2022-10-05 Nr. AB-24262-3-66-3-00080-2022-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eI-14-556/2022

Teisminio proceso Nr. 3-66-3-00080-2022-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.1; 43.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2022 m. spalio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Mildos Vainienės, rašytinio proceso tvarka susipažinusi su pareiškėjo G. B. pareiškimu ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos (2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-713 redakcija) atitiktį pareiškime nurodytiems aukštesnės galios teisės aktams,

nustatė:

I. Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme 2022 m. rugsėjo 26 d. gautas pareiškėjo G. B. pareiškimas ištirti, ar Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 150 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui neprieštarauja:

1) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 31 punktas (2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-713 redakcija);

2) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika (redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ta apimtimi, kiek joje nėra reglamentuojama, vertinant gamtos elementui padarytą žalą, kaip įvertinama pirminė aplinkos būklė (sąlygos), neigiamo poveikio aplinkai reikšmingumas, natūralaus aplinkos atsikūrimo galimybės ir laikas;

3) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtinta Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodika (redakcija nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.) ta apimtimi, kiek joje nėra reglamentuojama, vertinant gamtos elementui padarytą žalą, kaip atsižvelgiama į prioritetine tvarka taikytas (ar ateityje taikytinas) aplinkos atkūrimo priemones, tokioms priemonėms taikyti patirtas (ar būsimąsias) išlaidas bei į tokių priemonių taikymo efektyvumą ankstesnei (pirminei) aplinkos būklei atkurti;

4) Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos 31 punktas (2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-713 redakcija) ta apimtimi, kiek jame įtvirtinta, kad žala aplinkos (gamtos) elementui yra nustatoma pagal jame nurodytą formulę, taikant jame nurodytus fiksuotus žalos atlyginimo tarifus, pagal atliekų kiekius ir atliekų rūšį, kurie, kaip teisiškai reikšmingi kriterijai aplinkai (gamtai) padarytos žalos dydžiui apskaičiuoti, nėra įtvirtinti Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje.

Pareiškėjas nurodo, kad jis yra kaltinamasis baudžiamojoje byloje pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 270 straipsnio „Aplinkos apsaugos arba gamtos išteklių naudojimo arba statinių, kuriuose naudojamos ar saugomos pavojingos medžiagos arba kuriuose yra potencialiai pavojingų įrenginių ar vykdoma pavojinga veikla, priežiūros ar naudojimo taisyklių pažeidimas” 2 dalį. Baudžiamojoje byloje Aplinkos apsaugos departamentas yra pateikęs civilinį ieškinį, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo (pareiškėjo) atlyginimą už aplinkai padarytą žalą. Žala aplinkai apskaičiuota būtent pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintą Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodiką (toliau – ir Metodika), todėl pareiškėjas yra suinteresuotas šio norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimu Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme. Pareiškėjas teigia, kad pateikdamas pareiškimą, gina savo teisę į objektyvų, proporcingą ir padarytam pažeidimui adekvatų žalos aplinkai atlyginimo procesą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

II. Pareiškėjas G. B. pareiškimą dėl norminio administracinio akto (Metodikos) nuostatų teisėtumo ištyrimo Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui teikia pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį, kurioje, be kita ko, įtvirtinta, kad kreiptis į administracinį teismą prašydama ištirti, ar su aplinka susijęs norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, taip pat turi teisę suinteresuota visuomenė, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatyme. Taigi pareiškėjas su pareiškimu tiesiogiai į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi kaip suinteresuota visuomenė Aplinkos apsaugos įstatymo prasme.

Vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, suinteresuota visuomenė – tai vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, kuriems daro arba gali daryti poveikį sprendimai, veiksmai ar neveikimas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje arba kurie yra suinteresuoti šių sprendimų procesu. Pagal šią apibrėžtį asociacijos ir kiti viešieji juridiniai asmenys (išskyrus valstybės ar savivaldybės, jų institucijų įsteigtus juridinius asmenis), kurie įsteigti teisės aktų nustatyta tvarka ir skatina aplinkos apsaugą, visais atvejais laikomi suinteresuotais asmenimis. Taigi pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį, skaitant ją kartu su Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, su abstrakčiu pareiškimu tiesiogiai kreiptis į administracinį teismą prašant ištirti su aplinka susijusio norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui turi teisę vienas arba daugiau fizinių ar juridinių asmenų, jeigu norminis administracinis aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo kreiptasi į administracinį teismą, priimtas aplinkos ir jos apsaugos bei gamtos išteklių naudojimo srityje ir šis norminis administracinis aktas daro arba gali daryti poveikį besikreipusiam į administracinį teismą asmeniui ar asmenims arba šie asmenys yra suinteresuoti tokio norminio administracinio akto procesu.

Suinteresuotos visuomenės, kaip ji suprantama pagal Aplinkos apsaugos įstatymą, teisės tiesiogiai administraciniuose teismuose ginčyti su aplinka susijusį norminį administracinį aktą turinį reikia aiškinti, atsižvelgiant į šios normos paskirtį ir tikslus. Ši suinteresuotos visuomenės teisė Administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta, priėmus 2021 m. gegužės 27 d. Administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 112 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr. XIV-364 (įsigaliojo nuo 2021 m. liepos 2 d.). Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto aiškinamajame rašte nurodyta, kad įstatymo projektu tiesiogiai įgyvendinamos Konvencijos dėl teisės gauti informaciją, visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus ir teisės kreiptis į teismus aplinkosaugos klausimais (toliau – Orhuso konvencija) nuostatos. Įstatymo projekto tikslas – užtikrinti tinkamą Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimą.

Orhuso konvencijos preambulės septintoje konstatuojamojoje dalyje pripažįstama, kad kiekvienas asmuo turi teisę gyventi tinkamoje jo sveikatai bei gerovei aplinkoje, privalo ir individualiai, ir kartu su kitais saugoti aplinką ir gerinti jos būklę dėl dabartinių ir būsimų kartų gerovės. Siekdamos sudaryti galimybes ginti šią teisę ir vykdyti nustatytas pareigas, Orhuso konvencijos šalys įsipareigojo užtikrinti teisę gauti informaciją, teisę visuomenei dalyvauti priimant sprendimus bei teisę kreiptis į teismus aplinkos klausimais, kad būtų apsaugota kiekvieno dabartinės ir būsimų kartų žmogaus teisė gyventi jo sveikatai ir gerovei palankioje aplinkoje (Orhuso konvencijos 1 straipsnis).

Kiek tai susiję su teise kreiptis į teismą, Orhuso konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad visuomenės, kuriai daro arba gali daryti įtaką aplinkos srityje priimami sprendimai arba kuri yra suinteresuota sprendimų aplinkos srityje priėmimo procesu (suinteresuotos visuomenės), nariai, siekdami teisiškai užginčyti sprendimo, veiksmo ar neveikimo, patenkančio į Orhuso konvencijos 6 straipsnio taikymo sritį, teisėtumą, nacionalinės teisės aktų užtikrinta tvarka turi teisę kreiptis į teismą dėl priimto sprendimo pakartotinio nagrinėjimo. Pažymėtina, kad Orhuso konvencijos 6 straipsnis susijęs su visuomenės dalyvavimu priimant sprendimus dėl konkrečios veiklos. Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje taip pat nustatyta, kad „be to, ir nepažeidžiant šio straipsnio 1 ir 2 dalyse minimų peržiūros procedūrų, kiekviena Šalis užtikrina, kad visuomenės nariai, atitinkantys nacionalinėje teisėje nustatytus kriterijus, jeigu tokie yra, galėtų pasinaudoti administracinėmis arba teisminėmis procedūromis privačių asmenų ir valstybės institucijų, pažeidžiančių su aplinka susijusias nacionalinės teisės nuostatas, veiksmams arba neveikimui užginčyti“. Konvencijos priežiūros komitetas yra pažymėjęs, kad pastarąja Konvencijos nuostata siekiama suteikti visuomenės nariams galimybę naudotis tinkamomis teisių gynimo priemonėmis prieš veiksmus ir neveikimą, kurie prieštarauja aplinkosaugos įstatymams, ir priemones, užtikrinančias galiojančių aplinkosaugos įstatymų vykdymą ir veiksmingumą. Ši konvencijos nuostata taip pat suteikia teisę ginčyti visuomenės dalyvavimo priimant sprendimus pagal Konvencijos 7 straipsnį nebuvimą arba netinkamą organizavimą (Konvencijos priežiūros komiteto 2011 m. balandžio 24 d. išvadų ir rekomendacijų 51 punktas).

Orhuso konvencija yra sudedamoji Europos Sąjungos teisinės sistemos dalis. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra išaiškinęs, kad tik „visuomenės atstovai, atitinkantys nacionaliniuose įstatymuose numatytus kriterijus, jeigu tokie yra“ turi Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje numatytas teises, vadinasi, pati ši nuostata Sąjungos teisėje nėra tiesiogiai veikianti. Vis dėlto minėta nuostata, siejama su Chartijos 47 straipsniu, įpareigoja valstybes nares užtikrinti veiksmingą teisminę Sąjungos teisėje, visų pirma, aplinkos teisės nuostatose, įtvirtintų teisių apsaugą (2011 m. kovo 8 d. sprendimo byloje Nr. C‑240/05 45 ir 51 punktai, 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje Nr. C‑664/15 45 punktas). Nustatydamos teisminės gynybos procesinius reikalavimus, skirtus [Europos Sąjungos teisės aktų] suteikiamų teisių apsaugai užtikrinti, valstybės narės turi užtikrinti, kad būtų paisoma teisės į veiksmingą teisinę gynybą ir teisingą bylos nagrinėjimą, įtvirtintą Chartijos 47 straipsnyje (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje Nr. C‑664/15 87 punktas).

Taip pat šio teismo praktikoje nurodyta, kad asmens, kuris nėra „suinteresuota visuomenė“ teisei kreiptis į teismą turėtų būti taikoma skirtinga tvarka, jei pagal valstybės narės nacionalinę teisę visuomenei būtų suteikta platesnė teisė dalyvauti sprendimų priėmimo procese, ypač teisė būti veiksmingai ir laiku informuotam apie projektą, kaip tai leidžiama Orhuso konvencijos 3 straipsnio 5 dalyje, pagal kurią šios konvencijos Šalys savo nacionalinėje teisėje gali priimti palankesnes priemones, nei numatytosios šioje konvencijoje, kaip antai priemones, užtikrinančias aktyvesnį visuomenės dalyvavimą šios konvencijos 6 straipsnyje numatytame sprendimų priėmimo procese. Tokiu atveju šių priemonių pagrindu pateikti teisminiai skundai patektų į Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalį (2021 m. sausio 14 d. sprendimo byloje Nr. C‑826/18 47, 48 punktai). Teisingumo Teismo taip pat pažymėta, kad Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje minimiems skundams gali būti nustatyti „kriterijai“, o tai iš esmės reiškia, kad valstybės narės, naudodamosi šiuo atžvilgiu joms suteikta diskrecija, gali nustatyti proceso teisės normas dėl sąlygų, kurias būtina įvykdyti, norint pateikti tokius skundus (2017 m. gruodžio 20 d. sprendimo byloje Nr. C‑664/15 86 punktas).

Nacionaliniu lygmeniu bendruosius aplinkos apsaugos pagrindus įtvirtina minėtas Aplinkos apsaugos įstatymas, kuris reguliuoja visuomeninius santykius aplinkosaugos srityje, nustato pagrindines juridinių ir fizinių asmenų teises ir pareigas išsaugant Lietuvos Respublikai būdingą biologinę įvairovę, ekologines sistemas bei kraštovaizdį, užtikrinant sveiką ir švarią aplinką, racionalų gamtos išteklių naudojimą Lietuvos Respublikoje, jos teritoriniuose vandenyse, kontinentiniame šelfe ir ekonominėje zonoje, atsakomybę, ekonomines sankcijas už juridinių asmenų padarytus aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus siekiant veiksmingos šių pažeidimų prevencijos ir nuostatas dėl bylų dėl ekonominių sankcijų skyrimo teisenos (2 straipsnis). Aplinkos apsauga – tai aplinkos saugojimas nuo fizinio, cheminio, biologinio ir kitokio poveikio ar pasekmių, atsirandančių įgyvendinant planus ir programas, vykdant ūkinę veiklą ar naudojant gamtos išteklius (1 straipsnio 2 punktas). Žala aplinkai – tiesiogiai ar netiesiogiai atsiradęs neigiamas aplinkos ar jos elementų (žemės paviršiaus ir gelmių, oro, vandens, augalų, gyvūnų, kitų gyvųjų organizmų, organinių ir neorganinių medžiagų, juos vienijančių natūraliųjų ir antropogeninių sistemų, įskaitant ir saugomas teritorijas, kraštovaizdį, biologinę įvairovę, buveines) pokytis arba jų funkcijų, turimų savybių (toliau – funkcijos) pablogėjimas (1 straipsnio 21 punktas). Aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnyje reglamentuojamos suinteresuotos visuomenės, kitų juridinių ir fizinių asmenų teisės.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią suinteresuota visuomenė turi teisę kreiptis į administracinį teismą prašydama ištirti, ar su aplinka susijęs norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, reiškia, kad toks kreipimasis sietinas būtent su aplinkos apsaugos tikslais, t. y. siekiant užtikrinti iš nacionalinės, be kita ko, Europos Sąjungos nuostatų aplinkosaugos srityje kylančių teisių (tiek procedūrinių, pasireiškiančių dalyvavimu priimant tam tikrus sprendimus aplinkosaugos klausimais, tiek materialinių teisių, susijusių su aplinka) įgyvendinimą arba viešosios valdžios institucijų pareigų aplinkosaugos srityje užtikrinimą.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas su pareiškimu į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą kreipėsi ginčydamas Metodikos nuostatas, kuriose nustatyta, kaip apskaičiuojamas aplinkai padarytos žalos dydis. Padarytos žalos aplinkai atlyginimo dydžiai skaičiuojami aplinką užteršus teisės aktais draudžiamais išmesti į aplinką teršalais ir (ar) draudžiamu būdu ar draudžiamoje vietoje, išskyrus taršą, už kurią pagal Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymą turi būti mokamas mokestis (Metodikos 1 punktas). Metodika taikoma visiems juridiniams ir fiziniams asmenims, padariusiems žalą aplinkai Lietuvos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse bei išskirtinėje šalies ekonominėje zonoje (jūroje) (Metodikos 4 punktas). Pažeidėjas – tai juridinis ar fizinis asmuo, padaręs žalą aplinkos komponentams, t. y. išmetęs teršalus neleistinomis sąlygomis arba kitaip padaręs žalą aplinkai (Metodikos 8 punktas). Iš Metodikos preambulės matyti, kad ji patvirtinta, vadovaujantis Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 5 dalies 11 punktu, kuriame įtvirtinta, kad Aplinkos ministerija, vykdydama aplinkos apsaugos valdymą ir valstybinį gamtos išteklių naudojimo reguliavimą, rengia ir tvirtina aplinkai padarytos žalos apskaičiavimo metodikas.

Konkrečiai pareiškėjas nesutinka su Metodikoje inter alia (be kita ko) 31 punkte nustatyta žalos, padarytos aplinkos komponentams, teršiant atliekomis, atlyginimo dydžio apskaičiavimo formule, nurodydamas, kad joje nepagrįstai nustatyti tokie žalos dydžio apskaičiavimo esminiai elementai, kaip fiksuoti atliekų, išmestų į aplinką (aplinkos komponentus), padarytos žalos atlyginimo tarifai, išmestų atliekų kiekiai, atliekų rūšis ir pan. Pasak pareiškėjo, šių žalos aplinkai apskaičiavimo formulės komponentų nenustačius įstatymo galią turinčiame teisės akte (Aplinkos apsaugos įstatyme), pažeidžiami konstitucinio teisinės valstybės principo suponuojami reikalavimai teisės aktų hierarchijai, įstatymų viršenybei bei draudimui viršyti valdžios institucijoms suteikiamas kompetencijos ribas. Pareiškėjas savo pareiškime iš esmės taip pat teigia, kad Metodikoje nustatytas teisinis reguliavimas yra ydingas tuo, kad jame nėra nustatyti tokie žalos aplinkai apskaičiavimui svarbūs veiksniai, kurie reikšmingai sumažintų apskaičiuotino žalos aplinkai atlyginimo dydį, o Metodikos 31 punkte įtvirtinti žalos atlyginimo tarifai pagal atliekų rūšis yra per dideli, t. y. nepagrįsti teisėkūros procedūrų metu šių dydžių konkrečiai nemotyvavus. Pareiškėjas taip pat kelia klausimą dėl pareiškėjo nuosavybės teisių pažeidimo, pasireiškiančio tuo, kad subjektui, kuris turi atlyginti savo neteisėta veikla padarytą žalą aplinkai (pažeidėjui), tenka pernelyg didelė ir neproporcinga finansinė našta, bei tuo, kad tokiu būdu apskaičiavus padarytos žalos aplinkai dydį, jos atlyginamas nebėra civilinės atsakomybės taikymas, o nubaudimas, kaip baudžiamosios teisės sankcija.

Įvertinusi pareiškimo turinį ir jame dėstomus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas savo suinteresuotumui pagrįsti nenurodė teisiškai reikšmingų aplinkybių, kurios būtų susijusios su ginčijamo administracinio akto – Metodikos – teisėtumu aplinkosaugos srityje. Pareiškime nurodomas norminio administracinio akto, kuriame įtvirtinta žalos aplinkai, kurią turi atlyginti pažeidėjai (taip pat ir pareiškėjas), poveikis nėra nukreiptas įgyvendinti kokias nors pareiškėjo nacionalinės ar Europos Sąjungos aplinkos teisės nuostatomis suteikiamas teises ar užtikrinti viešosios valdžios pareigų aplinkosaugos srityje vykdymą; pareiškėjas savo suinteresuotumui pagrįsti taip pat nesiremia jokiomis Orhuso konvencijos nuostatomis inter alia jos 6 ar 7 straipsniais. Pareiškėjas taip pat nenurodė jokių aplinkybių, kurios pagrįstų, kad jis yra suinteresuotas ginčijamo administracinio teisės akto priėmimo procedūra, t. y. kad tarptautinė, nacionalinė ar Europos Sąjungos teisė jam suteikia konkrečias tokio dalyvavimo teises. Pareiškėjo suinteresuotumas šiuo atveju nėra grindžiamas norminio administracinio akto neigiamu poveikiu aplinkos apsaugai, o atvirkščiai, grindžiamas poveikiu vien asmeniniams turtiniams pareiškėjo interesams, kurie, atsižvelgiant į aptariamos Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalies nuostatos paskirtį, nėra susiję su aplinkos apsauga. Šiuo atveju vien aplinkybė, kad asmuo (pažeidėjas) patenka į Metodikos taikymo sritį ir mano, kad pagal Metodiką apskaičiuoto žalos aplinkai atlyginimo dydis yra per didelis, nėra pakankama suinteresuotumui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį, skaitomą kartu su Aplinkos apsaugos įstatymo 1 straipsnio 22 punktu, pagrįsti. Pareiškėjas, pareiškime teigdamas, kad Metodika pažeidžia jo teisę į objektyvų, proporcingą ir padarytam pažeidimui adekvatų žalos aplinkai atlyginimo procesą, išreiškia vien tik siekį ginti asmeninį turtinį interesą, kuris nesusijęs su tikslu veiksmingai saugoti aplinką ir ištaisyti padarytą žalą.

Pažymėtina ir tai, kad, skirtingai nei nurodyta Orhuso konvencijos 9 straipsnio 3 dalyje, pareiškime iš esmės nėra keliamas klausimas dėl Metodikos atitikties su aplinka susijusias aukštesnės galios teisės aktams. Pareiškėjas remiasi 2004 m. balandžio 21 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/35/EB dėl atsakomybės už aplinkos apsaugą siekiant išvengti žalos aplinkai ir ją ištaisyti (atlyginti) ir joje įtvirtintu principu „teršėjas moka“, kurio reikalavimų, pasak pareiškėjo, neatitinka ginčijamos Metodikos nuostatos, tačiau, pažymėtina, kad nei vienoje iš pareiškime nurodytų šios direktyvos nuostatų nėra nuorodų į suteikiamas teises pareiškėjui šioje srityje. Pareiškėjo argumentai dėl neva netinkamo minimos direktyvos ir joje įtvirtinto principo „teršėjas moka“ perkėlimo į nacionalinę teisę Metodikos nuostatomis, t. y. per griežto nacionalinio reglamentavimo pažeidėjams, nėra susiję su jokiais valstybės įsipareigojimais didinant aplinkos apsaugą, kurių vykdymo užtikrinimo siektų pareiškėjas.

Pareiškime prašoma ištirti, ar aukštesnės galios teisės aktams neprieštarauja Metodikos nuostatos, galiojusios iki 2017 m. sausio 1 d. (aplinkos ministro 2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-713 redakcija). Šiuo metu galiojančios Metodikos nuostatose inter alia pareiškėjo prašomame ištirti 31 punkte (aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 1 d. įsakymo Nr. D1-838 redakcija) nustatytas teisinis reguliavimas nėra identiškas prašomam ištirti teisinio reguliavimo turiniui, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį gali būti teikiami abstraktūs pareiškimai dėl šiuo metu galiojančio norminiame administraciniame akte nustatyto teisinio reguliavimo teisėtumo ištyrimo, konstatuotina, kad šiuo aspektu pareiškimas neatitinka įstatyme nustatytų reikalavimų ir todėl nėra žinybingas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Administraciniai teismai atvejais, kai į administracinį teismą dėl norminio administracinio akto teisėtumo kreipiasi ne teismai, o kiti Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnyje nurodyti subjektai, netiria negaliojančio norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo, todėl pareiškimą dėl nebegaliojančio norminio administracinio akto (jo dalies) teisėtumo yra atsisakoma priimti (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. I552-15/2014).

Apibendrinus konstatuotina, kad šiuo konkrečiu atveju pareiškimas (pareiškėjo kreipimasis į administracinį teismą ginčijant su aplinka susijusio norminio administracinio akto teisėtumą) pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 112 straipsnio 1 dalį neatitinka priimtinumo nagrinėti teisme sąlygų. Pareiškėjo pateiktas pareiškimas dėl norminio teisės akto teisėtumo, kaip paduotas neturinčio teisės jį pateikti subjekto dėl teisės aktų, kurių teisėtumo vertinimas nepriskirtas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nenagrinėtinas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka, todėl pareiškimą atsisakytina priimti (Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 116 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsisakyti priimti pareiškėjo G. B. pareiškimą ištirti Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. rugsėjo 9 d. įsakymu Nr. 471 patvirtintos Aplinkai padarytos žalos atlyginimo dydžių apskaičiavimo metodikos nuostatų (2014 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. D1-713 redakcija) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintiems teisinės valstybės, Konstitucijos ir įstatymų viršenybės, valdžių padalijimo, atsakingo valdymo ir proporcingumo principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 23 straipsniui, 29 straipsniui, 30 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 150 straipsniui, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.251 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnio 4 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punktui.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Milda Vainienė