91bd5120-bc6f-4d0f-9a02-ca732d7329ae · Regionų administracinis teismas

                                                                              Administracinė byla Nr. el-1684-422/2016                                                                          Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01513-2015-2Procesinio sprendimo kategorija 11.5.1. 11.6.2; 11.12; 74. (S) KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS S P R E N D I M A SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. vasario 12 d.

Kaunas Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Rimanto Giedraičio, sekretoriaujant Sabinai Cilišauskaitei, dalyvaujant pareiškėjos Kauno apygardos prokuratūros prokurorei S. G. , atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovui M.

K. , atsakovui R. B. , jo atstovei advokatei R. Ž. , atsakovo J. T. atstovui advokatui F. U. , trečiojo suinteresuoto asmens Lazdijų rajono savivaldybės atstovui K. J. , trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovei E. V. , nedalyvaujant atsakovui J. T. , trečiajam suinteresuotam asmeniui Palangos m. savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei A. B. , vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal pareiÅ¡kėjos Kauno apygardos prokurorės, ginančios vieÅ¡Ä jį interesÄ , praÅ¡ymÄ atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės Å«kio ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos, R.

B. , J. T. , tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lazdijų rajono savivaldybei, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Palangos m. savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarei A. B. dėl sprendimo panaikinimo, pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, restitucijos taikymo ir n u s t a t ė:Kauno apygardos prokuratÅ«ros prokurorė gindama vieÅ¡Ä jį interesÄ kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismÄ praÅ¡ydama:

1) panaikinti Alytaus apskrities virÅ¡ininko administracijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimÄ Nr. 4S-90 atkurti nuosavybės teises J. T. į tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį 1,9435 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto (vertė 9500 Lt devyni tÅ«kstančiai penki Å¡imtai) vandens Å«kio paskirties sklypo dalį (iÅ¡ bendro 14,90 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika (4,46 ha), esančiÄ Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini);

2) pripažinti negaliojančia Palangos m. savivaldybės notarų biuro notarės A. B. patvirtintÄ 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1693, kuria per įgaliotinį F. U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemė sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini) už 95000 Lt (devyniasdeÅ¡imt penkis tÅ«kstančius) 3) taikyti restitucijÄ , įpareigojant R. B. grÄ Å¾inti valstybei 10,44 ha vandens Å«kio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) Dumblio k.v.), esančio (duomenys neskelbtini), o Lietuvos valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos, įpareigotina paskutiniam turto įgijėjui R.

B. atlyginti jo patirtas Å¡io turto įsigijimo iÅ¡laidas, kurios neturėtų virÅ¡yti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos.             PareiÅ¡kėja praÅ¡yme nurodė ir jos atstovė teismo posėdyje paaiÅ¡kino, kad 2012 m. kovo 8 d. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos sprendimu Nr. 4S-90 atkÅ«rė nuosavybės teises J. T. į jam tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį l,9435ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto Salinio ežero dalį (iÅ¡ bendro 14,90 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika (4,46 ha), esančiÄ Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini). 2012 m. gegužės 17d. pirkimo- pardavimo sutartimi Nr. 2-1693 per įgaliotinį F.

U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo. Nurodė, jog pagal nuosavybės teisių atkÅ«rimo metu ir dabar galiojantį teisinį reglamentavimÄ , visi Vandens įstatymo 4 str. 2 d. nurodytus kriterijus (vienÄ iÅ¡ jų arba kelis) atitinkantys pavirÅ¡iniai vandens telkiniai yra priskiriami valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡iniams vandens telkiniams yra iÅ¡imtinė valstybės nuosavybė, todėl neprivatizuojami, valstybės iÅ¡perkami ir nuosavybės teisės natÅ«ra į juos neatkuriamos, todėl ginčijamas sprendimas, kuriuo atkurtos nuosavybės teisės į minėtÄ vandens Å«kio paskirties žemės sklypÄ , prieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir įstatymų nuostatoms, reglamentuojančioms iÅ¡imtinę valstybės nuosavybę.

Pažymėjo, jog nežiÅ«rint to, kad ežeras Salinis nuosavybės teisių atkÅ«rimo metu nebuvo įtrauktas į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , tačiau pagal  Lazdijų  valsčiaus Seinų apskrities G. S. parceliacijos planÄ , sudarytÄ 1924 metais matavimo departamento matininko N. K. , 14,47 ha ploto minėtas ežeras nurodytas kaip valdžios nuosavybė, t. y. iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, tai reiÅ¡kia, kad pagal LR vandens įstatymo 4 straipsnio 9 punkto nuostatas nuo 1997-11-19 priskirtas valstybinės reikÅ¡mės vandens telkiniams, todėl negalėjo bÅ«ti privatizuotas.

Sprendžiant nuosavybės teisių į vandens telkinio ežero atkÅ«rimo klausimÄ , Nacionalinė žemės tarnyba privalėjo vadovautis įstatymais ir objektyviai įvertinti visas aplinkybes. Ginčijamas sprendimas prieÅ¡tarauja LR Konstitucijos 47 str., Žemės įstatymo 6 str., Vandens įstatymo 4 str. 2 d. 9 p., Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 13 str. nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas. Pagal CK 4.7 str. valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausantys objektai yra iÅ¡imti iÅ¡ civilinės apyvartos, jie negali bÅ«ti nuosavybės teisių perleidimo sandorių dalykas, todėl jo pagrindu sudarytas ginčijamas sandoris yra niekinis ir negalioja (CK 1.80 str. 1 d.).

Valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių perleidimas privačion nuosavybėn vertintinas kaip vieÅ¡ojo intereso pažeidimas. Siekiant tinkamo vieÅ¡ojo intereso apgynimo materialinių teisinių pasekmių, kilusių iÅ¡ neteisėtų administracinių aktų, jų panaikinimas taip pat priskirtinas vieÅ¡ojo intereso gynimo sričiai. Remdamasi faktine situacija, teisiniu reglamentavimu ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika prašė pareiÅ¡kimÄ tenkinti.Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės Å«kio ministerijos ir Valstybė, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos, su pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymu dėl sprendimo panaikinimo ir sandorio panaikinimo sutiko, su praÅ¡ymu dėl restitucijos taikymo- sutiko iÅ¡ dalies.

Atsiliepime minėta institucija ir teismo posėdžio metu jos įgaliotas atstovas nurodė, jog pagal Lazdijų valsčiaus Seinų apskrities buv.nuosavybėje G. S. parceliacijos planÄ , sudarytÄ 1924 metais, 14,47 ha ežeras Salinis iki 1940m. nuosavybės teise priklausė valstybei. 2012 m. kovo 8 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos sprendimu Nr. 4S-90 (toliau –ir Sprendimas) J. T. atkuriant nuosavybės teises į vandens telkinį (ež. Salinis), kuris atitinka Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkte nustatytÄ kriterijų, buvo pažeistos Konstitucijos 47 straipsnyje, Žemės įstatymo 6 straipsnyje, Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies 1 punkte, AtkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte, Vandens įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalies 9 punkte įtvirtintos imperatyvios nuostatos, todėl Sprendimas turi bÅ«ti panaikintas.

Pripažinus neteisėtu Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimÄ Nr. 4S-90, neteisėtomis pripažintinos ir Å¡io sprendimo pagrindu sukeltos teisinės pasekmės, t.y. 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo-pardavimo sutartis Nr. 2-1693.Pažymėjo, kad Lazdijų skyrius 2015 m. liepos 8 d. raÅ¡tu Nr. 4SD-2923-(14.4.9.) „Dėl vieÅ¡ojo intereso gynimo" kreipėsi į Kauno apygardos prokuratÅ«rÄ , kuriame nurodė, kad neteisėtai J. T. nuosavybėn perleido valstybinės reikÅ¡mės vandens telkinį (Salinio ežerÄ ), esantį (duomenys neskelbtini), prašė panaikinti administracinį aktÄ , kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo valstybinės reikÅ¡mės vandens Å«kio paskirties žemės sklypÄ ir pirkimo-pardavimo sutartį, taikyti restitucijÄ natÅ«ra, grÄ Å¾inant valstybės nuosavybėn neteisėtai perleistÄ minėtÄ valstybinės reikÅ¡mės vandens telkinį.

Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad Å¡i byla iÅ¡kelta prokuroro iniciatyva pagal Lazdijų skyriaus praÅ¡ymÄ , nėra pagrindo nesutikti su praÅ¡ymo reikalavimais apimtimi, kuria prokuroras praÅ¡o panaikinti administracinį aktÄ , pripažinti pirkimo-pardavimo sandorį negaliojančiu bei taikyti restitucijÄ , grÄ Å¾inant valstybei natÅ«ra valstybinės reikÅ¡mės vandens telkinį, tačiau nesutinka su prokuroro reikalavimu įpareigoti valstybę, atstovaujamÄ Nacionalinės žemės tarnybos, paskutiniam turto įgįjėjui R.

B. , iÅ¡ kurio turtas natÅ«ra grÄ Å¾intinas valstybei, atlyginti jo patirtas turto įsigijimo iÅ¡laidas. Pažymėjo, jog taikant restitucijÄ asmuo grÄ Å¾inamas į ankstesnę padėtį, buvusiÄ iki jo teisės pažeidimo. Tai reiÅ¡kia, kad, pritaikius restitucijÄ , asmuo negali gauti mažiau, negu iÅ¡ jo buvo paimta, tačiau jis negali gauti ir daugiau, nei turėjo. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.145, 6.147 straipsniuose nustatytos įvairios restitucijos taikymo modifikacijos. Jų esmė ta, kad negalimas dėl restitucijos taikymo vienos iÅ¡ Å¡alių padėties nepagrįstas ir nesÄ Å¾iningas pablogėjimas, o kitos - atitinkamas pagerėjimas.

Atsakovo nuomone, prokuroras, ginantis vieÅ¡Ä jį interesÄ , konkrečiu atveju turėjo pareigÄ iÅ¡siaiÅ¡kinti galimÄ turto įgijėjų nesÄ Å¾iningumÄ , t.y. ar įgaliotinis (F. U. ) atkurdamas nuosavybės teisės neveikė savo interesais, ar nesuklaidino įgaliotojų, ar sandoris nėra apsimestinis ir kitas bylai reikÅ¡mingas aplinkybes, susijusias su restitucijos taikymu, tačiau to neatliko, todėl praÅ¡ymas atlyginti R. B. , kaip paskutinio turto įgijėjo, patirtas turto įsigijimo iÅ¡laidas, negali bÅ«ti tenkinamas.Atsakovas J.

T. atsiliepime ( b.l. 15-21) ir jo atstovas teismo posėdžio metu su prokuroro reikalavimais nesutiko. Nurodė, jog iki nacionalizacijos atsakovo tėvas grafas Z. T. nuosavybės teise valdė 15/49 dalį savo ir 1/28 dalį tekusio iš senolės J. T. nekilnojamojo turto, esančio Trakų rajone, (duomenys neskelbtini) (buvęs Užutrakio (Zatročė) dvaras su Budos (Budkų) palivarku, susidedantis iš 434 ha žemės ir 320 ha vandenų, kuriuos sudaro Apušės, Didiškių (Finfos), Apvaluko (Okronglės) ežerai ir dalis Šulnikų, Skaisčių ir Galvės ežerų bei išlikusiais dvaro pastatais).

Pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymÄ (toliau- ir AtkÅ«rimo įstatymas) J. T. yra pateikęs praÅ¡ymÄ ir visus reikiamus dokumentus atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko jam tekusį iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ Lietuvoje. Pretendentas J. T. siekė, kad nuosavybės teisės į pastatus, žemę bei vandenis bÅ«tų grÄ Å¾intos natÅ«ra jų buvimo vietuose. Nesant tam galimybių, pretendentui buvo siÅ«loma rinktis kitus kompensavimo bÅ«dus, tame tarpe žemių bei vandenų iÅ¡sikėlimÄ Ä¯ kitas vietoves pagal iÅ¡duodamas pinigine iÅ¡raiÅ¡ka įvertintas IÅ¡vadas. 2009-05-11 J.

T. vardu buvo paduotas praÅ¡ymas Trakų rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjui paruoÅ¡ti iÅ¡vadÄ dėl vandens telkinio perkėlimo į Alytaus apskritį, Lazdijų rajonÄ , Lazdijų seniÅ«nijÄ . Trakų rajono žemėtvarkos skyrius patvirtino 2009-06-04 iÅ¡vadÄ Nr.79-2.12-1483 „Dėl žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn”, pagal kuriÄ pripažino, jog J. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,9435 ha vandens telkinio, kuri buvo persiųsta į Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių.

Nurodė, jog J. T. nebuvo įpareigotas tikrinti, ar priimami sprendimai nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese nepažeidė imperatyvių teisės normų. Atsakovo atstovo nuomone, Sprendimu atkuriant nuosavybės teises, nebuvo pažeisti nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ reglamentuojantys teisės aktai ir procedÅ«ros. PrieÅ¡ingai, valstybė mainais grÄ Å¾inusi Salinio ežerÄ Â Ä¯ Trakų mieste esantį vandens telkinį, patenkino vieÅ¡Ä jį interesÄ ir gavo neabejotinÄ naudÄ , todėl ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ pareiÅ¡kėjo praÅ¡omu bÅ«du bÅ«tų pažeisti sÄ Å¾iningų turto įgijėjų teisėti lÅ«kesčiai ir teisinių santykių stabilumas.

Be to, byloje nepaneigta abejonė, jog minėtas ežeras iki 1940 m. liepos 22 d. nacionalizacijos priklausė privatiems asmenims, o ne valstybei, nes dvaro žemė vykdant parceliacijÄ buvo iÅ¡dalinta kitiems asmenims, iki 1940 m. dvarÄ valdė V.V.. Atsakovo atstovas prašė atkreipti teismo dėmesį į tai, jog ežeras Salinis nuosavybės teisių atkÅ«rimo metu nebuvo įtrauktas į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268.

Nuosavybės teisių atkūrimo įstatymo 13 str. 1d. 1p. imperatyviai įtvirtinta, jog miškai ir vandens telkiniai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikšmės miškams, valstybinės reikšmės vidaus vandenims, šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Ta pati nuostata numatyta ir Vandens įstatymo 4 str. 3dalyje, todėl tik Vyriausybei priskirta tvirtinti valstybinės reikšmės vandenų plotus, laikantis teisės aktais nustatytos procedūros.

PrieÅ¡ingu atveju, bÅ«tų pažeistas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Prašė pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymÄ atmesti.Atsakovas R. B. su prokuroro praÅ¡ymu nesutiko. Atsakovas atsiliepime ir jo atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog prokuratÅ«ra nepateikė neginčijamų įrodymų, kad Salinio ežeras iki 1940 m. priklausė Lietuvos valstybei, o reiÅ¡kiant praÅ¡ymÄ dėl administracinio akto panaikinimo ignoruotos faktinės aplinkybės, kurios pagrindžia administracinės procedÅ«ros teisėtumÄ .

ProkuratÅ«ros reikalavimas grÄ Å¾inti nekilnojamojo turo objektÄ valstybei, sumokant Å¡io turto įsigijimo iÅ¡laidas, kurios neturėtų virÅ¡yti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos pažeidžia teisingo atlyginimo ir teisėtų lÅ«kesčių principus. Prašė įvertinti aplinkybes, jog J. T. nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į Vilniaus apskrities Trakų rajono Trakų mieste esantį nekilnojamÄ jį turtÄ , y.y 20 ha žemės ir 45,00 ha vandens telkinį, tačiau valstybė šį vandens telkinį paėmė savo reikmėms, tokiais savo veiksmais įsipareigodama atsakovui neatlygintinai perduoti lygiavertį vandens telkinį.

Atsakovo atstovės nuomone, Vilniaus apskrities iÅ¡vada dėl žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn patvirtina, jog pagal susitarimÄ J. T. mainais vietoj Trakuose esančio vandens telkinio buvo perduotas 1,9435 ha ploto vandens telkinys Alytaus apskrityje. Toks susitarimas atitiko Lietuvis Respublikos nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 16 str. nuostatas, juo buvo pasiekta teisinga valstybės ir asmenų, valdančių vandens telkinius interesų pusiausvyra.

Nagrinėjamu atveju priemonės, kuriomis siekiama apginti vieÅ¡Ä jį interesÄ , nėra adekvačios siekiamam tikslui ir neatitinka proporcingumo keliamų reikalavimų. Tačiau, atsakovo atstovės nuomone, jeigu teismas nuspręstų, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti administracinio akto neteisėtumÄ ir pripažinti negaliojančiu nekilnojamojo turto pirkimo-pardavimo sandorį, turėtų bÅ«ti taikoma restitucija, užtikrinanti sÄ Å¾iningÄ ir pagrįstÄ Å¡alių interesų pusiausvyrÄ .

Remdamasi teismo praktika, atsakovo atstovė pažymėjo, jog Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimas - specifinis socialinis teisinis procesas, kuriuo siekiama atkurti neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises ir bent iÅ¡ dalies atkurti teisingumÄ . Nagrinėjamu atveju ginčo ežero perdavimÄ J. T. privačion nuosavybėn lėmė valstybės institucijų veiksmai nuosavybės teisių atkÅ«rimo procese, o Å¡is asmuo, kaip ir sÄ Å¾iningas žemės sklypo įgijėjas R.

B. pasitikėjo valstybės institucijų kompetencija nustatyti konkrečius grÄ Å¾intinos žemės objektus. Esant tokioms aplinkybėms, kai dėl netinkamo valdžios institucijų darbo asmenims, kurių sÄ Å¾iningumas nepaneigtas, buvo atkurtos nuosavybės teisės, panaikinus ginčijamus administracinius aktus, restitucija turi bÅ«ti taikoma taip, kad nepaneigtų Å¡ių asmenų teisės į teisinį tikrumÄ ir teisinį saugumÄ , teisėtų lÅ«kesčių apsaugÄ . Atsakovas atsiliepime nurodė, jog teismui taikant restitucijÄ prokuroro praÅ¡yme nurodytu bÅ«du, R.

B. bÅ«tų grÄ Å¾intas į kur kas nepalankesnę padėtį nei valstybė, nes prokuratÅ«ra neatsižvelgia į sklypo vertę dabartiniu metu, o už 2012 m. sumokėtÄ sumÄ negalima įsigyti analogiÅ¡ko sklypo. Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė teigė, jog, jos nuomone, teismui taikant restitucijÄ , bÅ«tų teisinga ir protinga valstybę įpareigoti R. B. atlyginti 2012-05-17 pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytÄ kainÄ - 95 000 Lt ( 27 513,90 Eur), kurios byloje Å¡alys nekvestionuoja.

Trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos atstovė prašė prokuroro praÅ¡ymÄ tenkinti. Nurodė, jog prokuroro skundas pagrįstas. Salinio ežeras iki 1940 m. priklausė valstybei nuosavybės teise, tai patvirtina įraÅ¡as 1924 m. G. S. parceliacijos plane, todėl pagal LR vandens įstatymo 4 str. 2d. 9p. į jį negalėjo bÅ«ti atkurtos nuosavybės teisės privačiam asmeniui, ginčijamas byloje sprendimas ir sandoris turi bÅ«ti panaikinti, kaip prieÅ¡taraujantys imperatyviems teisės aktams, nes negalima tokia teisinė situacija, kai valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklausantis daiktas (valstybinės reikÅ¡mės vidaus vandenys) kartu nuosavybės teise priklausytų ir privačiam asmeniui.

Institucijos atstovė tvirtino, jog minėtas ežeras turėjo bÅ«ti įtrauktas į valstybinės reikÅ¡mės vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä . Ta aplinkybė, jog ežeras Salinis nebuvo įraÅ¡ytas į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, nekeičia jo kaip valstybinės reikÅ¡mės ežero statuso. Sprendžiant ginÄÄ prašė remtis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi analogiÅ¡ko pobÅ«džio byloje Nr. A146-1353/2014.

Lazdijų rajono savivaldybės atstovas su prokuroro reikalavimais sutiko. Nurodė, jog 2012 m. vasario 24 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5TS-310 tik dalis (4,46 ha) Salinio ežero buvo įtraukta į iÅ¡perkamų ir neprivatizuojamų vandens Å«kio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikÅ¡mėms sÄ raÅ¡Ä , nes 2012-02-23 raÅ¡tu Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės Å«kio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriaus raÅ¡tu Lazdijų rajono savivaldybės administracija buvo informuota, kad kita dalis Salinio ežero yra privatizuota.

Minėtos institucijos atstovas pažymėjo, jog ginčijamÄ administracinį aktÄ ir sandorį panaikinus, Lazdijų rajono savivaldybės taryba svarstytų klausimÄ dėl ežero įtraukimo į iÅ¡perkamų ir neprivatizuojamų vandens Å«kio paskirties žemės sklypų sÄ raÅ¡Ä , nes jis reikalingas rekreacinėms reikmėms. Trečiasis suinteresuotas asmuo Palangos m. savivaldybės 1-ojo notarų biuro notarė A. B. atsiliepimo į pareiÅ¡kimÄ nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietÄ ir laikÄ praneÅ¡ta, byla nagrinėtina jai nedalyvaujant ( ABTÄ® 78 str.).

PraÅ¡ymas tenkinamas iÅ¡ dalies. Konkrečiu atveju prokurorė kreipėsi į teismÄ , gindama vieÅ¡Ä jį interesÄ . Ä®statymai nepateikia vieÅ¡ojo intereso sÄ vokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiÅ¡kėjas kreipėsi į teismÄ , gindamas vieÅ¡Ä jį interesÄ , pirmiausia bÅ«tina nustatyti, kas yra laikytina vieÅ¡uoju interesu. VieÅ¡uoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir iÅ¡reiÅ¡kia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo doktrinÄ nuosekliai laikomasi pozicijos, kad vieÅ¡asis interesas, kuris gali bÅ«ti ginamas taikant Administracinių bylų teisenos įstatymÄ , turėtų bÅ«ti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikÅ¡minga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2004 m. sausio 23 d. Nr. A3-11/2004; 2005 m. lapkričio 23 d. Nr. A13-1725/2005; 2007 m. kovo 22 d. Nr. A17-316/2007; 2007 m. sausio 19 d.

Nr. A3-64/2007, Administracinė jurisprudencija Nr. 1(11), 221-248 p.; 2008 m. liepos 25 d. Nr. A146–335/2008, Administracinė jurisprudencija Nr.5(15); 2009 m. vasario 12 d. Nr.A882 -65/2009, 2014 m. sausio 29 d. A146-79/2014 ir kt.).VieÅ¡o intereso gynimÄ reglamentuoja Lietuvos Respublikos prokuratÅ«ros 19 straipsnio nuostatos. Pagal minėto straipsnio 2 dalies 1 punktÄ prokurorai gina vieÅ¡Ä jį interesÄ , kai nustato teisės akto pažeidimÄ , kuriuo pažeidžiamos asmens, visuomenės, valstybės teisės ir teisėti interesai, ir toks pažeidimas laikytinas vieÅ¡ojo intereso pažeidimu, o valstybės ar savivaldybių institucijos, kurių veiklos srityse buvo padarytas teisės aktų pažeidimas, nesiėmė priemonių jam paÅ¡alinti, arba kai tokios kompetentingos institucijos nėra.Å ioje byloje ginčijamas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Lazdijų, Druskininkų žemėtvarkos skyriaus 2012 m. kovo 8 d. sprendimas Nr.4S-90 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo atkurtos nuosavybės teises J.

T. į tenkančiÄ nekilnojamojo turto dalį 1,9435 ha vandens telkinio, perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 10,44 ha ploto (vertė 9500 Lt devyni tÅ«kstančiai penki Å¡imtai) vandens Å«kio paskirties sklypo dalį (iÅ¡ bendro 14,90 ha ploto) bendrosios nuosavybės teise su Lietuvos Respublika (4,46 ha), esančiÄ Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini), teisėtumas ir pagrįstumas bei praÅ¡oma pripažinti negaliojančia minėto Sprendimo pagrindu notariÅ¡kai patvirtintÄ 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1693, kuria per įgaliotinį F.

U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini). už 95 000 Lt bei taikyti restitucijÄ . Nuosavybės atkÅ«rimo bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus apskrities virÅ¡ininkas 2009 m. birželio 4 d. patvirtino iÅ¡vadÄ Nr. 79-2.12-1483 „Dėl žemės, miÅ¡ko, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn" (toliau - IÅ¡vada) pagal kuriÄ J. T. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 1,9435 ha (vertė 9500 Lt) vandens telkinį.

Minėta iÅ¡vada buvo persiųsta į Alytaus apskrities Lazdijų rajono Lazdijų seniÅ«nijÄ . J. T. įgaliotas asmuo F. U. 2009 m. rugsėjo 10 d. praÅ¡ymu kreipėsi į tuometinės Alytaus apskrities virÅ¡ininko administracijos žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos skyrių, praÅ¡ydamas pagal IÅ¡vadÄ suteikti lygiavertį vandens telkinį Alytaus apskrities, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.Alytaus apskrities virÅ¡ininko 2009 m. spalio 26 d. įsakymu Nr. Ž-3171-(1.3.) buvo paskelbta Lazdijų rajono Dumblio kadastro vietovės žemėtvarkos projekto pradžia, patvirtinta teritorija projektui rengti, laisvos valstybinės žemės plotai, nustyti Å¡io žemėtvarkos projekto rengimo terminai.

Alytaus apskrities virÅ¡ininko 2009 m. lapkričio 26 d. įsakymu Nr. Ž-3466-(1.3.) patvirtintas pretendentų, pageidaujančių įsigyti žemę, miÅ¡kÄ ir vandens telkinius Dumblio kadastro vietovėje, sÄ raÅ¡as, kuriame J. T. priskirtas 9 pretendentų eilei. 2010 m. kovo 4 d. Alytaus apskrities virÅ¡ininko administracijos žemės tvarkymo departamento Lazdijų rajono žemėtvarkos Skyriuje buvo organizuotas 9 eilės pretendentų, kurie pageidauja įsigyti nuosavybėn žemę, miÅ¡kÄ ir vandens telkinius Dumblio kadastro vietovėje, susirinkimas, kuriame J.

T. įgaliotas asmuo R. B. iÅ¡ laisvos valstybinės žemės plotų pasirinko vandens Å«kio paskirties sklypo Nr. 8 dalį (Salinio ežerÄ ) 10,44 ha iÅ¡ bendro 14,35 ha ploto, kuriam buvo suteiktas projektinis Nr. 905. Nuosavybės bylos duomenys patvirtina, jog vandens Å«kio paskirties sklypas Nr. 905 (ež. Salinis) buvo suprojektuotas ir patvirtintas Dumblio kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Alytaus apskrities virÅ¡ininko 2010 m. birželio 28 d. įsakymu Nr. Ž-2389-(1.3). 2012m. sausio 31d.

NZT Lazdijų skyriaus vedėjos įsakymu Nr.4VÄ®-( 14.4.2.)-145 žemės sklypas 4,46 ha ploto (iÅ¡ bendro 14,90 ha) buvo įregistruotas Lietuvos Respublikos vardu, 2012 m. vasario 24 d. Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. 5TS-310 Salinio ežero dalis (4,46 ha) buvo įtraukta į iÅ¡perkamų ir neprivatizuojamų vandens Å«kio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikÅ¡mėms sÄ raÅ¡Ä , o į kitÄ ežero dalį, t.y. į 10,44 ha ploto sklypÄ Sprendimu atkurtos nuosavybės teisės J.

T. . Byloje ginčo dėl teisės atkurti nuosavybės teises J. T. nėra, procedÅ«rinių pažeidimų taip pat nenustatyta, tačiau prokurorės nuomone, priimant SprendimÄ buvo pažeistos imperatyvios teisės aktų, reglamentuojančių iÅ¡imtinės valstybės nuosavybės gynimÄ nuostatos, nes į tÄ objektÄ , į kurį buvo atkurtos nuosavybės teisės, t.y. į ežero Salinio dalį, nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ ribojo imperatyvÅ«s teisės aktų reikalavimai. Lietuvos Respublikos vandens įstatymo 4 straipsnis yra skirtas iÅ¡imtinės valstybės teisės į vandens telkinius įtvirtinimui. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso požeminiai vandens telkiniai ir valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡iniai vandens telkiniai.

Vandens įstatymo 2 straipsnio 1- 9 punktuose nurodyti kriterijai, kuriais vadovaujantis paviršiniai vandens telkiniai priskiriami valstybinės reikšmės paviršiniams vandens telkiniams, t.y.:

1) ežerai ir tvenkiniai, kurių plotas didesnis kaip 50 ha;

2) upės, kurių baseino plotas didesnis kaip 50 km2 ;

3) tvenkiniai, įrengti upėse, kurios įraÅ¡ytos į valstybinės reikÅ¡mės upių sÄ raÅ¡Ä , ir ežerai, kuriuos jungia valstybinės reikÅ¡mės upės; 4) pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, esantys valstybiniuose rezervatuose ir valstybinių parkų rezervatuose;

5) pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, svarbÅ«s vertingų gamtinių kompleksų ir biologinės įvairovės iÅ¡saugojimo požiÅ«riu bei turintys įtakÄ su jais susijusių upelių, pelkių ir kitų aplinkos komponentų ekologinės pusiausvyros stabilumui ir dėl Å¡ios savo savybės įtraukti į valstybinius draustinius ir valstybinius parkus arba turintys gamtos paveldo objekto statusÄ ; 6) pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, esantys teritorijose, kurios atitinka teisės aktų nustatytus Europos ekologinio tinklo Natura 2000 teritorijų atrankos kriterijus;

7) pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, jungiantys vandens turizmo trasas į bendrÄ sistemÄ ; 8) pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, esantys valstybinėje žemėje arba su ja besiribojantys, ir rekreacijai (poilsiui ir (ar) turizmui) svarbÅ«s pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, kurie teritorijų planavimo dokumentais arba savivaldybių tarybų sprendimais priskirti rekreacinėms teritorijoms;

9) pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise. Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad pavirÅ¡inių vandens telkinių įraÅ¡ymo į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä ir iÅ¡braukimo iÅ¡ Å¡io sÄ raÅ¡o tvarkÄ nustato ir valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä tvirtina Vyriausybė pagal Å¡io įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimus. Ä® valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä neįtraukiami pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka Å¡io straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo.

Vandens įstatymas buvo priimtas 1997 m. spalio 21 d. Nr. VIII-474, įsigaliojo nuo 1997 m. lapkričio 19 d. (Žin., 1997, Nr.104-2615). Konkrečiu atveju nustatyta, jog ežeras Salinis ginčijamo Sprendimo priėmimo metu nebuvo įtrauktas į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, tačiau jis nuosavybės atkÅ«rimo metu atitiko valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inio vandens telkinio statusÄ pagal Vandens įstatymo 4 straipsnio 2dalyje 9punkte nurodytÄ kriterijų, nes iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei.

Å iÄ aplinkybę byloje neginčijamai patvirtina Lietuvos valstybės centrinio archyvo iÅ¡duotas dokumentas –Dumblių dvaro  Lazdijų valsčiaus Seinų apskrities, buv. nuosavybėje G. S. parceliacijos planas ( toliau – ir Parceliacijos planas), sudarytas 1924 metais Žemės tvarkymo ir matavimo departamento matininko K. M. , 1924m. rugpjūčio 8 d. patikrintas vietoje Žemės tvarkymo departamento revizoriaus, 1925 m. vasario 9 d. patvirtintas Deparatmento Matavimo skyriaus virÅ¡ininko paraÅ¡u ir spaudu.

Minėtame plane ežeras Salinis pažymėtas raide B, plane padarytas įraÅ¡as, jog 14,47 ha ploto ežeras “B” yra valdžios nuosavybė. Minėtas dokumentas taip pat minimas 2015-09-10 Lietuvos centrinio archyvo pažymoje apie Salinio ežero priklausomybę, kurioje nurodoma, jog archyviniame fonde daugiau žinių archyve saugomuose fonduose apie Salinio ežerÄ nerasta. Atsakovai nurodė, jog jiems kelia abejonių, ar iki 1940 m. nacionalizacijos ežeras Salinis iÅ¡liko valdžios nuosavybe, nes Dumblio dvaras, prie kurio yra ežeras, 1927 m. buvo iÅ¡parceliuotas, aplink dvarÄ Å¾emė iÅ¡dalinta privatiems asmenims.

Byloje yra surinkta duomenų apie Dumblio dvaro parceliacijÄ , apie dvaro žemių padalinimÄ , vykdant 1922m. žemės reformÄ , tačiau įrodymų, paneigiančių Parceliacijos plane esamus duomenis dėl ežero priklausomybės valstybei (valdžiai) teismui nepateikta. Pažymėtina, jog Parceliacijos plane yra 1927 m. Žemės reformos direktoriaus įraÅ¡as apie tai, kad Žemės reformos valdybos nutarimu 1927 m. Nr. 3674, paskelbtu “Vyr.Žin.” Nr. 261, Dumblio dvaras pavadintas Salų dvaru, tai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , jog minėtame Parceliacijos plane buvo užfiksuoti duomenys, susiję ne tik su parceliacijos procesu, bet ir jos pabaiga. Atsakovo J.

T. atstovo teismui pateiktos 1937 m. sutartys ( rejestro Nr. 1381, 1363) įrodo, jog minėtais metais V. V. įsigijo minėto dvaro teritorijoje žemės sklypus, tačiau neįrodo, jog įsigijo ir Salinio ežerÄ ar jo dalį. Tai pripažino ir jo atstovas teismo posėdžio metu.Ä®vertinus byloje surinktus duomenis dėl Salinio ežero nuosavybės, darytina iÅ¡vada, jog minėtas ežeras iki 1940 m. nuosavybės teise priklausė valstybei, o tai reiÅ¡kia, kad pagal LR vandens įstatymo 4 straipsnio 9 punkto nuostatas nuo 1997-11-19 jis buvo priskirtas valstybinės reikÅ¡mės vandens telkiniams.Konstitucijos 47 straipsnyje įtvirtinta, jog valstybinės reikÅ¡mės vidaus vandenys nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai, Å¡i nuostata įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnyje.

AtkÅ«rimo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad miÅ¡kas arba vandens telkinys grÄ Å¾inamas natÅ«ra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios nuosavybės teise, iÅ¡skyrus miÅ¡kÄ ir vandens telkinius, pagal Å¡io įstatymo 13 straipsnį priskirtus valstybės iÅ¡perkamiems, taip pat buvusio miÅ¡ko ir vandens telkinių plotus, kurių Å¡io straipsnio 7 dalyje nustatytu atveju susigrÄ Å¾inti turėtoje vietoje piliečiai nepageidauja. AtkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad miÅ¡kai ir vandens telkiniai iÅ¡ Å¡io įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių iÅ¡perkami valstybės ir už juos valstybė atlygina pagal Å¡io įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie priskirti valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, valstybinės reikÅ¡mės vidaus vandenims.

Šių miškų ir vandens telkinių plotus tvirtina Vyriausybė. Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklauso žemė, įstatymų ir Vyriausybės nustatyta tvarka priskirta 1-9 punktuose išvardytiems objektams, tarp jų valstybinės reikšmės vidaus vandenims (Žemės įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 6 punktas. Aptariamo straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise priklausančios žemės įsigyti savivaldybių ar privačion nuosavybėn negalima.

Pagal LR CK 4.7 str.  iÅ¡imtine valstybės nuosavybe valstybei priklausantys daiktais yra iÅ¡imti iÅ¡ civilinės apyvartos, o tai reiÅ¡kia kad negali bÅ«ti perleidžiami. Taigi atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes ir teisinį reglamentavimÄ , darytina iÅ¡vada, jog konkrečiu atveju nuosavybės teisių atkÅ«rimas į minėtÄ ežerÄ privačiam asmeniui ir jo perleidimas sandoriu kitam privačiam asmeniui nebuvo galimas. Pagal administracinės bylos duomenis spręstina, jog atkuriančiai nuosavybės teises institucijai buvo žinoma apie 2012 m. vasario 24 d.

Lazdijų rajono savivaldybės tarybos priimtÄ sprendimÄ Nr. 5TS-310, kuriuo Salinio ežero dalis (4,46 ha) buvo įtraukta į iÅ¡perkamų ir neprivatizuojamų vandens Å«kio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių), priskiriamų rekreacinėms reikÅ¡mėms sÄ raÅ¡Ä . Kaip jau buvo nurodyta, prieÅ¡ priimant minėtÄ Ä¯sakymÄ , 2012m. sausio 31d. NŽT Lazdijų skyriaus vedėjos įsakymu Nr.4VÄ®-( 14.4.2.)-145, minėta žemės sklypo 4,46 ha ploto (iÅ¡ bendro 14,90 ha) buvo įregistruota Lietuvos Respublikos vardu. 2012-02-23 Nacionalinės žemės tarnybos prie žemės Å«kio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriaus raÅ¡to Nr.4SD-(14.4.104) turinys įrodo, jog Lazdijų rajono savivaldybės administracija, prieÅ¡ priimdama 2012 m. vasario 24 d.

Lazdijų rajono savivaldybės tarybos sprendimÄ Nr. 5TS-310 dėl Salinio ežero dalies (4,46 ha) įtraukimo į iÅ¡perkamų ir neprivatizuojamų vandens Å«kio paskirties žemės sklypų (vandens telkinių) sÄ raÅ¡Ä , kreipėsi dėl kitos dalies ežero teisinio statuso, siekdama visÄ Â ežerÄ priskirti rekreacinėms reikmėms, tačiau gavo informacijÄ iÅ¡ Nacionalinės žemės tarnybos, jog kita dalis ežero jau privatizuota, nors Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo dar nebuvo priimtas.

Taigi Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos Lazdijų, Druskininkų skyriaus darbuotojai savivaldybės administracijai suteikė klaidingÄ informacijÄ dėl kitos dalies (10,44 ha ploto) ežero, dėl kurios vyksta ginčas Å¡ioje byloje, todėl ji nebuvo įtraukta į neprivatizuojamų žemės sklypų sÄ raÅ¡Ä . Nacionalinės žemės tarnybos darbuotojai, vykdydami Tarnybai priskirtas funkcijas, privalėjo užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimÄ Â ir tinkamÄ teisės aktų aiÅ¡kinimÄ ir taikymÄ , tačiau to neatliko.

Administracinėje byloje nustačius, kad ginčo žemės sklypas dar iki nuosavybės teisių atkÅ«rimo įstatymu jau buvo priskirtas valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise, ginčijamas administracinis aktas - 2012 m. kovo 8 d. sprendimas Nr. 4S-90 , kuriuo J. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant nuosavybėn 10,44 ha ploto vandens Å«kio paskirties sklypo (Salinio ežero) dalį, esančiÄ Â Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini), prieÅ¡tarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos Konstitucijos 47 straipsnio, Lietuvos Respublikos Žemės įstatymo 6 straipsnio ir Lietuvos Respublikos Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo įstatymo 13 straipsnio nuostatoms, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog ginant vieÅ¡Ä jį interesÄ yra svarbu panaikinti visus teisės aktus, kurie laikytini neteisėtų veiksmų teisinėmis pasekmėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. vasario 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-65/2009). Panaikinus kaip neteisėtÄ minėtÄ administracinį aktÄ , tenkintinas iÅ¡vestinio pobÅ«džio reikalavimas dėl sandorio, prieÅ¡taraujančio įstatymo imperatyvioms normoms, panaikinimo, pripažįstant negaliojančia 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 2-1693, kuria per įgaliotinį F.

U. atsakovas J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio Alytaus apskrityje, (duomenys neskelbtini). už 95000 Lt) (CK 4.7 straipsnio 2 dalis, CK 4.48 str., CK 1.80 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-165/2012). Konstatavus, kad ginčijamas vandens telkinys nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, kad jis neteisėtai perleistas privačių asmenų nuosavybėn, minėto vandens telkinio (10,44 ha ploto) turi bÅ«ti grÄ Å¾inama valstybės nuosavybėn, todėl taikant restitucijÄ , R.

B. įpareigotinas grÄ Å¾inti valstybei 10,44 ha vandens Å«kio paskirties žemės sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)Dumblio k.v.), esančio Lazdijų r. sav., (duomenys neskelbtini). Nustačius, jog konkrečiu atveju, atkuriant nuosavybės teises, buvo padaryti ne formalaus, procedÅ«rinio pobÅ«džio, o esminiai materialinės teisės imperatyvių normų, kurios draudė atkuriant nuosavybės teises perduoti neatlygintinai nuosavybėn ginčui aktualų pavirÅ¡inio vandens telkinį (Salinio ežerÄ ), pažeidimai, darytina iÅ¡vada, jog buvo pažeistas vieÅ¡as interesas, todėl prokurorė pagrįstai kreipėsi į teismÄ dėl jo gynimo.

Teismas pažymi, kad visa visuomenė yra suinteresuota tokia valdžios institucijų veikla, kad priimant administracinius aktus bÅ«tų laikomasi įstatymų reikalavimų. Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja tai, kad turi bÅ«ti užtikrintos žmogaus teisės ir laisvės, kad visos valdžiÄ Ä¯gyvendinančios ir kitos valstybės ir savivaldybių institucijos, visi pareigÅ«nai turi veikti vadovaudamiesi teise, paklusdami Konstitucijai ir teisei (Konstitucinio Teismo 2006 m. sausio 16 d. nutarimas).

Nuosavybės teisių į iÅ¡likusį nekilnojamÄ jį turtÄ atkÅ«rimo procesas – specifinis, jo tinkamas įgyvendinimas laikytinas vieÅ¡uoju interesu. Visuomenė yra suinteresuota teisėtu nuosavybės teisių atkÅ«rimo procesu. Nuo Å¡io ypatingos svarbos proceso vykdymo teisėtumo, skaidrumo nemaža dalimi priklauso ir visuomenės tikėjimas po Nepriklausomybės atkÅ«rimo valdžiÄ perėmusios Lietuvos valstybės valdžios institucijomis, jų gebėjimu nuosekliai vykdyti svarbiausius su Nepriklausomybės atkÅ«rimu susijusius procesus, kuriais bent iÅ¡ dalies siekiama atkurti socialinį teisingumÄ (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2011 m. birželio 20 d.

Nr. A525-2279/2011, 2014 m. liepos 31 d. Nr. A858-1361/2014,2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr.A146-700/2014 ir kt.). Neteisėtu bÅ«du atsiradę nekilnojamojo turto valdymo teisinai santykiai yra neteisėti nuo administracinių aktų atkurti nuosavybės teises priėmimo ir jų iÅ¡saugojimui (stabilumui) prioritetas negali bÅ«ti teikiamas. Teismų praktikoje (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimÄ , 2008 m. vasario 20 d. nutarimÄ ; Lietuvos Aukščiausio Teismo 2011 m. rugpjūčio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-344/2011, LVAT 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-279/2011, 2012 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-59/2012ir kt.) laikomasi nuostatos, kad nustačius, jog ginčijami teisės aktai buvo priimti pažeidžiant imperatyvias aukÅ¡tesnės galios teisės aktų normas, nėra pagrindo teigti, kad neteisėtų sprendimų pagrindu nekilnojamojo turto įgijėjams gali susiformuoti teisėti lÅ«kesčiai, nes teisėtų lÅ«kesčių principas suponuoja, kad turi bÅ«ti ginamos teisėtai įgytos teisės. Atsakovai tvirtino, jog nuosavybės teisių atkÅ«rimas ginčijamu sprendimu yra teisėtas, nes J.

T. atsisakius Trakų mieste jo tėvui priklausiusio vandens telkinio, mainais buvo perduota Salinio ežero dalis. Sprendimo priėmimo metu, minėtas ežeras nebuvo įtrauktas į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, todėl pripažįstant nuosavybės teisių atkÅ«rimÄ konkrečiu atveju neteisėtu, bÅ«tų paneigtas Konstitucijoje įtvirtintas valdžių padalijimo principas. Teismas konstatuoja, jog Nuosavybės teisių atkÅ«rimas vykdomas griežtai laikantis nuosavybės teises reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, kuriuose nėra įtvirtintas nuosavybės teisių atkÅ«rimo bÅ«do realizavimas sandoriais, todėl atsakovų argumentas dėl lygiaverčių mainų kaip teisėto nuosavybės atkÅ«rimo bÅ«do yra nepagrįstas.

Dėl žemės sklypo neįtraukimo į 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268 patvirtintÄ sÄ rÄ Å¡Ä , teismas pažymi, jog analogiÅ¡ko pobÅ«džio (dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo į Termento ežerÄ Lazdijų rajone) ginÄÄ iÅ¡nagrinėjusi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2014m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 konstatavo, jog Vandens įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, kad valstybei iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, atitinkantys Å¡io įstatymo nustatytus kriterijus ir priskirtinumo sÄ lygas (Vandens įstatymo 4 straipsnio 1,2,3 dalys), iÅ¡ esmės yra panaÅ¡us į MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnyje nustatytÄ teisinį reguliavimÄ , kuriame nustatyta, kad Lietuvos Respublikai iÅ¡imtine nuosavybės teise priklauso valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, atitinkantys priskirtinumo valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams kriterijus (MiÅ¡kų įstatymo 4 straipsnio 4 dalis).

Nurodė, jog, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarime pateiktÄ aiÅ¡kinimÄ , pagrįstÄ , be kita ko ir teisės aktų hierarchijos principu, kad nepaisant to, ar Vyriausybė tam tikrus miestų miÅ¡kus formaliai yra priskyrusi valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kams, miestų miÅ¡kai pagal MiÅ¡kų įstatymÄ yra valstybinės reikÅ¡mės miÅ¡kai, galimas analogiÅ¡kas Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto aiÅ¡kinimas ir nepaisant to, kad Termento ežeras, kuris ginčo sprendimų priėmimo dienÄ nebuvo įtrauktas į Vyriausybės 2003 m. spalio 14 d. nutarimu Nr. 1268 patvirtintÄ Valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , pagal minėtas Vandens įstatymo nuostatas priskirtinas valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡iniams vandens telkiniams.

Pažymėtina, jog, nagrinėjant Å¡iÄ administracinę bylÄ trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos respublikos Aplinkos ministerijos atstovė teismo posėdžio metu pripažino, jog Salinio ežeras privalėjo bÅ«ti įtrauktas į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä , patvirtintÄ 2003-10-14 Lietuvos Vyriausybės nutarimu Nr.1268, tačiau dėl netinkamų Aplinkos ministerijos darbuotojų funkcijų vykdymo ar padarytų klaidų, to nebuvo atlikta.  Dėl nagrinėjamai bylai aktualaus Vandens įstatymo 4 straipsnio 2 dalies 9 punkto taikymo Vyriausiojo administracinio teismo kolegija 2014m. gruodžio 29 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014 nurodė, jog Å¡ioje įstatymo normoje nustatytas teisinis reguliavimas, numatantis kad valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡iniams vandens telkiniams priskiriami pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, iki 1940 m. priklausę valstybei nuosavybės teise, yra visiÅ¡kai aiÅ¡kus iÅ¡ įstatymo formuluotės, o Vandens įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta iÅ¡imtis (į valstybinės reikÅ¡mės pavirÅ¡inių vandens telkinių sÄ raÅ¡Ä neįtraukiami pavirÅ¡iniai vandens telkiniai, kurie nors ir atitinka Å¡io straipsnio 2 dalyje nurodytus kriterijus, tačiau teisės aktų nustatyta tvarka yra įgyti privačion nuosavybėn iki Å¡io įstatymo įsigaliojimo, t. y. 1997 m. lapkričio 19 d.) taip pat yra aiÅ¡ki iÅ¡ įstatymo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija minėtoje byloje konstatavusi imperatyvių teisės aktų reikalavimų pažeidimus, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas iÅ¡ Lietuvos valstybės paskutiniam aktualaus sklypo pirkėjui priteisė valstybei grÄ Å¾into žemės sklypo įsigijimo iÅ¡laidas, pažymėjo, jo nurodant priteistinÄ (konkrečiÄ ) sumÄ , buvo nurodoma ir atitinkama sÄ lyga, kad turto įsigijimo iÅ¡laidos neturėtų virÅ¡yti turto rinkos kainos sandorių sudarymo metu.

Å iame kontekste teisėjų kolegija nurodė, kad sÄ Å¾iningi nekilnojamojo turto įgijėjai, kurie patyrė žalÄ dėl valdžios pareigÅ«nų ar jiems prilygintų asmenų neteisėtų veiksmų, pagal KonstitucijÄ ir kitus įstatymus (CK 6.271 straipsnis) turi teisę reikalauti žalos atlyginimo, todėl remiantis nurodytais motyvais, pareiÅ¡kėjos praÅ¡ymas dėl restitucijos taikymo, t.y. dėl Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos, įpareigojimo paskutiniam turto įgijėjui R.

B. atlyginti jo patirtas Å¡io turto įsigijimo iÅ¡laidas, kurios neturėtų virÅ¡yti sandorių sudarymo metu parduodamo turto rinkos kainos netenkinamas, nustačius, jog Å¡ioje byloje yra analogiÅ¡ko pobÅ«džio situacija. Pažymėtina, jog Å¡iÄ bylÄ nagrinėjantis teismas neturi pagrindo nukrypti nuo jau suformuotos teismo praktikos dėl teisės aiÅ¡kinimo, vertindamas iÅ¡ esmės analogiÅ¡kÄ faktinę situacijÄ . Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose.

Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukÅ¡tesnės instancijos teismų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi bÅ«ti keičiama ir naujos teisės aiÅ¡kinimo taisyklės analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose gali bÅ«ti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006-03-28 nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumÄ ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiÅ¡kos) bylos turi bÅ«ti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi bÅ«ti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų.

Teismo nuomone, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas Å¡iuo klausimu jau yra suformavęs administracinių teismų praktikÄ (ABTÄ® 13 str., 20 str.) minėtoje administracinėje byloje Nr. A146-1353/2014, kurios keisti nėra galimybės bei pagrindo, nes prieÅ¡ingu atveu bÅ«tų pažeisti imperatyvÅ«s aukščiau nurodytų teisės aktų reikalavimai, Konstitucinio teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumÄ .

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 str., 88 str. 2 p., 1p., teisėjų kolegija n u s p r e n d ž i a: PraÅ¡ymÄ tenkinti iÅ¡ dalies. Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės Å«kio ministerijos 2012 m. kovo 8 d. sprendimÄ Nr. 4S-90 dėl nuosavybės teisių atkÅ«rimo J. T. . Pripažinti negaliojančia Palangos m. savivaldybės notarų biuro notarės A. B. patvirtintÄ 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutartį ( notarinio registro Nr. 2-1693) kuria per įgaliotinį F.

U. J. T. pardavė, o R. B. pirko 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini). Taikyti restitucijÄ , įpareigojant pirkėjÄ R. B. grÄ Å¾inti valstybei 1044/1490 dalį žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini)., įgytÄ 2012 m. gegužės 17 d. pirkimo – pardavimo sutarties ( notarinio registro Nr. 2-1693) pagrindu. Dėl kitos reikalavimų pareiÅ¡kimÄ atmesti.

Teisėjai                                                                                                                 Rimantas Giedraitis                                                                                  Daina Kukalienė                                                                                    Janina Vitunskienė