2018-04-04 Nr. AB-6868-3-61-3-03682-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3693-525/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03682-2017-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. balandžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11U-1680(01777) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. D., panaikinimo“ (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kadangi jis atitiko Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalį, kuriame įtvirtinti laikinai gyventi išdavimo/keitimo pagrindai bei Įstatymo 45 straipsnio 1 dalį, kuriame numatytas leidimo laikinai gyventi išdavimas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, atsakovas 2016 m. gruodžio 30 d. išdavė leidimą laikinai gyventi Nr. LT7401961, galiojantį iki 2018 m. gruodžio 30 d. (toliau – ir Leidimas). Migracijos departamento Imigracijos skyrius 2017 m. spalio 20 d. sprendimu „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. D. panaikinimo“ Nr. (15/5-2) 11U-1680 (01777), nusprendė panaikinti Leidimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad Leidimas buvo panaikintas Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, t. y. dėl to, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo konkrečiu atveju buvo nustatyta, kad patikrinus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje apie uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „E. K.“ dirbančius asmenis, buvo nustatyta, kad šioje bendrovėje buvo įdarbinti 4 asmenys, o šiuo metu nėra mokamas tinkamas darbo užmokestis ar nėra pilną darbo dieną dirbančių darbuotojų (remiantis gaunamų atlyginimu duomenimis). Migracijos departamento teigimu, UAB „E. K.“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi joje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

4. Pažymėjo, kad UAB „E. K.“ nuo 2017 m. vasario 3 d. iki 2017 m. birželio 20 d. neturėjo mažiau nei 5–7 darbuotojų, kuriems buvo tinkamai ir laiku mokamas atlyginimas. UAB „E. K.“ tinkamai ir laiku mokėjo atlyginimus darbuotojams, o faktas, kad tam tikru laiku atlyginimas nebuvo mokamas pilna apimtimi nesudaro prielaidos teigti, kad tuo metu įmonėje nebuvo atitinkamo skaičiaus dirbančių darbuotojų, kurie dirbtų visą darbo laiką. Bendrovėje darbuotojai dirbo sutartu laiku ir sutartomis sąlygomis, tačiau dėl UAB „E. K.“ tuo metu susiklosčiusios sunkios finansinės padėties atlyginimai negalėjo būti laiku mokami ar išmokami reikiamo dydžio, todėl šiuo metu UAB „E. K.“ neturi dirbančių darbuotojų, bet ketina greitu metu priimti reikiamą kiekį darbuotojų.

5. Akcentavo, kad privalomas darbuotojų skaičius (ne mažiau nei trys Lietuvos Respublikos piliečiai), t. y. ši įstatymo nuostata, apsunkina realios veiklos vykdytojus, nes ne visada veiklai (verslui) vykdyti yra reikalingas tam tikras nustatytas darbuotojų skaičius. Tuo labiau, kad sąlyga, jog įmonė turi turėti bent tris darbuotojus – Lietuvos Respublikos piliečius, buvo panaikinta paties įstatymo leidėjo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusiomis Įstatymo pataisomis.

6. Pareiškėjo teigimu, jis objektyviai negalėjo užtikrinti, kad bendrovėje dirbę Lietuvos Respublikos piliečiai nebūtų atleisti ir jiems būtų mokamas pilnas minimalus mėnesinis atlyginimas, vis dėlto, UAB „E. K.“, kad ir sumažinus išmokamą atlyginimą, nepažeidė įstatymų reikalavimų, nes paties įstatymų leidėjo Įstatymo pataisomis buvo pripažinta, kad įmonėje neprivalo dirbti konkretus Lietuvos Respublikos piliečių skaičius ar išmokamas atlyginimas mažesnis nei minimalus mėnesinis atlyginimas.

7. Nesutiko su Migracijos departamento argumentu dėl to, kad Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktas nustato leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, kad įmonė yra fiktyvi ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju Migracijos departamentui negali būti suteikiamas pagrindas spręsti ar UAB „E. K.“ netinkamai vykdo veiklą ir neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų. Šiuo atveju UAB „E. K.“ negali būti vertinama kaip neatitinkanti Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, kadangi bendrovės veikla buvo tinkamai vykdoma ir darbuotojai dirbo pagal darbo sutartyje numatytas sąlygas, t. y. visą darbo dieną, tačiau dėl susiklosčiusios sunkios finansinės padėties šiuo metu įmonėje nėra pilnai mokamas atlyginimas dėl darbuotojų susiklosčiusių draudiminių laikotarpių.

8. Nurodytos aplinkybės suponuoja išvadą, kad UAB „E. K.“ atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytus reikalavimus ir panaikinti Leidimą nėra teisinio pagrindo. Papildomai nurodė, kad šiuo metu UAB „E. K.“ neturi jokių skolų (išskyrus menką 1.44 Eur įsiskolinimą VSDFV) valstybinėms institucijoms, todėl direktorius tinkamai ir sklandžiai rūpinasi įmonės veikla. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikoje galiojantis teisinis reguliavimas yra diskriminacinio pobūdžio ir pažeidžia sąžiningos konkurencijos principą. Tiek anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija, tiek dabartinė Įstatymo redakcija (45 straipsnio 1 dalies 1 punktas) yra diskriminacinio pobūdžio ir nustato užsieniečiams nekonkurencingas sąlygas.

9. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

10. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad buvo pateikti duomenys, įrodantys, jog pareiškėjas atitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus, 2016 m. gruodžio 29 d. buvo priimtas sprendimas pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi dvejiems metams. Migracijos departamentas, vykdydamas užsieniečių kontrolę, patikrino, ar pareiškėjas atitinka leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą, ir nustatė, kad bendrovė nebeatitiko Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo, jog įmonėje turi būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos, kuriose visa darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai. Atsižvelgiant į tai, buvo priimtas ginčijamas sprendimas, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi.

11. Atsakovo teigimu, pareiškėjo argumentas dėl nemokamo ar sumažinto darbo užmokesčio neturi teisinio pagrindo, kadangi Įstatymo reikalavimai turėti reikiamą darbuotojų skaičių ir mokėti jiems bent minimalų mėnesinį atlyginimą yra imperatyvūs ir nenumato jokių išimčių. Pažymėjo, kad iš „Sodros“ informacinės sistemos duomenų matyti, jog nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. UAB „E. K.“ darbuotojams visiškai nebemokami atlyginimai, o prieš tai buvusiu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis negu minimalus mėnesinis atlygis arba darbuotojai ilgus laiko tarpus buvo nedarbingi. Taip pat atkreipė dėmesį, kad aplinkybė, jog bendrovė ginčijamo sprendimo priėmimo metu turėjo skolą VSDFV, skundžiamame sprendime buvo įvertinta duomenų visumoje, o ne kaip sudaranti savarankišką ginčijamo sprendimo faktinį pagrindą.

12. Pažymėjo, kad pagal 2016 m. rugsėjo 14 d. priimto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 (toliau – ir Pakeitimo įstatymas) 29 straipsnio 2 dalį užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Įstatymo ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis. Pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusio Įstatymo redakcijos nuostatas, taigi šiam ginčui aktualios Įstatymo nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d., todėl UAB „E. K.“ turėjo būti įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką turėjo dirbti Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

13. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. iki ginčijamo sprendimo priėmimo dienos pareiškėjo leidimo laikinai gyventi pagrindas neatitiko imperatyvių Įstatymo nustatytų reikalavimų, pareiškėjas neveikė sąžiningai ir nesikreipė į atsakingas migracijos institucijas tam, kad informuotų apie pasikeitusias aplinkybes, bei neatliko pareigos, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms leidimo išdavimo pagrindą, gauti naują leidimą laikinai gyventi.

II. 14. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

15. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2016 m. spalio 28 d. pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje nurodydamas, kad užsiima ir ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, t. y. yra UAB „E. K.“ dalyvis. Migracijos departamentas 2016 m. gruodžio 29 d., vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.), priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 2 metams. Pareiškėjui 2016 m. gruodžio 30 d. buvo įformintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantis iki 2018 m. gruodžio 30 d.

16. Migracijos departamentui 2017 m. spalio mėn. patikrinus UAB „E. K.“ duomenis „Sodros“ informacinėje sistemoje buvo nustatyta, kad, nors bendrovėje įdarbinti 4 darbuotojai, bet jiems nėra mokamas visas darbo užmokestis – viena darbuotoja yra vaiko priežiūros atostogose iki 2019 m. gegužės 30 d., kitam darbuotojui nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, o vėliau mokamas tik 45 Eur mėnesinis darbo užmokestis (neatskaičius mokesčių), dar 2 darbuotojams nedraudiminis laikotarpis buvo įformintas nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. Nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. bendrovės darbuotojams darbo užmokestis apskritai nėra mokamas.

17. Migracijos departamentas 2017 m. spalio 20 d., įvertinęs nurodytas aplinkybes, vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 7 punktais, priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje motyvuodamas tuo, kad UAB „E. K.“ neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatytų reikalavimų, nes bendrovėje nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių.

18. Teismas nurodė, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas. Leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo pareiškėjui metu galiojusiame Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nurodyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

19. Nors nuo 2017 m. sausio 1 d. Įstatymo nuostatos nenustato reikalavimo dėl trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių įdarbinimo ir jų darbo visą darbo laiką, tačiau nagrinėjamu atveju taikytinos iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Įstatymo nuostatos, nes pagal Pakeitimo įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio įstatymo įsigaliojimą ir įgyvendinimą, 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimamai vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

20. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 7 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba, kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

21. Iš Migracijos departamento pateiktų Sodros informacinės sistemos duomenų teismas nustatė, kad bendrovėje dirba 4 Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jiems nėra mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis, todėl sprendė, jog šie darbuotojai bendrovėje nedirba visą darbo dieną. Be to, nuo 2017 m. rugsėjo mėn. bendrovės darbuotojams darbo užmokestis nėra mokamas. Atkreipė dėmesį, jog pats pareiškėjas pripažįsta minėtą aplinkybę, tačiau teigia, kad tokia situacija susidarė dėl finansinių sunkumų. Teismas atkreipė dėmesį, jog Įstatymas jokių išimčių, dėl kurių užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu, galėtų nesilaikyti minėtoje nuostatoje įtvirtintų reikalavimų, nenustato. Teismas sprendė, kad bendrovė, kurios dalyvis yra pareiškėjas, nebeatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyto reikalavimo, pagal kurį Bendrovėje visą darbo dieną turi dirbti bent trys Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai.

22. Pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė ar užsienietis neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, o pagal 2 punktą – jei paaiškėja, kad yra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai. Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyti reikalavimai yra imperatyvūs ir nors vieno iš jų nesilaikymas sudaro pagrindą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą. Šiuo atveju bendrovėje nebuvo visą darbo dieną dirbančių bent trijų Lietuvos Respublikos piliečių arba nuolat Lietuvoje gyvenančių užsieniečių, o tai reiškia, kad Bendrovė neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų, t. y. sąlygų, kurių pagrindu pareiškėjui buvo išduotas leidimas, taigi atsakovas pagrįstai panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

III. 23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

24. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia iš esmės argumentais, nurodytais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad sprendimas yra prieštaringas, nepagrįstai suteikiantis prioritetą atsakovui, nors pareiškėjas jokio tikslo sukurti ir dirbti su UAB „E. K.“, kaip fiktyvia įmone, neturėjo, jis tinkamai ir sąžiningai vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje.

25. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas ne tik netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias santykius dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, bet ir išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingai aplinkybių ir nepagrįstai suteikė prioritetą tik atsakovo interesams, to motyvuotai nepagrįsdamas, o tiesiog konstatuodamas esminę šalių nelygybę siekiant gyventi Lietuvos Respublikoje ir siekiant teisėtai Lietuvos Respublikoje vykdyti numatytą verslą. Priėmus 2017 m. spalio 20 d. sprendimą Nr. (15/5-2)11 U-l680(01777) ir atmetus pareiškėjo skundą dėl šio sprendimo būtų iš esmės pažeista užsieniečio teisinių santykių ir interesų Lietuvos Respublikoje interesų pusiausvyra. Vien ta aplinkybė, kad atsakovas nurodė sprendime Nr. ((15/5-2)11U-1680(01777), jog jis neatitinka Įstatymo sąlygų ir leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje yra panaikintas, savaime nereiškia, jog yra pagrindas panaikinti šį Leidimą, neatsižvelgiant į teisėtus jo interesus ir pateiktus teisėtus argumentus.

26. Atsakovas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

27. Atsiliepime nurodo, kad teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti nėra pagrindo. Pažymi, kad Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet taip pat ir faktinės aplinkybės, kad šiose darbo vietose darbuotojai dirbtų visą darbo laiką. Nesant šių sąlygų visumos, leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 7 punktą (2014 m. birželio 26 d. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d.) yra panaikinamas. Ši Įstatymo nuostata yra imperatyvi, todėl Migracijos departamentas, nustatęs minėtas aplinkybes, turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuojamoje praktikoje ne kartą yra konstatavęs, kad nustačius, jog įmonėje įdarbinti darbuotojai negauna darbo užmokesčio arba gauna daug mažesnį už minimalų dydį, tokia bendrovė neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimų.

28. Atsakovo teigimu, iš Įstatymo nuostatų, taip pat ir teismų praktikos, galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas reikalavimas įmonei įsteigti ne mažiau kaip tris darbo vietas, kuriose visą darbo laiką dirbtų Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai reiškia, jog Įstatymas reikalauja ne tik 3 darbo vietų, bet ir kad šiose darbo vietose darbuotojai faktiškai dirbtų visą darbo laiką. Todėl nesutinka su pareiškėjo argumentu, kad Migracijos departamentas nepagrįstai priėmė ginčijamą sprendimą pareiškėjo atžvilgiu.

29. Pažymi, kad ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas.

30. Nagrinėjamu atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas priėmė faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis pagrįstą sprendimą, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2017 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. (15/5-2)11U-1680(01777) „Dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduoto Rusijos Federacijos piliečiui A. D., panaikinimo“, teisėtumo ir pagrįstumo.

32. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ Nr. IX-2206 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2609 29 straipsnio 1 dalis nustato, kad šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 4 dalį, šio įstatymo 1 straipsnio 3 ir 4 dalis ir 2, 20, 21, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28 straipsnius, įsigalioja 2017 m. sausio 1 d. Tačiau pagal šio straipsnio 2 dalį, užsieniečių prašymai išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, pateikti iki šio įstatymo įsigaliojimo, baigiami nagrinėti ir sprendimai išduoti, pakeisti ar panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje priimami vadovaujantis iki šio įstatymo įsigaliojimo dienos galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ ir jo įgyvendinamųjų teisės aktų nuostatomis.

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, nustatyta tvarka yra išduodamas arba pakeičiamas, jeigu užsienietis atitinka sąlygas, nustatytas Įstatymo 26 straipsnyje, jo veikla Lietuvos Respublikoje vykdoma pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas ir nėra Įstatymo 35 straipsnyje numatytų atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindų (žr., pvz., 2017 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4530-624/2017, 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016).

34. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatė, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje yra įsteigtos ne mažiau kaip trys darbo vietos ir jose visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo.

35. Įstatymo 35 straipsnio, kuriame nustatyti atsisakymo išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi pagrindai, 1 dalies 2 punktas nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas arba kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, o 14 punkte – jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu.

36. Įstatymo 50 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus, 1 dalies 2 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o 7 punkte nustatyta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nustatoma, kad įmonė, kurios dalyvis, vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys yra užsienietis, yra fiktyvi, kad įmonė ar užsienietis neatitinka šio Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų reikalavimų arba kad užsienietis nebėra įmonės vadovas, kolegialaus valdymo ar priežiūros organo narys, dalyvis, turintis teisę jos vardu sudaryti sandorius, arba jam nuosavybės teise nebepriklauso akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcijos, kurių nominalioji vertė sudaro 1/3 šios bendrovės įstatinio kapitalo. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios buvo nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.

37. Nagrinėjamu atveju ginčijamas Sprendimas priimtas nustačius, kad UAB „E. K.“ neatitinka imperatyvių Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimų (nėra visą darbo dieną dirbančių ne mažiau kaip trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių).

38. Remiantis Sodros informacinės sistemos duomenimis, kaip nustatė Migracijos departamentas, UAB „E. K.” buvo įdarbinti 4 Lietuvos Respublikos piliečiai, tačiau jiems nėra mokamas darbo užmokestis: M. A. yra suteiktos vaiko priežiūros atostogos iki 2019 m. gegužės 30 d., T. B. nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2017 m. birželio 1 d. buvo įformintas nedraudiminis laikotarpis, vėliau mokamas 45 Eur per mėnesį darbo užmokestis, A. J. ir A. P. nuo 2017 m. rugpjūčio 1 d. iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. įformintas nedraudiminis laikotarpis, nuo 2017 m. rugsėjo mėn. duomenų apie jų gaunamą darbo užmokestį nėra. Įvertinus šiuos duomenis, Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai konstatavo, kad UAB „E. K.“, kurios dalyvis yra A. D., neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų.

39. Pareiškėjas tiek Migracijos departamento, tiek pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, jog UAB „E. K.“ nėra mokamas darbo užmokestis, neginčija. Pareiškėjo teigimu, darbo užmokestis nemokamas dėl sunkios finansinės padėties. Taigi šios aplinkybės patvirtina, kad UAB „E. K.“ nėra visą dieną dirbančių trijų Lietuvos Respublikos piliečių ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenančių užsieniečių, kuriems būtų mokamas minimalus mėnesinis darbo užmokestis.

40. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus dėl įrodymų vertinimo pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais. Įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (ABTĮ 56 straipsnio 1 dalis). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį, teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 4 dalį, įrodymus pateikia proceso šalys ir kiti proceso dalyviai.

41. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Teismo vidinis įsitikinimas - tai įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų visumos (žr., pvz., LVAT 2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-95/2012, 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2663/2011).

42. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino tuos pačius dokumentus, kuriuos vertino Migracijos departamentas ir kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Migracijos departamento Sprendimas. Teismas išsamią įrodymų visumos analizę atliko pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis) ir sprendime motyvuotai pagrindė padarytas išvadas. Tai, kad sprendimas nebuvo priimtas pareiškėjo naudai, nereiškia, kad teismas Migracijos departamentui suteikė prioritetą. Abstraktūs argumentai, jog pareiškėjo netenkina įrodymų vertinimas, nesudaro pagrindo teigti, kad įrodymai įvertinti netinkamai, o padarytos išvados yra nepagrįstos. Pareiškėjas kitų teisiškai pagrįstų argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas faktines aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, nenurodė.

43. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl šalių nelygybės siekiant gyventi Lietuvos Respublikoje ir siekiant teisėtai Lietuvos Respublikoje vykdyti numatytą verslą, teisėjų kolegija pažymi, kad Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto normoje nustatytos ne verslo vykdymo sąlygos, o leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo (pakeitimo) sąlygos, kurios yra vienodos visiems užsieniečiams, pretenduojantiems gauti tokius leidimus konkrečiais Įstatyme nustatytais pagrindais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4983-624/2017). Šiuo apsektu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat pažymi, kad šia Įstatymo nuostata mažinama fiktyvių įmonių steigimo rizika ir užkertamos galimybės piktnaudžiauti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo sistema (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4880-662/2017, 2017 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4926-662/2017 ir kt.).

44. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. D. (A. D.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius