91986d05-56df-4c3f-bf10-a94d02df64ff · Vilniaus apygardos administracinis teismas

Administracinė byla NrAdministracinė byla Nr. A575-535/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00557-2010-3Procesinio sprendimo kategorija 16.5 (S) LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2012 m. vasario 27 d.Vilnius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Romano KliÅ¡ausko, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),sekretoriaujant AuÅ¡rai Dzičkanecienei,teismo posėdyje raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiÅ¡kėjo R.

B. skundÄ atsakovui Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinei, trečiajam suinteresuotajam asmeniui Valstybės sienos apsaugos tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo. Teisėjų kolegija n u s t a t ė : I. PareiÅ¡kėjas R. B. (toliau – ir pareiÅ¡kėjas) skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismÄ , praÅ¡ydamas iÅ¡ atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės priteisti jam iÅ¡ viso 1 164,85 Lt darbo užmokesčio nepriemokÄ , susidariusiÄ už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d.PareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, kad neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTÄ®) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d.

Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieÅ¡taravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir KTÄ®) 72 straipsnio 4 dalį negali bÅ«ti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Todėl sprendimas dėl neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo nelaikomas „įvykdytu sprendimu“, nes pareiÅ¡kėjas yra iÅ¡saugojęs galimybę į pažeistų teisių gynimÄ . Be to, atkreipė dėmesį, kad reikalaujama priteisti suma neprieÅ¡tarauja Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 298 straipsniui, pagal kurį darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nes darbuotojas turi teisę pasirinkti jam finansiÅ¡kai palankiausiÄ trejų metų laikotarpį.Atsakovas Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinė (toliau – ir atsakovas Ignalinos rinktinė) atsiliepimu su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko ir manė, kad skundas turi bÅ«ti atmestas kaip nepagrįstas.Nurodė, jog nesutinka, kad nagrinėjamoje byloje jis yra atsakovas ir teigė, kad tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, nes pareiÅ¡kėjo teisė į jam priklausantį darbo užmokestį buvo pažeistÄ ne dėl Ignalinos rinktinės kaltės. Pažymėjo, kad remiantis Konstitucijos 107 straipsniu ir KTÄ® 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, negali bÅ«ti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Å¡ių aktų prieÅ¡taravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo.

Kadangi sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTÄ® 72 straipsnio 4 dalis. PareiÅ¡kėjo reikalavimų atžvilgiu prašė taikyti DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintÄ trejų metų senaties terminÄ . Teismo taip pat prašė sprendimo vykdymÄ atidėti vieneriems metams dėl sunkios turtinės padėties.Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu su pareiÅ¡kėjo skundu nesutiko ir prašė skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Nurodė, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Todėl, kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymÄ ar kitÄ teisės aktÄ , motyvuodamos Å¡io teisės akto nekonstitucingumu. Pabrėžė, kad, remiantis Konstitucijos 107 straipsniu bei KTÄ® 72 straipsnio 4 dalimi, teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieÅ¡taraujančiais Konstitucijai, negali bÅ«ti taikomi tik santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Å¡ių aktų prieÅ¡taravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo.

Kadangi sprendimai, kuriais pareiÅ¡kėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo, jiems nėra taikomas KTÄ® 72 straipsnio 4 dalis. Nurodė, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimų atžvilgiu turi bÅ«ti taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas trejų metų senaties terminas. II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiÅ¡kėjo skundÄ tenkino. IÅ¡ atsakovo Ignalinos rinktinės priteisė pareiÅ¡kėjui 1 164,85 Lt neiÅ¡mokėtÄ darbo užmokesčio dalį.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuojama, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Nurodė, kad pareiÅ¡kėjo atžvilgiu buvo pritaikytos su Konstitucija nesuderinto įstatymo nuostatos. Pažymėjo, kad iki to momento, kada teisė pareikÅ¡ti skundÄ ar ieÅ¡kinį teisme gali bÅ«ti įgyvendinta, negali bÅ«ti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu pagal KTÄ® 72 straipsnio 4 dalį.Teismas taip pat pažymėjo, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte.

Teismas pažymėjo, kad už netinkamÄ darbo organizavimÄ ir darbo neatitinkantį apmokėjimÄ yra tiesiogiai atsakingi asmenys, kurie turėjo pareigÄ mokėti darbo užmokestį. Todėl tinkamas atsakovas yra Ignalinos rinktinė, o ne Lietuvos valstybė.Nurodė, kad atsakovas prašė pareiÅ¡kėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminÄ . Teismas konstatavo, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas.

Tačiau atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo atžvilgiu taikytas darbo užmokesčio ribojimas buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms ir kadangi tokios pat aplinkybės buvo taikomos ir aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, kuriose senaties terminas buvo atnaujinamas, todėl, nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, teismas nusprendė, jog nagrinėjamoje byloje senaties terminas yra atnaujintinas. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjo prašymas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra pagrįstas, nes toks priteisimas neprieštarauja DK 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios normos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus.

III. Atsakovas Ignalinos rinktinė pateikė apeliacinį skundÄ (b. l. 49–51), kuriuo praÅ¡o panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Apeliaciniame skunde pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Teigia, kad vienintelis tinkamas atsakovas nagrinėjamoje byloje yra Lietuvos valstybė.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimÄ , neteisingai, nepagrįstai ir nemotyvuotai konstatavo, kad Å¡ioje byloje dėl neiÅ¡mokėto darbo užmokesčio priteisimo, taikant antikonstitucinį teisės aktÄ , darbo užmokestis priteisiamas iÅ¡ pareiÅ¡kėjo darbdavio, o ne Lietuvos valstybės. Taip pat pažymi, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, pagrįstai taikė tokį teisinį reguliavimÄ , kuris taikymo metu buvo priimtas ir galiojantis. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės sienos apsaugos tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos prisideda prie atsakovo apeliacinio skundo.

Teisėjų kolegija k o n s t a t u o j a: IV. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2008 m. birželio 30 d. pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį bÅ«tų buvę galima teisingai atlyginti už darbÄ vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nams, dirbusiems poilsio bei Å¡venčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis virÅ¡ijant nustatytÄ darbo trukmę, kai jiems iÅ¡mokėtinų priedų ir priemokų suma virÅ¡ijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d.

įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytÄ ribÄ , prieÅ¡taravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimÄ ), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiÅ¡kinimo taisyklių, suformuluotų analogiÅ¡kose ar iÅ¡ esmės panaÅ¡iose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi bÅ«ti vadovaujamasi jau suformuota praktika panaÅ¡iose bylose.

Tokios praktikos netaikymas galėtų bÅ«ti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neiÅ¡vengiama ar objektyviai bÅ«tina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti iÅ¡vadÄ , kad Å¡ioje byloje yra sÄ lygos kurti naujÄ precedentÄ ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«nai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismÄ , kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iÅ¡ tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybÄ , taikydamas ne tik įstatymÄ (plačiÄ ja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukÅ¡tesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiÄ jÄ teisę – KonstitucijÄ .

Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismÄ . Asmens teisė kreiptis į teismÄ negali bÅ«ti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi bÅ«ti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigÅ«nų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

Pabrėžtina, kad pažeistÄ pareiÅ¡kėjo teisę teismas Å¡iuo atveju privalo ginti, nes prieÅ¡ingu atveju bÅ«tų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingÄ darbo apmokėjimÄ , o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybÄ bÅ«tų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iÅ¡ Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc Å¡alinti Konstitucijai prieÅ¡taraujančio teisinio reguliavimo spragas ir Å¡iuo atveju nepriteisiant pareiÅ¡kėjui teisingo atlyginimo už faktiÅ¡kai atliktÄ darbÄ , įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieÅ¡taraujančiu Konstitucijai, ir toliau bÅ«tų realiai taikomas.

Tačiau tai nebÅ«tų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieÅ¡tarauja Konstitucijai. Teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingÄ apmokėjimÄ už darbÄ pažeidimas, o reikalavimas apginti Å¡iÄ iÅ¡ Konstitucijos kylančiÄ teisę yra pareikÅ¡tas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimÄ , teismas privalo jÄ veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir KonstitucijÄ pažeidžiančius teisinio reguliavimo trÅ«kumus ad hoc.

Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 iÅ¡aiÅ¡kino, kad aukščiau iÅ¡dėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikÄ .

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigÄ tinkamai atlyginti pareigÅ«nui už jo atliktÄ darbÄ , įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigÅ«nas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. iÅ¡plėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010).

Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sÄ lygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintÄ ginčo teisinių santykių bei Å¡ių santykių dalyvių teisinį vertinimÄ . Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu Å¡ioje byloje laikė atsakovÄ Ignalinos rinktinę.Pastebėtina, kad atsakovas apeliaciniu skundu nekelia ginčo dėl priteistos sumos dydžio, iÅ¡ byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiÅ¡kėjui neiÅ¡mokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota, remiantis pateiktais dokumentais, tad darytina iÅ¡vada, jog pirmosios instancijos teismas teisingai apskaičiavo pareiÅ¡kėjui priteistinÄ sumÄ .Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautÄ darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikÅ¡mės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.Remdamasi iÅ¡dėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundÄ nėra.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a : atsakovo Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Ignalinos rinktinės apeliacinį skundÄ atmesti.Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gegužės 19 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ . Nutartis neskundžiama. TeisėjaiRomanas KliÅ¡auskas Ričardas Piličiauskas Skirgailė Žalimienė