A-602-2865-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A602-2865/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00981-2011-6 Procesinio sprendimo kategorija 24

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka, apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. B. skundą atsakovui Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas M. B. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-3479, kuriuo buvo paliktas nenagrinėtu jo 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius).

Skunde paaiškino, kad 2011 m. gruodžio 6 d. pateikė prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Teigė, kad ginčijamas aktas priimtas vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymu ir Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos aprašu, kurie nereglamentuoja antrinės teisinės pagalbos skyrimo tvarkos. Pažymėjo, kad specialioji teisėjų kolegija ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų spręsti 2012 m. gruodžio 22 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjo reikalavimai dėl patikrinimo aktų panaikinimo, pensijos perskaičiavimo žalos atlyginimo yra teismingi administraciniam teismui, todėl visi bendrosios kompetencijos teismų sprendimai šiais klausimais neteko galios, o visi pareiškėjo reikalavimai turi būti nagrinėjami iš naujo administraciniame teisme. Nurodė, kad atsakovas nepagrįstai vadovavosi savo 2009 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. PT-2-(2.2)-09-N-1972-2108 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi, nes atsakovas ir teismas vadovavosi įsiteisėjusiu Kauno miesto apylinkės teismo 2003 m. birželio 30 d. sprendimu, kuris yra neteisėtas.

Atsakovas Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Kauno VGTPT; Tarnyba) atsiliepimu į skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, reglamentuojančia, jog skundas nenagrinėjamas, jeigu teismas ar tas pats viešojo administravimo subjektas jau yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą tuo pačiu klausimu ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų padarymo iki skundo padavimo yra praėję daugiau kaip vieneri metai. Taip pat rėmėsi Piliečių ir kitų asmenų aptarnavimo viešojo administravimo ir kitose institucijose pavyzdinės tvarkos aprašo 12 punktu, pagal kurį, prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Pažymėjo, kad 2009 m. birželio 30 d. Tarnyba sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 yra nusprendusi atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV. Atkreipė dėmesį, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010 minėtas Tarnybos sprendimas pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba 2009 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 yra atsisakiusi suteikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV, pareiškėjo 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV, paliktas nenagrinėtinu, kadangi jis yra analogiškas Tarnyboje 2008 m. spalio 9 d. gautam prašymui reg. Nr. TP-1-(2.1)4972.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei pažymėjo, jog šioje byloje būtina nustatyti, ar 2011 m. gruodžio 6 d. Kauno VGTPT gautas pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje dėl aktų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus, turtinės ir neturtinės žalos priteisimo yra tapatus jo 2008 m. spalio 9 d. prašymui suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV. Pažymėjo, kad pareiškėjas antrinę teisinę pagalbą 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu siekė gauti administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011, kurios numeris Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje yra I-675-505/2012.

Akcentavo, jog teismo posėdžio metu susipažinus su šia byla nustatyta, kad joje yra priimtas nagrinėti tik reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV, todėl akivaizdu, kad 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą, tiek 2008 m. spalio 9 d. pareiškėjo prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą susiję su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu. Teismas nurodė, jog pats pareiškėjas neginčija aplinkybės, kad jo 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011 ir jo 2008 m. spalio 9 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje, dėl kurio buvo priimtas 2009 m. birželio 30 d. sprendimas, kuris liko nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-883-557/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010, yra tapatūs. Pažymėjo, jog teismui abejonių dėl abiejų prašymų suteikti antrinę teisinę pagalbą tapatumo taip pat nekyla, nes abiem atvejais pareiškėjas turtinę ir neturtinę žalą kildino iš to, kad VSDFV neįskaitė ir neskaičiavo pensijos pagal AB „Verslas&Spektra“ pateiktą pažymą pensijai paskaičiuoti, nepagrįstai į stažą neįskaičiavo laikotarpių už tarnybos armijoje laiką, darbą kolūkyje „Tarybiniu keliu“ ir atitinkamai neskaičiavo pensijos papildomos dalies, o UAB „Kauno šilas“ pateikdama duomenis apie sumokėtas socialinio draudimo įmokas, į pažymą neįtraukė 1989 m. rugsėjo mėnesį – 2300 rub. (23 Lt) pagal bendrovės 1989 m. spalio 2 d.

įsakymą Nr. 48 ir 1990 m. rugsėjo mėnesį – 1000 rub. (10 Lt), pagal atlyginimų paskaičiavimo ir išmokėjimo žiniaraštį Nr. 68, nepervedė VSDFV Kauno skyriui įmokas už 1989 m. rugpjūčio mėn. priskaičiuotus 500 rub., rugsėjo mėn. – 3000 rub. Teismas rėmėsi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 1 straipsnio 1 dalimi, 2 straipsnio 3 dalimi bei 9 straipsniu. Pažymėjo ir tai, jog teisė į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, o atsisakymo teikti antrinę teisinę pagalbą pagrindai yra išvardinti Įstatymo 11 straipsnio 6 dalyje.

Nurodė, jog nagrinėjamu atveju yra aktualus šios dalies 1 punktas, kuris numato, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, ir 2 punktas, pagal kurį antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus. Akcentavo, jog tokios aplinkybės ir buvo nustatytos išnagrinėjus pareiškėjo 2008 m. spalio 9 d. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš F. P., jog šis 2009 m. birželio 30 d. sprendimas liko nepakeistas Kauno apygardos administracinio teismo sprendimu administracinėje byloje Nr. I-883-557/2009 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010.

Pridūrė, jog proceso atnaujinimo procedūra dėl šių teismo sprendimų nepradėta, todėl atmestina skunde nurodyta aplinkybė, kad specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų spręsti 2012 m. gruodžio 22 d. nutartimi konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimai dėl patikrinimo aktų panaikinimo, pensijos perskaičiavimo žalos atlyginimo yra teismingi administraciniam teismui, todėl visi bendrosios kompetencijos teismų sprendimai šiais klausimais neteko galios, o visi pareiškėjo reikalavimai turi būti nagrinėjami iš naujo administraciniame teisme.

Teismas taip pat rėmėsi Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi ir sprendė, jog 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu pakartotinai kreipdamasis dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kitoje administracinėje byloje pareiškėjas nenurodė jokių naujų aplinkybių, sudarančių prašymo pagrindą ir nepateikė įtikinamų argumentų ir jokių papildomų duomenų, kurių pagrindu būtų galima konstatuoti būtinybę suteikti jam antrinę teisinę pagalbą administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011, kurios numeris Kauno apygardos administracinio teismo nagrinėjamoje byloje yra I-675-505/2012.

Todėl konstatavo, jog atsakovas teisėtai vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalies ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punkto nuostatomis.

III. Pareiškėjas, nesutikdamas su Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 115 – 121), kuriuo prašo ginčijamą teismo sprendimą panaikinti, o Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-3479 panaikinti.

Apeliaciniame skunde išdėsto faktines bylos aplinkybes bei nurodo tokius pagrindinius nesutikimo su ginčijamu pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvus:

1. Pažymi, jog teismas ir Tarnyba, priimdami sprendimus, vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi ir Taisyklių 12 punktu. Mano, jog teismas minėtu įstatymu ir Taisyklių 12 punktu vadovautis negalėjo, nes šių Taisyklių 4 dalis, nurodo, kad nagrinėjant asmenų prašymus, šių Taisyklių nuostatos taikomos tiek, kiek tų klausimų nereglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymai ar jų pagrindu priimti kiti teisės aktai. Teigia, jog būtent Įstatymo 18 straipsnis ir reglamentuoja antrinės teisinės pagalbos tvarką, todėl juo ir reikėjo vadovautis.

2. Akcentuoja, jog teismas ir Tarnyba privalėjo vadovautis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 1, 2, 4, 7, 8, 9, 10, 11, 12, 13, 14, 15, 17, 18, 19, 21, 23, 24, 26, 33 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir 22 straipsnio pripažinimo netekusiu galios įstatymu (2008 m. balandžio 15 d., Nr. X-1492). Pažymi, jog šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalis nurodo, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka. Pažymi, jog šio įstatymo 18 straipsnio 3 dalis įsigaliojo 2008 m. liepos 1 d., įstatymo 22 straipsnio pagrindu. Mano, jog visi Tarnybos ir teismų priimti sprendimai, pažeidžiant minėtąją nuostatą yra neteisėti.

3. Nurodo, jog Tarnyba pažeidė Įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, nes praleido terminą sprendimui priimti ir neprašė teismo atnaujinti terminą. Detalizuoja, jog Tarnybai prašymą pateikė 2011 m. gruodžio 6 d., o Tarnyba sprendimą priėmė tik 10 dienų, nors turėjo jį priimti per 3 dienas.

4. Mano, jog teismas, konstatuodamas jo 2011 m. gruodžio 6 d. ir 2008 m. spalio 9 d. teiktų prašymų tapatumą, turėjo nurodyti visus šiuose prašymuose išreikštus reikalavimus. Teigia, jog nepadarydamas to, jis neišnagrinėjo visų skundo reikalavimų, todėl vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei 14 straipsnio 2 dalimi, sprendimas yra neteisėtas.

5. Pažymi, jog teismas pažeidė pasiruošimo administracinių bylų nagrinėjimo teisme tvarką, numatytą ABTĮ 68 straipsnio 4 dalies 4 punkte, t. y. neišsiuntė atsakovui siuntimo į teismo posėdį, tuo atimdamas jam teisę išklausyti atsakovo įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų palikimo nenagrinėtais. Teigė, jog tokiu būdu nebuvo ištirti pareiškėjo skunde nurodyti reikalavimai, pažeidžiant ABTĮ 79 straipsnio 1 dalį, 81 straipsnį ir 86 straipsnį.

6. Teigia, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo: kolegijos pirmininkas teisėjas R. G. ir kolegijos teisėja J. V. išnagrinėjo pareiškėjo administracinę bylą Nr. 1-552-414/2009 dėl Tarnybos atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1972-2490), priimdami 2009 m. birželio 19 d. sprendimą. Mano, jog tokiu būdu buvo pažeista ABTĮ 46 straipsnio 4 dalies nuostata, jog teisėjas, dalyvavęs nagrinėjant administracinę bylą ir priimant joje sprendimą išsprendžiant bylą iš esmės, negali dalyvauti nagrinėjant tą bylą nei apeliacinės instancijos teisme, nei pakartotinai tą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

7. Pažymi, jog teismas neteisingai nurodo, kad specialiajai teisėjų kolegijai ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinių teismų spręsti 2012 m. gruodžio 22 d. (nors turėtų būti – 2010 m. gruodžio 22 d.) nutartimi konstatavus, kad pareiškėjo reikalavimai dėl patikrinimo aktų pripažinimo negaliojančiais, pensijos perskaičiavimo, žalos atlyginimo yra teismingi administraciniam teismui, todėl visi bendrosios kompetencijos teismų sprendimai šiais klausimais neteko galios, o visi pareiškėjo reikalavimai turi būti nagrinėjami iš naujo administraciniame teisme, neinicijavus proceso atnaujinimo. Teigia, jog pareiškėjo skunde pateikti reikalavimai išnagrinėti Lietuvos vyriausiame administraciniame teisme ir šis teismas 2011 m. lapkričio 25 d. nutartimi patenkino atskirąjį skundą iš dalies, o Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 1 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimus dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo panaikino ir šioje dalyje skundo priėmimo klausimą grąžino iš naujo spręsti pirmosios instancijos teismui. Priduria, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. vasario 17 d. nutartimi Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 18 d. nutartį, kuria pareiškėjo skundas pripažintas nepaduotu ir grąžintas pareiškėjui, panaikino. Nurodo, jog pareiškėjo skundas buvo priimtas, o administracinė byla Nr. 1-675-505/2012 bus nagrinėjama 2012 m. birželio 20 d.

Atsakovas Kauno VGTPT atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 123) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime nurodo, jog Tarnyba palaiko savo poziciją, motyvus bei argumentus, išdėstytus atsiliepime į pareiškėjo skundą, teiktą Kauno apygardos administraciniam teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Byloje ginčas kilo dėl atsakovo Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT; Tarnyba) 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo Nr. O-2-(1.5)-3479, kuriuo buvo paliktas nenagrinėtu pareiškėjo M. B. (toliau – ir pareiškėjas) prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus (toliau – ir VSDFV Kauno skyrius; Tarnyba).

Iš ginčijamo sprendimo turinio matyti, jog pareiškėjo prašymas nenagrinėtu paliktas, vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 23 straipsnio 6 dalimi bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 12 punktu. Atsakovas savo sprendimą motyvavo tuo, jog 2009 m. birželio 30 d. Tarnyba sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-09-N-1972-2108 jau yra nusprendusi atsisakyti teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. lapkričio 8 d. tokį Tarnybos sprendimą pripažino pagrįstu ir teisėtu. Tarnyba pabrėžė, jog pareiškėjo 2011 m. gruodžio 6 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl neturtinės ir turtinės žalos iš VSDFV ir papildomos dalies paskaičiavimo, paliekamas nenagrinėtu, nes jis yra analogiškas Tarnyboje 2008 m. spalio 9 d. gautam prašymui reg. Nr. TP-1-(2.1)-1972.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, jog Tarnybos 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas bei pareiškėjo skundą atmetė, su kuo pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka.

Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, teisingai taikė materialinės teisės normas ir procesinių pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas naikinti teismo sprendimą nepadarė.

Atkreiptinas dėmesys, jog Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 1 straipsnis inter alia numato, jog šis Įstatymas sudaro prielaidas įgyvendinti teisę į įstatymais pagrįstą ir objektyvų asmenų prašymų, skundų ir pranešimų nagrinėjimą. Tačiau pagal šio Įstatymo 23 straipsnio 6 dalį (redakcija nuo 2011 m. gegužės 1 d.) skundas nenagrinėjamas, jeigu tuo pačiu klausimu teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą administracinės procedūros sprendimą, taip pat jeigu nuo skunde nurodytų pažeidimų paaiškėjimo dienos iki skundo padavimo dienos yra praėję daugiau kaip 6 mėnesiai. Apie sprendimą nenagrinėti skundo pranešama asmeniui ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos.

Taisyklių 12 punktas numato, jog prašymai, su kuriais tas pats asmuo kreipiasi į instituciją tuo pačiu klausimu, nenagrinėjami, jeigu nenurodomos naujos aplinkybės, sudarančios prašymo pagrindą, ar nepateikiami papildomi argumentai, leidžiantys abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu. Kai pakartotinis prašymas nenagrinėjamas, institucija per 5 darbo dienas nuo pakartotinio prašymo gavimo institucijoje praneša asmeniui, kodėl jo prašymas nenagrinėjamas, ir nurodo šio sprendimo apskundimo tvarką.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo, reglamentuojantis valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą, 11 straipsnio 6 dalies 1 punktas įtvirtina, jog antrinė teisinė pagalba neteikiama, kai pareiškėjo reikalavimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, o tos pačios straipsnio dalies 2 punktas numato, jog antrinė pagalba neteikiama, kai atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

Aiškindamas pastarąsias Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, jog jų taikymas siejamas su atitinkamų specialių teisės normų aiškinimu, tačiau tik tiek, kiek kiekvienu konkrečiu atveju yra būtina išspręsti klausimą dėl pareiškėjo (asmens, kuris siekia gauti valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą) prašyme nurodytų faktinių aplinkybių bei jo pateiktų dokumentų atitikimo įstatymų nustatytoms sąlygoms, kurios yra teisiškai būtinos asmens nurodyto turinio reikalavimo parengimui pagal atitinkamų įstatymų reikalavimus, t. y. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba savo kompetencijos ribose turi atlikti vertinimą tuo aspektu, ar pareiškėjo pateikta informacija ir dokumentai, kita medžiaga leidžia daryti vienareikšmišką išvadą, jog nėra faktinio ir teisinio pagrindo parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį teismui teiktiną dokumentą (žr. LVAT administracines bylas Nr. A756-1390/2010; A822-2812/2012).

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjas į VSDFV Kauno skyrių kreipėsi pakartotinai. Pirmą kartą į Tarnybą jis su prašymu kreipėsi 2008 m. spalio 9 d. bei prašė suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš VSDFV (b. l. 62 – 65). Būtent – pareiškėjas siekė teisinės pagalbos kreipiantis teisminės gynybos dėl neįskaitytų jo sumokėto socialinio draudimo įmokų bei nuo jų neskaičiuojamos senatvės pensijos bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo atsakovams VSDFV ir UAB „Kauno šilas“. Kauno VGTPT 2009 m. birželio 30 d. sprendimu (b. l. 98 – 99) pareiškėjo prašymo netenkino ir antrinės teisinės pagalbos jam neskyrė. Kauno apygardos administracinis teismas sprendimu administracinėje byloje Nr. I-883-557/2009 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nutartimi administracinėje byloje Nr. A63-1426/2010, patikrinę minėtąjį sprendimą, jį paliko nepakeistą.

Antrą kartą į Tarnybą pareiškėjas kreipėsi su 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu (b. l. 11 – 15), iš kuriuo turinio matyti, jog jis siekė teisinės pagalbos LVAT administracinėje byloje Nr. AS525-661/2011, t. y. kreipėsi dėl neteisingai paskaičiuotos pensijos, neįskaitytų socialinio draudimo įmokų bei turtinės ir neturtinės žalos priteisimo. Minėtoje byloje yra priimtas nagrinėti tik pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, todėl spręstina, jog abu pareiškėjo prašymai buvo susiję būtent su turtinės ir neturtinės žalos atlyginimu, o pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, jog jie buvo tapatūs. Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog teismas nepagrįstai konstatavo prašymų tapatumą, nes jis tą padarė detaliai apžvelgęs faktines aplinkybes ir išanalizavęs minėtų prašymų turinį, kam apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria ir nekartoja.

Pridurtina, jog nustačiusi pareiškėjo teiktų prašymų tapatumą, Tarnyba pagrįstai vadovavosi VAĮ 23 straipsnio 6 dalimi bei Taisyklių 12 punktu, bei paliko pakartotinį pareiškėjo prašymą nenagrinėtu. Teisėjų kolegija vertina, jog pareiškėjas be pagrindo remiasi Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsniu, teigdamas, jog būtent jis taikytinas ginčo situacijai, nes šis straipsnis reglamentuoja antrinės pagalbos teikimo tvarką, dėl kurios nagrinėjamu atveju nebuvo spręsta iš esmės, palikus skundą nenagrinėtu, kaip pareiškėjo pakartotinio kreipimosi dėl to paties klausimo, dėl kurio teismas jau yra priėmęs sprendimą arba tas pats viešojo administravimo subjektas yra priėmęs administracinės procedūros sprendimą, neigiamą išdavą. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog Tarnyba pagal šio straipsnio 3 dalį, įtvirtinančią, kad sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo byloje, kurios ginčo dalykas – tarnybos sprendimas dėl antrinės teisinės pagalbos, priima kita tarnyba teisingumo ministro nustatyta tvarka, turėjo perduoti kitai tarnybai. Juo labiau, jog pareiškėjas pakartotiniu, 2011 m. gruodžio 6 d. prašymu ginčą inicijavo ne dėl Kauno VGTPT veiksmų, bet dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, siejant tai su jam neteisingai paskaičiuota pensija ir būtent tokio pobūdžio byloje prašė teisinės pagalbos. Analogiškai ginčo situacijai nėra taikytinas ir Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 18 straipsnio 2 dalies terminas sprendimui dėl antrinės pagalbos suteikimo priimti, ką nepagrįstai nurodo pareiškėjas, nes jo prašymas, kaip minėta, net nebuvo nagrinėtas. Priešingai – Tarnyba apie pareiškėjo atžvilgiu priimtą sprendimą turėjo informuoti, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 dalyje numatytu 5 dienų terminu, kurio ji, kaip matyti iš bylos duomenų, nepažeidė (b. l. 18).

Atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtumą taip pat grindžia proceso teisės pažeidimais. Pirmiausia jis nurodo, jog byla buvo išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo, t. y. teigia, jog kolegijos pirmininkas teisėjas R. G. ir kolegijos teisėja J. V. išnagrinėjo pareiškėjo administracinę bylą Nr. 1-552-414/2009 dėl Tarnybos atsisakymo suteikti antrinę teisinę pagalbą (2008 m. lapkričio 5 d. sprendimas Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1972-2490), priimdami 2009 m. birželio 19 d. sprendimą, tokiu būdu pažeidžiant Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 46 straipsnio 4 dalies nuostatas. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi minėtą sprendimą, su tokiais pareiškėjo teiginiais nesutinka. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju, apeliuojant konkrečiu proceso teisės pažeidimu (neteisėtos sudėties teismas), aktualus galėtų būti Kauno VGTPT 2009 m. birželio 30 d. sprendimo, kuriuo pareiškėjui pirmą kartą buvo atsisakyta suteikti antrinę teisinę pagalbą, teisėtumo išnagrinėjimas, kurį atliko tie patys teisėjai. Tačiau pareiškėjo nurodytoje administracinėje byloje Nr. I-552-414/2009, išnagrinėtoje Kauno apygardos administraciniame teisme, šis sprendimas teismine tvarka revizuojamas nebuvo, priešingai – minėti teisėjai, be kita ko, panaikino kitą – Kauno VGTPT 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-08-N-1972-2490. Todėl prielaidų teigti, kad buvo pažeista ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis ar bendrasis principas, jog niekas negali būti teisėju savo byloje (nemo iudex in causa sua), konkrečiu atveju nėra. Be to, jei pareiškėjas manė, jog teisėjai jo bylą gali išnagrinėti šališkai, jis galėjo pasinaudoti ABTĮ 47 straipsnyje įtvirtintu nušalinimo institutu, tačiau to nepadarė (b. l. 106).

Pareiškėjas taip pat tikina, jog teismas pažeidė pasiruošimo administracinių bylų nagrinėjimo teisme tvarką, numatytą ABTĮ 68 straipsnio 4 dalies 4 punkte, t. y. neišsiuntė atsakovui siuntimo į teismo posėdį, tuo atimdamas jam teisę išklausyti atsakovo įrodymus dėl pareiškėjo skunde nurodytų reikalavimų palikimo nenagrinėtais. Teisėjų kolegija vertina, jog tokie pareiškėjo argumentai neatitinka faktinių bylos duomenų, nes iš jų matyti, kad atsakovui apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo pranešta tinkamai, o jis savo ruožtu prašė nagrinėti bylą jam nedalyvaujant (b. l. 101). Todėl atsakovo atstovų nedalyvavimas teismo posėdyje nebuvo kliūtis nagrinėti bylą (ABTĮ 78 str. 3 d.). Pareiškėjas nepagrįstai atsakovo atstovų nedalyvavimą teismo posėdyje sieja su savo procesinių teisių pažeidimu, nes jis atsakovo kontrpoziciją ir atsikirtimus galėjo sužinoti, pasinaudodamas savo, kaip proceso dalyvio, teise susipažinti su bylos medžiaga (ABTĮ 51 str.), inter alia – su atsakovo atsiliepimu, todėl teigti, kad byloje nebuvo išklausyta kita pusė (audiatur et altera pars) yra nepagrįsta.

Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes, spręstina, jog Tarnyba, vadovaudamasi VAĮ 23 straipsnio 6 punktu ir Taisyklių 12 punktu, priėmė teisėtą ir pagrįstą 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimą Nr. O-2-(1.5)-3479, kurio naikinti nėra pagrindo (ABTĮ 89 str. 2 d.). Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, tai padarė pilnai ir visapusiškai, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius