2018-01-24 Nr. AB-1921-3-62-3-00535-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-215-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00535-2016-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.7; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2018 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai, dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Prašau“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) 2016 m. balandžio 11 d. teismui pateikė skundą, prašydamas panaikinti atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovas, Administracija) 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 dalį, kuria reikalaujama sumokėti 585,78 Eur, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jis Administracijai teikė prašymus dėl leidimo skleisti išorinę reklamą, bet ne prašymus įrengti išorinės reklamos įrenginius, kadangi įrenginiai jau buvo įrengti ir naudojami nuo 1992 m. Pareiškėjui nebuvo pateiktas dokumentas, kurio pagrindu buvo nukelti devyni įrenginiai, ir toks dokumentas jam nebuvo žinomas. Administracija negalėjo vadovautis Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo redakcijos, įsigaliojusios 2013 m. rugpjūčio 1 d., nuostatomis, nes Bendrovė prašymą dėl leidimo išorinei reklamai skleisti išdavimo pateikė 2012 m. vasario 22 d. Atsakovas nepateikė jokių paaiškinimų ar aktų, pagrindžiančių reikalavimą sumokėti ginčijamą sumą, veikė kaip nekompetentingas administravimo subjektas.

3. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas teigė, kad subjektai, norintys Kauno mieste įrengti ir skleisti išorinę reklamą, turi gauti leidimą ir sumokėti miestui nustatyto dydžio rinkliavą. Pareiškėjas pripažino, jog nuo 1992 m. valdė ir naudojo reklaminius įrenginius, tačiau leidimo įrengti išorinę reklamą niekada neturėjo ir nemokėjo miestui nustatytos rinkliavos. Aplinkybė, jog reklaminiai įrenginiai kažkada galbūt buvo pastatyti teisėtai, nepaneigė to, kad dabar jiems stovėti ir eksploatuoti buvo būtinas leidimas ir jie turėjo atitikti dabar galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Leidimas skleisti reklamą ant pareiškėjo valdytų reklaminių įrenginių nebuvo išduotas, reklaminiams įrenginiams stovėti nebuvo atlikti teisės aktais nustatyti suderinimai. Kauno miesto išorinės vaizdinės reklamos įrengimo taisyklių, patvirtintų Kauno miesto savivaldybės tarybos 2007 m. gruodžio 6 d. sprendimu Nr. T-650 (galiojo iki 2013 m. gruodžio 23 d.) (toliau – ir Reklamos įrengimo Kauno mieste taisyklės), 54-55 punktai įpareigojo pareiškėją iš naujo suderinti ir įregistruoti Reklamos registre jo galbūt kažkada teisėtai pastatytus reklaminius įrenginius.

Šiuo metu galiojantys teisės aktai draudė įrengti išorinę reklamą neturint leidimo tokią reklamą įrengti ir neturint žemės, statinių ir kitų objektų, ant kurių ji rengiama, nuosavybės teise ar kitais teisėtais pagrindais valdančio asmens sutikimo. Pareiškėjui laiku neįteisinus valdomų reklamos įrenginių, jų stovėjimas tapo neteisėtu, atitinkamai ant neteisėtų įrenginių negalėjo būti leidžiama skleisti reklamą. Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjo valdomi reklaminiai įrenginiai stovėjo ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio statinio – gatvės – be jokio teisinio pagrindo, todėl Administracija turėjo teisę reikalauti, kad pareiškėjas juos pašalintų.

Kauno miesto savivaldybės teisė reikalauti nukelti ar nugriauti Bendrovės valdomus reklaminius įrenginius buvo pripažinta teismų sprendimais. Atsižvelgdama į tai, Administracija 2016 m. sausio 22 d. raštu ir pakartotinai 2016 m. vasario 24 d. raštu nustatė pareiškėjui terminą bei pareikalavo nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius. Pareiškėjui to nepadarius ir minėtų aktų neginčijant teisme, buvo inicijuoti nukėlimo darbai, kuriuose dalyvavo antstolė. Pareiškėjas informuotas, kad jis turėjo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu.

Atsakovo nuomone, reikalavimas padengti dėl reklaminių įrenginių nukėlimo patirtas išlaidas buvo pagrįstas.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Prašau“ skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad ginčijamas 2016 m. kovo 10 d. raštas Nr. (33.200)R-1132 buvo administracinis sprendimas, nurodytas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 34 straipsnyje, t. y. atsakovas šiuo sprendimu užbaigė procedūrą dėl reklaminių įrenginių nukėlimo ir pareikalavo padengti turėtas atliktų darbų išlaidas. Sprendimas buvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, motyvuotas, jame aiškiai suformuluotas reikalavimas sumokėti 585,78 Eur bei nurodyta priimto sprendimo apskundimo tvarka, todėl šis sprendimas atitiko Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas.

7. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjui priklausė reklaminiai įrenginiai, buvę (duomenys neskelbtini), kuriuos jis įsigijo 1992 m. iš Kauno miesto buitinių paslaugų kombinato „Pažanga“. Pareiškėjas 2012 m. vasario 17 d. Administracijai pateikė prašymą dėl leidimo įrengti (skleisti) išorinę reklamą. Kadangi prašymas nebuvo išnagrinėtas iš esmės, pareiškėjas pateikė skundą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris 2014 m. gegužės 16 d. sprendimu įpareigojo Administraciją išnagrinėti Bendrovės 2012 m. vasario 17 d. prašymus pritarti išorinės vaizdinės reklamos įrenginio projektui ir dėl leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje išdavimo. Administracija, vykdydama teismo sprendimą, 2014 m. birželio 10 d. raštu Nr. (33.200)R-3633 kreipėsi į pareiškėją, prašydama „kuo skubiau pateikti kartu su 2012-02-17 prašymu pateiktą ir pagal Kauno miesto savivaldybės administracijos 2012-02-22 pateiktas pastabas pataisytą išorinės vaizdinės reklamos įrengimo projektą, kad Kauno miesto savivaldybės administracija galėtų teisės aktų nustatyta tvarka išnagrinėti pateiktus dokumentus ir priimti sprendimą dėl leidimo išdavimo/neišdavimo“. Administracija 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.200)R-4070 informavo pareiškėją, jog, atsižvelgiant į tai, kad Bendrovė prašomų dokumentų nepateikė, nebuvo galimybės pritarti išorinės reklamos įrengimo projektui ir išduoti leidimą įrengti išorinę reklamą. Administracijos 2012 m. pradėta pareiškėjo pateikto projekto nagrinėjimo procedūra buvo baigta, leidimas įrengti/skleisti išorinę reklamą jam nebuvo išduotas.

8. Atsakovas 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-409 Bendrovei nustatė 15 dienų terminą nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius ir nurodė, kad šis Administracijos sprendimas gali būti apskųstas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Šiuo raštu priminta, jog Administracija dar 2014 m. liepos 1 d. raštu informavo pareiškėją, jog nepritars išorinės reklamos įrengimo projektui, taip pat pažymėta, jog Administracija nebuvo išdavusi leidimų nė vienam Bendrovės reklaminiam įrenginiui rengti. Minėtas sprendimas buvo priimtas tam įgaliojimus turinčio asmens – Administracijos direktoriaus pavaduotojo.

9. Administracija 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. (33.200)R-913 pareiškėją informavo nekeičianti savo sprendimo ir pakartotinai jį paragino nusikelti reklaminius įrenginius. Pareiškėjui nustatytu terminu to nepadarius, Kauno miesto savivaldybė inicijavo nukėlimo darbus ir apie tai informavo pareiškėją 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. (33.200)R-939. Nukėlimo darbai buvo vykdomi 2016 m. kovo 1 d., dalyvaujant antstolei G. A.. Nukėlimo darbus, vadovaujantis 2015 m. balandžio 2 d. paslaugų teikimo sutartimi Nr. SR-0865, vykdė UAB „Kauno švara“. Administracija pagal sutartyje nustatytus įkainius pateikė UAB „Kauno švara“ lokalinę sąmatą 1 Nr. 619, o UAB „Kauno švara“, atlikusi užsakytus darbus, Administracijai pateikė atliktų darbų priėmimo aktą Nr. 619-1 ir PVM sąskaitą-faktūrą Nr. VER000486. Administracija 2016 m. kovo 10 d. raštu Nr. (33.200)R-1132 informavo pareiškėją, kad jis turėjo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu – 585,87 Eur.

10. Teismas pažymėjo, jog, pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, įrengti ir skleisti išorinę reklamą yra draudžiama, neturint leidimo įrengti išorinę reklamą. Nagrinėjamu atveju ginčo įrenginių projektas nebuvo suderintas ir pareiškėjas neturėjo leidimo skleisti išorinę vaizdinę reklamą. Konstatuota, jog pareiškėjas šiuos įrenginius įrengė ir eksploatavo pažeisdamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas. Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalis numato, kad išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis (patvirtintomis Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670), savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiaisiais planais ar bendraisiais teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais. Šio straipsnio 12 dalyje įtvirtinta, kad, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, reklaminės veiklos subjektas privalo per savivaldybės vykdomosios institucijos nustatytą terminą išardyti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę arba nukelti reklamą. Aplinkybė, kad ginčo objektai kažkada galbūt buvo pastatyti teisėtai, nepaneigė to, kad šiuo metu jiems stovėti ir eksploatuoti būtinas leidimas ir jie turėjo atitikti šiuo metu galiojančių teisės aktų reikalavimus. Toks leidimas skleisti reklamą pareiškėjui nebuvo išduotas nuo pat ginčo objektų įsigijimo.

11. Teismas akcentavo, kad, pagal Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos viršininko 2014 m. sausio 8 d. įsakymu Nr. 1V-5 patvirtintų Asmenų prašymų, skundų, pranešimų nagrinėjimo ir asmenų aptarnavimo Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje prie Aplinkos ministerijos taisyklių (toliau – ir Aptarnavimo VTPSI taisyklės) 42.7 punktą, skundų ir pranešimų Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija nenagrinėja: „Dėl statybos neturint statybą leidžiančio dokumento arba jį turint, tačiau pažeidus esminius statinio projekto sprendinius – jei paaiškėja, kad statybos darbai atlikti seniau kaip prieš 10 metų“. Nustatyta, kad ginčo statiniai (reklaminiai įrenginiai) buvo pastatyti prieš daugiau kaip 10 metų. Pagal Išorinės reklamos įrengimo taisyklių 14.5 punktą, leidimą išduodanti institucija nustato terminą, per kurį, pasibaigus leidimo galiojimo terminui ar panaikinus leidimo galiojimą, turi būti išardytas reklaminis įrenginys, nukabinta reklama ir sutvarkyta aplinka.

12. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.253 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta, jog nekilnojamieji daiktai ir daiktinės teisės į juos yra registruojamos nekilnojamojo turto registre, ir nurodyta imperatyvioji nekilnojamųjų daiktų įregistravimo sąlyga – daiktai turi būti suformuoti įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas savo teises į reklaminius įrenginius grindė tik UAB „Kauno buities namai“ pažyma dėl Bendrovei parduoto turto ir prekių gabenimo važtaraščiais, kuriuose nurodyta, kad Bendrovei buvo perduoti reklaminiai stendai. Šie dokumentai patvirtino, kad pareiškėjas valdė reklaminius įrenginius, todėl Administracija turėjo teisę reikalauti juos nukelti ar išardyti, o, jam to nepadarius, savo lėšomis nukelti reklaminius įrenginius ir pareikalauti atlygio už įrengimų nukėlimo darbus pagal pateiktus dokumentus.

13. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju realias teisines pasekmes pareiškėjui sukėlė 2016 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-409, kuriuo jam nustatytas 15 dienų terminas nukelti visus jo valdomus reklaminius įrenginius, įspėta apie pasekmes ir apie tai, jog, atsakovui savo lėšomis atlikus reklaminių įrenginių nukėlimo darbus, pareiškėjas privalės atlyginti atliktų darbų išlaidas, bei nurodyta, kad šį sprendimą jis turėjo teisę apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjas šio sprendimo neskundė, sprendimas buvo nenuginčytas ir galiojantis. Tokiu būdu pareiškėjas sutiko su jam iškeltais reikalavimais. Skundo reikalavimas dėl 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 dalies, kuria reikalaujama sumokėti 585,78 Eur, panaikinimo faktiškai kilo iš pagrindinio sprendimo reikalavimų ir buvo išvestinis, todėl jis teisinių pasekmių pareiškėjui nesukurs. Teismas nusprendė, kad reikalavimas atlyginti 585,87 Eur išlaidų, susijusių su reklaminių įrengimų nukėlimu, buvo pagrįstas ir nebuvo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas.

III. 14. Pareiškėjas UAB „Prašau“ apeliaciniu skundu prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas.

15. Pareiškėjas nesutinka, kad ginčijamas sprendimas atitinka individualiems administraciniams teisės aktams keliamus reikalavimus. Atsakovas 2016 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (33.200)R-1132 nenurodė, kokiais teisės aktais vadovaudamasis priėmė sprendimą nugriauti Bendrovės valdomus reklaminius įrenginius. Pareiškėjui iš minėto sprendimo nėra aiški visuomeninių santykių esmė, turinys, atsakovo motyvai, neidentifikuotos teisės ir pareigos. Atsakovas nė viename iš Bendrovei pateiktų sprendimų nenurodė, kad jis pats imsis reklaminių įrenginių nugriovimo / ardymo. Atsakovas nepagrindė ir taikomų priemonių bei jų proporcingumo ūkio subjekto veiklos atžvilgiu ir visuomeniniu interesų atžvilgiu. Nei 2016 m. sausio 22 d. sprendime Nr. (33.200)R-409, nei 2016 m. kovo 10 d. sprendime Nr. (33.200)R-1132 nėra išdėstyti konkretūs faktiniai pagrindai, susiję su būtinybe nugriauti įrenginius, įrengtus pačios savivaldybės įmonės 1992 m.

16. Pareiškėjas pabrėžia, jog Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies ir 21 straipsnio nuostatos atsakovui nesuteikia teisės savarankiškai ardyti ar griauti specialiuosius išorinės reklamos įrenginius. Teismas išvis nepasisakė dėl įstatymuose numatytų atsakovo teisių ir pareigų, neįvertino byloje pateiktų įrodymų. 2016 m. sausio 22 d. sprendime atsakovas nurodė, kad, neįvykdžius reikalavimo, jis bus priverstas kreiptis į teismą dėl įrenginių nukėlimo. Taigi, pats atsakovas iš esmės pripažino, jog įstatymuose nėra numatyta jo teisė savarankiškai (savavališkai) griauti / ardyti reklaminius įrenginius. Praktikos kreiptis į teismą dėl reklaminių įrenginių nukėlimo atsakovas laikėsi ir anksčiau. Kauno apylinkės teismas 2015 m. rugsėjo 22 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-14339-800/2015 tenkino Administracijos ieškinį ir įpareigojo Bendrovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nusikelti ar išardyti jai priklausantį reklaminį įrenginį.

17. Pareiškėjas teigia, kad atsakovas pažeidė Reklamos įstatymo 25 straipsnyje įtvirtintą šio įstatymo reikalavimų pažeidimo nagrinėjimo tvarką, be kita ko, pareiškėjo neprašė pateikti motyvuotą paaiškinimą dėl aplinkybių. Be to, pareiškėjas nesutinka su teismo pozicija, kad realias teisines pasekmes jam sukėlė tik 2016 m. sausio 22 d. sprendimas, kadangi, vadovaujantis tokiu aiškinimu ir apskundus minėtą sprendimą, toks skundas nebūtų priimtas kaip pateiktas praleidus terminą skundui paduoti. Pareiškėjo nuomone, minėtas sprendimas taip pat neatitiko individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų bei negalėjo būti skundžiamas. Teismas nepagrįstai konstatavo ir tai, kad skundo reikalavimas panaikinti 2016 m. kovo 10 d. sprendimo dalį, kuria prašoma sumokėti 585,75 Eur išlaidų, teisinių pasekmių nesukurs, nes, patenkinus pareiškėjo skundą, pasikeistų jo pareigų apimtis, t. y. jam nebereikėtų minėtų išlaidų sumokėti. Pareiškėjas negavo nė vieno rašto, kuriuo būtų informuotas, jog Administracija pati griaus reklaminius stulpus, todėl jis 2016 m. kovo 10 d. sprendimą, kuriuo buvo informuotas apie pareigą sumokėti išlaidas, susijusias su šių stulpų nugriovimu, pagrįstai laikė sukeliančiu teisines pasekmes. Be to, pareiškėjo nuomone, visus sprendimus priėmęs Administracijos direktoriaus pavaduotojas V. Š. pagal Administracijos direktoriaus 2016 m. sausio 22 d. įsakymą Nr. A-135 nebuvo įgaliotas priimti atitinkamus sprendimus ar kitus administracinius aktus. Teismui nepateikti jokie įrodymai, patvirtinantys V. Š. įgaliojimus. Atsakovas, išardydamas ir nugriaudamas įrenginius, nesivadovavo teisės aktais ir viršijo savo kompetenciją. Realios teisinės pasekmės pareiškėjui ir atsirado, kai atsakovas išardė ir nugriovė dalį įrenginių, buvusių (duomenys neskelbtini), t. y. 2016 m. kovo 1 d. Pareiškėjo vertinimu, teismas nevertino, ar šioje byloje nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštaravo tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus, todėl priėmė nemotyvuotą ir nepagrįstą sprendimą.

18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

19. Atsakovo vertinimu, pareiškėjui turėjo būti žinomas tiek faktinis 2016 m. kovo 10 d. sprendimo Nr. (33.200)R-1132 pagrindas, tiek individuali argumentacija. Pareiškėjui ne kartą buvo aiškiai nurodyta, kad jo valdomi ir naudojami reklaminiai įrenginiai stovi neteisėtai ir turi būti nukelti, tačiau jis į tokius perspėjimus nereagavo ir tęsė neteisėtą veiklą nemokėdamas miestui jokių mokesčių. 2007 m. gruodžio 6 d. patvirtinus Reklamos įrengimo Kauno mieste taisykles, pareiškėjui turėjo būti aišku, kad jo kažkada galbūt teisėtai pastatyti reklaminiai įrenginiai (to jis jokiai įrodymais nepagrindė) turėjo būti iš naujo suderinti ir įregistruoti Reklamos registre. Tai, kad pareiškėjo valdomi reklaminiai įrenginiai stovi neteisėtai, jam buvo žinoma dar 2014 m., kai Administracija 2014 m. liepos 1 d. raštu Nr. (33.200)R-4070 jį informavo, jog Bendrovės pateikto projekto nagrinėjimo procedūra yra baigta ir leidimas įrengti / skleisti išorinę reklamą nėra išduodamas. Taigi, pareiškėjui buvo puikiai žinoma visuomeninių santykių esmė ir turinys.

20. Atsakovo nuomone, teismas pagrįstai konstatavo, jog realias pasekmes pareiškėjui sukėlė 2016 m. sausio 22 d. raštas Nr. (33.200)R-409. Kadangi minėtame rašte nuspręsta, kad Bendrovės valdomi reklaminiai įrenginiai turėjo būti nukelti ir ji pati gera valia jų nenukėlė, Administracija pagrįstai reikalavo padengti dėl reklaminių įrenginių nukėlimo patirtas išlaidas. Atsakovas nesutiko su apeliacinio skundo teiginiais, jog pareiškėjui nebuvo suteikta teisė teikti paaiškinimus ir terminas apskųsti, kadangi apie neteisėtą ginčo įrenginių stovėjimą jis žinojo ne vienerius metus. Šie įrenginiai stovėjo ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio nekilnojamojo turto – gatvės, – tačiau pareiškėjas neturėjo turto savininko sutikimo naudotis šiuo turtu, priešingai, savininkas reikalavo neteisėtai stovinčius reklamos įrenginius nukelti. Atsakovas paaiškina, kad Administracijos direktoriaus pavaduotojas veikė turėdamas visus tam reikalingus įgaliojimus. Atsakovas savo veiksmais nepažeidė pareiškėjo – reklaminių stulpų savininko – nuosavybės teisių, nes šių įrenginių nepasisavino, ragino Bendrovę pasiimti savo turtą. Administracija atliko veiksmus, būtinus viešajam interesui (įvaizdis, saugumas, mokesčių surinkimas) ir savo nuosavybei apsaugoti nuo pareiškėjo vykdomo teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo įpareigojimo padengti išlaidas, susijusias su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu, teisėtumo ir pagrįstumo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai pastebi, jog atsakovas savo veiksmus nukeliant pareiškėjui nuosavybės teise priklausančius reklaminius įrenginius (reklaminius stulpus) aiškino tuo, kad pastarieji ant Kauno miesto savivaldybei priklausančio turto – gatvės ((duomenys neskelbtini)) – stovėjo (galbūt ir buvo pastatyti) neteisėtai, pareiškėjas niekada neturėjo leidimo jais naudotis ir nemokėjo rinkliavos už naudojimąsi miesto infrastruktūra. Byloje nėra duomenų apie jokį viešojo administravimo subjekto priimtą aktą (leidimą statyti ar kt.), kurio pagrindu (duomenys neskelbtini)buvo įrengti šiuo metu pareiškėjui priklausantys reklaminiai įrenginiai. Nors atsakovas 2016 m. sausio 22 d. raštu Nr. (33.200)R-409 (I t., b. l. 21), 2016 m. vasario 24 d. raštu Nr. (33.200)R-913 (I t., b. l. 17) ir 2016 m. vasario 25 d. raštu Nr. (33.200)R-939 (I t., b. l. 22) pareiškėjui nurodė iki nustatyto termino nusikelti (duomenys neskelbtini) esančius reklaminius įrenginius ir įspėjo, kad, neįvykdžius šio reikalavimo, bus imtasi veiksmų dėl šių įrenginių nukėlimo, apskaičiuota Administracijos patirta žala / išlaidos, nė vienas iš šių raštų nebuvo apskųstas teismui, atitinkamo reikalavimo pareiškėjas nesuformulavo ir nagrinėjamoje byloje. Skundu pareiškėjas prašo panaikinti atsakovo 2016 m. kovo 10 d. rašto Nr. (33.200)R-1132 (I t., b. l. 52-54), kuriuo jis informuotas apie 2016 m. kovo 1 d. nukeltus reklaminius įrenginius ir jų saugojimo vietą bei prašytas iki šių metų kovo 16 d. nusikelti likusius reklaminius įrenginius, dalį, kuria jam nurodyta padengti visas su minėtų įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu susijusias išlaidas – 585,97 Eur.

23. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 4.98 straipsnį, savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Šio kodekso 4.103 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad, jeigu statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai arba ne savavališkai, tačiau pažeidžiant statinio projekto sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, tai tokiu statiniu (jo dalimi) naudotis ar juo disponuoti (parduoti, padovanoti, išnuomoti ar pan.) draudžiama; koks statinys (jo dalis) yra pastatytas ar statomas savavališkai, nustato įstatymai. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 71 punktą, savavališka statyba – tai statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento arba turint galiojantį statybą leidžiantį dokumentą, tačiau pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius. Savavališkos statybos padariniai šalinami Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka (Statybos įstatymo 28 str.).

24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog pareiškėjo skundo reikalavimas yra dvejopos teisinės prigimties. Viena vertus, pareiškėjas siekia, kad būtų panaikinta ginčijamo administracinio akto dalis, kuria jis įpareigotas padengti su reklaminių įrenginių nukėlimu, transportavimu ir saugojimu susijusias išlaidas, šį nukėlimą siejant su Reklamos įstatymo ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių leidimų išorinės vaizdinės reklamos įrenginiams eksploatuoti išdavimą, pažeidimu – tai kyla iš administracinių teisinių santykių. Kita vertus, reikalavimo pagrindas yra atsakovo išlaidų, patirtų ginant Kauno miesto savivaldybės, kaip savininko, teises, atlyginimas. Specialioji teisėjų kolegija bylos rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti yra ne kartą nurodžiusi, jog savavališkos statybos aktas ir reikalavimas pašalinti savavališkos statybos padarinius yra susiję su statinio savininko nuosavybės teisių ribojimu, t. y. civiliniais teisiniais santykiais, savavališkos statybos civilinės teisinės pasekmės reglamentuotos Civiliniame kodekse, taip pat specialiajame Statybos įstatyme (žr., pvz., 2016 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-2/2016, 2018 m. sausio 15 d. nutartį teismingumo byloje Nr. T-8/2018). Specialioji teisėjų kolegija 2017 m. gruodžio 15 d. nutartyje (teismingumo byla Nr. T-117/2017) konstatavo, jog toje byloje ginčijamas Administracijos Centro seniūnijos įspėjimas per vieną mėnesį nuo šio įspėjimo pateikimo dienos nugriauti (pašalinti) neįteisintus statinius yra priimtas ne viešojo administravimo srityje, bet įgyvendinant nekilnojamojo turto (valstybinės žemės) valdytojo teises.

25. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį, administracinių teismų kompetencijai yra priskirta spręsti ginčus, kilusius viešojo administravimo srityje, o, pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 1 straipsnį, 22 straipsnio 1 dalį, bendrosios kompetencijos teismai nagrinėja civilinius teisinius ginčus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje ir Civilinio proceso kodekso 36 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylos rūšinį teismingumą bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui lemia teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, pobūdis; kai teisinis santykis yra mišrus, bylos rūšinis teismingumas priklauso nuo to, koks teisinis santykis (civilinis ar administracinis) byloje vyrauja (dominuojančio teisinio santykio taisyklė). Taigi, vienas iš svarbiausių kriterijų, pagal kuriuos atribojama administracinio teismo ir bendrosios kompetencijos teismo jurisdikcija, yra teisinio santykio, iš kurio kilo ginčas, prigimtis ir pobūdis. Kai administraciniam teismui kyla abejonių, ar byla teisminga bendrosios kompetencijos teismui, ar administraciniam teismui, bylos rūšinio teismingumo klausimus rašytinio proceso tvarka išsprendžia speciali teisėjų kolegija, į kurią įeina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininkas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininko pavaduotojas ir po vieną šių teismų pirmininkų paskirtą teisėją (Administracinių bylų teisenos įstatymo 22 str. 3 d.). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje tarp ginčo šalių susiklostę teisiniai santykiai yra mišrūs, tačiau kyla abejonių, ar juose vyrauja būtent administraciniai teisiniai santykiai.

26. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamo ginčo priskirtinumo nagrinėti bendrosios kompetencijos, o ne administraciniam teismui klausimas kyla taip pat dėl to, kad, pagal panašius teisinius santykius reglamentuojančio Statybos įstatymo 281 straipsnio 1 dalį, jeigu statybą leidžiantis dokumentas išduotas neteisėtai, Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, kiti šio įstatymo 23 straipsnio 30 dalyje nurodyti viešojo administravimo subjektai ar kiti asmenys, kurių teisės ir teisėti interesai yra pažeidžiami, kreipiasi į: 1) bendrosios kompetencijos teismą dėl statybą leidžiančio dokumento galiojimo panaikinimo ir statybos padarinių šalinimo, kai statyba yra pradėta; 2) administracinį teismą, kai statyba dar nėra pradėta ir teisme ginčijamas tik statybą leidžiantis dokumentas.

27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad, kilus pagrįstų abejonių dėl šios bylos rūšinio teismingumo, yra tikslinga kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją dėl šios bylos priskirtinumo nagrinėti atitinkamos kompetencijos teismui.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Kreiptis į specialiąją teisėjų kolegiją spręsti administracinės bylos pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Prašau“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo dalies panaikinimo rūšinio teismingumo klausimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys