2021-11-24 Nr. AB-25220-3-61-3-02571-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3153-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02571-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. P. skundą atsakovams Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja L. P. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslino, prašydama: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – ir NŽT Vilniaus miesto skyrius) 2020 m. birželio 8 d. raštą Nr. 49SF-853-(14.49.104 (toliau – ir Raštas); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m. liepos 24 d. sprendimą Nr. 1SS-1366(5.59E)59E (toliau – ir Sprendimas); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti ir išsiųsti išvadas pagal L. P. 2020 m. vasario 21 d. prašymą (Reg. Nr. 499F-788).

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas šiais argumentais:

2.1. Pareiškėja yra pretendentė į buvusios savininkės I. R.–S. (toliau – ir buvusi savininkė) iki nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytos žemės nuosavybės teisių atkūrimą. Pareiškėja prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus pateikė dar galiojant 1991 m. birželio 18 d. priimtam įstatymui „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Pagal šio įstatymo nuostatas pareiškėjai buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 0,2000 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir 0,4881 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

2.2. Seimui 1997 m. liepos 1 d. priėmus Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), už miesto teritorijoje esančią valstybės išperkamą žemę buvo numatyta galimybė gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą, tačiau šiame įstatyme buvo aiškiai nustatyta, kad už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku negali būti atlyginama. Galiojant šiam Atkūrimo įstatymui pareiškėja išreiškė valią už jai mieste natūra neatkuriamą žemę gauti lygiavertį žemės plotą kaimo vietovėje ir ta valia, pagal nustatytą teisinį reguliavimą, apėmė pareiškėjos teisę gauti lygiaverčius žemės arba vandens paskirties žemės sklypus.

2.3. Seimas 2002 m. balandžio 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5, 12, 21 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą, kuriame numatė, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje. Priėmus šį įstatymą, pareiškėja išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į buvusios savininkės turėtą žemę jai būtų atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje.

2.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. rugpjūčio 12 d. nutarimu Nr. 1173 didžioji dalis buvusios savininkės turėtos žemės buvo priskirta Pavilnių regioninio parko ypač vertingoms ekologiniu ir rekreaciniu požiūriais teritorijoms, kurios turi valstybės išperkamos žemės statusą pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį. Tokiu būdu didžioji dalis žemės tapo valstybės išperkama, todėl pagal pareiškėjos išreikštą valią nuosavybės teisės jai turėjo būti atkuriamos suteikiant lygiaverčius žemės arba vandens sklypus pareiškėjos pasirinktose kaimo kadastrinėse vietovėse. Tačiau pareiškėjos, kaip ir daugelio kitų asmenų, pretenduojančių atkurti nuosavybės teises Vilniaus mieste, nuosavybės teisių atkūrimo procesas stojo, pareiškėjai negalint pasirinkti konkrečių kadastrinių vietovių, nes nebuvo objektyvios informacijos apie tose kadastrinėse vietovėse esantį laisvos valstybinės žemės fondą, nuo kurio priklauso pareiškėjos galimybės gauti lygiaverčius žemės sklypus.

2.5. Įstatymų leidėjas 2014 m. rugsėjo 25 d. priėmė Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) įstatymą, kuriame buvo nustatytas terminas, per kurį piliečiai turi teisę išreikšti valią dėl naujai įstatyme atsiradusios galimybės gauti lygiavertį miško žemės sklypą, tarp jų – ir pretendentams, kurie jau buvo pasirinkę nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra būdą, nes žemės reformą vykdančioms institucijoms reikėjo susiskaičiuoti tam reikalingą laisvo miško žemės fondą.

2.6. Kadangi pareiškėja jau anksčiau buvo išreiškusi valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, kuri pagal tuomet galiojusį įstatymą apėmė jos teisę gauti įvairios paskirties žemę, išskyrus mišką, ji per įstatyme nustatytus terminą pareiškė valią, kad už visą jai natūra neatkuriamą nuosavybę ji pageidauja gauti ir miško žemę. Šis pareiškėjos prašymas nereiškia, kad ji kažkaip atsisako jai įstatyme garantuotos teisės gauti lygiaverčius žemės ūkio, kitos ar vandens paskirties žemės sklypus. Prašyme yra išreikšta valia, kad už visą valstybės išperkamą žemę pretendentė galėtų rinktis ir miško žemės sklypus. Tokia prašymo formuluotė yra dėl to, kad jo pateikimo metu dar nebuvo žinomos konkrečios kadastrinės vietovės, kuriose bus suformuotas laisvo valstybinio fondo žemė, ir pareiškėja nežinojo, už kurią dalį ji norės gauti lygiaverčius žemės, o už kurią – miško žemės sklypus. Vėlesnis įstatymo įgyvendinimo procesas parodė, kad iki atitinkamos kadastro vietovės žemėtvarkos projekto laisvo žemės fondo patvirtinimo pretendentas netgi objektyviai negali numanyti, kokios paskirties žemės sklypas bus formuojamas atitinkamoje teritorijoje.

2.7. Kilus klausimui dėl buvusios savininkės turėtos žemės paskirties, pareiškėja kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškimą tenkino ir nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad iš buvusios (duomenys neskelbtini) dvaro (palivarko) savininkės I. R.–S. turėtos likusios neatkurtos ir valstybės išperkamos 64,1653 ha žemės – 27 ha ploto žemė buvo naudojama kitai paskirčiai. Apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Dar vykstant bylos juridinio fakto nustatymo nagrinėjimui apeliacinės instancijos teisme, pareiškėja 2019 m. balandžio 3 d. ir 2019 m. gegužės 23 d. padavė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra į žemę, dėl kurios paskirties nėra teisminio proceso, o NŽT Vilniaus miesto skyrius parengė išvadas „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ (toliau – ir Išvada) miškui ir žemei (miškui, kurio vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Ignalinos rajono Kazitiškio kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Ignalinos rajono Meišktų kadastrinę vietovę; žemei, kurios vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Ignalinos rajono Tverečiaus kadastrinę vietovę; žemei, kurio vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Kauno rajono Domeikavos kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Ignalinos rajono Rubelninkų kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Ignalinos rajono Ceikinių kadastrinę vietovę; miškui, kurio vertė (duomenys neskelbtini) Eur į Ignalinos rajono Kaniūkų kadastrinę vietovę).

2.8. Pareiškėja 2020 m. vasario 21 d. padavė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui (reg. Nr. 499F-788), kuriame nurodė, kad ji yra pasirinkusi Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte nurodytą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, t. y. gauti lygiavertį žemės ar miško plotą už buvusios savininkės Vilniaus mieste turėtos žemės vertę pretendentės pasirinktoje kadastrinėje vietovėje, todėl pareiškėja prašo parengti ir išsiųsti atitinkamos vertės išvadas, suteikiančias teisę atkurti nuosavybės teises į lygiavertį žemės sklypą nurodytoje vietovėje. Taip pat pareiškėja 2020 m. vasario 25 d. padavė prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui (reg. Nr. 499F-844), už buvusios savininkės Vilniaus mieste turėtos žemės vertę suteikti lygiavertį žemės sklypą pretendentės pasirinktoje prašyme nurodytoje kadastrinėje vietovėje.

2.9. Pareiškėja 2020 m. birželio 8 d. gavo NŽT Vilniaus miesto skyriaus Raštą, kuriame nurodyta, kad 2020 m. vasario 20 d. prašymu ji neva pakeitė savo valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės; pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus parengtas 2020 m. gegužės 15 d. Išvadas pareiškėjai galės būti suteikti tik lygiaverčiai miško sklypai; pareiškėja ne vėliau, kaip per 30 dienų nuo šio rašto gavimo turi nurodyti kadastro vietoves, kuriose pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus. Pareiškėja, nesutikdama su Rašte suformuotais patvarkymais, kreipėsi į NŽT.

2.10. Tarp pareiškėjos ir NŽT Vilniaus miesto skyriaus kyla ginčas dėl pareiškėjos valios turinio, nuo kurio baigties tiesiogiai priklauso pareiškėjos pasirinkimas dėl konkrečių kadastrinių vietovių, kuriose ji pageidauja gauti lygiaverčius žemės arba miško sklypus. Pareiškėja jau yra pateikusi prašymus dėl lygiaverčių žemės sklypų perdavimo, o tiek NŽT Vilniaus miesto skyrius, tiek kiti skyriai jau yra priėmę dėl to atitinkamus sprendimus, įskaitant netgi vieną sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo.

2.11. Pareiškėja dar iki 2003 m. gruodžio 31 d. pasirinko Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytą atkūrimo būdą: gauti lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Priešingai nei yra teigiama Rašte, įstatymų leidėjas šio nuosavybės teisių atkūrimo būdo neskaido į atskirus atkūrimo būdus pagal pretendentui perduodamos žemės paskirtį. Pagal teisės aktų nuostatas, konkretaus žemės sklypo paskirtis priklauso nuo pretendento pasirinkimo ir atitinkamos vietovės teritorijų planavimo dokumentų sprendinių.

Laisvos žemės fondo žemėje, kurią pagal bendruosius planus numatyta naudoti vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų pastatų, daugiabučių gyvenamųjų pastatų, bendrabučių, pramonės ir sandėliavimo objektų bei komercinės paskirties objektų statybai, gali būti projektuojami perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai turėtiesiems kitos paskirties žemės sklypai. Atkūrimo įstatymo prasme vienintelis svarbus kriterijus yra turėtos žemės ir nuosavybėn perduodamos žemės lygiavertiškumas. Iki 2015 m. įstatyme dėl to lygiavertiškumo buvo viena išimtis, susijusi su miško žeme:

„1) perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama“. Pakeitimo įstatymu antrasis sakinys buvo išbrauktas ir dabar nebėra skirtumo dėl žemės paskirties, svarbus tik lygiavertiškumas. Skundžiamame NŽT Vilniaus miesto skyriaus Rašte yra nurodytas nepagrįstas teisės normų aiškinimas ir pateikiama tikrovės neatitinkanti informacija apie Atkūrimo įstatyme neva nustatytą terminą valiai dėl atkūrimo ekvivalentine natūra pareikšti.

Tiek Atkūrimo įstatymas, tiek jo įgyvendinimo tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, todėl joks įstatymas nedraudžia pareiškėjai pareikšti valios dėl konkrečių žemės sklypų pasirinkimo. Vienintelis svarbus kriterijus šiam atkūrimo būdui yra iki nacionalizacijos turėtos žemės ir kitoje vietoje pretendentui suteikiamos žemės (žemės ūkio, miškų ūkio, kitos paskirties žemės) lygiavertiškumas. Pareiškėja, pasirinkusi nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą miesto žemę ir mišką gauti lygiavertį žemės sklypą kitoje kadastrinėje vietoje, gali savo pasirinkimu kitose kadastrinėse vietovėse gauti tiek žemės ūkio paskirties, tiek miškų ūkio paskirties, tiek ir kitos paskirties žemės sklypus, kurių vertė atitinka (lygiavertė) turėtos žemės vertei.

Įstatymų leidėjas dėl to skirtumą darė tik 1997-2015 m. laikotarpiu, kuomet už miesto teritorijoje turėtą žemę nebuvo galimybės gauti lygiaverčio miško sklypo.

2.12. Skiriasi 2015 m. prašymo padavimo metu ir dabar nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys, nuo kurių tiesiogiai priklauso nuosavybės teisių atkūrimas ekvivalentine natūra. 2015 m. prašymo padavimo metu dar nebuvo informacijos apie tai, kad dalis savininkės žemės buvo kitos paskirties ir dėl to ji turi didesnę vertę. Po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo įsiteisėjimo pasikeitė turėtos žemės vertė, lyginant su apskaičiuota 2015 m.

2.13. Rašte nurodyta, kad pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. gegužės 15 d. parengtas išvadas pilietei L. P. galės būti suteikti tik lygiaverčiai miško sklypai, nors pačiose išvadose yra aiškiai nurodyta, kad pagal jas yra atkuriamos nuosavybės teisės ne į miško, bet į žemės sklypus. Rašte pateiktame vertinime yra ignoruojamas tiek galiojantis Atkūrimo įstatymas, tiek ir ankstesnės šio įstatymo redakcijos, susijusio su nuosavybės teisių atkūrimu į miesto teritorijoje turėtą žemę, pareiškėjos valia, taip pat įstatymų leidėjo tikslai, nuosavybės teisių atkūrimo eiga ir netgi po 2015 m. atsiradę juridiniai faktai. NŽT Vilniaus miesto skyrius taip pat prieštarauja savo paties anksčiau priimtiems administraciniams aktams ir jau priimtiems sprendimams, kuriais pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės, kas reiškia, kad šis klausimas nebegali būti sprendžiamas vienašaliais NŽT skyriaus sprendimais.

2.14. Pareiškėja nesutinka su Rašte nurodytu 30 dienų terminu, per kurį ji turi nurodyti kadastro vietoves, kuriose pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus, bei nurodo, kad toks terminas teisės aktuose nėra reglamentuotas. Pareiškėja atkreipia dėmesį į buvusios savininkės valdytus žemės ir vandens telkinius, kurie galbūt nėra priskiriami valstybės išperkamai žemei, bei pažymi, jog NŽT teritoriniai skyriai turi teikti asmenims informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, jei jie pageidauja atkurti nuosavybės teises natūra.

3. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą bei nurodo:

3.1. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2YT-12279-807/2018 nuspręsta, kad 27 ha ploto buvusios savininkės žemėvalda buvo naudota kitai paskirčiai ir dėl to buvo perskaičiuojama valstybės išperkama žemės sklypo vertė, bet jokios kitos aplinkybės minėtoje byloje nebuvo nustatytos ir iš esmės neturi įtakos kilusiam ginčui nagrinėjamoje administracinėje byloje.

3.2. Iš nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių dokumentų nustatyta, kad pareiškėja Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 8 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra. Be to, pareiškėja Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2000 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 115,5 ha žemės plotą, esantį Pavilnių regioniniame parke Vilniuje (taip nurodyta prašyme), grąžinant šią žemę natūra. Pareiškėja Vilniaus apskrities viršininkui 2001 m. vasario 19 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 114,2613 ha žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą. Šiame prašyme ji, be kita ko, prašė pasiūlyti vietoje turėto 114,2613 ha ploto naują konkretų lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą Vilniaus ar Trakų rajonuose ir nurodė, kad atsisako imti išvadą, nes jai reikalingas „ne popieriaus lapelis o kompensacija konkrečiu lygiaverčiu žemės sklypu aukščiau nurodytose vietovėse“. Pareiškėja 2001 m. balandžio 9 d. Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui pateikė prašymą „Dėl motinos turėtos (duomenys neskelbtini) dvaro žemės sklypo ribų įbraižymo į Vilniaus miesto Plėtros departamento pateiktą Vilniaus miesto plano ištrauką“, kuriuo prašė įbraižyti (duomenys neskelbtini) dvaro žemės sklypo ribas Miesto plėtros departamento pateiktoje miesto plano ištraukoje, motyvuodama, kad toks planas jai reikalingas pasirenkant nuosavybės teisių atkūrimo būdą.

3.3. Įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, NŽT Vilniaus miesto skyrius 2014 m. lapkričio 13 d. raštu informavo pareiškėją apie tai, kad ji gali pasinaudoti Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe ir iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, pateikiant tokį prašymą Vilniaus miesto skyriui. Pasikeitusios Atkūrimo įstatymo nuostatos piliečiams iki 2015 m. kovo 1 d. suteikė teisę keisti valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti atlyginti tik lygiaverčiu miško plotu. Pareiškėja 2014 m. gruodžio 8 d. raštu Vilniaus miesto skyriaus paprašė nurodyti likusios neatkurtos žemės plotą.

3.4. Pareiškėja pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, kuriame nurodė, kad „<...> atsižvelgiant į man likusį neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, žemės tame tarpe 6 ha vandens) prašau, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę man būtų atkuriamos: perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje <...>“, t. y. pareiškėja pasinaudojo Atkūrimo įstatymo nuostata ir 2015 m. vasario 27 d. prašymu aiškiai išreiškė (pakeitė) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkuriant nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės valdytos žemės dalį – 81,6331 ha, žemės (tame tarpe 6 ha vandens) plotą. Šis pareiškėjos prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės valdytą žemę NŽT Vilniaus miesto skyriui yra pagrindas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas (galiojusias iki 2019 m. vasario 1 d.), nes šiame prašyme yra aiškiai išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

3.5. Pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2015 m. spalio 6 d. patvirtintą pažymą Nr. 49PAZ-91 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ L. P. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios žemės savininkės Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) dvare valdytą 106,67 ha žemės plotą.

3.6. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2019 m. lapkričio 22 d. raštu Nr. 2D-3599 (12.148 E ) „Dėl nuomonės pateikimo“ pateikė nuomonę dėl Įgyvendinimo tvarkos 29 punkto taikymo ir informavo, kad „<...> Tvarkos 29 punkto nuostatos turėtų būti taikytinos vienodai tiek dėl kaimo, tiek dėl miesto teritorijoje turėtos žemės ir Tvarkos 29 punkto nuostatų įgyvendinimas turėtų būti vykdomas ta pačia tvarka“.

3.7. NŽT Vilniaus miesto skyrius, vykdydamas L. P. įgalioto A. P. 2020 m. vasario 25 d. prašymą (reg. Nr. 49GF-844), parengė 2020 m. gegužės 15 d. išvadas ir išsiuntė kitiems NŽT teritoriniams skyriams vykdymui. NŽT Vilniaus miesto skyriui pakartotinai įvertinus nuosavybės teisių atkūrimo bylos dokumentaciją ir nustačius, kad kartu su minėtomis išvadomis per techninę klaidą buvo pateiktas ne 2015 m. vasario 27 d. prašymas, kuriuo pilietė pakeitė valią, bet ankstesnis 2001 m. vasario 19 d. prašymas, kuriuo pilietė pageidavo gauti lygiavertį žemės sklypą, NŽT Vilniaus miesto skyrius tarnybiniais raštais informavo atitinkamus teritorinius skyrius, kad L. P. pagal minėtas 2020 m. gegužės 15 d. išvadas gali būti suteikiami tik lygiaverčiai miško sklypai.

3.8. Atsižvelgdami į tai, kad pareiškėjos įgaliotas asmuo A. P. žodžiu (telefoninio pokalbio metu su vyr. specialiste) prašė, kad pirmiau būtų vykdomas vėliau jo pateiktas prašymas, t. y. 2020 m. vasario 25 d. prašymas (reg. Nr. 49GF-844), Vilniaus miesto skyrius, norėdamas užtikrinti gerojo viešojo administravimo principą, rengė išvadas pagal vėliau pateiktą prašymą. Išsiuntus parengtas išvadas NŽT teritoriniams skyriams, kurių veiklos teritorijoje pilietė pageidauja gauti lygiaverčius sklypus, paaiškėjo, kad pareiškėja pageidauja gauti lygiaverčius žemės, o ne miško sklypus, neatsižvelgdama į Atkūrimo įstatymo nustatytais terminais išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Atsižvelgiant į tai, Vilniaus miesto skyrius parengė Raštą ir informavo pilietės įgaliotą asmenį, kad pagal pilietės išreikštą valią, jai pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus parengtas išvadas gali būti suteiktas tik lygiavertis miško sklypas, bei paprašė patikslinti, ar lygiaverčių miško plotų pageidauja savo 2020 m. vasario 21 d. prašyme nurodytose kadastro vietovėse.

3.9. Pareiškėja siekia, kad nepaisant 2015 m. vasario 27 d. prašymu pakeistos valios, vietoj galimybės rinktis lygiavertį miško žemės sklypą, būtų leista rinktis lygiavertį žemės sklypą, t. y. ginčas byloje vyksta ir dėl pareiškėjos valios traktavimo.

3.10. NŽT 2020 m. rugpjūčio 24 d. raštu Nr. 1 SS-1601-(5.59 E.) „Dėl skundų nagrinėjimo“ informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo procesas L. P. į buvusios savininkės Vilniaus miesto (duomenys neskelbtini) dvare valdytos 106,67 ha žemės plotą, atlyginant už valstybės išperkamą žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn miško sklypą / sklypus, laikinai stabdomas iki kol baigsis teisminiai procesai. Todėl kritiškai vertintini pareiškėjos patikslinto skundo motyvai, neva NŽT delsia nagrinėti jos pateiktus prašymus.

3.11. Pasibaigus nagrinėjamai administracinei bylai ir tenkinus pareiškėjos reikalavimus, NŽT leistų rinktis lygiavertį žemės sklypą, tuo tarpu atmetus pareiškėjos reikalavimus būtų sprendžiama dėl galimybės rinktis kitą lygiaverčio miško sklypo kadastro vietovę bei atkūrimo atlyginant pinigais.

3.12. Patikrinus visas 2020 m. gegužės 15 d. išvadas, nei vienoje nebuvo konkrečiai nurodyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ne į miško, bet į žemės sklypus. Juolab, kad išvados formatas (šablonas) tiek miško sklypams, tiek žemės sklypams, tiek vandens sklypams yra identiškas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1 priede yra pateikiamos Sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo formos (šablonai). Tiek rengiant išvadą lygiaverčiam žemės sklypui, tiek miško sklypui gauti yra naudojama ta pati forma (šablonas), todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad institucija išvadose nurodė galimybę rinktis miško / žemės/miško ir žemės sklypus. Išvados tekstas (žodžio „žemė“ pabraukimas) nesukuria ir negali sukurti teisinių lūkesčių pareiškėjai gauti kitokį žemės sklypą nei ji yra nurodžiusi savo prašymuose.

3.13. Pareiškėja pasinaudojo Atkūrimo įstatymo nuostata ir 2015 m. vasario 27 d. prašymu aiškiai išreiškė (pakeitė) valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, atkuriant nuosavybės teises į buvusios savininkės valdytos žemės dalį – 81,6331 ha, žemės (tame tarpe 6 ha vandens) plotą: 1) perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.); 2) už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje. Įstatymų leidėjas suteikė galimybę pakeisti valią ir iki 2015 m. kovo 1 d. pasirinkti miško žemės sklypą ir pareiškėja šia galimybe pasinaudojo.

3.14. NŽT Vilniaus miesto skyrius Raštu informavo pareiškėją apie būtinybę nurodyti kadastro vietoves, kuriose pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus. NŽT Sprendimu patvirtino teritorinio skyriaus poziciją.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos L. P. skundą atmetė.

5. Teismas byloje nustatė:

5.1. Pareiškėja yra pretendentė į buvusios savininkės I. R.–S. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytą turtą.

5.2. Pareiškėja 1991 m. spalio 8 d. Vilniaus miesto valdybai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinant žemę natūra; 2000 m. gegužės 24 d. – prašymą Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui atkurti nuosavybės teises į 115,5 ha žemės plotą, esantį Pavilnių regioniniame parke Vilniuje, grąžinant šią žemę natūra; 2001 m. vasario 19 d. – prašymą Vilniaus apskrities viršininkui dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 114,2613 ha žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą. Pareiškėjai yra atkurtos nuosavybės teisės į buvusios savininkės valdytos žemės dalį.

5.3. Įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pareiškėja buvo informuota apie galimybę iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo, prašant už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu, pateikiant tokį prašymą NŽT Vilniaus miesto skyriui, pareiškėjai buvo suteikta informacija apie tai, į kokį buvusios savininkės valdytos žemės dalį L. P. jau yra atkurtos nuosavybės teisės ir kartu nurodytas žemės plotas, į kurį dar liko atkurti nuosavybės teises (81,6331 ha žemės (tame tarpe 6 ha vandens)).

5.4. Pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, kuriuo prašė, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę jai būtų atkuriamos: perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

5.5. NŽT 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 49S-297 pareiškėjai atkūrė nuosavybės teises į buvusios savininkės valdytos žemės dalį – 0,06 ha, perduodant nuosavybėn neatlygintinai naujo žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) ), esančio (duomenys neskelbtini), dalį – 0,06 ha.

5.6. Pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė 2019 m. gegužės 27 d. prašymą (reg. Nr. 49GF-2422) atkurti nuosavybės teises perduodant neatlygintinai lygiaverčius žemės sklypus, esančius Ignalinos raj. ir Kauno raj, t. y. parengti (duomenys neskelbtini) Eur sumai išvadas į Ignalinos raj. ir Kauno raj. vietoves. NŽT Vilniaus miesto skyrius parengė 2019 m. birželio 21 d. išvadą Nr. 49IP-226-(14.49.61), kuri buvo persiųsta vykdyti NŽT Kauno rajono skyriui bei 2019 m. birželio 21 d. išvadą Nr. 49IP-227-(14.49.61), kuri buvo persiųsta vykdyti NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui. Pareiškėja taip pat pateikė 2020 m. vasario 21 d. prašymą (reg. Nr. 49GF-788), kuriame nurodė, jog prašo suteikti lygiavertį žemės sklypą jos pasirinktoje vietovėje, ir prašė parengti ir išsiųsti išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Vilkaviškio raj., Šakių raj. ir Kauno raj. kadastrines vietoves vietovėse.

5.7. Pareiškėja NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė 2020 m. vasario 25 d. prašymą (reg. Nr. 49GF-844), kuriuo prašė parengti išvadas dėl nuosavybės teisių atkūrimo Šilalės raj., Tauragės raj. ir Telšių raj. vietovėse.

5.8. NŽT Vilniaus miesto skyrius parengė 2020 m. gegužės 15 d. išvadas „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“: Nr. 49IP-19-(14.49.61.)–Nr. 49IP-37-(14.49.61.), kurios buvo persiųstos į Šilalės skyrių; Nr. 49IP-38-(14.49.61.), Nr. 49IP-39-(14.49.61.) ir Nr. 49IP-40-(14.49.61.), kurios buvo persiųstos NŽT Tauragės ir Pagėgių skyriui; Nr. 49IP-41-(14.49.61.), Nr. 49IP-42-(14.49.61.) ir Nr. 49IP-43-(14.49.61.), kurios buvo persiųstos NŽT Telšių skyriui.

5.9. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020 m. birželio 8 d. Raštu pareiškėją informavo, kad pagal parengtas Išvadas pareiškėjai, pagal jos 2015 m. vasario 27 d. prašymą, kuriuo buvo pakeista valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, gali būti suteikiami tik lygiaverčiai miško sklypai. Raštu atsakovas taip pat prašė pareiškėjos ne vėliau kaip per 30 dienų nuo šio rašto gavimo nurodyti rajonus ir kadastro vietoves, kuriose pareiškėja pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus, ir informavo, kad per nurodytą terminą nenurodžius kadastro vietovės/vietovių, nuosavybės teisės bus atkuriamos pinigais.

5.10. Nesutikdama su Raštu pareiškėja su 2020 m. liepos 3 d. skundu kreipėsi į NŽT, kuri, išnagrinėjusi skundą, 2020 m. liepos 24 d. Sprendimu pareiškėjos skundo netenkino ir kartu išaiškino pareiškėjai, kad pagal jos 2019 m. gegužės 27 d., 2020 m. vasario 21 d., 2020 m. vasario 25 d. ir 2020 m. birželio 29 d. prašymus nuosavybė gali būti atkurta tik lygiaverčiais miško sklypais (arba pinigais).

5.11. Pareiškėja, nesutikdama su Raštu ir Sprendimu, prašo teismo juos panaikinti ir įpareigoti NŽT toliau vykdyti nuosavybės teisių atkūrimo procesą pagal pareiškėjos 2020 m. vasario 21 d. prašyme (reg. Nr. 49GF-788) išreikštą valią. Pareiškėja nesutinka su Rašte ir Sprendime pateiktu vertinimu, jog pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius prašymus nuosavybės teisės jai galėtų būti atkuriamos tik suteikiant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį (ius) miško sklypą (us) arba atlyginant pinigais, t. y. kelia ginčą dėl pateiktuose prašymuose nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjos išreikštos valios vertinimo.

6. Teismas konstatavo, kad ginčo santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymo bei jį įgyvendinančios Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) nuostatos. Jis pažymėjo, kad analizuojant visų Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijų, galiojusių nuo prašymo atkurti nuosavybės teises padavimo iki skundžiamų raštų priėmimo, turinį akivaizdu, kad yra numatyta, jog pilietis, pretenduojantis atkurti nuosavybės teises ir teikdamas prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jame turėjo išreikšti valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo, o nuo 2002 m. balandžio 19 d. iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti jau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo būdo. Po 2003 m. balandžio 1 d. pateikti piliečio prašymai dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo išreiškimo (pakeitimo) negalėjo sukurti besąlyginės teisinės pareigos institucijai atkurti nuosavybės teises bet kokiu piliečio nurodytu būdu, tačiau, atsižvelgiant į atskiras Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcijas, piliečiai atskirais laikotarpiais kaip atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą galėjo rinktis kompensaciją vertybiniais popieriais, pinigais arba lygiaverčiu miško plotu, o toks pasirinkimas turėjo būti išreikštas prašymuose dėl atlyginimo būdo pateikimo (pakeitimo). Atsižvelgiant į tai, teismas nesutiko su pareiškėjos teiginiais, jog Atkūrimo įstatyme nėra nustatytas terminas valiai dėl atlyginimo būdo už valstybės išperkamą žemę pareikšti.

7. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką terminas pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, yra naikinamasis. Teismas nurodė, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

8. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašyme išreikštos valios vertinimo, kadangi, pareiškėjos nuomone, atsakovas ginčijamuose sprendimuose netinkamai įvertino jos prašyme išreikštą valią, nes šis prašymas nereiškia, kad pareiškėja atsisako jai įstatyme garantuotos teisės gauti lygiaverčius žemės ūkio, kitos ar vandens paskirties žemės sklypus, šiame prašyme yra išreikšta valia, kad už visą valstybės išperkamą žemę pretendentė galėtų rinktis ir miško žemės sklypus.

9. Teismas pažymėjo, kad, kaip jau buvo minėta, pareiškėja teikė 1991 m. spalio 8 d., 2000 m. gegužės 24 d., 2001 m. vasario 19 d. prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, kuriuose buvo nurodoma pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.

10. Pareiškėja pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, kuriame pažymėjo, jog sutinka pakeisti savo valią dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamą turtą ir prašo už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje.

11. Teismas, įvertinęs pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymo formuluotes, konstatavo, kad jos atitinka Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje numatytą naują atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdą, renkantis kompensaciją lygiaverčiu miško plotu, todėl sprendė, jog įstatyme nustatytu terminu pareiškėja pakeitė savo valią dėl atlyginimo būdo. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, jog šis prašymas nereiškia, kad ji atsisako jai įstatyme garantuotos teisės gauti lygiaverčius žemės ūkio ar kitus sklypus, nes iš prašymo sprendė, kad ji aiškiai nurodė, kokiu būdu prašo atlyginti už valstybės išperkamą žemę, įvertina ir nurodo likusios neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, tame tarpe 6 ha vandens), pasisako, kad prašymas už išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu neapima Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punkte nurodyto būdo (sklypo Vilniaus mieste perdavimo) ir nurodo, jog už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę pageidauja atlyginti lygiaverčiu miško plotu.

12. Teismas konstatavo, kad atsakovui gavus 2020 m. vasario 21 d. pareiškėjos prašymą suteikti lygiavertį žemės sklypą, NŽT Vilniaus miesto skyrius ginčijamu 2020 m. birželio 8 d. raštu Nr. 49SF-853-(l 4.49.104.) pagrįstai informavo pareiškėją, kad pagal paskutiniame prašyme išreikštą valią, jai, pagal Vilniaus miesto skyriaus parengtas išvadas, gali būti suteiktas tik lygiavertis miško sklypas, bei paprašė patikslinti ar lygiaverčių miško plotų pageidauja savo 2020 m. vasario 21 d. prašyme nurodytose kadastro vietovėse.

13. Teismas, pasisakydamas dėl skundo aplinkybių, jog skundžiamame sprendime nurodoma, kad pagal Išvadas pareiškėjai galės būti suteikti tik lygiaverčiai miško sklypai, tačiau pačiose Išvadose yra nurodyta, kad pagal jas yra atkuriamos nuosavybės teisės ne į miško, bet į žemės sklypus ir jos buvo išsiųstos NŽT teritoriniams skyriams, palaikė atsakovo argumentus, jog tai įvyko dėl techninės klaidos, prie Išvadų pridėjus ankstesnį pareiškėjos prašymą, tačiau ši klaida nesukuria pareiškėjai teisėto lūkesčio už valstybės išperkamą žemę atlyginimą gauti žeme, nes, kaip jau buvo minėta, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo.

14. Teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, jog 2015 m. vasario 27 d. prašymo padavimo metu dar nebuvo informacijos apie tai, kad dalis savininkės žemės buvo kitos paskirties ir po Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. spalio 3 d. sprendimo įsiteisėjimo pasikeitė turėtos žemės vertė, bet konstatavo, jog ši aplinkybė lemia tik tai, jog šis vertės pasikeitimas gali lemti pareiškėjai už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginant lygiaverčiu miško suteikiamo miško ploto dydį.

15. Teismas nustatė, kad ginčijami NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT administraciniai aktai priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl naikinti nurodytus sprendimus nėra pagrindo, bei netenkino išvestinio skundo reikalavimo dėl atsakovo įpareigojimo atlikti veiksmus. Teismas taip pat netenkino pareiškėjos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. 16. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. (apeliaciniame skunde nurodyta skundžiamo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo data (2021 m. balandžio 26 d.) laikytina rašymo pasirikimu) sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą; priteisti pareiškėjai 862 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

17. Pareiškėja apeliaciniame skunde pakartoja faktines bylos aplinkybes, nurodytas skunde pirmosios instancijos teismui, skundžiamo teismo sprendimo motyvus, ir papildomai jį grindžia šiais argumentais:

17.1. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodė tris ginčijamus Rašto aspektus: pareiškėjos valios traktavimo; galimybės pagal 2020 m. gegužės 15 d. Išvadas atkurti nuosavybės teises tik į lygiavertį miško sklypą; per 30 kalendorinių dienų nuo šio rašto galimo dienos nurodyti konkrečias kadastro vietoves, kuriose pareiškėja pageidauja gauti lygiaverčius miško sklypus. Teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjo skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nes pasisakė tik dėl pareiškėjos valios traktavimo, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnis, bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą.

17.2. Visais pareiškėjos skunde teismui suformuluotais pagrindais ir argumentais (pareiškėja 2015 m. vasario 27 d. prašymu neatsisakė savo ankstesniuose prašymuose išreikštos valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo; Atkūrimo įstatymo formuluotė leido ne pakeisti, bet patikslinti savo išreikštą valią; nuosavybės teisių atkūrimas NŽT Kauno rajono ir NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių teritorijose buvo vykdomas būtent pagal pareiškėjos anksčiau išreikštą valią; pareiškėjos valią dėl lygiaverčio žemės sklypo suteikimo patvirtina NŽT teritorinių skyrių susirašinėjimai, taip pat pareiškėjos dalyvavimas vykdytuose žemės reformos projektuose; pareiškėja, nesutikdama su atsakovo Raštu, kad ji per 30 dienų turi pateikti prašymus dėl konkrečių kadastro vietovių, ir jį apskundusi, praleistų minėtą terminą) teismas nepasisakė, ir dėl to pareiškėja net negali jų kvestionuoti.

17.3. Pareiškėja negali suprasti, kaip teismas vertina atsakovo veiksmus ir sprendimus laikotarpyje nuo 2015 m. vasario 27 d. iki 2020 m. birželio 8 d., kurie prieštarauja Rašte išdėstytai pozicijai, bei daro prielaidą, kad teismas tam neteikė jokios reikšmės.

17.4. Pareiškėja šioje byloje pateikė nenuginčijamus įrodymus, kad tiek ji pati, tiek atsakovas pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymą suprato kaip ankstesnio pareiškėjos 2001 m. vasario 20 d. prašymo (dėl nuosavybės teisių atkūrimo į lygiaverčius žemės sklypus kaimo vietovėje) valios papildymą, atsižvelgiant į Atkūrimo įstatymo pakeitimus (tą patvirtina 2017-2020 m. laikotarpiu pareiškėjos teikti prašymai, kuriuose ji prašo NŽT Vilniaus miesto skyriaus parengti ir išsiųsti išvadas į atitinkamas kadastro vietoves, kai kur prašydama perduoti lygiaverčius žemės, o kai kur lygiaverčius miško sklypus; NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019-2020 m. parengtos Išvados tiek dėl lygiaverčių žemės, tiek dėl miško sklypų pasirinkimo; NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2019-2020 m. priimti sprendimai atkurti nuosavybės teises pareiškėjai, perduodant jos nuosavybėn tiek lygiaverčius žemės, tiek miško sklypus; NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. sausio 2 d. atsakymas, kuriame aiškiai nurodyta, jog pareiškėjai gali būti atkuriamos nuosavybės teisės tiek į žemės, tiek į miško sklypus, priklausomai nuo jos valios; NŽT Kauno rajono skyriaus įsakymas ir veiksmai, kuriais pareiškėjai buvo perduotas kitos paskirties žemės sklypas Domeikavos žemės reformos projekte).

17.5. Iš Pakeitimo įstatymo 3 straipsnio 2 dalies, kuria keičiamas Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis, formuluotės akivaizdu, jog 21 straipsnis nereglamentuoja nuosavybės teisių atkūrimo būdo, nes jis visada buvo ir yra skirtas nustatyti terminus, per kuriuos asmuo gali išreikšti savo valią dėl kituose įstatymo straipsniuose nurodytų nuosavybės teisių atkūrimo būdų. Seimas Pakeitimo įstatymu keitė Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte reglamentuojamą nuosavybės teisių atkūrimo būdą, vadinamą ekvivalentine natūra (asmens teisė už jam negrąžinimą valstybės išperkamą žemę gauti lygiavertį žemės plotą kitoje vietovėje). Įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas reglamentuoja ir yra taikomas tiek atkuriant nuosavybės teises į visą valstybės išperkamą žemę, t. y. į miestuose turėtą išperkamą žemę, tiek į kaimo teritorijose turėtą valstybinės išperkamą žemę, t. y. visais Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje išvardintais valstybės išperkamos žemės atvejais. Paminėtam nuosavybės teisių atkūrimui būdo įgyvendinimui būtinos dvi sąlygos: 1) iki nacionalizacijos turėta žemė yra valstybės išperkama; 2) asmuo įstatyme nustatytais terminai išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra.

17.6. Iki Pakeitimo įstatymo priėmimo, Atkūrimo įstatymas nustatė, kad už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius valstybė piliečiams atlygina šiais būdais: perduodama lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Už miesto teritorijoje esančią žemę (išskyrus už miesto teritorijoje turėtą mišką) mišku neatlyginama, t. y., asmuo galėjo rinktis trijų naudmenų žemės sklypus. Tuo tarpu pretendentas, kurio turėta ir valstybės išperkama nuosavybė yra miesto vietovėje, gali rinktis tik žemės ar vandens telkinį, bet miško rinktis negali. Toks teisinis reguliavimas, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimą, kuriuo galiojęs teisinis reguliavimas dėl skirtingų nuosavybės teisių atkūrimo sąlygų miesto ir kaimo pretendentams buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai, taip pat vertintinas kaip prieštaraujantis konstituciniams asmenų lygiateisiškumo ir teisinės valstybės principams.

17.7. Nelogiška aiškinti įstatymų leidėjo 2014 m. priimtą Pakeitimo įstatymą kaip siekį nustatyti ir įtvirtinti skirtingą teisinį reguliavimą asmenims, pretenduojantiems atkurti nuosavybės teises už miesto ir kaimo vietovėse turėtą žemę. Teismo išvados, padarytos neanalizuojant paties Atkūrimo įstatymo nuostatų, reikštų, kad įstatymų leidėjas 2014 m. rugsėjo 25 d. dar kartą pažeidė Konstituciją, nustatydamas, kad kaimo vietovėje žemę turėjusiems pretendentams, kurių turėta žemė yra valstybės išperkama ir kurie iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, gali atkurti nuosavybės teisės į lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą; mieste žemę turėjusiems pretendentams, kurių turėta žemė yra valstybės išperka ir kurie iki 2003 m. balandžio 1 d. išreiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ekvivalentine natūra, gali pasinaudoti įstatymo jiems suteikiama teise gauti lygiavertį miško plotą, tačiau tokiu atveju jie praranda teisę atskurti nuosavybės teises į lygiavertį žemės ar vandens telkinio plotą. Toks Pakeitimo įstatymo aiškinimas prieštarauja ne tik įstatymų leidėjo tikslams, bet ir Konstitucijai, nes jis reiškia dalies pretendentų, iš kurių valstybės išperkama žemė yra miesto vietovėje, teisių ribojimą, lyginant su kaimo vietovėje valstybės išperkamą žemę turėjusių žemę pretendentų teisėmis, kuris netgi neturi jokio loginio paaiškinimo. Pakeitimo įstatymu nebuvo siekiama riboti pretendentų, kurių miestuose turėta žemės yra išperkama valstybės, teisių, bet kaip tik buvo siekiama išplėsti atlyginimo už valstybės išperkamą žemę, turėtą miestuose, būdus, užtikrinant nuosavybės teisių atkūrimą piliečiams, kurių žemė miestuose priskirta valstybės išperkamai žemei. Tokios nuomonės laikėsi ir Seimo Teisės departamentas, vertinęs Pakeitimo įstatymo projektą.

17.8. Pareiškėja neginčija teismų ne kartą akcentuotos aplinkybės, kad Lietuvos valstybė pasirinko vykdyti ribotą restituciją, o ne restitutio in integrum (atstatymas į seną padėtį). Tačiau nepaisant to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą yra pabrėžta, kad įstatymais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimą, būtina įvertinti objektyvias aplinkybes, dėl kurių neįmanoma visiškai atkurti nuosavybės teisių (grįžti į pirminę padėtį), ir įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką, tačiau ta diskreciją nesuteikia teisės įstatymų leidėjui pažeisti Konstitucijos nuostatų ir suteikti asmenims skirtingas teises, kai tų skirtumų jokios objektyvios aplinkybės neįtakoja. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes ir argumentus, pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar Seimo 2014 m. rugsėjo 25 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1150 tiek, kiek šiame įstatyme, nesant objektyvių aplinkybių, nustatyta, kad, už miesto vietovėje esančią valstybės išperkamą žemę pretendentas gali rinktis tik lygiavertį žemės arba miško sklypą, kai už kaimo vietovėje esančią valstybės išperkamą žemę pretendentas gali rinktis tiek žemės, tiek miško sklypą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

18. Atsakovas NŽT, atstovaujamas NŽT Vilniaus miesto skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą pakartoja pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime nurodytus argumentus, faktines bylos aplinkybes, analizuoja Atkūrimo įstatymo nuostatas, taip pat nurodo, kad:

18.1. Pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės valdytą žemę NŽT Vilniaus miesto skyriui yra pagrindas spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalies nuostatas (galiojusias iki 2019 m. vasario 1 d.), nes šiame prašyme yra aiškiai išreikšta pareiškėjos valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo. Todėl atmestini pareiškėjos argumentai dėl to, kad ji nežinojo, kad pakeitus valią, senoji valia nebegalioja. Atkūrino įstatyme numačius galimybę pakeisti anksčiau išreikštą valią (o ne ją papildyti), ir ja pasinaudojus, anksčiau išreikšta valia nebegalioja.

18.2. Atsakovas, pasisakydamas dėl apeliacinio skundo argumentų, jog iki 2020 m. birželio 8 d. rašto parengimo, nuosavybės teisių atkūrimas pareiškėjai buvo vykdomas pagal jos anksčiau išreikštą valią, pažymi, jog NŽT Kauno rajono skyrius grąžino vieną Išvadą, Telšių skyrius grąžino tris Išvadas, Šilalės skyrius grąžino 19 Išvadų, t. y. teritoriniai skyriai grąžino Vilniaus miesto skyriui 23 išvadas, nes jos nebuvo panaudotos (nebuvo pasirinkti lygiaverčiai miško sklypai). Dar keturios Išvados (trys NŽT Tauragės skyriaus, viena NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus) kol kas nėra grąžintos NŽT Vilniaus miesto skyriui, t. y. asmenims pasirinkus miško žemės sklypą jos gali būti panaudotos, o nepasirinkus lygiaverčio miško žemės sklypo, Išvados gali būti grąžintos NŽT Vilniaus miesto skyriui.

18.3. Įsigaliojus Pakeitimo įstatymui, pareiškėja pasinaudojo Atkūrimo įstatyme numatyta galimybe iki 2015 m. kovo 1 d. pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Todėl kritiškai turėtų būti vertinami pareiškėjos argumentai, kad įstatymų leidėjas kelia vienintelę sąlygą – suteikiamos žemės lygiavertiškumą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 19. Byloje ginčas kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020 m. birželio 8 d. rašto Nr. 49SF-853-(14.49.104) ir NŽT 2020 m. liepos 24 d. sprendimo Nr. 1SS-1366(5.59E)59E teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl pareiškėjos prašymo įpareigoti atsakovą parengti ir išsiųsti išvadas pagal L. P. 2020 m. vasario 21 d. prašymą.

20. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Raštas ir Sprendimas priimti tinkamai įvertinus faktines aplinkybes bei taikytinas teisės aktų nuostatas. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo ir neįvertino esminių pareiškėjos skundo pagrindą sudarančių aplinkybių, nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė, bei priėmė tinkamai nemotyvuotą sprendimą. Pareiškėjos nuomone, byloje yra pagrindas kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Pakeitimo įstatymo atitikimo Konstitucijai.

21. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, kad tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

23. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 80 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas šių taisyklių laikėsi. Vien tai, kad pareiškėja įrodymus galbūt vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes.

25. Ginčo santykius reglamentuoja Atkūrimo įstatymas bei Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka.

26. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, kad nuo 2012 m. lapkričio 22 d., kai įsigaliojo naujos redakcijos Atkūrimo įstatymo 21 straipsnis (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), teisės aktai nebenumato piliečiams teisės pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą. Išimtys iš pastarosios taisyklės įtvirtintos: (i) Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (2012 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XI-2404 redakcija), pagal kurią pilietis, pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą; (ii) Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 4 dalyje (2014 m. rugsėjo 25 d. įstatymo Nr. XII-1150 redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.), pagal kurią piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m. kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

27. Pagal Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 3 punktą (redakcija, galiojanti nuo 2013 m. gruodžio 31 d.) nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Atkūrimo įstatyme numatytu nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu; jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises, per Atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

28. Atsižvelgiant į paminėtas teisės aktų nuostatas, konstatuotina, kad tiek Atkūrimo įstatymas, tiek Tvarka reglamentuoja, kad nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo. Tuo atveju, kai pilietis vėlesniu prašymu anksčiau išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pakeičia (jei tai padaryta laikantis teisės aktuose įtvirtintų pagrindų ir tvarkos), jam nuosavybės teisės į žemę atkuriamos ar už valstybės išperkamą turtą atlyginama pagal paskutiniame prašyme išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo.

29. Byloje surinkti įrodymai patvirtina ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėja: Vilniaus miesto valdybai 1991 m. spalio 8 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą grąžinant natūra; Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui 2000 m. gegužės 24 d. pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į 115,5 ha žemės plotą, esantį Pavilnių regioniniame parke Vilniuje (taip nurodyta prašyme), grąžinant šią žemę natūra; Vilniaus apskrities viršininkui 2001 m. vasario 19 d. pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į 114,2613 ha žemės plotą, perduodant lygiavertį žemės, miško ir vandens telkinio plotą; NŽT Vilniaus miesto skyriui pateikė 2015 m. vasario 27 d. prašymą „Dėl prašymo atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtoje teritorijoje, valios dėl atlyginimo būdo pakeitimo“, kuriame prašė nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę jai atkurti perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste, už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu, kuriame, be kita ko, nurodė: „<...> atsižvelgiant į man likusį neatkurtos nuosavybės dydį (81,6331 ha, žemės tame tarpe 6 ha vandens) prašau, kad nuosavybės teisės į valstybės išperkama pripažintą žemę man būtų atkuriamos: perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo vietovėje <...>“.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašymo turinį, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja minėtame prašyme aiškiai nurodė, kokiu būdu prašo atlyginti už valstybės išperkamą žemę – perduodant neatlygintinai naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą Vilniaus mieste (Atkūrimo įstatymo 5 str. 2 d. 3 p.), už likusią neatkurtą valstybės išperkamą žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu.

31. Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, kad pareiškėjos NŽT Vilniaus miesto skyriui teiktų prašymų (t. y. 2019 m. gegužės 27 d., 2020 m. vasario 21 d., 2020 m. vasario 24 d. prašymai) pagrindu parengtose Išvadose nurodoma, jog pagal jas yra atkuriamos nuosavybės teisės ne į miško, bet į žemės sklypus, teisėjų kolegija, nekartodama tikrinamame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų, pritaria teismo vertinimui, kad rengiant paminėtas Išvadas ir persiunčiant jas kitiems NŽT teritoriniams skyriams, dėl techninės klaidos buvo pateiktas ne paskutinis (2015 m. vasario 27 d.), bet ankstesnis (2001 m. vasario 19 d.) pareiškėjos prašymas dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdo pasirinkimo. Todėl tikrinamame teismo sprendime pagrįstai konstatuota, kad ši klaida nesukuria pareiškėjai teisėto lūkesčio už valstybės išperkamą žemę atlyginimą gauti kitokiu būdu nei nurodytasis pareiškėjos 2015 m. vasario 27 d. prašyme. Šiame kontekste pabrėžtina, kad paminėtų Išvadų pagrįstumas ir teisėtumas, taip pat atsakovo veiksmai priimant minėtas Išvadas šioje byloje nėra ginčijami.

32. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius Raštu pagrįstai informavo pareiškėją, jog už valstybės išperkamą žemę jai bus atlyginama pagal paskutiniame prašyme (t. y. 2015 m. vasario 20 d. prašyme) išreikštą valią dėl atlyginimo būdo, todėl jai pagal NŽT Vilniaus miesto skyriaus parengtas Išvadas gali būti suteiktas tik lygiavertis miško sklypas.

33. Atsakovo Rašte pareiškėjos taip pat buvo prašoma per 30 kalendorinių dienų nuo šio Rašto gavimo patikslinti, ar lygiaverčių miško plotų ji pageidauja savo 2020 m. vasario 21 d. prašyme nurodytose kadastro vietovėse. Pareiškėja teigia, kad atsakovas neturėjo teisinio pagrindo nurodyti šio termino, nes jis nėra nustatytas teisės aktuose.

34. Šiuo aspektu primintina, jog Tvarkos 29 punkte (redakcija, galiojanti nuo 2019 m. vasario 7 d.) nustatyta, kad tais atvejais, kai pilietis, pageidaujantis atkurti nuosavybės teises į žemę, mišką ar vandens telkinį, perduodant neatlygintinai nuosavybėn žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, nėra nurodęs kadastro vietovės, kurioje pageidautų gauti perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, arba šios tvarkos 105 punkte nustatyta tvarka rengiant išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn ar žemėtvarkos skyriaus vedėjui įvertinus gautas išvadas dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn paaiškėja, kad piliečiui, pateikusiam prašymą jo pageidaujamoje kadastro vietovėje gauti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypą, lygiavertį turėtajam, pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme nustatytą žemės įsigijimo eilę laisvos žemės fondo žemės nepakanka, žemėtvarkos skyrius raštu (registruotu laišku) informuoja pilietį, kad jis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo laiško gavimo dienos žemėtvarkos skyriui turi pateikti prašymą, nurodydamas jame kadastro vietovę, kurioje pageidautų gauti neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam žemės, miško sklypą ar vandens telkinį.

35. Atsižvelgiant į tai, kad Tvarka nustato 30 dienų terminą kadastro vietovei, kurioje asmuo pageidauja gauti neatlygintinai lygiavertį, žemės, miško sklypą ar vandens telkinį, Rašte buvo pagrįstai pareiškėjos prašoma per šį laikotarpį patikslinti, ar lygiaverčių miško plotų ji pageidauja savo 2020 m. vasario 21 d. prašyme nurodytose kadastro vietovėse.

36. Teisėjų kolegija, atsakydama į apeliacinio skundo teiginius esą pirmosios instancijos teismas atsakė ne į visus pareiškėjos procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, pažymi, kad iš tikrinamo teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštais reikalavimais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, t. y. teismo sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimus.

37. Pareiškėja prašo apeliacinės instancijos teismą kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu įvertinti, ar Seimo 2014 m. rugsėjo 25 d. priimto Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359 10, 16 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymas Nr. XII-1150 tiek, kiek šiame įstatyme, nesant objektyvių aplinkybių, nustatyta, kad, už miesto vietovėje esančią valstybės išperkamą žemę pretendentas gali rinktis tik lygiavertį žemės arba miško sklypą, kai už kaimo vietovėje esančią valstybės išperkamą žemę pretendentas gali rinktis tiek žemės, tiek miško sklypą, neprieštarauja Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

38. Pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Aiškinant šią proceso teisės normą, akcentuotina, kad teisė kreiptis į Konstitucinį Teismą yra suteikta išimtinai bylą nagrinėjančiam teismui. Ši teismo teisė įstatymo nėra siejama su proceso dalyvių atitinkamais prašymais ar reikalavimais, o yra palikta paties teismo nuožiūrai. Būtent teismas, atsižvelgęs į konkrečios bylos aplinkybes ir toje byloje taikytino konkretaus teisės akto turinį, sprendžia, ar yra būtina kreiptis į Konstitucinį Teismą.

39. Kaip jau buvo minėta, byloje nėra ginčo dėl to, kad Pakeitimo įstatymo 2 straipsniu pakeitus Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punktą, atsirado galimybė už valstybės išperkamą žemę, miškus ir vandens telkinius, esančius miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., atlyginti perduodant lygiavertį žemės, miško ar vandens telkinio plotą. Pareiškėja nepagrįstai teigia, jog minėtas reglamentavimas reiškia, jog už miesto vietovėje esančią valstybės išperkamą žemę pretendentas gali rinktis tik lygiavertį žemės arba miško sklypą. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio nuostatos (šiuo atveju – Pakeitimo įstatymo 3 str. įtvirtinta Atkūrimo įstatymo 21 str. 4 d. nuostata) nereglamentuoja būdų, kuriais atlyginama už valstybės išperkamą turtą, bet nustato terminą, iki kada galima pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste pareiškėjos kvestionuojamo teisinio reguliavimo konstitucingumas teisėjų kolegijai nekelia abejonių. Teisėjų kolegija neįžvelgia teisinio reguliavimo, kuriuo Pakeitimo įstatymu nustatytas terminas pakeisti valią dėl atlyginimo už valstybės išperkamą žemę būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu, prieštaravimo Konstitucijai. Todėl pareiškėjos prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

40. Kiti pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai neturi teisinės reikšmės bylai teisingai išspręsti ir nekeičia šioje byloje susiklosčiusios situacijos teisinio vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako.

41. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Kadangi galutinis teismo procesinis sprendimas priimamas ne pareiškėjos naudai, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. P. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė