A-822-2074-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A575-2074/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01324-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. K. skundą atsakovams Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas D. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 2 508,44 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. Taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties pareiškėjas nurodė, jog atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nurodo, jog tinkamu atsakovu gali būti laikoma ir Lietuvos valstybė.

Atsakovas Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas Vilniaus apskrities VPK, atsakovas) atsiliepimu su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti ir pašalinti iš atsakovų Vilniaus apskrities VPK. Tenkinus pareiškėjo skundą, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams. Taip pat prašė taikyti ieškinio senatį už 2007 m. sausio mėnesį.

Paaiškino, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio teisės akto nekonstitucingumu. Nurodė, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai, oficialaus paskelbimo. Kadangi Vilniaus apskrities VPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, todėl šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas ir Vilniaus apskrities VPK veiksmuose nebuvo nei neteisėtų veiksmų, nei kaltės. Nurodė, jog vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Pažymėjo, jog pareiškėjo reikalavimams taikytinas Lietuvos respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje numatytas ieškinio senaties terminas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujamas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Pažymėjo, kad Vilniaus apskrities vyriausiasis policijos komisariatas nėra tinkamas Lietuvos valstybės atstovas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 17 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Vilniaus apskrities VPK priteisė 2 483,59 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčiu dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytas darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Kadangi tai nebuvo padaryta, laikytina, kad atsakovas Vilniaus apskrities VPK nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs su pareiškėju.

Teismas pažymėjo, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies yra tarnybinis ginčas, todėl pareiga tinkamai atlyginti pareiškėjui už jo atliktą darbą tenka įstaigai, kurioje pareiškėjas tarnavo, t. y. šiuo atveju Vilniaus apskrities VPK. Pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių ir nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo prašymą dėl senaties termino atnaujinimo, todėl teismas senaties termino nagrinėjamojoje byloje neatnaujino. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi 2010 m. gegužės 11 d., todėl jo piniginiai reikalavimai gali būti tenkinami nuo 2007 m. gegužės 11 d. iki 2010 m. gegužės 11 d., nes taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

III. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą (b. l. 49-51), kuriuo prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą, jeigu teismas konstatuos, kad toks terminas praleistas, taip pat prašo priteisti iš atsakovo 2 508,44 Lt, neatidedant sprendimo vykdymo vieneriems metams.

Teigia, jog atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kada jis buvo supažindintas su jam išmokamu sumažintu darbo užmokesčiu. Nurodo, jog po Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo paprašė atsakovo išduoti asmenines darbo užmokesčio korteles. Teigia, jog nėra praleidęs ieškinio senaties termino, nes apie jam neišmokėtą darbo užmokestį faktiškai sužinojo 2010 m. gegužės mėnesį. Mano, jog pirmosios instancijos teismas savo iniciatyva turėjo spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą. Nurodo, jog pagal DK 298 straipsnį asmuo gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį. Pažymi, jog atsakovas nepateikė į administracinę bylą įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Mano, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams.

Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 55-56) nesutinka su apeliacinius skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Mano, jog teismas pagrįstai sprendimo vykdymą atidėjo vieneriems metams. Pažymi, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki šiol nėra konstatavusi ekonominio sunkmečio pabaigos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.124 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido reikalavimų dalyje dėl darbo užmokesčio nepriemokos, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

Teisėjų kolegija, išanalizavusi administracinės bylos medžiagą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo (teisingo apmokėjimo už darbą) kreipėsi, praleidęs senaties terminą tik dėl reikalavimo dalies. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimams, tenkindamas pareiškėjo skundą iš dalies ir priteisdamas tą neišmokėtą darbo, kuris liko faktiškai neapmokėtas dėl minėto Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtinto apribojimo taikymo, užmokesčio dalį, dėl kurios senaties terminas nėra praleistas. Pastebėtina, jog pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių priežasčių bei nepateikė įrodymų, pagrindžiančių senaties termino atnaujinimo būtinybę.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Pastebėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pabrėžiama, jog prašymas atidėti sprendimo vykdymą dėl sunkios turtinės padėties turi būti pagrindžiamas įrodymais, kad pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011). Įvertinusi atsakovo prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, jog pareiškėjo skundo tenkinimas, priteisiant nurodytą darbo užmokesčio dalies dydį, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria sprendimo vykdymas atidėtas vieneriems metams, keistina, atsakovo prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmetant.

Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės nuostatas, tačiau nepagrįstai atidėjo sprendimo vykdymą vieneriems metams, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl šios dalies yra keistinas. Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo D. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 17 d. sprendimo rezoliucinės dalies penktąją pastraipą pakeisti ir išdėstyti ją taip:

„Atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato prašymą dėl sprendimo vykdymo atidėjimo atmesti“.

Kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ričardas Piličiauskas

Skirgailė Žalimienė