2021-10-27 Nr. AB-22508-3-65-3-00181-2020-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2681-602/2021

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00181-2020-1

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyriui (iki reorganizacijos – Utenos skyrius) (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. K. (J. K.) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus (po reorganizacijos – Panevėžio skyrius) (toliau – ir Skyrius) 2020 m. kovo 18 d. sprendimą Nr. (10.12E) VPE_SP6E-134 „Dėl atsisakymo J. K. skirti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“ (toliau – ir Skyriaus sprendimas); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2020 m. birželio 3 d. sprendimą Nr. (6.5)I-3571 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2020 m. kovo 18 d. sprendimo Nr. (10.12E) VPE_SP6E-134“ (toliau – ir VSDFV sprendimas, kartu su Skyriaus sprendimu – ir Sprendimai); 3) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas, remdamasis įstatymais, kurie reguliuoja pensijų mokėjimo klausimus, ir dėl jų keldamas klausimus dėl pensijos sistemos pertvarkos, vadovaudamasis nacionalinių ir tarptautinių teismų praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir asmens nuosavybės apsaugos, teisinio saugumo, teisinio tikrumo principų, skunde išdėstė tokius argumentus, kuriais nesutiko su skundžiamais Sprendimais:

2.1. Vidaus reikalų sistemoje pareiškėjas ištarnavo 13 metų ir 13 dienų. 1993 m. kovo 22 d. iš vidaus reikalų sistemos pareiškėjas buvo atleistas ne dėl savo kaltės, nes ikiteisminis tyrimas Vilniaus miesto apylinkės prokuratūros 1993 m. vasario 11 d. nutarimu pareiškėjo atžvilgiu buvo nutrauktas. Pareiškėjo įsitikinimu, jis iš tarnybos buvo atleistas ne dėl savo kaltės, todėl jis turi teisę gauti pareigūnų ir karių pensiją, vadovaujantis Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu ir 13 straipsnio 3 dalimi. Pareiškėjas Skyriui padavė 2020 m. vasario 7 d. prašymą „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės nesijos skyrimo“ (toliau – ir Prašymas). Skyrius priėmė Skyriaus sprendimą, kuris be datos ir numerio, kuriame neteisingai nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo. VSDFV, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl Skyriaus sprendimo panaikinimo, priėmė VSDFV sprendimą, kuriuo taip pat padarė neteisingas išvadas, kurių pagrindu pareiškėjo skundą atmetė.

2.2. Sprendimai yra pagrįsti neaiškiomis teisės aktų nuostatomis. Skyrius ir VSDFV netinkamai nustatė faktines aplinkybes, priėmė Sprendimus nesivadovaujant aktualiais teisės aktais, nesiremiant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktika dėl teisėtų lūkesčių apsaugos ir pensinio aprūpinimo doktrina.

2.3. Pareigūnai, iš tarnybos išėję anksčiau, nei sukako teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, turi teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, ištarnavus tam tikrą laiką sistemoje. Asmenys, išėjęs iš vidaus reikalų sistemos iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo (Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 str. 2 d.), kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija dar nebuvo paskirta ir mokama, įsigaliojus Vidaus tarnybos statutui neturi prarasti teisės gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją už sistemoje ištarnautą tam tikrą laiką (ne mažiau nei 5 metus), kai sukanka išėjimo į atsargą amžius.

2.4. Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis turi būti aiškinamas kartu su Įstatymu ir Vidaus tarnybos statutu. Tokiu atveju, pareigūnams, iš vidaus tarnybos išėjusiems iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo (2003 m. gegužės 1 d.), jiems turi būti mokamos pareigūnų ir karių pensijos, remiantis būtent minėtu Vidaus tarnybos statutu, o ne iki to galiojusiu teisiniu reguliavimu. Pagal Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, pareigūnams, kurie ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet mažiau nei 20 metų), iš vidaus tarnybos išėjo iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo, valstybinė pareigūnų ir karių pensija turi būti mokama ir skiriama sukakus Vidaus tarnybos statuse nustatytą amžiui, o ne amžiui, kuris nustatytas iki Vidaus tarnybos statuto įsigaliojimo galiojusiame Tarnybos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų sistemoje statute (toliau – ir Tarnybos statutas).

3. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, nurodydamas, kad vadovavosi aktualiais teisės aktais, įvertino visas aplinkybes apie pareiškėjo tarnybą vidaus reikalų sistemoje, elgėsi taip, kaip nustatyta teisės aktuose, todėl jo priimtas Skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

4. Skyrius atkreipė dėmesį, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokamas pagal Įstatyme ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 128 patvirtintus Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatuose (toliau – ir Nuostatai) nustatyta tvarka. Pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo atleistas pagal Tarnybos statuto 43 straipsnio 7 punktą (už pareigūno vardo diskreditavimą) Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato viršininko 1993 m. kovo 15 d. įsakymu Nr. 22 t/e (toliau – ir Įsakymas) nuo 1993 m. kovo 22 d. Tai reiškia, kad pareiškėjas buvo pašalintas iš vidaus reikalų sistemos dėl pareiškėjo kaltės. Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo 13 metų ir 13 dienų. Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo mažesnis nei 20 metų, todėl jis neatitiko Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pagal kuriuos iš vidaus reikalų sistemos pašalintiems asmenims pareigūnų pensija gali būti skiriama praėjus 3 metams po jų atleidimo iš tarnybos arba, kai jiems sukanka įstatymų nustatytas išleidimo į atsargą amžius, tik tada, kai jų tarnybos laikas pensijai skirti yra ne mažesnis nei 20 metų. Ištarnavus mažiau, bet ne mažiau kaip 5 metus, teisė į pareigūnų pensija sukakus įstatymų nustatytam išleidimo į atsargą amžiui (arba senatvės pensijos amžiui) įgyjama, jeigu pareigūnas išėjo iš tarnybos, o ne buvo pašalintas dėl savo kaltės. Todėl pareiškėjo skunde nurodomas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas šiuo atveju negali būti taikomas, nes pareiškėjas iš tarnybos neišėjo, o buvo pašalintas dėl savo kaltės.

5. Skyrius pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas yra ne kartą išaiškinęs, kad valstybinių pensijų skyrimo ypatumai leidžia įstatymų leidėjui, atsižvelgiant į visas reikšmingas aplinkybes ir paisant Lietuvos Respublikos Konstitucijos normų ir principų, nustatyti atitinkamas pensijų skyrimo sąlygas, tokios sąlygos gali būti labai įvairios, priklausyti, be kita ko, nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti.

7. VSDFV nurodė, kad pagal nustatytą tvarką, buvusiems pareigūnams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų sistemos, pareigūnų valstybinė pensija skiriama, jeigu jie yra ištarnavę 20 ir daugiau metų ir po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai, arba jiems yra sukakęs įstatymų nustatytas išleidimo į atsargą amžius. Šiuo atveju pareiškėjas neatitiko vienos iš pareigūnų valstybinės pensijos skyrimo sąlygos – pareiškėjas nėra ištarnavęs 20 metų. VSDFV nurodė, kad pareiškėjas skundą grindžia teismų praktika, kurioje nebuvo nagrinėjamas Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies konstitucingumo klausimas, Vidaus tarnybos statutu, kuris nereglamentuoja pareigūnų valstybinių pensijų skyrimo klausimo.

8. Susipažinęs su Skyriaus ir VSDFV atsiliepimais, pareiškėjas pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose pakartojo skundo argumentus ir nurodė, kad nesutinka su Skyriaus ir VSDFV atsiliepimuose pateiktais argumentais, manydamas, kad jie nepagrįsti ir neatitinkantys tikrovės.

II. 9. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas iš tarnybos vidaus reikalų sistemos – Vilniaus m. VPK KPV ypatingai svarbių bylų tyrimo skyriaus 2-o poskyrio inspektoriaus pareigų – buvo atleistas pagal Tarnybos statuto 43 straipsnio 7 punktą už pareigūno vardo diskreditavimą Įsakymu. Pareiškėjo ištarnautas laikas atleidimo dieną buvo 13 metų ir 14 dienų (Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybos 2020 m. vasario 20 d. Tarnybos laiko (darbo stažo) apskaitos lapas Nr. 5-IL-3121). Pareiškėjas Skyriui padavė Prašymą. Skyrius priėmė skundžiamą Skyriaus sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui neskirti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą, nes jis iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje buvo pašalintas dėl jo paties kaltės ir nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbęs muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikęs kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 metų. Pareiškėjas, nesutikęs su Skyriaus sprendimu, padavė 2020 m. gegužės 12 d. skundą VSDFV. Ši išnagrinėjusi skundą, priėmė VSDFV sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundo netenkino. VSDFV sprendime nurodom, jog nors sąlygą, kad po atleidimo iš tarnybos dienos būtų praėję 3 metai, pareiškėjas atitiko, tačiau pareiškėjas neatitiko vienos iš Įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatytų sąlygų – pareiškėjo tarnybos laikas pareigūnų pensijai yra mažesnis nei 20 metų, pareiškėjas iš tarnybos atleistas už pareigūno vardo diskreditavimą, t. y. dėl savo kaltės.

11. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs Įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 3 straipsnio 4 dalį, 12 straipsnio 1 dalį, Nuostatus, padarė išvadą, kad, nors po pareiškėjo atleidimo buvo praėję 3 metai, tačiau iki atleidimo pareiškėjas nebuvo ištarnavęs vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų. Konstatavo, kad pareiškėjas negali remtis ir Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nes pareiškėjas atleistas iš tarnybos dėl paties kaltės iki 2016 m. sausio 1 d. Atmetė pareiškėjo skundo argumentus, kuriais jis rėmėsi Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, nes pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama Įstatymo nustatyta tvarka. Pripažino, kad Skyrius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą, pagrįstai taikė Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytų sąlygų pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti. Atitinkamai VSDFV pagrįstai pareiškėjo skundą atmetė. Teismo vertinimu, skundžiami sprendimai priimti tinkamai nustačius faktines aplinkybes, teisingai aiškinant ir taikant teisės normas, yra pagrįsti ir teisėti, todėl pagrindo juos naikinti nėra.

12. Teismas atmetė kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl to, kad Skyriaus sprendime nebuvo nurodyta data ir numeris, nes nustatė, kad Skyriaus sprendimas pareiškėjui buvo išsiųstas elektroninių ryšių priemonėmis, o iš suformuotos elektroninės siuntos matyti, kad sprendimo priėmimo data ir numeris yra nurodyti.

III. 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde dėsto tas pačias faktines aplinkybes ir analogiškus argumentus dėl nesutikimo su skundžiamais Sprendimais. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas papildomai nurodo, kad:

14.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neaiškus, jame nėra atsakyta į pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus dėl pensijų sistemą šalyje reglamentuojančių teisės aktų pakeitimų, be to, sprendimo tekste prie Skyriaus neprirašytas žodis atsakovas, o VSDFV iš vis nėra laikoma atsakovu.

14.2. Priimdamas sprendimą, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ginčą reglamentuojančiais teisės aktais, t. y. pareiškėjo atleidimo metu galiojančiais 25 vidaus reikalų ministro įsakymais, 26 Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, nesilaikė Įstatymo ir Nuostatų reikalavimais, netaikė Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio, nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nesirėmė Konstitucinio Teismo nutarimais, kurie pagrindžia pareiškėjo poziciją, kad pareigūnai, išėję iš tarnybos iki Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo, ištarnavę 5 ir daugiau metų (bet ne mažiau nei 20 metų), tačiau kuriems dar nėra sukakęs teisės aktuose nustatytas išleidimo į atsargą amžius, išsaugo teisę gauti valstybinę pareigūnų pensiją. Kitoks teisės aktų aiškinimas pažeidžia pareiškėjo teisėtus lūkesčius, jo nuosavybės apsaugą, neatitinka pensinio aprūpinimo sistemos tikslų.

14.3. Teismas neteisingai nustatė faktines aplinkybes, dėl ko priėmė sprendimą, kuriuo nubaudė pareiškėją antrą kartą, pritaikydamas turtinio pobūdžio sankciją – atsisakymą mokėti pareiškėjo užtarnautą valstybinę pareigūnų pensiją.

15. Atsakovas Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Skyrius atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą dėsto tas pačias aplinkybes ir argumentus išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, papildomai nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą, teisingai išaiškino ir taikė teisės aktus, tinkamai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, todėl jo naikinti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

16. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

17. VSDFV nurodė, kad pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog teismas nepagrįstai nesivadovavo Vidaus tarnybos statuto įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, yra nepagrįstas, nes, kaip teisingai nustatė teismas, ginčo teisinius santykius reguliuoja Įstatymas ir Nuostatai, o ne minėtas teisės aktas. VSDFV nuomone, teismas nustatė visas faktines aplinkybes, tinkamai jas įvertino ir padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies reikalavimų, todėl atsisakymas jam skirti valstybinę pareigūnų pensiją yra teisėtas ir pagrįstas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad teismo sprendimu buvo pažeista jo teisė į nuosavybę, yra nepagrįstas, nes pareiškėjui valstybinė pareigūnų ir karių pensija nebuvo paskirta ir mokama, todėl ir nebuvo pažeista jo teisė į užtarnautą nuosavybę.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo atsisakymo skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas neatitiko Įstatyme nustatytų sąlygų, kad jam būtų paskirta ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija.

20. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis ir laikydamasis pozicijos, jog jam turi būti mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priėmė neteisingą sprendimą, nes: (i) neišnagrinėjo visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų; (ii) nesivadovavo ginčo teisinį santykį reglamentuojančiais teisės aktais; (iii) neteisingai įvertino nustatytas faktines aplinkybes.

21. Pirmiausia pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Tai reiškia, kad teismas turi įvertinti apeliaciniame skunde nurodytus konkrečius argumentus, kuriais kvestionuojamos skundžiamame sprendime padarytos išvados. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.). Todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Prieš pasisakydama dėl kilusio ginčo esmės, teisėjų kolegija iš karto atmeta pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl teismo sprendimo neaiškumo, nes iš pirmosios instancijos teismo sprendimo galima suprasti, kad byloje atsakovu yra Skyrius, o trečiasis suinteresuotas asmuo yra VSDFV. Įvertinus kilusio ginčo pobūdį ir tokio pobūdžio bylose suformuotą teismų praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo Lietuvos 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-525/2019) konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatė tinkamas proceso šalis.

V. 23. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad NTD Vilniaus m. skyriaus tardytojas, išnagrinėjęs baudžiamosios bylos Nr. IO-2-462-92 medžiagą, priėmė 1993 m. vasario II d. nutarimą, kuriuo nutraukė baudžiamąją bylą „kaip nesant nusikaltimo sudėties“. Baudžiamojoje byloje pareiškėjas buvo apklaustas kaip liudytojas, dalyvavęs įvykyje, kurio metu buvo nušautas kitas pareigūnas.

24. Pareiškėjas Įsakymu nuo 1993 m. kovo 22 d. buvo atleistas iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą. Įsakymas nepanaikintas, galiojantis.

25. Pagal Policijos departamente prie Vidaus reikalų ministerijos Personalo administravimo valdybos duomenis, pareiškėjo ištarnautas tarnybos laikas yra 13 metų 14 dienų.

26. Pareiškėjas pateikė Prašymą Skyriui, prašydamas skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją nuo 1993 m. kovo mėn.

27. Skyrius, išnagrinėjęs Prašymą ir vadovaudamasis Įstatymo 3 straipsnio 4 dalimi, atsisakė skirti pareiškėjui pareigūnų ir karių pensiją, nes, nors pareiškėjas iki 2016 m. sausio 1 d. dėl paties kaltės buvo pašalintas iš tarnybos vidaus reikalų sistemoje, tačiau nėra ištarnavęs 20 ir daugiau metų.

28. Skyriaus sprendimą patvirtino VSDFV, priėmusi VSDFV sprendimą, pripažino, kad Skyriaus sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

VI. 29. Pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

30. Vadovaudamasis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, kurioje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

31. Įstatymo (2020 m. sausio 14 d. redakcija) 1 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad teisę gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją turi vidaus reikalų ministerijos, policijos, Valstybės sienos apsaugos tarnybos ir kitų vidaus reikalų įstaigų pareigūnai, vidaus tarnybos dalinių karininkai, liktinės tarnybos puskarininkiai ir kareiviai. Šie asmenys, išėję iš tarnybos ir norėdami gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, turi atitikti sąlygas, nustatytas Įstatymo 3 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose. To paties straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad: „Pareigūnams ir kariams, kurie iki 2016 m. sausio 1 d. dėl pačių kaltės buvo pašalinti iš vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Kalėjimų departamento ar jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių, muitinės sistemos (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) ir kurie 2016 m. sausio 1 d. buvo ištarnavę vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbę muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikę kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 20 ir daugiau metų, valstybinė pensija skiriama, kai po atleidimo iš tarnybos dienos yra praėję 3 metai arba kai jie yra sukakę įstatymų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jeigu toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių).“

32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, aiškinant Įstatymo 3 straipsnio 4 dalies turinį, nustatyta, kad aptartame teisiniame reglamentavime įtvirtintos tam tikros sąlygos, kurioms esant asmeniui skiriama valstybinė pensija: 1) pareigūnas dėl savo paties kaltės turi būti pašalintas iš atitinkamų tarnybų [nagrinėjamu atveju – vidaus reikalų sistemos] iki 2016 m. sausio 1 d.; 2) pareigūnas iki 2016 m. sausio 1 d. turi būti ištarnavęs atitinkamose tarnybose [nagrinėjamu atveju – vidaus reikalų sistemoje] 20 ir daugiau metų; 3) nuo atleidimo iš tarnybos turi būti praėję 3 metai arba pareigūnui yra sukakęs įstatymų nustatytas išleidimo į atsargą amžius (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžius) (žr., pvz., 2019 m. gruodžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1112-525/2019; 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1701-756/2019; 2019 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-210-525/2019).

33. Tarnybos statuto (1999 m. birželio 23 d. redakcija) 43.7 punkte buvo nustatyta, kad pareigūnai atleidžiami iš tarnybos už pareigūno vardo diskreditavimą. Ginčai dėl atleidimo iš darbo sprendžiami teismine tvarka (Tarnybos statuto 44 p.). Tarnybos statutas neteko galios 2006 m. rugpjūčio 30 d.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikoma, kad į sąvoką „dėl savo paties kaltės“ įeina atvejai, kuomet pareigūnas pašalintas (atleistas) iš tarnybos jam pritaikius tarnybinę ar drausminę atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-104-822/2019), baudžiamąją atsakomybę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. spalio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1673-756/2019).

VII. 35. Teisėjų kolegija, pirmiausia patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Pasisakydama dėl apeliacinio skundo argumentų dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad įvertinusi nustatytas ir pareiškėjo nenuginčytas ir neginčijamas faktines aplinkybes, kurias nustatė pirmosios instancijos teismas ir kurios patvirtina, kad pareiškėjas dėl savo kaltės (jam pritaikius tarnybinę atsakomybę) buvo atleistas iš tarnybos, aptarto teisinio reguliavimo ir jį aiškinančios teismų praktikos kontekste, daro išvadą, kad Skyrius, nagrinėdamas Prašymą, ir VSDFV, nagrinėdama pareiškėjo skundą, pagrįstai taikė Įstatymo 3 straipsnio 4 dalį ir teisingai nustatė, kad pareiškėjas neatitinka nustatytos sąlygos pareigūnų ir karių valstybinei pensijai gauti, t. y. nėra ištarnavęs vidaus reikalų sistemoje 20 ir daugiau metų. Nustačius, kad pareiškėjas neatitinka vienos iš kumuliatyvių sąlygų, kitų sąlygų vertinimas yra teisiškai nereikšmingas. Todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai aiškino faktines aplinkybes ir dėl to priėmė neteisingą sprendimą.

36. Teisėjų kolegija, atsakydama į pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismas netaikė kilusį ginčą reglamentuojančių teisės aktų, pažymi, kad Skyrius, priimdamas sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo (neskyrimo), turi taikyti teisės aktus, galiojančius tokių sprendimų priėmimo metu, jeigu ko kito nenumato teisės aktai. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Prašymo padavimo metu sprendimų dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo (neskyrimo) priėmimą reglamentavo Įstatymas, nustatantis pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo sąlygas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą dėl atsisakymo pareiškėjui skirti ir mokėti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją teisėtumo ir pagrįstumo, taikė Įstatymą, kuriame nenurodyti kiti teisės aktai, kuriuos Skyrius turėjo taikyti, kuriais turėjo vadovautis, ar remtis, nagrinėjant Prašymą ir priimant sprendimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skyrimo (neskyrimo), ar kuriais VSDFV turėjo vadovautis ir remtis nagrinėjant pareiškėjo skundą. Todėl atmetami kaip nepagrįsti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė sprendimą, nesivadovaudamas kilusį ginčą reglamentuojančiais teisės aktais.

37. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas, priėmė sprendimą, neįvertinęs visų pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, susijusių su tuo, kad toks teisės aktų aiškinimas ir taikymas, kurį atliko Skyrius ir VSDFV ir kurį patvirtino pirmosios instancijos teismas, pažeidžia konstitucinę teisėtų lūkesčių apsaugą, pareiškėjo teisę į nuosavybės apsaugą, neatitinka pensinio aprūpinimo sistemos tikslų, teisėjų kolegija nustatė, kad šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai (analogiški išdėstytiems skunde) yra pagrįsti, remiantis kitais teisės aktais, kurie, kaip nustatyta šioje teismo nutartyje, iš esmės nėra teisiškai reikšmingi kilusio ginčo kontekste. Dėl to ir pareiškėjo argumentai, susiję su nurodomų teisės aktų aiškinimu ir taikymu, nėra teisiškai reikšmingi.

38. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicija, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011), daro išvadą, kad visi likę pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai neturi esminės teisinės reikšmės sprendžiant dėl tikrinamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl jų plačiau nepasisakoma ir jie atskirai nevertinami.

39. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo išsamiai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, procesinių teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti, vadovaujantis pareiškėjo apeliaciniame išdėstytais argumentais, nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. K. (J. K.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius