2016-10-24 Nr. AB-20146-3-61-3-01665-2014-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1708-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01665-2014-8

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. G. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–10), prašydamas: 1) atnaujinti terminą skundui paduoti; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM, atsakovas) 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 1D-1859(11); 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 6 584,64 Lt (3 292,32 Lt už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. ir 3 292,32 Lt už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.)

Pareiškėjas paaiškino, kad VRM sprendimu jam nuo 2008 m. kovo 1 d. paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija) nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurios galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjas skundą grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) jurisprudencija, kurioje nagrinėti asmenų teisės į socialinę apsaugą ir nuosavybę aspektai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnį asmenys, kuriems pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau. Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai.

Dėl termino skundui paduoti pareiškėjas teigė, kad apie galimą savo teisų pažeidimą sužinojo Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą. Po šio nutarimo priėmimo, žinodamas, kad kitų kategorijų pensininkams pensijų mokėjimas atnaujintas, pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes tikėjosi, kad jam bus išmokėta neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis. Apie tai, kad pensijos skirtumas nebus išmokėtas, pareiškėjas sužinojo 2013 m. vasario mėnesį, kai Lietuvos policijos veteranų asociacija iš Vidaus reikalų ministerijos gavo atsakymą. Be to, 2013 m. birželio 11 d. susipažino su Konstitucinio Teismo pranešimu žiniasklaidai, kad priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų konstitucingumą. Pareiškėjas teigė tik po to supratęs, kad be teismo sprendimo valstybinės pensijos nepriemoka jam nebus grąžinta.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė administracinę bylą nutraukti.

Atsiliepime į skundą (b. l. 26–27) atsakovas prašė nutraukti bylą, nes pareiškėjas kreipėsi į teismą praleidęs skundo padavimo terminą. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido terminą kreiptis su skundu į teismą, todėl tenkinti pareiškėjo prašymą ir atnaujinti šį terminą nėra pagrindo. Dėl ginčo esmės atsakovas pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas pripažino, jog pareigūnų ir karių valstybinių pensijų ribojimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijai ir buvo galimas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu (b. l. 46–49) netenkino pareiškėjo S. G. prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir bylos dalį dėl skundo reikalavimo priteisti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., nutraukė. Kitą pareiškėjo skundo dalį teismas atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn. taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas, priteisimo.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija 2010-2013 m. buvo mažinama taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas (b. l. 24–25). VRM 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 1D-1859(11) atsisakė išmokėti pensijos nepriemoką (b. l. 22–23).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Analogiškos pozicijos LVAT išplėstinė teisėjų kolegija laikėsi ir 2013 m. lapkričio 7 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013.

Teismas išaiškino, kad kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos pagal analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) įtvirtintas 3 metų procesinis terminas, o pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria nagrinėjamu atveju gali būti siejama skundo padavimo teismui termino pradžia. LVAT naujausioje praktikoje yra konstatavęs, kad pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją galimas pažeidimas nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai (LVAT 2015 m. sausio 14 d. nutartys administracinėse bylose Nr. AS502-66/2015, Nr. AS502-59/2015, Nr. AS502-56/2015, Nr. AS556-195/2015, Nr. AS556-193/2015, Nr. AS556-192/2015).

Vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos bei prokuratūros sistemų pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo bei mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83, 24 punkte nustatyta, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka. Iš skundo turinio ir byloje pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2010 m. vasario mėnesį.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas skundą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pateikė 2014 m. kovo 14 d. (b. l. 15), teismas konstatavo, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d.praleido procesinį trejų metų kreipimosi į teismą terminą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 34 straipsnio 1 dalimi, taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą bylose dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo (LVAT administracinė byla Nr. TA858-36/2012; LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014). Pareiškėjo argumentus dėl praleisto termino atnaujinimo teismas vertino kaip nesudarančius pagrindo atnaujinti šį terminą. Nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus daugiau nei metams po LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos į teismą turi kreiptis per 3 metų terminą, paskelbimo ir po LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo išaiškinta, nuo kurio momento skaičiuojamas minėtas terminas, paskelbimo. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Atsižvelgdamas į tai pareiškėjo argumentą, kad tik po šio nutarimo paskelbimo jis esą suprato, kad įstatymų leidėjas pensijas sumažino pažeisdamas konstitucinius principus, teismas vertino kaip nepagrįstą termino atnaujinimo aspektu. Teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas nenurodė jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, kurios sutrukdė jam laiku kreiptis į teismą, elgėsi nepakankamai atidžiai ir rūpestingai, nepateisinamai ilgai delsė kreiptis į teismą. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo. Neatnaujinęs skundo padavimo termino, teismas, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo.

Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2012–2013 m. teismui paduotas nepraleidus trejų metų kreipimosi į teismą termino.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Tačiau Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriuo valstybinėms pensijoms Laikinojo įstatymo galiojimo terminas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., o 2012 m. gruodžio 20 d. priimtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai;

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija, Žin., 2012, Nr. 155-7985) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas konstatavo, kad teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas, nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, tame tarpe valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (tame tarpe senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Konstitucinis Teismas nusprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais, priimtais 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., buvo pažeisti konstituciniai teisinės valstybės, asmenų lygiateisiškumo, teisingumo, proporcingumo principai. Kadangi Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimo termino pratęsimas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pensija 2012–2013 m. galėjo būti perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį.

Atsižvelgdamas į pirmiau išdėstytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos VRM, dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už 2012–2013 m. laikotarpį. Tuo pačiu pagrindu teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti VRM 2014 m. kovo 4 d. sprendimą Nr. 1D-1859(11) (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Pareiškėjas S. G. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 52–56) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atsisakymu tenkinti jo prašymą dėl praleisto skundo padavimo termino atnaujinimo ir mano, kad teismas turėjo vadovautis LVAT praktikoje pateiktais išaiškinimais, kad teisė kreiptis į administracinį teismą yra suprantama plačiai, o teisė naudotis teisminiais gynybos būdais administraciniame teisme grindžiama konstituciniu teisminės gynybos principu (LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013). Apeliantas teigia, kad gavęs 2010 m. vasario mėnesį sumažintą valstybinę pensiją, pagrįstai tikėjosi, jog įstatymu nustatytas valstybinės pensijos mažinimas bus laikinas, o turtinio pobūdžio praradimai kompensuoti.

Apeliantas nesutinka ir su ta teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė jo skundą. Apelianto nuomone teismas nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi. Apeliantas akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais Laikinojo įstatymo galiojimo terminai 2012 - 2013 metams buvo pratęsti ne visoms išmokoms, mokamoms iš valstybės ir valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, o tik daliai, pažeidžiant finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principą, o tai reiškia pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjų (ginčo atveju – apelianto) diskriminavimą kitų Lietuvos Respublikos piliečių, gaunančių išmokas iš valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų, atžvilgiu. Dėl nurodytų priežasčių apeliantas mano, kad teismas turėjo jo skundą tenkinti.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija atsiliepime (b. l. 63–64) su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimo motyvais sutinka ir prašo palikti sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki šio įstatymo įsigaliojimo. Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuri nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimu netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti terminą skundui paduoti dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., ir šią bylos dalį nutraukė vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu. Pareiškėjo skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d.iki 2013 m. gruodžio 31 d., susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kurio galiojimas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., bei VRM 2014 m. kovo 4 d. sprendimo Nr. 1D-1859(11) panaikinimo, teismas atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai nesivadovavo pareiškėjo nurodytomis Konstitucijos ir kitų teisės aktų normomis, šios kategorijos administracinėse bylose suformuota teismų praktika, todėl nepagrįstai nutraukė bylos dalį, o atmesdamas skundą nepagrįstai neapgynė pareiškėjo pažeistos teisės į nuosavybę (paskirtos valstybinės pensijos dalį).

Atsižvelgiant į laikotarpį dėl kurio pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo, byloje aktualūs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio, taip pat šio įstatymo 15 straipsnio, reglamentavusio minėto įstatymo 4 straipsnio galiojimą, terminai.

Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirmąją Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją galimas pažeidimas, skunde apibrėžtas vienu bendru terminu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. ) iš esmės yra trijų savarankiškų terminų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, suformuotoje nagrinėjant ginčus dėl paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą, pateiktas teisės normų aiškinimas, kad reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 ir kt.).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 asmens teisės kreiptis gynybos į teismą kontekste (Konstitucijos 30 str. 1 d., ABTĮ 5 str.) išanalizavusi pareigūnų ir karių valstybinių pensijų mokėjimą reglamentuojantį teisinį reguliavimą ir konstatavusi, kad įstatymų leidėjas nei Valstybinių pensijų įstatyme, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatyme nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką ir šios teisės įgyvendinimo tvarkos, taip pat nėra nustatęs įgaliotų mokėti šias pensijas institucijų veiksmų apskundimo terminų, vadovaudamasi ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi, nusprendė, kad kreipimosi į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo procesinio termino prasme pagal analogiją turi būti taikomos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio (2005 m. gegužės 19 d. įstatymo Nr. X-209 redakcija) nuostata, pagal kurią reikalavimai dėl pensijos nepriemokos gali būti pareikšti per 3 metus nuo tos dienos, kai asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie priimtą sprendimą. Vidaus reikalų, Specialiųjų tyrimų tarnybos, Valstybės saugumo, Krašto apsaugos bei Prokuratūros sistemų, Kalėjimų departamento ir jam pavaldžių įstaigų ir valstybės įmonių pareigūnų ir karių valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 20 d. nutarimu Nr. 83 (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. sausio 1 d.), 24 punktas nustato, kad pensija mokama už praėjusį mėnesį pensiją mokančių institucijų nustatyta tvarka.

Taigi pirmosios sumažintos valstybinės pensijos išmokėjimo diena yra ta objektyvi aplinkybė, su kuria gali būti siejama skundo padavimo teismui procesinio termino pradžia.

Pareiškėjas apie jo teises galimai pažeidžiančius atsakovo veiksmus sumažinat paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmąją sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos pareiškėjas kreipėsi 2014 m. kovo 14 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Pažymėtina ir tai, kad vadovaujantis pirmuoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821), pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, vadovaujantis antruoju Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) pirmoji sumažint pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnius valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2013 m. vasario mėnesį. Teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjas dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusios valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo 2014 m. kovo 14 d.skundu kreipėsi į teismą padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, plėtodamas administracinių teismų praktiką dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nebuvo įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte (šis procesinis terminas buvo nustatytas administracinių teismų praktikoje LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr.A552-519/2013), todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų teisių į paskirtą valstybinę pensiją (nuosavybę) gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. sausio 15 d. Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę, taip pat kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr. LVAT 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pabrėžta, kad vien tai, jog dėl procesinio termino kreiptis į teismą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo kurį laiką vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas, negali pateisinti asmens neveiklumo, nepagrįsto delsimo pasirūpinti galbūt pažeistų teisių gynimu. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2014 m. gruodžio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, esant panašioms aplinkybėms kaip ir šiuo atveju (asmuo dėl valstybinės pensijos nepriemokos už 2010–2013 metus kreipėsi 2014 m. rugsėjo mėnesį), konstatavo, kad administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris reikalauja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Išplėstine teisėjų kolegija nurodytoje administracinėje byloje neprotingu laiko tarpu pripažino skundo padavimą teismui 2014 m. rugsėjo mėnesį, atkreipdama dėmesį į tai, kad procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo buvo nurodytas LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net ir skaičiuojant nuo LVAT 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika kreipimosi dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo klausimais, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas praėjus daugiau nei 10 mėnesių. Analogiški vertinimai pateikti kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse, kuriose faktinės aplinkybės labai panašios (žr. LVAT nutartis administracinėse bylose: 2014 m. lapkričio 21 d. Nr. AS525-924/2014; 2014 m. gruodžio 10 d. Nr. AS756-1281/2014; 2014 m. gruodžio 17 d. Nr. AS822-1163/2014 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo atliktas faktinių aplinkybių vertinimas, kiek jis susijęs su pareiškėjo prašymu atnaujinti praleistą terminą paduoti skundą dėl valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., priešingai nė teigia apeliantas, atitinka minėtą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.Teismas pareiškėjo kreipimąsi į teismą pagrįstai vertino kaip jo neatsakingą ir protingo laiko tarpo neatitinkantį delsimą kreiptis į teismą dėl savo galbūt pažeistų teisių gynimo. Pareiškėjo prašymas atnaujinti praleistą terminą grindžiamas bendro pobūdžio teiginiais, nenurodytos jokios individualios priežastys, kurias teismas galėtų pripažinti objektyviomis kliūtimis ir svarbiomis termino kreiptis į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos valstybinės pensijos dalies praleidimo priežastimis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti skundo padavimo terminą, o neatnaujinęs termino, vadovaudamasis ABTĮ 101 straipsnio 7 punktu, pagrįstai nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti valstybinės pensijos nepriemoką už 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpį.

Pareiškėjas šioje byloje taip pat kėlė ginčą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92), kuriomis šio įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas 2012 ir 2013 metams. Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinė pensijos dydis nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo ribojamas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį esant skirtingam teisiniam pagrindui.

Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VRM Sveikatos priežiūros tarnyba) pateiktų duomenų apie pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos minėjimą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos (kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) dydis ginčui aktualaus laikotarpio pradžiai (2012 m. sausio 1 d.) buvo 888,46 Eur. Vadovaudamasis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, atsakovas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo pareiškėjui perskaičiuotą ir atitinkamai sumažintą valstybinę pensiją (751,28 Lt). VRM 2014 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. 1D-1859(11) netenkino pareiškėjo 2014 m. vasario 14 d. prašymo išmokėti valstybinės pensijos nepriemoką, paaiškindama pareiškėjo paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimo tvarką, nurodydama perskaičiavimo teisinius pagrindus - Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, taip pat galiojančias Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas taip pat yra ištyręs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XI-1821 ir 2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr.XII-92) atitiktį Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, kad: Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, jog Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymai neprieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ginčui aktualias Laikinojo įstatymo nuostatas, kurių atitiktį Konstitucijai ištyrė Konstitucinis Teismas. Apeliantas nepagrįstai ir naujo kelia klausimus į kuriuos pagal kompetenciją yra atsakęs Konstitucinis Teismas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pasisakydama dėl teisės į pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją šiam klausimui aktualiais aspektais, t. y., į tai, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Minėtoje nutartyje LVAT išplėstinė teisėjų kolegija atsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra konstatavęs, jog asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama pagal Konstitucijos 23 straipsnį, turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje pažymėta, kad nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Kartu pažymėta ir tai, kad teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje ne kartą konstatuota, kad Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnis, kuriame nustatyta, kad „iekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę netrukdomas naudotis savo nuosavybe. Iš niekieno negali būti atimta jo nuosavybė, išskyrus tuos atvejus, kai tai yra būtina visuomenės interesams ir tiktai įstatymo numatytomis sąlygomis bei vadovaujantis bendraisiais tarptautinės teisės principais“, negarantuoja teisės į konkretaus dydžio pensiją. Pažymėtina, kad teisės į konkretaus dydžio pensiją asmeniui negarantuoja ir apelianto nurodyta Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad “Kiekvienas turi teisę valdyti teisėtai įgytą nuosavybę, ja naudotis, disponuoti ir palikti paveldėtojams. Nuosavybė negali būti atimta, išskyrus atvejus, kai tai yra būtina visuomenės poreikiams ir tik įstatymo nustatytais atvejais bei sąlygomis laiku ir teisingai už ją atlyginant. Nuosavybės naudojimą gali reglamentuoti įstatymai, kiek tai būtina atsižvelgiant į bendruosius interesus“.

Pagal EŽTT jurisprudenciją Konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio taikymo pirmasis imperatyvas yra reikalavimas, kad trukdymas naudotis nuosavybe būtų teisėtas, t.y. siektų teisėto tikslo. Kad įstatymų leidėjas Laikinuoju įstatymu siekė būtent tokio (teisėto) tikslo matyti iš Laikinojo įstatymo preambulės, taip pat 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų, nes šiose įstatymo normose nurodyta, kad minėto įstatymo 4 straipsniu nustatytas valstybinės pensijos dydžio ribojimas yra išimtinė, laikina priemonė, kurią įstatymų leidėjas numatė taikyti terminuotai, atsižvelgdamas į valstybėje susidariusią ypatingą padėtį (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę), pabrėždamas būtinybę subalansuoti valstybės ir Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetų didėjimą ir subalansuoti pinigų srautus, siekdamas kiek įmanoma apsaugoti socialiai jautrių asmenų grupes ir ekonomikos krizės laikotarpiu užtikrinti išmokų mokėjimą laiku. Minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl atsakovo veiksmai, taikius šią teisės normą pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos perskaičiavimui, laikytini teisėtais.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime, be kita ko, akcentavo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Iš VRM Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos nustatyta, kad pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinta neprieštaraujančia Konstitucijai, ir perskaičiavus pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę, jam paskirtos valstybinės pensijos sumažėjimas ginčui aktualiu 2012–2013 metų laikotarpiu nesiekė 20 procentų (sudarė 15,44 proc.), t. y. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktų išaiškinimų prasme pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nebuvo sumažinta dideliu mastu. Toks pensijos sumažinimas siekė teisėto tikslo ir buvo proporcingas, atsižvelgiant į susidariusią Lietuvos valstybėje ypatingą situaciją (Lietuvos ūkį apėmusią ekonomikos krizę).

Atsižvelgiant į pirmiau aptartus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. išaiškinimus, pagal kuriuos nagrinėjamai bylai aktualios Laikinojo įstatymo normos neprieštarauja Konstitucijai, nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos mažinimas 2012–2013 metais, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 15 straipsnio nuostatomis, kurių galiojimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., buvo teisėtas. Minėta, kad pagal nurodytą Konstitucijai neprieštaraujantį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjos valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) susidarius valstybėje ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) praradimų masto (ne daugiau nei 20 proc.), todėl nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą, o tuo pačiu ir priteisti jai dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų taikymo 2012–2013 metais susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką.

Dėl apelianto nurodyto Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo tesėjų kolegija pažymi, kad šis įstatymas ginčo teisiniams santykiams netaikytinas. Minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šio įstatymo paskirtis – užtikrinti, kad būtų įgyvendintos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos moterų ir vyrų lygios teisės, bei uždrausti bet kokią diskriminaciją dėl asmens lyties, ypač kai tai susiję su šeimine ar santuokine padėtimi. Dėl pareiškėjo nurodyto Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo 7 straipsnio pažymėtina ir tai, kad jis nustato kokie švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veiksmai pripažįstami pažeidžiančiais moterų ir vyrų lygias teises. Pareiškėjo šioje byloje iškeltas administracinis ginčas nesusijęs nei su moterų ir vyrų lygių galimybėmis, nei su švietimo įstaigų, mokslo ir studijų institucijų veiksmais.

Teisėjų kolegija pažymi, kad šioje nutartyje pateiktas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimą, kurioje nuosekliai pabrėžiama, kad nėra pagrindo pripažinti, jog pareigūnų ir karių valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl šiais pagrindais susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2015 m. birželio 9 d. Nr. A-257-520/2015, 2015 m. liepos 1 d. Nr. A-848-143/2015, 2016 m. vasario 1 d. Nr. A-1194-520/2016, 2016 m. vasario 8 d. Nr. A-1071-520/2016, 2016 m. kovo 1 d. Nr. A-316-552/2016, 2016 m. gegužės 11 d. Nr. A-1101-525/2016, 2016 m. birželio 29 d. Nr. A-1368-525/2016 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį, teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis, 20 straipsnio 3 dalis), pateiktomis nagrinėjant analogiškas administracines bylas, ir pažymi, kad nukrypti nuo šių taisyklių šio ginčo atveju nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo S. G. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas