2021-09-22 Nr. AB-19178-3-61-3-01816-2020-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-753-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01816-2020-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. rugsėjo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K) pasibaigė dėl reorganizavimo), 3 650 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti 15 Eur bylinėjimosi išlaidų.

2. Pareiškėjas nurodė, jog nuo 2001 m. gruodžio 10 d. iki 2019 m. vasario 13 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas prašė netaikyti 3 metų senaties termino ir skunde pateiktas aplinkybes vertinti už paskutinių penkerių metų laikotarpį, iki kol buvo perkeltas iš Lukiškių TI-K į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d.). Atsakovo pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio – tęsėsi ištisai ir nenutrūkstamai, atsinaujindavo kiekvieną savaitę.

3. Pareiškėjo teigimu, Lukiškių TI-K turėjo būti vykdomos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 136 ir 137 straipsnyje numatytos programos, o kai kurios iš jų turėjo būti vykdomos kartu su kitais įstaigoje laikomais tos pačios kategorijos nuteistaisiais. Per penkerių metų laikotarpį pareiškėjui buvo vykdoma vienintelė programa – „nuteistųjų pozityvaus užimtumo vykdymo programa“ (toliau – ir Užimtumo programa). Minėtos programos metu grupė nuteistųjų keletą kartų per savaitę buvo išvedama į ankštą pirmojo gyvenamojo korpuso, pirmajame korpusiniame skyriuje esančią patalpą apie 1.5 val. pabendrauti tarpusavyje.

Minėtos programos metu vykdyti kitos veiklos, nei bendravimo tarpusavyje, Lukiškių TI-K administracija nesiūlė ir nesudarė galimybių, užimtumo programa buvo vykdoma penkerius metus, ne rečiau kaip du-tris kartus per savaitę. Patalpa, kurioje vyko užimtumo programa, žemino jo orumą ir neatitiko teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Minėtą patalpą, kurioje vykdavo užimtumo programa, visi vadino – „kambariuku“ (toliau – ir Patalpa). Kambariukas įrengtas palėpėje, buvo mažo ploto (5–9 kv. m), jame nebuvo įrengta ventiliacija, langų patalpoje nebuvo, dėl to nepatekdavo natūrali šviesa, apšvietimas labai prastas (apšviesdavo tik 25 w lemputė).

Patalpoje taip pat nebuvo tualeto, vandens tiekimo sistemos, šildymo įrangos, nebuvo ir prižiūrėtojų iškvietimo mygtukų. Patalpos niekas netvarkydavo, todėl visada buvo nešvaru – primėtyta nuorūkų, laikydavosi nemalonus kvapas. Į šią Patalpą buvo išvedamas kartu su kitais asmenimis, būnant šioje Patalpoje, ne kartą buvo iškilę problemos dėl neįrengtos iškvietimo sistemos. Minėtoje Patalpoje, kurioje vyko užimtumo programa, kaliniai būdavo susirinkę, tad jokie teisės aktai atsakovui minėtoje Patalpoje nedraudė įrengti prižiūrėtojų iškvietimo sistemą.

Atsakovo atstovas privalėjo vadovautis bendrosios teisės normomis, kurios draudžia žmogaus orumą žeminantį elgesį ir įpareigoja viešojo administravimo subjektus gerbti žmogaus teises, laikytis gero viešojo administravimo ir pan. Atsakovo veiksmai, kuriais pareiškėjas ir kiti nuteistieji 1-1,5 val. buvo laikomi mažoje Patalpoje, kurioje net nebuvo įrengtas tualetas ir prižiūrėtojų iškvietimo mygtukas, nebuvo suderinami su gero viešojo administravimo principais, pagarba žmogaus teisėms, nesuderinami ir su Europos kalėjimų taisyklių nuostatomis – priešingi teisei.

4. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 7 d. su prašymu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją, kuriuo prašė nurodyti užimtumo programai vykdyti skirtos Patalpos plotą. Lukiškių TI-K administracija 2018 m. rugpjūčio 17 d. atsakė į pareiškėjo prašymą ir nurodė, jog plotas yra 9,9 kv. m. Bet kuriuo atveju turėtų būti fiksuojamas ploto pažeidimas (vienam asmeniui ne daugiau kaip 2 kv. m ploto). Patalpos viduje stovėjo neproporcingai didelis stalas ir 2 dideli suolai, kurie dar labiau sumažino Patalpos plotą. Užimtumo programa dėl netinkamų sąlygų minėtoje patalpoje vykti negalėjo. Patalpoje nuolatos trūko oro, nebuvo langų, šildymo sistemos. Prastas apšvietimas kenkė regėjimui, o netvarka ir blogas kvapas privertė jaustis nemaloniai ir sukėlė stiprų diskomforto jausmą. Pareigūnų iškvietimo mygtuko nebuvimas sukeldavo pareiškėjui nesaugumo, įtampos būseną, kiekvieną kartą būdamas Patalpoje jausdavosi itin nemaloniai, blogai, patirdavo diskomfortą, jis būdavo piktas, irzlus, nebūdavo nuotaikos.

5. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino iš to, kad atsakovo veiksmai buvo tęstinio pobūdžio, pareiškėjas nenutrūkstamai, visą laikotarpį (kai buvo laikomas Lukiškių TI-K iki išvykimo į kitą įstaigą (2019 m. vasario 13 d.)) buvo vedamas į Patalpą, kuri neatitiko reikalavimų, veiksmus atliko juridinis asmuo, kuri turėtų ugdyti žmogų kaip asmenybę, o ne jam kenkti, jį žaloti morališkai bei dvasiškai. Atsakovo atstovo veiksmai buvo tyčiniai, siekiantys žeminti ir žeminantys jo orumą, darantys blogą įtaką vidiniam pareiškėjo gyvenimui, pasaulėžiūrai. Dėl minėtų aplinkybių pareiškėjas pareiškėją kankino nemiga, pablogėjo apetitas, pakilo kraujospūdis, kankino depresinė ir slogi nuotaika, buvo sumenkintas pasitikėjimas savimi ir kitais žmonėmis, sukelta padidinta nesaugumo, baimės būsena, daug nerimo. Santykiai su laisvėje esančiais artimaisiais buvo paveikti neigiamai. Pareiškėjas neturtinę žalą kildino ir iš to, kad patyrė daug rūpesčių ginant pažeistas teises ir siekiant jas atstatyti. Taip pat patyrė daug streso, nes neturi pakankamai teisinių žinių, o dėl lėšų stygiaus atstovo turėti negali. Pažeidimų laikotarpis buvo 1 825 dienos.

6. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad:

7. Pareiškėjas tik 2020 m. kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų už laikotarpį, kurį praleido Lukiškių TI-K nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas.

8. Lukiškių TI-K nuteistųjų užimtumas buvo organizuojamas pagal direktoriaus patvirtintą Nuteistųjų, kuriems skirta laisvės atėmimo bausmė iki gyvos galvos ir nuteistųjų, atliekančių terminuotą laisvės atėmimo bausmę kalėjime, išvedimų (iki 1,5 val.) į laisvalaikio užimtumo patalpas sąrašą. Laisvalaikio užimtumo patalpoje nuteistiesiems buvo sudarytos sąlygos žaisti įvairius stalo žaidimus, buvo rengiamos šachmatų, šaškių, domino varžybos, taip pat buvo įrengtas televizorius, per kurį vietinės kabelinės televizijos tinklais nuolat buvo demonstruojami prevencinio pobūdžio vaidybiniai, meniniai, dokumentiniai filmai bei per minėtą kanalą buvo publikuojama įvairi teisinio pobūdžio informacija liečianti nuteistųjų teisinę padėtį, bei kita svarbi informacija.

9. Nei Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 (toliau – ir PĮĮET), nei Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir TIĮET), nenumato socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 punktas bendrai numato, kad socialinės reabilitacijos patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. Pareiškėjo skunde minimos socialinės reabilitacijos patalpos plotas yra apie 9,9 kv. m. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra išaiškinęs, kad 3 kv. m plotas, tenkantis asmeniui daugiavietėse kamerose, yra minimalus standartas, taikomas vertinant Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 3 straipsnio galimą pažeidimą, tuo metu nei tarptautiniai, nei nacionaliniai teisės aktai, nenustato minimalaus laisvo ploto standarto socialinės reabilitacijos patalpose.

10. Teisės aktai nenumato nei iškvietimo sistemos įrengimo, nei sanitarinio mazgo patalpos įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose patalpose buvo palaikoma optimali temperatūra. Specialiųjų reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų vėdinimui (ventiliacijai) teisės aktai nenumato. Socialinės reabilitacijos patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, taip pat šios patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką (BVK 134 str.). Ginčo laikotarpiu kompetentingų institucijų higienos sąlygų patikrinimai Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos patalpose atliekami nebuvo ir šių patikrinimų aktų (protokolų) atsakovo atstovas neturi.

11. Pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo dėl tariamai jam padarytos neturtinės žalos. Šios žalos pareiškėjo nurodytas dydis nėra grindžiamas jokiais įrodymais, pareiškėjas tiesiog pateikia savo samprotavimus apie tariamai atsiradusią neturtinę žalą, tačiau nekonkretizuoja, kuo būtent pasireiškia jam tariamai padaryta neturtinė žala, nepateikia jokių faktinių aplinkybių, kitaip neįrodo skunde nurodytos sumos dydžio. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, jog ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2019 m. vasario 13 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K sąlygomis, neatitinkančiomis galiojančių teisės aktų reikalavimų.

14. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2020 m. gegužės 25 d. Pareiškėjas prašydamas netaikyti ieškinio senaties termino, šiam prašymui pagrįsti iš esmės nenurodė jokių svarbių aplinkybių ir priežasčių, lėmusių senaties termino praleidimą ne nuo jo valios. Pareiškėjas neneigia, kad žinojo, jog teisių pažeidimas vyksta kiekvieną dieną, yra tęstinio pobūdžio. Tačiau, kodėl kreipėsi tik 2020 m. dėl žalos atlyginimo, nepagrindė. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą neturtinės žalos reikalavimui nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2017 m. gegužės 25 d., todėl šią pareiškėjo skundo dalį atmetė dėl ieškinio senaties termino praleidimo (CK 1.125 str. 8 d.) ir nagrinėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. vasario 13 d., kildinamos dėl to, kad netinkamai buvo įrengta socialinei reabilitacijai skirta užimtumo patalpa, kurioje pareiškėjas praleisdavo laiką 2–3 kartus per savaitę apie 1,5 valandos trukmės, bei kad buvo vykdoma tik viena užimtumo programa.

15. Teismas nurodė, kad nei, PĮĮET nei TIĮET nenumato socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo specialiųjų reikalavimų. TIĮET 8 punktas bendrai numato, kad socialinės reabilitacijos patalpos įrengiamos įstaigos rėžiminėje teritorijoje. Teismas rėmėsi atsakovo atstovo duomenimis, kad Lukiškių TI-K socialinės reabilitacijos patalpos plotas yra apie 9,9 kv. m.

16. Teismas nurodė, kad PĮĮET 13.10 punktas numato, jog prižiūrėtojo iškvietimo sistema privalo būti įrengta gyvenamosiose kamerose, tokios sistemos įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose teisės aktai nenumato; 13.5 punktas analogiškai numato sanitarinio mazgo kabinos įrengimą gyvenamosiose kamerose, tačiau nereglamentuoja sanitarinio mazgo įrengimo socialinės reabilitacijos patalpose. Lukiškių TI-K buvo įrengta centrinė šildymo sistema. Šildymo sezono metu visose patalpose buvo palaikoma optimali temperatūra. Specialiųjų reikalavimų socialinės reabilitacijos patalpų vėdinimui (ventiliacijai) teisės aktai nenumato. Socialinės reabilitacijos patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų, paliktų Lukiškių TI-K ūkio darbams atlikti, taip pat šios patalpos buvo tvarkomos nuteistųjų pagal nemokamų darbų grafiką (BVK 134 str.). Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti Lukiškių TI-K administracijos neteisėtų veiksmų.

17. Teismas iš rašytinės bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas 2017 m. liepos 7 d. ir 2018 m. rugpjūčio 7 d. teikė prašymus Lukiškių TI-K direktoriui, o 2017 m. liepos 19 d. skundą Lukiškių TI-K direktoriui. Prašymuose ir skunde prašė pateikti informaciją apie patalpos, kurioje vyksta užsiėmimai, plotą, taip pat prašė pateikti informaciją dėl socialinių reabilitacijos programų grafiko, galimos veiklos socialinės reabilitacijos paskirties patalpoje. Į visus prašymus ir skundą pareiškėjui buvo atsakyta raštu. Buvo nurodyta, kad pareiškėjui yra vykdoma socialinė reabilitacija, kuri vyksta apsunkintai, nes nuteistasis bausmę atlieka drausmės grupės laikymo sąlygomis, yra linkęs užpulti, iš kameros vedamas tik uždėjus antrankius, todėl buvo išbrauktas iš visų grupinių užsiėmimų. Nurodoma, kad pareiškėjas nesimoko, nedirba, nuolat pažeidinėja bausmės atlikimo režimo reikalavimus, nesilanko pas psichologus, nereiškia noro susitikti su savanoriais ir dvasininkais, elgiasi nepagarbiai pareigūnų atžvilgiu. Nurodoma, kad socialinės reabilitacijos patalpoje pareiškėjas gali žiūrėti televizorių, žaisti stalo žaidimus, skaityti informacijos rinkinius ŽIV/AIDS ir narkomanijos prevencijos tematika. Nenustatyta, kad pareiškėjas būtų skundęs atsakovo atstovo atsakymus BVK 183 straipsnio nustatyta tvarka.

18. Nagrinėjamu atveju teismas, spręsdamas dėl pareikšto reikalavimo pagrįstumo, atsižvelgė į byloje pateiktus rašytinius įrodymus (be kita ko, atsakovo atstovo 2020 m. birželio 16 d. tarnybinį pranešimą), atsakovo atstovo atsiliepimo argumentus ir pateiktus įrodymus, taip pat į tai, kad nenustatyta pagal pateiktus duomenis, jog pareiškėjas būtų rodęs didelę iniciatyvą užsiimti tam tikra veika, o priešingai, pateikti duomenys patvirtina, jog jis yra agresyvaus būdo, nerodė iniciatyvos susitikti su dvasininkais ar savanoriais, nesilankė pas psichologus, nepagarbiai bendravo. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais įrodymais bei paaiškinimais, todėl konstatavo, jog pareiškėjui buvo sudaryta galimybė socialinei reabilitacijai užtikrinti, kaip tai numato teisės aktai. Tačiau dėl jo elgesio ir grupės, kurioje atliko bausmę, tai buvo apribota. Į visus pareiškėjo prašymus, užklausimus ir skundus dėl užimtumo Lukiškių TI-K direktoriaus jam buvo atsakyta. Pareiškėjas šių atsakymų Kalėjimų departamentui neskundė (BVK 183 str.). Teismo vertinimu, pareiškėjas skunde deklaratyviai ir subjektyviai išdėstė savo teisių pažeidimus, jų konkrečiai net nedetalizuodamas ir nepagrįsdamas. Pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai cituojant tarptautinius bei Lietuvos nacionalinius teisės aktus.

19. Teismas nurodė, kad byloje esantys medicininiai duomenys, aktualūs ginčo laikotarpiui, dėl pareiškėjo sveikatos sutrikimų nepatvirtina, jog dėl atsakovo atstovo veiksmų šie sveikatos sutrikimai galbūt pareiškėjui buvo sukelti. Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Nesant būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinės žalos atlyginimą netenkino. Kadangi pareiškėjo skundas atmestas, reikalavimas priteisti 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos taip pat atmestas. Pareiškėjo skundą atmetus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistos.

III. 20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti arba pakeisti skundžiamą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą ir priimti kitą sprendimą arba nutartį, arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 3 650 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 5 procentus dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; priteisti iš atsakovo atstovo 15 Eur bylinėjimosi išlaidų. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto trejų metų senaties termino dėl to, kad jo skunde apibūdinamos aplinkybės dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų buvo tęstinio pobūdžio. Be to, Konvencijos 3 straipsnio pažeidimams, vadovaujantis EŽTT išaiškinimais, senaties terminas apskritai nėra taikomas.

20.2. Pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą, neobjektyvų, galbūt šališką sprendimą. Teismas netinkamai įvertino pareiškėjo skunde pateiktus įrodymus ir argumentus, arba visai pastarųjų nevertino, dėl jų nepasisakė, bylą išnagrinėjo paviršutiniškai.

20.3. Nesant specialiosios teisės normų dėl kitoms patalpoms, nei gyvenamosios patalpos, prižiūrėtojo iškvietimo sistemos įrengimo, atsakovas privalėjo vadovautis bendrosios teisės normomis, kurios draudžia žmogaus orumą žeminantį elgesį ir įpareigoja viešojo administravimo subjektus gerbti žmogaus teises, laikytis gero viešojo administravimo ir pan. Patalpoje nebuvo nei tualeto, nei vandens tiekimo sistemos, o pareigūną prisikviesti būdavo tiesiog neįmanoma, todėl pareiškėjas būdavo priverstas kentėti kiekvieną kartą kai užsinorėdavo į tualetą.

20.4. Patalpa, kaip nurodo atsakovas, yra tik apie 9,9 kv. m dydžio ir jos plotą dar labiau sumažino pastatytas neproporcingai didelis stalas, du dideli suolai. Teismas, tirdamas įrodymus, byloje privalėjo būti aktyvus. Tačiau teismas netyrė įrodymų objektyviai, netenkino pareiškėjo prašymo pareikalauti iš atsakovo fotonuotraukų. Teismas netenkino pareiškėjo prašymo apklausti liudytojais kitus asmenis (nuteistuosius), ir dėl šio prašymo atsisakymo tenkinti motyvų nepasisakė. Buvo pažeistas ir sąžiningo rungimosi teisme principas.

21. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės abstrakčiais argumentais ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, tačiau nenurodo jokių bylos faktais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių teismo išvados dėl pareiškėjo pateikto skundo turėtų būti pripažintos neteisingomis. Konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos. Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pareiškėjo reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, padarytą jį laikant Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis.

24. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo reikalavimą priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2017 m. gegužės 25 d. atmetė, nustatęs, kad pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi, praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą. Įvertinęs pareiškėjo nurodytas kalinimo sąlygas likusiu ginčo laikotarpiu nuo 2017 m. gegužės 25 d. iki 2019 m. vasario 13 d., teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų – vienos iš būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei kilti, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

25. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nevisapusiškai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylą, priėmė nepagrįstą, nemotyvuotą, neobjektyvų, galbūt šališką sprendimą. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo, nurodo, kad pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, todėl prašo netaikyti ieškinio senaties termino.

26. Įvertinusi byloje esančius rašytinius įrodymus ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija nenustatė, kad nagrinėjamu atveju yra kokių nors išskirtinių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinis skundas turėtų būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Pabrėžtina, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. pareiškėjui buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Atsižvelgusi į nurodytus argumentus, teisėjų kolegija apelianto prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka netenkina (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 141 str. 1 d.).

27. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymu, atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. EŽTT yra pažymėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, laikui bėgant įrodymams tapus nepatikimais (žr., pvz., EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad, nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 str.) padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017 ir kt.). Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2020 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2726-520/2020 ir kt.).

29. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pabrėžtina, jog LVAT nagrinėjamos kategorijos bylose paprastai vertina, kad pareiškėjas per visą kalinimo laikotarpį žino arba turi žinoti apie jo atžvilgiu atliekamus pažeidimus (žr., pvz., LVAT 2017 m. balandžio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-594-662/2017; 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013; 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013).

30. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. vasario 13 d. iki 2017 m. gegužės 25 d., kuriam jau buvo pasibaigęs senaties terminas.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, nes pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose nenurodė jokių objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą, taip pat atitinkamai nepateikė ir jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų. Pareiškėjas savo teisių pažeidimą patyrė kiekvieną dieną daugiau nei 3 metus, taigi turėjo suprasti, kad jo teisės yra pažeidžiamos, bei jas atitinkamai ginti kreipdamasis į teismą. Byloje nėra jokių duomenų, to nenurodo ir pareiškėjas, kad buvo apribotos jo galimybės gauti informaciją apie jo teises ir pareigas, rašyti ir teiki skundus ar prašymus. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks skundo atmetimo pagrindas yra savarankiškas ir pakankamas netenkinti skundo reikalavimų.

32. Iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų matyti, kad priešingai, nei tvirtina pareiškėjas, teismas išsamiai pasisakė dėl pagrindinių pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos išanalizavo pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis dėl pareiškėjo skunde nurodytų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, visų motyvų nekartoja, o tik atsako į pagrindinius pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas.

34. Dėl pareiškėjo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į jo prašymą apklausti liudytojais kitus nuteistuosius, pažymėtina, jog teismas surinko pakankamai duomenų teisingam ir pagrįstam sprendimui priimti, todėl ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad teismas dar turėjo apklausti liudytojus ar vertinti papildomus duomenis, vertintini kaip nepagrįsti. ABTĮ 80 straipsnio 1 dalies nuostatos nereiškia, jog teismas turi pareigą tenkinti visus proceso dalyvių prašymus dėl įrodymų pridėjimo, jų išreikalavimo, liudytojų iškvietimo ar kt. Pateikiant ir renkant įrodymus, turi būti paisoma sąsajumo ir leistinumo reikalavimų, proceso ekonomiškumo principo. Įrodinėjimo procese yra reikšmingi tik tie įrodymai, kurie yra tiesiogiai susiję su ginčo dalyku ir gali patvirtinti ar paneigti byloje pareikštų reikalavimų išsprendimui reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2020 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1609-261/2020).

35. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su socialinės reabilitacijos patalpų įrengimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad tokioms patalpoms įrengti specialių reikalavimų teisės aktai nenumato (žr., pvz., LVAT 2021 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-834-968/2021). Pažymėtina, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė nei vieno atvejo, kuomet dėl signalizacijos mygtuko neįrengimo minėtoje patalpoje jis nebuvo išsikvietęs pareigūnų ir jam nebuvo suteikta pagalba. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų.

36. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodyti abstraktaus pobūdžio argumentai nepaneigia kitų pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų dėl socialinės reabilitacijos (pozityvaus užimtumo) patalpų įrengimo sąlygų. Be to, vien tai, kad pirmosios instancijos teismas priėmė pareiškėjui nepalankų sprendimą, savaime nereiškia, jog teismas byloje buvo šališkas.

37. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Šioje byloje nenustačius vienos iš būtinų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti – neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų (neveikimo), nėra pagrindo tenkinti ir pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą.

38. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė