2023-04-05 Nr. AB-7442-3-61-3-03447-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-245-968/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03447-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 26

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. balandžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Beatos Martišienės ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Budrus sakalas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Budrus sakalas“ skundą atsakovui Valstybinei duomenų apsaugos inspekcijai (trečiasis suinteresuotas asmuo – V. S.) dėl sprendimo dalies panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Budrus sakalas“ (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos (toliau – ir Inspekcija) 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 3R-814(2.13-1.) „Dėl V. S. 2019-12-20 skundo dalyje dėl UAB „Budrus sakalas“ vykdymo vaizdo stebėjimo iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios“ (toliau – ir 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas) dalį dėl buvusio pareiškėjo darbuotojo V. S. (toliau – ir buvęs pareiškėjo darbuotojas) skundo dalies pripažinimo pagrįstu dėl iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios vykdyto vaizdo stebėjimo apimties, taip pat šio sprendimo dalį dėl buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo pripažinimo pagrįstu dėl Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir ADTAĮ) 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos, taip pat šio sprendimo dalį dėl pareiškėjui pareikšto papeikimo. Pareiškėjas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

2. Pareiškėjas skundą grindė tokiais argumentais:

2.1. Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą gavo 2019 m. gruodžio 31 d., o sprendimą dėl jo priėmė tik 2020 m. rugsėjo 21 d., t. y. po 9 mėnesių. Pagal ADTAĮ bendras skundo ar jo dalies nagrinėjimo terminas negali būti ilgesnis negu 6 mėnesiai nuo skundo gavimo priežiūros institucijoje dienos. Tai reiškia, kad vėliausiai buvusio pareiškėjo darbuotojo skundas turėjo būti išnagrinėtas iki 2020 m. birželio 30 d. Tai sudaro savarankišką pagrindą naikinti 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

2.2. Inspekcija pareiškėjo atžvilgiu priėmė 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dėl vaizdo duomenų tvarkymo nuo 2011 m. (kai buvo įrengtos kameros) iki 2019 m. spalio mėnesio (kai kamera buvo išmontuota), tačiau Inspekcija 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime nurodė, kad buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą nagrinėjo tik dėl duomenų tvarkymo veiksmų, atliktų nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio. Taigi Inspekcija priėmė 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, atlikusi platesnės apimties tyrimą ir to nemotyvavo. Dėl šių priežasčių 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytų viešojo administravimo subjektų veiklos principų ir 8 straipsnyje nustatytų individualaus administracinio akto reikalavimų.

2.3. Inspekcija 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime padarė išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinybės stebėti tokios didelės apimties vaizdo stebėjimo lauką ir jis buvo didesnis nei būtina. Nors buvęs pareiškėjo darbuotojas Inspekcijai pateikė 2015 m. rugpjūčio 22 d. 23:08:47 val. nuotrauką, tačiau šia nuotrauka Inspekcija, nagrinėdama šio asmens skundą dalyje dėl vaizdo stebėjimo nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios, negalėjo remtis. Kamera, kurios vaizdus Inspekcijai pateikė buvęs pareiškėjo darbuotojas, buvo pakeista 2018 m. birželio mėnesį ir 2019 m. sausio mėnesį. Inspekcija, rinkdama įrodymus ir jais vadovaudamasi, turėjo spręsti, kokias aplinkybes jie galėtų patvirtinti. Inspekcija padarė nepagrįstą išvadą, jog buvusio pareiškėjo darbuotojo pateiktoje nuotraukoje 2015 metais užfiksuotas vaizdas patvirtina pareiškėjo netinkamus veiksmus, atliktus 2017–2019 metais.

2.4. Pareiškėjas atliko eksperimentą ir laikinai įrengė buvusią kamerą bei užfiksavo ja matomą vaizdą. Iš nuotraukų matyti, kad buvusio pareiškėjo darbuotojo darbo vieta nebuvo tiesiogiai visą laiką stebima, nes ji nepakliuvo į vaizdo kameros stebėjimo lauką. Be to, sėdint ant kėdės vaizdo kamera buvusio pareiškėjo darbuotojo nefiksavo. Nustatyta, kad didžiąją laiko dalį buvęs pareiškėjo darbuotojas ir kiti apsaugos posto darbuotojai praleido sėdėdami kampe prie stalo.

2.5. Pati Inspekcija yra išaiškinusi, jog konkretūs asmens duomenų saugojimo terminai gali būti įtvirtinti teisės aktuose arba juos nustatyti turi pats duomenų valdytojas, šis laikas turėtų būti kiek įmanoma trumpesnis ir pasibaigus saugojimo terminui, duomenys turėtų būti ištrinti. Jeigu pareiškėjas šiuos duomenis būtų saugojęs ilgiau, t. y. nuo 2015 metų, jo veikla būtų pripažintina kaip nepagrįsta ir neproporcinga. Pareiškėjas Inspekcijai dėl objektyvių aplinkybių (vykdydamas teisės aktų reikalavimus) negalėjo pateikti prašomų įrodymų apie vaizdo duomenų tvarkymo apimtį. Todėl Inspekcija nepagrįstai 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėją nubaudė.

2.6. Inspekcijos išvada, kad pasikeitus vaizdo duomenų tvarkymo tikslams ir pareiškėjui atsisakius vaizdo duomenų tvarkymo darbo drausmės tikslu, pareiškėjas apie tai pakartotinai neinformavo buvusio pareiškėjo darbuotojo, nepagrįsta. Pareiškėjas įvykdė visus ADTAĮ reikalavimus, susijusius su tinkamu informavimu, nes apie vaizdo duomenų tvarkymą pareiškėjas buvusį pareiškėjo darbuotoją informavo dar 2013 m. spalio 15 d. pranešimu pasirašytinai. Taip pat buvęs pareiškėjo darbuotojas pasirašytinai buvo supažindintas ir su pareiškėjo generalinio direktoriaus 2015 m. birželio 17 d. įsakymu patvirtintomis Asmens duomenų, gautų vaizdo kameromis, tvarkymo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Pati Inspekcija patvirtino, kad pareiškėjas tą atliko. Pareiškėjas su darbuotojais įvairius klausimus aptaria susirinkimuose, todėl informaciją dažnai pateikia ir žodžiu. Atsisakius vaizdo duomenų tvarkymo darbuotojų kontrolės tikslu kiti duomenų tvarkymo tikslai nepasikeitė, o buvusio pareiškėjo darbuotojo padėtis dėl to tik pagerėjo. Todėl Inspekcijos pareiškėjui nustatytas reikalavimas iš naujo buvusį pareiškėjo darbuotoją pakartotinai informuoti apie tai laikytinas ne tik nepagrįstu, bet ir pertekliniu.

2.7. Inspekcija konstatavo, kad Bendrovė iki 2016 m. balandžio 27 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2016/679 Dėl fizinių asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo ir kuriuo panaikinama Direktyva 95/46/EB (toliau – ir BDAR) įsigaliojimo (2018 m. gegužės 24 d.) pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, o įsigaliojus BDAR (2018 m. gegužės 25 d.) pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatą. Tai reiškia, kad Inspekcija pareiškėjui paskyrė tą pačią sankciją už skirtingų teisės aktų (ADTAĮ ir BDAR) pažeidimą, nors ADTAĮ iki 2018 m. gegužės 25 d. nenumatė galimybės Inspekcijai pareikšti papeikimą.

2.8. Inspekcija nesurinko įrodymų, jog nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio pareiškėjo vykdomas vaizdo stebėjimas buvo didesnės apimties nei būtina. Buvusio pareiškėjo darbuotojo pateikta nuotrauka, kurioje 2015 metais užfiksuotas vaizdo kameros stebėjimo laukas, negali būti pakankamu įrodymu tokiai išvadai padaryti, kadangi ji nepatvirtina ginčo laikotarpiu stebėto vaizdo apimties.

2.9. Inspekcija nemotyvavo pareiškėjui pareikšto papeikimo. Jį pareikšdama, Inspekcija neįsitikino, kad pažeidimas tikrai buvo, nevertino skiriamos sankcijos proporcingumo. Inspekcija, spręsdama, kokią sankciją skirti, turėjo įvertinti ir nukentėjusių asmenų skaičių, tvarkymo tikslą, tvarkomų duomenų pobūdį, duomenų subjektų patirtą žalą, pažeidimo trukmę, ar pažeidimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo, veiksmus, kurių duomenų valdytojas ėmėsi, ir kt. Inspekcija neatsižvelgė ir į tai, kad pareiškėjas, kaip duomenų valdytojas, vaizdo duomenų nebetvarko nuo 2019 m. spalio mėnesio ir neatlieka darbuotojų darbo vietos vaizdo stebėjimo.

2.10. Iki 2019 m. spalio mėnesio darbo vietoje, kuri buvo stebima, dirbo keturi darbuotojai. Vaizdo duomenų tvarkymas buvo susijęs tik su keletu darbuotojų ir tik dėl jų darbo vietos specifikos, o stebimas vaizdas apėmė ne visą patalpą, tačiau tik jos dalį. Vaizdo kamera buvo nuimta dar iki Inspekcijos tyrimo pradžios. Vaizdas nebuvo stebimas tiesiogiai, o visi darbuotojai buvo informuoti apie stebėjimą. Buvęs pareiškėjo darbuotojas skundą Inspekcijai pateikė jau nukabinus vaizdo kamerą ir nutrūkus darbo santykiams su pareiškėju. Pati Inspekcija akcentavo, kad pareiškėjas vaizdo duomenis tvarkė nustatytais tikslais ir nekonstatavo, jog buvęs pareiškėjo darbuotojas būtų patyręs kokią nors žalą. Kadangi pareiškėjas nėra pažeidęs BDAR, jam negali būti taikomos jokios sankcijos dėl netinkamo asmens duomenų tvarkymo. Tačiau Inspekcija į šias aplinkybes neatsižvelgė, nepagrįstai nesvarstė galimybės skirti nurodymo, rekomendacijos ar dėl pažeidimo akivaizdaus mažareikšmiškumo netaikyti jokios poveikio priemonės.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė:

3.1. Inspekcija, nagrinėdama buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą, nesiekė tyčia vilkinti jo nagrinėjimo, o dėjo visas pastangas išsiaiškinti galimo teisės pažeidimo padarymo aplinkybes. Visgi dėl darbo krūvio, gaunamų skundų skaičiaus, pobūdžio ir sudėtingumo, kintančio valstybės tarnautojų skaičiaus, buvusio pareiškėjo skundo nagrinėjimas užtruko. Buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo terminai neturi įtakos pareiškėjo padarytų pažeidimų kvalifikavimui ir negali panaikinti dėl jų pareiškėjui kilsiančios atsakomybės.

3.2. Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas atitiko VAĮ 8 straipsnio reikalavimus, jame aiškiai, detaliai ir nedviprasmiškai nurodyta, kokiais veiksmais ir kokias teisės aktų nuostatas pareiškėjas pažeidė, paaiškinta, už kokį pažeidimą skirta atitinkama poveikio priemonė.

3.3. Pareiškėjo skundo argumentas, kad Inspekcija priėmė 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą netinkamose ribose, nepagrįstas. Inspekcijos 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje aiškiai nurodyta, jog Inspekcija nenagrinėja buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo ar jo dalies, jeigu nuo pažeidimų padarymo dienos iki skundo padavimo praėjo daugiau nei 2 metai. Todėl Inspekcija pagrįstai nagrinėjo buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą dalyje dėl vykdyto vaizdo stebėjimo nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios.

3.4. Pareiškėjo skunde nurodytos informacijos apie kameros keitimą, atliktą eksperimentą Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo metu nėra gavusi, nors pareiškėja turėjo pareigą tokią informaciją pateikti. Inspekcija net du kartus kreipėsi į pareiškėją, siekdama gauti reikšmingos informacijos buvusio pareiškėjo darbuotojo skundui ištirti. Inspekcija, antrą kartą kreipdamasi su prašymu pateikti informaciją, pridėjo ir iš buvusio pareiškėjo darbuotojo gautos nuotraukos kopiją, kurios vaizdo stebėjimo lauko apimtimi pareiškėjas abejoja ir tai grindžia skunde. Pareiškėjas, teikdamas atsakymą Inspekcijai, tokių abejonių neišreiškė. Kadangi pareiškėjui buvo suteikta galimybė pateikti visą reikšmingą informaciją buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimu metu, jis buvo įspėtas dėl atsakomybės už klaidingos informacijos ar ne visos informacijos pateikimą, todėl naujos informacijos pateikimas šiuo atveju teismui neturėtų būti vertinamas kaip reikšminga aplinkybė.

3.5. Pareiškėjo skunde kritikuojama buvusio pareiškėjo darbuotojo pateikta nuotrauka nėra vienintelė aplinkybė, kuria remiantis buvo priimtas 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas.

3.6. Pareiškėjas, registruodamasis Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, 2015 m. rugsėjo 7 d. raštu paaiškino būtinybę stebėti apsaugos darbuotojų darbo vietą ir užtikrino, kad bus stebima ne visa darbo vieta, o tik dalis, kur įrengti monitoriai. Dėl šių priežasčių Inspekcija priėmė 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimą Nr. 2R-5305(9.1-1.) „Dėl UAB „Budrus sakalas“ įregistravimo duomenų valdytoju (P6748)“ (toliau – ir 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimas), kuriuo įregistravo pareiškėją Asmens duomenų valdytojų valstybės registre. Tačiau net ir vykdant vaizdo stebėjimą teisėtai, pareiškėjas vis tiek turėjo laikytis teisės aktų reikalavimų, t. y. asmens duomenys turėjo būti renkami tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti, jie turėjo būti adekvatūs, tinkami ir tik tokie, reikalingi siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi. Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo metu nustatė, kad į pareiškėjo poste įrengtos kameros vaizdo stebėjimo lauką pateko didesnė dalis saugos posto – darbuotojų darbo vieta, o ne tik posto dalis, kur įrengti monitoriai ir (ar) įėjimas į postą. Todėl Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neįrodė būtinybės stebėti tokios didelės apimties vaizdo stebėjimo lauko, kurį stebėjo.

3.7. Buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo metu Inspekcija nustatė, jog iki BDAR įsigaliojimo buvęs pareiškėjo darbuotojas apie vykdytą vaizdo stebėjimą darbo vietoje informuotas pasirašytinai 2013 m. spalio 15 d., taip pat jis 2015 m. birželio 24 d. pasirašytinai buvo supažindintas su Taisyklėmis, kurių 5 punkte nustatyta, jog asmens duomenų tvarkymo (vaizdo stebėjimo) tikslas – viešosios tvarkos, darbuotojų ir kitų asmenų saugumo, pastate esančio turto apsaugos, darbo drausmės užtikrinimas. Pareiškėjas apie tai, kad atsisako vaizdo stebėjimo darbo drausmės tikslais, informavo Inspekciją. Dėl šios priežasties, Inspekcija konstatavo, kad pareiškėjas, kaip duomenų valdytojas, veikė neskaidriai buvusio pareiškėjo darbuotojo atžvilgiu, informuodamas apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbo drausmės tikslu, nors buvo atsisakęs tokio vaizdo duomenų tvarkymo tikslo.

3.8. Nustačius pažeidimą, teisės aktai įpareigoja Inspekciją skirti poveikio priemonę, kas sudaro teisinį pagrindą Inspekcijai skirti baudą ar papeikimą. Šiuo atveju buvo pasirinkta švelnesnio poveikio priemonė – papeikimas. Skiriant šią poveikio priemonę buvo įvertintos visos reikšmingos aplinkybės.

4. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimo į skundą nepateikė.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Teismas nustatė, kad:

6.1. Buvęs pareiškėjo darbuotojas, dirbęs pas pareiškėją iki 2019 m. gruodžio mėnesio, kreipėsi į Inspekciją su 2019 m. gruodžio 29 d. skundu (gautas 2019 m. gruodžio 31 d.), kuriame, be kita ko, nurodė, kad dėl apsaugos darbuotojų darbo kontrolės 2015 m. vasario 20 d. buvo įvesta atsižymėjimo tvarka, tačiau nebuvo panaikinta vaizdo kamera apsaugos darbuotojo poste. Darbų vadovas 2019 m. rugsėjo 9 d. per buvusio pareiškėjo darbuotojo budėjimą atėjo į apsaugos darbo postą (duomenys neskelbtini) kabinetą) ir pareiškė, kad jis žino, jog šis neseniai savo darbo vietoje valgė bei naudojosi asmeniniu mobiliuoju telefonu. Kadangi darbo vietoje buvo vienas ir niekas negalėjo jo daugiau matyti ar girdėti, buvęs pareiškėjo darbuotojas suprato, kad darbų vadovas jį stebėjo per poste įrengtą vaizdo kamerą. Buvęs pareiškėjo darbuotojas prašė Inspekcijos išsiaiškinti, ar toks jo stebėjimas nebuvo perteklinis ir nepažeidė jo teisių.

6.2. Inspekcija 2020 m. sausio 6 d. raštu Nr. 2R-74(2.13.) „Dėl skundo nagrinėjimo“ paprašė buvusio pareiškėjo darbuotojo patikslinti skundą.

6.3. Buvęs pareiškėjo darbuotojas Inspekcijai pateikė 2020 m. sausio 15 d. patikslintą skundą (pareiškimą „Dėl 2020-01-06 d. Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos užklausos Nr. 2R-74(2.13.) dėl skundo nagrinėjimo“).

6.4. Inspekcija 2020 m. balandžio 6 d. raštu Nr. 2R-1747(2.13.) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipėsi į pareiškėją, prašydama pateikti informaciją, įskaitant ir paaiškinimus, kur apsaugos darbo poste (duomenys neskelbtini) kabinete) buvo nukreipta kamera, kas pateko į jos stebėjimo lauką, vaizdo stebėjimo kameros daromos nuotraukos kopiją, nurodydama, kad pareiškėjas savo iniciatyva gali pateikti ir kitą informaciją ir (ar) paaiškinimus, susijusius su buvusio pareiškėjo darbuotojo skunde nurodyta informacija.

6.5. Pareiškėjas 2020 m. balandžio 29 d. rašte Nr. 9259/49 „Dėl vaizdo stebėjimo“ paaiškino, jog vaizdo stebėjimas apsaugos poste (duomenys neskelbtini) kabinete) buvo vykdomas iki 2019 m. spalio pradžios, nuo 2019 m. spalio buvusio pareiškėjo darbuotojo darbo vietoje vaizdo stebėjimas nebuvo vykdomas, pažymėjo, kad pareiškėjas yra išmontavęs kamerą apsaugos poste, yra nustojęs tvarkyti vaizdo duomenis kaip duomenų valdytojas, nes jokių kitų savo vaizdo kamerų neturi ir nenaudoja, paaiškino, kad vaizdo stebėjimas vykdytas tik turto ir asmens apsaugos užtikrinimo tikslu, kamera buvo nukreipta į vieninteles duris, pro kurias galima patekti į postą, į vaizdo stebėjimo kameros stebėjimo lauką taip pat pateko patalpos dalis, kurioje įrengtos apsauginės signalizacijos, priešgaisrinės signalizacijos, durų atidarymo ir kitos pastato valdymo sistemos, nurodė, kad kita posto patalpų dalis, skirta darbuotojams pavalgyti ir persirengti, nebuvo filmuojama, teigė, kad galimybės pateikti stebėjimo kameros darytos nuotraukos kopijos neturi, nes visi kamera padaryti įrašai sunaikinti, vadovaujantis vaizdo duomenų tvarkymo procedūrų reikalavimais, paaiškino, kad vaizdo stebėjimu siekė užtikrinti poste esančių apsaugos darbuotojų ir visų poste esančių pastato valdymo sistemų saugumą, atgrasyti potencialius įsibrovėlius nuo įsiveržimo į postą ir pastatą, teigė, kad darbuotojai nebuvo stebimi darbo kontrolės tikslu, buvo stebimi tik keli darbuotojai, prieigą prie vaizdo įrašų turėjo tik vienas darbuotojas, kuris galėjo peržiūrėti įrašus atskiru pareiškėjo vadovo nurodymu, o nuolatinė darbuotojų stebėsena nebuvo atliekama, pasibaigus nustatytam terminui vaizdo įrašai būdavo sunaikinami, pažymėjo, kad darbuotojai apie vykdomą vaizdo stebėjimą buvo informuoti 2013 m. spalio 15 d. pasirašytinai, o po kameros apsaugos poste išmontavimo pareiškėjo vaizdo stebėjimo nebevykdo, todėl nėra iškabinta jokių informacinių lentelių apie vykdomą vaizdo stebėjimą, patvirtino, kad darbuotojai 2013 m. spalio 15 d. tinkamai informuoti apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbo vietoje, įskaitant ir buvusį pareiškėjo darbuotoją, patvirtino ir tai, kad apsaugos darbo poste (duomenys neskelbtini) kabinete) buvusi vaizdo kamera išmontuota po 2019 m. rugsėjo 24 d. susirinkimo ir nuo to laiko pareiškėjas, kaip duomenų valdytojas, vaizdo duomenų nebetvarko.

6.6. Inspekcija pakartotinai 2020 m. liepos 13 d. raštu Nr. 2R-3503(2.13.) „Dėl vaizdo stebėjimo“ kreipėsi į pareiškėją, nurodydama, jog: registruodamasi Inspekcijos duomenų valdytojų registre ir atsakydama į Inspekcijos 2015 m. rugpjūčio 6 d. raštą Nr. 2R-4611(9.1.) „Dėl vaizdo duomenų tvarkymo“, ar stebima visa apsaugos darbuotojų patalpa, ar visgi kamera nukreipta tik į tam tikras vietas, kodėl nepakaktų stebėti tik įėjimą į postą ir pan., pareiškėja Inspekcijai nurodė, kad vaizdo kamera stebima ne visa apsaugos darbuotojų darbo patalpa, o tik ta jos dalis, kur įrengti monitoriai; dėl šių priežasčių Inspekcija 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėją įregistravo Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, tačiau iš buvusio pareiškėjo darbuotojo Inspekcijai pateiktos nuotraukos matyti, kad į apsaugos poste įrengtos kameros vaizdo stebėjimo lauką pateko didesnė dalis apsaugos posto (darbuotojų darbo vieta), o ne tik posto dalis, kur įrengti monitoriai ir (ar) įėjimas į postą; prašo pareiškėjo paaiškinti, kokiu tikslu vaizdo stebėjimo kamera buvo stebimi ne tik įrengti saugos poste monitoriai, bet ir darbuotojų darbo vietos.

6.7. Pareiškėjas 2020 m. liepos 27 d. rašte Nr. 9259/74 „Dėl vaizdo stebėjimo“ paaiškino, kad dėl vaizdo kameros techninių specifikacijų ribotumo, apsaugos posto nepakankamo ploto ir apsaugos poste sumontuotos įrangos išdėstymo vietos nebuvo galimybės visiškai užtikrinti, jog darbuotojų darbo vieta nepatektų į vaizdo kameros stebėjimo lauką, pažymėjo, kad kita apsaugos posto patalpų dalis, skirta darbuotojams pavalgyti ir persirengti, nebuvo filmuojama, patikino, kad vaizdo stebėjimas vykdytas tik turto ir asmenų apsaugos užtikrinimo tikslais, kitais tikslais duomenys nebuvo tvarkomi, prašė atsižvelgti į tai, jog vaizdo kamerą nuėmė dar iki tyrimo pradžios, į vaizdo kameros stebėjimo lauką patekdavo labai ribotas darbuotojų skaičius, darbuotojai buvo informuoti apie vykdomą stebėjimą, vaizdas realiu laiku nebuvo stebimas, buvęs pareiškėjo darbuotojas skundą pateikė jau esant nukabintai vaizdo kamerai ir nutrūkus darbo santykiams.

6.8. Inspekcija priėmė 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, kuriame nusprendė: 1) pripažinti pagrįstu buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą dalyje dėl iki 2019 metų spalio mėnesio pradžios vykdyto vaizdo stebėjimo apimties; 2) buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą dalyje dėl vaizdo duomenų tvarkymo kontroliuojant buvusio pareiškėjo darbuotojo darbą darbo drausmės tikslais atmesti; 3) buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo dalį dėl ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos pažeidimo pripažinti pagrįstu; 4) pareikšti pareiškėjui papeikimą. Sprendime nurodyta, kad:

6.8.1. Atsižvelgusi į tai, jog pareiškėjo vaizdo stebėjimas buvo vykdomas nuo 2011 metų iki 2019 metų spalio mėnesio pradžios, Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą gavo tik 2019 m. gruodžio 31 d., o pagal teisinį reglamentavimą Inspekcija nenagrinėja skundo ar jo dalies, jeigu nuo nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo praėjo daugiau nei 2 metai, nusprendė buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą nagrinėti tik dalyje dėl vykdyto vaizdo stebėjimo nuo 2017 metų gruodžio mėnesio iki 2019 metų spalio mėnesio pradžios.

6.8.2. Pareiškėjas, registruodamasis Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, 2015 metais informavo Inspekciją, jog vaizdo kamera stebima ne visa apsaugos darbuotojų darbo patalpa, o tik ta jos dalis, kur įrengti monitoriai.

6.8.3. Iš buvusio pareiškėjo darbuotojo Inspekcijai pateiktos nuotraukos matyti, kad į apsaugos poste įrengtos kameros vaizdo stebėjimo lauką pateko didesnė dalis saugos posto (darbuotojų darbo vieta), ne tik posto dalis, kur įrengti monitoriai ir (ar) įėjimas į postą.

6.8.4. Nors pareiškėjas paaiškino, kad dėl vaizdo kameros techninių specifikacijų ribotumo, apsaugos posto nepakankamo ploto ir apsaugos poste sumontuotos įrangos išdėstymo vietos nebuvo galimybės visiškai užtikrinti, jog darbuotojų darbo vieta nepatektų į vaizdo kameros stebėjimo lauką, tačiau kita apsaugos posto patalpos dalis, skirta darbuotojams pavalgyti ir persirengti, nebuvo filmuojama. Tačiau pareiškėjas neįrodė būtinybės stebėti tokios didelės apimties vaizdo stebėjimo lauko ir šis stebėjimo laukas buvo didesnis nei buvo būtina apsaugos posto paslaugų gerinimo užtikrinimo ir asmenų bei turto saugumo užtikrinimo tikslams pasiekti.

6.8.5. Pareiškėjas iki BDAR taikymo pradžios (2018 m. gegužės 24 d.) pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punktą, o įsigaliojus BDAR (2018 m. gegužės 25 d.) pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktą.

6.8.6. Atsižvelgus į tai, buvusio pareiškėjo darbuotojo skundas dalyje dėl vaizdo apimties ]pripažintas pagrįstu ir pareiškėjai skirtas papeikimas.

6.8.7. Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo metu nenustatė, kad buvusio pareiškėjo darbuotojo vaizdo duomenys buvo tvarkomi (rinkti ir naudoti) kontroliuojant jo darbą poste / darbo drausmės tikslais. Todėl buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo dalis dėl vaizdo duomenų tvarkymo kontroliuojant buvusio pareiškėjo darbuotojo darbą poste / darbo drausmės tikslais atmesta.

6.8.8. Inspekcija, įvertinusi tai, kad pareiškėjas veikė neskaidriai ir neinformavo buvusio pareiškėjo darbuotojo apie vykdomą vaizdo stebėjimą darbo drausmės tikslu, nors buvo atsisakiusi tokio vaizdo duomenų tvarkymo tikslo, padarė išvadą, kad pareiškėjas nesilaikė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos. Todėl šioje dalyje Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą pripažino pagrįstu.

6.9. Pareiškėjas, nesutikdamas su 2021 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, apskundė jį teismui.

7. Teismas nustatė, kad esminiai pareiškėjo skundo argumentai yra: 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nes Inspekcija šio sprendimo motyvuojamojoje dalyje pasisakė, kad skundą nagrinės tik dėl laikotarpio nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio, tačiau šio sprendimo rezoliucinėje dalyje konstatavo, jog sprendimas priimamas dėl viso vaizdo duomenų tvarkymo laikotarpio (2011–2019 m.); Inspekcija tyrimo metu rėmėsi tik buvusio pareiškėjo darbuotojo pateikta nuotrauka, kurioje užfiksuotas 2015 m. rugpjūčio 22 d. vaizdas, vertindama nuo 2017 m. gruodžio mėnesio pareiškėjo veiksmus; Inspekcija netinkamai vertino pareigą informuoti darbuotojus apie pasikeitusį vaizdo stebėjimą, nes šiuo atveju buvo pagerinta, o ne pabloginta buvusio pareiškėjo darbuotojo padėtis; Inspekcija niekaip nemotyvavo 2020 m. rugsėjo 1 d. sprendimo pareikšti pareiškėjui būtent papeikimą, o ne kitą sankciją; Inspekcija praleido terminą buvusio pareiškėjo darbuotojo skundui išnagrinėti.

8. Teismas apibendrino, kad nagrinėjamu atveju Inspekcija buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą išnagrinėjo iš esmės, padarydama išvadą, kad pareiškėjas, vykdydamas stebėjimą vaizdo kameromis, pažeidė buvusio pareiškėjo darbuotojo privatumą.

9. Teismas apžvelgė ADTAĮ (redakcija, galiojusi skundo padavimo ir 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo priėmimo metu, nuo 2019 m. lapkričio 14 d.) nuostatas (1 str., 12 str. 1 d., 23 str. 1 d., 31 str.), BDAR nuostatas (2 str. 1 d., 4 str. 2 d.), VAĮ (redakcija, galiojanti iki 2020 m. spalio 31 d.) nuostatas (8 str. 1 d.), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką dėl Inspekcijos pareigos vertinti ir nustatyti duomenų tvarkymo pažeidimus (2020 m. gruodžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4388-968/2020), dėl pareigos pagrįsti priimamus individualius administracinius aktus (2015 m. spalio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).

10. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad Inspekcija 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodė nagrinėsianti buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą tik dėl laikotarpio nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio, tačiau šio sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodė, jog šį skundą laiko pagrįstu dėl iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios vykdyto vaizdo stebėjimo, kas reiškia, kad Inspekcija priėmė 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dėl viso vaizdo duomenų tvarkymo laikotarpio, t. y. nuo 2011 metų iki 2019 metų, kas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų. Teismo vertinimu Inspekcija 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime aiškiai pasisakė, jog buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą nagrinės tik dalyje dėl vykdyto vaizdo stebėjimo nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios. Inspekcija motyvavo, kad pagal ADTAĮ ji nenagrinėja skundo ar jo dalies, jeigu nuo nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo praėjo daugiau nei 2 metai. Tai nustatęs, teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo teigti, jog 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas priimtas vertinant visą laikotarpį, t. y. nuo 2011 m. iki 2019 m.

11. Teismas, nustatęs, kad Inspekcija 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime konstatavo ADTAĮ, galiojusio iki 2018 m. gegužės 24 d., 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos ir BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatos pažeidimus, apžvelgė ADTAĮ, konstatuoto pažeidimo padarymo metu, t. y. nuo 2017 m. sausio 1 d., nuostatas (3 str. 1 d., 5 str. 1 d. 6 p., 17 str., 19 str.) ir BDAR nuostatas (5 str. 1 d. c p., 2 d., 4 str. 7 p.). Teismas, vadovaudamasis aptartu teisiniu reglamentavimu, padarė išvadą, kad BDAR 5 straipsnio 2 dalyje numatytas atskaitomybės principas susideda iš dviejų dalių: duomenų valdytojo atsakomybės užtikrinti savo veiklos atitiktį BDAR reikalavimams ir duomenų valdytojo gebėjimo įrodyti tą atitiktį priežiūros institucijai. Teismas, vadovaudamasis LVAT praktika (2020 m. liepos 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-2837-968/2020; 2021 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2229-968/2021), pažymėjo, kad duomenų valdytojas turi pareigą pateikti pakankamai pažeidimą pagrindžiančių įrodymų.

12. Teismas nustatė, kad Inspekcija, prieš priimdama sprendimą dėl pareiškėjo registravimo Asmens duomenų valdytojų valstybės registre, 2015 m. rugpjūčio 6 d. prašė pareiškėjo paaiškinti, kodėl būtina stebėti apsaugos darbuotojų darbo vietą, nurodyti, kokia jų darbo specifika lemia būtinumą stebėti, kokios grėsmės (pavojai) jiems kyla, kodėl kitos priemonės ar būdai netinkami ir / ar pakankami siekiant užsibrėžtų tikslų, ar stebima visa apsaugos darbuotojų darbo patalpa, ar kameros nukreiptos tik į tam tikras vietas ir pan., taip pat, dėl kokių priežasčių nepakaktų stebėti tik įėjimą į apsaugos darbuotojų postą. Pareiškėjas Inspekcijai 2015 m. rugsėjo 7 d. paaiškino, kad vaizdo stebėjimo kameros padėjo užtikrinti saugumą, nes kartais apsaugos darbuotojai nepakankamai rūpestingai atlikdavo savo pareigas, t. y. neužfiksuodavo gresiančių grėsmių ir pan. Pareiškėjas informavo Inspekciją, kad vaizdo kamera stebima ne visa apsaugos darbuotojų darbo patalpa, o tik ta jos dalis, kur įrengti monitoriai. Inspekcija, atsižvelgdama į šį atsakymą, 2015 m. rugsėjo 15 d. sprendimu pareiškėją įregistravo Asmens duomenų valdytojų valstybės registre.

13. Teismas nustatė ir tai, kad pareiškėjas esminiu skundo argumentu, nesutikdamas su 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimu, laiko tai, jog Inspekcija rėmėsi buvusio pareiškėjo darbuotojo pateikta 2015 m. rugpjūčio 22 d. 23:08:47 val. nuotrauka, kuri, pareiškėjo vertinimu, negali atspindėti vaizdo stebėjimo situacijos nuo 2017 m. gruodžio iki 2019 m. spalio pradžios.

14. Inspekcija teismui nurodė, jog 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime rėmėsi ir kitais duomenis. Teismas nustatė, kad į bylą pateikti pareiškėjo 2019 m. rugsėjo 24 d. susirinkime dalyvavusių darbuotojų rašytiniai paaiškinimai, iš kurių matyti, jog dalis darbuotojų teigė žinantys, kad vaizdo kamera įrengta teisėtai, suderinus su Inspekcija. Pats pareiškėjas Inspekcijai 2020 m. liepos 27 d. paaiškino, kad dėl vaizdo kameros techninių specifikacijų ribotumo, apsaugos posto nepakankamo ploto ir jame sumontuotos įrangos išdėstymo vietos nebuvo galimybės visiškai užtikrinti, jog darbuotojų darbo vieta nepatektų į vaizdo kameros stebėjimo lauką. Pareiškėjas pažymėjo, kad kita apsaugos posto patalpų dalis, skirta darbuotojams pavalgyti ir persirengti, nebuvo filmuojama, o vaizdo stebėjimas vykdytas tik turto ir asmenų apsaugos užtikrinimo tikslais, jokiais kitais tikslais duomenys nebuvo tvarkomi. Pareiškėjas prašė atsižvelgti į tai, jog vaizdo kamerą nuėmė dar iki tyrimo pradžios, į jos stebėjimo lauką patekdavo labai ribotas darbuotojų skaičius, darbuotojai buvo informuoti apie vykdomą stebėjimą, vaizdas realiu laiku nebuvo stebimas, buvęs pareiškėjo darbuotojas skundą Inspekcijai pateikė jau esant nukabintai vaizdo kamerai ir nutrūkus darbo santykiams su pareiškėju. Teismas padarė išvadą, kad būtent šie pareiškėjo argumentai sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad jis pats pripažino, jog dėl tam tikrų vaizdo kameros techninių specifikacijų bei nedidelio apsaugos posto ploto kameros nepavyko įrengti taip, kad į vaizdo stebėjimo lauką nepatektų darbuotojų darbo vieta. Vadinasi, pareiškėjo darbuotojai buvo stebimi. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ne tik šios aplinkybės niekaip nepaneigė, priešingai – ją pripažino. Nors teismas nurodė, kad šią aplinkybę patvirtina ir 2015 m. rugpjūčio 22 d. nuotrauka, tačiau kartu pažymėjo, kad ji nebuvo pagrindinis įrodymas, kuriuo Inspekcija vadovavosi, priimdama 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą.

15. Teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius, kad Inspekcija neprašė pateikti konkrečių duomenų, nes, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, Inspekcija suteikė pareiškėjui ne vieną galimybę pateikti paaiškinimus, ne tik atsakant į Inspekcijos klausimus, tačiau ir pateikiant kitus reikšmingus argumentus. Tai reiškia, kad pareiškėjas turėjo teisę teikti visus, jo manymu, reikšmingus ir su ginču susijusius įrodymus. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjas ir teismui bylos nagrinėjimo metu nepateikė jokių duomenų, pagrindžiančių, kad vaizdo stebėjimo kameros buvusio pareiškėjo darbuotojo darbo vietoje buvo skirtos ne nuolatinei darbuotojų kontrolei, o darbo saugumo užtikrinimui, kad galimi atvejai, kai darbuotojai nepastebės galimų grėsmių ir pan. Teismas padarė išvadą, kad byloje pateikti įrodymai nepagrindžia pareiškėjo pozicijos, jog stebėjimo kamerų įrengimas, apimantis didesnį nei galima stebėjimo lauką, apsaugos poste buvo būtinas nurodytiems tikslams pasiekti. Teismas pažymėjo, kad šios išvados nepaneigia pareiškėjo išimtinai įrodymais nepagrįstomis prielaidomis grindžiami skunde išdėstyti teiginiai.

16. Įvertinęs 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą dalyje dėl nuo 2017 m. gruodžio iki 2019 m. spalio pradžios vykdyto vaizdo stebėjimo, teismas konstatavo, kad jis yra pagrįstas, jo naikinti nėra pagrindo.

17. Teismas nustatė, kad nors Inspekcija nurodė, jog pareiškėjas 2013 m. spalio 15 d. ir 2015 m. birželio 24 d. informavo buvusį pareiškėjo darbuotoją apie asmens duomenų tvarkymą ir vaizdo kamerų stebėjimą, tačiau pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad būtų informavęs buvusį pareiškėjo darbuotoją apie tai, jog atsisakė tokio vaizdo duomenų tvarkymo darbo drausmės tikslais. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Inspekcija padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas tinkamai neinformavo buvusio pareiškėjo darbuotojo apie pasikeitusį jo duomenų tvarkymą, pateikiant atitinkamus įrodymus ir tuo pažeidžiant ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą.

18. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde teismui iš esmės neginčija fakto, kad negalėjo Inspekcijai pateikti ir nepateikė duomenų, jog buvęs pareiškėjo darbuotojas buvo tinkamai informuotas apie pasikeitusį vaizdo kamerų stebėjimą, tačiau teigė, kad šis pasikeitimas ne tik nepablogino, bet dar ir pagerino jo padėtį, pažymėjo, kad dažnai svarbia informacija būdavo pasidalijama žodžiu susirinkimų metu. Teismas tokius pareiškėjo skundo argumentus atmetė, įvertinęs juos kaip gynybinę poziciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas apie asmens duomenų tvarkymą darbuotojus ne kartą informavo pasirašytinai, todėl nėra aišku, kodėl būtent šį ginčo atvejį pareiškėjas pasielgė kitaip. Tai, kad pareiškėjas atsisakė vaizdo stebėjimo drausmės tikslais, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos informuoti apie šiuos pasikeitimus buvusį pareiškėjo darbuotoją, nepaisant to, kad šis pakeitimas, kaip nurodo pareiškėjas, pagerino buvusio pareiškėjo darbuotojo padėtį.

19. Teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus dėl termino priimti sprendimą pažeidimo, apžvelgė ADTAĮ nuostatas (30 str.), LVAT praktiką dėl procedūrinio sprendimo priėmimo termino (2012 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1192/2012). Teismas, nustatęs, kad buvusio pareiškėjo darbuotojo skundas gautas 2019 m. gruodžio 31 d., o sprendimas priimtas 2020 m. rugsėjo 21 d., padarė išvadą, kad tai nesudaro teisinio pagrindo naikinti 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimą, nes nenustatyta, jog nurodyto termino praleidimas būtų lėmęs netinkamą aplinkybių nustatymą ir jų vertinimą. Teismas sutiko su Inspekcijos pozicija, kad termino praleidimas neturi įtakos pareiškėjo padarytų pažeidimų kvalifikavimui ir negali panaikinti jo atsakomybės.

20. Apibendrinęs išdėstytus argumentus, teismas padarė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas pažeidė dar iki BDAR įsigaliojimo (2018 m. gegužės 24 d.) galiojusio ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatą, taip pat BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punkto nuostatą ir nusprendė pripažinti pagrįstu buvusio pareiškėjo darbuotojo skundą bei pareiškė pareiškėjui papeikimą, kaip numato BDAR 58 straipsnio 2 dalies b punktas.

21. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui pritaikyta poveikio priemonė yra teisinga ir proporcinga. Teismas nenustatė argumentų, sudarančių pagrindą paskirtą poveikio priemonę naikinti ar keisti. Teismas nesutiko su pareiškėju, kad poveikio priemonės skyrimas nemotyvuotas.

22. Teismas atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kad 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnio reikalavimų, nustatęs, kad jis pagrįstas objektyviais duomenimis, kurie yra susieti su taikomomis konkrečiomis teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

24. Pareiškėjas, dėstydamas tuos pačius argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, kartodamas nustatytas bylos aplinkybes, apeliacinį skundą, kuriuo nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, grindžia šiais argumentais:

24.1. Teismas, nesilaikydamas įrodymų sąsajumo taisyklės, nepagrįstai preziumavo, kad faktinė situacija nuo 2015 m. liko nepakitusi, t. y. tokia, kokia užfiksuota buvusio pareiškėjo darbuotojo pateiktoje 2015 m. rugpjūčio 22 d. darytoje nuotraukoje ir išdėstyta pareiškėjo 2020 m. liepos 27 d. rašte Nr. 9259/74 „Dėl vaizdo stebėjimo“. Teismas nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, kad vaizdo kamera buvo ne kartą sugedusi ir keista.

24.2. Teismas išvadą, kad Inspekcijos tikrinamuoju laikotarpiu vaizdo kamera buvo fiksuojama apsaugos darbuotojų darbo vieta, padarė remdamasis išimtinai prielaidomis. Byloje nėra jokių įrodymų, tiesiogiai ir neginčijamai patvirtinančių, kokia apimtimi vaizdo kamera fiksavo apsaugos poste esančią erdvę ir ar į ją pateko apsaugos darbuotojų darbo vieta Inspekcijos tiriamuoju laikotarpiu nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio. Tai patvirtina aplinkybė, kad net pareiškėjas negalėjo pateikti įrodymų, kokį vaizdą fiksavo vaizdo kamera Inspekcijos tikrinamuoju laikotarpiu dėl labai trumpo įrašų saugojimo termino (Taisyklių 12 p., Vaizdo duomenų tvarkymo procedūros 7 p.).

24.3. Teismas neįvertino byloje pateiktų netiesioginių įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjo darbuotojų darbo vieta nebuvo fiksuojama vaizdo kamera Inspekcijos tikrinamuoju laikotarpiu, kurie teismui buvo pateikti kartu su skundu, aprašant pareiškėjo atliktą eksperimentą. Teismas neįvertino aplinkybių, kad Inspekcija nereikalavo iš pareiškėjo pateikti informacijos apie tiriamuoju laikotarpiu vaizdo kameros fiksuoto vaizdo, neuždavė klausimų apie vaizdo stebėjimo lauko keitimo aplinkybių tikrinamuoju laikotarpiu, neinformavo, kad Inspekcija nenurodė pareiškėjui, jog vertins 2015 m. užfiksuotą vaizdą, vertindama pareiškėjo veiksmus tikrinamuoju laikotarpiu, kad Inspekcija neinformavo pareiškėjo apie buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo ribas.

24.4. Teismas nepateikė jokių argumentų, kodėl teismas sutiko su Inspekcijos pozicija dėl ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimo, pasireiškusio dėl to, kad pareiškėjas nepagrįstai pakartotinai neinformavo buvusio pareiškėjo darbuotojo apie tai, jog pareiškėjas atsisakė vaizdo duomenų tvarkymo darbo drausmės tikslais. Tokio pobūdžio pareigos teisės aktuose nėra.

24.5. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo pareiškėjui paskirtos poveikio priemonės – papeikimo – skyrimo pagrįstumo ir teisėtumo. Pirmosios instancijos teismas neįvertino pareiškėjo skundo argumentų, kad jam paskirta poveikio priemonė, buvo paskirta neturint jokių tiesioginių įrodymų, pagrindžiančių nustatytą pažeidimą, taip pat argumentų dėl to, kad Inspekcija laikotarpiu iki 2018 m. gegužės 25 d. neturėjo teisės pareikšti papeikimų už ADTAĮ pažeidimus apskritai, kad tokia poveikio priemonė ADTAĮ nebuvo įtvirtinta. Pirmosios instancijos teismas, palikęs pareiškėjui Inspekcijos pareikštą papeikimą, neįvertino tokios poveikio priemonės pagrįstumo ir proporcingumo, nes netyrė, ar Inspekcija, skirdama šią poveikio priemonę, įvertino visas teisės aktuose įtvirtintas aplinkybes, į kurias privaloma atsižvelgti, sprendžiant dėl poveikio priemonės taikymo. Teismas neįvertino ir neatsakė į pareiškėjo skunde nurodytas reikšmingas aplinkybes, kurios turėjo būti, bet nebuvo įvertintos, nusprendžiant dėl papeikimo pareiškimo, sprendžiant dėl jo taikymo būtinumo, dėl galimybių taikyti švelnesnę poveikio priemonę.

25. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo:

25.1. Pirmosios instancijos teismas detaliai ištyrė ir įvertino visas teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes ir priėmė įrodymais pagrįstą ir motyvuotą sprendimą.

25.2. Pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų sąsajumo taisyklės, nes pats pareiškėjas turėjo pareigą Inspekcijai įrodyti vykdyto vaizdo stebėjimo teisėtumą. Teismas sprendime detaliai išnagrinėjo tiek pareiškėjo, tiek ir Inspekcijos pateiktus argumentus, ir nurodė, kokie pareiškėjo argumentai sudarė pagrindą manyti, kad pareiškėjas pripažino, jog dėl tam tikrų vaizdo kameros techninių specifikacijų ribotumo, apsaugos posto nedidelio ploto kameros nepavyko įrengti taip, kad į vaizdo stebėjimo lauką nepatektų darbuotojų darbo vieta. Vienas iš teismo nurodytų tokios išvados argumentų yra tai, kad pareiškėjas, žinodamas, kad Inspekcija tiria vaizdo stebėjimą laikotarpyje nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios, per visą skundo tyrimo Inspekcijoje laikotarpį nepateikė jokios informacijos apie tai, kad nuo 2015 m. faktinė vaizdo stebėjimo situacija buvo pasikeitusi. Teismo sprendime taip pat pabrėžiama, kad teismo išvadai įtakos turėjo ir tai, kad pareiškėjas prašė atsižvelgti, jog vaizdo kamerą nuėmė iki tyrimo pradžios, kad į vaizdo kameros stebėjimo lauką pateko labai ribotas darbuotojų skaičius, kad darbuotojai buvo informuoti apie vykdomą vaizdo stebėjimą.

25.3. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjo skundo argumentų apie tai, kad Inspekcija nesikreipė į pareiškėją su konkrečiais klausimais dėl konkrečios medžiagos pateikimo, neatitinka tikrovės. Teismas sprendime šiuos pareiškėjo skundo argumentus įvertino ir į juos atsakė. Tai, kad pareiškėjas buvo informuotas apie vertinamą vaizdo stebėjimo laikotarpį, pagrindžia teismo turima Inspekcijoje tirto buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo medžiaga, iš kurios matyti, kad pareiškėjas jau buvusio pareiškėjo darbuotojo skundo nagrinėjimo pradžioje buvo informuotas apie Inspekcijos vertinamą vaizdo stebėjimo laikotarpį.

25.4. Pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo skundo argumentus dėl Inspekcijos įpareigojimo pakartotinai informuoti buvusį pareiškėjo darbuotoją apie tai, kad pareiškėjas atsisakė vaizdo stebėjimo duomenų naudojimo drausmės užtikrinimo tikslais.

25.5. Pirmosios instancijos teismas pagrindė ir tinkamai įvertino Inspekcijos pareiškėjui pareikštą papeikimą.

25.6. Pareiškėjo skunde ir apeliaciniame skunde minimas pažeidimo mažareikšmiškumas skiriant sankcijas už asmens duomenų tvarkymo pažeidimus teisės aktuose nėra numatytas.

25.7. Pareiškėjo skunde išdėstyti reikalavimai (kad sprendžiant, kokią sankciją skirti, atsakovė turėjo įvertinti visetą aplinkybių, tokių kaip nukentėjusių asmenų skaičių, tvarkymo tikslą, tvarkomų duomenų pobūdį, duomenų subjektų patirtą žalą, pažeidimo trukmę, ar pažeidimas padarytas tyčia, ar dėl neatsargumo, veiksmai, kurių duomenų valdytojas ėmėsi ir kt.), kurie pakartoti ir apeliaciniame skunde, yra nustatyti BDAR 83 straipsnyje 3 dalyje, kuris nustato išskirtinai administracinių baudų, o ne kitų BDAR 58 straipsnio 2 dalyje nustatytų sankcijų, skyrimo sąlygas.

26. Trečiasis suinteresuotas asmuo V. S. atsiliepimo į apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės duomenų apsaugos inspekcijos 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendimo Nr. 3R-814(2.13-1.) „Dėl V. S. 2019-12-20 skundo dalyje dėl UAB „Budrus sakalas“ vykdymo vaizdo stebėjimo iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios“ dalies, kurioje buvusio pareiškėjo darbuotojo skundas pripažintas pagrįstu dėl iki 2019 m. spalio mėnesio pradžios vykdyto vaizdo stebėjimo apimties, ir dėl ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatos pažeidimo, taip pat pareiškėjui pareikštas papeikimas, teisėtumo ir pagrįstumo.

28. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skunde pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus, taip pat nurodo, kad jis nesutinka su teismo atliktu įrodymų vertinimu.

29. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos. Todėl teisėjų kolegija bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

30. Atsižvelgiant į tai, kad apeliaciniame skunde pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, primintina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektais, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas motyvuotai nusprendė, kad Inspekcija 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime teisėtai ir pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu (t. y. nuo 2017 m. gruodžio mėnesio iki 2019 m. spalio mėnesio), tvarkydamas buvusio pareiškėjo darbuotojo asmens duomenis (t. y. vykdydamas jo darbo vietos vaizdo stebėjimą), pažeidė iki 2018 m. gegužės 24 d. galiojusios redakcijos ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 4 ir 6 punktus („duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų: <...> 4) tapatūs, tinkami ir tik tokios apimties, kuri būtina jiems rinkti ir toliau tvarkyti; <...> 6) tvarkomi pagal šiame ir kituose atitinkamą veiklą reglamentuojančiuose įstatymuose nustatytus aiškius ir skaidrius asmens duomenų tvarkymo reikalavimus“), o nuo 2018 m. gegužės 25 d. (t. y. įsigaliojus BDAR) pažeidė BDAR 5 straipsnio 1 dalies c punktą („asmens duomenys turi būti: <...> c) adekvatūs, tinkami ir tik tokie, kurių reikia siekiant tikslų, dėl kurių jie tvarkomi (duomenų kiekio mažinimo principas);“), taip pat pagrįstai pareiškė pareiškėjui papeikimą.

32. Iš tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, o tikrinamas teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus.

33. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutikdama su tikrinamo pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, juos papildo.

34. Apeliaciniame skunde teigiama esą Inspekcija nesurinko pakankamų įrodymų, koks vaizdas ginčo laikotarpiu buvo fiksuotas vaizdo kameromis (t. y. kokia apimtimi vaizdo kamera fiksavo apsaugos poste esančią erdvę ir ar į ją pateko apsaugos darbuotojų darbo vieta). Atsakant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo motyvams ir jais grindžiamai išvadai, kad nagrinėjamu atveju pats pareiškėjas iš esmės pripažino, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjo darbuotojai buvo stebimi. Papildomai akcentuotina, kad dalį ginčo laikotarpio galiojusio BDAR 5 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas atskaitomybės principas duomenų valdytoją įpareigojo ne tik užtikrinti, kad būtų laikomasi su asmens duomenų tvarkymu susijusių principų, tačiau nustatė ir pareigą sugebėti tai įrodyti. Vadinasi, būtent pareiškėjui kilo pareiga pateikti pakankamai įrodymų, kad dalį ginčo laikotarpio (t. y. nuo 2018 m. gegužės 25 d. įsigaliojus BDAR iki 2019 m. spalio mėnesio), buvusio pareiškėjo darbuotojo asmens duomenys buvo tvarkomi laikantis, inter alia (be kita ko), duomenų kiekio mažinimo principo (BDAR 5 str. 1 d. c p.), kuriuos ginčo atveju vertina Inspekcija ir teismas.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai teigia, kad tikrinamame teismo sprendime nėra motyvų dėl Inspekcijos vertinimo, jog jis, pakartotinai neinformavęs buvusio pareiškėjo darbuotojo apie atsisakymą tvarkyti asmens duomenis darbo drausmės tikslais, pažeidė ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punktą. Nustatyta, kad 2020 m. rugsėjo 21 d. sprendime ADTAĮ 3 straipsnio 1 dalies 6 punkto pažeidimas konstatuotas, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas veikė neskaidriai, nes 2013 m. spalio 15 d. ir 2015 m. birželio 24 d. informavęs buvusį savo darbuotoją apie asmens duomenų tvarkymą ir vaizdo kamerų stebėjimą, vėliau jo neinformavo apie tai, jog atsisakė tokio vaizdo duomenų tvarkymo darbo drausmės tikslais (pareiškėjas nepateikė tai paneigiančių įrodymų). Pirmosios instancijos teismas tokiam Inspekcijos vertinimui pritarė. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka ir papildomai pabrėžia, kad tokia situacija, kai duomenų tvarkytojas, su duomenų subjekto sutikimu ilgą laiką rinkęs asmens duomenis (vaizdo kameromis stebėjęs asmenį), vėliau dėl kokių nors priežasčių nutraukia tokį duomenų rinkimą, tačiau to duomenų subjekto tinkamai apie tai neinformuoja, nėra suderinama su sąžiningo ir skaidraus duomenų tvarkymo imperatyvais (ADTAĮ 3 str. 1 d. 6 p.). Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad analogiški asmens duomenų tvarkymo reikalavimai kyla ir iš teisėtumo, sąžiningumo ir skaidrumo principų, įtvirtintų BDAR 5 straipsnio 1 dalies a punkte.

36. Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiais, kad pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjui paskirtos poveikio priemonės teisėtumo ir pagrįstumo. Priešingai, pirmosios instancijos teismas išvadą dėl to, kad poveikio priemonė pareiškėjui paskirta teisėtai, pagrįstai ir yra proporcinga konstatuotiems asmens duomenų tvarkymo pažeidimams, padarė ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste įvertinęs reikšmingus įrodymus (žr. šios Nutarties 20–21 p.). Pareiškėjo netenkinantys, ar, jo manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai per se (savaime) nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, jog teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai.

37. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai teisiniam bylos išnagrinėjimo rezultatui reikšmės neturi, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą nereiškia įpareigojimo detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

38. Apibendrinant konstatuotina, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, jį naikinti nėra teisinio pagrindo. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pirmosios instancijos teismo sprendimą naikinti ar keisti. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Atmetus pareiškėjo apeliacinį skundą, nėra pagrindo tenkinti ir jo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Budrus sakalas“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gruodžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis