2013-06-13 Nr. AB-2395-3-61-3-01782-2010-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A756-1115/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01782-2010-4

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka, rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. K. D. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas K. K. D. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti 2010 m. gegužės 14 d. atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau - ir Vidaus reikalų ministerija) sprendimą Nr. 1D-3821 (2); 2) priteisti solidariai iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės neišmokėtą valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dalį – 1 000,32 Lt kas mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo priėmimo dienos.

Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) dėl Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies nuostatos konstitucingumo bei su prašymu ištirti, ar Laikinasis įstatymas tiek, kiek nenumato valstybinių pareigūnų ir karių pensijų kompensavimo mechanizmo, neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Skunde nurodė, kad 1999 m. sausio 25 d. Vidaus reikalų ministerijos sprendimu jam buvo paskirta valstybinė pareigūnų pensija. 2010 m. vasario 28 d. atsakovas Vidaus reikalų ministerija išmokėjo sumažintą valstybinę pareigūnų pensiją, dėl ko pareiškėjas 2010 m. kovo 26 d. kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti trūkstamą pensijos dalį, tačiau 2010 m. gegužės 21 d. gavo atsakymą, kad pensijos dalis jam nebus grąžinta. Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, įsigaliojusį (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d.

Šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas. Šiuo teisiniu reguliavimu yra pažeidžiami iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23, 52 straipsnių kylantys imperatyvai. Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijos 52 straipsnio nuostata reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Teisė reikalauti mokėti pagal Konstitucijoje ir įstatymuose nustatytas pensinio aprūpinimo išmokas kyla iš minėto Konstitucijos 52 straipsnio, o pagal Konstitucijos 23 straipsnį yra ginami šios teisės turtiniai aspektai (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai). Asmens nuosavybės teisė taip pat yra ginama ir tarptautinės teisės aktais. Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalyje, nustatyta, kad kiekvienas fizinis ar juridinis asmuo turi teisę disponuoti savo nuosavybe, kad iš nieko negali būti atimta jo nuosavybė.

Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje pripažįstama, kad Pirmojo protokolo 1 straipsnyje nustatytos kiekvieno fizinio ar juridinio asmens teisės disponuoti savo nuosavybe gynyba taikoma ne tik valstybių civiliniuose įstatymuose nurodytiems nuosavybės teisės objektams, bet ir teisei į pensiją, atsiradusiai dėl darbo (byla Gaygusuz prieš Austriją), teisei į senatvės pensiją (byla Wessels-Bergervoet prieš Nyderlandus) ir kt. Seimas, kaip valstybės institucija, veikianti valstybės vardu, galėjo ir privalėjo suvokti, kad neturi teisės be svarbių priežasčių įstatymu apriboti nuosavybės teisės į valstybinę pensiją.

Valstybei nustačius minėtą ydingą teisinį reguliavimą ir dėl Vidaus reikalų ministerijos neteisėtų veiksmų, pareiškėjas negavo dalies teisėtai įgytos pareigūnų valstybinės pensijos, t. y. pajamų, kurias būtų gavęs, jei neteisėtas valstybės teisinis reguliavimas nebūtų nustatytas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vyriausybės (atstovaujamos Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 20–22) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime pažymėjo, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinių socialinio draudimo pensijų, taip pat nuo senatvės pensijos. Šios pensijos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, nukentėjusiems asmenims – kaip kompensacija, ir yra mokamos iš valstybės biudžeto. Valstybė moka šias pensijas atsižvelgdama į savo biudžeto lėšų išteklius ir finansinį pajėgumą. Pensijų perskaičiavimo mechanizmas buvo pasirinktas atsižvelgiant į asmenų padėtį, gaunamas pajamas ir įvertinus pasekmes bei siekiant užtikrinti visų asmenų orumo, lygiateisiškumo, proporcingumo bei teisingumo principus. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatyta, o Konstitucinio Teismo praktikoje įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė gali kilti tik įstatymų nustatyta tvarka konstatavus viešojo administravimo institucijos ar jos darbuotojų veiksmų neteisėtumą, pasireiškiantį įstatyme numatytos pareigos neatlikimu (neveikimu) arba netinkamu atlikimu. Šiuo atveju veiksmų neteisėtumo faktas nebuvo nustatytas, todėl nėra pagrindo reikalauti materialinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Vidaus reikalų ministerija su skundu nesutiko ir atsiliepimu į skundą (b. l. 25–27) prašė atmesti jį kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių - kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) perskaičiuojamos taikant tam tikrą koeficientą, apskaičiuotą pagal Laikinojo įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pareigūnų ir karių pensija pareiškėjui buvo perskaičiuota ir išmokėta vadovaujantis Laikinojo įstatymo nuostatomis ir nustatyta tvarka, todėl atsakovo veiksmai yra teisėti ir pagrįsti įstatymu. Vidaus reikalų ministerija neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą išmokėti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, todėl 2010 m. gegužės 14 d. sprendimas Nr. lD-3821-(2) yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis galiojančiais teisės aktais. Be to, Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba) su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 30–31) nurodė, kad pareiškėjui Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 15060 nuo 1998 m. gruodžio 26 d. buvo paskirta 3 238,67 Lt pensija už tarnybą. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, atsižvelgiant į Statistikos departamento 2009 m. lapkričio 25 d. informaciniame pranešime Nr. 4 „Dėl šalies ūkio darbuotojų vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio“ nurodytą 2009 m. III ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį (2 142,00 Lt), pareiškėjui kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu, paskirtos pensijos dydis 2010 m. sausio 1 d. buvo 2 784,60 Lt ((2 142 Lt x 1,3) = 2 784,60). Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies pagrindu, pritaikius pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotą pensijos perskaičiavimo koeficientą - 0,8 (b. l. 31), pareiškėjo pensijos dydis buvo perskaičiuotas ir už 2010 m. sausio mėn. jam buvo išmokėta 2 227,68 Lt pensija (2 784,60 x 0,8 = 2 227,68). Tokio dydžio pensija pareiškėjui buvo mokama ir už 2010 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius. Nuo 2010 m. balandžio 1 d. sumažėjo šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 2 118 Lt, todėl pareiškėjui už 2010 m. balandžio, gegužės mėnesius buvo išmokėta 2 202,72 Lt dydžio pensija ((2 118 x 1,3) x 0.8 = 2 202,72). Toliau pareiškėjui mokama įstatymo ir nurodytų teisės aktų nuostatas atitinkanti pensija. Kadangi Laikinasis įstatymas sumažintų pensijų kompensavimo nenustato, atsakovas negalėjo elgtis kitaip ir mokėti nesumažinto dydžio pareigūnų pensiją pareiškėjui. Vidaus reikalų ministerija, priimdama 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. lD-3821 (2), vadovavosi galiojančiais teisės aktais, todėl jis yra teisėtas ir pagrįstas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo K. K. D. skundą patenkino iš dalies: priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės 24 935,36 Lt, kitoje dalyje pareiškėjo skundo netenkino.

Iš byloje pateiktų dokumentų teismas nustatė, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 15060 nuo 1998 m. gruodžio 26 d. pareiškėjui paskaičiuota ir mokama 3 228,67 Lt pensija už tarnybą (b. l. 34). Pareiškėjas Vidaus reikalų ministerijai pateikė 2010 m. kovo 26 d. prašymą dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, nurodydamas, kad 2010 m. vasario mėn. gavo 1 100 Lt mažesnę pensiją ir prašydamas šią nepriemoką išmokėti bei toliau mokėti jam paskirto dydžio pensiją (b. l. 37). Atsakovas, atsakydamas į šį pareiškėjo prašymą, 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1D-3821 (2), nurodė, kad pensija jam yra paskaičiuota vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, todėl nėra pagrindo jį tenkinti (b. l. 36).

Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalyje (2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 9 d. priėmė Laikinąjį įstatymą, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. liepos 2 d. redakcijos) buvo nustatyta, kad įstatymas galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d. Taigi Laikinojo įstatymo 15 straipsnyje buvo nustatytas terminuotas šio įstatymo nuostatų galiojimas, t. y. tai, kad šiuo įstatymu nustatyta socialinių išmokų, inter alia valstybinių ir valstybinių socialinio draudimo pensijų, perskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, suponuojanti šių išmokų sumažinimą, taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos Seimas 2011 m. gruodžio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymą (Valstybės Žinios, 2011, Nr. 160-7573), įsigaliojusį 2011 m. gruodžio 28 d., kuriuo asmenims, kuriems valstybinės pensijos paskirtos ir mokamos pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, Laikinojo įstatymo nuostatų galiojimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, vertindamas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai, pažymėjo, kad valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos, todėl buvo konstatuota, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos) tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas šiame nutarime taip pat pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Šis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnyje nustatyta, kad Konstitucinio Teismo priimti nutarimai turi įstatymo galią ir yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Visos valstybės institucijos bei jų pareigūnai privalo panaikinti savo priimtus poįstatyminius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti pripažintu nekonstituciniu teisės aktu. Neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.

Pirmosios instancijos teismo vertinimu, aplinkybė, kad pareiškėjui mokamos sumažintos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos metu, dar nebuvo priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas dėl priedų ir priemokų dydžio ribojimo taikymą nustatančių teisės aktų pripažinimo prieštaraujančiais Konstitucijai, nepaneigia jo teisės į neišmokėtos pensijos priteisimą. Nustatyta, kad pareiškėjui paskirtos pensijos dydis buvo sumažintas vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu nebuvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu, kuri tiek, kiek ji apima minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, Konstitucinio Teismo buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į nurodytą, teismas įvertino, kad pastaruoju pagrindu pareiškėjui paskirta pensija buvo sumažinta nepagrįstai.

Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 1 priede nustatyta, kad jeigu gaunama išmoka yra didesnė nei 1 800 Lt, apskaičiuojant gautinos valstybinės pensijos dalį, taikomas 0,8 koeficientas. Šiuo atveju, kaip matyti iš Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 22 d. pažymos Nr. 11D (P) – 4915 apie 2010-2012 m. pareiškėjui išmokėtos pensijos dydžius, 2010 m. sausio 1 d. dienai jam yra paskirta 3 896,14 Lt dydžio pensija kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (b. l. 61). Pritaikius 0,8 koeficientą ji turėjo būti sumažinta iki 3 116,91 Lt (3 896,14 x 0,8 = 3 116,91), t. y. už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 24 935,36 Lt (124 676,48 - (3 116,91 x 32) = 24 935,36) pensijos dalis. Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, nes pastaroji priimdama sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 24 935,36 Lt, priteistina pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kuri turi užtikrinti, kad priimamais įstatymais nebūtų pažeidžiamos asmens konstitucinės teisės (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 straipsnio 2 punktas).

Pareiškėjo reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3821 (2), kuriuo atsisakyta tenkinti jo prašymą mokėti jam paskirto dydžio pensiją bei išmokėti pensijos nepriemoką, teismas netenkino, nes atsakovas šį sprendimą priėmė vadovaudamasis galiojančiais teisės aktais, ir tik vienas jų neteko galios po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos (2012 m. rugsėjo 21 d.). Teismui pripažinus, kad pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies pagrindu buvo sumažintas nepagrįstai ir iš Valstybės priteisus 24 935,36 Lt dydžio nepriemoką, bei Konstituciniam Teismui pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis neprieštarauja Konstitucijai, ginčijamo Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3821 (2) panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo reikalavimas šioje dalyje netenkintas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

III. Atsakovai Vidaus reikalų ministerija bei Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 79–81) prašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą dalyje dėl tenkinto pareiškėjo K. K. D. skundo reikalavimo ir jį atmesti.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d. (Konstitucijos 107 straipsnis). Iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo įstatyminis pareiškėjo valstybinės pensijos dydžio ribojimo pagrindas 2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. buvo pakeistas.

Be to, pareiškėjui iš Lietuvos valstybės buvo priteista neteisinga bei nepagrįsta neišmokėtos valstybinės pensijos dalies suma. Pirmosios instancijos teismas, pripažinęs, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį buvo ribojama nepagrįstai, priteistiną sumą nustatė pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją (atitinkamą dydį) sumažinęs pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas ir padauginęs gautą sumą iš mėnesių skaičiaus, kuriais pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį buvo mažinama pareiškėjui paskirta valstybinė pensija. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis Konstitucijai neprieštarauja. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė ir į tai, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį pareiškėjui nustatytos pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prisidėjo prie atsakovų apeliacinio skundo (b. l. 89).

Pareiškėjas K. K. D. su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 87–88) prašo jį atmesti. Remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendime bei skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytomis aplinkybėmis bei argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui K. K. D. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas pirmosios instancijos teismui kėlė klausimą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Atsižvelgiant į tai, jog Sveikatos priežiūros tarnybos 2012 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 11D(P)-4915 (b. l. 61) pateikti duomenys apie pareiškėjo pensijos dydį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d., teisėjų kolegija sprendžia, kad vertintinas tik šiuo laikotarpiu K. K. D. pensijai taikytas ribojimas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijos 1999 m. sausio 25 d. sprendimu Nr. 15060 nuspręsta pareiškėjui nuo 1998 m. gruodžio 25 d. mokėti 3 228,67 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinę pensiją (b. l. 5), todėl 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėnesiais (imtinai) pareiškėjo gaunamos valstybinės pareigūnų ir karių pensijos dydžiui (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu – 360 Lt) taikytas Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu). 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinajam įstatymui (Žin., 2009, Nr. 152-6820), pareiškėjo pensija taip pat buvo apribota šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. 2010 m. kovo 26 d. pareiškėjas kreipėsi į Vidaus reikalų ministeriją, prašydamas išmokėti dėl valstybinės pensijos sumažinimo susidariusią nepriemoką, tačiau Vidaus reikalų ministerija 2010 m. gegužės 14 d. sprendimu, įformintu raštu Nr. 1D-3821-(2) (b. l. 6–7), atsisakė tenkinti šį pareiškėjo prašymą ir grąžinti neišmokėtą pensijos dalį. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: priteisė K. K. D. iš Lietuvos valstybės 24 935,36 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kitoje dalyje pareiškėjo skundą atmetė.

2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Taikant minėtą nuostatą, nustatytas pareiškėjo pensijos perskaičiavimo koeficientas (K= 0,8), kurį pritaikius pareiškėjo pensija atitinkamai sumažinta.

Nagrinėjamoje byloje aktualus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas, kuriame konstatuota, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820) 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Ši išvada reiškia, jog minėtoje teisės normoje nurodytu mastu laikinai apribodama valstybinių pensijų dydį, valstybė nenukrypo nuo įstatymais prisiimtų įsipareigojimų valstybinių pensijų gavėjams, todėl pareiškėjui paskirtos ir mokamos pareigūnų ir karių pensijos perskaičiavimas, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, buvo teisėtas ir pagrįstas.

Tačiau iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. spalio 22 d. pažymoje Nr. 11D(P)-4915 (b. l. 61) pateiktų duomenų matyti, jog visu ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo pensijos dydžio apskaičiavimui taikytas ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje numatytas ribojimas (šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžiu). Minėtame 2012 m. vasario 6 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) įtvirtintu teisiniu reguliavimu tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Todėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytas ribojimas, apskaičiuojant pareiškėjui mokėtinos pensijos dydį, negalėjo būti taikomas.

Atsižvelgdamas į minėtą teisinį reguliavimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė, kad 2010 m. sausio 1 d. dienai pareiškėjui K. K. D. buvo paskirta 3 896,14 Lt dydžio pensija kartu su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu (b. l. 61), todėl pritaikius 0,8 koeficientą ji turėjo būti sumažinta iki 3 116,91 Lt (3 896,14 x 0,8 = 3 116,91), t. y. už 2010 m. sausio – 2012 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjui nebuvo išmokėta 24 935,36 Lt (124 676,48 - (3 116,91 x 32) = 24 935,36) pensijos dalis. Kadangi ši pensijos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl atsakovo Vidaus reikalų ministerijos kaltės, nes pastaroji priimdama sprendimus taikė galiojusius teisės aktus, kurie vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 24 935,36 Lt, pirmosios instancijos teismas pareiškėjui priteisė iš Lietuvos valstybės.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėta, kad tai, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui, savaime nereiškia, kad Konstitucijai prieštarauja ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatyta, kad perskaičiuojamos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2009 m. gruodžio 8 d.) buvo nustatyta, kad vienam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio. Jau minėta, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu prieštaraujančia Konstitucijai pripažino 2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcijos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (ir tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1-4 punktuose nustatytas valstybines pensijas).

Atsižvelgusi į išdėstytas aplinkybes ir patikrinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esantys duomenys nėra pakankami nustatyti, kokio dydžio nepriemoka susidarė ginčui aktualiu laikotarpiu ribojant pareiškėjui paskirtos pensijos dydį (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatyta tvarka. Tam, kad teismas galėtų padaryti teisingą ir pagrįstą išvadą apie pareiškėjui neišmokėtos pensijos dalies dydį, turi būti įvertinta ir atsižvelgta ne tik į tai, kokio dydžio pensija buvo faktiškai išmokėta pareiškėjui kiekvieną mėnesį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. (taikant minėtas nuostatas, kurios 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai), bet ir į tai, kokio dydžio pensija pareiškėjui kiekvieną mėnesį būtų išmokėta tuo atveju, jeigu Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatytas ribojimas būtų skaičiuojamas nuo pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio (kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu), apriboto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžiu. Kitaip tariant, byloje turi būti konkretūs ir aiškūs duomenys, patvirtinantys kokio dydžio pensija pareiškėjui buvo išmokėta ginčo laikotarpiu ir kokia turėjo būti išmokėta, atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas sprendime šių aplinkybių nevertino, atitinkamų įrodymų nerinko, teismo išvados nėra pagrįstos konkrečiomis faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Be to, šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad teismo sprendimas vykdomas pagal teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje išdėstytą teismo nurodymą ir teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje privalu išdėstyti patenkinto reikalavimo turinį (ABTĮ 88 str. 5 d. 1 p.), o tai turi būti padaryta itin aiškiai ir nedviprasmiškai. Teismo nurodymas, išdėstytas teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje, neturi sudaryti byloje dalyvaujantiems asmenims galimybės skirtingai aiškinti teismo sprendimo turinį, to, kaip konkrečiai ir kokia apimtimi jis turėtų būti vykdomas (žr., pvz., 2008 m. birželio 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A438-624/2008, 2011 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-3017/2011; 2011 m. liepos 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kadangi Vyriausybė 2010 m. liepos 7 d. nutarimu Nr. 992 nustatė, kad valstybei (Vyriausybei) bylose dėl pareigūnų ir karių valstybinių pensijų, neišmokėtų pagal Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinąjį įstatymą, priteisimo atstovauja institucijos, kurios skiria ir moka pareigūnų ir karių valstybines pensijas, pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis turi būti suformuluota tiksliai, nurodant, kad susidariusi nepriemoka priteisiama iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos.

Atsižvelgiant į išdėstytą, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimo dalis, kuria pareiškėjui K. K. D. iš Lietuvos valstybės priteista 24 935,36 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, naikintina, ir šioje dalyje byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į tai, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimas nukeltas į 2012 m. rugsėjo 21 d., t. y. kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipiama tik į ateitį (Konstitucijos 107 str.), pažymėtina, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime yra konstatavęs, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos taisyklės išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Iš šio Konstitucinio Teismo sprendimo nuostatų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013). Tačiau apeliantai nepateikė jokių duomenų, kad šiuo atveju patenkinus pareiškėjo reikalavimą ir tokiu būdu apgynus jo konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Pažymėtina, kad kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis. Kol sprendimas nėra galutinis, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/13). Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, jog pareiškėjo teisės prisiteisti nepagrįstai neišmokėtos pensijos dalį nepaneigia tai, kad valstybinė pensija buvo perskaičiuota iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., tinkamai taikė nagrinėjamam ginčui aktualią administracinių teismų praktiką bei padarė teisingas išvadas, todėl apeliacinio skundo argumentas dėl Konstitucinio Teismo nutarimų galios nukreipimo tik į ateitį atmetamas.

Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimu nepagrįstai netenkino pareiškėjo reikalavimo panaikinti 2010 m. gegužės 14 d. atsakovo Vidaus reikalų ministerijos sprendimą Nr. 1D-3821-(2), motyvuodamas tuo, kad šio sprendimo naikinti nėra teisinio pagrindo, nes minėtas sprendimas priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiais teisės aktais, tik vienas iš šio sprendimo priėmimo pagrindų neteko galios po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo įsigaliojimo dienos ir šio sprendimo panaikinimas nesukeltų pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendime Nr. 1D-3821-(2) yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis, ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas, priimdamas sprendimą, gali skundžiamą aktą panaikinti visą arba jo dalį. Pagal ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktą, skundžiamas aktas ar jo dalis gali būti panaikinti, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ši nuostata yra imperatyvi, todėl teismas, nustatęs skundžiamo akto ar jo dalies neteisėtumą, vienareikšmiškai privalo šį aktą ar jo dalį panaikinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-519/2013; 2013 m. balandžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-785/2013).

Nagrinėjamos bylos kontekste reikia pripažinti, kad remiantis teisės aktų ir jų padarinių konstitucingumo teisėtumo prezumpcija, atsakovas, priimdamas ginčijamą 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą, iš esmės neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip. Tačiau, kaip 2013 m. kovo 12 d. nutartyje yra pažymėjusi išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija (administracinė byla Nr. A552-519/2013) teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėjo teisių pažeidimas iš esmės kilo dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (kurioje numatytas 1,3 šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio ribojimas) taikymo, yra pagrindas panaikinti tik tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3821-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatų. Pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuriuo buvo netenkintas pareiškėjo skundo reikalavimas dėl atsakovo 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo panaikinimo, keistina.

Dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 27 d. sprendimą pakeisti:

1) sprendimo dalį, kuria pareiškėjui K. K. D. iš Lietuvos valstybės priteista 24 935,36 Lt neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos, panaikinti ir bylą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo;

2) sprendimo dalį, kuria bylos dalis dėl reikalavimo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3821-(2) atmesta, pakeisti. Pareiškėjo K. K. D. prašymą tenkinti iš dalies ir panaikinti tą Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2010 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3821-(2) dalį, kuria atsisakyta pareiškėjo pensijos apskaičiavimui netaikyti Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. ir 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nuostatų.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė