2016-03-30 Nr. AB-6923-3-61-3-00655-2015-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-662-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00655-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. kovo 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas su skundu (b. l. 1–4) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 29000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Paaiškino, kad į teismą anksčiau kreiptis negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) nutarimai, kurie aiškina Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija) 3 straipsnio taikymą nėra išversti į lietuvių kalbą. Iki šiol pareiškėjas su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Atsižvelgiant į tai, kad dokumentai nėra išversti į lietuvių kalbą, pareiškėjas ilgai negalėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeistos. Pažymėjo, kad Konvencijos 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino, nes šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, todėl jokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

Nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo kalinamas perpildytose kamerose laikotarpiais nuo 2002 m. vasario mėn. iki 2003 m. vasario mėn., taip pat laikotarpiu nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2006 m. gegužės mėn., pareiškėjas buvo kalinamas įvairiose kamerose. Pažymėjo, kad kameros bendras plotas buvo 7,5 kv. m, o joje nuolat buvo laikomi 4 asmenys. Be to, kameroje buvo ir baldai bei kitas inventorius – dvi dviaukštės lovos po 2 kv. m, stalas – 1 kv. m, unitazas – 1 kv. m, 120 cm aukščio sienelė – 0,3 kv. m, praustuvė – 0,3 kv. m. Todėl kamerose, vienam asmeniui tekdavo vos 0,233 kv. m laisvo ploto. Teigė, jog pareiškėjui, kalint perpildytose kamerose, buvo pažeista pareiškėjo teisė nepatirti nežmoniško elgesio, gerbti žmogaus garbę ir orumą. Lukiškių TI-K, pažeisdamas teisės aktų nuostatas, pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, sužalojo sveikatą.

Atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujantis Lukiškių tardymo izoliatorius – kalėjimas, atsiliepimo (b. l. 10–15) argumentais prašė pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti.

Pateikdami pareiškėjo gyvenimo atitinkamose kamerose grafiką (duomenys pateikti už laikotarpį nuo 2006 metų, ankstesni duomenys, pasibaigus saugojimo laikui, sunaikinti) nurodė, jog neneigia aplinkybių, susijusių su nustatytu plotu higienos reikalavimuose, tačiau pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Todėl pasitaiko, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos.

Nurodė, kad kamerose remontas atliekamas pagal iš anksto nustatytą planą ir turimus resursus, kamerų įrengimas ir kiti higienos reikalavimai atitinka teisės aktų, reglamentuojančių laisvės atėmimo vietų įrengimą, nuostatas.

Dėl pareiškėjo prašomos priteisti neturtinės žalos pažymėjo, kad šiuo konkrečiu atveju nėra būtinųjų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 6 d. sprendimu pareiškėjo Š. Š. skundą atmetė.

Iš bylos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 20 d. iki 2006 m. gegužės 3 d.

Teismas vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų bei CK 1.125 straipsnio 8 dalies, 1.127 straipsnio 1 dalies ir 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatomis bei teismų praktika dėl ieškinio senaties termino ir konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. sausio 27 d. (skundo teismui išsiuntimo data), ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina tik už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 d. (trejų metų laikotarpis), tačiau šiuo laikotarpiu pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas.

Vertindamas pareiškėjo išdėstytus argumentus, kad į teismą jis anksčiau kreiptis negalėjo, pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės, dėl kurių, kaip jis pats nurodo, į teismą dėl žalos atlyginimo negalėjo kreiptis anksčiau, vertintinos kaip subjektyvios, todėl negali pateisinti 3 metų (CK 1.125 straipsnio 8 dalis) ieškinio senaties termino nesilaikymo. Pažymėjo, jog pareiškėjas, siekdamas išsiaiškinti tarptautinių dokumentų turinį, prasmę, net ir neturint lėšų, turėjo galimybę gauti kvalifikuotą teisinę pagalbą, nes galėjo teisės aktų nustatyta tvarka, dar nesuėjus ieškinio senaties terminui, kreiptis į valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą dėl nemokamos teisinės pagalbos suteikimo, tačiau šia galimybe nepasinaudojo. Todėl, įvertinęs nustatytas aplinkybes, pareiškėjo skundo argumentus, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjimo laikotarpiu negalėjo pats arba per kitus asmenis (atstovus) kreiptis į teismą, siekiant tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Taip pat pažymėjo, kad nacionaliniai teisės aktai, kurie reglamentavo/reglamentuoja ploto dydžius tenkančius vienam asmeniui kameroje, kiti teisės aktai reglamentuojantys kardomojo kalinimo sąlygas, taip pat CK, kuriame reglamentuotas neturtinės žalos atlyginimas ir ieškinio senatis buvo ir yra viešai prieinami teisės aktai, todėl pareiškėjas elgdamasis apdairiai ir protingai, turėjo realią galimybę sužinoti ir išsiaiškinti dėl kamerų ploto tenkančio vienam asmeniui, reikalavimų, tuo labiau, kad, kaip skunde nurodo, kalėdamas Lukiškių TI-K patyrė didelius išgyvenimus ir kitus neigiamus jausmus, kas reikštų, jog pareiškėjas suprato/turėjo suprasti, kad kalinamas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis. Teismas taip pat pažymėjo, kad keliamo ginčo klausimą bei ieškinio senaties taikymą aiškiai reglamentuoja nacionaliniai teisės aktai, kuries nagrinėjamu atveju taikytini.

Atsižvelgdamas į tai, kad, objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo, pareiškėjas nepateikė, todėl įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo.

Paaiškino, kad klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį, kuriuo pareiškėjas Lukiškių TI-K nebuvo kalinamas (nuo 2012 m. sausio 27 d. iki 2015 m. sausio 27 d.), todėl pritaikius trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

III. Pareiškėjas Š. Š. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą arba pakeisti sprendimo dalį dėl neturtinės žalos įvertinimo bei priteisimo ir jo skundą patenkinti bei priteisti 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2006 m. gegužės mėn.

Nurodo, kad Lukiškių TI-K pripažino savo kaltę dėl nežmoniškų laikymo sąlygų.

Pažymi, kad Konvencijoje numatytos dvi absoliučios teisės – teisė į gyvybę (2 straipsnis) ir teisę nepatirti nežmoniško elgesio (3 straipsnis). Pasak pareiškėjo, absoliuti teisė nuo fundamentalios skiriasi tuo, kad jai negali būti taikomi jokie apribojimai, t. y. Konvencijoje nenumatytas joks senaties terminas, o kadangi minėto Konvencijos 3 straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, senaties termino negali numatyti ir nacionalinė teisė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad jam Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus, pirmiausia pažymi, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausia pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr., pvz., EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic prieš Belgiją). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jos protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr., pvz., EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę; 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Taigi atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo vertinimu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos įstatymais, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3116/2011, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

Ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį (CK 1.131 str. 1 d.).

Pareiškėjas skundu siekė, kad jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiais nuo 2002 m. vasario mėn. iki 2003 m. vasario mėn. ir nuo 2006 m. kovo mėn. iki 2006 m. gegužės mėn. (b. l. 1–5), apeliaciniame skunde pareiškėjas savo reikalavimą ir laikotarpį patikslino nurodydamas 2006 m. kovo mėn. – 2006 m. gegužės mėn. (b. l. 42–43). Byloje esantis Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 17 d. raštas Nr. 9-3084 (b. l. 5–10) patvirtina, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kalėjo laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 20 d. iki 2006 m. gegužės 4 d. (šią dieną buvo konvojuotas į Panevėžio areštinę). Atsakovas nurodė, jog duomenų apie ankstesnį pareiškėjo kalinimo laikotarpį nėra išlikę, nes dokumentai suėjus jų saugojimo terminui buvo sunaikinti (b. l. 10).

Atsižvelgiant į nurodyto teisės pažeidimo pobūdį, yra akivaizdu, kad pareiškėjas visą jo nurodytą laikotarpį žinojo arba turėjo žinoti, kad jam neužtikrinama teisė į minimalų kameros plotą, tačiau skundą teismui pateikė tik 2015 m. sausio 27 d. (b. l. 6). Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, jog ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti, todėl pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už kalinimą Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis minėtu laikotarpiu turėjo pagrindą taikyti ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1090/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat laikomasi analogiškos pozicijos, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių svarbos vertinimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas pagal teismui šalių pateiktus įrodymus (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-327/2005, 2006 m. kovo 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-200/2006, 2008 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2008, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Pareiškėjo paaiškinimas, kad ankščiau į teismą negalėjo kreiptis dėl neišverstų į lietuvių kalbą Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimų, kuriuose išaiškinta, kokios kalinimo sąlygos yra tinkamos, nėra pakankamas pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo pareiškėjo reikalavimams atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą. Taip pat teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2006 m. kovo 20 d. iki 2006 m. gegužės 4 d.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

Š. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas Dalia Višinskienė