2016-10-27 Nr. AB-20569-3-61-3-03653-2014-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-807-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03653-2014-7

Procesinio sprendimo kategorija 9.6 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir BUAB) „Kelių remonto grupė“ pateikė teismui skundą, kuriame prašė 1) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-25368; 2) panaikinti VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-25369 dalį dėl 170 884,63 Lt dydžio pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) permokos įskaitymo; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2014 m. liepos 7 d. sprendimo Nr. S-124 (7-71/2014) dalį, kuria buvo patvirtinti VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimas Nr. (20.16-06)-331-25368 ir 2014 m. balandžio 7 d. sprendimo Nr. (20.16-06)-331-25369 dalis dėl 170 884,63 Lt PVM permokos įskaitymo; 4) įpareigoti atsakovą VMI grąžinti pareiškėjui BUAB „Kelių remonto grupė“ 351 685,63 Lt dydžio mokesčio permoką.

Pareiškėjas nurodė, kad VMI neteisėtai įskaitė 110 764,63 Lt dydžio mokesčio permokos dalį kito kreditoriaus VĮ „Turto bankas“ kreditorinio reikalavimo daliai padengti, kadangi toks įskaitymas prieštarauja Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktui, 21 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 87 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas pažymėjo, kad mokesčio permokos naudojimas išimtinai VMI reikalavimui, atsiradusiam iki bankroto bylos iškėlimo, padengti akivaizdžiai pažeidžia kitų pareiškėjo kreditorių teises į jų reikalavimų patenkinimą Įmonių bankroto įstatymo nustatyta prioriteto tvarka, pareiškėjo bankroto administratoriaus teises gauti administravimo išlaidų atlyginimą ir teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo skundą, kuriame prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad mokesčių administratorius, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą grąžinti PVM skirtumą ir jo netenkindamas bei atlikdamas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymą, veikė ne kaip pareiškėjo kreditorius bankroto byloje, o kaip mokesčių administratorius MAĮ nustatyta tvarka ir pagrindais. Nagrinėjamo mokestinio ginčo atveju pareiškėjas turėjo 383 019 Lt PVM skirtumą, taip pat turėjo iki bankroto bylos BUAB „Kelių remonto grupė“ iškėlimo bei vėliau susidariusią kitų mokesčių nepriemoką, todėl, atsakovo vertinimu, mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo bankroto administratoriaus prašymą grąžinti PVM permoką (skirtumą), pagrįstai jo netenkino ir šią mokesčio permoką įskaitė kitų mokesčių nepriemokoms padengti. Toks teisės normų aiškinimas, kai įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą išimties tvarka mokesčių administratorius tik įskaitymo būdu turi teisę padengti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus (kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo taisykles), yra pateikiamas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2014 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-922/2014 yra nurodęs, jog norint atlikti įskaitymo procedūrą pagal MAĮ 87 straipsnio 1 dalį, turi būti konstatuotos (įvykdytos) kelios kumuliacinės sąlygos: 1) kreditoriaus ir skolininko reikalavimai turi būti priešpriešiniai, t. y. kreditorius turi būti skolininkas skolininko atžvilgiu, o skolininkas kreditoriumi kreditoriaus atžvilgiu; 2) priešpriešiniai reikalavimai turi būti vienarūšiai. Nagrinėjamoje byloje, teismo vertinimu, nebuvo jokių kliūčių įskaityti piniginius reikalavimus, kilusius skirtingais teisiniais pagrindais. Todėl teismas konstatavo, kad mokesčių administratorius pagrįstai ir teisėtai įskaitė priešpriešinius vienarūšius piniginius reikalavimus bei pripažino VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-25368 ir 2014 m. balandžio 7 d. sprendimą Nr. (20.16-06)-331-25369 grąžinti (įskaityti) mokesčio permoką (skirtumą) teisėtais ir pagrįstais. Nustačius, kad minėti sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, teismui nebuvo pagrindo tenkinti ir likusius pareiškėjo reikalavimus.

III. Pareiškėjas BUAB „Kelių remonto grupė“ pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, priimtas pažeidus ir netinkamai pritaikius Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą, 21 straipsnio 2 dalį, 26 straipsnio 3 dalį, Lietuvos Respublikos finansų ministro 2002 m. liepos 5 d. įsakymu Nr. 225 patvirtintos Mokestinės nepriemokos bei importo ir eksporto mokesčių ir muitų, baudų ir delspinigių išieškojimo perdavimo akcinei bendrovei „Turto bankui“ tvarkos 5 punktą, MAĮ 94 straipsnį, Įmonių bankroto įstatymo 1 straipsnio 3 dalį, 14 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 31 straipsnio 1 ir 3 punktus, 35 straipsnį, 36 straipsnio 1 dalį.

Todėl ginčijamas teismo sprendimas turėtų būti panaikintas Administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnio pagrindu. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad prievolių įskaitymo metu pareiškėjo ir atsakovo reikalavimai buvo priešpriešiniai, t. y. atsakovas buvo skolininkas pareiškėjo atžvilgiu, o pareiškėjas buvo skolininkas atsakovo atžvilgiu. 2014 m. balandžio 7 d. atsakovui atliekant 110 764,63 Lt dydžio sumos įskaitymą, nebuvo priešpriešinių atsakovo ir pareiškėjo reikalavimų, kadangi atsakovas buvo skolingas pareiškėjui 110 764,63 Lt dydžio mokesčio permokos dalį, o pareiškėjas buvo skolingas VĮ „Turto bankui“ 110 764,63 Lt dydžio kreditorinio reikalavimo dalį.

Todėl atsakovas, 2014 m. balandžio 7 d. nebūdamas pareiškėjo kreditoriumi dėl 6 767 414,59 Lt dydžio skolos bei nesant priešpriešinių pareiškėjo ir atsakovo reikalavimų, negalėjo atlikti 110 764,63 Lt dydžio sumos įskaitymo, o privalėjo minėtą sumą grąžinti pareiškėjui tam, kad jis kartu su kitu turtu būtų paskirstytas kreditoriams proporcingai jų reikalavimų dydžiui, atsižvelgiant į kreditorių eiliškumą. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pripažino, kad atsakovas teisėtai įskaitė priešpriešinius vienarūšius piniginius reikalavimus.

Tuo atveju, kai pareiga sumokėti mokesčius kyla iki bankroto bylos iškėlimo, VMI turėtų būti priskiriama seniesiems įmonės kreditoriams ir atsakovo reikalavimai bankroto byloje turėtų būti tenkinami, remiantis Įmonių bankroto įstatymo nuostatomis, įskaitant Įmonių bankroto įstatymo 35 straipsnyje numatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę. Taip pat pareiškėjas pabrėžė, kad PVM permokos naudojimas padengti išimtinai VMI reikalavimą, atsiradusį iki bankroto bylos iškėlimo, pažeidžia kitų pareiškėjo kreditorių teises, nes joks kreditorius negali turėti privilegijos iš anksto vienašališkai įskaityti tarpusavio reikalavimus.

Atsakovas VMI pateikė atsiliepimą į pareiškėjo apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pateikia iš esmės tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 24 d. pateikė du prašymus grąžinti iš biudžeto atitinkamai 202 018 Lt ir 180 801 Lt PVM skirtumą. VMI 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-25368 pareiškėjo 180 801 Lt mokesčio permoką (skirtumą) įskaitė įmokai pagal bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimą. 2014 m. balandžio 7 d. sprendimu Nr. (20.16-06)-331-25369 VMI pareiškėjo 170 884,63 Lt mokesčio permoką (skirtumą) įskaitė įmokai pagal bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimą bei negrąžino 31 333,37 Lt mokesčio permokos (skirtumo), nes apskaitos kortelėje permokos nėra.

Pareiškėjas kelia ginčą dėl mokesčių administratoriaus sprendimų atsisakyti grąžinti mokesčio permoką pareiškėjui dėl to, jog ji buvo įskaityta įmokai pagal bankrutuojančios įmonės kreditoriaus reikalavimą, t. y. ginčas yra kilęs dėl 351 685,63 Lt (180 801 Lt + 170 884,63 Lt ꞊ 351 685,63 Lt) mokesčio permokos grąžinimo. Pareiškėjas neginčija mokesčių administratoriaus sprendimo dalies, kuria buvo atsisakyta grąžinti 31 333,37 Lt mokesčio permoką (skirtumą) dėl to, kad apskaitos kortelėje tokios permokos nėra.

Taigi nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl mokesčių administratoriaus teisės atlikti įskaitymą, kai bankrutuojančios bendrovės pridėtinės vertės mokesčio permoka buvo įskaityta mokesčio nepriemokai padengti.

Mokesčių permokos įskaitymą reglamentuoja Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnis, kurio 1 dalyje numatyta, kad mokesčių mokėtojo permokėtos mokesčių sumos centrinio mokesčių administratoriaus nustatyta tvarka yra įskaitomos mokesčių mokėtojo mokestinei nepriemokai padengti.

Mokesčių administravimo įstatymo 94 straipsnyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymuose ir jų pagrindu priimtuose jų lydimuosiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose įmonių restruktūrizavimo ar bankroto procedūras, gali būti nustatomos specialios mokestinės prievolės vykdymo taisyklės, taip pat jos įvykdymo būdai bei pasibaigimo pagrindai. Tokiais atvejais šis įstatymas taikomas tiek, kiek atitinkamų klausimų nereglamentuoja minėti įstatymai.

Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktas (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1867 redakcija) nustato, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nutraukiamas netesybų ir palūkanų už visas įmonės prievoles, tarp jų už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, skaičiavimas.

Šioje Įmonių bankroto įstatymo nuostatoje yra įtvirtinta bendra draudžiančioji taisyklė ir jos išimtis, kad įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bendrovei bankroto bylą, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymas leidžiamas, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad tam, jog įskaitymas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą būtų teisėtas, turi būti įgyvendintos dvi kumuliacinės sąlygos: įskaitymas turi būti galimas pagal Įmonių bankroto įstatymo nuostatas; įskaitymas turi būti galimas pagal atitinkamas mokesčių įstatymų nuostatas. Iki bankroto bylos iškėlimo momento neįvykdytas įskaitymas galimas, kai, be kita ko, atitinka sąlygą, kad jis galimas ir pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Aptartas momentas yra esminis ir priešpriešinių mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo reikalavimams atsirasti, norint pasinaudoti Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte įtvirtinta išimtimi. Tai reiškia, kad pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą nedraudžiamas tik priešpriešinių vienarūšių reikalavimų, atsiradusių iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitymas. Leidžiant įskaitymą bankroto procese, ginamas teisėtas kreditoriaus lūkestis, atsiradęs iki bankroto bylos iškėlimo, kad įskaitymo teise (kaip pirmumą suteikiančia teise) bus galima pasinaudoti ir iškėlus bankroto bylą. Jei iki iškeliant bankroto bylą priešpriešiniai vienarūšiai reikalavimai nebuvo atsiradę, neatsiranda ir kreditoriaus teisėtas lūkestis atlikti įskaitymą. Vadinasi, leidus įskaityti priešpriešinius vienarūšius reikalavimus, atsiradusius tiek iki bankroto bylos iškėlimo, tiek ir po jo, vienam iš kreditorių būtų sukurta pirmumo teisė, kurios šis iki iškeliant bankroto bylą neturėjo. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-354-969/2015).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl mokesčių administratoriaus atlikto piniginių reikalavimų įskaitymo teisėtumo ir pagrįstumo, konstatavo, kad įskaitymas buvo galimas, kadangi egzistavo priešpriešiniai vienarūšiai mokesčių mokėtojo ir mokesčių administratoriaus reikalavimai, pasireiškę mokesčių permokos ir mokestinės nepriemokos buvimu. Tačiau, atsižvelgiant į minėtą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, vien šių aplinkybių – priešpriešinių vienarūšių reikalavimų – konstatavimo nepakanka, kad reikalavimų įskaitymas pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą būtų pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, ar nurodyti reikalavimai buvo atsiradę dar iki bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo įvertinti, ar bendrovės skola biudžetui buvo atsiradusi dar iki Kauno apygardos teismo 2012 m. gegužės 8 d. nutarties iškelti UAB „Kelių remonto grupė“ bankroto bylą įsiteisėjimo, t. y. ar pareiškėjas iki bankroto bylos jam iškėlimo turėjo susidariusią nepriemoką. Be to, byloje turėjo būti nustatinėjama, ar pareiškėjo 202 018 Lt ir 180 801 Lt PVM permoka (skirtumas) taip pat susidarė iki bankroto bylos iškėlimo. Tik nustačius šias teisiškai reikšmingas aplinkybes galėjo būti sprendžiama, ar, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktu, šių reikalavimų įskaitymas buvo galimas ir ar mokesčių administratorius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymus grąžinti PVM skirtumą, pagrįstai jų netenkino ir šią mokesčio permoką įskaitė pareiškėjo turėtos nepriemokos padengimui.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsnis nustato, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti.

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepilnai išaiškino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, t. y. iš esmės neišsiaiškino, ar byloje esantys įrodymai patvirtina, jog yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje suformuluotos sąlygos, kurioms esant pagal Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punktą yra galimas reikalavimų įskaitymas, o jų nustatymui būtina surinkti papildomų įrodymų. Be to, pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas faktines bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Vien tik apeliacinės instancijos teismui teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją.

Atsižvelgiant į tai, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto prašymo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas pažymėtina, jog administracinė byla yra grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, todėl nėra pagrindo spręsti pareiškėjo pateikto prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes šioje ginčo nagrinėjimo stadijoje nėra žinoma, ar galutinis teismo sprendimas bus priimtas pareiškėjo naudai.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsniu 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Kelių remonto grupė“ apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 22 d. sprendimą panaikinti ir bylą perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė