2016-11-10 Nr. AB-21360-3-61-3-03855-2015-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2303-662/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03855-2015-2

Procesinio sprendimo kategorija: 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 10 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Audriaus Bakavecko (pranešėjas) ir Arūno Dirvono, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas G. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai 2013 m. lapkričio mėnesį, 2014 m. sausio, balandžio, rugpjūčio ir spalio mėnesiais, pažeidžiant teisės aktų nustatytus reikalavimus, garbę ir orumą. Pareiškėjo teigimu, kamerų plotas neatitiko vienam asmeniui turinčio tekti minimalaus ploto normos reikalavimo, be to, kamerose buvo šalta, drėgna, trūko oro. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo gyvenamosios patalpos, todėl gamtinius reikalus turėjo atlikti visų akivaizdoje. Nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas, tai labai pakenkė pareiškėjo akims. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K nerūkantys asmenys laikomi kartu su rūkančiais asmenimis, atvykstant į Lukiškių TI-K ir išvykstant iš jo asmens ir jo daiktų apžiūros atliekamos antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjo nuomone, asmens laikymas nurodytomis sąlygomis prilygsta kankinimui, buvo pažeidžiamos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnyje įtvirtintos nuostatos. Nurodė, kad dėl neteisėtų atsakovo veiksmų patyrė neturtinę žalą: dvasinius išgyvenimus bei nepatogumus, emocinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimą, galimybių sumažėjimą, nuolat jaučia baimę, apatiją.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d., dalį šio laikotarpio pareiškėjui teko ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto. Pažymėjo, jog Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Paaiškino, kad Lukiškių TI-K administracija nedaro įtakos suimtųjų, nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys esantys nuteistieji ir suimtieji, jiems išduodamas visas švaros palaikymui reikalingas inventorius. Lukiškių TI-K nuolat organizuojamas profilaktinis aplinkos kenksmingumo pašalinimas (dezinfekcija, dezinsekcija, deratizacija) bei atliekama visuomenės sveikatos priežiūra. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Atsakovas pažymėjo, kad sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus, visose Lukiškių TI-K kamerose langai pritaikyti vėdinimui ir atsidaro, kameros aprūpintos tvarkymo inventoriumi, o suimtieji privalo tvarkyti kameras, kuriose gyvena. Pažymi, kad pareiškėjas savo skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Nesant būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, neturtinė žala pareiškėjui neatlygintina.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Teisingumo ministerijos atsiliepime į skundą nurodė su juo nesutinkantis ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, todėl mano, jog jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, negalėjo būti. Pareiškėjas šioje byloje nepateikė duomenų, kad Lukiškių TI-K administracija būtų sąmoningai siekusi nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas taip pat nepateikė įrodymų, kad jam padaryta neturtinė žala, o skunde teismui nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie neva padarytą neturtinę žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Neturtinė žala yra visų pirma susijusi su konkrečiu asmeniu, jo fiziniais ir dvasiniais išgyvenimais, jo sveikatos būkle. Pažymėjo, kad tam tikras suimtųjų ir nuteistųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės atlikimo pasekmė, susijusi su jos esme, tikslais ir saugiu vykdymu, todėl negalima teigti, kad pareiškėjas patyrė skunde minimus neigiamus išgyvenimus, fizinius nepatogumus, papildomą diskomfortą bei gyvenimo kokybės pablogėjimą. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas nepagrįstai ilgai, manydamas, jog pažeistos jo teisės, jų negynė ir skundą teismui padavė praėjus daugiau nei 8 mėnesiams nuo ginčui aktualaus laikotarpio pabaigos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – pripažino, kad pareiškėjo G. K. teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą, buvo pažeista. Teismas skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, rėmėsi Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punktu, nustatančiu, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas, remdamasis bylos medžiaga, nustatė, kad šis ploto reikalavimas nebuvo užtikrintas 2014 m. vasario 27 d. – pareiškėjui teko 3,47 kv. m kameros Nr. 254 ploto, 2014 m. spalio 28 d. – pareiškėjui teko 1,87 kv. m kameros Nr. 110 ploto, 2014 m. spalio 29 d. – pareiškėjui teko 2,54 kv. m kameros Nr. 317 ploto, ir nuo 2014 m. spalio 31 d. iki 2014 m. lapkričio 3 d. – pareiškėjui teko 1,90 kv. m kameros Nr. 317 ploto. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad 8 dienas iš 25 pareiškėjo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto gyvenamosiose patalpose buvo pažeistos, o likusį buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį minimali gyvenamojo ploto norma, pareiškėjui buvo užtikrinta.

Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl kamerų atitikties higienos normos reikalavimams, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad sanitarinis mazgas įrengtas laikantis galiojančių teisės aktų nuostatų. Teismas pabrėžė, kad laisvės atėmimo vietose turi būti stengiamasi sudaryti tokias sąlygas, jog asmuo turėtų galimybę privačiai pasinaudoti tualetu. Neneigdamas aplinkybės, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrų nepatogumų naudodamasis tualetu, teismas vertino, jog pareiškėjo nusiskundimai dėl to, kad buvo matomas kitų kameroje buvusių asmenų, taip pat yra glaudžiai susiję su byloje nustatytu minimalaus gyvenamojo ploto normos vienam asmeniui pažeidimu, dėl kurio jau yra pasisakyta. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai dėl nepakankamo apšvietimo, drėgmės lygio ir patalpų temperatūros yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Remdamasis byloje pateiktais įrodymais, teismas nustatė, kad duomenų, jog dėl galimai netinkamų kamerų temperatūros, drėgmės lygio, apšvietimo trūkumo pareiškėjui sutriko sveikata, nėra, o pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog kamerose nerūkantieji yra laikomi kartu su rūkančiais asmenimis, tačiau neteigė, kad jis pats yra nerūkantis asmuo. Teismas nenustatė, jog pareiškėjas kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad konstatuoti teisės aktų pažeidimą šiuo aspektu nėra pagrindo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl to, kad asmens apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis, daiktai ar drabužiai buvo dedami į nešvarias dėžes, yra abstrakčios, todėl vertino, jog pareiškėjas šių aplinkybių nepagrindė.

Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad Lukiškių TI-K, neužtikrindamas pareiškėjui minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui kameroje, reikalavimo, neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Teismas pažymėjo, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Remdamasis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, teismas nurodė, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamu atveju konstatuotas pažeidimas truko iš viso 8 dienas, jis nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, 2 dienas pažeidimas buvo nežymus, teismas darė išvadą, jog netinkamos gyvenimo sąlygos, nors ir neatitiko teisės aktų reikalavimų, nebuvo žeminančios pareiškėjo orumą, o tik sukeliančios minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, todėl pažeidimo pripažinimas pareiškėjui yra pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. Pareiškėjas G. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo nesutiko su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu.

Pareiškėjas nurodė nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas atmetė pareiškėjo skundą. Pareiškėjo nuomone, priimtas sprendimas yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Pareiškėjo teigimu, nesvarbu, kurį laikotarpį buvo pažeidžiamos jo teisės, šiuo atveju reikšminga tai, kad jos buvo pažeidžiamos pastoviai, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą. Pareiškėjas taip pat prašė išsireikalauti iš Alytaus pataisos namų jo sveikatos istoriją, kuri esą patvirtins pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, o abstraktūs teiginiai negali būti pagrindas tenkinti tokį reikalavimą. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovo nuomone, šiuo atveju fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio iki 2014 m. spalio mėnesio, priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, pripažindamas, kad pareiškėjo teisė į asmenims, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisės aktais garantuojamų teisių užtikrinimą buvo pažeista, o pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog pažeidimo pripažinimas laikytinas teisinga satisfakcija.

Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A442-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymu numatytu būdu. Civilinio kodekso 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). Civilinio kodekso 1.138 straipsnio 8 punkte numatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.

EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, yra konstatavęs, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98), 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas, o tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje S. Š. prieš UAB „Lietuvos rytas“, Nr. 3K-7-2/2008).

Atkreiptinas dėmesys, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 130 straipsnyje yra nustatyti apeliaciniam skundui keliami reikalavimai, kurių būtina laikytis paduodant apeliacinį skundą. ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 130 straipsnio 2 dalies 6 punkte imperatyviai nurodyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsižvelgusi į minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą ginčijančiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina konkrečiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime nurodyti argumentai, dėl kurių pažeidimo pripažinimas laikytinas teisinga satisfakcija, yra nemotyvuoti. Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia konkretaus prieštaravimo dėl teismo atlikto vertinimo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai, išsamiai, remdamasis bylos medžiaga, atitinkamų teisės aktų nuostatomis, pasisakė dėl pareiškėjo skunde teismui nurodytų argumentų dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiu nuo 2014 m. sausio 22 d. iki 2014 m. lapkričio 4 d., per kurį pareiškėjui 8 paras teko mažesnis gyvenamasis plotas, nei numatyta Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte, kuriame nustatyta, jog vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas taip pat įvertino kitus pareiškėjo skundo argumentus dėl kamerų atitikties higienos normos reikalavimams ir konstatavo, jog, nors nustatyti tam tikri pažeidimai, jie buvo nežymūs ir dėl to atsakovui civilinė atsakomybė nekyla.

Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė pirmosios instancijos teismo išvadas paneigiančių argumentų ar įrodymų.

Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo papildomai išreikalauti pareiškėjo sveikatos istoriją, pažymi, kad pareiškėjas nepagrindė, kodėl tokia šio dokumento pateikimo būtinybė iškilo vėlesnėje ginčo nagrinėjimo stadijoje. Iš pareiškėjo pirmosios instancijos teismui teikto skundo turinio matyti, kad pareiškėjas tokio prašymo teismui neformulavo, taip pat jo nereiškė ir vėliau. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abstrakčiai nurodo, kad sveikatos istorija patvirtins jo skundo argumentus, tačiau šių aplinkybių nedetalizuoja. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo prašymas netenkintinas.

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs trumpą pažeidimo trukmę ir nenustatęs, kad tai neturėjo neigiamos įtakos pareiškėjo sveikatai, nusprendė, kad byloje vertinamu atveju tinkama neturtinės žalos atlyginimo forma yra teisės pažeidimo pripažinimas, o prašymą atlyginti neturtinę žalą pinigine forma atmetė.

Įvertinusi faktines bylos aplinkybes teisėjų kolegija su tokiu pirmosios instancijos teismo vertinimu sutinka. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas tik 8 dienas, t. y. trumpą laikotarpį, ir byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas minėtu laikotarpiu žodžiu ar raštu būtų skundęsis Lukiškių TI-K administracijai dėl netinkamų jo laikymo sąlygų. Be to, nustatytas pažeidimas nebuvo tęstinis, o nuo 2014 m. kovo 1 d. iki 2014 m. kovo 2 d. pareiškėjui teko apie 3,47 kv. m gyvenamojo ploto, t. y. jis buvo tik nežymiai mažesnis (0,13 kv. m), nei nustatyta teisės aktuose.

Pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių įrodymų pagrįsti, kad jam buvo padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais, ir byloje nėra jokio pagrindo išvadai, jog nustatyti pareiškėjo nepatogumai buvo tokio pobūdžio ir pareiškėjo teises pažeidė tokiu būdu, kad joms apginti nepakanka konstatuoti paties pažeidimo fakto. Todėl, atsižvelgusi į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytų aplinkybių visumą, pažeidimų mastą, trukmę ir intensyvumą, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje vertinamu atveju teisės pažeidimo pripažinimas yra proporcinga pareiškėjo teisių gynybos forma.

Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai pritaikęs ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas