2018-08-01 Nr. AB-16096-3-62-3-00430-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2381-520/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00430-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. rugpjūčio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramutės Ruškytės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. R. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimų vietos ligoninės (toliau – ir LVAL) 75 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 29 d., nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. birželio 3 d., nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 14 d. buvo gydoma Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Kameroje buvo laikoma su 2–4 asmenimis, kameros plotas buvo apie 13 kv. m. Kamerose buvo šalta, drėgna, netinkamas apšvietimas. Rūkantys asmenys buvo laikomi su nerūkančiais asmenimis. Asmens ir daiktų apžiūra buvo atliekama antisanitarinėmis sąlygomis. Pareiškėjos teigimu, dėl tokių sąlygų ji patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir depresiją.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja buvo gydoma periodiškai 2009–2012 metais. Jai buvo užtikrintas gyvenamasis plotas, ventiliacija buvo įrengta vadovaujantis teisės aktais, nes pareiškėja galėjo vėdinti patalpas per langus. Nuteistųjų prašymu buvo išduodamos papildomos antklodės, elektriniai šildytuvai. Patalpose buvo įrengti skaidraus stiklo langai, todėl buvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Atsakovas nurodė, kad daiktų bei asmens apžiūras pareigūnai atlikdavo vadovaudamiesi teisės aktais, ir pabrėžė, kad ligoninės teritorijoje nerūkoma, be to, pareiškėja yra rūkantis asmuo.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu pareiškėjos O. R. skundą atmetė.

6. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, numatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos.

7. Teismas, atsižvelgęs į bylos aplinkybes, pažeidimo pobūdį, sprendė, kad pareiškėja, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jos patalpinimo LAVL pradžios. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais kalinimo sąlygas, kreiptis dėl netinkamo gyvenamojo ploto, kamerų perpildymo į LAVL administraciją. Byloje nebuvo jokių duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų buvusios suvaržytos teisės susipažinti su teisės aktais ar gauti reikiamą informaciją.

8. Teismas sprendė, kad pareiškėja visą ginčo laikotarpį žinojo apie jos teisių pažeidimą, į teismą kreipėsi tik 2017 m. kovo 20 d., t. y. praleidusi trejų metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės nenurodė jokių ieškinio senaties termino atnaujinimo būtinumą pagrindžiančių duomenų.

9. Teismas atkreipė dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra pažymėjęs, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į gyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją).

10. Teismas įvertino byloje surinktus įrodymus ir konstatavo, kad nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėja iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdama tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises, todėl nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

III. 11. Pareiškėja O. R. apeliaciniame skunde prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą laikyti negaliojančiu, išspręsti klausimą iš esmės, netaikyti trejų metų ieškinio senaties termino ir priteisti jai 75 000 Eur kompensaciją už patirtą neturtinę žalą.

12. Pareiškėja nurodo, kad kamerose buvo šalta ir drėgna, kamerų plotas neatitiko vienam asmeniui tenkančio minimalaus laisvo ploto, kuris yra nustatytas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintose Lietuvos higienos normose HN 76:1999 „Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ (toliau – ir higienos norma HN 76:1999). Dėl vietos trūkumo kamerose asmenys yra priversti gulėti arba sėdėti ir dėl šių priežasčių kilo sveikatos problemų. Pareiškėja taip pat teigia, kad kamerose neužtikrintas natūralus apšvietimas, dėl to visada dega šviesa, o tai kenkia regėjimui. Kamerose buvo apgyvendinama daugiau žmonių nei priklauso, o sąlygos yra antisanitarinės, t. y. kamerose buvo purvina, šalta, veisėsi pelėsis, daiktai buvo dedami į nešvarias dėžes, o atliekant kratą kalintys asmenys yra verčiami nusirengti (net jei šalta).

13. Pareiškėjos nuomone, vėdinimas per langus nėra tinkamas, kadangi už langų yra grotos, langai atsidaro tik 5–8 cm, o dėl grotų jų neįmanoma nei atidaryti, nei uždaryti ir dėl to tenka kęsti arba šaltį, arba būti nevėdintoje patalpoje, nes nėra įrengta oro vėdinimo ir kondicionavimo sistema, kuri numatyta įstatymuose. Pareiškėja nurodo, kad taip yra žeminama jos garbė ir orumas.

14. Pareiškėja teigia, kad trejų metų ieškinio senatis neturėtų būti taikoma, nes žala yra ne tik psichologinio, dvasinio ar moralinio pobūdžio, bet sukėlė ir realias pasekmes sveikatai, dėl kurių pradėtas civilinis procesas.

15. Pareiškėja nesutinka su atsakovo teiginiu, kad buvo vykdomas einamasis remontas, nes iš kamerų būklės to nematyti, kenkėjų naikinimas bei švaros reikmenų išdavimas neatitinka realybės.

16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

17. Atsakovas teigia, kad Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas, atkreipia dėmesį, jog pareiškėja savo apeliacinį skundą grindžia argumentais, išdėstytais skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, nenurodo jokių naujų aplinkybių, argumentų ar motyvų.

18. Atsakovas pabrėžia, kad EŽTT yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, gali būti nustatyti tam tikri ribojimai, prie kurių priskiriama ir ieškinio senatis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjai O. R. už tai, kad nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 29 d., nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. birželio 3 d., nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 14 d. ji buvo laikoma (kalinama) Laisvės atėmimo vietų ligoninėje netinkamomis sąlygomis.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad CK 6.271 straipsnyje reglamentuota valdžios institucijų atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl jų neteisėtų veiksmų. Šio straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydamas konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šiame straipsnyje vartojamas terminas „aktas“ reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (CK 6.271 str. 3 d.). Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.).

21. Viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (įstatymuose nustatytos pareigos neįvykdymo (neteisėtas neveikimas) arba įstatymuose draudžiamų veiksmų atlikimo (neteisėtas veikimas)); 2) asmens patirtos žalos; 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį neatsiranda prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

22. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais.

23. Nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

24. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Taigi asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

25. Kiek tai susiję su pačiu ieškinio senaties terminu, pažymėtina, jog EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę; 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją).

26. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

27. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

28. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, EŽTT pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), taip pat pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

29. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Todėl tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

30. Įvertinus pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kuriomis ji grindė patirtą kankinimą, kančias bei dvasinę skriaudą tuo metu, kai buvo kalinama LAVL, konstatuotina, kad pareiškėja apie savo teisių pažeidimą turėjo iš esmės sužinoti nuo kalinimo LAVL pradžios, todėl kreipdamasi į teismą 2017 m. kovo 20 d., akivaizdžiai praleido trejų metų ieškinio senaties terminą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 2009 m. spalio 6 d. iki 2009 m. spalio 16 d., nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2010 m. spalio 29 d., nuo 2011 m. gegužės 10 d. iki 2011 m. birželio 3 d., nuo 2011 m. gruodžio 6 d. iki 2011 m. gruodžio 16 d., nuo 2012 m. vasario 29 d. iki 2012 m. kovo 14 d.

31. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia, kad jai būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų LAVL veiksmų, todėl tokiu atveju ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti, kad dėl atsakovo neteisėtų veiksmų patyrė žalą. Pažymėtina, kad pareiškėja tuo momentu gal ir galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, bet žalos faktą ji turėjo suvokti. Taip pat pažymėtina, kad tais atvejais, kai žala atsiranda vėliau negu atlikti neteisėti veiksmai, tai senaties termino eigos pradžia laikytinas momentas, kai pareiškėja sužinojo ar turėjo sužinoti, kad atsirado žala.

33. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjos skunde nurodytus atsakovo pažeidimus, dėl kurių pareiškėja patyrė neturtinę žalą, daro išvadą, kad akivaizdu, jog jos nurodomų pažeidimų metu ji žinojo ir turėjo žinoti apie galimą jos teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą. Taigi pareiškėja visą ginčo laikotarpį žinojo apie patirtą neturtinę žalą, todėl turėjo galimybę kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

34. Pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad jai padaryta žala yra ne tik psichologinio, dvasinio ar moralinio pobūdžio, bet sukėlė ir realias pasekmes sveikatai, dėl kurių pradėtas civilinis procesas. Tačiau pareiškėja byloje nėra pateikusi jokių įrodymų, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų LAVL atsirado neigiamos pasekmės sveikatai ir apie tai pareiškėja sužinojo žymiai vėliau, t. y. įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti nustatyta, kad pareiškėja apie jos teisių pažeidimą sužinojo po kalinimo LAVL ir nuo sužinojimo momento nėra praleidusi trejų metų termino kreiptis į teismą.

35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėja turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi, įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjai.

36. Pareiškėja šioje byloje nepateikė jokių įrodymų, kuriais remiantis turėtų būti daroma neabejotina išvada, kad pareiškėja jos nurodomų pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jos teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, ieškinio senaties terminą praleido dėl svarbių priežasčių.

37. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Artūras Drigotas

Ramutė Ruškytė

Dalia Višinskienė