2018-11-21 Nr. AB-21315-3-61-3-03593-2016-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1747-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03593-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. D. skundą atsakovams Lukiškių tardymo izoliatoriui – kalėjimui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos), dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu ir patikslintu skundu (b. l. 1–4, 14 ir 15) kreipėsi į teismą prašydamas: panaikinti Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2016 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. 96-2522 ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimą Nr. 96-2939; panaikinti Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2016 m. rugpjūčio 24 d. raštą (sprendimą) Nr. 2S-4632 ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. raštą (sprendimą) Nr. 2S-4673; priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų; priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Lukiškių TI-K administracija pareiškėjo nepilnamečius anūkus turėjo skaičiuoti kaip vaikus ir neriboti jų skaičiaus pasimatymų metu. Paaiškino, kad turi keturis nepilnamečius anūkus, o į trumpalaikį pasimatymą buvo leidžiami tik trys asmenys. Nepilnamečiai anūkai buvo skaičiuojami kaip suaugę asmenys, todėl vienu metu pasimatyti su visais vaikais ir nepilnamečiais anūkais jam nebuvo leidžiama.

3. Pareiškėjas taip pat teigė, kad Lukiškių TI-K jam nesuteikė ilgalaikių pasimatymų su žmona. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K kalinamas nuo 2009 metų, tačiau jam nebuvo suteiktas nei vienas pasimatymas. Patirtą neturtinę žalą vertino 10 000 EUR.

4. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K parduotuvėje negalėjo nusipirkti natūralaus medaus. Paaiškino, kad veda sveiką gyvenimo būdą, jokių saldumynų, išskyrus natūralų medų, nevalgo. Pareiškėjas akcentavo, kad medus būtinas nuo peršalimo ligų.

5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 33–38) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

6. Nurodė, kad vieno trumpalaikio pasimatymo metu pasimatyti su nuteistuoju gali ne daugiau kaip trys asmenys, neįskaitant nepilnamečių nuteistojo vaikų, o kadangi anūkai nėra pareiškėjo vaikai, vadovaujantis nurodyta teisės norma, jiems dalyvaujant pasimatyme, anūkai buvo skaičiuojami kaip lankytojai, kurių pagal galiojantį teisės reglamentavimą galėjo būti ne daugiau, kaip trys asmenys. Lukiškių TI-K negalėjo savavališkai keisti teisinio reglamentavimo ir leisti pareiškėjo anūkus į pasimatymą, kaip jo vaikus. Pažymėjo, kad iš pareiškėjo pasimatymų apskaitos kortelės matyti, kada pareiškėjui buvo suteiktas pasimatymas su anūkais.

7. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo du kartus: 2013 m. gruodžio 18 d. bei 2015 m. kovo 12 d., būdamas suimtuoju. Lukiškių TI-K nebuvo įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Atsakovas pažymėjo, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 „ Dėl Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – ir Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės) IV skyriuje, kuriame kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintuose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklės) .

8. Atsakovas nurodė, kad 2016 m. liepos 21 d. pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su skundu, jog kalinimo įstaigose nebuvo galimybės įsigyti medaus, motyvuodamas skundą tuo, kad pagal galiojusį teisinį reglamentavimą, nuteistiesiems buvo leidžiama įsigyti ir turėti cukraus pakaitalus, į ką medus, pasak pareiškėjo, pateko pagal savo savybes. 2016 m. rugpjūčio 19 d. Lukiškių TI-K raštu Nr. 69-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ pareiškėjas buvo informuotas, kad leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintose Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės). Į šį sąrašą medus nebuvo įtrauktas, todėl, nepakeitus minėto sąrašo, nebuvo galimybių suimtiesiems bei nuteistiesiems leisti įsigyti medaus. Pareiškėjas buvo informuotas, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija pateikė nurodymus Kalėjimų departamentui užtikrinti, kad į visų laisvės atėmimo vietų veikiančių parduotuvių asortimentą būtų įtraukti tik tie cukraus pakaitalai, kurių nebūtų galima lengvai panaudoti alkoholio ir (ar) jo surogatų gamybos procese.

9. Lukiškių TI-K laikėsi pozicijos, kad neprivalėjo užtikrinti nuteistiesiems (suimtiesiems) galimybės Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje įsigyti medaus. Pažymėjo, kad jokių neteisėtų veiksmų neatliko, todėl valstybei civilinė atsakomybė negalėjo kilti.

10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 22–25) su jo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

11. Nurodė, kad 2016 m. rugpjūčio 26 d. atsakyme į pareiškėjo 2016 m. rugpjūčio 23 d. prašymą, papildė Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. atsakymą, nurodydamas, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas, nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 18 priede (toliau – ir Sąrašas). Kalėjimų departamento direktorius negalėjo minėto Sąrašo pakeisti ir leisti pareiškėjui įsigyti medaus. Taip pat informavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. IR-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2 punktu, Kalėjimų departamentui pavesta vykdyti nuteistųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Atsakyme pažymėta, kad Sąrašas galėjo būti papildytas atitinkamais maisto produktais, nustačius, jog dauguma nuteistųjų negali užtikrinti savo minimalių poreikių. Kalėjimų departamento nuomone, skundai dėl medaus įsigijimo buvo nepagrįsti, pareiškėjui buvo tinkamai paaiškinta, kad medus nebuvo įtrauktas į Sąrašą.

12. Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 105 punkte nustatyta, jog vieno trumpalaikio pasimatymo metu pasimatyti su nuteistuoju gali ne daugiau kaip trys asmenys, neįskaitant nepilnamečių nuteistojo vaikų. Atsižvelgiant į tai, nuteistojo vaikams buvo taikomas neribotumas susitikti su nuteistuoju. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad vaikas ir anūkas (vaikaitis) nėra vienas ir tas pats asmuo, todėl negalima buvo jų tapatinti ir reikėjo pažodžiui vadovautis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 105 punkto nuostata.

13. Pažymėjo, kad į Kalėjimų departamentą, kaip skundus ne teismo tvarka nagrinėjančią instituciją, pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų su sutuoktine nesikreipė. Atsižvelgęs į tai Kalėjimų departamentas teigė, jog pareiškėjas galimai pažeistos teisės tinkamai negynė ir nepateikė informacijos, jog pasinaudojo išankstine ginčo nagrinėjimo ne teisme tvarka.

14. Teismo posėdžio metu pareiškėjas skundą palaikė, prašė jį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad anksčiau buvo galima nusipirkti ir dirbtinio medaus, o dabar Lukiškių TI-K parduotuvėje negalima įsigyti ir natūralaus medaus. Taip pat nurodė, kad kitoje byloje kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas įpareigoti Lukiškių TI-K vykdyti teismo sprendimą dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo. Į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikio pasimatymo su sutuoktine suteikimo kreipėsi 2016 m. spalio mėnesį.

II. 15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“; įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą dėl galimybės leisti įsigyti natūralaus medaus; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

16. Dėl trumpalaikiuose pasimatymuose dalyvaujančių asmenų skaičiaus ribojimo teismas nurodė, kad trumpalaikių pasimatymų tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo suteikiami papildomi trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas taip pat buvo paskatintas suteikiant jam trumpalaikį pasimatymą su sutuoktine, o 2016 m. balandžio mėnesį pareiškėjui buvo suteiktas papildomas trumpalaikis pasimatymas, kuriame dalyvavo ir jo nepilnamečiai anūkai. Teismas pažymėjo, kad dažniausiai trumpalaikiuose pasimatymuose su pareiškėju nedalyvavo maksimalus asmenų skaičius. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad Lukiškių TI-K suteikdamas pareiškėjui papildomus trumpalaikius pasimatymus leido ir padėjo jam palaikyti socialinius ryšius su šeimos nariais ir artimaisiais. Teismas akcentavo, kad suteikdamas nuteistiesiems pasimatymus, Lukiškių TI-K, neabejotinai saistomas nustatyto teisinio reguliavimo ir privalo vadovautis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėmis, todėl neturėjo diskrecijos teisės neribotam laikui taikyti išimtis dėl trumpalaikiuose pasimatymuose dalyvaujančių asmenų, šiuo atveju nepilnamečių anūkų, skaičiaus. Įvertinęs byloje pateiktus įrodymus, teismas konstatavo, kad 2016 m. liepos 19 d. Lukiškių TI-K sprendimas Nr. 96-2522 ir 2016 m. rugpjūčio 24 d. Kalėjimų departamento sprendimas Nr. 2S-4632 buvo aiškūs, suprantami, pagrįsti teisės aktų nuostatomis, jais buvo išsamiai atsakyta į pareiškėjo skundus, todėl jų naikinti nebuvo teisinio pagrindo.

17. Teismas nurodė, kad teisė į ilgalaikius pasimatymus yra viena iš nuteistųjų teisių, glaudžiai besisiejančių su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje garantuojama teise į šeimos gyvenimo gerbimą bei padedančių palaikyti santykius su artimais žmonėmis, ir šiuo atveju nuo kiekvieno konkretaus asmens priklauso, ar jis pasinaudos šia teise ir kaip jis ja naudosis. Tačiau laisvės atėmimo įstaiga neprivalo trumpalaikių ar ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti ex officio. Priešingai – tokios teisės realizavimas yra siejamas su asmens, kurio laisvė yra suvaržyta, valios išraiška nukreipta į pasimatymo suorganizavimą ir tik minėtajam asmeniui valią dėl pasimatymo išreiškus, laisvės atėmimo įstaigai kyla pareiga veikiant intra vires (lot. – savo kompetencijos ribose) – pasimatymą organizuoti, kai tai leidžia teisės aktai arba motyvuotai atsisakyti jį organizuoti, kai teisės aktai tai draudžia.

18. Iš nagrinėjamos bylos medžiagos ir teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad pareiškėjui Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-4816-643/2015 už laikotarpį nuo 2009 m. spalio 10 d. neturtinės žalos atlyginimo klausimas išspręstas. Minėtas pirmos instancijos teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. balandžio 19 d. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, jog Vilniaus apygardos administraciniame teisme priimtas nagrinėti jo pareiškimas, kuriuo keliamas ginčas dėl to, kad Lukiškių TI-K nevykdo įsiteisėjusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. sprendimo ir atsisakė patenkinti pareiškėjo 2016 m. spalio 20 d. prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo su sutuoktine (administracinės bylos Nr. I-2021-811/2017).

19. Pareiškėjas dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo laikotarpiu nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki kreipimosi į teismą šioje administracinėje byloje (2016 m. rugsėjo mėnesio) į Lukiškių TI-K nesikreipė, prašymų suteikti ilgalaikį pasimatymą neteikė. Neturtinės žalos atlyginimas, tiek kiek tai susijęs su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 4 d. vykdymu ir neturtinės žalos atlyginimu Lukiškių TI-K atsisakius pareiškėjui suteikti ilgalaikį pasimatymą sprendžiamas kitoje administracinėje byloje. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes pripažintina, kad pareiškėjas šiai bylai aktualiu laikotarpiu (nuo 2015 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. rugsėjo 7 d.) neišreiškė savo valios dėl ilgalaikio pasimatymo suteikimo, o laisvės atėmimo vietų įstaiga neturi pareigos ilgalaikių pasimatymų asmenims, kurių laisvė yra suvaržyta, skirti savo iniciatyva (valia), todėl nebuvo pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų.

20. Dėl medaus įsigijimo teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K skundžiame sprendime (rašte) nepateikė jokių argumentų ir motyvų, kad medus yra lengvai alkoholio gamyboje naudojamas cukraus pakaitalas ir šiai prielaidai pagrįsti nepateikė jokių objektyvių duomenų (pvz., atliktų tyrimų dėl natūralaus medaus naudojimo alkoholio gamyboje). Lukiškių TI-K taip pat nepasisakė dėl skunde nurodytų argumentų, kuriais pareiškėjas grindė natūralaus medaus įsigijimo poreikį, nesvarstė galimybės leisti įsigyti ribotą (mažą) kiekį medaus, nors turi visas galimybės kontroliuoti nuteistųjų įsigyjamų maisto produktų kiekį. Pateikdamas pareiškėjui atsakymą į jo skundą Lukiškių TI-K iš esmės apsiribojo tik formaliu teiginiu, jog medus nėra tiesiogiai įvardintas Sąraše.

21. Teismas nurodė, kad Lukiškių TI-K gali imtis iniciatyvos ir įvertinęs prašomų įsigyti produktų, konkrečiu atveju medaus, poreikį, inicijuoti šio produkto įtraukimą į Sąrašą. Teismas pažymėjo, kad nepakanka nurodyti, kad pareiškėjas negali įsigyti medaus, vien todėl, kad jis nėra tiesiogiai nurodytas Sąraše. Lukiškių TI-K turėjo ne formaliai, o realiai padėti pareiškėjui įgyvendinti jo teisę įsigyti maisto produktų, o nesant tokios galimybės, privalėjo aiškiai ir konkrečiai suformuluoti draudimo pagrindą, pateikiant konkretų, objektyviais duomenimis, o ne prielaidomis pagrįstą sprendimą. Pareiškėjo teisė įsigyti būtiniausių maisto produktų įtvirtinta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 92 straipsnyje, todėl laisvės atėmimo vietų įstaiga privalo imtis visų priemonių šios nuteistųjų teisės užtikrinimui. Šios teisės įgyvendinimas tapo itin aktualus pasikeitus teisiniam reguliavimui, t. y. nustačius, jog nuteistieji gali įsigyti tik Sąraše nurodytų būtinųjų maisto produktų.

22. Teismas nurodė, kad 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. 1R-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2 punkte nustatyta, kad Kalėjimų departamentui pavedama vykdyti nuteistųjų įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Tačiau byloje nebuvo pateiktų duomenų, kaip Kalėjimų departamentas įgyvendino pavestą funkciją vykdyti stebėseną ar ėmėsi konkrečių veiksmų ir jeigu ėmėsi, tai kokių, Sąrašui dėl medaus įsigijimo papildyti. Tiek Lukiškių TI-K, tiek ir Kalėjimų departamentas turėjo ne formaliai, o veiksmingai ginti nuteistųjų asmenų teises ir nesukurti jiems formalių draudimų, įgyvendinant nuteistųjų teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje.

23. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas pripažino, kad tiek Lukiškių TI-K, tiek Kalėjimų departamentas, formaliai atliko viešojo administravimo funkcijas, tinkamai netyrė ir nevertino pareiškėjo skundo ir jame nurodytų argumentų. Teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas (raštas) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas (raštas) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl teismas juos panaikino kaip neteisėtus ir nepagrįstus. Teismas įpareigojo Lukiškių TI-K iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl galimybės įsigyti natūralaus medaus.

24. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo teismas nurodė, kad pareiškėjas iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė duomenų, patvirtinančių prašomų priteisti išlaidų dydį, todėl minėtas pareiškėjo reikalavimas šiuo metu nesprendžiamas. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ir ABTĮ) 45 straipsnio 1 dalį, pareiškėjas prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo turės teisę paduoti teismui ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo.

III. 25. Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, apeliaciniu skundu (b. l. 106–113) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas susijusias su dokumentų kopijavimu.

26. Atsakovas nurodo, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (BVK 92 str. 4 d.). Atsakovas pažymi, kad Sąrašas yra baigtinis, ir medus į jį nėra įtrauktas, todėl juo nėra leidžiama prekiauti Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje. Jokių išimčių dėl leidžiamų įsigyti ir turėti daiktų bei maisto produktų nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, nei kiti teisės aktai nenumato.

27. Atsakovo nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju pirmosios instancijos teismas peržengė įstatymo nustatytos apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas ir pirmosios instancijos teismo sprendimu Lukiškių TI-K iš esmės yra įpareigojamas sudaryti pareiškėjui sąlygas įsigyti natūralaus medaus.

28. Atsakovas pažymi, jog Sąrašo (redakcija, aktuali ginčo laikotarpiu) 1.10 punkte yra nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyt, ir turėti cukraus pakaitalų, tačiau nekonkretizuojama, ar ši maisto produktų grupė apima natūrali medų.

29. Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamas ginčas iš esmės yra susijęs su teisės normų taikymo bei aiškinimo aspektu, t. y. siekiant tinkamai ir teisingai išspręsti ginčą, būtina atsakyti į klausimą, ar Sąraše turi būti atskirai reglamentuojama galimybė nuteistiesiems įsigyti natūralaus medaus.

30. Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 9 d. įsakymo Nr. V-172 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-172). kuriuo patvirtintas Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų ir būtiniausių reikmenų asortimentas, 2 punkte rekomenduojama areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose patvirtintus asortimentus jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse. Iš Įsakymo Nr. V-172 turinio matyti, jog šio įsakymo 3.1 punkte ir Kainų kontrolės taisyklėse vartojama „laisvės atėmimo vietų“ sąvoka apima areštines, pataisos įstaigas ir tardymo izoliatorius, (Įsakymo Nr. V-172 3.1 punkte nustatytas įpareigojimas pataisos įstaigų direktorių atžvilgiu užtikrinti šio įsakymo vykdymą aiškintinas kaip įpareigojimas užtikrinti šio įsakymo 1.3 punktu patvirtintų Kainų kontrolės taisyklių vykdymą o 1.1 ir 1.2 punktų atžvilgiu yra rekomendacinė (Įsakymo Nr. V-172 2 p.). Taigi, Įsakymo Nr. V-172 1.1 punktu patvirtintas teisės aktas – Tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų asortimentas pataisos įstaigų vadovams yra rekomendacinio pobūdžio teisės aktas, kuriuo nuostatose nėra numatyta laisvės atėmimo įstaigos administracijai, kurioje veikia parduotuvė, pareiga užtikrinti, kad šioje parduotuvėje būtų prekiaujama konkrečių rūšių ar savybių maisto produktais.

31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad prekyba medumi ar jo pakaitalais pataisos įstaigų parduotuvėje gali būti sustabdyta dėl nuteistųjų daromų teisės pažeidimų (šie produktai vartojami paruošti raugą, skirtą gaminti alkoholį) prevencijos.

32. Atsakovas nurodo, kad Lukiškių TI-K veikiančioje parduotuvėje, be kita ko, prekiaujama įvairių rūšių saldainiais, šokoladu, chalva bei kitais konditeriniais gaminiais, o šių produktų kainos yra prieinamos. Tokiu būdu, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvada, jog tuo atveju, jeigu esant poreikiui pareiškėjui pirkti saldžių maisto produktą pasirinkimas buvo, laikytina, kad pataisos įstaigos administracija tinkamai užtikrino galimybę pareiškėjui pasinaudoti BVK 92 str. 1 d. numatyta teise už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigyti maisto produktų įstaigoje veikiančioje parduotuvėje ir šiuo aspektu teisės aktų reikalavimų nepažeidė, t. y. nėra atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1322-575/2015).

33. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas iš esmės savo sprendime vertina norminį teisės aktą (Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles) teisėtumo požiūriu bei savarankiškai nustato susiklosčiusio teisinio santykio teisinį reglamentavimą. Nei Lukiškių TI-K, nei Kalėjimų departamentas negali savarankiškai reglamentuoti pareiškėjo galimybės įsigyti tam tikrų Sąraše tiksliai neįvardintų maisto produktų tvarkos.

34. Lukiškių TI-K teigimu, Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendime (rašte) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ pagrįstai nurodė, jog kad medus gali būti naudojamas alkoholio ir jo surogatų gamybos procese, tačiau pirmosios instancijos eismas nevertino aplinkybės, kad draudimu įsigyti šį maisto produktą, atsakovas siekia užtikrinti tinkamą įstatymo nustatyto bausmės vykdymo režimo įgyvendinimą.

35. Įsakymo Nr.V-172 2 punkte rekomenduojama areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti šio įsakymo 1.1 ir 1.2 punktuose patvirtintus asortimentus jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse, o 3 punktu laisvės atėmimo vietų direktoriai įpareigoti užtikrinti šio įsakymo vykdymą. Pažymėtiną kad Sąraše yra numatyta bendra nuteistųjų teisė įsigyti cukraus pakaitalų, nekonkretizuojant jų rūšies, tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į aplinkybę, kad UAB „Lobby Baltic“, vykdanti prekybą Lukiškių TI-K teritorijoje visų įmanomų cukraus pakaitalų įtraukimo į savo asortimentą objektyviai negali.

36. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 125–127) su juo sutinka ir prašo jį tenkinti visiškai.

37. Kalėjimų departamentas atsiliepime remiasi iš esmės argumentais, nurodytais atsakovo apeliaciniame skunde.

38. Pareiškėjas atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė.

39. Pareiškėjas pateikė prašymą, kuriame prašo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnį, teismas kreiptųsi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą, prašydamas išaiškinimo, ar ribojimas, draudimas, įkalintiems asmenims įsigyti įvairesnių maisto produktų, kai įkalinimo įstaigos negali užtikrinti pilnaverčio maisto produktų įvairovės, maitinant įkalintuosius neprieštarauja kitiems teisės aktams, nepažeidžia žmogaus teisių. Taip pat nurodo, kad turi būti išaiškinta dėl to, ar ribojimas pinigų sumos maistui pirkti, draudimas įsigyti daugiau, įvairesnio maisto, pilnaverčiam maitinimui užsitikrinti, neprieštarauja kitiems teisės aktams, nepažeidžia žmogaus teisių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 40. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lukiškių TI-K 2016 m. liepos 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2522 ir 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“; Kalėjimo departamento 2016 m. rugpjūčio 24 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-4632 ir 2016 m. rugpjūčio 26 d. rašto (sprendimo) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ teisėtumo ir pagrįstumo bei 10 000 EUR neturtinės žalos atlyginimo.

41. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir panaikino Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. raštą Nr. 96-2939 ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“; įpareigojo Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą dėl galimybės leisti įsigyti natūralaus medaus; kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

42. Atsakovas Lukiškių TI-K, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu pateikė apeliacinį skundą, kurį iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas peržengė įstatymo nustatytos apygardos administracinio teismo kompetencijos ribas. Atsakovo nuomone, teismo sprendimu, Lukiškių TI-K iš esmės yra įpareigojamas sudaryti pareiškėjui sąlygas įsigyti natūralaus medaus.

43. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas Lukiškių TI-K apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

44. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje vertinamas tik Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo (rašto) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

45. Dėl pareiškėjo teisės įsigyti natūralaus medaus, teisėjų kolegija pažymi, kad BVK 92 straipsnio 4 dalis numato, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų, kuriuos nuteistieji gali įsigyti pataisos įstaigos parduotuvėje ir turėti pataisos įstaigoje, sąrašą nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. BVK nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau vadinama – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką reglamentuoja Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76–78 punktai, be kita ko, nustato, kad nuteistiesiems, išskyrus apgyvendintus už pataisos įstaigos ribų, laikomus atvirosiose kolonijose ir laisvės atėmimo vietų ligoninėje, jei gydymo trukmė neviršija 60 dienų, leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašą nustato šių taisyklių 18 priedas. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad kiekvienas nuteistasis dienotvarkėje nustatytu laiku galėtų apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje ne rečiau kaip kartą per savaitę. Pataisos įstaigos direktorius privalo užtikrinti, kad maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų pardavimo kainos neviršytų šių prekių vidutinių kainų, nustatytų parduotuvėse, kurių prekių apyvarta yra panaši ir veikiančių toje miesto (rajono) teritorijoje, kurioje veikia pataisos įstaiga.

46. Teisėjų kolegija pažymi, kad Pataisos įstaigos vidaus tvarkos taisyklių 18 priede nustatomas leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra baigtinis ir nuteistiesiems leidžiama turėti tik tokius maisto produktus, būtinus reikmenis ir kitus daiktus, kurie įvardyti šiame sąraše. Teisėjų kolegijos nuomone, minėtame sąraše nurodyta nuostata dėl cukraus pakaitalų negali būti suprantama kaip pareiga įkalinimo įstaigai (šiuo atveju Lukiškių TI-K) pateikti į įkalinimo įstaigos parduotuvė visus įmanomus cukraus pakaitalus. Teisėjų kolegijos vertinimu, cukraus pakaitalų pasirinkimas priklauso įkalinimo įstaigos diskrecijai.

47. Teisėjų kolegija nurodo, kad Įsakymo Nr. V-172 1.1 papunkčiu patvirtintas tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomas maisto produktų asortimentas, kuriame, be kita ko, yra duona, pyragas, konditerijos gaminiai (šokoladas, saldainiai, sausainiai, vafliai), medus, uogienė, džemas. Šio Įsakymo 2 dalimi rekomenduojama areštinių ir pataisos įstaigų direktoriams užtikrinti įsakymo 1.1 papunktyje patvirtintą asortimentą jų vadovaujamose įstaigose veikiančiose parduotuvėse.

48. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Įsakyme Nr. V-172 yra nustatytas būtent tardymo izoliatorių parduotuvėms privalomų maisto produktų sąrašas. Tuo tarpu pareiškėjas yra nuteistasis, kuris laikomas kalėjime, o ne tardymo izoliatoriuje, todėl minėtos nuostatos jam netaikytinos.

49. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo argumentus, konstatuoja, kad Lukiškių TI-K sprendimas buvo panaikintas dėl to, kad nebuvo pakankamai motyvuotas draudimas pareiškėjui įsigyti medaus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas savo sprendimu neįpareigojo Lukiškių TI-K suteikti sąlygas pareiškėjui įsigyti medaus, tačiau įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą dėl galimybės leisti įsigyti natūralaus medaus, nurodant visus draudimo pagrindus aiškiai ir nuosekliai, neapsiribojant vien formaliu teiginiu, kad medus nėra tiesiogiai įvardintas būtiniausių produktų sąraše. Teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka ir nurodo, kad atsižvelgiant į minėtus teisės aktus, Lukiškių TI-K neturėjo pareigos užtikrinti natūralaus medaus pardavimą Lukiškių TI-K parduotuvėje. Be to, pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, kadangi jis atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K, todėl tam tikras asmeninių jo teisių suvaržymas ir su tuo susiję pareiškėjo nurodomi neigiami išgyvenimai, patyrimai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

50. Teisėjų kolegija pažymi, kad Lukiškių TI-K byloje pateiktas įkalinimo įstaigos parduotuvės asortimentas (b. l. 114–116) parodo, kad yra pakankamai cukraus pakaitalų (įvairių rūšių saldainiai, šokoladas, chalva ir kiti konditeriniai gaminiai) todėl pareiškėjui nebuvo apribota teisė pagal teisės aktus gauti cukraus pakaitalų.

51. Dėl Kalėjimų departamento pareigos vykdyti stebėseną, įtvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. kovo 29 d. įsakymo Nr. IR-107 „Dėl teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 „Dėl Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo 2 punktu, teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad natūralaus medaus poreikis tarp nuteistųjų yra toks didėlis, kad Kalėjimų departamentui atsirastų pareiga kreiptis į Teisingumo ministeriją su siūlymu dėl natūralaus medaus įtraukimo į Sąrašą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, kad Kalėjimų departamentas nevykdė pareigos atlikti įsigyjamų ir turimų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų stebėseną ir kiekvienų metų gruodžio mėnesį pateikti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai apibendrintą informaciją apie šios stebėsenos rezultatus. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas (raštas) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo naikinti.

52. Dėl pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą, teisėjų kolegija nurodo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Prašymams kreiptis į Konstitucinį Teismą išspręsti administracinėje byloje taikomos ABTĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatos, t. y. jei administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi pagrindo manyti, jog nagrinėjamoje konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, kreipiasi į Konstitucinį Teismą ir stabdo bylą kol Konstitucinis Teismas išnagrinės konstitucinės justicijos bylą (ABTĮ 100 str. 1 d. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl bylos proceso dalyvių prašymų kreiptis į Konstitucinį Teismą yra išaiškinęs, kad tokie prašymai individualią bylą nagrinėjančiam teismui yra tik vada vertinti, ar yra pagrindo manyti, jog konkrečioje byloje taikytinas teisės aktas (jo dalis) gali prieštarauti Konstitucijai. Pagrindas konkrečią bylą nagrinėjančiam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą su atitinkamu paklausimu gali būti tik paties bylą nagrinėjančio teismo pagrįstas manymas (pagrįstos abejonės) dėl byloje taikytino teisės akto atitikties Konstitucijai. Kreipimasis į Konstitucinį Teismą jo kompetencijai priskirtais klausimais priklauso bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai, kurią lemia tai, ar bylą nagrinėjančiam teismui kyla teisiškai pagrįstų abejonių dėl sprendžiant bylą taikytino norminio teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. lapkričio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012; kt.). Taigi teismas, atsižvelgdamas į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

53. Įvertinusi tai, kas aukščiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

54. Apibendrindama byloje nustatytas faktines ir teisines aplinkybes apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimas atitinkamai keistinas, panaikinant sprendimo dalį, kuria panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimo (rašto) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo (rašto) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ ir Lukiškių TI-K įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį, kuria panaikinti Lukiškių TI-K 2016 m. rugpjūčio 19 d. sprendimas (raštas) Nr. 96-2939 „Dėl informacijos suteikimo“ ir Kalėjimų departamento 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimas (raštas) Nr. 2S-4673 „Dėl pareiškimo“ ir Lukiškių TI-K įpareigotas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. liepos 21 d. skundą, pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė