjas pažymėjo, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra ekonominė krizė, aukštas nedarbo lygis, šalis negali išspręsti struktūrinių problemų, tačiau šios aplinkybės nepatvirtina, kad pareiškėjo prašymo suteikti prieglobstį pateikimo priežastys yra tik ekonominės. Be to, pareiškėjas manė, kad sprendimais jį išsiųsti ir uždrausti atvykti jam neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje, konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į skundą prašė atmesti pareiškėjo skundą.

4. Atsakovas apžvelgė Sprendime nustatytas aplinkybes. Manė, kad pareiškėjas neatitinka kriterijų pabėgėlio statusui ir papildomai apsaugai gauti, nes, įvertinus pareiškėjo pateiktą informaciją bei surinktą informaciją apie kilmės valstybę, nenustatyta nei tikėtino persekiotojo, nei jo tikėtinų motyvų ir tikslų persekioti pareiškėją. Pareiškėjo pasakojimas buvo nenuoseklus, pavyzdžiui, pirminėje apklausoje pareiškėjas teigė, kad jis iš kilmės valstybės išvyko dėl sunkios finansinės padėties, o 2022 m. balandžio 21 d. apklausoje tvirtino, kad teisėsaugos pareigūnai reikalavo sumokėti kyšį už 2017 m. vaizdo įrašų platformoje Youtube parašytą komentarą, palaikantį opozicijos veikėją M. K.. Pareiškėjo paaiškinimai buvo nedetalūs, nepagrįsti įrodymais. Be to, pareigūnų reikalavimai mokėti kyšį yra korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, kuri nelaikytina persekiojimu. Kilmės šalyje beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, bei nenustatyta individualių aplinkybių, padidinančių tokią riziką pareiškėjui. Atsakovas teigė, kad jis tinkamai įvertino tiek pareiškėjo nurodytas aplinkybes, tiek kilmės valstybės informaciją. Atsakovas palaikė savo sprendimus išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, tvirtino, kad pastarojo draudimo terminas atitinka teisės aktų reikalavimus.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2022 m. spalio 31 d. sprendimu tenkino pareiškėjo S. S. skundą, t. y. panaikino Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2022 m. birželio 3 d. sprendimo Nr. 22SM17741 dalį dėl pareiškėjo ir įpareigojo atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas kartu su šeima 2022 m. balandžio 2 d. iš (duomenys neskelbtini) teritorijos pateko į Lietuvos Respublikos teritoriją. Pažyma dėl prašymo suteikti prieglobstį priėmimo patvirtina, kad pareiškėjas 2022 m. balandžio 7 d. pateikė prašymą suteikti jam prieglobstį, nurodydamas, kad jis su šeima iki 2021 metų gyveno (duomenys neskelbtini), dirbo statybininku, bet gaudavo mažą algą, šeimai buvo sunku išgyventi, jie badavo, todėl jie išvyko į (duomenys neskelbtini), ten gyveno 8 mėnesius ir, (duomenys neskelbtini), norėjo patekti į (duomenys neskelbtini), tačiau, kadangi jų ten nepriėmė, jie nuvyko į (duomenys neskelbtini), o iš ten – į Lietuvą.

7. 2022 m. balandžio 21 d. apklausoje pareiškėjas nurodė, kad 2017 metais jis dirbo (duomenys neskelbtini) krašte statybininku. Vaizdo įrašų platformoje Youtube jis parašė komentarą, palaikantį opozicijos veikėją M. K., kuris kalbėjo, jog (duomenys neskelbtini) draudžiama studijuoti (duomenys neskelbtini), nėra žodžio laisvės. Praėjus savaitei nuo jo atvykimo į (duomenys neskelbtini), į pareiškėjo namus atvažiavo du pareigūnai ir pranešė, kad jis kviečiamas į 6 skyrių. Vienas iš jų buvo A.. Pareiškėjas, nuvykęs į policiją, buvo sulaikytas, kameroje praleido 3 ar 4 dienas, buvo stipriai sumuštas. Pareigūnai reikalavo mokėti 5 000 dolerių kyšį už 2017 metais parašytą komentarą. Pareiškėjo tėvas atvežė 3 000 dolerių, pasakė, kad likusius 2 000 dolerių atiduos vėliau. Pareiškėjas išvyko į (duomenys neskelbtini), 2018 metais vyko į (duomenys neskelbtini), atvyko į Lietuvos pasienį, bet nebuvo įleistas. Iš namų jam pranešdavo, kad kiekvieną dieną ateina A. ir teiraujasi, kur yra pareiškėjas. Pareiškėjas 2021 metais išvyko į (duomenys neskelbtini) gyveno 8 mėnesius. (duomenys neskelbtini), norėjo patekti į (duomenys neskelbtini), tačiau jo ir jo šeimos ten nepriėmė, tada jie per (duomenys neskelbtini) atvyko į Lietuvą.

8. Departamentas ginčijamu 2022 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 22SM17741 nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), išsiųsti jį iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti 5 metus atvykti į Lietuvos Respubliką, įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo išsiuntimo dienos.

9. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą. Teismas atkreipė dėmesį į atsakovo paaiškinimus, jog nebuvo renkama aktuali kilmės valstybės – (duomenys neskelbtini) – informacija, kadangi pareiškėjas teikė nenuoseklią, neišsamią, nedetalią informaciją, be to, pareigūnų reikalavimai mokėti kyšį yra korupcinio pobūdžio nusikalstama veika, kuri nelaikoma persekiojimu 1951 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl pabėgėlių statuso (toliau – Konvencija) kontekste, nes ji nėra pakankamai rimta savo pobūdžiu ar dažnumu, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą. Teismas, ištyręs Sprendimą informacijos apie kilmės šalį aspektu, konstatavo, kad atsakovas nesurinko informacijos apie kilmės šalį, Sprendime neanalizavo, ar, atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir į bendrą kilmės valstybės situaciją, yra saugu grąžinti pareiškėją į kilmės valstybę. Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjui klausimą, nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos kriterijų, nustatytų Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 87 straipsnio 1 dalyje. Atsižvelgiant į tai, Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas, kadangi jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 3 p.). Atsakovas, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, turi surinkti ir ištirti tokio prašymo nagrinėjimui aktualią informaciją apie kilmės šalį, surinktos informacijos kontekste įvertinti ir individualizuoti pareiškėjo pasakojimą, pateiktus dokumentus, bei, esant poreikiui, papildomai apklausti pareiškėją dėl prašyme nurodytų aplinkybių.

III. 10. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 31 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjo skundą.

11. Atsakovas mano, kad teismas, vertindamas įrodymus bei byloje esančią medžiagą, padarė akivaizdžius ir esminius materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimus, o išvadas pagrindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams. Teismas nenurodė, kodėl, jo vertinimu, atsakovo nustatytos aplinkybės yra nepakankamos, ir nepaaiškino, kokios konkrečiai informacijos, aktualios prašymo suteikti prieglobstį išnagrinėjimui, atsakovas nesurinko, kokia papildoma informacija turėtų būti surinkta, nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo.

Atsakovas pakartoja savo argumentus, jog pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, pavyzdžiui, pareiškėjas negalėjo patikslinti, į kokios konkrečiai įstaigos 6 skyrių jis turėjo nuvykti, o informacija žemėlapyje nepatvirtino pareiškėjo teiginių, kad 6 skyrius yra priešais Pasų išdavimo tarnybą (duomenys neskelbtini) gatvėje. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes, tokių įrodymų nerado ir atsakovas (pvz., 2017 m. komentaro Youtube platformoje), todėl pagrįstai manytina, jog pareiškėjo pasakojimas ir tariama persekiojimo baimė yra nepagrįsti.

Atsakovo nuomone, kadangi pareiškėjo pasakojimas buvo nedetalus, nepatikimas ir todėl nelaikytinas įrodymu, pagrindžiančiu persekiojimo baimę, nebuvo poreikio ir būtinybės surinkti su tokiu pasakojimu susijusią kilmės valstybės informaciją. Atitinkamai, šiuo atveju kilmės valstybės informacijos nesurinkimas nepagrįstai pripažintas prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimo procedūros pažeidimu. Atsakovas teigia, kad pareiškėjo situacija buvo vertinama individualiai, vertinant jo pasakojimo patikimumą, ieškant informacijos atviros prieigos šaltiniuose apie pareiškėją ir jo nurodytas asmenines aplinkybes.

Atsakovas įvertino pareiškėjo individualią situaciją surinktos informacijos visumos kontekste. Be to, atsakovas tvirtina, kad teismo reikalavimas surinkti per se (savaime) žinomą informaciją apie padėtį kilmės valstybėje yra ne tik kad nepagrįstas, bet ir prieštaraujantis logikos principams. Departamento surinktais duomenimis, kilmės šalyje nevyksta ginkluotas konfliktas, todėl papildomos informacijos, įrodančios, kad šalyje nieko nevyksta, ieškojimas yra nesuderinamas su koncentracijos ir ekonomiškumo principais. Teismas nenurodė, kokios nagrinėjamam atvejui aktualios kilmės valstybės informacijos jis pasigedo arba dėl kokių faktinių aplinkybių teismui atrodo, kad (duomenys neskelbtini) saugumo situacija kelia grėsmę pareiškėjui.

Šiame kontekste atsakovas atkreipė dėmesį į kitas administracines bylas, kuriose buvo pasisakyta dėl padėties toje pačioje valstybėje.

12. Pareiškėjas S. S. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

13. Pareiškėjas apžvelgia ginčo aplinkybes, aktualų teisinį reglamentavimą. Tvirtina, kad atsakovas turi pareigą surinkti informaciją apie kilmės šalį, tačiau nagrinėjamu atveju jis to nepadarė. Atsakovas taip pat nevertino, ar, atsižvelgiant į pareiškėjo gyvenamosios vietos regioną ir į bendrą kilmės valstybės situaciją, saugu grąžinti jį į kilmės valstybę. Pareiškėjas sutinka su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu.

14. Atsakovas 2022 m. gruodžio 12 d. pateiktame atsikirtime į pareiškėjo atsiliepimą į apeliacinį skundą teigia, kad Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 4 d. nutartyje, kuria išnagrinėtas pareiškėjo šeimos narių skundas dėl kitos Sprendimo dalies panaikinimo, nustatytos aplinkybės patvirtina atsakovo poziciją, kad pareiškėjui negrėsė ir negresia individualaus pobūdžio persekiojimas kilmės šalyje. Minėtoje nutartyje užfiksuoti pareiškėjo žmonos paaiškinimai, kad pareiškėjas buvo nurodęs jai patvirtinti viską, ką jis pasakys; pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra melagingos, išgalvotos; pareiškėjo žmona nežinojo apie kokias nors jo problemas kilmės šalyje, ji nežinojo apie išvykimo iš šalies priežastis. Be to, atsakovas tvirtina, kad atsiliepime į skundą pareiškėjo nurodyta teismų praktika nepaneigia Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi nagrinėjamoje byloje yra susiklosčiusios kitokios aplinkybės, pavyzdžiui, pareiškėjas nepateikė jokių savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, o pareiškėjo sutuoktinės paaiškinimai patvirtina, kad jokių įrodymų ir nebuvo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, kad pareiškėjas ir jo šeimos nariai (žmona ir vaikai) pateikė bendrą prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, pagal kurį priimtas jiems nepalankus Sprendimas. Pareiškėjas ir jo šeimos nariai pateikė bendrą skundą teismui dėl Sprendimo panaikinimo, tačiau, atsižvelgiant į pareiškėjo žmonos prašymą, 2022 m. spalio 4 d. teismo posėdyje ginčas dėl Sprendimo dalies, kurioje nuspręsta dėl pareiškėjo žmonos ir vaikų, panaikinimo buvo išskirtas į atskirą bylą. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama tik dėl Sprendimo dalies, kurioje buvo nuspręsta dėl pareiškėjo, teisėtumo ir pagrįstumo bei pagrindo įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį.

16. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pabrėžtina, jog apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas nesurinko informacijos apie kilmės šalį, pareiškėjui galinčias kilti grėsmes sugrįžus į kilmės valstybę ir, konkrečiai, gyvenamosios vietos regioną, bei nepakankamai išnagrinėjo pareiškėjo individualią situaciją ir nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl jo paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje. Apeliaciniame skunde atsakovas iš esmės pakartoja anksčiau išdėstytus savo argumentus, deklaratyviai tvirtindamas, kad teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes ir nukrypo nuo teismų praktikos. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

18. Bylos faktinėms aplinkybėms taikytinos Įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“, jį įgyvendinančių teisės aktų nuostatos, taip pat tarptautinės teisės ir Europos Sąjungos teisės aktai. Pirmiausiai paminėtina 1951 m. Ženevos konvencija dėl pabėgėlių statuso, ratifikuota Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. sausio 21 d. įstatymu Nr. VIII-85. Ženevos konvencijos 1 straipsnio A dalies 2 punkte, be kita ko, nustatyta, kad terminas „pabėgėlis“ nusako asmenį, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamam dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba bijo naudotis tos šalies gynyba. Šios konvencijos 33 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad nė viena Susitariančioji valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio į šalį, kur jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus dėl rasės, religijos, pilietybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių pažiūrų.

19. Europos Sąjungos teisės kontekste visų pirma atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 18 straipsnį, kuriame nurodyta, jog teisė į prieglobstį garantuojama pagal Ženevos konvenciją ir 1967 m. sausio 31 d. Protokolą dėl pabėgėlių statuso bei Europos Sąjungos sutartį ir Sutartį dėl Europos Sąjungos veikimo. Taigi, Europos Sąjungos teisės požiūriu teisė į prieglobstį yra fundamentali asmens teisė.

20. Ginčui taip pat reikšmingos 2011 m. gruodžio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/95/ES dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų (toliau – ir Kvalifikavimo direktyva) nuostatos. Pagrindinis šios direktyvos tikslas – užtikrinti, kad valstybės narės taikytų bendrus asmenų, kuriems tikrai reikia tarptautinės apsaugos, identifikavimo kriterijus, ir užtikrinti, kad tiems asmenims visose valstybėse narėse būtų suteiktos būtiniausios lengvatos (Kvalifikavimo direktyvos Preambulės 12 konstatuojamoji dalis).

21. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio d) dalis nurodo, kad pabėgėlis, tai trečiosios šalies pilietis, kuris dėl visiškai pagrįstos persekiojimo dėl rasės, religijos, tautybės, politinių pažiūrų ar priklausymo prie tam tikros socialinės grupės baimės yra už šalies, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali arba dėl tokios baimės nepageidauja naudotis tos šalies apsauga, arba asmuo be pilietybės, kuris dėl minėtų priežasčių būdamas už šalies, kurioje yra jo ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, ribų negali ar dėl tokios baimės nepageidauja į ją grįžti ir kuriam netaikomas 12 straipsnis. Kvalifikavimo direktyvos 2 straipsnio f) straipsnis nurodo, kad papildomą apsaugą galintis gauti asmuo – trečiosios šalies pilietis arba asmuo be pilietybės, kuris negali būti laikomas pabėgėliu, tačiau apie kurį pagrįstai galima manyti, kad jei jis būtų grąžintas į savo kilmės šalį arba – asmens be pilietybės atveju – į šalį, kurioje yra jos ankstesnė įprastinė gyvenamoji vieta, jam kiltų realus pavojus patirti 15 straipsnyje apibrėžtą didelę žalą, kuriam netaikomos 17 straipsnio 1 bei 2 dalys ir kuris negali arba dėl tokio pavojaus nepageidauja naudotis tos šalies apsauga.

22. Kiek tai susiję su persekiojimo veiksmų apibrėžimu kilmės valstybėje, Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog tam, kad veiksmas būtų laikomas persekiojimo veiksmu pagal Ženevos konvencijos 1 straipsnio A skirsnį, jis turi būti a) pakankamai rimtas pagal savo pobūdį ar dažnumą, kad sudarytų sunkų pagrindinių žmogaus teisių pažeidimą, visų pirma tų teisių, nuo kurių negalima nukrypti pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 15 straipsnio 2 dalį, arba b) įvairių priemonių sankaupa, įskaitant žmogaus teisių pažeidimus, kuri yra pakankamai sunki, kad veiktų asmenį panašiai kaip nurodyta a punkte.

23. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad persekiojimo veiksmai pagal 1 dalį gali, inter alia, pasireikšti tokiomis formomis: a) fizinio ar psichologinio smurto veiksmai, įskaitant seksualinį smurtą; b) teisinės, administracinės, policijos ir (arba) teisminės priemonės, kurios savaime yra diskriminacinės arba įgyvendinamos diskriminuojant; c) neproporcingas ir diskriminuojantis persekiojimas ar baudimas; d) atsisakymas teismine tvarka atlyginti žalą, kuris yra neproporcingas ar diskriminuojantis baudimas; e) persekiojimas ar baudimas dėl atsisakymo atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti nusikaltimus ar veiksmus, kuriems taikomi 12 straipsnio 2 dalyje nustatyti nesuteikimo pagrindai; f) veiksmai, pagal pobūdį tiesiogiai susiję su asmens lytimi arba su tuo, kad asmuo yra vaikas. Kvalifikavimo direktyvos 9 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad pagal 2 straipsnio d) punktą turi būti ryšys tarp 10 straipsnyje nurodytų priežasčių ir persekiojimo veiksmų apibrėžtų pagal šio straipsnio 1 dalį arba apsaugos nuo tokių veiksmų nebuvimo. Kvalifikavimo direktyvos 10 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vertinant, ar prašytojas visiškai pagrįstai bijo būti persekiojamas, nesvarbu, ar prašytojas iš tikrųjų turi rasinių, religinių, tautinių, socialinių ar politinių savybių, dėl kurių jis gali būti persekiojamas, su sąlyga, kad tokią savybę prašytojui priskiria persekiojimo vykdytojas.

24. Kiek tai susiję su sprendimo, ar pareiškėjas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų, priėmimu, Kvalifikavimo direktyvos 8 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nagrinėdamos, ar prašytojas patiria visiškai pagrįstą persekiojimo baimę ar realų didelės žalos pavojų arba turi galimybę naudotis apsauga nuo persekiojimo ar didelės žalos kilmės šalies dalyje, kaip nurodyta 1 dalyje, valstybės narės, priimdamos sprendimą dėl prašymo, atsižvelgia į bendrąsias toje šalies dalyje esančias aplinkybes ir į asmenines prašytojo aplinkybes, kaip nurodyta 4 straipsnyje. Tuo tikslu valstybės narės užtikrina, kad iš atitinkamų šaltinių, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų pabėgėlių reikalų vyriausiojo komisaro ir Europos prieglobsčio paramos biuro, būtų gaunama tiksli naujausia informacija.

25. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Kvalifikavimo direktyvos 4 straipsnio 5 dalis nurodo, jog kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos: a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą; b) pateikta visa prašytojo informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija; c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo, atveju; d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, kodėl taip nepadarė; e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai patikimas.

26. Įstatymo nuostatos yra pagrįstos Ženevos konvencija, jos taip pat įgyvendina Kvalifikavimo direktyvą. Įstatymo 86 straipsnyje numatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse (1 dalis); šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (2 dalis).

27. Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu.

28. Kaip minėta, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad ginčijama Sprendimo dalis nėra tinkamai motyvuota, todėl ji yra naikintina. Kita vertus, sutiktina ir su atsakovo teiginiais apeliaciniame skunde, jog pirmosios instancijos teismo motyvai yra gan abstraktūs ir iš skundžiamos teismo nutarties gali būti neaišku, kokios konkrečiai informacijos teismui pritrūko ir kokie duomenys turėtų būti papildomai surinkti, atsakovui nagrinėjant pareiškėjo prašymą iš naujo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas išvykimo iš kilmės valstybės priežastimi iš esmės įvardijo tai, kad dėl išreikšto palaikymo opozicijos atstovui (parašyto palaikančio komentaro po vaizdo įrašu, kuriame opozicijos atstovas kritikavo kilmės šalyje esančius žodžio laisvės ir kitų teisių ribojimus) teisėsaugos pareigūnai pareiškėją sulaikė, kaltino ekstremizmu ir opozicijos rėmimu, sumušė, reikalavo pinigų (kyšio), o dėl to, kad pareiškėjo tėvas nesumokėjo visos prašomos sumos, pareigūnai vėliau ieškodavo pareiškėjo namuose.

Tačiau Sprendime nėra duomenų apie pareiškėjo įvardytą opozicijos atstovą, kilmės šalies valdžios reakciją ir naudojamas priemones prieš opoziciją palaikančius asmenis, taip pat apie saviraiškos laisvės užtikrinimą (ribojimą) kilmės šalyje, korupcijos lygį ir kitas susijusias aplinkybes. Atsakovas, nuspręsdamas nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, tik abstrakčiai užsiminė, kad, atliekant tyrimą, nenustatyta realios rizikos pareiškėjui kilmės šalyje patirti Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose nurodytus veiksmus (mirties bausmė, kankinimai), kilmės šalyje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), pasireiškiantys beatodairišku smurtu, dėl kurio vien dėl buvimo toje teritorijoje asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei gresia pavojus, tačiau Sprendime nėra jokių duomenų apie bendrą padėtį kilmės šalyje ir, konkrečiai, pareiškėjo gyvenamojoje vietovėje, pagrindžiančių tokias atsakovo išvadas.

Sprendime neužsiminta, kokia konkreti informacija patvirtina tokią atsakovo poziciją ir kur ta informacija paskelbta (pastaroji aplinkybė reikšminga vertinant informacijos patikimumą, aktualumą). Be to, sprendžiant dėl pareiškėjo grąžinimo į kilmės valstybę ir uždraudimo jam atvykti į Lietuvos Respubliką (be kita ko, parenkant draudimo galiojimo laikotarpį), pareiškėjo situacija nebuvo ištirta individualiai, o Sprendime nurodytos tik bendro pobūdžio aplinkybės, kad pareiškėjas valstybės sieną kirto neteisėtai bei, tikėtina, turėjo tikslą per Lietuvos teritoriją neteisėtai vykti į kitą Europos Sąjungos šalį, o jo prašymas suteikti prieglobstį buvo išnagrinėtas skubos tvarka ir atmestas, jis neturi socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuva.

Sprendime taip pat nėra pasisakyta dėl tos aplinkybės, kad pareiškėjas į Lietuvą atvyko kartu su šeima ir kad toje šeimoje yra 4 vaikai (2 iš jų – mažamečiai), tokiu būdu nepaisant 2008 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse 5 straipsnio, kuriame įtvirtinta, jog valstybės narės, įgyvendindamos šią direktyvą, tinkamai atsižvelgia į:

a) vaiko interesus, b) šeimos gyvenimą, c) atitinkamo trečiosios šalies piliečio sveikatos būklę, ir laikosi negrąžinimo principo (teisėjų kolegija akcentuoja, kad Įstatymo 126 straipsnis, nustatantis išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos pagrindus, kaip ir kiti šio Įstatymo straipsniai, susiję su išsiuntimu, turi būti aiškinamas atsižvelgiant į minėtos direktyvos tikslus, jos aiškinimą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje).

29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai tenkino pareiškėjo reikalavimą panaikinti ginčijamą Sprendimo dalį ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti jo prašymą suteikti prieglobstį. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2022 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis