2024-12-04 Nr. AB-17738-3-62-3-00451-2019-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-671-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00451-2019-6

Procesinio sprendimo kategorija 48

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl įsakymo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas R. A. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. kovo 1 d. kreipėsi į teismą su skundu, kurį 2019 m. birželio 20 d. patikslinęs prašė: 1) panaikinti Lietuvos policijos generalinio komisaro 2018 m. spalio 29 d. sprendimą sutikti su komisijos siūlymu (sprendimo įrašas (rezoliucija) Rotacijos komisijos 2018 m. spalio 26 d. posėdžio protokole Nr. 5-PI-671) (toliau – ir Policijos generalinio komisaro rezoliucinis sprendimas); 2) panaikinti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko 2019 m. sausio 30 d. įsakymo Nr. 20-TE-68 (toliau – ir Įsakymas) 1 punktą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš pareigų; 3) įpareigoti atsakovą Kauno apskrities vyriausiąjį policijos komisariatą (toliau – ir Kauno AVPK) grąžinti pareiškėją į eitas pareigas; 4) priteisti iš Kauno AVPK pareiškėjui vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką už kiekvieną darbo dieną nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 5) į pareiškėjo valstybės tarnybos stažą įskaityti dėl neteisėto atleidimo iš pareigų priverstinės pravaikštos laikotarpį nuo 2019 m. vasario 3 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos; 6) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Kauno AVPK 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti; 7) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, panaikino Policijos generalinio komisaro rezoliucinis sprendimą, panaikino Įsakymo 1 punktą, įpareigojo Kauno AVPK grąžinti pareiškėją į eitas pareigas; priteisė pareiškėjui iš atsakovo Kauno AVPK nuo 2019 m. vasario 3 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo vienos dienos vidutinį darbo užmokestį už kiekvieną priverstinės pravaikštos darbo dieną (išskaičiuojant pareiškėjui išmokėtą šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką); priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno AVPK ir Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, taip pat pareiškėjui iš atsakovų po 352,75 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp pareiškėjo ir Kauno AVPK bei Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sudaryta taikos sutartis.

2024 m. rugpjūčio 2 d. pareiškėjas Regionų administraciniam teismui pateikė prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, kuriuo prašoma išduoti vykdomąjį raštą priverstinai įvykdyti taikos sutarties 1.1 punkto sąlygas ir pareiškėjo naudai iš atsakovo išieškoti 3 483,26 Eur sutartą, tačiau nesumokėtą, sumos dalį.

II. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi buvo patvirtinta tarp pareiškėjo, atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo Kauno AVPK bei atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) sudaryta taikos sutartis. Minėtos taikos sutarties 1.1 punktu šalys susitarė, jog, vadovaujantis Kauno AVPK ir pareiškėjo susitarimu bei Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 18 punktu, Kauno AVPK įsipareigoja ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos atleisti pareiškėją iš vidaus tarnyboje užimtų pareigų ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos išmokėti 3 vidutinių pareiškėjo darbo užmokesčių neatskaičius mokesčių dydžio išeitinę kompensaciją. Pareiškėjas, prašydamas išduoti vykdomąjį raštą, nurodė, kad Kauno AVPK netinkamai vykdo būtent taikos sutarties 1.1 punktą ir nepervedė į pareiškėjo sąskaitą likusios 3 483,26 Eur sumos.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažymėjo, kad minėtos taikos sutarties 1.1 punkto nuostatos numato atsakovo pareigą išmokėti pareiškėjui trijų vidutinių darbo užmokesčių dydžio išeitinę kompensaciją. Tačiau sutartyje nėra nurodyta konkreti pinigų suma, kuria atsakovas turėjo prievolę išmokėti. Kadangi atsakovas, vykdydamas minėtą pareigą, išmokėjo pareiškėjui sumą, kurią jis laiko atitinkančia taikos sutartyje numatytus įsipareigojimus, pareiškėjo prašyme nurodyti argumentai dėl atsakovo netinkamo taikos sutarties vykdymo negali būti laikomi pagrįstais. Taip pat taikos sutartis neapibrėžia, kokiu konkrečiu laikotarpiu turi būti apskaičiuotas vidutinis darbo užmokestis, todėl teismui kilo abejonė dėl pareiškėjo pateikiamų skaičiavimų tikslumo. Pareiškėjas nepateikė pakankamų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą vertinti, kad atsakovas netinkamai apskaičiavo mokėtiną sumą, todėl, teismo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo.

Nurodytų faktinių aplinkybių kontekste teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjas, teikdamas prašymą dėl vykdomojo rašto išdavimo, iš esmės kelia naują ginčą dėl tariamo atsakovo įsipareigojimų pagal taikos sutartį nevisiško įvykdymo. Kadangi ginčas kyla iš skirtingo taikos sutarties sąlygų interpretavimo ir kompensacijos dydžio apskaičiavimo tvarkos, pareiškėjas, manydamas, jog jo teisės buvo pažeistos, turi teisę inicijuoti naują ginčą. Vykdomasis raštas negali būti išduotas remiantis naujai kilusiu ginču, kuris nėra tiesiogiai susijęs su patvirtintos taikos sutarties įvykdymo kontrole.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad šiuo atveju nėra teisinio pagrindo taikyti ABTĮ 99 straipsnį ir išduoti pareiškėjui vykdomąjį raštą.

III. Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išduoti vykdomąjį raštą priverstinai įvykdyti tarp pareiškėjo ir atsakovų 2020 metų sausio 17 d. pasirašytos taikos sutarties Nr. 20­IL­2235 (toliau – ir Taikos sutartis) 1.1 punkto sąlygas išieškoti iš Kauno AVPK pareiškėjo naudai 3 483,26 Eur sutartą, tačiau nesumokėtą sumos dalį.

Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir pažymi, kad teismas neįsigilino į bylos faktines aplinkybes, jų neanalizavo, jas netinkamai interpretavo. Teismas nevertino įrodymų dėl Taikos sutarties sąlygų nevykdymo. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo nustatyti dėl ko šalys susitarė sudarydamos Taikos sutartį, kokie buvo jų ketinimai ir valia Taikos sutarties sudarymo metu, ir nustatyti, ar sutarties sąlygos buvo įvykdytos. Teismas rėmėsi išimtinai tik atsakovo pozicija, jog, jo nuomone, jis tinkamai įvykdė taikos sutarties sąlygas.

Kauno AVPK, vykdydamas Taikos sutartį, 2020 metų vasario 7 d. priėmė įsakymą Nr. 20­TE­106, kurio 3.3 punkte, be kita ko, Darbo užmokesčio apskaitos skyrių įpareigojo pareiškėjui išmokėti 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Tačiau šio įsakymo turinys neatitinka Taikos sutarties 1.1 punkto nuostatos, kadangi buvo susitarta išmokėti 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją. Atsakovas savo nuožiūra 2020 m. vasario 11 d. į pareiškėjo sąskaitą pervedė 15 063,03 Eur, pavedimo nurodyme nurodydamas – galutinis atsiskaitymas (pagal teismo nutartį įsakymas Nr. 20­TE­106). Pagal atsakovo pareiškėjui pateiktą atsiskaitymo lapelį už 2020 m. vasarį, pareiškėjui priskaičiuota šalių susitarimu 8 372,70 Eur išeitinė išmoka. Iš atsiskaitymo lapelio matyti, kad pareiškėjui buvo išmokėta 4 889,44 Eur. Iš to paties atsiskaitymo lapelio matyti, kad iš priskaičiuotos 8 372,70 Eur sumos buvo išskaičiuoti mokesčiai, iš viso – iš pareiškėjui priskaičiuotos sumos buvo išskaičiuota 3 483,26 Eur lėšų. Pareiškėjo vertinimu, ši suma buvo išskaičiuota nepagrįstai.

Taikos sutartis nustato, kad atsakovas turėjo išmokėti 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio, neatskaičius mokesčių, išeitinę kompensaciją, kurią sumokėti pareiškėjui pasiūlė atsakovo atstovai. Ši sąlyga atitiko bylos aplinkybes ir kompensavo pareiškėjo sutikimą nereikalauti gražinti pareiškėjo į pareigas Vidaus reikalų sistemoje bei nutraukti pradėtą bylinėjimąsi. Nors šalys Taikos sutartimi nebuvo susitarusios dėl konkrečios sumos, šią sumą šalys bendru sutarimu, laisva valia apibrėžė kaip atitinkančią 3 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio neatskaičius mokesčių dydžio. Būtent tokia sąlyga atitiko atsakovo interesus, kadangi jis bet kokiomis priemonėmis siekė negrąžinti pareiškėjo į eitas pareigas. Derybų tarp šalių metu atsakovas garantavo, kad pareiškėjas negali būti gražintas į pareigas dėl to, kad du policijos komisariatai yra sujungiami į vieną ir nėra pareigų, į kurias pareiškėjas būtų grąžintas. Pareiškėjas, supratęs, kad toliau negalės dirbti (duomenys neskelbtini) ir Vidaus reikalų sistemoje, sutiko su pasiūlyta trijų mėnesių dydžio neatskaičius mokesčių kompensacija (8 372,70 Eur).

Pareiškėjo manymu, 8 372,70 Eur suma neturėjo būti apmokestinama mokesčiais (Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčių įstatymo 17 str. 1 d. 5 p.). Pareiškėjas taip pat akcentuoja, kad jo ir atsakovo jau nebesiejo darbo santykiai, kadangi pareiškėjas jau buvo atleistas iš pareigų, o pagal Taikos sutartį numatyta kompensacija, kurią atsakovas turėjo sumokėti pareiškėjui, buvo susijusi su tuo, kad pareiškėjas sutiktų ginčą išspręsti taikiai.

Pareiškėjas nesutinka su teismo argumentais, kad Taikos sutarties šalys nesusitarė dėl tikslios išmokėtinos sumos. Taikos sutartimi šalys nesusitarė dėl tikslios išmokėtinos sumos, kuri būtų nurodyta skaičiais, aiškiai nurodant konkrečią sumokėtiną sumą, tačiau buvo susitarta dėl tikslios sumos – 3 mėnesių dydžio, neatskaičius mokesčių, kompensacija. Šią sumą apskaičiavo pats atsakovas, ši suma sudaro – 8 372,70 Eur ir pareiškėjas sutinka su ja, ginčo dėl pačių skaičiavimų tarp šalių nėra. Tačiau atsakovas be pagrindo sutartą kompensaciją, kuri ir lingvistiniu požiūriu vertinant Taikos sutartį, turėjo būti išmokėta „neatskaičius mokesčių“, prilygino išeitinei išmokai, nuo jos atskaitė mokesčius, tarsi tai būtų išeitinė išmoka.

Tarp šalių net nėra ginčo, už kurį laikotarpį turėjo būti apskaičiuotas pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis. Vykdydamas Taikos sutarties sąlygas, pats atsakovas sudarė pareiškėjo vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimus, o pareiškėjas su jais sutiko ir jų neginčijo, priešingai – rėmėsi būtent atsakovo skaičiavimais. Jokių savo skaičiavimų, kaip nurodė teismas, pareiškėjas neatliko.

Nors teismas nurodė, kad jam kilo abejonių dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, tačiau teismas nesiėmė jokių veiksmų, siekiant šias abejones išsklaidyti. Pareiškėjo vertinimu, teismas, kilus abejonėms, turėjo pareiškėjo prašymą nagrinėti teismo posėdžio metu, apie tai pranešus dalyvaujantiems byloje asmenims. Pareiškėjo vertinimu, teismas turėjo pareigą savo priimtą sprendimą motyvuoti ir konkrečiai nurodyti visus aktualius argumentus.

Šiuo atveju ginčas jau yra išnagrinėtas ir tarp šalių yra sudaryta Taikos sutartis, kurią atsakovas privalo vykdyti. Kelti naują ginčą dėl to, kad atsakovas vengia vykdyti prievoles, pareiškėjas neturi nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas turėtų kreiptis į teismą dėl neišmokėto atlyginimo. Tačiau atsakovas nėra skolingas pareiškėjui neišmokėto atlyginimo, pareiškėjas prašo išduoti vykdomąjį raštą dėl to, kad atsakovas nevykdo Taikos sutarties sąlygos sumokėti pareiškėjui kompensaciją. Ši kompensacija nėra susijusi su darbo santykiais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas atsisakė išduoti vykdomąjį raštą.

Administracinio teismo sprendimo privalomumo principas yra įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalyje. Šioje normoje nustatyta, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pagal ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Kai išieškomos pinigų sumos į valstybės biudžetą ar išieškoma žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, taip pat kai išieškomos sumos, susijusios su tarnybiniais teisiniais santykiais ar pensijų mokėjimu, teismas išduoda vykdomąjį raštą išieškotojui be jo prašymo.

Iš paminėto teisinio reglamentavimo matyti, kad įstatymų leidėjas, išskyrus teisės aktuose nustatytas išimtis, vykdomojo rašto išdavimą sieja su aplinkybe, jog atsakovas savo noru nevykdo (ar netinkamai vykdo) įsiteisėjusio teismo sprendimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-296/2012).

Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. vasario 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3176-415/2020 Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą panaikino, patvirtino teismui pateiktą pareiškėjo, atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir atsakovo ir Lietuvos valstybės atstovo Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sudarytą 2020 m. sausio 17 d. taikos sutartį Nr. 20-IL-2235, administracinę bylą nutraukė. Taikos sutarties 1.1 papunktis nustato, kad „vadovaujantis Kauno apskr. VPK ir R. A. susitarimu ir Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statuto 72 straipsnio 1 dalies 18 punktu, Kauno apskr. VPK įsipareigoja ne vėliau kaip per tris darbo dienas nuo šios sutarties patvirtinimo teisme dienos atleisti R. A. iš vidaus tarnybos, (duomenys neskelbtini) pareigų ir ne vėliau kaip per penkias darbo dienas nuo Taikos sutarties patvirtinimo teisme dienos išmokėti 3 (trijų) vidutinių R. A. darbo užmokesčių neatskaičius mokesčių dydžio išeitinę kompensaciją.“

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 1 d. (registracijos Lietuvos teismų sistemos „Liteko“ data – 2024 m. rugpjūčio 2 d.) pateikė teismui prašymą išduoti vykdomąjį raštą, nes, jo nuomone, atsakovo išmokėtos jam priteistos sumos buvo apskaičiuotos netinkamai išskaičiuojant mokėtinus mokesčius, nors Taikos sutartyje šalys susitarė kitaip.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Taikos sutarties 1.1 papunktyje vartojama frazė „neatskaičius mokesčių“, kurios įprastai tekste minint vidutinį mėnesinį darbo užmokestį nebūna, nebent šalys ketina susitarti kitaip (kas ir įvyko nagrinėjamu atveju), patvirtina, kad šalys susitarė ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas patvirtino Taikos sutartį, kurioje šalių valia susitarta, kad pareiškėjui išmokama 3 (trijų) vidutinių darbo užmokesčių neatskaičius mokesčių dydžio išeitinė kompensacija. Vadinasi, mokesčių teisės nustatytos prievolės turi būti vykdomos vadovaujantis ir teisės aktais, ir šia Taikos sutartimi (t. y. užtikrinant, kad pareiškėjas gautų sutartą sumą). Iš skundžiamos teismo nutarties turinio galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjo prašymo pagrįstumą šiuo aspektu vertino netinkamai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-520-756/2019) išaiškinta, kad teismas, vertindamas pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo pagrįstumą ir turėdamas pareigą pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį nustatyti visas svarbias aplinkybes bei visapusiškai ir objektyviai jas ištirti, turėjo patikrinti, ar atsakovas pareiškėjui išmokėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartimi priteistas sumas pagal teisės aktų, reglamentuojančių mokesčius, reikalavimus. Tačiau iš skundžiamos teismo nutarties turinio galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas aptariamo pareiškėjo prašymo pagrįstumo neįvertino ir tokio patikrinimo neatliko. Pažymėtina, kad niekuo nepagrįsti pirmosios instancijos teismo argumentai, jog tokia patikra galėtų būti atlikta tik pareiškėjui inicijuojant naują administracinį ginčą, kadangi įvertinimas, ar iš atsakovo pareiškėjui išmokėtų priteistų sumų buvo tinkamai išskaičiuoti mokėtini mokesčiai, yra tiesiogiai susijęs su klausimo, ar tinkamai įvykdyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis, išsprendimu, o kartu ir pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo išnagrinėjimu. Būtent toks aiškinimas atitinka šiuo aspektu suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2902/2012, 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-499-1188/2024 ir kt.). Todėl konstatuotina, kad teismas skundžiama nutartimi tinkamai pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo neišnagrinėjo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra išaiškinęs, kad apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis (aplinkybes), kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-904-520/2018). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėtota praktika mutatis mutandis (lot. su tam tikrais pakeitimais) aktuali ir nagrinėjamu atveju, kadangi asmuo turi teisę pirmosios instancijos teismo nutartį dėl vykdomojo rašto neišdavimo apskųsti atskiruoju skundu aukštesnės instancijos teismui.

Taigi konstatavus, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi tinkamai neišnagrinėjo pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašto išdavimo, nes neįvertino, kad Taikos sutartimi buvo sutarta pareiškėjui išmokėti 3 (trijų) vidutinių pareiškėjo darbo užmokesčių neatskaičius mokesčių dydžio išeitinę kompensaciją, neįvertino, ar atsakovas pareiškėjui išmokėjo jam priteistą sumą, yra pagrindas perduoti pareiškėjo prašymą dėl vykdomojo rašo išdavimo pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo tam, kad pareiškėjo prašymas būtų išnagrinėtas minėtu aspektu, ir nebūtų pažeista pareiškėjo teisė į apeliaciją (teisė paduoti atskirąjį skundą).

Apibendrinant išdėstytus argumentus, konstatuotina, kad Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartis pripažintina neteisėta ir nepagrįsta. Todėl pareiškėjo atskirasis skundas tenkinamas iš dalies, minėta teismo nutartis panaikinama ir pareiškėjo prašymas dėl vykdomojo rašto išdavimo perduodamas nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo R. A. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 27 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo prašymo dėl vykdomojo rašo išdavimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis