2016-12-19 Nr. AB-24044-3-64-3-00851-2016-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-4606-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00851-2016-9

Procesinio sprendimo kategorija 16.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 19 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl įsakymo panaikinimo, grąžinimo į pareigas ir vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu, prašydamas panaikinti atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių AVPK, Komisariatas, atsakovas) viršininko 2016 m. kovo 1 d. įsakymą Nr. 40-TE-168 (toliau – ir Įsakymas), grąžinti pareiškėją į vidaus tarnybą (Šiaulių AVPK (duomenys neskelbtini) pareigas) ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos (2016 m. kovo 1 d.) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Pareiškėjas paaiškino, kad Komisariato viršininkas, remdamasis 2016 m. vasario 23 d. tarnybinio patikrinimo išvada Nr. 40-IS-16-(4.1) (toliau – ir Išvada), Įsakymu nusprendė pareiškėjui skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, nes 2015 m. gruodžio 26 d. į tarnybą atvykusiam pareiškėjui buvo nustatytas 0,26 promilės girtumas. Pareiškėjo teigimu, blaivumo patikrinimą atlikęs pareigūnas nesilaikė gamintojo pateikto alkoholio kiekio matuoklio naudojimo aprašymo, nes nelaukė 15 minučių, per kurias turėtų išnykti liekamojo alkoholio burnoje poveikis matavimo rezultatams. Be to, matavimą atlikusi pareigūnė prieš matavimą nė vienam kabinete buvusiam pareigūnui nepranešė, kokių konkrečiai medžiagų vartojimas prieš matavimą gali turėti įtakos matavimo rezultatams.

Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad „Drager Alcotest 6810“ naudojimo instrukcijoje nurodyta, jog alkoholio kiekio matuoklis „Drager Alcotest 6810“ negali būti naudojamas arčiau kaip 10 m atstumu nuo mobiliųjų telefonų antenų ir siųstuvų, priešingu atveju gamintojas matavimo tikslumo ir paklaidos dydžio negarantuoja. Šiuo atveju matavimas buvo atliktas policijos komisariato budėtojų dalyje, kur buvo daug mobiliųjų telefonų ir radijo ryšio stotelių, veikiantys radijo ryšio prietaisai buvo iki vieno metro atstumu nuo alkoholio kiekio matuoklio ir tai lėmė klaidingus matavimo rezultatus, t. y. tikrinimo metu nebuvo įvykdyti visi alkoholio kiekio matuoklio naudojimo instrukcijoje išdėstyti nurodymai. Šiais veiksmais atsakovas pažeidė Lietuvos Respublikos metrologijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatyta, kad matavimo priemonė turi būti naudojama laikantis gamintojo parengtų naudojimo instrukcijų ir techninio aptarnavimo reikalavimų.

Pareiškėjas nurodė, kad matavimą atlikusi pareigūnė matavimo metu neužtikrino privatumo ir asmens duomenų apsaugos, o tai sukliudė pareiškėjui savo iniciatyva išsakyti visas priežastis, galėjusias lemti matavimo rezultatus, o pagal gamintojo parengtą naudojimo instrukciją įtaką matavimo rezultatams gali turėti asmens sveikatos būklė, pavartoti vaistai ir pan. Pareiškėjo teigimu, jis neblaivumo patikrinimo metu buvo blaivus, nes daugiau kaip vienus metus nevartoja alkoholinių gėrimų, tačiau dėl danties ir nugaros skausmo prieš tarnybą vartojo vaistus „Nospa“, „Lymphomiosot“ ir „Ibuprom“. Pareiškėjas paaiškino, kad jis sutiko atlikti pakartotinį patikrinimą, nes su matavimo rezultatais nesutiko, tačiau dėl paūmėjusių nugaros ir danties skausmų, pranešęs budėtojui, nuvyko į Radviliškio ligoninę, taip pat kreipėsi į odontologą, kuris nustatė danties kariozinę ertmę ir atvirą skausmingą nervą. Pareiškėjas akcentavo, kad jis nebuvo apsvaigęs nuo alkoholio, jokie fiziologinio girtumo (neblaivumo) požymiai jam nebuvo nustatyti. Nuo 2015 m. gruodžio 26 d. iki 2016 m. vasario 1 d. pareiškėjui dėl sveikatos būklės buvo nustatytas nedarbingumas.

Pareiškėjo teigimu, atsakovas taip pat nevertino matavimo rezultatų kaip patvirtinančių pareiškėjo neblaivumą, nes jo nenušalino nuo tarnybos. Teisės aktuose, kuriuos pareiškėjas kaltinamas pažeidęs, yra nustatytas draudimas būti darbo metu neblaiviam, tačiau nei viename iš šių teisės norminių aktų nepateikta neblaivumo sąvoka, kuri yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 patvirtintų Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 2 punkte, t. y. 2015 m. gruodžio 26 d. jokie teisės aktai nenustatė leidžiamos maksimalios alkoholio koncentracijos pareigūnams, kuriems taikomas Lietuvos Respublikos vidaus tarnybos statutas (toliau – ir Vidaus tarnybos statutas, Statutas). Atsižvelgiant į tai, turėtų būti taikoma bendra teisės norma, įtvirtinta Taisyklių 3 punkte, pagal kurį asmenų, vairuojančių antžeminio, vandens transporto priemones, iškvėptame ore, kraujyje, šlapime, seilėse ar kituose organizmo skysčiuose leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu yra 0,4 promilės.

Pareiškėjo teigimu, išvadą, kad asmuo, kurio iškvepiamame ore alkoholio koncentracija neviršija 0,4 promilės, yra blaivus, patvirtina ir Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintų Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodikų 1, 11.3, 11.4, 11.4.1, 11.4.2 ir 11.4.4 punktai. Atsakovas, tvirtindamas Išvadą, kurioje nurodyta, kad pareigūnas, kurio iškvepiamame ore nustatyta 0,26 promilės alkoholio, yra neblaivus, pažeidė Taisyklių 3 punktą, sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintų Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodikų 1, 11.3, 11.4, 11.4.1, 11.4.2, 11.4.4 punktus ir Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalį. Net jei būtų nustatyta, kad pareiškėjo iškvepiamame ore nustatyta 0,26 promilės alkoholio koncentracija, pareiškėjo elgesys jokių teisės normų nepažeidžia, nes kompetentingų institucijų priimtuose teisės aktuose tokio elgesio draudimas nenustatytas.

Drausminė nuobauda pritaikyta nenustačius tam pagrindo, t. y. buvimo darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių ir kitų psichiką veikiančių medžiagų. Paskirta tarnybinė nuobauda yra aiškiai per griežta, nes pareiškėjas tarnyboje yra charakterizuojamas teigiamai, buvo ne kartą skatinamas ir tarnybinės nuobaudos jam anksčiau nebuvo paskirtos.

Atsakovas Komisariatas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovas nurodė, kad tarnybinio patikrinimo metu surinkti ir objektyviai įvertinti įrodymai leido Išvadoje pagrįstai konstatuoti, jog pareiškėjas, būdamas darbo metu apsvaigęs nuo alkoholio, padarė šiurkštų darbo drausmės pažeidimą. Pareiškėjo kaltė pasireiškė netiesiogine tyčia, dėl tokių pareiškėjo veiksmų kilo padariniai, nes neblaivaus pareigūno buvimas tarnybos metu daro didelę žalą Lietuvos policijos pareigūno reputacijai.

Atsakovo teigimu, nustatant statutinio pareigūno neblaivumą tarnyboje nėra vadovaujamasi Taisyklių 3 punkte nustatyta leidžiama maksimalia etilo alkoholio koncentracija vairavimo metu, o sertifikuota priemone nustatytas pareiškėjo 0,26 promilės apsvaigimas patvirtina jo neblaivumą, nes darbuotojo neblaivumo faktą darbdavys gali nustatyti visomis teisėtomis prieinamomis priemonėmis ir tvarka. Pareiškėjo pretenzijos, kad matavimus atlikusi pareigūnė nesilaikė alkoholio kiekio matavimo prietaiso instrukcijos, yra nepagrįstos. Vaistų, turinčių sudėtyje alkoholio, vartojimas prieš tarnybą vertintinas kaip aplaidus požiūris į tarnybą. Pareiškėjo teiginį apie sutikimą atlikti pakartotinį patikrinimą paneigia blaivumą tikrinusios pareigūnės ir Operatyvaus valdymo grupės specialisto V. G. rašytiniai paaiškinimai, kad pareiškėjas iš karto po girtumo nustatymo išėjo iš policijos komisariato patalpų.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad patyręs pareigūnas apie alkoholio turinčių vaistinių preparatų vartojimą nepranešė nei prieš patikrinimą, nei po jo. Be to, pareiškėjas galėjo kreiptis į medicinos įstaigą dėl papildomo tyrimo neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nustatyti. Pareiškėjas abejones dėl matavimo prietaiso pareiškė tik po tarnybinės nuobaudos paskyrimo, todėl skunde nurodytos aplinkybės vertintinos kritiškai, t. y. kaip siekis išvengti tarnybinės atsakomybės. Kadangi pareiškėjas po girtumo nustatymo niekam nepranešęs (savavališkai) paliko tarnybą, neliko teisinio pagrindo pareigūną nušalinti nuo tarnybos likusiam darbo laikui bei nebuvo galimybės jo siųsti į medicinos įstaigą nustatyti blaivumą. Atsakovas akcentavo, kad pareiškėjo veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo požymiai ir tarnybinė nuobauda jam paskirta teisėtai bei pagrįstai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2016 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad Įsakymas priimtas vadovaujantis Statuto 33 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 3 dalies 7 punktu ir atsižvelgiant į Išvadą. Teismas vadovavosi Statuto 2 straipsnio 7 dalimi, 33 straipsnio 1, 3 dalimis, Valstybės tarnybos įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir 29 straipsniu bei pažymėjo, kad statutiniams valstybės tarnautojams keliami itin aukšti nepriekaištingos reputacijos, pavyzdinio elgesio ir tarnybinės drausmės standartai, todėl statutinio valstybės tarnautojo buvimas tarnyboje apsvaigusiam nuo alkoholio neabejotinai kenkia statutinės įstaigos įvaizdžiui, menkina jos autoritetą. Teismo vertinimu, pareiškėjui inkriminuoto tarnybinio nusižengimo esmė yra jo neblaivumas tarnybos metu, tačiau pareiškėjas ginčija tarnybinio nusižengimo faktą (buvimą tarnybos metu apsvaigus nuo alkoholio) ir savo kaltę, teigdamas, kad alkoholio nevartojo.

Teismas, nagrinėdamas pareiškėjo argumentus, kad jis jokio tarnybinio nusižengimo nepadarė, įvertino Alkoholio kontrolės įstatyme ir Taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą bei sprendė, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybė, patvirtindama Taisykles, nustatė leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją (0,4 promilės) tik asmenims, vairuojantiems antžeminio, vandens transporto priemones, tačiau kitiems asmenims darbo metu leidžiama maksimali etilo alkoholio koncentracija nei įstatymuose, nei Taisyklėse nenustatyta. Atsižvelgęs į tai, vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo 22 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013, teismas darė išvadą, kad darbuotojų, įskaitant ir statutinės įstaigos pareigūnus, organizme negali būti jokių alkoholio pėdsakų.

Nustatęs, kad atsakovui priklausantis alkoholio kiekio matuoklis, kuriuo buvo patikrintas pareiškėjas, turi metrologinės patikros sertifikatą, teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią esant alkoholio kiekio matuoklio metrologinės patikros sertifikatui, laikytina, kad asmens neblaivumo patikrinimas yra atliktas tinkamai ir neblaivumo testo rezultatas laikytinas patikimu asmens neblaivumo įrodymu (2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-4182/2010; 2010 m. rugsėjo 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N63-4172/2010; 2010 m. rugsėjo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. N444-1023/2010). Teismas, remdamasis alkoholio kiekio matuoklio panaudojimo registracijos žurnalo duomenimis ir teismo posėdyje liudytoja apklaustos L. Š. parodymais, atmetė pareiškėjo argumentus, kad tikrinimą atlikusi pareigūnė nesilaikė matavimo prietaiso instrukcijos reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė teismui duomenų, kurie sukeltų pagrįstų abejonių atliktomis jo neblaivumo patikrinimo procedūromis ir suteiktų pagrindą suabejoti jų rezultatais. Be to, teismas šiuos pareiškėjo argumentus vertino kritiškai dar ir dėl to, kad pareiškėjas abejones dėl matavimo priemonės pareiškė tik po to, kai jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su darbdavio nustatytų aplinkybių vertinimu, galėjo ir turėjo pateikti savo įrodymus, kurie jį paneigtų, t. y. nesutikdamas su jam nustatytu neblaivumo laipsniu, pareiškėjas galėjo pasinaudoti jam Taisyklių 27 punkto suteikiama teise pačiam kreiptis į medicinos įstaigą, prašant jo lėšomis atlikti medicininę apžiūrą, tačiau šia savo teise nepasinaudojo. Teismo vertinimu, tokia teise pareiškėjas nepasinaudojo ne dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, bet dėl subjektyvios asmeninės pozicijos, nes jis po patikrinimo ir kai buvo nustatytas 0,26 promilės girtumas, į medicinos įstaigą nuėjo pats, tačiau medicinos įstaigos ištirti jo neblaivumo fakto neprašė.

Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pareiškėjas 2015 m. gruodžio 26 d. tarnybos metu buvo neblaivus, nes jam buvo nustatytas 0,26 promilės apsvaigimas nuo alkoholio, todėl jis yra kaltas dėl tokių savo veiksmų, tarp pareiškėjo veiksmų ir jo pasirodymo tarnyboje neblaiviam yra priežastinis ryšys. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (2009 m. birželio 18 d. nutartis administracinėje byloje A822-573/2009; 2010 m. gruodžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1597/2010; 2012 m. gegužės 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-347/2012; 2012 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2362/2012), teismas sprendė, kad pareiškėjas šiais savo veiksmais, kai 2015 m. gruodžio 26 d. tarnybos metu uniformuotas buvo neblaivus, neabejotinai pakenkė statutinės įstaigos įvaizdžiui, jos autoritetui ir padarė šiurkštų tarnybos drausmės pažeidimą, dėl kurio atsakovas teisėtai ir pagrįstai priėmė Įsakymą skirti tarnybinę nuobaudą – atleidimą iš vidaus tarnybos, todėl nėra teisinio pagrindo tenkinti skundo reikalavimus. Teismas pažymėjo, kad byloje nenustatyta, jog tarnybinis patikrinimas buvo atliktas iš esmės pažeidžiant nustatytą tarnybinių patikrinimų atlikimo tvarką.

Atmesdamas pareiškėjo teiginį, kad jam paskirta tarnybinė nuobauda yra aiškiai per griežta, teismas akcentavo, jog pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas, kurio teisiniam statusui būdinga ypatinga drausmė, tarnyba policijos sistemoje grindžiama statutiniais santykiais, o šių santykių pobūdis lemia ypatingą drausmės ir drausminės atsakomybės reikšmę vidaus reikalų įstaigose, jų specifika kelia vidaus reikalų įstaigų pareigūnams ir didesnius reikalavimus.

III. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą ir skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 36 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nustatyti etilo alkoholio pagrindu pagamintų vaistų vartojimo apribojimus specialiaisiais požymiais apibūdintiems subjektams, tokiems kaip vykdantys pareigas policijos pareigūnai, vadovaujantis drausmės palaikymo, valstybės institucijų reputacijos, viešosios tvarkos ir geros moralės sumetimais, nors gamintojų deklaruojamais duomenimis etilo pagrindu pagaminti vaistai nesukelia apsvaigimo ar kito poveikio, galinčio daryti įtaką pareigoms vykdyti, todėl analogiškų poveikio vaistų pagamintų nenaudojant etilo alkoholio gamintojai įgytų konkurencinį pranašumą policijos pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų vartotojų grupės atžvilgiu. Apeliacinis skundas grindžiamas skunde išdėstytais argumentais ir papildomai nurodoma, kad:

1. Nors teisės aktuose yra nustatytas draudimas būti darbo metu neblaiviam, tačiau nei viename iš pareiškėjo veiklą reglamentuojančių teisės norminių aktų nepateikta neblaivumo sąvoka. Pirmosios instancijos teismas, interpretuodamas teisės aktus, padarė priešingą išvadą, tačiau konkrečių teisės normų taip ir nenurodė, todėl tai patvirtina šios teismo išvados deklaratyvumą, o tuo pačiu ir konstitucinių teismo įgaliojimų viršijimą, t. y. pareiškėjui pritaikyti reikalavimai, kurių teisės aktai nenustato. Tarnybinę atsakomybę už konkrečią veiką gali nustatyti tik įstatymo lygmens teisės norminis aktas, tarnybinė atsakomybė netaikoma pagal įstatymo ar teisės analogiją. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalį nei teismas, nei atsakovas, nei vidaus reikalų ministras neturi įgaliojimų nustatyti leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją. Alkoholio kontrolės įstatymo 26 straipsnio 2 dalyje Lietuvos Respublikos Vyriausybei suteikti įgaliojimai, Taisyklių 1 ir 2 punktuose įtvirtintų teisės normų gramatinis aiškinimas, įskaitant termino „kiti asmenys“ vartojimą, leidžia daryti vienintelę išvadą, kad leidžiama maksimali 0,4 promilės etilo alkoholio koncentracija taikoma ne tik vairuotojams, bet ir visiems darbuotojams, pareigūnams ir tarnautojams.

2. Teisės aktuose yra atskirtas juridinis ir medicininis neblaivumo kriterijai. Taisyklių 3 punkte nustatytas juridinis asmens neblaivumo kriterijus, kuriam esant faktinio asmens apsvaigimo įrodinėti nebereikia. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m. birželio 20 d. įsakymu Nr. V-505 patvirtintose Medicininės apžiūros neblaivumui (girtumui) ar apsvaigimui nuo psichiką veikiančių medžiagų nustatyti atlikimo ir Bendros asmens būklės įvertinimo metodikose yra nustatyti kriterijai, kuriuos atitinkantis asmuo pripažįstamas blaiviu, nepriklausomai nuo to, kad jo iškvepiamame ore gali būti nežymus kiekis alkoholio (0,01–0,39 promilės). Be to, klausimas, ar asmuo, nevartodamas alkoholinių gėrimų, gali užtikrinti, kad jo organizmo terpėse nebūtų alkoholio koncentracijos, yra medicininis ir reikalauja specialių žinių. Teismas ir atsakovas nėra kompetentingi daryti tokio pobūdžio išvadas ir dėl jų nustatyti vidaus tarnybos pareigūnų elgesio taisykles.

3. Reikalaudamas, kad vidaus tarnybos pareigūnai užtikrintų, jog jų organizmo terpėse maksimali etilo alkoholio koncentracija neviršytų 0,00 promilės, pirmosios instancijos teismas pažeidė pareiškėjo teisę į asmens neliečiamybę, o taip pat nesilaikė draudimo žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo orumą žiauriai su juo elgtis (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. 3 d.). Pirmosios instancijos teismas iš esmės uždraudė pareiškėjui tarnybos metu vartoti iš etilo alkoholio pagamintus vaistus, kadangi pavartojus tokius vaistus etilo alkoholio koncentracija neišvengiamai viršys 0,00 promilės. Tai, kad reikalavimas, jog policijos pareigūnų organizmo terpėse maksimali etilo alkoholio koncentracija neviršytų 0,00 promilės, yra nemokslinis, objektyviai neįmanomas bei pažeidžia policijos pareigūnų teisę į sveikatos apsaugą bei į apsaugą nuo kankinimo ir žiauraus elgesio, patvirtina aplinkybė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2016 m. gegužės 18 d. nutarimu Nr. 503 pakeitė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimą Nr. 452, kuriuo buvo patvirtintos Taisyklės, ir jo 2.1 punkte nustatė, jog darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, valstybės tarnautojų ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų valstybės pareigūnų iškvėptame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose leidžiama etilo alkoholio koncentracija darbo metu – 0,2 promilės. Šis pakeitimas taip pat patvirtina, kad iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. gegužės 18 d. nutarimo Nr. 503 įsigaliojimo visų kategorijų darbuotojams leistina etilo alkoholio koncentracija buvo 0,4 promilės, nes iki tol galiojęs neblaivumo apibrėžimas reiškė, jog asmuo yra neblaivus, kai asmens organizme etilo alkoholio koncentracija viršijo 0,4 promilės.

4. Pareiškėjas tarnybiniame pranešime atsakovui nurodė, kad vartojo vaistus. Tai, kad pareiškėjui buvo būtina vartoti vaistus, patvirtina aplinkybė, jog pareiškėjui blaivumo patikrinimo dieną buvo nustatytas nedarbingumas dėl ligos, be to, pareiškėjas pateikė medicininį dokumentą, kad blaivumo patikrinimo dieną jam buvo būtina stomatologinė pagalba dėl dantų skausmo ir uždegimo. Pirmosios instancijos teismas nepaneigė ir negalėjo paneigti fakto, kad pareiškėjas vartojo vaistus, kadangi pareiškėjas pateikė įrodymus, jog tokiems vaistams vartoti buvo medicininės indikacijos. Pirmosios instancijos teismo posėdyje buvo nustatyta, kad pareiškėjas nėra apmokytas naudotis alkoholio kiekio matuokliu „Drager Alkotest 6810“, todėl patikrinimo ir paaiškinimo metu objektyviai negalėjo pateikti prieštaravimų dėl alkoholio matuoklio panaudojimo nesilaikant naudojimo instrukcijos reikalavimų.

5. Pareiškėjui patikrinimo dieną buvo nustatytas sveikatos sutrikimas, dėl kurio pareiškėjas jautė fizinį skausmą ir buvo nedarbingas, pareiškėjas pirmiausia rūpinosi savo sveikata, o ne formalumais, todėl pareiškėjo elgesio nepaprašant medicinos įstaigos ištirti jo neblaivumo faktą negalima vertinti pagal sveiko ir normalaus žmogaus kriterijus. Pareiškėjo vartoti vaistai „Lymphomiosot“, kuriuose yra etilo alkoholio, yra leidžiami platinti Europos Sąjungoje, šių vaistų informacijoje vartotojui nėra nurodyta, kad pavartojus šiuos vaistus negalima vairuoti ar valdyti mechanizmus. Draudimo vartoti vaistus nėra ir pareiškėjo tarnybą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Vaistai „Lymphomiosot“ Europos Sąjungoje platinami be apribojimų, susijusių su darbu, profesija ar kitomis aplinkybėmis. Neatsižvelgdamas į tai, kad vaistų gamintojai deklaruoja, jog etilo alkoholio pagrindu pagaminti vaistai nesukelia apsvaigimo, teismas teigia, kad turi teisę apriboti jų vartojimą atskiroms asmenų grupėms, šiuo atveju – vidaus tarnybos pareigūnams. Reikalaudamas, kad vidaus tarnybos pareigūnai užtikrintų, jog jų organizmo terpėse maksimali etilo alkoholio koncentracija neviršytų 0,00 promilės, tuo ribojant etilo alkoholio pagrindu pagamintų vaistų vartojimą, teismas pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 36 straipsnį, kuriame įtvirtinta Lietuvos Respublikos pareiga užtikrinti, kad nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebus diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

6. Faktą, kad atsakovas pažeidė alkoholio kiekio matuoklio „Drager Alkotest 6810“ naudojimo instrukciją, pagrindžia liudytojo V. G. parodymai ir atsakovo atstovės L. N. paaiškinimai. Šie asmenys patvirtino, jog matavimas buvo atliktas budėtojų dalyje, kur yra sutelktos visos policijos komisariato radijo ryšio priemonės, vyksta jų veikimo patikrinimas ir išdavimas pareigūnams. Akivaizdu, kad atsakovas nesilaikė alkoholio kiekio matuoklio naudojimo instrukcijoje įtvirtintos konkrečios alkoholio kiekio matuoklio „Drager Alkotest 6810“ naudojimo sąlygos, jog alkoholio kiekio matuoklis „Drager Alcotest 6810“ negali būti naudojamas arčiau kaip 10 m atstumu nuo mobiliųjų telefonų antenų ir siųstuvų, t. y. buvo pažeistas Metrologijos įstatymo 13 straipsnio 1 dalis.

Atsakovas Komisariatas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

1. Skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, o pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra tik jo subjektyvus teisės aktų normų aiškinimas ir deklaratyvūs teiginiai, nepagrįsti jokiais teisiniais argumentais. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, bylos faktinius ir teisinius duomenis vertino kitaip nei būtų palankiau pareiškėjui ir kitaip nei pareiškėjas juos aiškina bei suvokia, nesuteikia teisinio pagrindo naikinti priimtą teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas nustatė visas esmines bylos aplinkybes ir pateikė teisėtą, teisingą bei pagrįstą teisinį įvertinimą dėl pareiškėjui paskirtos tarnybinės nuobaudos – atleidimo iš vidaus tarnybos.

2. Šiuo atveju nebuvo keliamas ginčas dėl Europos Sąjungos teisės aktų taikymo ir niekas neginčijo, kad pareiškėjui negalima vartoti atitinkamų vaistų, tačiau nagrinėjamu atveju tik buvo keliamas klausimas dėl pareiškėjo, kaip statutinio valstybės tarnautojo, atsakomybės vaistų vartojimo kontekste, kai būdamas atsakingu, pareigingu vidaus tarnybos pareigūnu ir matydamas vaistų informaciniame lapelyje, jog jo vartojamų vaistų sudėtyje yra etanolio (alkoholio), juos toliau vartojo ir atvyko į tarnybą neblaivus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamas bylos esminis dalykas – atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato viršininko įsakymo Nr. 40-TE-168, kuriuo pareiškėjui (statutiniam pareigūnui) A. K. (Šiaulių AVPK (duomenys neskelbtini)) paskirta tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos, ir jis (pareiškėjas) atleistas iš vidaus tarnybos 2016 m. kovo 1 d. pagal Vidaus tarnybos statuto 33 straipsnio 2 dalies 6 punktą bei 3 dalies 7 punktą, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas taip pat skunde yra suformulavęs reikalavimus: grąžinti jį į vidaus tarnyboje eitas pareigas ir priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš tarnybos dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Primintina, kad Vidaus tarnybos statuto (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. liepos 1 d.) 33 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog už tarnybinius nusižengimus pareigūnui gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Statuto 33 straipsnio 3 dalies 7 punkte nurodyta, kad už buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų pareigūnui gali būti skiriama tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Iki 2016 m. sausio 1 d. galiojusio Statuto 26 straipsnio 2 dalies 4 punkte buvo nustatyta, kad tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos gali būti skiriama už buvimą darbo metu apsvaigusiam nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų. Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką statutinio pareigūno buvimas tarnyboje apsvaigusiam nuo alkoholio yra traktuojamas kaip vienkartinis šiurkštus tarnybinis nusižengimas, už kurį taikoma griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014; 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016; kt.).

Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant klausimą dėl paskirtos tarnybinės nuobaudos teisėtumo ir pagrįstumo, turi būti nustatyta, ar atitinkamuose valstybės tarnautojo (pareigūno) veiksmuose yra tarnybinio nusižengimo sudėtis, t. y. turi būti nustatyti visi tarnybinio nusižengimo sudėties elementai – pažeidimo padarymo faktas, jį padaręs valstybės tarnautojas, pasekmės, priežastinis ryšys tarp veikos ir pasekmių, valstybės tarnautojo kaltė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1457/2010; 2012 m. gegužės 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-347/2012; kt.).

Šioje byloje pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Įsakymu, teigė, kad jis nepadarė tarnybinio nusižengimo, nes 2015 m. gruodžio 26 d. darbo metu nebuvo neblaivus, nevartojo alkoholio, o atsakovas, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, klaidingai nustatė, jog pareiškėjo iškvepiamame ore buvo 0,26 promilės alkoholio, o nustatęs tokią alkoholio koncentraciją, – visiškai be teisėto pagrindo padarė išvadą, kad pareiškėjas buvo neblaivus. Pareiškėjas byloje akcentavo savo sveikatos būklę, tai, kad Radviliškio ligoninėje 2015 m. gruodžio 26 d. jam konstatavo susirgimą, o dėl danties ir nugaros skausmo prieš tarnybą vartojo vaistus, be to, atsakovas nenušalino jo (pareiškėjo) nuo tarnybos, nušalinimo neįformino aktu ir teisės aktų nustatyta tvarka nepasiuntė ar nepristatė jo į asmens sveikatos priežiūros įstaigą patikrinti, ar pareiškėjas yra apsvaigęs nuo alkoholio.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo argumentų nepripažino pagrįstais bei konstatavo, kad atsakovas įrodė, jog pareiškėjas tarnyboje buvo apsvaigęs nuo alkoholio ir dėl to pagrįstai ir teisėtai jam taikyta griežčiausia tarnybinė nuobauda – atleidimas iš vidaus tarnybos. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka ir laikosi pozicijos, kad jo skundas turėjo būti tenkintas, nes atsakovas neįrodė, jog pareiškėjas tarnybos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio (neblaivus).

Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama minėtos pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstumą ir teisėtumą, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad tarnybinė nuobauda už nustatytą pareiškėjo padarytą tarnybinį nusižengimą gali būti skiriama nustačius šių reikšmingų aplinkybių visumą: 1) statutinio valstybės tarnautojo apsvaigimo nuo alkoholio (narkotinių, psichotropinių ar kitų svaigiųjų medžiagų) faktą; 2) pareigūno buvimą tokioje būklėje darbo metu. Šio tarnybinio nusižengimo sudėties (objektyviosios pusės) įstatymų leidėjas nesieja su pareigūno tarnybinių pareigų vykdymu, o sieja tik su buvimu darbo metu (t. y. tuo metu, kai jis turi vykdyti tarnybos funkcijas) neblaiviam (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į pareiškėjo argumentus, susijusius su 0,4 promilės leistina norma tarnyboje, akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra taikomos nuostatos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 452 „Dėl Transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) ar apsvaigimo nustatymo taisyklių patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.), nes jos nėra siejamos su Statuto 26 straipsnio 3 dalies 4 punkto nuostata (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013; 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014; 2016 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016). Atkreiptinas dėmesys, kad administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013 alkoholio kiekio matuokliu buvo fiksuotas 0,25 promilės neblaivumas, administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014 ir administracinėje byloje Nr. eA-3913-756/2016 buvo fiksuotas 0,21 promilės neblaivumas.

Pareiškėjas teisingai nurodo, kad Alkoholio kontrolės įstatyme nustatyta, jog darbuotojų, transporto priemones vairuojančių ir kitų asmenų neblaivumo (girtumo) kontrolės tvarką, darbo, vairavimo metu leidžiamą maksimalią etilo alkoholio koncentraciją asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija, tačiau tai, kad 2015 m. gruodžio 26 d. nebuvo nustatyta leidžiama statutiniams pareigūnams maksimali etilo alkoholio koncentracija tarnybos metu, nesudaro nei faktinio, nei teisinio pagrindo daryti išvadą, kad turi būti vadovaujamasi tik asmenims, vairuojantiems antžeminio, vandens transporto priemones, nustatyta leidžiama maksimalia etilo alkoholio koncentracija asmenų iškvepiamame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose norma – 0,4 promilės. Teismų praktikoje buvo konstatuota, kad statutinės įstaigos pareigūno organizme negali būti jokių alkoholio pėdsakų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1830/2013). Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad buvimo tarnybos (darbo) metu neblaiviam faktas teisme gali būti įrodinėjamas visomis įrodinėjimo priemonėmis (ABTĮ 57 str. 1, 2 d.), t. y. specialiųjų techninių priemonių, kurių metrologinė patikra atlikta teisės aktų nustatyta tvarka, ir yra galiojanti, rodmenimis; medicininės apžiūros aktais; specialisto (toksikologo) išvada; darbdavio surašytais dokumentais, kuriuose užfiksuotas darbuotojo buvimo darbo metu neblaiviam faktas; liudytojų parodymais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1449/2014).

Atkreiptinas dėmesys, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. gegužės 12 d. nutarimo Nr. 452 pakeitimas, nustatantis, jog darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartį, valstybės tarnautojų ir Lietuvos Respublikos valstybės politikų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatyme nurodytų valstybės pareigūnų iškvėptame ore, kraujyje ir kituose organizmo skysčiuose (toliau – biologinės organizmo terpės) leidžiama etilo alkoholio koncentracija darbo metu – 0,2 promilės, o jeigu alkoholis vartotas darbdavio nurodymu ar jam leidus pagal gamybos proceso ar protokolo reikalavimus, darbuotojų biologinėse organizmo terpėse leidžiama etilo alkoholio koncentracija darbo metu – 0,4 promilės.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad atsakovas, kuris šioje byloje turi pareigą įrodyti, jog pareiškėjas padarė jo (atsakovo) nustatytą tarnybinį nusižengimą, t. y. kad 2015 m. gruodžio 26 d. 9.20 val. pareiškėjas tarnybos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, įrodinėjo tuo, jog alkoholio kiekio matuokliu „Alcotest 6810“ Nr. ARFL-0125 pareiškėjo iškvėptame ore buvo nustatyta 0,26 promilės alkoholio koncentracija (testo Nr. 2926). Iš pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustų liudytojų L. Š. ir V. G. parodymų matyti, kad pagal nustatytą tarnybos tvarką poilsio ir švenčių dienomis yra tikrinamas pareigūnų blaivumas ir tai yra įprasta procedūra.

Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtintų Tarnybinių patikrinimų atlikimo bei tarnybinių nuobaudų skyrimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. sausio 1 d.) 16 punkte nurodyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, kad pareigūnas tarnybos metu yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų, tiesioginis jo vadovas nedelsdamas pareigūną nušalina nuo pareigų likusiam tos dienos tarnybos laikui. Nušalinimo nuo pareigų faktas įforminamas aktu, kurį surašo pareigūną nušalinęs nuo pareigų vadovas ir 2 valstybės tarnautojai ar darbuotojai, dirbantys pagal darbo sutartis. Nušalinęs nuo pareigų vadovas nedelsdamas privalo pareigūną, įtariamą neblaivumu ar apsvaigimu, teisės aktų nustatyta tvarka pasiųsti arba pristatyti į asmens sveikatos priežiūros įstaigą patikrinti, ar toks pareigūnas yra neblaivus, apsvaigęs nuo narkotinių, psichotropinių ar toksinių medžiagų. Apsvaigimas nustatomas teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal šios bylos duomenis, nustačius, jog pareiškėjas tarnybos metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tiesioginis vadovas nenušalino pareiškėjo nuo pareigų likusiam tos dienos tarnybos laikui, t. y. nesurašė akto, kuriame būtų fiksuotas pareiškėjo apsvaigimas nuo alkoholio (neblaivumas) ir pareiškėjo nušalinimas nuo tarnybos bei pareiškėjo siuntimas į asmens sveikatos priežiūros įstaigą patikrinti, ar pareiškėjas yra neblaivus. Atsakovas byloje yra nurodęs, kad pareiškėjas, kai jam buvo nustatytas apsvaigimas, nesilaikydamas teisės aktais nustatytos tvarkos, paliko tarnybos vietą, todėl minėti dokumentai nebuvo surašyti.

Atliekant tarnybinį patikrinimą, pareiškėjas paaiškinime nurodė, kad jis alkoholio nevartoja apie vienus metus (yra užsikodavęs nuo alkoholio vartojimo trejiems metams), prieš nustatant girtumą jis buvo ką tik išgėręs vaistų, prieš patikrinimo procedūrą niekas apie tai jo nepasiteiravo, taip pat nepaaiškino, kodėl turėtų būti tikrinamas jo blaivumas, o po alkoholio matuoklio parodymų jam buvo šokas. Pažymėtina, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje yra nurodęs, kad prieš blaivumo tikrinimą ir po tikrinimo nenurodė, jog vartojo vaistus ar yra kitų priežasčių, dėl kurių alkoholio kiekio matuoklio parodymai galėtų būti klaidingi. Byloje nenustatyta ir pareiškėjas nenurodo, kad reikalavo, jog būtų pakartotas jo blaivumo tikrinimas alkoholio kiekio matuoliu. Taip pat pareiškėjas nėra pateikęs jokių įrodymų, kurie paneigtų alkoholio kiekio matuolio užfiksuotus duomenis, t. y. nėra pateikęs įrodymų, kurie patvirtintų jo teiginius, kad vien dėl danties ir nugaros skausmo vartotų vaistų „Nospa“, „Lymphomiosot“, „Ibuprom“ alkoholio kiekio matuolis parodė 0,26 promilės. Pažymėtina, kad vėlesnis pareiškėjo kreipimasis į ligoninę ir jam nustatytas nedarbingumas nepaneigia akoholio kiekio matuoklio duomenų. Byloje pateiktas įrodymas, kad atsakovui priklausantis alkoholio kiekio matuoklis, kuriuo buvo patikrintas pareiškėjas, turi metrologinės patikros sertifikatą (b. l. 43). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas detaliai išnagrinėjo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, susijusias su Metrologijos įstatymo pažeidimais, ir nenustatė, kad alkoholio kiekio matuoklis buvo naudojamas pažeidžiant nustatytą tvarką.

Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo teisėtą pagrindą konstatuoti, kad atsakovas pateikė įrodymus, patvirtinančius jo nustatytą aplinkybę, jog pareiškėjas buvo apsvaigęs nuo alkoholio, o pareiškėjas šių įrodymų nepaneigė, nors akivaizdžiai turėjo tokią galimybę, t. y. pareiškėjas po (ne)blaivumo tikrinimo dar turėjo galimybę prašyti kartoti tikrinimą, o nuvykęs į gydymo įstaigą prašyti, kad jo (ne)blaivumą patikrintų specialistai.

Pareiškėjas akcentuoja vaistų „Lymphomiosot“, kuriuose yra etilo alkoholio ir kurie platinami Europos Sąjungoje, vartojimą, tačiau aplinkybės, susijusios su šių vaistų vartojimu, nepaneigia nei atsakovo, nei pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, o pareiškėjas byloje neįrodė, kad būtent dėl šių vaistų vartojimo alkoholio kiekio matuoklis užfiksavo 0,26 promilės, be to, pareiškėjas apie šių vaistų vartojimą nenurodė atsakovui, šiuos vaistus, kuriuose, kaip nurodo pareiškėjas, yra etilo alkoholio, pareiškėjas vartojo savo nuožiūra (pagal bylos duomenis pareiškėjas į medicinos specialistus kreipėsi tik po to, kai buvo patikrintas jo (ne)blaivumas).

Pareiškėjas prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu priimti prejudicinį sprendimą, ar Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 36 straipsnis turėtų būti aiškinamas kaip suteikiantis valstybėms narėms teisę nustatyti etilo alkoholio pagrindu pagamintų vaistų vartojimo apribojimus specialiaisiais požymiais apibūdintiems subjektams, tokiems kaip vykdantys pareigas policijos pareigūnai, vadovaujantis drausmės palaikymo, valstybės institucijų reputacijos, viešosios tvarkos ir geros moralės sumetimais, nors gamintojų deklaruojamais duomenimis etilo pagrindu pagaminti vaistai nesukelia apsvaigimo ar kito poveikio, galinčio daryti įtaką pareigoms vykdyti, todėl analogiškų poveikio vaistų pagamintų nenaudojant etilo alkoholio gamintojai įgytų konkurencinį pranašumą policijos pareigūnų ir kitų valstybės tarnautojų vartotojų grupės atžvilgiu. Pareiškėjo teigimu, reikalaudamas, kad vidaus tarnybos pareigūnai užtikrintų, jog jų organizmo terpėse maksimali etilo alkoholio koncentracija neviršytų 0,00 promilės, tuo ribojant etilo alkoholio pagrindu pagamintų vaistų vartojimą, teismas pažeidžia Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 36 straipsnį, kuriame įtvirtinta Lietuvos Respublikos pareiga užtikrinti, kad nė vienas valstybių narių nacionalinis subjektas nebus diskriminuojamas prekių pirkimo ir pardavimo sąlygų atžvilgiu.

Pagal ABTĮ 4 straipsnio 3 dalį, taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, teismas taip pat vadovaujasi Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais, o įstatymų nustatytais atvejais kreipiasi į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją prašydamas prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 401 straipsnio 1 dalį teismas, kuriam taikant Europos Sąjungos teisės normas iškilo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad sprendimas byloje būtų priimtas, turi teisę kreiptis į kompetentingą Europos Sąjungos teisminę instituciją su prašymu pateikti dėl to prejudicinį sprendimą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad paminėtu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas privalo prašyti kompetentingos Europos Sąjungos teisminės institucijos prejudicinio sprendimo Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu. Taigi iš nurodytų teisės normų matyti, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą kreiptis privalo tais atvejais, kai jam iškyla Europos Sąjungos teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimas, kurį išnagrinėti būtina, kad byloje būtų priimtas sprendimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I146-5/2014).

Teisėjų kolegijos vertinimu, tam, kad ši byla būtų išnagrinėta ir joje priimtas sprendimas, jokios būtinybės kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą nėra, nes byloje taikomi nacionalinės teisės aktai, kurie tiesiogiai reglamentuoja tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius (tarnybos teisinius santykius). Nagrinėjamoje byloje nekyla abejonių dėl Europos Sąjungos teisės aktų nuostatų aiškinimo ar dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų, reguliuojančių ginčo teisinius santykius, prieštaravimo Europos Sąjungos teisei, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą dėl prejudicinio sprendimo netenkintinas.

Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, pritardama ir nekartodama pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl pareiškėjo padaryto tarnybinio nusižengimo ir jam paskirtos tarnybinės nuobaudos pagrįstumo ir teisėtumo, sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija), teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2016 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė