2020-04-29 Nr. AB-8772-3-64-3-00961-2018-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-993-415/2020

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00961-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 18.4.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo D. B. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Telšių skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas D. B. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT) Telšių skyriaus (toliau – ir atsakovas) 2017 m. rugsėjo 19 d. raštu 37SD-2692-(14.37.104) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo“ priimtą sprendimą (toliau – ir NŽT Telšių skyriaus Sprendimas); 2) panaikinti NŽT 2018 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 1SS-2-(7.5) „Dėl skundo nagrinėjimo“; 3) įpareigoti NŽT atkurti pareiškėjui D. B. nuosavybės teises į suprojektuotą žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Telšių r. sav. (toliau – ir Žemės sklypas).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad NŽT Telšių skyrius 2017 m. rugsėjo 19 d. priėmė sprendimą netenkinti pareiškėjo 2017 m. rugsėjo 11 d. prašymo 37FP-2925 dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą, NŽT 2018 m. sausio 2 d. sprendimu paliko galioti NŽT Telšių skyrius Sprendimą.

3. Pareiškėjas nurodė, kad jis 1998 m. liepos 1 d. pateikė prašymą gauti lygiaverte natūra žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Telšių r. sav. Akcinės bendrovės „Hidroprojektas“ inžinierius parengė 1999 m. sausio 22 d. Išvadą Nr. 1572 „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“, kurioje nurodyta, kad ji persiunčiama Telšių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijai. Telšių apskrities viršininko 1999 m. lapkričio 23 d. įsakymu Nr. 1675 buvo patvirtintas (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektas, kuriame buvo suprojektuotas 5,48 ha žemės sklypas, projektinis Nr. 271, esantis Telšių r. sav., (duomenys neskelbtini).

4. Pareiškėjas teigė, kad pagal tuo metu galiojusias Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Atkūrimo tvarka) nuostatas iki 2001 m. pareiškėjui turėjo būti suprojektuotas žemės sklypas, žemėtvarkos specialistas turėjo suformuoti grąžinamą natūra žemės sklypą, paženklinti sklypą vietoje, surašyti žemės sklypo ribų vietos paženklinimo aktą, parengti kitus Žemės ūkio ministerijos patvirtintoje metodikoje nurodytus dokumentus ir pateikti nuosavybės teisių atkūrimo bylas žemėtvarkos skyriaus vedėjui, nes praėjo 3 metai nuo prašymo pateikimo, tačiau šie veiksmai nebuvo atlikti, buvo tik suprojektuotas žemės sklypas (1999 m.).

5. Pareiškėjas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1347 pakeitus Atkūrimo tvarką, (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė (toliau – ir projekto autorė) siuntė pareiškėjui kvietimus atvykti į (duomenys neskelbtini) seniūniją ir pareikšti savo pageidavimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau pranešimai nebuvo įteikti ir buvo grąžinti. Pareiškėjo teigimu, projekto autorė turėjo pareiškėjo telefono numerį, todėl teiginys, kad pareiškėjas buvo nepasiekiamas, yra klaidinga. Pareiškėjas teigė, kad pranešimai yra pertekliniai, nes pareiškėjas 1998 m. liepos 1 d. pateikė prašymą gauti lygiaverte natūra Žemės sklypą ir pakartotinis prašymas nebuvo būtinas.

6. Pareiškėjas teigė, kad nuosavybės teisių atkūrimo valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose apribojimas buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 30 d. nutarimu Nr. 590, pakeičiant Atkūrimo tvarkos 24 punkto 2 pastraipą ir po šių Atkūrimo tvarkos pakeitimų jam vėl atsirado reali galimybė atkurti nuosavybės teises pagal 1998 m. liepos 1 d. prašymą, tačiau Telšių rajono žemėtvarkos skyrius nevykdė savo pareigų.

7. Pareiškėjas nurodė, kad tik 2007 m. kovo 12 d. buvo surašytas žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo aktas, kurį surašė J. Ž. įmonė. Įmonės savininkė yra J. Ž. Ji pasirašė 2001 m. gegužės 15 d. pranešimą ir 2001 m. balandžio 11 d. pažymėjimą Telšių rajono žemėtvarkos skyriaus vardu. Šios aplinkybės NŽT neanalizavo.

8. Pareiškėjas nurodė, kad jis dalyvavo žemės sklypo matavimuose 1999 m., 2002 m., 2007 m., tačiau nebuvo reikalaujama pasirašyti planuose. Atliekant matavimus būdavo nubraižomi tik planų juodraščiai. Teigti, kad pareiškėjas nedalyvavo atliekant matavimus, nėra pagrindo.

9. Telšių rajono žemėtvarkos skyrius ar vyresn. inžinierė J. Ž. iki 2009 m. rugsėjo 2 d. nutarimo įsigaliojimo turėjo visas galimybes paruošti visą dokumentaciją, tačiau to nepadarė. J. Ž. įmonė tik 2017 m. rugpjūčio 28 d. pateikė NŽT Telšių skyriui pareiškėjo žemės sklypo išvadą bei nuosavybės teisių atkūrimo bylą su žemės sklypo planu.

10. Pareiškėjas teigė, kad jo prašyme nurodytas žemės sklypas, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, yra Paluokės kaime, Plungės rajone, (duomenys neskelbtini) nacionaliniame parke, kuriame taikomi dar didesni aplinkosaugos reikalavimai bei apribojimai, todėl atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas iškeičia vertingesnėje vietovėje buvusį žemės sklypą.

11. Atsakovas NŽT, atstovaujama Telšių skyriaus, atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

12. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas į NŽT Telšių skyrių dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Žemės sklypą kreipėsi su 2017 m. rugpjūčio 30 d. parengtu prašymu (NŽT Telšių skyriuje užregistruotas 2017 m. rugsėjo 11 d., registracijos Nr. 37FP-2925). Pareiškėjo 1998 m. liepos 1 d. prašyme nurodyta pareiškėjo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), Telšiai bei pageidavimas jam priklausančią žemę, esančią (duomenys neskelbtini) (5,05 ha) gauti lygiaverte natūra (duomenys neskelbtini), Telšių raj.

13. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. lapkričio 12 d. nutarimu Nr. 1347 Atkūrimo tvarkos 24 punktas buvo papildytas nauju apribojimu – valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose žemė negrąžinama perduodant neatlygintinai nuosavybėn kaip lygiavertį turėtajam žemės sklypą. Įsigaliojus šiam apribojimui (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto autorė siuntė pareiškėjui tris kvietimus paties pareiškėjo nurodytu adresu, kad šis atvyktų į (duomenys neskelbtini) seniūniją ir pareikštų savo pageidavimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tokį žemės sklypą, į kurį atkurti nuosavybės teises leidžia galiojantis teisinis reglamentavimas, tačiau pareiškėjo nurodytu adresu siųsti pranešimai nebuvo įteikti ir buvo grąžinti, pareiškėjas nedalyvavo projektuojant 5,48 ha žemės sklypą, projektinis Nr. 271, esantį Telšių r. sav., (duomenys neskelbtini), nepasirašė nei Žemės sklypo ribų paženklinimo-parodymo akto, nei Žemės sklypo plano.

14. Atsakovas teigė, kad Pareiškėjas teritorijoje, kurioje yra jo pageidaujamas įgyti nuosavybėn žemės sklypas (projektinis Nr. 288, suprojektuotas (duomenys neskelbtini) valstybinio hidrografinio draustinio teritorijoje) negyveno, asmeninio ūkio paskirties žemės sklypo neturėjo ir nevaldė. 1999 m. sausio 22 d. išvadoje dėl žemės perdavimo neatlygintinai nuosavybėn nurodyta, kad buvęs savininkas M. L. 15.10 ha žemę nuosavybės teisėmis valdė Plungės raj., (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizacijos Telšių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) kaime ((duomenys neskelbtini) hidrografinio (kraštovaizdžio) valstybinio draustinio teritorijoje) žemės sklypo nuosavybės teisėmis nevaldė, todėl pareiškėjo prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį Telšių raj., (duomenys neskelbtini), nebuvo patenkintas. Pareiškėjui buvo pasiūlyta atsakovui skubiai pateikti prašymą ir pasirinkti nuosavybės teisių atkūrimo būdą – atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu plotu pasirinktoje Telšių rajono savivaldybės seniūnijoje, išskyrus valstybės saugomas teritorijas.

II. 15. Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmai 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

16. Teismas paminėjo, kad liudytojai teismo posėdžio metu nenurodė aplinkybių, turinčių įrodomąją galią šioje byloje, todėl jų parodymai nevertintini.

17. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) inter alia (be kita ko) Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško (ar vandens telkinio) plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas (ar vandens telkinys) iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur.

18. Teismas pažymėjo, kad nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui procedūra iki Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimo priėmimo nebuvo baigta, t. y. sprendimas, kuriuo galutinai išsprendžiamas teisės į nuosavybę atkūrimas, nebuvo priimtas, todėl pareiškėjas teisės į nuosavybę pagal Konstitucijai prieštaraujančią Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalį nubuvo įgijęs. Sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjui gali būti priimtas tik remiantis galiojančia Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi.

19. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) valstybinio hidrografinio draustinio teritorijoje, kurioje pareiškėjas negyveno, asmeninio ūkio paskirties žemės sklypo neturėjo ir nevaldė, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai nurodė, kad prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), netenkinamas, tačiau pareiškėjui siūloma NŽT Telšių skyriui skubiai pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo. Rašte pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu plotu pasirinktoje Telšių rajono savivaldybės seniūnijoje, išskyrus valstybės saugomas teritorijas.

20. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjant šią bylą nebuvo vertinamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimo klausimas. Teismas šiuo atveju tik patikrino, ar pareiškėjas turi teisę į nuosavybės teisių atkūrimą jo pasirinktu būdu. Teismas nurodė, kad pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimo ir dėl galbūt tuo padarytos žalos.

III. 21. Pareiškėjas D. B. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas pareiškėjo skunde išdėstytais argumentais, akcentuojant, kad:

21.1. Teismas nepagrįstai sprendime neaptarė pareiškėjo nurodytų aplinkybių, ignoravo byloje surinktus įrodymus. Teismas turėjo išankstinį ir subjektyvų liudytojų parodymų vertinimą. Liudytojos J. Ž. parodymai ir jos veiksmai turėjo esminės įtakos pareiškėjo teisių įgyvendinimui.

21.2. Teismas netinkamai įvertino situaciją dėl nuosavybės teisių atkūrimo, perkeliant žemės sklypą iš (duomenys neskelbtini), Plungės raj., į (duomenys neskelbtini), Telšių r. (duomenys neskelbtini) kaimas yra (duomenys neskelbtini) nacionaliniame parke, kuriame galioja griežtesni aplinkosaugos reikalavimai bei apribojimai, pareiškėjas iškeičia vertingesnėje vietovėje buvusį žemės sklypą.

21.3. Konstitucinis Teismas pasisakė apie asmenis, kurie turėjo žemės sklypus ne valstybino parko ar draustinio teritorijose, todėl teismo motyvas dėl Konstitucinio teismo jurisprudencijos nepagrįstas.

21.4. Namų valda (duomenys neskelbtini), Telšių r. pareiškėjas nuolatos naudojasi nuo 1988 m. rugpjūčio 26 d., todėl pareiškėjas atitiko reikalavimus dėl gyvenimo šioje vietoje.

21.5. Dėl NŽT darbuotojų neveikimo nėra jokių galimybių atkurti nuosavybės teises net į žemės sklypą (duomenys neskelbtini), Plungės raj. Galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės tik į paprastą žemę, kuri būtų išskaidyta nedideliais žemės sklypais po visą rajoną, tai būtų neteisinga, pareiškėjas negautų lygiaverčio daikto.

21.6. Teismas, nurodydamas, kad nebuvo vertinamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrų vilkinimo klausimas ir kad dėl nuosavybės teisių atkūrimo vilkinimo ir dėl galbūt tuo padarytos žalos pareiškėjas turi teisę kreiptis į teismą, pažeidė proceso koncentruotumo principą, nes nuosavybės teisių atkūrimo procesas vyksta nepateisinsimai ilgai (20 m.). Tokia situacija prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijai. Teismas neįgyvendino teisingumo.

22. Atsakovas NŽT, atstovaujamas Telšių skyriaus, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsiliepime į apeliacinį skundą, be pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytų motyvų, papildomai nurodoma, kad pareiškėjas nenurodė argumentų, kuriais grindžiamas teismo sprendimo neteisėtumas ar nepagrįstumas. Atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas ir jo žmona bylos nagrinėjimo metu nurodė, kad kaimo sodyboje (duomenys neskelbtini) kaime jie nuolat negyveno. Apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas nuolatos naudojasi namų valda nuo 1988 m. rugpjūčio 26 d., neatitinka tikrovės. Asmeninio ūkio paskirties žemės sklypo pareiškėjas neturėjo ir nevaldė. Telšių rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos 2003 m. gegužės 12 d. pažymoje Nr. V4-61 nurodyta, kad pareiškėjas registruotas Telšių m., (duomenys neskelbtini).

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Pasisakydama dėl nagrinėjamos administracinės bylos esmės, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, jog tai, kad valstybė nutarė, kad paneigtos nuosavybės teisės turi būti atkurtos, taip pat tai, kad buvo priimtas restitucijos santykius reguliuojantis įstatymas ir pradėtas įgyvendinti nuosavybės teisių atkūrimas, asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, sukūrė teisėtą lūkestį, kad jie galės įstatymo nustatytais būdais, sąlygomis, tvarka ir terminais įgyvendinti šią savo teisę; teisėtą lūkestį saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija; kartu valstybei atsirado pareiga nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą įstatymais reguliuoti taip, kad minėtas teisėtas lūkestis būtų realiai įgyvendintas. Kita vertus, Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad Konstitucija neįtvirtina besąlyginio nuosavybės teisių tęstinumo imperatyvo. Nuosavybės teisių atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-202/2010), todėl įstatymų leidėjas reguliuodamas nuosavybės teisių atkūrimo santykius turi diskreciją nustatyti nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką; tai darydamas įstatymų leidėjas yra saistomas Konstitucijos, taigi privalo paisyti konstitucinių nuosavybės teisių apsaugos principų, konstitucinio atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės siekio, kitų konstitucinių vertybių. Įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas (žr. Konstitucinio Teismo 2008 m. liepos 4 d. sprendimą dėl Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimo išaiškinimo).

25. Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, tai pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalies ypač vertingos teritorijos sąvoką, yra konstatavęs, jog ši bendrinė sąvoka suponuoja tai, kad tam tikros Lietuvos teritorijos dalys (vietovės), kurios dėl savo ekologinės, kultūrinės, istorinės, mokslinės ir kitokios reikšmės skiriasi nuo kitų Lietuvos teritorijos dalių (vietovių), jeigu tai konstituciškai pagrįsta, ne tik gali, bet ir turi būti priskirtos ypač vertingų vietovių kategorijai (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Valstybiniai parkai ir valstybiniai draustiniai yra laikomi ypač vertingomis teritorijomis, todėl turėdamas įgaliojimus atitinkamas vietoves priskirti ypač vertingoms vietovėms įstatymų leidėjas turi ir įgaliojimus, atsižvelgdamas į gamtos objektų, esančių ypač vertingose teritorijose, ypatingą išliekamąją vertę, svarbą, būtinybę juos išsaugoti ateities kartoms, valstybei tenkančią konstitucinę pareigą rūpintis ypač vertingų vietovių išsaugojimu ir racionaliu naudojimu, nustatyti specialų tų vietovių apsaugos ir naudojimo režimą (žr. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimą). Atitinkamai, vykdant nuosavybės teisių atkūrimą atitinkamose teritorijose turi būti laikomasi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytos tvarkos, kurioje, be kita ko, yra griežtai ir pakankamai aiškiai reglamentuojamas nuosavybės teisių atkūrimas į valstybių parkų, valstybinių draustinių teritorijas, atsižvelgiant į įvardintą ypatingą šių teritorijų statusą ir paskirtį.

26. Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijai inter alia (be kita ko) Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalis (1999 m. gegužės 13 d., 2001 m. gruodžio 11 d. redakcijos) ta apimtimi, kuria nustatyta, kad nuosavybės teisės gali būti atkurtos perduodant nuosavybėn lygiavertį turėtajam atitinkamai žemės, miško (ar vandens telkinio) plotą, esantį valstybinio parko, valstybinio draustinio teritorijoje tiems piliečiams, kuriems nuosavybės teise priklausiusi nacionalizuota ar kitaip neteisėtai nusavinta žemė, miškas (ar vandens telkinys) iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo buvo ne to valstybinio parko ar valstybinio draustinio teritorijoje, bet kitur.

27. Priimant sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo turi būti vadovaujamasi jo priėmimo metu galiojančiais įstatymais ir juos įgyvendinančių teisės aktų nuostatomis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. gegužės 20 d. nutartį byloje Nr. A3-438/2004; 2007 m. gegužės 4 d. nutartį byloje Nr. P6-184/2007; 2009 m. rugsėjo 21 d. sprendimą byloje Nr. A146-976/2009).

28. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalimi, valstybiniuose parkuose, išskyrus Nemuno deltos regioninį parką, ir valstybiniuose draustiniuose žemė, miškas ar vandens telkiniai perduodami nuosavybėn neatlygintinai lygiaverčiu žemės, miško ar vandens telkinio plotu neskaidant sklypo į dalis, išskyrus asmeninio ūkio žemę, tik tiems piliečiams, kurie šiose teritorijose naudoja žemę asmeniniam ūkiui arba kurie iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. gyveno ir turėjo nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar butus, jų dalis valstybiniame parke ir valstybiniame draustinyje bei su jais besiribojančiuose kaimuose ir miesteliuose, taip pat iki 2001 m. rugpjūčio 17 d. šiose teritorijose gyvenusiems piliečiams, kurių sutuoktiniai šiose teritorijose turėjo gyvenamąjį namą ar butą, jų dalį. Analogišką nuostatą numatė ir ginčijamų individualių administracinių aktų priėmimo metu galiojusios Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos 1997 m. rugsėjo 29 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 1057, 24 punktas.

29. Iš nurodytos normos konstrukcijos matyti, kad joje yra įvardijami kriterijai ir sąlygos, kurioms esant nuosavybės teisės gali būti atkuriamos valstybiniuose parkuose ir valstybiniuose draustiniuose. Teisėjų kolegijos vertinimu, toks įstatymo leidėjo numatytas teisinis reguliavimas sietinas su pačios teritorijos svarba, jos išsaugojimu.

30. Pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) valstybinio hidrografinio draustinio teritorijoje. Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia pareiškėjas (Nutarties 21.4 p.), byloje neįrodyta, kad pareiškėjas šioje teritorijoje nuolatos gyveno (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 str.), taip pat pareiškėjas nevaldė asmeninio ūkio paskirties žemės sklypo, todėl atsakovas skundžiamu sprendimu pagrįstai prašymo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą (duomenys neskelbtini) netenkino bei nurodė, kad pareiškėjui siūloma NŽT Telšių skyriui pateikti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo pasirinkimo. Rašte pagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas turi teisę atkurti nuosavybės teises į žemę lygiaverčiu plotu pasirinktoje Telšių rajono savivaldybės seniūnijoje, išskyrus valstybės saugomas teritorijas.

31. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

32. Teisėjų kolegija, taikydama šias procesines įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančias taisykles, prieina prie išvados, kad pirmosios instancijos teismas įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė.

33. Taigi konstatuotina, kad Nutarties 21.1 ir 21.2 punktuose nurodyti apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo faktinių aplinkybių vertinimo yra nepagrįsti.

34. Dėl Nutarties 21.2 punkte nurodytų apeliacinio skundo argumentų taip pat paminėtina, kad teritorijų vertingumas nėra reikšmingas taikant Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą teisinį reguliavimą.

35. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo teisių gynimo įrodinėjant dėl atsakovo vilkinimo atsiradusias neigiamas teisines pasekmes klausimas šioje byloje nenagrinėjamas. Tai gali būti ginčo kitoje byloje dalykas. Pirmosios instancijos teismas bylą nagrinėjo neperžengdamas skundo ribų, nepažeisdamas proceso koncentruotumo principo reikalavimų.

36. Dėl nurodytų argumentų apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo D. B. apeliacinį skundą apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gruodžio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Stasys Gagys Gintaras Kryževičius Ramutė Ruškytė