2021-01-13 Nr. AB-979-3-61-3-00047-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2098-822/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00047-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. sausio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas baigėsi dėl reorganizacijos), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas G. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad iš Ispanijos Karalystės buvo perkeltas į Lukiškių TI-K, kuriame buvo laikomas visą 2018 m. liepos mėnesį, po to buvo išvežtas į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN). Pareiškėjo teigimu, laikinojo sulaikymo kamerose jis buvo laikomas daugiau nei 2 val., kameros buvo pasibaisėtinos būklės, mažos (1 m × 1 m). Vėliau pareiškėjas perkeltas į karantino kamerą, kurioje iš sanitarinio mazgo nuolat sklido nemalonus kvapas, nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Po to pareiškėjas perkeltas į po teisminę kamerą, kurioje buvo daug kitų asmenų, todėl nebuvo užtikrinta minimali ploto norma, kamera buvo blogos būklės, neremontuota, sienų dažai apsilupę, prie sanitarinio mazgo buvo pelėsio, iš sanitarinio mazgo sklido nemalonus kvapas, kameroje buvo drėgna, buvo rūkoma, nebuvo vėdinimo sistemos, o išvėdinti kameros per langą nebuvo galima, prie kameroje įrengto stalo trūko vietos pavalgyti. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad Lukiškių TI-K buvo sukandžiotas blusų. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas teigė patyręs dvasinių išgyvenimų, šoką, nervinį stresą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, jam buvo užtikrinta teisės aktuose nustatyta minimali ploto norma. Lukiškių TI-K kameros remontuojamos pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus. Kameros ir jų sanitariniai mazgai įrengti pagal teisės aktų reikalavimus. Lukiškių TI-K priežiūros postų Nr. 7, Nr. 23, Nr. 25 ir Nr. 26 gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, kitose gyvenamosiose kamerose nėra techninių galimybių įrengti sanitarinio mazgo kabinų, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m pertvara, asmens privatumui užtikrinti įrengtos užuolaidos. Lukiškių TI-K kameros vėdinamos natūraliai, per langą, kamerų apšvietimas ir temperatūra atitinka higienos normų reikalavimus. Laikinojo sulaikymo kamerose asmenys laikomi ne ilgiau nei 2 val. Teisės aktai nereglamentuoja minimalios laikinojo sulaikymo kameros ploto normos, šios kameros valomos teisės aktų nustatyta tvarka, nusiskundimų dėl šių kamerų tvarkos negauta. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad prašymą priteisti neturtinės žalos atlyginimą pareiškėjas grindžia abstrakčiais argumentais.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. gegužės 15 d. sprendimu pareiškėjo G. S. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas), 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 23 d., 2018 m. rugpjūčio 1 d. ir 2019 m. sausio 15 d.

7. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K kamerose nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 23 d., 2018 m. rugpjūčio 1 d. ir 2019 m. sausio 15 d. atitiko nacionalinės teisės ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos reikalavimus.

8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog institucijos turi pozityvią pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Sanitarinė zona, kuri yra tik iš dalies atskirta, nėra priimtina kameroje, kurioje laikomas daugiau nei vienas asmuo, kamerų tualetai turėtų būti įrengiami su visišku atskyrimu. Kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu. Įvertinęs Lukiškių TI-K paaiškinimus dėl sanitarinių mazgų įrengimo, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinių mazgų patalpos nebuvo įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis, o sanitarinio mazgo atitvėrimas iš dalies neužtikrino pareiškėjo teisės į minimalų privatumą naudojantis tualetu.

9. Įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenis pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, nenustatyti neatitikimai dėl tvarkos, pelėsio, drėgmės, vėdinimo, kamerų būklės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su skundais dėl netinkamų laikymo sąlygų. Be to, pareiškėjas kamerose buvo itin trumpą laiką. Todėl pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo konstatuoti neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus šiuo aspektu.

10. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų, kad pareiškėjui 2018 m. liepos 12 d. diagnozuotos (duomenys neskelbtini), pareiškėjas buvo gydytas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, pirmosios instancijos teismas nevertino kaip vienareikšmiškai patvirtinančių, kad (duomenys neskelbtini) pareiškėjui atsirado dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, todėl darė išvadą, kad aplinkybės dėl antisanitarinių sąlygų ar parazitų buvimo Lukiškių TI-K kamerose neįrodytos. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog bylos duomenys patvirtina, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ dėl parazitų naikinimo.

11. Atsakydamas į pareiškėjo argumentus dėl rūkymo kamerose, pirmosios instancijos teismas akcentavo, jog pareiškėjas skunde nenurodė, kad kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją ir prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, byloje taip pat nėra įrodymų, kad pareiškėjas būtų išreiškęs norą laikyti jį su nerūkančiais asmenimis. Nesant tokio prašymo, pareigūnai negali žinoti, ar asmuo yra rūkantis, ir neturi įstatymo nustatytos pareigos laikyti jį vienoje kameroje su nerūkančiais asmenimis.

12. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lukiškių TI-K paaiškinimais, kad visose kamerose yra po vieną stalą ir lentyną maisto produktams laikyti ir kad dėl mažo kamerų ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Pareiškėjas nenurodė, kad prašė Lukiškių TI-K administracijos išduoti jam papildomus baldus, o ši būtų atsisakiusi tai padaryti, todėl pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad jam tekdavo valgyti atšalusį maistą, pirmosios instancijos teismas nepripažino atskiru pažeidimu.

13. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad pareiškėjas dėl to, jog tam tikrais laikotarpiais jam nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais, patyrė nepatogumų, papildomą diskomfortą, tačiau atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu metu pareiškėjas nė karto nesikreipė į Lukiškių TI-K direktorių su prašymais ar skundais dėl laikymo sąlygų, pažeidimai nebuvo nepertraukiamo pobūdžio, tam tikrais laikotarpiais pareiškėjas buvo išvykęs į kitas kardomojo kalinimo įstaigas, byloje nenustatyta, kad netinkamos laikymo sąlygos pareiškėjui sukėlė sveikatos negalavimų, todėl pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 50 Eur suma yra adekvati pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

III. 14. Pareiškėjas G. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimą ir tenkinti pareiškėjo skundą.

15. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad pareiškėjas buvo laikomas ne kameroje, o tualete ir visą laiką užuodė smarvę, kad nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad dėl kūno bėrimų ir niežulio kreipėsi į gydytojus ir jam buvo išrašyti vaistai. Pasak pareiškėjo, priteisdamas neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visas aplinkybes bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo dydžius.

16. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui G. S. pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

18. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – nustatęs, kad ginčo laikotarpiu (2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 23 d., 2018 m. rugpjūčio 1 d. ir 2019 m. sausio 15 d.) Lukiškių TI-K kamerose pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 50 Eur neturtinės žalos atlyginimą, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė.

19. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, kad pareiškėjas buvo kalinamas ne kameroje, o tualete, kur nuolat tvyrojo blogas kvapas, kad nebuvo užtikrintas jo privatumas naudojantis tualetu, taip pat kad pareiškėjas buvo sukandžiotas blusų, todėl nepagrįstai nepriteisė visos pareiškėjo prašytos kompensacijos. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Iš pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų matyti, kad jis iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir nustatytomis aplinkybėmis dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

22. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

23. Be to, tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo ir atsakovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą išvadą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų.

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis dėl kūno išbėrimo (t. y. nelaikė jų įrodymais, patvirtinančiais, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo sukandžiotas blusų), pažymi, jog iš byloje pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos matyti, kad pareiškėjui atvykus į Lukiškių TI-K, 2018 m. liepos 12 d. vizito pas gydytoją dermatovenerologą metu, jam diagnozuota odos liga (duomenys neskelbtini), nesusijusi su vabzdžių įkandimais (b. l . 89). Kitų įrašų, patvirtinančių, kad, kaip teigia pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu jis buvo sukandžiotas kokių nors buitinių kenkėjų, pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nėra. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptariamų pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų nevertino kaip patvirtinančių jo teiginius dėl blusų sukandžiojimo.

25. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių, susijusių su sanitarinių mazgų įrengimu bei privatumo naudojantis sanitariniais mazgais neužtikrinimu, tačiau nesutinka su pirmosios instancijos teismo už šį nustatytą pažeidimą jam priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

26. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

27. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu 15 parų (nuo 2018 m. liepos 11 d. iki 2018 m. liepos 23 d., taip pat 2018 m. rugpjūčio 1 d. ir 2019 m. sausio 15 d.) buvo kalinamas pažeidžiant jo teisę į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais.

28. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kurį kildino iš kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2018 m. liepos mėnesio laikotarpiu. Pirmosios instancijos teismui teiktuose 2019 m. vasario 7 d. papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas patikslino, kad skundžia Lukiškių TI-K kalinimo sąlygas 2018 m. liepos 11 d. – 2018 m. rugpjūčio 2 d. laikotarpiu. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, vertino ir pareiškėjo kalinimo sąlygas 2019 m. sausio 15 d., tačiau nenurodė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių peržengė pareiškėjo skundo ribas.

29. Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos, kurią, be kita ko, kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, neužtikrinant minimalaus gyvenamosios patalpos ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nemalonaus kvapo kameroje 2019 m. sausio 15 d., į teismą taip pat kreipėsi administracinėje byloje Nr. I-3707-281/2019. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu šį pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. liepos 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-3202-968/2020 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.

30. Vadovaujantis ABTĮ 103 straipsnio 2 punktu, kuriame nustatyta, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių ginčo šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, bei atsižvelgiant į tai, kad įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3707-281/2019 jau buvo išnagrinėtas pareiškėjo skundas dėl kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų (minimalaus gyvenamosios patalpos ploto, privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, nemalonaus kvapo kameroje) 2019 m. sausio 15 d., ši administracinės bylos dalis nutraukiama (ABTĮ 144 str. 1 d. 5 p.).

31. Kaip minėta, pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteista 2 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

32. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į EŽTT priteisiamo neturtinės žalos atlyginimo dydžius, konkrečiai į 2013 m. vasario 13 d. sprendimą byloje Kasperovičius prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 54872/08), pažymėtina, kad minėtoje EŽTT byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl asmens kalinimo sąlygų kitoje įstaigoje – Anykščių rajono policijos komisariato areštinėje, kalinimo sąlygas areštinėje bylos nagrinėjimo EŽTT metu reglamentavo kiti teisės aktai, t. y. skiriasi nagrinėjamos administracinės bylos ir EŽTT nagrinėtos bylos Kasperovičius prieš Lietuvą faktinės aplinkybės. Todėl, vertinant pareiškėjui priteisto neturtinės žalos atlyginimo sumą, nėra pagrindo vadovautis išimtinai EŽTT byloje Kasperovičius prieš Lietuvą priteistos kompensacijos dydžiu. Kaip minėta, atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva, o spręsdamas dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio, teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, nesureikšminant nė vieno kriterijaus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybių visumą, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1865-520/2017; 2017 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1853-520/2017; 2013 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1896/2013; kt.).

33. Įvertinus šioje byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), taip pat kad tam tikrais atvejais teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02); 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98)), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju paties pareiškėjo teisės pažeidimo pripažinimo pakaktų jo pažeistai teisei apginti. Tačiau nagrinėjamu atveju neblogindama pareiškėjo, kuris pateikė apeliacinį skundą, padėties (ABTĮ 144 str. 3 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui priteistas 50 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas yra pakankama jo pažeistų teisių gynybos priemonė.

34. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas pareiškėjo apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą – panaikinti jo dalį, kuria išnagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K 2019 m. sausio 15 d., ir šią administracinės bylos dalį nutraukti, kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo G. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį, kuria išnagrinėta pareiškėjo skundo dalis dėl kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime 2019 m. sausio 15 d., ir šią administracinės bylos dalį nutraukti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gegužės 15 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė