915d6e7077ba11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Kasacinės instancijos teismo pranešėjas

Administracinė byla Nr. 2AT-15-2012 Teisminio proceso Nr. 4-01-3-04623-2011-7 Procesinio sprendimo kategorijos: 45.4; 62(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Alvydo Pikelio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal administracine tvarka nubaustos H. V. prašymą dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutarties, kuria panaikintas Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimas ir paliktas galioti Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarimas nubausti H. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį 150 Lt bauda.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo A. Pikelio pranešimą,

n u s t a t ė :

H. V. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto Sigito Kūjalio 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarimu pripažinta kalta pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį ir nubausta 150 Lt bauda už tai, kad 2011 m. rugsėjo 20 d., apie 7.30 val., Vilniuje, Antakalnio g. 6, vairavo automobilį „Toyota Corolla“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) nepasirinko saugaus greičio, nespėjo sustabdyti ir atsitrenkė į priekyje važiuojantį ir sukantį į kairę J. V. vairuojamą automobilį „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) ir taip sugadino abu automobilius.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimu, vadovaudamasis ATPK 250 straipsnio 1 dalies 1 punktu, panaikino Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus 2011 m. rugsėjo 23 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą prieš H. V. nutraukė. Teismas nurodė, kad iš surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visumos darytina išvada, jog neįrodyta, kad H. V. padarė jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, nes bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu nebuvo galimybės nustatyti kai kurių sprendimo priėmimui reikšmingų faktinių aplinkybių. Tyrimo metu nebuvo sutikslintos įvykio aplinkybės, kurias skirtingai nurodė procese dalyvavę asmenys, t. y. kaip važiavo automobiliai tame kelyje, kurioje vietoje buvo išsišakoję, ar buvo ties įvykio zona pristatyta kelkraštyje automobilių ir kt. Teismas konstatavo, kad nutarimą priėmusi institucija nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, ištirta ir motyvuotai paneigta arba patvirtinta eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų versija, nustatytos visos aplinkybės, turinčios įtakos tinkamo pažeidimo subjekto nustatymui.

Vilniaus apygardos teismas 2012 m. vasario 24 d. nutartimi patenkino nukentėjusiosios J. V. ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos apeliacinius skundus: panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimą ir paliko galioti Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus nutarimą. Teismas nurodė, kad apylinkės teismas netinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai nutraukė bylą, nustatydamas administracinio teisės pažeidimo bylai reikšmingas aplinkybes, nepagrįstai rėmėsi H. V. ir liudytojų K. V. bei V. S. parodymais, kurie prieštarauja tarpusavyje ir kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nukentėjusiosios J. V. parodymus apeliacinės instancijos teismas laikė patikimais ir jais rėmėsi priimdamas nutartį.

Pareiškime administracine tvarka nubausta H. V. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. vasario 24 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. nutarimą.

Pareiškėjos nuomone, apeliacinės instancijos teismo nutartis yra neteisėta, nes priimta netinkamai pritaikius įstatymą, ir nepagrįsta, nes nutartyje padarytos išvados prieštarauja byloje surinktiems ir ištirtiems įrodymams bei nustatytoms faktinėms aplinkybėms, teismo nutartyje surinktų įrodymų vertinimas yra neišsamus ir nepagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, nors to reikalauja administracinio proceso nuostatos.

Pareiškime nurodoma, kad išsamus ir pagrįstas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas reiškia, jog bet kuri išvada, padaryta byloje, gali būti pagrįsta tik visų įrodymų visuma, kiekvieną jų analizuojant ne atskirai, bet visus kartu ir vadovaujantis įstatymu. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nustatytas faktines aplinkybes, jas interpretavo neteisingai, todėl padarė klaidingas išvadas, kurios neatitinka nustatytų ir teisme nepaneigtų faktinių aplinkybių visumos, rodančios, kad H. V. veiksmuose nėra pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, požymių.

Apeliacinės instancijos teismo nutartyje teigiama, kad abu automobiliai prieš eismo įvykį nebuvo kirtę juostos, skiriančios priešingų pusių važiuojamąsias dalis, o pagal nukentėjusios vairuojamo automobilio važiavimo trajektoriją yra akivaizdu, kad ji darė manevrą į kairę nuo dešinės važiuojamosios dalies krašto, nepraleido šalia vairuojamo jos automobilio ir atsitrenkė į jį. Pasak pareiškėjos, teismas neįvertino aplinkybės, kad liudytojas R. O. patvirtino, jog ties įvykio vieta iš dešinės pusės nebuvo pristatyta automobilių, bet, pavažiavus truputį į priekį, jų buvo. Tai patvirtina ir liudytojų V. S. bei K. V. parodymai, kad tam tikrą laiko tarpą J. V. vairuojama transporto priemonė važiavo lygiagrečiai H. V. vairuojamai transporto priemonei. Tuo paneigiami J. V. parodymai, kad ji važiavo priekyje H. V. vairuojamos transporto priemonės (nukentėjusioji nurodė neprisimenanti, kokiu atstumu iš paskos važiavo H. V. automobilis ir kad H. V. automobilis atsitrenkė į jos automobilio priekines ir galines dureles). Pareiškėjos nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, kad J. V., važiuodama automobiliu, suko į Antakalnio poliklinikos teritoriją ne iš dešinės kelio pusės ties kelkraščiu, o darė manevrą būdama netoli skiriamosios eismo juostos. Teismas daro išvadą, kad priešingu atveju, važiuojant automobiliui nuo dešinės kelio pusės ties kelkraščiu, transporto priemonės važiavimo trajektorija būtų didesnio kampo; tai patvirtina ir nustatyti nukentėjusios automobilio apgadinimai. H. V. teigimu, šis teismo argumentas tik patvirtina faktines aplinkybes, kad J. V. automobilis suko į Antakalnio poliklinikos teritoriją iš dešinės kelio pusės ties kelkraščiu, o ne tai, kad manevrą darė būdama netoli skiriamosios juostos.

Pareiškime pažymima, kad apeliacinės instancijos teismas nenurodė, jog pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs kokius nors įrodymų vertinimo reikalavimus. Nutartyje teismas tik aptarė didžiąją dalį pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų ir juos įvertino priešingai. Apeliacinės instancijos teismas apsiribojo konstatavimu, kad kai kurių liudytojų ir pažeidėjos parodymai prieštaringi, šių prieštaravimų nepavyko pašalinti nei pirmojoje, nei apeliacinėje instancijoje. Pareiškėja nurodo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog aplinkybė, kad liko nepašalinti prieštaravimai tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo parodymų, teismų praktikoje nevertinama kaip pagrindas priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes tų prieštaravimų nebūna tik tuomet, kai kaltinamasis savo kaltę pripažįsta, kitais atvejais kaltinamojo ir nukentėjusiojo parodymai paprastai prieštaringi (kasacinė nutartis Nr. 2K–34/2010). Todėl apeliacinės instancijos teismo išvada, kad H. V. , liudytojų K. V. ir V. S. parodymų prieštaravimai neleidžia jų parodymus laikyti patikimais, objektyviais ir nėra pagrindo jais vadovautis nustatant administracinio teisių pažeidimo bylai reikšmingas aplinkybes, yra nepagrįsta ir neteisėta.

Be to, šio teismo nustatyta aplinkybė, kad po eismo įvykio atvykęs H. V. vyras pasakė, jog jis praeityje dirbo policijoje ir turėjo pakankamai daug laiko išanalizuoti eismo įvykio situaciją ir, būdamas suinteresuotu asmeniu, galėjo daryti įtaką žmonos bei jai palankų liudytojų parodymams, neatitinka faktinių aplinkybių. Pareiškėja nurodo, kad jos vyras G. V. nėra dirbęs policijoje ir niekada neturėjo jokių pareigų teisėsaugos institucijose. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad liudytojo G. V. parodymais teismas nesivadovauja ir juos atmeta, nes šis liudytojas paties eismo įvykio nematė, jo nupasakota situaciją vertina taip pat tik kaip jo pateiktą savo įvykio versiją, todėl, pasak pareiškėjos, apeliacinės instancijos teismo argumentas, kad, būdamas suinteresuotu asmeniu, G. V. galėjo daryti įtaką žmonos bei jai palankių liudytojų parodymams, nepagrįstas.

Pareiškime nurodoma, kad institucija, priėmusi sprendimą dėl nuobaudos skyrimo, nagrinėjant bylą teisme neprašė, kad būtų paskirta ekspertizė, nors formuojančio teismų praktiką Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje pažymėta, kad ekspertizė turi būti skiriama esant neaiškiam įvykio mechanizmui; institucija, tikrinusi nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, turi imtis priemonių ir užtikrinti eismo įvykio eksperto dalyvavimą teismo procese. Pasak H. V., ištyręs byloje surinktų įrodymų visumą, pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, jog nutarimą priėmusi institucija nesiėmė visų galimų priemonių, kad būtų išsamiai ir visapusiškai įvertintos bylos aplinkybės, ištirta ir motyvuotai paneigta arba patvirtinta eismo įvykyje dalyvavusių vairuotojų versija, nustatytos visos aplinkybės, turinčios įtakos tinkamo pažeidimo subjekto nustatymui. Kilus neaiškumų dėl pirmosios instancijos teismo nutarime nustatyto įvykio mechanizmo, apeliacinės instancijos teismas turėjo skirti autotechninę ekspertizę, siekiant pašalinti neaiškumus ir nustatyti transporto priemonių susidūrimo aplinkybes.

Pareiškėja pažymi, kad siekdama nustatyti 2011 m. rugsėjo 20 d. įvykio transporto priemonių susidūrimo aplinkybes 2012 m. kovo mėn. kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės institutą, kuris pagal pateiktą 2011 m. rugsėjo 20 d. Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos pareigūnų nubraižytą įvykio schemą, susidūrimo momentu po eismo įvykio užfiksuotą transporto priemonių padėtį, taip pat atsižvelgdamas į transporto priemonių deformacijų dydį bei lokalizaciją ir pobūdį, įvertinęs automobilių nuotraukas, nustatė, kad avarijos kaltininkas yra transporto priemonė „Toyota Corolla Verso“ (valst. Nr (duomenys neskelbtini)) vairuojama J. V., ir rekomendavo kreiptis į teismą dėl bylos atnaujinimo.

Atsiliepimu į H. V. pareiškimą Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresnysis specialistas Renatas Ivanauskas prašo pareiškimo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs proceso dalyvių skundus, visiškai pagrįstai nutarė palikti galioti 2011 m. rugsėjo 23 d. policijos įstaigos priimtą nutarimą skirti H. V. administracinę nuobaudą. Teismas sprendimą priėmė įvertinęs surinktų įrodymų visumą, ištyręs kiekvieną bylos įrodymą bei išklausęs H. V. protokolą surašiusios institucijos nuomonę, tikrindamas nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą, procesinių teisės normų nepažeidė, todėl, Kelių policijos valdybos Administracinės veiklos skyriaus vyresniojo specialisto nuomone, atnaujinti bylos nėra pagrindo.

Atsiliepime nurodoma, kad, kreipdamasi į Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą ir prašydama atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą, H. V. rėmėsi ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kuriame nustatyta, jog byla gali būti atnaujinama, jeigu proceso metu buvo padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas ir jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui. Atsiliepime atkreipiamas dėmesys į tai, kad H. V. prašyme apie materialiosios ar proceso teisės pažeidimus, juolab apie jų galimą įtaką galutiniam teismo sprendimui nekalbama. H. V. nenurodo konkrečių materialiosios teisės normų, kurios, jos manymu, buvo pažeistos Vilniaus apygardos teismo nutartimi, o tik išreiškė nepasitikėjimą teismo atliktu įrodymų vertinimu. Pareiškėja nurodė, kad kreipėsi į Lietuvos teismo ekspertizės centrą, kuris, išnagrinėjęs jos pateiktą medžiagą, nustatė, jog eismo įvykis įvyko dėl „Toyota Corolla Verso“, kurią vairavo J. V., kaltės. Policijos įstaigos nuomone, prašyme nurodyta aplinkybė dėl eismo įvykio ekspertinio įvertinimo, galėtų būti pagrindas įgaliotoms institucijoms (ATPK 30219 straipsnis, 30220 straipsnio 1 dalis) spręsti klausimą dėl tyrimo pradėjimo, paaiškėjus naujoms aplinkybėms, bet ne proceso atnaujinimui pagal ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktą.

Atsiliepime teigiama, kad H. V. prašyme išdėstytas teismų jau išanalizuotų bylos įrodymų vertinimas nėra pagrindas atnaujinti bylą (LVAT nutartis Nr. P-261-21/2011). Pareiškėja aktyviai dalyvavo procese, pirmosios ir apeliacinės instancijos teismams jos nuomonė dėl eismo įvykio aplinkybių buvo žinoma. Pakartotinai peržiūrėti teisingumą vykdančių institucijų ištirtų įrodymų nėra pagrindo, to nenumato ir procesinės normos.

Atsiliepimu į H. V. pareiškimą nukentėjusioji J. V. prašo šio pareiškimo netenkinti.

Atsiliepime nurodoma, kad savo prašymą atnaujinti bylą pareiškėja H. V. motyvuoja ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktu, kurio pagrindu byla gali būti atnaujinama, jei buvo padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas. Nukentėjusiosios nuomone, pareiškėja teismui nepateikė akivaizdžių įrodymų, jog nagrinėjant bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimant neteisėtą nutartį. Remiantis bylos duomenimis matyti, kad pareiškėjos prašymo atnaujinti bylą argumentai atkartoja skundo, teikto Vilniaus miesto 1–ajam apylinkės teismui, argumentus, neatkreipiant dėmesio į tai, kad visi jie buvo išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo nutartyje, kurioje nurodyta, kodėl jie nepagrįsti. Nukentėjusioji pažymi, kad įrodymų vertinimo klausimai yra išimtinė teismo kompetencija. Apeliacinės instancijos teismo išvados, pateiktos nutartyje, padarytos visapusiškai, išsamiai ir objektyvia ištyrus ir įvertinus visas bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl pareiškėjos prašymas, pasak J. V. , yra nepagrįstas ir negali būti tenkinamas.

Atsiliepime teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino administracinio teisės pažeidimo byloje esančius įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad nesurinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių pažeidėjos H. V. kaltę. Nukentėjusiosios nuomone, pareiškėja, teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas išsamiai neištyrė visų bylos aplinkybių, pati remiasi tik tam tikromis bylos detalėmis, sakinių nuotrupomis, ištraukdama jas iš viso bylos konteksto ir interpretuodama taip, kaip naudinga jai.

Nukentėjusiosios nuomone, H. V. klaidina teismą, prašyme teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojo R. O. parodymų (jog ties įvykio vieta iš dešinės pusės nebuvo pristatytų automobilių, bet, pavažiavus truputį į priekį, jų buvo). Išnagrinėjus apeliacinės instancijos teismo nutartį matyti, kad šis pareiškėjos teiginys yra nepagrįstas. Atsiliepime nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys paneigia ir kitus H. V. pareiškime išdėstytus argumentus: apie lygiagrečiai važiavusius automobilius; kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog J.

V. , važiuodama automobiliu, suko į Antakalnio poliklinikos teritoriją ne iš dešinės pusės ties kelkraščiu, o darė manevrą būdama netoli skiriamosios kelio juostos; apie tai, kad apeliacinės instancijos teismas nurodė, jog abu automobiliai prieš eismo įvykį nebuvo kirtę juostos, skiriančios priešingų pusių važiuojamąsias dalis. Pasak nukentėjusiosios, šie teiginiai ištraukti iš konteksto, be to, pastarasis teiginys, išdėstytas apeliacinės instancijos teismo nutartyje, negali būti vertinamas, nes šioje nutarties vietoje teismas tik citavo pačios H.

V. atsiliepimą į apeliacinį skundą, o ne darė išvadas. Taip nukentėjusioji nesutinka su pareiškėjos argumentu, kad apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, jog H. V. vyras praeityje dirbo policijoje, neatitinka tiesos. Nukentėjusioji nurodo, kad tai nėra teismo nustatyta aplinkybė, ji nurodyta teismo nutarties dalyje, kurioje buvo išdėstyti nukentėjusiosios skundo argumentai. Be to, pats G. V. (H. V. sutuoktinis), pirmosios instancijos teismo posėdžio metu teigė, jog anksčiau dirbo policijoje, važinėdavo į eismo įvykius, dėl to jam situacija labai aiški.

Iš to nukentėjusioji daro išvadą, kad pareiškėja H. V. yra linkusi sukčiauti, klaidinti pareigūnus. Tą ji ir darė policijos pareigūnams tiriant eismo įvykį, surasdama liudytojus ir teikdama prašymą teismui.

Teigdama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino liudytojų parodymų, H. V. nurodo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį Nr. 2K-34/2010, kurioje nagrinėjami kaltininko ir nukentėjusiojo parodymai. J. V. atsiliepime pažymi, kad toje pačioje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje nurodoma, jog „vertinant nukentėjusiojo parodymus būtina atsižvelgti ir į tai, kad už melagingų parodymų davimą jis atsako pagal BK 235 straipsnį. Tuo tarpu kaltinamojo atsakomybė už duodamų parodymų turinį ar už atsisakymą duoti parodymus įstatyme nenumatyta. Duodamas vienus ar kitus parodymus, ar atsisakydamas juos duoti kaltinamasis realizuoja savo teisę į gynybą.“ Pasak nukentėjusiosios, vadovaujantis šiuo teismo išaiškinimu, suprantama, kodėl gali nesutapti pažeidėjos ir nukentėjusiosios parodymai. Apeliacinės instancijos teismas savo nutartyje aiškiai nurodė, kokiais įrodymais remiasi ir vadovaujasi priimdamas sprendimą ir kuriuos atmeta bei nesivadovauja nustatydamas bylai reikšmingas aplinkybes, dėl to, kad parodymų prieštaravimai neleidžia jų laikyti patikimais ir objektyviais. Atsiliepime teigiama, kad liudytojų parodymai prieštaravo ne tik pažeidėjos parodymams, bet ir skirtingu metu duodami parodymus liudytojai prieštaravo patys sau. Todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai kritiškai vertino jų parodymus, kaip neatitinkančius bylos aplinkybių, ir jais nesirėmė priimdamas nutartį. Atsiliepime pažymima, kad H. V. viso proceso metu keitė savo parodymus, tuo bandydama išvengti atsakomybės už Kelių eismo taisyklių pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nukentėjusioji davė nuoseklius parodymus, jie atitinka kitus įrodymus, t. y. tarnybinį pranešimą, liudytojo R. O. parodymus, eismo įvykio schemą ir nuotraukas, todėl nukentėjusiosios parodymai laikytini patikimais.

Nukentėjusioji nesutinka su H. V. pareiškime nurodytu teiginiu, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, apeliacinės instancijos teismui, kilus neaiškumų, jis turėjo skirti autotechninę ekspertizę. Atsiliepime nurodoma, kad iš apeliacinės instancijos teismo nutarties konstatuojamosios dalies galima aiškiai nustatyti, jog jokių neaiškumų šiam teismui priimant sprendimą nekilo; neaiškumų, nagrinėjant eismo įvykį, nustatant pažeidėją ir priimant sprendimą nekilo ir Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos pareigūnams. Nukentėjusioji pažymi, kad neaiškumų dėl eismo įvykio mechanizmo nekilo ir pačiai H. V. , kuri atsiliepime į apeliacinius skundus teigė, jog „nagrinėjamu atveju eismo įvykio mechanizmas yra aiškus, todėl nebuvo pagrindo skirti eismo įvykio ekspertizės“.

H. V. pareiškime nurodo, kad kreipėsi konsultacijos į Lietuvos teismo ekspertizės institutą, kurio ekspertai nustatė, kad autoavarijos kaltininkas – transporto priemonės „Toyota Corola Verso“ vairuotoja J. V. , ir rekomendavo kreiptis į teismą dėl bylos atnaujinimo. Nukentėjusioji pažymi, kad pareiškėjos nurodyta įstaiga Lietuvos teismo ekspertizės institutas neegzistuoja. Atlikus paiešką buvo rastas tik Lietuvos teismo ekspertizės centras, kuris į nukentėjusiosios paklausimą apie galimybę gauti šiame centre dirbančių ekspertų išvadą ar konsultaciją (raštu ar žodžiu), siekiant nustatyti eismo įvykio kaltininką, atsakė, jog Lietuvos teismo ekspertizės centre eismo įvykių ekspertiniai tyrimai atliekami tik teismų ir ikiteismini tyrimo institucijų pavedimu, privatiems asmenims tokie tyrimai neatliekami. Oficialiame Lietuvos teismo ekspertizės centro atsakyme taip pat teigiama, kad ekspertai negali nustatyti autoįvykio kaltininko, tai policijos, ikiteisminio tyrimo pareigūnų bei teismų kompetencija. Pasak nukentėjusiosios, remiantis šia informacija, darytina išvada, kad pareiškėja klaidina teismą.

Prašymas atmestinas

H. V. savo pareiškime nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nutartis neteisėta, nutartyje padarytos išvados neatitinka faktinių bylos aplinkybių, o teismo atliktas įrodymų vertinimas neišsamus.

Administracinių teisės pažeidimų bylų praktikoje yra suformuotas reikalavimas atkreipti teismų dėmesį į tai, kad nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą būtina ištirti ir įvertinti visas bylos teisingam išsprendimui reikšmingas aplinkybes. ATPK 284 straipsnio 1 dalis nustato, kad organas (šiuo atveju apylinkės teismas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar administracinio teisės pažeidimo protokole nurodytas pažeidėju asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Šių aplinkybių nustatymui nagrinėjant administracinio teisės pažeidimo bylą renkami atitinkami įrodymai (ATPK 256 straipsnis). Vadovaujantis ATPK 257 straipsniu, organas (pareigūnas) įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Šių procesinės teisės normų reikalavimų nesilaikymas yra esminis procesinių normų pažeidimas, kuriam esant teismo priimtas procesinis sprendimas gali būti pripažintas nepagrįstu ir panaikintas (Administracinė byla Nr. N575-179/2012). Pirmosios instancijos teismas gali nutraukti bylą administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens atžvilgiu tik tokiu atveju, kai išnaudotos visos galimybės surinkti bylai reikšmingus įrodymus ir taip yra paneigti asmenį kaltinantys įrodymai arba nepašalintos abejonės dėl asmens kaltės.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė būtent tokį sprendimą – konstatavo, kad neįrodyta, jog H. V. padarė jai inkriminuojamą administracinį teisės pažeidimą, nes nebuvo nustatytos sprendimo priėmimui reikšmingos faktinės aplinkybės. Iš naujo įvertinęs byloje surinktus duomenis, apeliacinės instancijos teismas nusprendė, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada nepagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje yra pakankamai duomenų, patvirtinančių, jog H. V. padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą, taip pat išaiškino kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Tokias išvadas apeliacinės instancijos teismas pagrindė byloje įvertintų įrodymų visuma ir išsamiai motyvavo savo nutartyje. Teismas konstatavo, kad nukentėjusiosios J. V. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, juos patvirtina liudytojo R. O. parodymai, eismo įvykio vietos schema, nuotraukos ir kiti byloje esantys duomenys, todėl jais rėmėsi priimdamas sprendimą. H. V. versiją dėl eismo įvykio priežasties ir mechanizmo apeliacinės instancijos teismas atmetė kaip nepagrįstą, nes jos nepatvirtina jokie byloje ištirti įrodymai – tiek pareiškėjos, tiek jos pasakojimą palaikančių liudytojų V. S. ir K. V. parodymai nenuoseklūs, nesutampa tarpusavyje ir prieštarauja kitiems bylos duomenims.

Kritikuodama apeliacinės instancijos teismo išvadas, pareiškėja analizuoja byloje esančius duomenis ir savaip juos interpretuoja, nesutinka su teismo nustatytomis aplinkybėmis. Iš pareiškimo turinio matyti, kad H. V. tenkintų tik jos versiją atitinkančios teismo išvados. Visų pirma pažymėtina, kad įrodymų vertinimas yra teismo (bylą nagrinėjančio organo) prerogatyva – teisė ir pareiga, kurią atlikdamas jis nėra saistomas proceso dalyvių nuomonės, o vadovaujasi tik savo vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu (ATPK 257 straipsnis). Tai, kad teismo sprendimas neatitinka pareiškėjos iškeltos versijos, nereiškia, kad teismas pažeidė įstatymo nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą. Kolegija nenustatė jokių duomenų, rodančių, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas įrodymus ir surašydamas nutartį, būtų pažeidęs įstatymų reikalavimus. Pažymėtina, kad būtent pirmosios instancijos teismas, su kurio nutarimu pareiškėja sutinka, apsiribojo konstatavimu, kad nebuvo nustatytos visos bylai reikšmingos aplinkybės, tačiau nesiėmė jokių priemonių, siekdamas jas nustatyti ir išsamiai ištirti bylą, – vertino atskirus duomenis, o ne įrodymų visumą, nesistengė pašalinti prieštaravimų. Šiuos pažeidimus ištaisė apeliacinės instancijos teismas.

Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ATPK 30217 straipsnio 1 dalies 5 punktą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas administracinio teisės pažeidimo bylą gali atnaujinti, jeigu padarytas esminis materialiosios ar proceso teisės pažeidimas ir jeigu šis pažeidimas galėjo turėti įtakos neteisėto nutarimo ar nutarties priėmimui, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas atnaujina ir nagrinėja tik teismų praktikos formavimui reikšmingas administracines bylas. Teismui paduotame prašyme, be kitų duomenų, turi būti nurodyti ir minėti bylos atnaujinimo pagrindai bei išsamūs teisiniai argumentai, pagrindžiantys šių pagrindų buvimą (ATPK 30221 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje H. V. deklaratyviai konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai pritaikė įstatymą ir padarė procesinių pažeidimų, tačiau to nepagrindžia jokiais teisiniais argumentais. Pareiškime išdėstyta bylos duomenų analizė ir apeliacinės instancijos teismo nutarties teiginių interpretacija yra susijusi su įrodymų vertinimu bei faktinių aplinkybių nustatymu. ATPK 30221 straipsnio 13 dalyje nurodyta, kad nagrinėdamas atnaujintą administracinio teisės pažeidimo bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nutarimus ir nutartis, kurių teisėtumas ginčijamas prašyme. Teismas yra saistomas toje administracinio teisės pažeidimo byloje įsiteisėjusiu nutarimu ar nutartimi nustatytų aplinkybių. Tai reiškia, kad, nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas iš naujo įrodymų netiria ir nevertina, faktinių aplinkybių nenustatinėja, todėl minėti H. V. pareiškime išdėstyti argumentai plačiau nenagrinėjami. Taip pat kolegija nepasisako dėl pareiškėjos teiginių apie Lietuvos ekspertizės instituto pateiktą išvadą dėl eismo įvykio aplinkybių, nes tai susiję su naujų duomenų tyrimu, o tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų bylos nagrinėjimo dalykas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad nėra pagrindo tenkinti H. V. prašymo – apeliacinės instancijos teismo nutartis formos ir turinio prasme atitinka įstatymų reikalavimus, vertindamas įrodymus ir nustatydamas faktines aplinkybes teismas nepadarė jokių esminių procesinių pažeidimų bei teisės taikymo aspektu tinkamai pritaikė įstatymą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti H. V. prašymą atnaujinti bylą.

Teisėjai

Vytautas Masiokas Jonas Prapiestis Alvydas Pikelis