2020-01-29 Nr. AB-1952-3-62-3-01379-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1089-624/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01379-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. sausio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN), 70 000 Eur neturtinei žalai atlyginti (b. l. 2–6).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Alytaus PN direktorius 2017 m. liepos 5 d. jam skyrė neteisėtos rūšies drausminę nuobaudą, numatytą Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 142 straipsnio 1 dalies 3 punkte – draudimą vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Teigė, kad ši nuobauda jam buvo skirta už tai, kad jis disponavo mobiliojo ryšio telefonu, kuriuo disponuoti kalinamiems asmenims, jo manymu, nuo 2016 m. balandžio 1 d. nėra draudžiama. Jis apskundė šią nuobaudą Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Kalėjimų departamentas), ir laikinai einančio Kalėjimų departamento direktoriaus pareigas 2017 m. gruodžio 11 d.

įsakymu Nr. N-10 ši nuobauda buvo panaikinta. Nepaisant to, kad dėl neteisėtos nuobaudos jis pateikė skundą, nuobauda buvo įvykdyta – jam vieną mėnesį (nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d.) buvo draudžiama apsipirkti įstaigos parduotuvėje, t. y. jam nebuvo leidžiama pasinaudoti teise, apibrėžta BVK 92 straipsnyje. Kadangi teisė apsipirkti yra suteikiama tik vieną kartą per savaitę, teisės apsipirkti atėmimas prasitęsė iki penkių savaičių. Pareiškėjas nurodė, kad nuteistieji įkalinimo įstaigose yra maitinami pagal Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu patvirtintus valgiaraščius.

Teigė, kad šie valgiaraščiai yra diskriminaciniai, kadangi įstatymas nesuteikia teisės diferencijuoti kalinių nei pagal lytį, nei pagal socialinį požymį (dirbantis / nedirbantis). Nurodė, kad jam yra priimtinas aktyvus gyvenimo būdas, jis sportuoja, taigi jo fiziologiniai mitybos poreikiai yra maždaug dvigubai didesni už teisės aktuose nustatytas „fiziologines mitybos normas“. Esant tokioms aplinkybėms, draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje buvo kankinimas alkiu. Be to, jam yra diagnozuoti (duomenys neskelbtini), jam yra reikalingas pagerintas maitinimas, o Alytaus PN administracija jam nesuteikdavo jokio „racionalaus“ maitinimo, kaip numatyta BVK 173 straipsnio 4 dalyje.

Nurodė, kad tinkamą maistą jis galėdavo nusipirkti tik pataisos įstaigos parduotuvėje. Teigė, kad esant tokioms aplinkybėms, draudimas vieną mėnesį apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje buvo sveikatos žalojimas, t. y. absoliučios žmogaus teisės į sveikatą pažeidimas. Nurodė, kad tokios rūšies nuobauda žmogus yra kankinamas alkiu. Teigė, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį pakankamu pagrindu neturtinei žalai konstatuoti yra nepatogumų nukentėjusiam asmeniui sudarymas, o pareiškėjas buvo kankinamas alkiu.

Nurodė, kad yra visos valstybės deliktinės atsakomybės sąlygos. Neteisėtas veikimas, pareiškėjo teigimu, pasireiškė tuo, kad jis buvo nubaustas be jokio teisėto pagrindo baudžiant (neteisėtumas buvo pripažintas Kalėjimų departamento direktoriaus sprendimu), baudimui buvo pasirinktas absurdiškas pretekstas, kad pareigūnai rado mobiliojo ryšio telefoną, kurį nėra draudžiama turėti, nes nuo 2016 m. balandžio 1 d. buvo panaikintas BVK 1 priedas – Daiktų ir reikmenų, kuriuos draudžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, sąrašas.

Žala buvo padaryta kankinant alkiu, žalojant jo sveikatą. Tarp neteisėto veikimo ir padarytos žalos yra akivaizdus tiesioginis priežastinis ryšys. Nurodytą neturtinę žalą pareiškėjas įvertino 70 000 Eur suma, kurią prašė priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybe, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į skundą (b. l. 52–55) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsiliepime nurodė, kad asmenys, laikomi Alytaus PN, yra maitinami vadovaujantis teisės aktais. Nuteistųjų maitinimas organizuojamas tris kartus per parą pagal patvirtintus valgiaraščius ir maitinimo normas. Maisto produktai, dalyvaujant pataisos namų direktoriaus budinčiajam padėjėjui, sudedami į katilus pagal svorį. Maistas nuteistiesiems išduodamas tik po įstaigos Sveikatos priežiūros tarnybos darbuotojų juslinio maisto patikrinimo. Maistas pateikiamas geros kokybės. Periodiškai yra daromi gaminamo maisto laboratoriniai (cheminiai) tyrimai, kurių metu nustatomi pagaminto maisto maistingumas ir energetinė vertė, ir pažeidimų nebuvo užfiksuota. Nurodė, kad tai, jog patiekalas neatitinka nuteistųjų lūkesčių, neįpareigoja maisto gamintojo (netgi draudžia) gaminti patiekalus kitaip, nei nurodo galiojantys teisės aktai. Nurodė, kad Alytaus PN maisto gaminimo patalpose, kuriose uždaroji akcinė bendrovė „Niklita“ vykdo maisto gamybą, be nuteistųjų dirba ir minėtos bendrovės samdomos darbuotojos. Tik esant šių darbuotojų priežiūrai nuteistieji turi prieigą prie maisto produktų sandėlių. Priešingu atveju maisto produktai yra užrakinami sandėliuose ir kitose maistui skirtose patalpose. Taip pat bendrą gamybos patalpų priežiūrą vykdo prižiūrėtojai, kurie neleidžia pašalinių asmenų į maisto gamybos patalpas ir neleidžia išsinešti maisto produktų iš jų. Atsakovas teigė, kad pareiškėjui nereikėjo badauti, nes jis buvo aprūpintas maitinimu, kaip tą numato galiojantys teisės aktai. Nurodė, kad Alytaus PN nėra Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymų, kuriais reglamentuojamas maitinimas, leidėjas, o tik vykdytojas. Nurodė, kad veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę, nėra žalos atsiradimo prievolės pagrindas. Nurodė, kad būtina nustatyti, jog asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė dvasinius ir fizinius išgyvenimus. Taip pat nurodė, kad pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų žalos dydį.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimu (b. l. 85–92) skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad Alytaus PN pažeidė pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 5 d. iki 2017 m. rugpjūčio 5 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN. Pareiškėjas prašė jam priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl to, kad jam neteisėtai buvo paskirta minėta drausminė nuobauda. Šiuo aspektu pareiškėjas teigė, kad dėl paties baudimo be teisinio pagrindo fakto, pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus – neturtinę žalą.

7. Teismas nustatė, kad Alytaus PN direktorius 2017 m. liepos 5 d. nutarimu Nr. 49-2116 (toliau – ir Nutarimas), vadovaudamasis BVK 142 ir 143 straipsniais, pareiškėjui paskyrė nuobaudą – draudimą vieną mėnesį pirkti maisto produktus. Nuobaudą paskyrė už tai, kad pareiškėjas padarė bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą – neplaninės kratos metu miegamojoje vietoje, kuri priskirta pareiškėjui, lovos kojoje buvo rastas ir paimtas vienas mobilaus ryšio telefonas. Nutarime nurodė, kad tuo pareiškėjas pažeidė BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto, 2 punkto, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 73.4 papunkčio reikalavimus. Kalėjimų departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir kitą surinktą dokumentinę medžiagą, 2017 m. gruodžio 8 d. surašė tarnybinio tyrimo išvadą Nr. LV-3647 „Dėl nuteistojo A. A. skundo“ (toliau – ir Tarnybinio tyrimo išvada), kurioje nurodė, kad skiriant nuobaudą, nebuvo tinkamai įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės, ir nors režimo reikalavimų pažeidimus pažeidžiantys veiksmai buvo nurodyti tinkamai (t. y. nuteistasis A. A. kaltinamas savo lovos kojoje turėjęs mobiliojo ryšio telefoną, kuris rastas kratos kameroje metu), tačiau jų teisinis kvalifikavimas pagal konkrečias teisės aktų normas yra visiškai nepagrįstas (Tarnybinio tyrimo išvadoje yra nurodyta, kad pareiškėjo padarytas pažeidimas turėjo būti kvalifikuojamas pagal BVK 112 straipsnio 4 dalį, o ne pagal BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktą, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 73.4 papunktį), todėl yra pagrindas panaikinti nuobaudą. Kalėjimų departamentas šioje Tarnybinio tyrimo išvadoje siūlė pripažinti, kad A. A. Nutarimu nuobauda – teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje (išskyrus higienos reikmenis ir kanceliarines prekes) atėmimas – buvo skirta nepagrįstai, ir siūlė ją panaikinti Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymu. Iš Kalėjimų departamento direktoriaus pavaduotojo 2017 m. gruodžio 12 d. rašto Nr. 2S-7205 nustatyta, kad ši nuobauda buvo panaikinta Kalėjimų departamento laikinai einančio direktoriaus pareigas 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. N-10.

8. Teismas vadovavosi BVK 73–75 straipsnių 1 punkto, BVK 92 straipsnio 1 dalies, 142 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 143 straipsnio 8 dalies, 183 straipsnio 2 dalies, 143 straipsnio 8 dalies nuostatomis, taip pat nuo 2016 m. balandžio 1 d. įsigaliojusia BVK 112 straipsnio 4 dalies redakcija, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 76 punkto pirmos pastraipos redakcija. Remdamasis šiuo teisiniu reglamentavimu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neteisingai nurodė, jog nuobauda jam buvo skirta absurdišku pretekstu – įtarus, kad jis disponuoja mobiliojo ryšio telefonu, kuriuo disponuoti nėra draudžiama. Teismas nurodė, kad telefoną nėra leidžiama turėti. Iš Tarnybinio tyrimo išvados matyti, kad nuobaudą pareiškėjui buvo siūloma panaikinti dėl to, kad skiriant nuobaudą pareiškėjui nebuvo tinkamai įvertintos pažeidimo padarymo aplinkybės, ir nors režimo reikalavimus pažeidžiantys veiksmai nurodyti tinkamai, tačiau jų teisinis kvalifikavimas pagal konkrečias teisės aktų normas yra visiškai nepagrįstas. Bylos duomenimis, Kalėjimų departamentas 2017 m. gruodžio 11 d. įsakymu Nr. N-10 panaikino Alytaus PN direktoriaus Nutarimu pareiškėjui skirtą nuobaudą (BVK 183 straipsnio 2 dalis), taigi, konstatavo Alytaus PN veiksmų neteisėtumą.

9. Taip pat pareiškėjas prašė priteisti neturtinę žalą, atsiradusią dėl pačios nuobaudos taikymo. Šiuo aspektu pareiškėjas įrodinėdamas jam padarytą neturtinę žalą, teigė, jog jam kaip sportuojančiam asmeniui reikalingas geresnis maitinimas, negu numatytas Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme (kuriuo yra patvirtinti valgiaraščiai nuteistiesiems) nustatytas „fiziologines mitybos normas“, be to, jam yra diagnozuoti (duomenys neskelbtini), jam yra reikalingas pagerintas maitinimas, o Alytaus pataisos namų administracija jam nesuteikdavo jokio „racionalaus“ maitinimo, kaip tai yra numatyta BVK 173 straipsnio 4 dalyje.

10. Teismas vadovavosi BVK 173 straipsnio 4, 5 ir 8 dalių nuostatomis. Vyriausybė 2002 m. sausio 9 d. nutarimo Nr. 14 1 punktu patvirtino atitinkamas fiziologines mitybos normas, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose asmenims pagal jų maitinimo grupes. Teisingumo ministras 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, suderintu su Sveikatos apsaugos ministerija ir Finansų ministerija, patvirtino skiriamų maisto produktų vidutinius paros kiekius ir paros išlaidų maitinimo normas vienam nuteistajam pagal maitinimo grupes (šis įsakymas nuo 2006 m. gegužės 1 d. išdėstytas nauja redakcija 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144). Prie šio įsakymo pridėti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai vienam asmeniui (pagal kiekvieną maitinimo grupę), yra išvardytos konkrečios valgomo produkto dalys ir kiekvieno iš jų neto svoris (g) ne mažesnis nei nurodyta įsakyme. Kalėjimų departamento direktorius 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtino Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisykles (toliau – ir Maitinimo organizavimo taisyklės), kurios, kaip nurodyta jų 2 punkte, yra parengtos vadovaujantis BVK, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintomis fiziologinėmis mitybos normomis, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr. 1R-144, ir kitais teisės aktais. Vadovaudamasis Maitinimo organizavimo taisyklių 6 punktu, Kalėjimų departamento direktorius 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 patvirtino valgiaraščius kiekvienai maitinimo grupei (dirbantiems vyrams, nedirbantiems vyrams ir kt.), šis įsakymas galiojo ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo (galiojo nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2018 m. sausio 1 d.).

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad aptartas teisinis reguliavimas (t. y. BVK 173 straipsnio 4 dalis, Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 patvirtintos fiziologinės mitybos normos, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 patvirtinti skiriamų maisto produktų vidutiniai paros kiekiai ir paros išlaidų maitinimo normos, Maitinimo organizavimo taisyklės) užtikrina nuteistųjų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę, aprūpinimą maistu nemokamai pagal fiziologines mitybos normas. Atsakovo atstovas atsiliepime patvirtino, kad pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas vadovaujantis aptartais teisės aktais, t. y. Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253, Kalėjimų departamento direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117, Kalėjimų departamento direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138. Nagrinėdamas bylą, teismas nenustatė pagrindo netikėti šiais atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl, atsižvelgdamas ir į nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teismas sprendė, kad pareiškėjas pataisos įstaigos valgykloje gaudavo nemokamą tinkamą maitinimą pagal fiziologines mitybos normas.

12. Nors pareiškėjas teigė, kad jam yra diagnozuotas (duomenys neskelbtini) ir jam reikalingas pagerintas maitinimas, tačiau iš bylos duomenų teismas nustatė, kad pareiškėjas dėl maitinimo pakeitimo ar pagerinimo į pataisos įstaigą nesikreipė, medicininių indikacijų keisti pareiškėjui maitinimą ar jį gerinti nebuvo. Iš pareiškėjo pateiktos asmens sveikatos kopijos matyti, kad pareiškėjas dar 2007 m., 2014 m.., 2017 m. skundėsi tokiais pačiais nusiskundimais, kuriuos nurodė ir ginčui aktualiu laikotarpiu, o (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nustatytas dar 2015 metais, t. y. iki ginčui aktualaus laikotarpio. Pareiškėjo medicinos dokumentų išraše nebuvo duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad pareiškėjo sveikata ginčui aktualiu laikotarpiu pablogėjo dėl paskirtos nuobaudos.

13. Nustatęs byloje šias aplinkybes, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl jam paskirtos nuobaudos nebuvo kankinamas alkiu ir jo sveikata nebuvo žalojama, kaip teigė pareiškėjas, kadangi pareiškėjas tą vieno mėnesio laikotarpį, kai neturėjo teisės nusipirkti maisto pataisos įstaigos parduotuvėje, gaudavo tinkamą maitinimą pataisos įstaigos valgykloje, ir byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjo sveikata ginčui aktualiu laikotarpiu pablogėjo dėl paskirtos nuobaudos. Remdamasis aptartais bylos duomenimis, teismas taip pat darė išvadą, kad Alytaus PN administracija neturėjo pareigos paskirti pareiškėjui dietinį maitinimą ar padidinto kaloringumo maisto davinį remiantis Maitinimo organizavimo taisyklių 7 punktu dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini), kadangi tam nebuvo medicininių indikacijų, t. y. simptomų, rodančių, kad maitinimą reikia keisti ar pagerinti. Kita vertus, teismui nekilo abejonių, kad dėl byloje nustatytų Alytaus PN veiksmų neteisėtumo, t. y. neteisėtai paskirtos nuobaudos, pareiškėjui galėjo kilti nepatogumų ir išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei ši nuobauda jam nebūtų paskirta. Teismas, įvertinęs byloje surinktą medžiagą, konstatavo esant ir kitus deliktinės atsakomybės elementus: žalą ir priežastinį ryšį.

14. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus metams po to, kai jam paskirta nuobauda uždrausti pirkti maisto produktus, ir praėjus aštuoniems mėnesiams po to, kai ši nuobauda buvo pripažinta neteisėta, t. y. pareiškėjas į teismą kreipėsi praėjus ilgam laikui. Todėl aplinkybė, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, leido daryti išvadą, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigais.

15. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti yra pats Alytaus PN direktoriaus 2017 m. liepos 5 d. nutarimo Nr. 49-2116, kuriuo pareiškėjui paskirta nuobauda, panaikinimas bei šiuo teismo sprendimu pripažinimas, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, o reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 16. Pareiškėjas A. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti iš naujo kitos sudėties pirmosios instancijos teismui (b. l. 98–99).

17. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismui konstatavus pareiškėjo teisių pažeidimo faktą, žalos atlyginimas yra privalomas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnyje numatyta galimybė žalą atlyginti alternatyviais įstatyme numatytais būdais Lietuvos Respublikos teisinėje sistemoje nėra realizuota – jokiame įstatyme nėra eksplicitiškai numatyta jokio alternatyvaus žalos atlyginimo būdo, tik žalos atlyginimas pinigais. Pareiškėjas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) ir Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komitetas savo veikloje vadovaujasi kitais teisės aktais, o nacionaliniams teismas privalomos ABTĮ 88 straipsnio ir CK 6.271 straipsnio nuostatos.

18. Pareiškėjas nurodo, kad teismas atsisakė pripažinti akivaizdų faktą, kad maitinimo organizavimas įkalinimo įstaigose yra diskriminacinis, taigi dar kartą sąmoninga (tiesiogine) tyčia pažeidė pareiškėjo absoliučią teisę į teisingą teismą.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 102–104) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

20. Atsakovas pažymi, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas teigia patyręs dėl teisės apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje vieną mėnesį apribojimo ir tinkamo maitinimo neužtikrinimo, atlyginimo.

22. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos atsiradimo aplinkybių, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus bei konstatavęs, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, tačiau nenustatęs, kad pareiškėjas dėl jam paskirtos nuobaudos, kuri buvo panaikinta, buvo kankinamas alkiu ar jo sveikata buvo žalojama, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: pripažino, kad Alytaus pataisos namai pažeidė pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė kaip nepagrįstą.

23. Pareiškėjas apeliaciniame skunde, grįsdamas savo prašymą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, teigia, kad teismas, konstatavęs jo teisių pažeidimą, privalėjo taikyti įstatyme numatytą ir jo reikalaujamą taikyti pažeistų teisių gynimo būdą – priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

24. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų.

25. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad iš skundžiamo Regionų apygardos administracinio teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Aplinkybė, kad pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, negali būti pagrindas išvadai dėl sprendimo nemotyvavimo ar nepakankamo motyvavimo. Šiame kontekste taip pat akcentuotina, kad EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

26. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos nustatytas aplinkybes vertinti kitaip nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas atsako tik dėl iš esmės vienintelio apeliacinio skundo argumento, t. y. parinkto pažeistų teisų gynimo būdo.

27. Kiek tai yra susiję su parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu, pažymėtina, kad Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalies nuostata įpareigoja teismą patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti dėl tinkamo žalos atlyginimo būdo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-810-492/2017, 2013 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1211/2013, 2013 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1281/2013). Asmens, kuris patyrė neturtinės žalos dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija.

28. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika panašiose bylose, pagal kurią šis teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02), 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat žr. 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

29. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2018 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2460-624/2018). Paprastai tik esant nežymiems, vienkartiniams, neilgalaikiams kalinimo sąlygų pažeidimams (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), atsižvelgiant į konkrečią pareiškėjo situaciją, pažeidimas tik konstatuojamas, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018, 2018 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1722-556/2018, 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-455-602/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-492/2018).

30. Ginčo atveju, įvertinus pareiškėjo nurodytų ir teismo nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (konstatuota, jog atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, tačiau atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjo teiginiai dėl jo kankinimo alkiu), į tai, kad nėra duomenų, jog dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo gyvenimo kokybė pataisos įstaigoje esmingai pablogėjo ar turėjo įtakos jo sveikatos stoviui, taip pat nenustačius, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo vertinimas, kad pareiškėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, nepriteisiant jam prašomos neturtinės žalos, yra teisinga ir pakankama satisfakcija, yra pagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. A. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Milda Vainienė